Ir vis dėlto mūsų judėjų-krikščionių visuomenėje tatuiruotė ilgą laiką buvo marginali praktika, nes ją draudžia Biblija. Kunigų knygoje šiuo klausimu kalbama nedviprasmiškai: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kun 19, 28).

Kas yra tatuiruotė?

Tatuiruotė – tai piešinys ant kūno, kuris gali būti laikinas arba amžinas, priklausomai nuo atlikimo metodų bei naudojamų priemonių. Profesionalios dekoratyvinės tatuiruotės atliekamos naudojant specialų prietaisą –  „tatuiravimo šautuvą“, kuris adatos pagalba į odą suleidžia pigmentą.

Tatuiruočių salonuose naudojamos spalvos gaunamos iš organinių dažų sumaišytų su sunkiaisiais metalais. Kūno piešinių lokalizacijos įvairios. Tačiau labiausiai paplitusios ilgalaikių piešinių vietos yra pečiai, žastas, dilbis, riešas, nugara, apatinės kojų dalys, krūtinė.

Tatuiruotes pašalinti sunku. Tai paprastai daroma lazeriniu būdu. Kūno piešinių šalinimas lazeriu yra skausminga procedūra. Prieš ją manipuliacijos vieta nuskausminama vietiniais anestetikais, tačiau neretai skausmo pojūtis išlieka.

Dažniausiai šalinimo procedūrą reikia kartoti kelis kartus, vidutiniškai nuo 4 iki 15 kartų. Tarp jų rekomenduojamas 4-6 savaičių laikotarpis. Ne visos tatuiruotės gali būti šalinamos, be to ne visoms prognozuojamas geras rezultatas.

Istorijos tėkmėje

Per šimtmečius tatuiruotes galima suprasti trimis pagrindiniais etapais, kurie rodo tam tikrą istorijos dinamiką.

Genčių amžius: tatuiruotės buvo plačiai paplitusios tarp genčių. Seniausioms žinomoms tatuiruotėms yra daugiau kaip 5000 metų. Ši praktika buvo ir religinė, ir socialinė, turinti neabejotiną iniciacijos aspektą. Tatuiruotės buvo ne pasirenkamos, o daromos dėl socialinio rango, profesijos, geografinės padėties ir t. t. Tatuiruočių motyvai daugiausia buvo gamtiniai (augalai, gyvūnai ir pan.).

Imperijos amžius: tatuiruotės buvo uždraustos siekiant suvienyti gentis į vieną imperiją. Gerokai prieš krikščionybės erą Graikijos ir Romos imperijos uždraudė tatuiruotes, iš dalies siekdamos išvengti gentinių pretenzijų, iš dalies iš pagarbos žmogaus kūnui. Vakarų Europoje tatuiruotes uždraudė Karolis Didysis 789 metais.

Individualizmo epocha: XVIII a. prasidėjus didžiosios imperinės politikos nuosmukiui, į visuomenę tatuiruotės sugrįžo. Pirmiausia jas perėmė jūreiviai, kurie lankėsi tolimose salose. Ten jie matė genčių tatuiruotes, o tai paaiškina, kodėl jūros inkaro simbolis yra toks paplitęs. Jūreiviai šį paprotį atgabeno į uostus, paskleidė smuklėse, lošimo namuose, o vėliau ir kalėjimuose.

Todėl tatuiruotė kurį laiką buvo blogo berniuko, turinčio maištininko reputaciją, ženklas. Nuo XX a. vidurio tatuiruotės pamažu tapo nauju išraiškos būdu. Šiuolaikinis žmogus, taigi ir individualistas, privalo atmesti visas institucijas, kad visiems parodytų, jog yra laisvas.

Šiandienis mentalitetas

Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti. Genties amžiuje žmonės priklausė savo genčiai. Imperijos amžiuje žmonės priklausė imperijai. Individualistiniame amžiuje žmonės priklauso sau.

Tatuiruotės tampa ne tik mada, bet ir savotišku šiuolaikiniu ritualu. Santuoka, vaiko gimimas, artimo mirtis, nelaimingas atsitikimas, trumpai tariant, kiekvieno svarbesnio gyvenimo etapo atveju reikia ritualinės raiškos.

Egzistuoja krikščioniškos apeigos, tačiau vis daugiau žmonių neturi kultūrinių ir dvasinių šaknų, kad galėtų jas visapusiškai įvertinti. Todėl atsiranda naujas ritualinės raiškos būdas – tatuiruotės. Pavyzdžiui, jauna moteris, tapusi motina, neprašys pakrikštyti savo vaiko, kad pažymėtų šį lemtingą gyvenimo pokytį, bet nueis pas tatuiruotoją, kad ant kūno užrašytų savo vaiko vardą.

Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti.

Tatuiruotės taip pat atitinka paprastą saviraiškos poreikį. Negalėdamas, o gal net nenorėdamas išreikšti savęs argumentuotais žodžiais, šiuolaikinis žmogus naudoja savo odą. Tatuiruotė rodo, kokia kryptimi vystosi Vakarų visuomenė – ji susitelkia į dabartį, taip pat į jausmines, sentimentalias, o ne proto vertybes. Savanoriškai ignoruojant istoriją ir kultūrą, tatuiruotė yra socialiai patogus būdas išreikšti laisvę nuo bet kokios institucijos.

Antai šeštajame XX a. dešimtmetyje Prancūzijoje buvo neleidžiama drausti. Ši tendencija išaugo, ir praėjus pusei amžiaus, to net nesuvokdami, tos kartos anūkai įtvirtina atsisakymą priimti instituciją. Ši tendencija pasklido Vakarų visuomenėje. Iš tiesų tatuiruotės yra vienas iš daugelio žmonių visuomenėje vykstančios paauglystės krizės ženklų, ir būtų gerai, jei Bažnyčia šią paauglystę tinkamai palydėtų. Tai rodo šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjusį antiinstitucionalizmą.

