Juozapas ir Marija Jėzaus ieškojo su dideliu nerimu. „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“, – klausia jie atradę Jėzų. Tačiau išgirdę jo atsakymą, jo nesuprato. Pasak popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezės, matome, jog Marijos, Jėzaus Motinos, dvasinė kelionė, siekiant suprasti savojo Sūnaus slėpinį, nebuvo lengva. 

„Apžvelkime šios kelionės etapus“, – kviečia Pranciškus. Nėštumo pradžioje Marija aplanko Elzbietą ir praleidžia su ja tris mėnesius, kol gimsta Jonas. Paskui, kai buvo nurodyta surašyti visus gyventojus, ji, jau devintą nėštumo mėnesį, su Juozapu keliauja į Betliejų, kur pagimdo Jėzų.

Dar po keturiasdešimties dienų jie iškeliauja į Jeruzalę paaukoti kūdikį Šventykloje, o paskui kasmet, kaip piligrimai, vėl ją lanko. Jėzaus kūdikystės metu kurį laiką slėpėsi Egipte, kad apsaugotų jį nuo Erodo, ir tik po karaliaus mirties vėl apsigyveno Nazarete.

Kai Jėzus, jau suaugęs, pradeda savo viešąją tarnystę Kanos vestuvėse, Marija taip pat ten yra ir atlieka pirmaeilį vaidmenį. Ir vėliau ji seka paskui jį „per atstumą“ iki paskutinės kelionės į Jeruzalę, iki pat jo kančios ir mirties. Po Prisikėlimo Marija lieka Jeruzalėje jau kaip visų mokinių Motina, stiprindama jų tikėjimą ir laukdama Šventosios Dvasios išsiliejimo.

„Šioje kelionėje Mergelė yra vilties piligrimė, tapusi savojo „Sūnaus dukra“, jo pirmąja mokine“, – pažymi popiežius. Marija atnešė Jėzų, žmonijos viltį, į pasaulį: maitino jį, augino, o po to ėjo paskui jį, leisdama, kad Dievo žodis pirmiausia formuotų ją pačią. Nors ji buvo tokia artima Dievui, turėjo išskirtinį ryšį su juo, ir jai reikėjo eiti daug pastangų reikalaujančiu mokinystės keliu. 

Dvylikamečio Jėzaus dingimas per kasmetinę piligriminę kelionę į Jeruzalę labai išgąsdina Mariją, kalbėdama ir už Juozapą, ji klausia: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. Matome suprantamą tėvų, kurių vaikas pasimetė, dingo, išgąstį. Tačiau, kai jie pagaliau randa Jėzų, nustemba – tas, kuris jų akyse dar visai neseniai buvo saugotinas vaikas, tarsi staiga užaugo, dalyvauja diskusijose apie Šventąjį Raštą, stebindamas išmintimi kitus Šventykloje buvusius Įstatymo mokytojus.

Į motinas priekaištą Jėzus atsako su nuginkluojančiu paprastumu: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas to nesupranta: kūdikiu tapusio Dievo slėpinys pranoksta jų intelektą. Tėvai nori saugoti brangųjį vaikelį po savo meilės sparnais, o Jėzus jau gyvena Sūnaus, tarnaujančio Tėvui ir panirusio į jo žodį, pašaukimu.

Luko pasakojimai apie Jėzaus vaikystę užbaigiami paskutiniais Marijos žodžiais, primenančiais Juozapo tėvystę, ir pirmaisiais Jėzaus žodžiais, kuriais pažymima, kad ši tėvystė išteka iš dangiškojo Tėvo, kuris yra neginčijamai pirmas.

Kaip Marija ir Juozapas, kupini vilties, taip ir mes leiskimės pėdomis Viešpaties, kuris neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis ir leidžia save atrasti ne tiek kokioje nors vietoje, kiek meilės atsakyme į švelniąją dieviškąją tėvystę, pažymima kovo 5 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.

The post Viešpats neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis - popiežiškoji katechezė appeared first on LAIKMETIS.

Katechezėje popiežius tęsė ciklą pokalbių apie mūsų vilties – Jėzaus Kristaus – vaikystę. Audiencija įvyko trečiadienio, vasario 5-osios, rytą Pauliaus VI audiencijų salėje.

Popiežiaus katechezės santraukas keliomis kitomis kalbomis skaitė kiti popiežiaus bendradarbiai, išskyrus ispanų kalba – santrauką ispaniškai skaitė pats popiežius. Pranciškus perskaitė taip pat sveikinimą italams maldininkams ir suteikė palaiminimą.

Ketvirtojoje katechezės ciklo dalyje, kurios tema – „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45), popiežius apmąstė Marijos apsilankymą pas Elzbietą ir garsiąją Marijos giesmę Magnificat.

Šiandien kontempliuokime Jėzaus Kristaus – mūsų vilties – grožį Marijos apsilankymo pas Elžbietą slėpinio šviesoje, pakvietė Pranciškus. Pasak jo, Švč. M. Marija aplanko šv. Elzbietą, tačiau visų pirma tai Jėzus, kuris dar būdamas motinos įsčiose, aplanko savo tautą. Iškeliaudama pas Elzbietą Marija pasielgė taip, kaip tai darė visi pašauktieji Biblijoje, nes vienintelis būdas, kuriuo žmogus gali atsiliepti į jam apsireiškusį Dievą, yra neribotas sutikimas.

