Evangelistas Lukas, rašydamas apie Jėzaus gimimą, gana tiksliai nurodo šio įvykio laiką ir vietą, sakoma popiežiaus Pranciškaus katechezėje. „Taip vienas su kitu susiliečia konkretumas ir visuotinumas“, – šiais žodžiais Jėzaus gimimo įvykio aprašymą savo knygoje apie Jėzaus vaikystę apibūdino popiežius Benediktas XVI.

Vietovardis Betliejus reiškia „duonos namus“. Iš tiesų, tame mažame mieste gimęs kūdikis atėjo į pasaulį tam, kad būtų duona, kuri numalšina pasaulio alkį. Arkangelas Gabrielius per apreiškimą Mergelei Marijai kalbėjo apie Mesiją, didį karalių. Tačiau Jėzaus gimime nematome nieko karališka. Dievo Sūnus gimė ne karališkuose rūmuose, bet namo gale, ten, kur laikomi gyvuliai.

Taip evangelistas Lukas pabrėžia, kad Dievas ateina į pasaulį ne skambiai ir triukšmingai, bet jis pradeda savo žemiškąją kelionę nuolankiai. Taip pat ir pirmieji šio nepaprasto įvykio liudininkai buvo piemenys – neraštingi, paprasti žmonės, dėl nuolatinio buvimo su gyvuliais skleidžiantys aplink nemalonų dvoką.

Tačiau jie verčiasi piemens, ganytojo amatu, per kurį pats Dievas apsireiškia savo tautai. Piemenims pirmiesiems buvo pranešta, kad labai kuklioje, gyvuliams skirtoje vietoje jiems gimė ilgai lauktas Mesijas, kuris bus visų Ganytojas ir Gelbėtojas. Ši žinia juos nepaprastai nustebino ir uždegė jų širdis džiaugsmu ir šlovinimu.

„Broliai ir seserys, – sakoma trečiadienį per bendrąją audienciją skaitytoje popiežiaus katechezėje, – ir mes prašykime malonės, kad, kaip ir piemenys, sugebėtume stebėtis ir šlovinti Dievą ir branginti tai, ką jis mums patikėjo: savo talentus, charizmas, pašaukimą ir žmones, kurie yra su mumis.

Prašykime Viešpatį, kad mokėtume silpnume įžvelgti nepaprastą Dievo Kūdikio jėgą. Jis ateina atnaujinti pasaulį ir perkeisti mūsų gyvenimus savuoju vilties kupinu planu visai žmonijai.“

The post Sugebėkime stebėtis ir branginti tai, ką mums Dievas patikėjo - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Žodis „krikštas“ Naujajame Testamente

Žodis baptisma būdingas tik krikščionims. Jis neaptinkamas niekur iki savo pasirodymo Naujajame Testamente. Pagrindiniai Naujojo Testamento krikšto mokymo bruožai gana aiškiai atsekami iš to, kaip šis žodis buvo taikomas. Dažnai jis taikomas Jono krikštui, kuris vadinamas „atsivertimo krikštu“ (Lk 3,3; Apd 13,24). Jono krikštas nurodė į ateisiančią karalystę, kuri yra didesnė nei jo nurodytoji.

Tie, kurie buvo pasirengę gyventi valdomi Dievo kaip karaliaus ir apsisprendę gyventi dorai ir pamaldžiai, kaip rašo Juozapas Flavijus, „ėjo drauge krikštytis“ (Antiquitates Iudaicae, 18,116). Pasak evangelistų, tai buvo krikštas „nuodėmėms atleisti“ (eis aphesin hamartion; Mk 1,4; Lk 3,3). Jis nesuteikdavo atleidimo, tik nurodydavo kelią, ir kaip tik dėl šio gilaus krikšto ryšio su atleidimu ankstyvieji krikščionys, paklausti, kodėl Jėzus turėjo krikštytis, dažnai neturėdavo ko atsakyti.

Tik kryžius galėjo padaryti įmanomą nuodėmių atleidimą, kurio troško atgailaujantys žydai, einantys pas Joną, kad tas juos pakrikštytų Jordano upėje. Atsivertimas, atleidimas, bendrystė su Mesijo bendruomene – visa tai buvo dovana, atidėta vėlesniam laikui, ir kurios buvimą, nors ir negalėdamas perduoti, nurodė Jono krikštas. Jonas visiškai aiškiai nurodė, jog jo vandens krikštas yra paruošiamoji apeiga; Šventąja Dvasia krikštys Jėzus. Šis pažadas pradėjo pildytis tik atėjus Sekminių dienai.

Tyrinėdami, kaip Paulius ir Petras savo raštuose vartoja žodį baptisma, galime atsekti dar keletą krikšto sampratų, kurių laikėsi ankstyvieji krikščionys. Paulius sako, jog mes, krikščionys, krikštu esame palaidoti Kristaus mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Šioje kalboje Paulius svarsto nuteisinimo klausimą ir tai, kad nuteisinimas neleidžia palaidai elgtis. Jis sako, kad nuteisinimas to negali suteikti, kadangi krikščionys pakrikštyti Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Krikštas, žinoma, drauge su tikėjimu, atgaila ir atsidavimu Jėzui, sujungia krikščionį su Išganytoju. Jie sujungti jo mirtimi nuodėmei; jie sujungti prisikėlimu gyventi. Iš esmės krikštas yra nuteisinimo sakramentas. Apie tai kalbama ir Laiško kolosiečiams 2,12.

Paulius įtikinėja kolosiečius, jog jiems nebereikia jokių papildomų gelbėtojų. Jie ne vien priėmė Kristų, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“, bet patys tapo „pripildyti jame“. Kaip tai įvyko? „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais… jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“ (eil. 13–14).

Paulius nekalba apie kažkokį kitą įvykį – jis kalba apie krikštą, kuris yra bendras visiems krikščionims. Krikštas yra viena iš septynių Bažnyčios sudedamųjų dalių, apie kurią apaštalas šiek tiek užsimena Laiško efeziečiams 4,5: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas…“

Krikštas yra krikščionio ženklas, bendras visai Dievo tautai, nepaisant jos žmonių skirtumų. Naujajame Testamente nėra tokių Jėzų tikinčių, kurie nebūtų pakrikštyti (nors, žinoma, kai kurie, pavyzdžiui, atsivertęs nusikaltėlis, to padaryti nebegalėjo). Taip pat niekur neužsimenama apie persikrikštijusius krikščionis. Krikštas yra sakramentinė krikščionių įvedimo į Bažnyčią išraiška.