Tatuiruotės šiandienos žmonių sąmonėje yra ne puošmenos, o kūno raiškos klausimas. Tai galima palyginti su šokiu ar teatru, kur kūnas kažką išreiškia meniniu aspektu. Žmogus savo kūnu siekia pasakyti kai ką apie save, pasakyti, kam jis priklauso – pats sau. Tokiu būdu tatuiruočių darymą galima suprasti kaip anksčiau Dievui atiduoto kūno susigrąžinimą, o krikščioniškai kalbant, net pasisavinimą.

Tatuiruočių darymas visada yra perėjimas nuo vidinio savęs puošimo prie savitai suprantamos išorinės puošybos. Dažnai tai yra vidinio silpnumo požymis: žmogus neturi kitų priemonių savo svarbai padidinti. Atidžiau įsižiūrėjus, daugumos tatuiruotų žmonių akyse galima įžvelgti nenusakomą dangaus ir amžinybės ilgesį, nesaugumą ir dvasinę tuštumą.

Ką sako Šventasis Raštas?

Šventajame Rašte randame tik vieną vietą, kur tiesiogiai draudžiama savo kūną skarifikuoti ar tatuiruoti: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kunigų 19, 28).

Egzegetai teigia, jog Viešpats davė šį nurodymą, kad apsaugotų savo tautą nuo aplinkinių pagoniškų tautų įtakos. Odos tatuiravimas buvo ženklas, kad širdis nebėra atsigręžusi į Viešpatį.

Pranašo Ezechielio knygoje randame vietą, kur Viešpats džiaugiasi tuo, kaip puošia savo tautą: „Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo“ (Eziechielio 16, 11-13).

Tačiau pranašo Ozėjo knygoje priešingai – Dievas peikia savo tautą, nes šios noras puoštis kilo iš puikybės ir nuvedė į stabmeldystę: „Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus, kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis, ėjo paskui savo meilužius ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Ozėjo 2, 15).

Taigi, ta pati puošmena, kuri buvo pozityvi vienu, tapo negatyvi kitu atveju. Jau Senajame Testamente matome, kad sekti Viešpačiu – tai atkreipti dėmesį į savo aprangą, šukuoseną, pasipuošimą, kad visa tai nevestų į stabmeldystę.

Naujajame Testamente pastebime naują aspektą – raginama labiau rūpintis vidiniu grožiu. Antai apaštalas Paulius išsako savo troškimą: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais.“ (1 Timotiejui 2, 9-10)

Panašiai ir apaštalas Petras: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.“ (1 Petro 3, 3-4)

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius aiškiai pasako, kad negalima su savo kūnu elgtis kaip nori: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Korintiečiams 6, 19-20)

Kiek anksčiau jis teigia: „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!“ (1 Korintiečiams 6, 12).

Kaip mąstyti krikščioniui?

Pasiremdami Šv. Raštu, norėtume pateikti Kristų tikintiems žmonėms eilę klausimų, padėsiančių apsispręsti prieš darant tatuiruotę ar jau pasidarius.

Kodėl noriu pasidaryti tatuiruotę?

Gal pasirinkime pasidaryti tatuiruotę yra dalis kompromiso su mane supančiu pasauliu?

Gal mane supantis pasaulis daro įtaką mano sprendimui pasidaryti tatuiruotę?

Gal noriu būti panašus į aplinkinius, kurie nemyli Dievo?

Gal tai yra mano maišto išraiška, vedama įsitikinimo: „Mano kūnas – ką noriu, tą darau“?

Ar nesiekiu per daug atkreipti kitų dėmesį į savo kūno išvaizdą? Ar tai manęs nenuves į kūno stabmeldystę?

Ar esu tikras/a, kad pasidaryta tatuiruotė man patiks po 20 metų?

Ar ši tatuiruotė yra mano gerų darbų išraiška? 

Ar ji yra mano pamaldumo išraiška? 

Ar ji išreiškia mano džiaugsmą, kad Dievas man yra geras?

Ką manau apie apaštalo Petro žodžius: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse (1 Petro 3, 3-4).

Atskirai reikėtų paminėti tuos tatuiruočių vaizdinius, kurie simbolizuoja okultinį pasaulį, kaip antai gyvatė, kaukolė, pentagrama, vienaragis, zodiako ženklai ir kt.. Tokie simboliai niekada nėra neutralūs. Jie vienaip ar kitaip piktosioms dvasioms yra ženklas, kad žmogus jas kviečiasi. Todėl tokie piešiniai-simboliai ant odos veiksmingai veikia psichiką; jie tiesiogine prasme joje įsirėžia ir ją keičia. Tai atitinkamai atsispindi žmogaus kūno, proto, jausmų savybėse ir lemia elgesio modelį.

The post Diak. Lukas Skroblas. Apie tatuiruotes appeared first on LAIKMETIS.

Svetainė pateikia net 22 vietas visoje Lietuvoje, kur tėvai savo vaikus gali nuvežti, idant šie pajustų pramogą baisiausių vaiduoklių apsuptyje.

Tarp daugelio kitų, jose siūlomos ir tokios patirtys:

– „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“

– „Liuciferio zonoje tikra pragaro kasdienybė su specialiais efektais ir gyvais gąsdintojais!“

– „Demonų ir velnių pasaulyje, gaudynės su angelais ir žmonės įdarbinti demonams!“

– „Beveik 1 kilometro ilgio take Jūsų lauks gyvi animatoriai – gąsdintojai, kurie privers Jus išbėgti klykiančius iš baimės! Pasiruoškite būti rimtai išgąsdinti…“

– „Pačius drąsiausius parko lankytojus pakviesime į 5 skirtingus siaubo kambarius– beprotnamį, landynę, psichiatrinę, skerdyklą ir pragarą“.

Visa tai su dideliu pasimėgavimu siūloma vaikams, kuriems šios šventės tamsioji pusė kelia didelį susidomėjimą. Tačiau koks šios šventės turinys?

Trumpa istorija

Mirties dievas Samhainas

Helovyno šventimas kyla iš keltų šventės Samhaino. Archeologiniu ar literatūriniu požiūriu apie keltų religines apeigas ir dievybes žinoma per mažai, tačiau atrodo, kad jų religinius metus žymėjo keturios pagrindinės „ugnies šventės“, iš kurių Samhainas buvo paskutinė ir svarbiausia.