Marija nesirenka apsisaugoti nuo pasaulio, ji nebijo pavojų ir to, ką mano kiti, o išeina susitikti su kitais. Šitaip daryti įgalina meilė: „Kristaus meilė valdo mus“, – sako apaštalas šv. Paulius. Marija išėjo lankyti savo giminaitės, pagyvenusios moters, išgyvenančios sudėtingą, nors labai lauktą nėštumą, bet tuo pačiu išeina pasidalyti savo tikėjimu į neįmanomų dalykų Dievą ir jo pažadų išsipildymo viltimi.

Abiejų moterų susitikimo rezultatai staigmeningi. Elzbietą pasveikinusios „malonės pilnosios“ Marijos balsas sužadina senolės įsčiose esančio kūdikio pranašystę ir iš jos lūpų išsiveržia palaiminimai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

Tuo metu Marija pripažindama savo Sūnaus mesijinę tapatybę ir savo, kaip motinos, misiją, kalba ne apie save, bet apie Dievą ir šlovina tikėjimo, vilties ir džiaugsmo kupina giesme, kuri giedama Bažnyčioje kas vakarą per mišparus. Tai – Magnificat giesmė.

Marija nesirenka apsisaugoti nuo pasaulio, ji nebijo pavojų ir to, ką mano kiti, o išeina susitikti su kitais.

Ši Dievą Išganytoją šlovinanti giesmė, anot popiežiaus, yra iškilmingas aktas, kuris yra Izraelio maldos sintezė ir išsipildymas. Giesmės turinys, supintas su bibliniais atgarsiais, liudija, kad Marija nenori giedoti vienu balsu, o bet susiderindama su protėviais.

Dėl velykinio turinio Magnificat giesmė virsta išganymo giesme, primenančia Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos. Marija gieda apie praeities malonę, tačiau ji – dabarties moteris, įsčiose nešioja ateitį.

Pirmojoje dalyje Magnificat giesmė šlovina Dievo veikimą per Mariją – mikrokosmą Dievo tautos, kuri visiškai laikosi sandoros; antroje dalyje apžvelgiamas Tėvo veikimas jo vaikų istorijos makrokosme, pasitelkiant tris raktinius žodžius: atmintis, gailestingumas, pažadas.

Viešpats, pasilenkęs prie mažosios Marijos, kad per ją padarytų „didžių dalykų“ ir kad ji taptų Viešpaties Motina, pradėjo gelbėti savo tautą nuo išėjimo iš tremties, atmindamas Abraomui pažadėtą visuotinį palaiminimą. Viešpats, visiems laikams ištikimas Dievas, išliejo sandorai ištikimai tautai nesibaigiančią gailestingosios meilės srovę „iš kartos į kartą“, o dabar apreiškia jo Sūnaus, pasiųsto išgelbėti tautą iš nuodėmių, išganymo pilnatvę.

Šitaip Velykos nuo Abraomo iki Jėzaus Kristaus ir iki tikinčiųjų bendruomenės atrodo kaip ta hermaneutinė (interpretacijos) kategorija, kuri leidžia suprasti visus buvusius išvadavimo momentus iki to, kurį laikų pilnatvėje įgyvendins Mesijas.

Šiandien, kvietė katechezės pabaigoje popiežius, melskime Viešpatį malonės, kad gebėtume įgyvendinti kiekvieną jo pažadą, priimtume Mariją į savo gyvenimą ir, mokydamiesi iš jos, suprastume, kad jog kiekviena siela, kuri tiki ir viliasi, pradeda ir gimdo Dievo žodį.

The post Popiežius: Marija – Dievo tautos mikrokosmas appeared first on LAIKMETIS.

Kūdikio paaukojimas Dievui, vykstantis Jeruzalės šventykloje, Dievo buveinėje, primena, kad kiekviena gyvybė yra Dievo dovana. Tačiau Jėzaus paaukojimo atveju įvyko kažkas nepaprasta: į šventyklą atnešto kūdikio išėjo pasitikti du pagyvenę žmonės – Simeonas ir Ona. Iš jų lūpų skamba pranašystės žodžiai: šio kūdikio nuo seno laukė visa Dievo tauta.

Jaudulio pagautų Simeono ir Onos balsai skamba tarp senų šventyklos sienų, skelbdami Izraelio lūkesčių išsipildymą.

Popiežius atkreipė dėmesį į Simeono, paėmusio vaikelį ant rankų, ištartus tris žodžius: išgelbėjimas, šviesa ir prieštaravimo ženklas.

Pirma, Jėzus yra išgelbėjimas. Tai visada mus stebina. Jame sutelktas visuotinis išganymas! Taip, nes Jėzuje gyvena visa Dievo, jo Meilės pilnatvė.

Antra, Jėzus yra šviesa. Kaip saulė, kylanti virš pasaulio, taip šis kūdikis išvaduos jį iš blogio, skausmo ir mirties tamsos. Galiausiai Simeono apkabintas kūdikis yra prieštaravimo ženklas.