Žodis baptisma nepalaiko nuomonės, kad vandens krikštas gelbsti žmogų nepaisant atgailos, tikėjimo, paklusnumo ir atsidavimo Kristui, juolab kad jis nepalaiko dviejų pakopų iniciacijos idėjos. Tai paaiškina 1 Pt 3,21. Norėdamas paaiškinti krikščionių krikštą, Petras pasakoja apie laivą tvano metu, kuriuo išsigelbėjo Nojus su savo šeima: „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas“. Tačiau kaip žinodamas, jog jo žodžiai bus klaidingai aiškinami, jis tęsia mintį: „Jis [krikštas] nėra kūno nešvaros nuplovimas [t.y. prausimasis pats savaime nieko neduoda], bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo…“

Žodį „maldavimas“ galima įvairiai paaiškinti. Tai galėtų būti suprantama kaip „klausimas“, kuris užduodamas krikštijamajam; kaip ir Dievo „prašymas“ suteikti gryną sąžinę; tai gali reikšti netgi „apsisprendimą“ tikėti, kylantį iš geros sąžinės. Bet kuriuo atveju omenyje yra žmogaus nuoširdumas. O priminimas Kristaus, sėdinčio Dievo dešinėje, nurodo į krikštijamo žmogaus gyvenime atsiradusias jėgas ne vien dėl kandidato apeiginio apšlakstymo, bet dėl paklusnios jo atgailos ir atsigręžimo į Jėzų Kristų su tikėjimu. Būtent šis krikštas gelbsti.

Žodis „krikštyti“ Naujajame Testamente

Panaši situacija atsiskleidžia nagrinėjant veiksmažodį „krikštyti“. Ne taip, kaip daiktavardis baptisma, veiksmažodis baptizo buvo vartojamas dar ikikrikščioniškais laikais. Jis reiškė „panardinti“, o tiesiogine prasme buvo sakoma „nuskandinti“ laivą, „nugrimzti“ į liūną, perkeltine – „pražūti“, „būti užvaldytam“. Galima manyti, jog ši nuskandinimo ir numirimo idėja buvo pernešta į Pauliaus Laiško romiečiams (sk. 6) ir kolosiečiams (sk. 2) teologiją, tačiau įrodyti to neįmanoma.

Šis žodis buvo vartojamas ikikrikščioniškame judaizme ir buvo gana svarbus. Krikštas buvo svarbi perėjimo į judaizmą apeigų dalis. Privaloma buvo auka, o šeimos nariams vyrams dar ir apipjaustymas; bet visi prozelitai, vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, buvo krikštijami. Jie apsiplaudavo vandeniu, ir tai buvo laikoma pagoniškų nešvarumų nusiplovimu. Rabinai pakrikštytą prozelitą laikė „naujai gimusiu kūdikiu“, kurio teisinė padėtis buvo visiškai kita. Krikštu jis galėdavo simboliškai patekti į svarbiausią Izraelio išganymo istorijos įvykį – išėjimą iš Egipto vergijos.

Be evangelistų, žodį „krikštyti“ aptinkame tik vieno Naujojo Testamento autoriaus tekstuose, būtent Pauliaus, o sekdami, kaip jis jį vartoja, galime nemažai išmokti.

Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje. Laiško efeziečiams 5,25 parašyta, jog „…Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį“. Nors žodis „krikštyti“ čia nepavartotas, vis tiek aišku, apie ką čia kalbama. Tai nuoroda į kandidato apsiplovimą vandeniu ir jo atsakymą ištariant išpažinimo žodžius (plg. 1 Kor 12,3), o šie du priklauso nuo pasiaukojančios meilės Jėzaus, kuris, kad mus apvalytų, mirė ant kryžiaus.

Vėlgi 1 Kor sk. 1 Paulius užbaigia vaidus keliantį ginčą jiems primindamas, jog jie buvo pakrikštyti vardan Kristaus (t.y. kaip jo nuosavybė, paveldas), kuris buvo nukryžiuotas vietoj jų (eil. 12–15). Kaip jau supratome, Jėzus žvelgė toliau savo pasiaukojančios mirties, kaip paties aukščiausio krikšto, o Paulius, apmąstydamas kryžių, pabrėžia šį ryšį. Krikštas sujungia žmogų su gelbėjančiu Kristaus darbu.

Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje.

Mūsų nestebina ir atradimas, jog Rom 6,3 ir tolesnėse eilutėse, 1 Kor 6,11, krikštas susietas su nuteisinimu. Daug krikščionių evangelikų nuteisinimą tikėjimu laiko krikšto sakramento priešybe. Paulius tai laiko to paties reiškinio išorine ir vidine pusėmis. Panagrinėkime šiuos tris klausimus. Krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra padarytas mums. Joks žmogus negali savęs nuteisinti. Priešingai nei žydų prozelitas, kuris pats apsiplaudavo, krikštijamasis visada yra pasyvus. Tai yra tai, ką jūs padarote vienas kitam, ir tarsi primena mums, jog išganymas yra atsiradęs grynai malonės dėka ir mes negalime nieko įnešti.

Antra, krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra kartą visiems laikams. Jis negali būti kartojamas. Jei negalima pakartotinai nuteisinti, tai ir pakrikštyti. Abi nuomonės yra nesąmonė. Krikštas mums kalba apie Kristaus mirtį kartą už visus ant kryžiaus mūsų nuodėmėms atleisti. Nuteisinimas kalba, jog mūsų sąskaitos tvarkoje ir Paskutiniojo Teismo nuosprendis, kuris mums žinomas čia ir dabar, nebegalioja. Abu reiškiniai yra baigtiniai.

Trečia, krikštas, panašiai kaip nuteisinimas, kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tai pagrindinė šios svarbios frazės mintis, kurią dar kartą sutinkame posakyje „krikštas Kristuje“ – graikiškas žodis eis yra visiškai tikslus. Per labai sudėtingą atgailos, tikėjimo ir krikšto procesą žmogus patenka į Kristų, ir jis patenka į tokią situaciją, kad, anot Pauliaus dažnai vartojamo krikščionio apibrėžimo, „yra Kristuje“. Krikštas kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tą patį sako ir nuteisinimas. Būtų didelė klaida manyti, jog nuteisinimas – tai šalta įstatyminė padėtis, kurią mums suteikia Dievas, priskirdamas mums Kristaus nuopelnus mūsų labui.

Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Kristus buvo ryžtingas ir nuveikė pakankamai daug kentėdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių. Dėl to mes galime būti nuteisinti, gauti teisumą pieš Dievą, jei tik esame įkūnyti Kristuje, sujungti su teisiuoju, priimti mylimajame. Todėl pirmoje Laiško romiečiams sk. 5 dalyje buvo galima taip aiškiai pasisakyti apie nuteisinimą: Kristus yra už mus. Antroji šio skyriaus dalis kalba apie atnaujintą Adomą ir mūsų įkūnijimą jame, apie mūsų įkūnijimą Kristuje.