Keltų Naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o išvakarėse būdavo rengiama šventė mirties dievo Samhaino garbei. Ji simbolizavo šalčio, tamsos, nykimo laiko pradžią (todėl ilgainiui imta sieti su žmogaus mirtimi). Keltai tikėjo, kad dievas Samhainas tą vakarą leidžia mirusiųjų sieloms grįžti į namus.

Ramybė su mirusiaisiais

Štai kodėl buvo svarbu sutvarkyti savo reikalus su gyvaisiais ir mirusiaisiais, ypač jei pastarieji nebuvo pakankamai pagerbti per savo gyvenimą. Taip buvo siekiama paskutinį kartą juos pamaloninti prieš prasidedant metų „nakčiai“ ir užtikrinti jų ramybę. Šią naktį esą simboliškai išnyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl per spiritizmą ir aiškiaregystę galima užmegzti ryšį su mirusiaisiais.

Numaldyti piktąsias jėgas

Vakare žmonės privalėdavo užgesinti židinius, druidai iš ąžuolo šakų uždegdavo laužą, jame aukodavo gyvūnus, grūdus, net žmones. Po aukojimo (manoma, piktosioms jėgoms numaldyti) kiekviena šeima nuo šio laužo vėl uždegdavo savo židinius.

Šventės metu žmonės, kad atbaidytų piktąsias dvasias, kartais vilkėdavo specialiais šiurpiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų arba išsidažydavo veidą anglimi. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Kad dvasios nepatektų į namus, keltai kurstė ugnį, ruošė jiems skanėstus ir palikdavo juos namo prieangyje.

Samhaino sukrikščioninimas

IX amžiuje Bažnyčia Britų salose (dabartinėje Airijoje ir Škotijoje) įsteigė Visų šventųjų iškilmės dieną, o Samhainą pavadino All Halows‘ Eve – Visų Šventųjų išvakarėmis. Iš čia ir kilo dabartinis pavadinimas – Helovynas. Helovynas užgožė Samhainą, Vėlinių išvakarės tapo budėjimo, maldos ir pasninko naktimi ruošiantis kitai dienai.

Tačiau bendruomenės išlaikė ir kai kuriuos senovinius papročius, ko gero gimė ir kitų. Vaikai ėmė vaikštinėti pas žmones ir prašinėti skanėstų. Tai turėjo būti smagi ir triukšminga diena. Kiti ėmė „vaidinti dvasias“, vaikščiodami naktį, pasišviesdami tuščiavidurėmis ropėmis, rinkdami maistą ir krėsdami bjaurius pokštus tiems, kurie atsisakydavo duoti „dovanų“. Ilgainiui klostėsi pasaulietiniai, įvairiuose regionuose skirtingi Helovyno šventimo papročiai.

Pokyčiai XIX amžiuje

Dabartinį pavidalą Helovynas pradėjo įgauti XIX amžiuje, kai airių ir škotų emigrantai, atvykę į Šiaurės Ameriką, šią šventę išpopuliarino. Mada persirenginėti vaiduokliais, vampyrais, giltinėmis ir kitokiais baisūnais kilo XIX a. pabaigoje. Šventė liko susijusi su mirusiųjų minėjimu, tačiau labiau simboliškai – katalikiška Helovyno prasmė ėmė blėsti, liko tik pramogos elementas. Būtent Amerikos visuomenės pateikta reinterpretacija Helovyną pavertė vartotojiška švente, vis labiau išstumiančia tikėjimo turinį.

Tradicija persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a. JAV ji išplito XX a. pradžioje. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai. Pagal tradicijas kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius, vampyrus – viską, ko žmonės bijo. 

Egzistuoja ir kitas itin svarbus istorinis elementas. Nuo XIX a. keli anglosaksų ezoteriniai judėjimai populiarino ir skleidė bendravimo su mirusiaisiais (vadinamojo channelingo arba spiritizmo) ir mediumistinių gebėjimų (aiškiaregystės ir kt.) praktiką. Šie judėjimai sparčiai vystėsi, atsirado keletas okultinių grupių, kai kurios iš jų buvo atsidavusios šėtonui. Šie okultiniai judėjimai aktyviai veikia tokiose įvairiose srityse kaip muzika, menas ir literatūra, o Samhainą (taigi ir Helovyną) pasisavino kaip savo okultinės praktikos dalį. 

Svarbu žinoti, kad satanizmas, susibūręs į judėjimą Wicca vardu, pasisavino pagrindines keltų pagoniškojo pasaulio ritualinių švenčių datas. Tarp jų buvo ir Samhaino šventė naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, laikoma pagrindine švente, pradedančia švenčių kalendorių. Šėtono garbintojams, nors kiekvieną naktį iš šeštadienio į sekmadienį jie švenčia šėtoniškas apeigas, kad išniekintų krikščionių švente laikomą sekmadienį, pagrindinė jų kalendoriaus šventė, kuria prasideda šėtoniški metai, yra Helovyno naktis, per kurią švenčiamas įžengimas į tamsą.

Štai kodėl Helovynas tapo magijos, siaubo ir mirties švente, priešingai nei krikščionybė, kurios šaknys – Dievas, kuris Kristuje, nepaisant gyvenimo išbandymų, dovanoja ramybę, viltį, taiką ir džiaugsmą. Štai kodėl Lietuvoje kuriami Siaubo miesteliai skelbia: „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“.

Ką sako egzorcistai?

Lietuvos krikščioniškoje erdvėje yra pasirodę straipsnių, kuriuose nesureikšminamos Helovyno šventimo galimos neigiamos pasekmės. Mūsų nuomone, sumaniau žvelgti į tai, ką sako kunigai egzorcistai.

Kun. Francesco Bamonte, tarptautinės egzorcistų asociacijos viceprezidentas, Romos miesto egzorcistas, tiek studijuodamas istoriją, tiek praktiškai susiduriantis su Helovyno šventimo pasekmėmis, mums gali būti patikimas atskaitos taškas.

Kas yra Helovynas?  