Jėzus atskleidžia visos istorijos ir jos dramų, taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo vertinimo kriterijų. Šis kriterijus yra meilė. Kas myli – gyvena, kas nekenčia – miršta.

Nutvieksti šio susitikimo šviesos kiekviena paklauskime savęs, ragino Pranciškus, ko laukiu savo gyvenime? Kokia yra mano didžioji viltis?

Galiausiai popiežius prašė melsti Mergelę Mariją, kad ji lydėtų mus per istorijos šviesius laikotarpius ir per šešėlius, kad ji mus visada lydėtų į susitikimą su Viešpačiu.

The post Popiežius Pranciškus: kas myli – gyvena, kas nekenčia – miršta appeared first on LAIKMETIS.

Paminklą sudarys 15 metrų aukščio karūnos formos pagrindas ir pati statula, kurios aukštis viršija 40 metrų. Projekto iniciatorius ir pagrindinis investuotojas yra lenkų milijardierius Romanas Karkosikas, bendrovės „Boryszew“ savininkas, kartu su žmona.

Verslininko teigimu, statula taps dėkingumo ženklu ir nauju turistų traukos objektu regione. Tikimasi, kad darbai bus baigti iki 2026 m. vidurio.

Vietos žiniasklaida pažymi, kad vieta statulai parinkta neatsitiktinai, nes ji yra savivaldybėje, kurioje gyvena milijardierius. Netoliese taip pat yra Sopulingosios Dievo Motinos šventovė, kuri nuo seno traukia piligrimus.

Baigtas statyti paminklas bus aukštesnis už garsiąją Kristaus Karaliaus statulą Svečbodzine (52,5 m su pylimu) ir pralenks Kristaus Išganytojo statulą Rio de Žaneire (38,5 m su postamentu).

The post Lenkijoje iškils aukščiausia pasaulyje statula Mergelei Marijai appeared first on LAIKMETIS.

Žmogaus protui yra sunkiai suvokiamas tikėjimo slėpinys, kad Dievo sprendimu jo Sūnus apsigyventų Marijos įsčiose tarsi šventovėje, augtų ir būtų pagimdytas, kaip kiekvienas žmogaus vaikelis. Tai be galo brangi tikrovė, kalbanti, kaip labai Dievas mus myli ir nori mus lydėti per visas mūsų gyvenimo dienas iki susitikimo amžinybėje, kur regėsime jį veidas veidan.

Naujųjų Metų mišių Evangelijos skaitinys mums pristato Mariją Betliejaus oloje, kur glausdavosi piemenų ganomi gyvulėliai. Marija atidžiai klausėsi piemenų pasakojimo, ką jie girdėjo iš apsireiškusio angelo lūpų. Evangelistas Lukas sako: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Marija atidi Dievo planui ir jį sąmoningai priima. Tai priminimas ir mums, kaip turime reaguoti į visa tai, kas vyksta mūsų gyvenime, – maldoje svarstyti, ką Dievas nori mums pasakyti per skausmingus ir džiugius įvykius, kuriuos leidžia mums išgyventi.

Dievo Gimdytojos šventėje susitelkime mintimis prie Marijos asmens, siekdami dar geriau ją pažinti ir pamilti ne tik kaip Jėzaus, bet ir kaip mūsų Motiną. Evangelijoje paminėti tik keli įvykiai iš Marijos gyvenimo, bet jie labai svarbūs, kad galėtume susidaryti vaizdą, kokia buvo Marija.

Dievo Gimdytojos šventėje susitelkime mintimis prie Marijos asmens, siekdami dar geriau ją pažinti ir pamilti ne tik kaip Jėzaus, bet ir kaip mūsų Motiną.

Apreiškimo metu Marija, iš angelo išgirdusi žinią apie Dievo planą per ją prisiimti žmogaus prigimtį, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Besąlygiškas Marijos klusnumas Dievo planui nulems tolesnę žmonijos istoriją: žmogus niekuomet negalės jaustis apleistas ir niekam nereikalingas, nes žinos, kad Dievas be galo jį myli, ir tai liudija jo nusižeminimas iki Betliejaus Kūdikio. Amžinasis Dievo Žodis savo žemiškąją kelionę pradeda Marijos įsčiose, paskui auga apsuptas Motinos meilės ir rūpesčio.

Angelo apreiškimo metu Marija, sužinojusi, kad jos giminaitė Elzbieta senatvėje pradėjo kūdikį, tuojau išsiruošė į ilgą kelionę, kad pagelbėtų jai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Marijos pavyzdys kviečia mus pasitikrinti, kaip praktikuojame artimo meilę.

Marija lydėjo Jėzų viešojo gyvenimo metais, kai jis skelbė Gerąją Naujieną. Galilėjos Kanos vestuvėse jos rūpesčio dėka Jėzus padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Tai iškalbingas priminimas, kad Marijai rūpi konkretus žmogaus gyvenimas, ypač kai žmogus atsiduria bėdoje.

Marija nepalieka Sūnaus jo kančios metu. Evangelistas Jonas pasakoja: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė“ (Jn 19, 25). Nesunkiai galime įsivaizduoti, ką anuomet išgyveno Marija, matydama ant kryžiaus mirštantį savo Sūnų.