Šie abu reiškiniai tarpusavyje susiję. Nuteisinimo įkūnijimas Kristuje yra logiška išvada ir pagrindimas. Tai akivaizdu paskutiniame Antro laiško korintiečiams sk. 5 sakinyje, kur Paulius tvirtina, jog Dievas Jėzų, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu – tokius mainus gana sunku įsivaizduoti. Tačiau Paulius, kad nesuteiktų progos apkaltinti Dievo neteisybe ir įstatymų nesilaikymu, tuo neapsiriboja. Jis prideda esminį žodį jame. Tik Kristuje tampame teisūs. Dievas, nuteisindamas mane, buvo Kristuje. Taigi aš esu Kristuje, esu nuteisintas. Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.

Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.

Jeigu būtinai reikėtų dar stipriau pabrėžti krikšto, kaip krikščionių iniciacijos sakramento vaidmenį, galėtume nurodyti į Laiško galatams 3 skyriaus pabaigą. Viename po kito sakinyje Paulius sako: Kristus atėjo, „kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“; „Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje“; „ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (eil. 24, 26 ir 27). Nuteisinimas tikėjimu, tapimas Dievo vaiku ir krikštas Kristuje yra trys skirtingi vieno reiškinio – krikščioniško gyvenimo pradžios – aprašymo būdai.

Pastraipos pabaigoje Paulius, prisiminęs svarbų nuteisinimo tikėjimu pavyzdį, savo laiško skaitytojams primena: „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“. Kaip Abraomas patikėjo Dievo pažadu, pakluso jo šaukiamas, buvo nuteisintas tikėjimu, gavo apipjaustymo ženklą ir antspaudą, taip ir krikščionis.

Akivaizdu, jog reiškinys kartojamas tiksliai. Per amžių amžius Dievas gelbėjo žmones tik vienu būdu. Jis negelbėjo žmonių dėl jų darbų Senojo Testamento laikais ir tikėjimu Naujojo Testamento dienomis. Jis visada buvo nuoseklus, visais laikais priimantis į savo artimą bendrystę žmones, kurie norėtų mesti savo klystkelius, pasiduotų jo malonei ir išoriniu sakramentu – apipjaustymu senovėje, krikštu krikščioniškame amžiuje, įstotų į pripažintą bendruomenę.

Tikrai, nuostabioje savo Laiško kolosiečiams ištraukoje Paulius padeda abu Senosios ir Naujosios Sandoros sakramentus drauge prie Kristaus kryžiaus, kuris vienintelis padaro juos veiksmingus. „Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu… Su juo palaidoti krikšte…“ Visa tai dėka Kristaus pergalės ant kryžiaus prieš blogio jėgas (Kol 2,11–15).

The post Michaelas Greenas. Ką apie krikštą byloja Naujasis Testamentas appeared first on LAIKMETIS.

Tai rekordinis skaičius nuteistųjų, per vieną dieną sulaukusių bausmės sutrumpinimo ar malonės.

Ketvirtadienį paskelbti sušvelninimai palietė asmenis, kurie po lygtinio paleidimo į laisvę bent vienerius metus atliko laisvės atėmimo bausmę namuose.

Kalėjimuose virusas plinta itin sparčiai, todėl kai kuriems kaliniams buvo leista izoliuotis namuose, siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą. Vienu metu, remiantis naujienų agentūros AP duomenimis, kas penktas kalinys buvo užsikrėtęs COVID-19.

J. Bidenas sakė, kad artimiausiomis savaitėmis toliau peržiūrinės malonės prašymus ir gali paskelbti naujų sprendimų.

2017 metais kadenciją bebaigęs JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) sušvelnino bausmes 330 nuteistųjų – tuomet tai taip pat buvo rekordinis skaičius. 

„Amerika buvo sukurta remiantis galimybių ir antro šanso pažadu“, – sakoma J. Bideno pareiškime.

„Amerika buvo sukurta remiantis galimybių ir antro šanso pažadu“, – sakoma J. Bideno pareiškime.

„Būdamas prezidentu, turiu didžiulę privilegiją suteikti malonę žmonėms, kurie įrodė, kad gailisi ir stengiasi pasitaisyti, ir sugrąžinti galimybę dalyvauti kasdieniame gyvenime bei prisidėti prie savo bendruomenių veiklos, taip pat imtis priemonių, kad būtų panaikinti bausmių skyrimo skirtumai ne už smurtą teistiems nusikaltėliams, ypač nuteistiems už nusikaltimus, susijusius su narkotikais“, – teigiama jame. 

Apie bausmių sušvelninimą paskelbta po to, kai J. Bidenas oficialiai suteikė malonę savo sūnui Hunteriui (Hanteriui), kuris buvo kaltinamas dėl nusikaltimų, susijusių su ginklais ir mokesčių vengimu. 

Buvo nuteisti už nesmurtinius nusikaltimus

J. Bidenas patiria spaudimą iš teisių grupių, kad iki sausio, kai valdžią perims Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) administracija, būtų suteikta malonė daugybei nuteistųjų, įskaitant tuos, kuriems skirta mirties bausmė. 

Jis taip pat svarsto, ar suteikti prevencinę malonę tiems, kurie tyrė D. Trumpo pastangas panaikinti 2020 metų prezidento rinkimų rezultatus, nes į Baltuosius rūmus sugrįžus D. Trumpui, su jais gali būti bandoma susidoroti. 

Baltųjų rūmų teisininkai teigė, kad asmenys, kuriems ketvirtadienį buvo suteikta malonė, yra pasikeitę. Jie buvo nuteisti už nesmurtinius nusikaltimus, pavyzdžiui, susijusius su narkotikais.

Tarp jų yra moteris, vadovavusi gelbėjimo komandoms per stichines nelaimes, bažnyčios diakonas, dirbęs priklausomybių ir jaunimo konsultantu, molekulinės biologijos mokslų doktorantas ir apdovanojimų pelnęs kariuomenės veteranas.

Anksčiau prezidentas jau buvo sušvelninęs bausmes 122 nuteistiesiems ir suteikęs malonę 21 asmeniui. 

Jis nuo bausmės atleido tūkstančius amerikiečių, nuteistų už marihuanos laikymą, taip pat suteikė malonę buvusiems JAV tarnybos nariams, nuteistiems už dabar jau atšaukto kariuomenės draudimo dėl homoseksualių lytinių santykių abipusiu sutikimu pažeidimą.

Atstovų Rūmų narys demokratas Jimas McGovernas (Džimas Makgovernas) ir dar 34 įstatymų leidėjai ragina prezidentą suteikti malonę advokatui Stevenui Donzigeriui (Stivenui Doncigeriui), Ekvadoro kaimų gyventojų gynėjui ir aplinkosaugos aktyvistui. S. Donzigeris trejus metų praleido kalėjime arba namų arešto sąlygomis už nepagarbą teismui, susijusią su atstovavimu vietiniams ūkininkams byloje prieš JAV naftos milžinę „Chevron“.