Kun. Bamonte sako, kad Helovynas nėra rudens karnavalas, jis nėra ir sekuliari šventė, neturinti jokio religinio elemento. Iš tikrųjų tai yra pagoniškos šventės, prisidengusios smagia ir nekalta pasaulietine švente, atgaivinimas. Tai yra magijos, siaubo ir mirties šventė.

Koks šio reiškinio tikslas?

Egzorcistas teigia, kad šis reiškinys yra dalis projekto, kurio tikslas – ne tiek uždirbti pinigų, kiek puoselėti neopagonybę, okultinį ir maginį mentalitetą visuomenėje, ypač tarp vaikų, paauglių ir jaunimo. Galiausiai tai bandymas užgesinti šviesą, kurią Kristus atnešė į žemę, kad krikščioniškoji gyvenimo vizija išnyktų tarp naujųjų kartų ir būtų sugrąžinta bei paskandinta senovinėje ir slegiančioje pagonybės tamsoje.

Kas jį skatina?

Kun. Bamonte sako, kad nedaug kas žino, jog tą naktį, kaip ir prieš tai bei po jos, Blogio garbintojai, atlikdami iškrypėliškus ritualus jo garbei, aukoja jam žaidimus, pramogas ir „energiją“ visų tų, kurie, švęsdami Helovyną, daugiau ar mažiau sąmoningai prikelia tamsos pasaulį. Iš tikrųjų jie įsitikinę, kad taip stiprina velnio galią tiek visuomenėje, tiek ir savyje, kurie jį iššaukia, aukodami jam ir net aukodami jam savo artimo gyvybę.        

Antai, buvęs aukšto rango Šėtono kunigas, stebuklingai išgelbėtas, Johnas Ramirezas (Džonas Ramiresas), jau daugiau nei 16 metų mokantis viso pasaulio tikinčiuosius kaip nugalėti priešą, liudija apie savo tamsiuosius metus: 

„Mums, kaip velnio garbintojams, Helovynas buvo labai ypatingas ir mes nekantriai laukėme jo šventimo, nes žinojome, kokias pasekmes ir kokią tamsią galią slepia ši naktis. Raganų pasaulyje ji labai skiriasi nuo visų kitų naktų. Tai būtų tas pats, kas man šiandien paklausti tikinčiųjų: „Kiek jums svarbus Didysis penktadienis ir Prisikėlimo sekmadienis?“. Helovynas turi tiek pat daug svorio ir svarbos tiems, kurie gyvena tamsioje pusėje“.

Toliau jis sako: „Prisimenu dienas prieš Helovyną, kai mes, velnio garbintojai, turėjome demonų pasaulio nurodymus, ką reikia daryti, ir žinojome, kad naktis bus ilga. Miegojau visą dieną, kad būčiau pailsėjęs ir pasiruošęs vidurnaktį, kad galėčiau iki pat ryto skleisti pragarą pasaulyje“.

Helovyno personažai ir šventimo formos

Romos miesto egzorcistas siūlo atkreipti dėmesį į Helovyno personažus: bauginančios pabaisos, vampyrai, vaiduokliai, zombiai, raganos, velniai, baugūs klounai, kruvinos kaukolės, dalgiais ar kirviais pervertos galvos ir net šiurpūs bei skandalingi žmogaus orumą žeminantys atvaizdai, pavyzdžiui, netikri iškankinti ar sukapoti lavonai.

Šiuo laiku neproporcingai daug padaugėja piktžodžiavimų krikščionių tikėjimui ir simboliams. Kunigai vaizduojami su zombių kaukėmis, suplėšytomis stulomis, sutanomis ir kunigų drabužiais, krauju suteptais vienuolių rūbais. Daugiau nei akivaizdu, kad aplink šį šventimą tvyro baimės, mirties, siaubo ir demoniškumo atmosfera.

Kokios Helovyno šventimo pasekmės?

Anot egzorcisto kun. Balmonte, sunkios pasekmės pasireiškia dvejopai. Vienos jų pasimato tuoj pat, kitos ruošia būsimam blogiui.

Satanistai prieš Helovyną „meldžiasi“ šėtonui, kad šis įvykdytų kokį nors kruviną poelgį. Jau rytojaus dienos žinios praneša apie pagausėjusius tragiškus epizodus keliuose, vandalizmo aktus, gausius nusikaltimus ir tt. Visa tai išreiškia smurtinį Helovyno pobūdį.

Tačiau pasekmės, anot egzorcisto, yra ir ruošiančios būsimai kančiai. Helovyno šventimas predisponuoja priimti negatyvius, okultinius, ezoterinius pasiūlymus, palankius šiai kultūrinei orientacijai. Kiek daug tėvų su dideliu siaubu supranta - kai jau būna per vėlu, - kad jų paaugliai vaikai nuo vaikystės Helovyno dėka išmoko užsiiminėti mediumais, seansais ir ritualais, kad užmegztų ryšį su velniu. 

Todėl Helovyno reiškinys kelia didelį nerimą ir realų pavojų, nes net jei tie, kurie tai daro, neketina švęsti raganavimo ir velnio, iš tikrųjų jie bendrauja su šia blogio, tamsia ir kenksminga dvasine srove, kuria, patys to nesuvokdami, yra apgaubiami tarsi tamsos aureole, todėl tampa labiau pažeidžiami tiek įprastų, tiek nepaprastų velnio veiksmų su visomis jo žalingomis pasekmėmis jų gyvenimui. Tokios lengvabūdiškos ir tariamai nekenksmingos pramogos gali ne tik paruošti dirvą būsimam nepaprastam velnio veikimui, bet ir leidžia jam pakirsti ir subjauroti jaunų žmonių sielas.

Kaip reaguoti?

Romos miesto egzorcistas klausia: Kaip galima pakeisti šį labai liūdną reiškinį? Reikia skatinti viską, kas yra alternatyva Helovynui, stiprinti tikrąją Visų šventųjų šventės prasmę, kaip tai daro daugelis kunigų. Suaugusieji ir vaikai gali įsitraukti į šventųjų kostiumų gamybą.       