Paskutinė žinutė apie Mariją užrašyta Apaštalų darbų knygoje. Po Jėzaus žengimo į dangų apaštalai susirenka į Paskutinės vakarienės kambarį ir meldžiasi; kartu su jais meldžiasi ir Marija. (plg. Apd 1, 14). Tai priminimas, kad Marija visuomet yra su mumis – Bažnyčios bendruomenės žmonėmis.

Švč. Mergele Marija, Dievo Gimdytoja, lydėk mus per visas šių Jubiliejinių metų dienas!

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Dievo Gimdytojos šventė - Naujieji Metai appeared first on LAIKMETIS.

Michėjas įvardija Betliejų kaip vietą, kurioje gims tas, kuris išlaisvins Izraelį, kuris gins ir maitins savo kaimenę, kuris bus taikus.

Laiške hebrajams Kristus pranašauja savo kančią („Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną“), net ir skelbdamas savo atėjimą kaip kažką, kas jau įvyko.

Luko evangelijoje nėščia Marija nekantriai skuba susitikti su nėščia Elžbieta, o Jonas Krikštytojas „šokinėja iš džiaugsmo“ jos įsčiose.

Tuo metu, kai skaitiniai nušviečia pasirengimą unikaliam įvykiui, ypač išryškėja Marijos asmenybė, „Mergelės Motinos, kuri su neapsakoma meile jo laukė“ (Antroji dėkojimo giesmė). Marijoje amžius trukęs laukimas, aidintis Mišių įžangos priegiesmyje, pasiekia pačią tyriausią išraišką.

Ji yra mergelė, turėjusi pagimdyti sūnų (Komunijos priegiesmis), Izraelio duktė, kurią Dvasia pridengė savo šešėliu, sykiu nuolanki Viešpaties tarnaitė ir moteris, labiausiai palaiminta tarp visų moterų.

Bažnyčia, su gilia pagarba žvelgdama į Mergelę Mariją laukiant jos gimdymo meto, šiandien skelbia savo tikėjimą Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Bet jai įsikūnijimas neatskiriamas nuo atpirkimo ir yra Velykų slėpinio pradžia.

Žodis tapo Kūnu Marijos įsčiose, idant išgelbėtų mus savo prisikėlimo galybe ir atvertų mums kelią į amžinąjį gyvenimą (Pradžios malda). „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“ (šv. Atanazas).

The post Ketvirtasis advento sekmadienis: išsipildymo džiaugsmas appeared first on LAIKMETIS.

Džiūgavo angelai, kad tik pas juos buvo Dievas, o juos pralenkė švenčiausiosios Mergelės prigimtis, žemėje išnešiojusi dangaus Dievą, kad taip pritrauktų angelų kariaunas į žemę pas žmones. Ji gimė būti dangaus ir žemės tarpininke ir sukūrė jų vienybę. O palaimintoji Mergele, skaisčioji balande, dangaus nuotaka Marija!

Tu dievybės dangus, šventovė ir sostas, savyje turinti danguje švytintį ir žemėje saulę atstojantį Kristų. Tu šviesus debesis, iš dangaus nušvietęs žemę skaisčiausiu spinduliu Kristumi, dangaus debesis, paleidęs į pasaulį savyje slepiamą Šventosios Dvasios griaustinį ir Šventosios Dvasios liūtį išliejęs ant visos žemės, idant ji vestų tikėjimo vaisių. <...>

O šventoji Mergele, amžinosios šviesos motina, šviesos, kuri danguje nušvietė angelų kareivijas, kuri nušvietė neapsakomą serafų veidą, šviesos, kuri skaisčiais žibintais nušvietė saulę, šviesos, kuri Trejybės spinduliais nušvietė pasaulio pakraščius, šviesos, kuri pasakė: „Aš – pasaulio šviesa“ (plg. Jn 8, 12), šviesos, kuri sakė: „Aš esu atėjęs į pasaulį kaip šviesa“ (plg. Jn 12, 46), šviesos to, kuris atgavo ir nušvietė visa, kas yra danguje ir žemėje.

O švenčiausioji Mergele, nustebinusi angelų kareivijas. Danguje neregėtas stebuklas – moteris, glėbyje laikanti šviesą. Danguje neregėtas stebuklas – antrasis kerubų sostas. Danguje neregėtas stebuklas – moters sūnus yra jos ir visų amžių tėvas. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės vestuvių kambarys, o jame – Dievo Sūnus, jaunikis Dievas Kristus. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės įsčių vaisius gimė būti angelų Viešpačiu.

O švenčiausioji Mergele, Išganytojo ­Motina, pagimdžiusi pradžios neturintį Žodį, kartu su Tėvu soste sėdintį Sūnų, esantį vienos prigimties su Tėvu ir Šventąja Dvasia, prieš visus amžius buvusį su Tėvu ir Šventąja Dvasia, sukūrusį dangaus skliautą ir padėjusį žemės pamatus.