Kiti pasisako už tai, kad J. Bidenas sušvelnintų bausmes myriop nuteistiems kaliniams. Jo generalinis prokuroras Merrickas Garlandas (Merikas Garlandas) sustabdė federalinių mirties bausmių vykdymą.

Per 2020 metų rinkimų kampaniją J. Bidenas teigė, kad norėtų panaikinti mirties bausmes, tačiau to taip ir nepadarė. D. Trumpui grįžus į valdžią, federalinių mirties bausmių vykdymas greičiausiai bus atnaujintas.

Pirmosios D. Trumpo kadencijos metu, COVID-19 pandemijos įkarštyje, JAV buvo įvykdytas beprecedentis skaičius mirties bausmių.

The post Malonė suteikta 39 nuteistiems amerikiečiams appeared first on LAIKMETIS.

Džiūgavo angelai, kad tik pas juos buvo Dievas, o juos pralenkė švenčiausiosios Mergelės prigimtis, žemėje išnešiojusi dangaus Dievą, kad taip pritrauktų angelų kariaunas į žemę pas žmones. Ji gimė būti dangaus ir žemės tarpininke ir sukūrė jų vienybę. O palaimintoji Mergele, skaisčioji balande, dangaus nuotaka Marija!

Tu dievybės dangus, šventovė ir sostas, savyje turinti danguje švytintį ir žemėje saulę atstojantį Kristų. Tu šviesus debesis, iš dangaus nušvietęs žemę skaisčiausiu spinduliu Kristumi, dangaus debesis, paleidęs į pasaulį savyje slepiamą Šventosios Dvasios griaustinį ir Šventosios Dvasios liūtį išliejęs ant visos žemės, idant ji vestų tikėjimo vaisių. <...>

O šventoji Mergele, amžinosios šviesos motina, šviesos, kuri danguje nušvietė angelų kareivijas, kuri nušvietė neapsakomą serafų veidą, šviesos, kuri skaisčiais žibintais nušvietė saulę, šviesos, kuri Trejybės spinduliais nušvietė pasaulio pakraščius, šviesos, kuri pasakė: „Aš – pasaulio šviesa“ (plg. Jn 8, 12), šviesos, kuri sakė: „Aš esu atėjęs į pasaulį kaip šviesa“ (plg. Jn 12, 46), šviesos to, kuris atgavo ir nušvietė visa, kas yra danguje ir žemėje.

O švenčiausioji Mergele, nustebinusi angelų kareivijas. Danguje neregėtas stebuklas – moteris, glėbyje laikanti šviesą. Danguje neregėtas stebuklas – antrasis kerubų sostas. Danguje neregėtas stebuklas – moters sūnus yra jos ir visų amžių tėvas. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės vestuvių kambarys, o jame – Dievo Sūnus, jaunikis Dievas Kristus. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės įsčių vaisius gimė būti angelų Viešpačiu.

O švenčiausioji Mergele, Išganytojo ­Motina, pagimdžiusi pradžios neturintį Žodį, kartu su Tėvu soste sėdintį Sūnų, esantį vienos prigimties su Tėvu ir Šventąja Dvasia, prieš visus amžius buvusį su Tėvu ir Šventąja Dvasia, sukūrusį dangaus skliautą ir padėjusį žemės pamatus.

Angelai peikė Ievą, o dabar šlovina Mariją: ji pelnė tikrąją šlovę moterų silpnumui, prikėlė puolusią Ievą ir sugrąžino dangun iš rojaus išstumtą Adomą, atidarė uždarytą rojų ir per plėšiką (plg. Lk 23, 43) jame vėl pasėjo Adomą. Dėl tavęs, o šventoji Mergele, yra sunaikinta skiriančioji priešybės pertvara (plg. Ef 2, 14). Dėl tavęs pasauliui dovanota dangiškoji taika. Dėl tavęs nušviesti pasaulio pakraščiai. Dėl tavęs žmonės virto angelais. Dėl tavęs gavo Dievo draugų, vergų ir vaikų vardą.

Epifanas Salaminietis, IV a.

The post Šviesos Motina appeared first on LAIKMETIS.

Jis nekaraliauja kaip žemės karaliai, pavyzdžiui, Romos imperatorius, karalius Erodas ar mūsų laikų valdovai. Jis tai aiškiai pasakė Pilotui. Jėzaus karalystė nėra žemiška, laikinoji galybė. Jėzus yra Žmogaus Sūnus – tai vienintelis titulas, kuriuo Jis save vadina – tasai, kurį skelbė pranašas Danielius. Dievas, Jėzaus Kristaus Tėvas (pranašo Danieliaus regėjime – amžinasis vyras), suteikė Jam amžiną ir nesibaigiantį viešpatavimą. Kristus atėjo ne tam, kad užkariautų tautą, užimtų sostą ir išsikovotų žydų karaliaus titulą. Ne. Kristus atėjo atiduoti savo gyvybę, kad mus išgelbėtų iš blogio vergijos ir kad mes galėtume karaliauti kartu su Juo.

Kaip Jėzus karaliauja ir mus išvaduoja? Vienintelis Jo ginklas – tiesa. Geros valios žmonių širdyse tiesa nuveikia didžius darbus. Tiesos jėga nenugalima. Tačiau Poncijus Pilotas neklausė Jėzaus, skelbiančio tiesą... Tik tiesa grįsta karalystė yra tvirta. Bet kokia valdžia, paremta melu ir baime, anksčiau ar vėliau sužlunga. Pasaulio istorijoje to pavyzdžių tikrai netrūksta. O tiesa yra tvirtesnė už melą, šviesa ryškesnė už tamsą ir meilė stipresnė už baimę. Jėzaus karalystė – visuotinė, nes ji grįsta tiesa, o tiesa yra universali, ji bendra visiems žmonėms. Taigi Jėzus – ne tik žydų, bet visos visatos valdovas.

Kaip Jėzus karaliauja ir mus išvaduoja? Vienintelis Jo ginklas – tiesa.

Kaip Jėzus užkariauja pasaulį? Iki galo, iki kryžiaus mirties būdamas ištikimas tiesos liudytojas. Iš meilės pasiaukodamas ant kryžiaus, Jėzus patraukė prie savęs ir užkariavo visus žmones. Ir pasaulio pabaigoje Jis grįš su savo kryžiumi. Garbinkime šiandien Jėzų Kristų, mūsų karalių. Tai reiškia, būkime ištikimi Evangelijos tiesai visu savo gyvenimu. Kiekvienas galime savęs klausti: ar klausomės Jėzaus balso? Ar priimame tiesą? Ar stengiamės gyventi šviesoje? Ar esame iš tikrųjų laisvi ir laimingi?..

„Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“, – girdėjome sakant Jėzų (Jn 18, 37). Tačiau atrodo, kad niekas iš tikrųjų Jo balso neklauso: pagonys romėnai atmeta žydų karalių kaip paprasčiausią maištininką ir Jį nukryžiuoja, o žydų tauta atmeta Mesiją ir išduoda Jį mirčiai. Mokiniai išsigina Mokytojo ir dauguma jų išsisklaido, pabėga. O mes savo nuodėmėmis daromės visų jų bendrininkai ir priešinamės, kad Jėzus mums karaliautų. Bet Jėzus išlieka ištikimas tiesai. Jo ištikimybė Jį nuveda iki mirties ant kryžiaus, kur Jis apreiškia savo karalystės slėpinį: Jis – karalius visų žmonių, už kuriuos iš meilės aukoja savo gyvybę. Švęsti Kristaus Karaliaus iškilmę – tai su atgaila ir viltimi žvelgti į tą, kurį savo nusikaltimais perdūrėme, ir semtis malonės iš neišsenkančio gailestingumo šaltinio, trykštančio iš Jo perverto šono.

(Hervé de Broc OSB, Meilė stipresnė už mirtį: Palendrių pamokslai. ABC metai, p. 334–335)

Lietuvoje jau nuo seno įprasta matyti išleistas ir vis tebeleidžiamas mūsų šalies dvasininkų pamokslų knygas; jų – kaip danguje žvaigždžių, kurių spektro esama išties plataus ir spalvingo, tad pamažu formuojasi įspūdis, kad galimybės jau išsemtos, anot lotyniško posakio, nec plus ultra – „toliau nėra kur“. Tačiau brolių benediktinų bendruomenė meta savotišką iššūkį pastarajai minčiai ir pristato naujieną – pirmojo Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioro tėvo Hervé de Broc OSB (1944–2020) pamokslų rinktinę „Meilė stipresnė už mirtį“.

„Meilė stipresnė už mirtį“ – tai tekstai, skirti aiškinti ir atskleisti Šventojo Rašto prasmę. Jie padeda Dievo žodžiui pasiekti dabarties žmonių širdis, kelti aktualius klausimus, rasti svarbius atsakymus. Pamokslai, leisdami giliau suprasti Bibliją, suteikia vidinės šviesos, aiškumo tam, kad tinkamu metu žmogus galėtų priimti teisingus sprendimus, geriau įžvelgtų savojo gyvenimo kryptį ir drąsiau ryžtųsi, jei reikia, keistis. Tėvo Hervėjaus (taip sulietuvintai jis buvo vadinamas) pamokslai, išaugę iš vienuolyno tylos ir nuolatinės maldos, išsiskiriantys kontempliatyvumu ir benediktiniška dvasia, naujai atskleidžia neišsemiamus Dievo žodžio lobynus. Knygoje apstu karšto, autentiško Dievo ieškojimo, tikrojo nuolankumo ir gilaus dvasinio gyvenimo ženklų. Žinoma, pamoksluose atsispindi ir paties pamokslininko bruožai: tvirtas, energingas, veiklus charakteris, nepaliaujamas reiklumas sau, beribis atsidavimas brolių bendruomenei ir nuoširdus rūpinimasis sutiktais žmonėmis.

Knygoje esantys pamokslai atrinkti iš pasakytųjų Palendriuose 1998–2014 metais, t. y. nuo pat atvykimo į Lietuvą iki tol, kol ėmė reikštis prisiartinusios ligos požymiai. Medžiagos šaltinis – dėžė, pilna į aplankus sudėtų (nė nesusegtų) dokumentų. Iš jų pirmiausia užgimdavę tėvo Hervėjaus ranka rašyti pamokslų eskizai jo gimtąja prancūzų kalba, ir tuomet – spausdintas dvikalbis tekstas: lapo kairėje – pamokslas prancūzų kalba, o dešinėje – paties autoriaus atliktas vertimas į lietuvių kalbą (vėliau kuris nors iš brolių lietuvių kiek paredaguodavo ir sudėdavo kirčius). Išlikusi medžiaga nėra tolydi: pavyzdžiui, galima rasti net keletą vieno teksto variantų, o kito – deja, išvis nė vieno! Todėl knygoje kai kur stinga sekmadienio, iškilmės ar šventės pamokslo. Sudarant leidinį, siekta kuo didesnės įvairovės, vengta pasikartojimų; dėl to taip pat kartais tekę imtis kupiūravimo. Taigi knygą galima vadinti pamokslų rinktine arba rinktiniais pamokslais, o jos struktūrą lėmė Katalikų Bažnyčios kalendorius ir trejų metų (ABC) liturginių skaitinių ciklas.

Nuo pat advento pradžios naująjį leidinį bus galima įsigyti Palendrių šv. Benedikto vienuolyne, „Katalikų pasaulio“ knygynuose Vilniuje ir Šv. Kazimiero knygyne Kaune (vėliau – ir kitose krikščioniškų leidinių platinimo vietose). Broliai benediktinai nuoširdžiai kviečia visus atvykti į Palendrius ir dalyvauti knygos pristatyme, kuris vyks vienuolyne šių metų gruodžio 1 d., I advento sekmadienį, iškart po šv. Mišių, kurių pradžia – 10 val.

The post Tėvas Hervé de Broc OSB. Kristus Karalius appeared first on LAIKMETIS.

Būdami mokiniai, jie gerai išgirdo, ką Viešpats buvo neaiškiai pasakęs palyginimu, ir pajuto žodžių gilumą. Kadangi neturėjo turto, vylėsi būti išganyti, o kai suprato, kad nėra iki galo atsikratę aistrų (mat jie buvo ką tik pažinę mokslą ir neseniai įrašyti į Išganytojo būrį), buvo labai sukrėsti ir nusiminė nė ką mažiau už aną turtuolį, baisiai prisirišusį prie savo turtų, kuriuos vertino labiau už amžinąjį gyvenimą.

Mokiniai išties turėjo dėl ko pajusti didžiausią baimę: jei ir tas, kuris turi daug turtų, ir tas, kas savo įsčiose nešiojasi aistras, yra turtingi, jie vienodai bus išvaryti iš dangaus karalystės. Mat išganymas yra skirtas tyroms ir beaistrėms sieloms.
O Viešpats atsako: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (plg. Lk 18, 27). Tai ir vėl yra kupina didžios išminties: kai žmogus pats vienas vargsta ir stengiasi neturėti aistrų, jis nieko nepasiekia, o kai tampa aišku, kad jis to labai trokšta ir stengiasi, atėjus Dievo galios pagalbai, jis viską įveikia. Dievas įkvepia norinčias sielas. O jeigu veržlumas sumažėja, susilpnėja ir Dievo duota dvasia.