Taip pat sekmadienį prieš spalio 31 d. palaiminkite drabužius; parapijų salėse ir oratorijose iškabinkite šventųjų gyvenimo atvaizdus, organizuokite šventųjų procesijas, kuriose dalyvautų vaikai ir, kiek įmanoma, jaunimas bei animatoriai; pasiūlykite vaikams surengti šviesią šventųjų šventę: žaidimus, dovanas, užkandžius, procesiją su deglais ir maldą už taiką; maldos budėjimus su Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Vaikams ir suaugusiesiems reikėtų paaiškinti bendrystę, kuri mus sieja su visais šventaisiais ir mūsų mirusiaisiais, padedant jiems atskirti tai, kas kenksminga, nuo to, kas nekenksminga; o svarbiausia – priminti, kaip svarbu mums, katalikams, švęsti savo bičiulius šventuosius, kurių užtarimu galime gauti tiek daug malonių ir pagerbti savo brangius mirusiuosius, kurie laukia mūsų maldų ir su kuriais tikimės vieną dieną susijungti amžinybėje.

Žodžiu, intensyviai darbuotis parapijose ir mokyklose, kad išryškėtų akivaizdus antikrikščioniškas Helovyno fenomeno komponentas, nesibaiminant, kad būsime pavadinti fanatikais, bet visada kaip kasdienių veiksmų kompasą turint savo įsišaknijimą Tiesoje. Atgaivinkime naujųjų laikų šventųjų veidus, kurie spindi nuostabia Dievo šviesa, o ne baisias Helovyno kaukes, išreiškiančias niūrią tamsos ir blogio pasaulio atmosferą.

The post Diakonas Lukas Skroblas. Helovynas - okultinio ir maginio mentaliteto visuomenėje puoselėjimas appeared first on LAIKMETIS.

Iniciacijos

Visuotinė Mikao Usui atrasta energija teka kanalais, kurie yra aktyvuojami per iniciacijas[1]. Šie kanalai vadinami čakromis, todėl praktikuojantieji Reiki sieja gydymą su jomis. Čakrų skaičius priklauso nuo tradicijos. Jos aprašytos vedose ir tantriniuose tekstuose, sakoma, kad šios čakros yra energijos sūkuriai, subtiliosios energijos centrai, atveriantys ekstrasensoriniam suvokimui[2], susijusiam su visuotine energija. Čakros tradiciškai siejamos su dievybėmis ir manoma, kad jų yra septynios. Vainikinė čakra, esanti viršugalvyje, yra atveriama pirmosios iniciacijos pakopos metu, kad būtų pakviesta energija. Kitos čakros, išsidėsčiusios tarp antakių, gerklose, širdyje, bamboje, lytinių organų srityje ir stuburo pabaigoje, išsivalo ir susiderina kitų formacijos pakopų metu. 

Teigiama, kad asmuo, kuris yra perėjęs Reiki iniciacijas, prisipildo šios energijos ir tampa jos perdavimo kanalu. Jis jau geba nukreipti visuotinę energiją į žmogaus fizinį, protinį ir dvasinį kūną bei gydyti visus jo būties lygmenis. Šis metodas susijęs su holistine[3] minties srove ir terapija, būdinga Naujajam amžiui[4].

Norint pradėti iniciaciją, nereikia jokios išankstinės formacijos. Kiekvienas gali tapti Reiki kanalu. Kiekvieno mokymo kurso pabaigoje išduodamas sertifikatas, kuris turi tik mokymo mokyklos pripažinimą, nes kiekviena mokykla yra konkurencinga ir nebūtinai pripažįsta kitose mokyklose praktikuojamas iniciacijas. Iniciacijos turi likti paslaptyje, jei norima, kad praktikuojantis arba Reiki meistras išsaugotų su juo susijusias galias.

Reiki meistras atlieka adepto[5] iniciacijos ritualą, dar vadinamą mokinio harmonizavimas. Palaipsniui mokiniui atskleidžiami itin svarbūs simboliai (juos mes aptarsime vėliau), priklausomai nuo jo iniciacijos lygio. Meistras pažadina ir stimuliuoja adepto energetinius kanalus, kad šis galėtų priimti ir vėliau skleisti kosminę energiją. Reiki meistras visada turi rekomenduoti savo Meistrus, kurie jam suteikė iniciaciją.

Visa formacija apima tris, o kai kuriose mokyklose ir keturis laipsnius, kuriuose – paskaičiavome – išsidėsčiusios šešios iniciacijos. 

Pirmasis laipsnis leidžia mokiniui prisijungti prie visuotinio energijos šaltinio per keturias nuoseklias iniciacijas. Meistras parodo, kaip uždėti rankas ant savo paties, o paskui ant paciento kūno. Kaip minėjome, vainikinė čakra, esanti viršugalvyje, yra atveriama pirmosios iniciacijos pakopos metu, kad būtų pakviesta energija. Taip atveriamas energiją pernešantis kanalas. Tada adeptas įgyja gebėjimą nukreipti Reiki dėdamas rankas, mąstydamas figūras ir viduje kartodamas mantras[6]. Po šių apsivalymų arba harmonizavimo tikimasi, kad mokinio vibracinis dažnis bus imlus Reiki, todėl jis galės gydyti save ir savo artimuosius. Po ketvirtosios iniciacijos, manoma, adeptas jau apvalytas, kanalas jame atvertas ir užanspauduotas. Jis jau turi naują „turtą“, kuris jį lydės visą likusį gyvenimą. Jam patariama praktikuotis kuo daugiau, nes kuo daugiau Reiki skleidžiama, tuo labiau stiprėja energija.

Antrasis laipsnis pagerina ryšį su Reiki per kitas dvi iniciacijas. Praėjus maždaug trims mėnesiams po pirmojo laipsnio praktikos mokinys geba priimti simbolius, kurių reikia, kad  mintimis per atstumą perteiktų Reiki. Šiame etape jis gauna tris slaptus simbolius kartu su atitinkamomis mantromis. Simbolių pagalba mokinys galės siųsti universalią gyvybinę energiją į bet kurį erdvės ir laiko tašką. 