Angelai peikė Ievą, o dabar šlovina Mariją: ji pelnė tikrąją šlovę moterų silpnumui, prikėlė puolusią Ievą ir sugrąžino dangun iš rojaus išstumtą Adomą, atidarė uždarytą rojų ir per plėšiką (plg. Lk 23, 43) jame vėl pasėjo Adomą. Dėl tavęs, o šventoji Mergele, yra sunaikinta skiriančioji priešybės pertvara (plg. Ef 2, 14). Dėl tavęs pasauliui dovanota dangiškoji taika. Dėl tavęs nušviesti pasaulio pakraščiai. Dėl tavęs žmonės virto angelais. Dėl tavęs gavo Dievo draugų, vergų ir vaikų vardą.

Epifanas Salaminietis, IV a.

The post Šviesos Motina appeared first on LAIKMETIS.

Izraelio aktorė Noa Cohen („Tylusis žaidimas“, „8200“) atliks Jėzaus motinos Marijos vaidmenį, o Izraelio aktorius Ido Tako („Dingęs kareivis“, „Dangus“) vaidins Marijos sužadėtinį Juozapą. Karalių Erodą vaidins amerikiečių aktorius Anthony Hopkinsas („Tėvas“, „Avinėlių tylėjimas“). Tai tik keletas talentingų aktorių, kurie dalyvauja filme apie Mariją, kaip praneša „Netflix“.

Filmą režisavo D. J. Caruso, kuris Peperdino universitete studijavo televizijos produkciją ir stažavosi „Disney“ studijoje. Keletas jo režisūrinių darbų: „Gyvenimo paėmimas" (2004), „Disturbia“ (2007) ir „Erelio akis“ (2008), rašoma IMDB.

Filmą prodiusavo „Aloe Entertainment“ prodiuserė Mary Aloe. Komanda „Aloe Entertainment“ prodiusavo ir (arba) finansavo 48 filmus (26 iš jų per pastaruosius aštuonerius metus) ir devynis serialus, teigia „Aloe Entertainment“.

M. Aloe išpažįsta krikščionybę ir mano, kad šio filmo dabar reikia labiau nei bet kada anksčiau, rašo „The Christian Post".

„Man, kaip moteriai, tikinčiam žmogui ir prodiuserei, Marijos istorija yra labai svarbi. Nors šis filmas skirtas šeimoms, mes visada orientavomės į pasaulio jaunimą, mūsų ateitį. Visada galvojau, o kas, jei galėtume sukurti jaudinantį filmą apie Mariją, jos šeimą, Juozapą ir Jėzų - išgyvenimo trilerį? Nuolat žaliuojantį filmą, kurį vaikai, paaugliai ir šeimos visame pasaulyje norėtų žiūrėti vėl ir vėl“, - sakė ji leidiniui „The Christian Post".

Ji tikisi, kad filmas įkvėps žmones daugiau domėtis Biblija ir savarankiškai ją studijuoti.

M. Aloe sakė, kad „Aloe Entertainment“ komanda labai kruopščiai stengėsi, kad filmas būtų kuo autentiškesnis. Dėl scenarijaus patvirtinimo buvo kreiptasi į daugybę religinių lyderių, įskaitant teologus, mokslininkus, rabinus ir kunigus.

„Scenarijus, kurį 2020 m. parašė rašytojas Timothy Michaelas Hayesas (Timotis Maiklas Hajesas), perėjo 74 juodraščius, kol buvo pateiktas mūsų filmavimo darbams. Svarbi išvada - niekada nepasiduoti, išlaikyti tikėjimą, viltį ir meilę širdyje“, - sakė Aloe „The Christian Post".

The post Advento pradžioje per „Netflix“ platformą bus galima žiūrėti biblinį epą apie M. Mariją appeared first on LAIKMETIS.

Mes, Palendrių Šventojo Benedikto vienuoliai, kasmet turime dvi didžiąsias iškylas, kuomet visa bendruomenė išvyksta aplankyti vieną kitą žymesnę Lietuvos vietovę ir sykiu, jei tik pavyksta suderinti, kokią nors pašvęstojo gyvenimo bendruomenę.

Tiesą sakant, tokią iškylą turime tik vieną metuose, kadangi antroji visuomet turi tą pačią programą – brolišką pikniką prie ežero. Šįmet mes nusprendėme aplankyti mūsų vienuolyno oblato Petro Janšausko sodybą bei joje įkurtus maldos namus Saugų kaime Šilutės rajone. Mūsų bičiulis Petras jau ne sykį mus ragino ir kvietė jį aplankyti, ir štai šių metų gegužės 21 dieną jam išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: „Prašykite, ir gausite“.

Atvykusius mus šiltai pasitiko Petras su šeima bei keliais savo draugais, kurie drauge su juo meldžiasi šiuose namuose, kartu skaito ir aptarinėja Šventąjį Raštą. Pats Petras, nemaža laiko praleidęs nuodėmės ir nusikaltimo klystkeliuose, vieną gražią dieną Dievo malonės paliestas, dabar daug laiko skiria padėti vargšams bei atstumtiesiems ir savo gyvenimu liudija Dievo malonės stebuklą.