Mat gelbėti tuos, kurie nenori būti išgelbėti būtų prievartos darbas, o tuos, kurie patys pasirinko išganymą – malonės. Dievo karalystė yra ne tinginių ir miegalių, bet „smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Tik ši jėga yra graži, jėga, kuri taikoma Dievui ir grobia iš jo gyvenimą. O jis, pažindamas tuos, kurie tvirtai, net per jėgą, laikosi savo, nusileidžia ir pasiduoda. Nes Dievas džiaugiasi, kai yra taip nugalimas.

Klemensas Aleksandrietis, † apie 215

The post Kas galės išsigelbėti? appeared first on LAIKMETIS.

A. Lukašenka „pasirašė dekretą, kuriuo suteikė malonę 30 asmenų, nuteistų už nusikaltimus, susijusius su protestais“, sakoma pranešime, kuriame nenurodoma jokių pavardžių.

Malonė suteikta 14 moterų ir 16 vyrų, rašoma svetainėje, kurioje taip pat nurodyta: „Kai kurie iš jų serga sunkiomis ligomis. Yra pensinio amžiaus žmonių.“

Visi asmenys, kuriems suteikta malonė, „pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką padarė, ir įsipareigojo laikytis įstatymų“, priduriama pranešime.

Maskvos sąjungininkas A. Lukašenka sutriuškino masinius prodemokratinius protestus, kilusius po 2020 metų rugpjūčio 9-ąją įvykusių rinkimų, dėl kurių jo vyriausybė buvo plačiai pasmerkta dėl, kaip manoma, suklastotų rezultatų.

Garsios teisių gynimo grupės „Viasna“ duomenimis, Baltarusijoje yra apie 1,4 tūkst. politinių kalinių. Dar tūkstančiai žmonių pabėgo iš šalies.

Pasak „Viasna“, liepą 18 politinių kalinių buvo amnestuoti arba iškeisti.

Praėjusį mėnesį A. Lukašenka suteikė malonę vokiečiui Rico Kriegeriui (Rikui Krygeriui), nuteistam mirties bausme už šnipinėjimą, kuris buvo iškeistas per plataus masto apsikeitimą kaliniais, kuriame dalyvavo, be kita ko, Jungtinės Valstijos ir Rusija.

The post Baltarusijos prezidentas suteikė malonę 30 kalinių, nuteistų už protestus appeared first on LAIKMETIS.

Savo tinklaraštyje leidinio „Zdroj“ puslapiuose jis teigė, kad Paryžiaus olimpinės žaidynės kartu su 1936 m. Berlyno olimpinėmis žaidynėmis ir 1980 m. Maskvos olimpinėmis žaidynėmis simbolizuoja ideologinį smurtą prieš sportininkus ir nukrypimą nuo tikrųjų olimpinių principų.

Jis rašė, kad per Paryžiaus olimpines žaidynes sportininkai buvo išnaudojami „nacizmo, komunizmo ir naujų ideologijų, kurios iš esmės mums sako, kad nėra žmogaus tapatybės“, tikslams.

Kardinolas priminė, kad senovės Graikijoje olimpinės žaidynės vykdavo taikos metu ir „simbolizavo kovą už savo šeimą, namus, tėvynę“.

„Tai įstatymai, saugantys žmogų ir jo orumą. Tai įstatymai, saugantys šeimą, įstatymai, saugantys mano tautą, mano tėvynę. Olimpinės žaidynės nebuvo pasaulinės žaidynės, tai buvo Helaso žaidynės, atskirų helenų genčių ir valstybių žaidynės, kuriose ne tik norėjo karinės penkiakovės, bet žinojo, kad karas vyksta ne dėl karo, bet dėl taikos“, - rašė kardinolas.

Jis pabrėžė, kad 1896 m. atgaivinus olimpines žaidynes, „jos prasidėjo Atėnų lygumoje, pievoje, kur tėvas Henri Didonas su Graikijos karaliumi šventė Eucharistiją, t. y. šventąsias Mišias“.

Nuo tada, sako Dominikas Duka, „olimpinės žaidynės remiasi ne tik žmogaus dvasios grožiu, jo kultūra ir menu, bet ir tikra draugyste“, o „krikščionybė į olimpinių žaidynių atgaivinimą įnešė šį elementą“.

Kritikuodamas šventvagiškas aliuzijas į Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“ per olimpiados atidarymo ceremoniją, kardinolas palygino Paryžiaus olimpinių žaidynių ideologines manipuliacijas su 1936 m. nacistinėje Vokietijoje ir 1980 m. Sovietų Sąjungoje vykusiomis manipuliacijomis ir išreiškė susirūpinimą dėl sporto ateities ir jo vaidmens visuomenėje.

Jis taip pat mano, kad Paryžiaus žaidynių negalima apibūdinti kaip tokių, kuriose kalbama apie teisę, taiką ir draugystę. „Vyras, nugalėjęs moterį bokso sporto šakoje, yra to įrodymas. Klausiu: kur yra Stambulo konvencija, kur jos gynėjai?“ - suglumęs reziumavo kardinolas.

The post Čekų kardinolas olimpines žaidynes Paryžiuje prilygino nacistinėms ir sovietinėms appeared first on LAIKMETIS.

Mes, Palendrių Šventojo Benedikto vienuoliai, kasmet turime dvi didžiąsias iškylas, kuomet visa bendruomenė išvyksta aplankyti vieną kitą žymesnę Lietuvos vietovę ir sykiu, jei tik pavyksta suderinti, kokią nors pašvęstojo gyvenimo bendruomenę.

Tiesą sakant, tokią iškylą turime tik vieną metuose, kadangi antroji visuomet turi tą pačią programą – brolišką pikniką prie ežero. Šįmet mes nusprendėme aplankyti mūsų vienuolyno oblato Petro Janšausko sodybą bei joje įkurtus maldos namus Saugų kaime Šilutės rajone. Mūsų bičiulis Petras jau ne sykį mus ragino ir kvietė jį aplankyti, ir štai šių metų gegužės 21 dieną jam išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: „Prašykite, ir gausite“.

Atvykusius mus šiltai pasitiko Petras su šeima bei keliais savo draugais, kurie drauge su juo meldžiasi šiuose namuose, kartu skaito ir aptarinėja Šventąjį Raštą. Pats Petras, nemaža laiko praleidęs nuodėmės ir nusikaltimo klystkeliuose, vieną gražią dieną Dievo malonės paliestas, dabar daug laiko skiria padėti vargšams bei atstumtiesiems ir savo gyvenimu liudija Dievo malonės stebuklą.