Šiame etape jis taip pat įvedamas į santykį su astralinėmis būtybėmis, nes būtent jos perteikia jam savo galias. Šias dvasines astralinio pasaulio būtybes krikščioniškoji tradicija priskiria demoniškoms dvasioms.  

Teigiama, kad antrojo laipsnio adeptas lengvai judės beribiame erdvės ir laiko pasaulyje. Jokių ribų, esama visagalybėje, baigtinumas nugalėtas. Žmogus tampa dievu, nebepriklausančiu nuo atsitiktinumų. Pasitelkęs mentalinį gydymą, neigiamus ir nusidėvėjusius praeities psichikos modelius, kurie tebevaldo mūsų dabartinį elgesį, adeptas  jau geba transformuoti į teigiamus modelius, taip pašalindamas vidinei senatvei būdingą psichinį sustingimą. 

Tai ypač rimta: tai tikėjimas, kad turime priėjimą prie paciento pasąmonės ir galime keisti net jo prisiminimus. Egzistuoja akivaizdus pseudoterapeuto įsibrovimo į savo pacientą pavojus. 

Trečiasis laipsnis suteikia galimybę tapti meistru, gebančiu perduoti Reiki mokymus ir iniciacijas. Meistras gali įkrauti Reiki energija ne tik žmones, bet ir daiktus, vietas ir gyvūnus.

Priimdamas Reiki, adeptas įsijaučia į mediumo būseną, o perduodamas Reiki, įlieja šią būseną į žmogų, kuris ja „naudojasi“, taip paruošdamas šį tapti Reiki perteikėju. Šis magiškas procesas leidžia adeptui užmegzti ryšį su astraline esybe, bendradarbiaujančia su Meistru. Šis adeptui ne tik perduoda Reiki ir galią jį perduoti, bet ir suveda jį su okultine dvasia, kuri nuo šiol teiks jam savo galias. Būtent mediumo būsenoje adeptas tampa imlus okultinio pasaulio esybėms, kurios yra tikrieji Reiki praktikos poveikio sukėlėjai.

Iniciacija suteikiama ir nuotoliniu būdu. Šis veikia taip pat, kaip ir gyvo susitikimo metu. Kadangi iniciacijos atliekamos astraliniame pasaulyje, meistras, sekdamas numatytu ritualu, tėra ryšys tarp fizinio ir astralinio pasaulių.

Slaptieji Reiki simboliai

Teigiama, kad Mikao Usui gavo tris simbolius, kurie jam pasirodė ugniniu šviesoraščiu parašyti dangaus ekrane. Kiti teigia, kad jis gavo keturis simbolius. Kiekvienas simbolis turi savo pavadinimą. Tas pavadinimas, simbolio vardas, yra jo kosminis kodas, o patsai simbolis – dieviškoji aukštesniosios plotmės esybė, pašaukta tarnauti žmonijai. Reikipraktikai šiuos simbolius vadina angelais. Kaskart, kai ištariamas simbolio vardas, mentaliniame lygmenyje susijungiama su angelu-simboliu, tereikia ištarti: „Sei He Ki“ arba „Čo Ku Rei“, ir bematant atsiranda ryšys, angelas-simbolis viską girdi ir tuoj pat atsiranda greta. Kai piešiamas simbolis tam tikrame erdvės taške arba mintimis pasiunčiamas tenai, tai nurodoma šiam angelui vieta, kur norima, kad jis įdiegtų savo nešamą harmonijos matricą. Kadangi, Reiki – tai spindulys, kuris turi pradžią ir pabaigą. Spindulio pradžia – Kūrinijos ištakose, o pabaiga – ten, kur mes jis siunčiamas, ištariant kanalo atvėrimo kodą. Tad Reiki simboliai yra raktas šios gydymo sistemos energijos siuntimui.

Sakoma, kad šių simbolių vizualizacija ir vidinis garsų tarimas leidžia gydyti per atstumą. 

Taigi, kiekvienas simbolis atitinka savitą angelą. Simbolio naudojimas ritualo metu jį kviečia. Tai ne kas kita, kaip demoniškos dvasios. 

Trys simboliai yra šie:

Chokurei spiralės formos.

Seiheki yra tam tikra tibetietiškos sanskrito raidės „Ah“ deformacija.

Honshazeshonen reiškia grįžimą prie ištakų.

Kiti ketvirtą simbolį vadina Daikomyô, kuris vaizduoja Šiaurinę žvaigždę, esančią tarp Saulės ir Mėnulio. 

​Iniciacijos pirmojo simbolio pavadinimas reiškia: „Energija, ateik“. Ji užrašoma ant paciento kūno toje srityje, kurią norima harmonizuoti, ir mintyse bei slapta pakartojama tris kartus. Jį taip pat galima naudoti norint energiją kam nors nusiųsti per atstumą, išvalyti patalpą arba apsisaugoti nuo neigiamos įtakos. Ją taip pat galima užrašyti ant daiktų, ant laiško arba ant audinio, kurį reikia uždėti ant sergančios vietos. Tai iš tikrųjų yra magiškas ritualas[7], kurio metu naudojamas magnetizmas.

Antrojo simbolio pavadinimas reiškia „Aš turiu raktą“. Jis naudojamas protiniam gydymui, siekiant atpalaiduoti sąmoningą protą ir iškelti nesąmoningus prisiminimus.

Trečiasis simbolis reiškia: „Manyje esantis Buda užmezga ryšį su tavyje esančiu Buda“. Jis naudojamas gydant per atstumą. 

Su simboliais taip pat siejamos mantros. Tai šventi garsai arba žodžiai, kurie turėtų suaktyvinti tam tikras energijas. Jos turi būti tariamos tyliai. Pagal Vedų, hinduistų raštų, mokymą, mantra yra konkrečios dievybės įsikūnijimas. Šiais šūksniais šaukiamasi dievybių iš nematomo pasaulio, praktikuojančiajam to net nežinant. Taip šaukiamasi demonų.