Jis mums papasakojo, kaip atsirado tie maldos namai. Nors kaip pastatas jie jau stovėjo anksčiau ir į juos ateidavo Petras ir kiti žmonės pasimelsti, tačiau nebus klaidos manyti, kad naujas etapas ar atgimimas prasideda tada, kai Dievas ypatingu būdu apsilanko ir patraukia prie savęs.

Taigi maldos namų atsiradimo data galima būtų laikyti 2019 metų gegužės 13 dieną, kada Petrui tos pačios dienos bėgyje paskambino trys tarp savęs nesusitarę asmenys ir ėmė jam kalbėti apie koplyčią bei pareiškė ketinimą atsiųsti jam liturginius drabužius, kryžių, Mergelės Marijos statulą bei tabernakulį. Petras paliudijo, kad visi tie pokalbiai apie koplyčią jam pasirodė svaičiojimai, todėl iš pradžių jis bandė ginti šalin tokias mintis, tačiau, jeigu iniciatyva kyla iš paties Dievo, tuomet Dievas praeis net per uždarytas iš baimės duris. Taigi dar tos pačios dienos vakare Petras savo širdyje ištarė Dievui: „Tebūnie Tavo valia“.

Po to kai pritarė koplytėlės įrengimui, Petras suko galvą, kokiam šventajam ją dedikuoti. Tačiau ir čia Dievo Apvaizda slėpiningai veikė ir atvedė prie Švč. Mergelės Marijos. Iš visų Jos titulų ir vardų, minimų Jos litanijoje, iškart išsiskyrė vienas – Paslaptingoji Rožė. Taip ir atsirado maldos namai „Paslaptingoji Rožė“.

Galima pasvarstyti, kaip labai tinka šis vardas. Abu žodžiai turi turtingą turinį. Pirmiausia, „paslaptingoji“. Arba „slėpiningoji“, lotyniškai – mystica. Tai paties Dievo veikimo būdas: jis kartu paslaptingas, o, kita vertus, ir regimas, tačiau ne retai išlieka mįslingas, gluminantis. Jau paties mus priėmusio į svečius Petro gyvenimo istorijoje yra apčiuopiamas paslaptingas Dievo veikimas, vedimas, o sykiu ir nepelnyta ir visus lūkesčius pranokstanti malonė. Jo bei panašių į jį žmonių gyvenimą ir atsivertimą galima būtų palyginti su muitininko Mato pašaukimu, apie kurį sužinome Evangelijoje (žr., Lk 5, 27s). Ta diena, kada muitininkas Matas sėdėjo muitinėje ir pro šalį praėjęs Jėzus jam ištarė: „Sek paskui mane“, nesiskyrė nuo kitų. Ir negana to, kad Jėzus tą dieną apsilankė Mato namuose – nes vien tik šis apsilankymas yra nepaprasta malonė – bet dar priedo padarė jį savo mokiniu ir evangelistu, t. y. Gerosios Naujienos skelbėju.

Toks susitikimas su Jėzumi ir iš to gimstanti misija savo gyvenimu liudyti šio susitikimo džiaugsmą, t. y. Gerąją Naujieną, nutiko ne tik muitininko Mato gyvenime, bet ir Petro, o kartu ir kitų, kurių širdis pakankamai atvira, kad išgirstų tylų Dievo kvietimą. Paslaptingas susitikimas su Jėzumi nutinka ir tiems, kurie atsitiktinai ar planuotai užklysta į šiuos maldos namus „Paslaptingoji Rožė“. Anot Petro, pas jį apsilanko įvairaus plauko žmonių: varguolių, baikerių, verslininkų, nusikaltėlių ir net vienuolių.

Išties šie maldos namai paslaptingi dar ir tuo, kad jie nepastatyti ant aukšto kalno, kad būtų iš toli matomi. Šalia jų neiškyla dangų siekianti statula, kaip Kristaus Atpirkėjo Rio de Žaneire. Nieko panašaus nėra, tie maldos namai labai paprasti ir kuklūs. Važiuotum pro šalį ir pravažiuotum, net nepagalvojęs, kad čia yra vieta, kur susirenka žmonės pasimelsti arba tiesiog sustoti kelioms akimirkoms.

Ir vis dėlto tokius maldos namus galima būtų sugretinti su tuo Nazareto nameliu, kuriame gyveno Šventoji Šeima. Be jokios abejonės tas namelis, kuriame gyveno Juozapas, Marija ir Jėzus, nesiskyrė nuo kaimynų ūkių, tad tikriausiai retas kaimynas nujautė, šalia kokių dangiškų slėpinių ir malonės šaltinio jis gyvena. Mat jeigu jie būtų žinoję, būtų dažniau į tuos namus užsukę ir paprašę gyvojo vandens atsigerti arba išgirsti gyvenimo žodį. Nežiūrint to, ar žmonės žinojo ar ne, kokie slėpiniai dedasi jų kaimynystėje, tas Nazareto namelis skleidė dieviškosios malonės kvapsnį ir vykdė žmonijos atnaujinimo darbą.