Jis mums papasakojo, kaip atsirado tie maldos namai. Nors kaip pastatas jie jau stovėjo anksčiau ir į juos ateidavo Petras ir kiti žmonės pasimelsti, tačiau nebus klaidos manyti, kad naujas etapas ar atgimimas prasideda tada, kai Dievas ypatingu būdu apsilanko ir patraukia prie savęs.

Taigi maldos namų atsiradimo data galima būtų laikyti 2019 metų gegužės 13 dieną, kada Petrui tos pačios dienos bėgyje paskambino trys tarp savęs nesusitarę asmenys ir ėmė jam kalbėti apie koplyčią bei pareiškė ketinimą atsiųsti jam liturginius drabužius, kryžių, Mergelės Marijos statulą bei tabernakulį. Petras paliudijo, kad visi tie pokalbiai apie koplyčią jam pasirodė svaičiojimai, todėl iš pradžių jis bandė ginti šalin tokias mintis, tačiau, jeigu iniciatyva kyla iš paties Dievo, tuomet Dievas praeis net per uždarytas iš baimės duris. Taigi dar tos pačios dienos vakare Petras savo širdyje ištarė Dievui: „Tebūnie Tavo valia“.

Po to kai pritarė koplytėlės įrengimui, Petras suko galvą, kokiam šventajam ją dedikuoti. Tačiau ir čia Dievo Apvaizda slėpiningai veikė ir atvedė prie Švč. Mergelės Marijos. Iš visų Jos titulų ir vardų, minimų Jos litanijoje, iškart išsiskyrė vienas – Paslaptingoji Rožė. Taip ir atsirado maldos namai „Paslaptingoji Rožė“.

Galima pasvarstyti, kaip labai tinka šis vardas. Abu žodžiai turi turtingą turinį. Pirmiausia, „paslaptingoji“. Arba „slėpiningoji“, lotyniškai – mystica. Tai paties Dievo veikimo būdas: jis kartu paslaptingas, o, kita vertus, ir regimas, tačiau ne retai išlieka mįslingas, gluminantis. Jau paties mus priėmusio į svečius Petro gyvenimo istorijoje yra apčiuopiamas paslaptingas Dievo veikimas, vedimas, o sykiu ir nepelnyta ir visus lūkesčius pranokstanti malonė. Jo bei panašių į jį žmonių gyvenimą ir atsivertimą galima būtų palyginti su muitininko Mato pašaukimu, apie kurį sužinome Evangelijoje (žr., Lk 5, 27s). Ta diena, kada muitininkas Matas sėdėjo muitinėje ir pro šalį praėjęs Jėzus jam ištarė: „Sek paskui mane“, nesiskyrė nuo kitų. Ir negana to, kad Jėzus tą dieną apsilankė Mato namuose – nes vien tik šis apsilankymas yra nepaprasta malonė – bet dar priedo padarė jį savo mokiniu ir evangelistu, t. y. Gerosios Naujienos skelbėju.

Toks susitikimas su Jėzumi ir iš to gimstanti misija savo gyvenimu liudyti šio susitikimo džiaugsmą, t. y. Gerąją Naujieną, nutiko ne tik muitininko Mato gyvenime, bet ir Petro, o kartu ir kitų, kurių širdis pakankamai atvira, kad išgirstų tylų Dievo kvietimą. Paslaptingas susitikimas su Jėzumi nutinka ir tiems, kurie atsitiktinai ar planuotai užklysta į šiuos maldos namus „Paslaptingoji Rožė“. Anot Petro, pas jį apsilanko įvairaus plauko žmonių: varguolių, baikerių, verslininkų, nusikaltėlių ir net vienuolių.

Išties šie maldos namai paslaptingi dar ir tuo, kad jie nepastatyti ant aukšto kalno, kad būtų iš toli matomi. Šalia jų neiškyla dangų siekianti statula, kaip Kristaus Atpirkėjo Rio de Žaneire. Nieko panašaus nėra, tie maldos namai labai paprasti ir kuklūs. Važiuotum pro šalį ir pravažiuotum, net nepagalvojęs, kad čia yra vieta, kur susirenka žmonės pasimelsti arba tiesiog sustoti kelioms akimirkoms.

Ir vis dėlto tokius maldos namus galima būtų sugretinti su tuo Nazareto nameliu, kuriame gyveno Šventoji Šeima. Be jokios abejonės tas namelis, kuriame gyveno Juozapas, Marija ir Jėzus, nesiskyrė nuo kaimynų ūkių, tad tikriausiai retas kaimynas nujautė, šalia kokių dangiškų slėpinių ir malonės šaltinio jis gyvena. Mat jeigu jie būtų žinoję, būtų dažniau į tuos namus užsukę ir paprašę gyvojo vandens atsigerti arba išgirsti gyvenimo žodį. Nežiūrint to, ar žmonės žinojo ar ne, kokie slėpiniai dedasi jų kaimynystėje, tas Nazareto namelis skleidė dieviškosios malonės kvapsnį ir vykdė žmonijos atnaujinimo darbą.

Tad jeigu šie maldos namai „Paslaptingoji Rožė“ aiškiai nekrinta į akis, kaip tuomet ten apsilanko žmonės? Kuomet Dievas pasirenka kokią nors vietą savo ypatingam buvimui ar apsireiškimui, jis pats patraukia ten žmones. Taip nutiko su piemenimis Betliejuje kai gimė Kristus. Dievas pakvietė žmones į tą vietą per angelus, arba per paslaptingąją žvaigždę trijų išminčių atveju. Taip ir dabar: žmonės apsilanko šiuose maldos namuose užklydę „atsitiktinai“, arba sužinoję per angelą, t. y. iš kito žmogaus, kuris čia jau lankėsi ir savo ruožtu pasidalino su kitais.

Koks apsilankymo „Paslaptingoji Rožė“ maldos namuose vaisius mums, vienuoliams? Čia nuolankumo dėlei reikia prisiminti senovės vienuolių pasakojimą. Kartą, abai Antanui besimeldžiant savo celėje, jį pasiekė balsas, kuris sakė: „Antanai, tu vis dar nepasiekei saiko to odininko, kuris gyvena Aleksandrijoje“. Taigi senolis pakilo anksti ryte, pasiėmė palmės lazdą ir nuėjo pas jį. Įėjęs vidun pasveikino žmogų, atsisėdo su juo ir jam sako: „Broli, pasakyk man apie savo darbus“. Tas atsakė: „Aš nežinau, aba, kad būčiau kažką gero padaręs, išskyrus tik šitai: kai atsikeliu anksti ryte ir sėduosi prie savo rankų darbo, sau sakau, kad visas šis miestas nuo mažiausio iki didžiausio, pateks į Karalystę dėlei jų teisumo darbų, tik aš vienas už savo nuodėmes paveldėsiu bausmę. O vakare prieš užmigdamas ir vėl sakau tuos pačius žodžius“. Tai išklausęs senolis tarė: „Iš tiesų, kaip geras auksakalys ramiai begyvendamas savo namuose tu paveldėjai Karalystę. O kas liečia mane, vis dar neturintį nuovokos, visą savo laiką gyvenantis dykumoje, tavęs dar nepasivijau“.