Yra daugybė Reiki formų, kuriose naudojami kiti simboliai ir nurodomi kitų dvasių ar dievybių vardai. Kiekvienas Reiki meistras gali sugalvoti begalę savo panteono ir variantų, kurių kiekvienas galingesnis už kitą.

Sekančioje dalyje trumpai pristatysime Reiki gydymo seansą ir pateiksime išvadas krikščionišku požiūriu. 

​Sekančioje ir paskutinėje dalyje trumpai aptariame Reiki gydymo seansą ir pateikiame krikščioniškas išvadas. 

[1]Iniciãcija (lot. initiatio – įšventinimas), pirmykščių kultūrų vaikinų ir merginų pripažinimo suaugusiais vyrais ir moterimis apeigos. Iniciacijai būdinga pamokymai, fiziniai ir dvasiniai išbandymai (pasninkavimas, išbandymas nemiga, apipjaustymas ir kita), simbolinė naujokų mirtis ir jų atgimimas nauju statusu. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[2]Ekstrasensòrinis suvokimas, parapsichologijoje – informacijos priėmimas ir suvokimas netradiciniais jutimais ir mokslu nepaaiškinamais būdais. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[3]Holistinė terapija grindžiama energetiniais (kvantinė medicina, kinų medicina, magnetizmas (magnetai, geobiologija ir kt.), psichiniais, aplinkos (ekologija ir sveikata), sociokultūriniais (žiniasklaidos, švietimo, meno ir kt. poveikis) ir transpersonaliniais (arba dvasiniais) požiūriais.

[4]Naujasis Amžius - pati žinomiausia Vakaruose ir plačiausiai reklamuojama šiuolaikinė religija. Tai plačiai paplitęs okultinis neopagoniškas sąjūdis, kurį galima pavadinti skirtingų spiritistinių ir okultinių grupių, kultų mokyklų bei mokymų konglomeratu.

[5]Adèptas (lot. adeptus – pasiekęs), kurios nors idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[6]Mántra (skr.), budizme, džainizme, hinduizme, sikhizme – sakralinė formulė, meditacijos skiemuo, garsinė dievybės inkarnacija. Rečituojama balsu arba mintyse per įvairius religinius ritualus, medituojant. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[7]Magija (lot. magia, gr. mageia), tikėjimų ir veiksmų sistema, kuria remiantis manoma, kad pasitelkus antgamtines galias, mistinėmis priemonėmis ir veiksmais galima paveikti aplinką, fizinius objektus ar įvykių eigą (dažniausiai ateitį). (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

The post Diakonas Lukas Skroblas. Iniciacijos ir slaptieji Reiki simboliai appeared first on LAIKMETIS.

Tai vienas iš geriausiai žinomų ir labiausiai išpopuliarėjusių „naujųjų terapijos metodų“, naudojančių daoizmo[1]principus. Vos per kelerius metus šio metodo vystymasis pasiekė tiek pat nerimą keliančius, kiek ir reikšmingus mastus. Iniciacija į šį magišką metodą nereikalauja jokios kvalifikacijos ar išankstinio pasirengimo. Vos per kelis mėnesius tarkim sunkvežimio vairuotojas iš mažo regiono kaimelio gali tapti Reiki meistru ir pradėti labai pelningą praktiką, teikiančią visų rūšių patologijų gydymo paslaugas. Klinikinė diagnozė nenustatoma; gydytojas tiesiog pastebi prastą paciento energetinę būklę ir atkuria jos srautą.

Pristatydami šį metodą, pirmiausia pažvelgsime į Reiki kilmę, paskui aptarsime šio gydymo metodo formacijos laipsnius, po to trumpai susipažinsime su Reiki naudojamais simboliais, vėliau mesime akį į patį gydymo procesą ir galiausiai padarysime išvadas. Didžioji dalis medžiagos kyla iš Reiki praktikų pateiktos informacijos. Vertindami šią medžiagą krikščionišku požiūriu, remsimės prancūzų kunigo vienuolio Joseph Marie Verlinde mokymais.  

Reiki kilmė

Reiki – japonų kalbos žodis, susidedantis iš dviejų ženklų: Rei – visuotinė  aukštesnioji dvasia arba energija, ir ki– Rei dalis - gyvybinė energija, kuri cirkuliuoja visame, kas egzistuoja, ji ir individuali kiekvienos būtybės energija. Reikianalogiškai atitinka kinų energiją či, hinduistų prana ir krikščionių Šventąją Dvasią. Tačiau, jei Šventoji Dvasia krikščionims yra dieviškasis Asmuo, tai Reiki – beasmenė kosminė energija.

Reiki šalininkai veda paralelę tarp Biblijos Pradžios knygos pradžios ir šintoizmo[2] doktrinos, pagal kurią pradžioje buvo pirminė energija či, kuri pasireiškė garso pavidalu ir sukūrė pasaulį, kuriame gyvename. Pagal šią doktriną visos būtybės yra dieviškosios energijos apraiškos. Kuo labiau jai atsiveriame, tuo labiau pasineriame į kosminį gyvenimą.

Reiki apima net tris dalykus: universalią gyvybės energiją, žinias, gaunamas iš iniciacijos apie šią energiją, ir šios energijos perdavimo technikų rinkinį. Taigi esame subtilaus suvokimo ir intuicijos srityje. 

Jo įkūrėjas Mikao Usui (1864-1926), japonas, teologijos profesorius ir krikščionių kunigas (vėliau metęs tarnystę - red. past.) Jis vadovavo nedideliam Došihos universitetui Kiote, Japonijoje. Vieną dieną vienas iš jo studentų paprašė parodyti jam Jėzaus praeityje padarytus stebuklus. P. Usui negalėjo atsakyti į šį prašymą, tačiau nuo tos dienos jis susidomėjo šiuo klausimu ir stengėsi išsiaiškinti, kuo pagrįsti mūsų Viešpaties padaryti stebuklai. Jis net atnaujino studijas Čikagoje, mokėsi hebrajų ir graikų kalbų, kad galėtų studijuoti tekstus originalo kalba, tačiau jam nepavyko sužinoti, kaip Jėzus darė stebuklus.