Tad jeigu šie maldos namai „Paslaptingoji Rožė“ aiškiai nekrinta į akis, kaip tuomet ten apsilanko žmonės? Kuomet Dievas pasirenka kokią nors vietą savo ypatingam buvimui ar apsireiškimui, jis pats patraukia ten žmones. Taip nutiko su piemenimis Betliejuje kai gimė Kristus. Dievas pakvietė žmones į tą vietą per angelus, arba per paslaptingąją žvaigždę trijų išminčių atveju. Taip ir dabar: žmonės apsilanko šiuose maldos namuose užklydę „atsitiktinai“, arba sužinoję per angelą, t. y. iš kito žmogaus, kuris čia jau lankėsi ir savo ruožtu pasidalino su kitais.

Koks apsilankymo „Paslaptingoji Rožė“ maldos namuose vaisius mums, vienuoliams? Čia nuolankumo dėlei reikia prisiminti senovės vienuolių pasakojimą. Kartą, abai Antanui besimeldžiant savo celėje, jį pasiekė balsas, kuris sakė: „Antanai, tu vis dar nepasiekei saiko to odininko, kuris gyvena Aleksandrijoje“. Taigi senolis pakilo anksti ryte, pasiėmė palmės lazdą ir nuėjo pas jį. Įėjęs vidun pasveikino žmogų, atsisėdo su juo ir jam sako: „Broli, pasakyk man apie savo darbus“. Tas atsakė: „Aš nežinau, aba, kad būčiau kažką gero padaręs, išskyrus tik šitai: kai atsikeliu anksti ryte ir sėduosi prie savo rankų darbo, sau sakau, kad visas šis miestas nuo mažiausio iki didžiausio, pateks į Karalystę dėlei jų teisumo darbų, tik aš vienas už savo nuodėmes paveldėsiu bausmę. O vakare prieš užmigdamas ir vėl sakau tuos pačius žodžius“. Tai išklausęs senolis tarė: „Iš tiesų, kaip geras auksakalys ramiai begyvendamas savo namuose tu paveldėjai Karalystę. O kas liečia mane, vis dar neturintį nuovokos, visą savo laiką gyvenantis dykumoje, tavęs dar nepasivijau“.

Išties jau daug metų vilkinčiam vienuolišką drabužį ir gyvenančiam vienuolyne gali atsėlinti savimi pasitenkinimo mintis, neva mano maldos šį tą reiškia ir kad esu arčiau Dievo. Kokia vis dėlto iliuzija taip manyti! Apsilankęs tokiuose maldos namuose kaip „Paslaptingoji Rožė“, pabendravęs su paprastais nuoširdžiais žmonėmis, kurie kaip ir visi paženklinti silpnumo, sužavėtas jų vaikiško santykio su Dievu, drauge su psalmininku Dievui pripažįsti: „Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę … “ (Ps 8, 3)

Taigi metinė iškyla tikrai nusisekė, nes grįžome namo visokeriopai sustiprinti.

The post Įvyko kasmetė Palendrių Šv. Benedikto brolių išvyka appeared first on LAIKMETIS.

Šie Marijos žodžiai nėra vien jos pačios asmeniški, galbūt savavališki, žodžiai. Pasak šventojo Luko, Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, tarė: „Palaiminta įtikėjusi“. O Marija, irgi kupina Šventosios Dvasios, pratęsė ir užbaigė Elzbietos mintį patvirtindama: „Palaiminta mane vadins visos kartos“. Tai tikra, Šventosios Dvasios įkvėpta pranašystė, ir Bažnyčia, gerbdama Mariją, atsiliepia į Šventosios Dvasios įsakymą, daro tai, ką turi daryti. Pakankamai negiriame Dievo, jei nieko nesakome apie šventuosius, pirmiausiai apie Šventąją, tapusią jo buveine žemėje, – Mariją. Paprastos ir daugialypės Dievo šviesos įvairovė bei turtingumas pasirodo tiktai šventųjų, kurie yra tikri jo šviesą atspindintys veidrodžiai, veiduose. Ir būtent žvelgdami į Marijos veidą, galime geriau negu kitomis priemonėmis pamatyti Dievo grožį, jo gerumą, gailestingumą. Galime realiai pajusti jos veide dieviškąją šviesą.

„Palaiminta mane vadins visos kartos“. Galime Mariją girti, gerbti, nes ji yra „palaiminta“, palaiminta visiems laikams. Ir toks yra šios iškilmės turinys. Ji yra palaiminta, nes susivienijusi su Dievu, gyvena su Dievu ir Dieve. Viešpats, savo kančios išvakarėse atsisveikindamas su savaisiais, pasakė: „Einu jums paruošti buveinę dideliuose savo Tėvo namuose. Mano Tėvo namuose daug buveinių“. Marija, tardama: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“, paruošė Dievui buveinę čia, žemėje: ji tapo buveine kūnu ir siela, taip atverdama žemę dangui.