Išties jau daug metų vilkinčiam vienuolišką drabužį ir gyvenančiam vienuolyne gali atsėlinti savimi pasitenkinimo mintis, neva mano maldos šį tą reiškia ir kad esu arčiau Dievo. Kokia vis dėlto iliuzija taip manyti! Apsilankęs tokiuose maldos namuose kaip „Paslaptingoji Rožė“, pabendravęs su paprastais nuoširdžiais žmonėmis, kurie kaip ir visi paženklinti silpnumo, sužavėtas jų vaikiško santykio su Dievu, drauge su psalmininku Dievui pripažįsti: „Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę … “ (Ps 8, 3)

Taigi metinė iškyla tikrai nusisekė, nes grįžome namo visokeriopai sustiprinti.

The post Įvyko kasmetė Palendrių Šv. Benedikto brolių išvyka appeared first on LAIKMETIS.

„Be jų galėtume būti protingi, teisingi, tvirti ir susivaldantys, bet neturėtume akių, kurios mato net tamsoje, neturėtume širdies, kuri myli net tada, kai nėra mylima, neturėtume vilties, kuri išdrįsta prieštarauti bet kam“, – pažymėjo popiežius Pranciškus.

Kas yra tikėjimas? Katalikų Bažnyčios Katekizmas, cituodamas II Vatikano susirinkimo konstituciją Dei Verbum, nurodo, kad tikėjimas yra veiksmas, kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save Dievui (žr. 1814).

Abraomas buvo didis tokio tikėjimo tėvas. Kai jis sutiko palikti protėvių žemę ir keliauti į kraštą, kurį jam Dievas pažadėjo parodyti, tikriausiai buvo palaikytas pamišusiu: kam palikti tai, kas žinoma, dėl to, kas nežinoma, tai, kas tikra, dėl to, kas neturi apčiuopiamo pagrindo?

Tačiau Abraomas iškeliauja, tarsi matydamas tai, kas nematoma. Ir būtent tai jį spirs kopti ant Morijos kalno su Izaoku, vieninteliu pažado sūnumi, kuris tik paskutinę akimirką bus išgelbėtas nuo paaukojimo. Taip tikėdamas Abraomas tapo daugelio vaikų tėvu.

Tikėjimo žmogus buvo Mozė, kuris, klausydamas Dievo balso net tada, kai jį kamavo ne viena abejonė, toliau išliko tvirtas ir pasitikėjo Viešpačiu, ir gynė savo tautą, kuriai taip dažnai trūko tikėjimo.

Tikėjimo moteris buvo Mergelė Marija, kuri, išgirdusi angelo skelbimą, kurį daugelis būtų atmetę kaip pernelyg daug reikalaujantį ir rizikingą, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė: tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Pasitikėdama Dievu savo širdyje, Marija leidžiasi į kelią, nors nežino, kur jis veda ir kokie pavojai tyko.

Tikėjimas yra dorybė, kuri daro žmogų krikščionimi. Juk būti krikščionimi – tai nėra pirmiausia kokios kultūros ir su ja susijusių vertybių priėmimas. Tai ryšio su Dievu priėmimas ir puoselėjimas: aš ir Dievas, mano asmuo ir mielas Jėzaus veidas. Šis ryšys mus daro krikščionimis.

Popiežius Pranciškus priminė vieną Evangelijos epizodą apie tikėjimą: per ežerą plaukiančius mokinius, kurie patenka į audrą tuo metu, kai Jėzus miega. Kurį laiką mokiniai mano, kad išsisukimui iš padėties pakaks jų rankų jėgos ir jų patirties. Tačiau vanduo ima veržtis į valtį ir juos pagauna didelė baimė (žr. Mk 4). Ne iš karto jie suvokia, jog sprendimas yra prieš jų akis: Jėzus taip pat yra valtyje su jais. Kai jie pagaliau jį pažadina, išsigandę ir net supykę, kad leidžia jiems žūti, Jėzus juos subara: „Kodėl jūs bijote? Ar jums tebestinga tikėjimo?“ ( žr. Mk 4, 40).

būti krikščionimi – tai nėra pirmiausia kokios kultūros ir su ja susijusių vertybių priėmimas. Tai ryšio su Dievu priėmimas ir puoselėjimas.

Štai čia didysis tikėjimo priešas: ne protas, kaip, deja, kai kurie obsesyviai kartoja, bet paprasčiausia baimė. Todėl tikėjimas yra pirmoji dovana, kurią turime priimti krikščioniškame gyvenime: tai dovana, kurią reikia priimti ir kurios reikia prašyti kasdien, kad ji mumyse atsinaujintų.

Tai gali atrodyti maža dovana, tačiau ji yra esminė. Kai mus atvedė prie krikšto indo, tėvai, paskelbę mums išrinktą vardą, kunigo yra klausiami: „Ko prašote iš Dievo Bažnyčios?“ Ir atsako: „Tikėjimo, krikšto!“.

Krikščionis tėvas, suprasdamas, kokia malonė jam suteikta, šios dovanos, tikėjimo, prašo ir savo vaikui. Tėvai žino, kad su juo net per gyvenimo išbandymus jo vaikas nepaskęs baimėje. Jie taip pat žino, kad kai jų nebebus šioje žemėje, jis ir toliau turės Dievą Tėvą danguje, kuris niekada jo neapleis. Mūsų meilė tokia trapi ir tik Dievo meilė nugali mirtį.

Žinoma, kaip primena apaštalas, tikėjimą turi ne visi (žr. 2 Tes 3, 2). O ir mes, tikintieji, dažnai suprantame, kad jo turime nedaug. Jėzus dažnai mums galėtų priekaištauti, kaip ir savo mokiniams, kad esame „mažo tikėjimo žmonės“.

Tai pati laimingiausia dovana ir vienintelė dorybė, kurios leistina pavydėti. Juk tikiničiame žmoguje veikia galia, kuri nėra vien žmogiška. Tikėjimas „įžiebia“ mumyse malonę ir atveria protą Dievo slėpiniui. Kaip kartą yra pasakęs Jėzus: „jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų“. Todėl ir mes, kaip mokiniai, pakartotinai prašykime – „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą!“ (žr. Lk 17). Tai graži malda, pridūrė popiežius Pranciškus, pakvietęs visus bendrosios audiencijos dalyvius ją pakartoti kartu su juo – „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą!“

The post Be tikėjimo neturėtume akių, kurios mato net tamsoje - popiežius appeared first on LAIKMETIS.