Šventasis Lukas ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje įvairiomis užuominomis leidžia suprasti, kad Marija yra tikroji Sandoros arka, kad Marijoje išsipildė šventyklos slėpinys – Dievas apsigyveno žemėje. Dievas realiai gyvena Marijoje, ateina čia, į žemę. Marija tampa jo palapine. Čia išsipildo tai, ko trokšta visos kultūros, – tai yra kad Dievas gyventų tarp mūsų. Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Prieš pradėdama Viešpatį kūne, ji jau jį buvo pradėjusi sieloje“. Marija suteikė Viešpačiui vietos sieloje ir taip realiai tapo tikra Šventykla, kur Dievas tapo kūnu, atėjo į žemę. Ir taip, jai būnant Dievo buveine žemėje, joje jau yra paruošta jos amžinoji buveinė, ši buveinė paruošta visiems laikams. Šiais žodžiais išreiškiamas visas Marijos paėmimo į dangų su kūnu ir siela dogmos turinys. Marija „palaiminta“, nes tapo – kūnu ir siela ir visiems laikams – Viešpaties buveine. Jei šitai tiesa, tai Marija ne tik kviečia mus ja žavėtis, ją gerbti, ji taip pat veda, rodo mums gyvenimo kelią, rodo, kaip galėtume tapti laimingi, surasti kelią į laimę.

Dar kartą pasiklausykime Elžbietos žodžių, vainikuojamų Marijos Magnificat: „Palaiminta įtikėjusi“. Pirmutinis ir pagrindinis aktas, kad taptum Dievo buveine ir taip atrastum galutinę laimę, yra tikėti. Tai tikėjimas, tikėjimas į Dievą, tikėjimas į tą Dievą, kuris parodė save Jėzuje Kristuje bei padarė save girdimą dieviškaisiais Šventojo Rašto žodžiais. Tikėti nėra pridurti kokią nors nuomonę prie kitų. Įsitikinimas, tikėjimas, kad Dievas yra, tokia pat informacija kaip kita. Dažnai mums mažai svarbu, ar informacija teisinga ar klaidinga, mat ji nekeičia mūsų gyvenimo. Tačiau jei Dievo nėra, gyvenimas yra tuščias, ateitis – tuščia. O jei Dievas yra, viskas pasikeičia, gyvenimas yra šviesus, mūsų ateitis šviesi, ir mes turime kryptį, rodančią, kaip gyventi. Štai kodėl tikėjimas yra pamatinė mūsų gyvenimo kryptis.

Tikėti reiškia sakyti: „Taip, tikiu, kad Tu esi Dievas, kad įsikūnijusiame Sūnuje esi tarp mūsų“, kreipti savo gyvenimą į Dievą, skatinti save prisirišti prie Dievo, vienytis su juo ir taip surasti vietą, kur gyventi, ir būdą, kaip gyventi. Tikėjimas nėra vien tam tikra mintis, idėja; tai, kaip jau minėjau, elgsena, gyvensena. Tikėti reiškia žengti keliu, parodytu Dievo Žodžio. Marija prie šio pamatinio tikėjimo akto, egzistencinio akto, pasirinktos laikysenos visam gyvenimui dar pridūrė žodžius: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijosi“. Ji kalba kartu su visu Raštu apie „Dievo baimę“. Tai galbūt žodis, kurį menkai pažįstame ir kurio nelabai mėgstame. „Dievo baimė“ nėra siaubas, tai visai kas kita. Būdami vaikai, nejaučiame siaubo Tėvo akivaizdoje, bet juntame Dievo baimę, rūpinimąsi nesugriauti meilės, kuria remiasi mūsų gyvenimas. Dievo baimė yra atsakomybės jausmas, kurį turime turėti, atsakomybė už mūsų gyvenimo metu mums patikėtą pasaulio dalį, atsakomybė gerai tvarkyti pasaulio ir istorijos dalį, kuria esame, bei tarnauti teisingam pasaulio statydinimui, tarnauti gėrio ir taikos pergalei.

„Palaiminta mane vadins visos tautos”: tuo norima pasakyti, kad ateitis priklauso Dievui, kad ji yra Dievo rankose, kad nugali Dievas. Nugali, kad ir koks stiprus, ne žaltys, minimas šiandien pirmajame skaitinyje ir simbolizuojantis visas pasaulio smurto galybes. Jos atrodo neįveikiamos, tačiau Marija mums sako, kad jos nėra nenugalimos. Moteris – kaip matėme pirmajame Evangelijos skaitinyje – stipresnė už jas, nes stipresnis Dievas. Tiesa, palyginti su žalčiu, taip gerai ginkluotu, Moteris, kuri yra Marija ir Bažnyčia, atrodo beginklė, pažeidžiama. Ir tikrai, Dievas pasaulyje pažeidžiamas, nes jis yra Meilė, o meilė pažeidžiama. Ir vis dėlto ateitis yra Jo rankose: nugali meilė, bet ne neapykanta, galiausiai nugali taika.

Štai kokia didžiulė paguoda glūdi Marijos paėmimo į dangaus šlovę su kūnu ir siela dogmoje. Dėkokime Viešpačiui už šią paguodą ir kartu laikykime šią paguodą įpareigojimu būti gėrio, taikos pusėje. Melskime Mariją, Dangaus Karalienę, kad jai padedant šiandien laimėtų taika: „Taikos Karaliene, melski už mus“.

Homilija Marijos Ėmimo į dangų iškilmės dieną Castelgandolfo parapinėje bažnyčioje, 2006 m. rugpjūčio 15 d.

The post Benediktas XVI. Apie Švč. M. Marijos Ėmimą į dangų appeared first on LAIKMETIS.