Nusivylęs grįžo į Japoniją, tačiau jam dar buvo likęs vienas šaltinis – budizmo  tekstai, nes Buda, regis, irgi turėjo gydomųjų galių. Tapęs budistu ir vienuoliu zen vienuolyne, jis toliau ieškojo stebuklingo gydymo recepto. Legenda byloja, kad J. Usui studijavo sanskritą, kad galėtų perskaityti Budos tekstus originalo kalba.

Galiausiai jo uolias pastangas vainikavo sėkmė: jis aptiko vieno Budos mokinio užrašus, kuriuose aprašyta, kaip Buda gydė. Tačiau dokumente buvo nemažai simbolių, kurių Usui nemokėjo naudoti. Jis nusprendė imtis dvidešimt vienos dienos rekolekcijų ant Kuramos kalno, trijų savaičių, per kurias pasninkavo, meditavo ir šaukėsi dieviškosios jėgos. Šių rekolekcijų pabaigoje, dvidešimt pirmą dieną, jis pamatė, kaip ant jo nusileidžia neapsakomo intensyvumo šviesos kamuolys, ir pateko į gilų transą. Prieš jo akis ėmė šokti tūkstančiai įvairiaspalvių burbulų. Jis pamatė, kad kai kurie iš jų buvo permatomi ir juose buvo simboliai, kuriuos buvo aptikęs rankraščiuose. Jis iš karto intuityviai suprato, ką šie simboliai reiškia ir kaip jais naudotis. Giliame transe jam atsiskleidė senoviniai gydymo metodai, kurie buvo prarasti. Tuomet Usui sugebėjo iššifruoti, naudoti ir perduoti visuotinės energijos dvasią - Reiki.

Mokytojo gyvenimas ir žinios buvo perduodamos žodžiu iki 1982 m., kai pasirodė pirmieji leidiniai apie Reiki. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios Naujojo amžiaus banga, prasidėjusi JAV vakarinėje pakrantėje, tapo Reiki perdavimo Vakaruose konvejeriu. Šio judėjimo priešakyje stovėjo japonų kilmės amerikietė ponia Haxayo-Takata, viena pirmųjų Reiki praktikuotojų, ir jos anūkė Phyllis Lei Furumoto.

[1]Daoizmas (kin. dao – kelias), viena kinų religijų. Atsirado III–II a. prieš Kristų. Jungė daoizmo filosofiją su liaudies tikėjimais ir magija, joga bei meditacija. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[2]Šintoizmas (jap. shinto – dievų kelias), sintoizmas, japonų religija. Terminas pradėtas vartoti 6 amžiuje. Garbinama daug dievų, kuriems skiriamos maldos. 1868–1945 šintoizmas buvo Japonijos valstybinė religija. Šiuolaikinėje Japonijoje šintoizmas egzistuoja įvairiomis formomis. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

The post Diakonas Lukas Skroblas. Reiki pavojai. Ištakos appeared first on LAIKMETIS.

Galima įsivaizduoti, kokioje atmosferoje Jėzus šventė paskutinę vakarienę. Visoje Jeruzalėje buvo ruošiamasi Velykoms. Daugybė avinėlių buvo papjauti Šventykloje ir vėliau pasidalinti šeimose. Namuose buvo pirmoji neraugintos duonos šventė. Moterys kruopščiai valė namus nuo bet kokio praėjusių metų raugo, kad po aštuonių dienų priimtų naująjį raugą. Šiomis apeigomis jau daugelį amžių buvo gyvai atmenamas išlaisvinimas iš Egipto nelaisvės. Tą dieną Viešpats „perėjo“ savo tautą, kad ją padarytų laisva tauta. Vėliau, prie Sinajaus kalno, Jis sudarė su ja Sandorą, o tauta šiai Sandorai įsipareigojo. Visoms ateinančioms kartoms švęsti Velykas – tai įžengti į šią Sandorą ir gyventi naujai. Gyvai atminti – tai ne tiesiog prisiminti, tai išgyventi šiandien nenuilstamą Dievo darbą, kuris daro žmones laisvus.

Savo paskutines gyvenimo akimirkas Jėzus pasirinko įrikiuoti į šią Sandoros ir išlaisvinto gyvenimo perspektyvą: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“. Jis kalba apie savo mirtį ir išliejamą kraują. Savo mirčiai jis suteikia Aukos Sandoros su Dievu prasmę. Joks žydas, net mokiniai, negalėjo įsivaizduoti Kristaus Kančios kaip aukos. Jėzus nėra kunigas, jis nekilęs iš Levio giminės, be to jo nukankinimas vyko ne Šventykloje, jo gyvybė užgeso net už Jeruzalės sienų. O gi vien kunigas galėjo aukoti aukas Dievui ir tik Šventykloje. O svarbiausia, Izraelio tautos sampratoje žmogaus mirtis negalėjo būti patinkanti Dievui auka. Kurie ieškojo Jėzaus mirties ir nukankino niekada nemanė, kad aukoja auką. Jų tikslas – tiesiog atsikratyti negeru žydu, kuris trikdė Izraelio tautos gyvenimą ir religiją.

Jėzus savo mirčiai suteikė naujosios Sandoros aukos prasmę, žodžiui „auka“ suteikdamas kitą prasmę.

Vis dėlto, Jėzus savo mirčiai suteikė naujosios Sandoros aukos prasmę, žodžiui „auka“ suteikdamas kitą prasmę. Ir čia jis įsirikiuoja į pranašo Ozėjo liniją: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos“ (Oz 6, 6). Sekant Ozėjumi, tikroji žodžio „aukoti“ prasmė yra pažinti Dievą ir su juo supanašėti, atliekant gailestingumo darbus. Jėzus atėjo parodyti iki kur siekia ištikima Dievo meilė ir gailestingumas – jis net atleidžia tiems, kurie nužudo Gyvenimo mokytoją. Norintys žvelgti į nukryžiuotąjį ir jame atpažinti Dievo veidą, tampa Kristaus broliai. Jie ima pažinti Dievą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, ištikimos meilės ir gailestingumo Dievą, ir savo ruožtu jie gali pamažu tapti tokie. O tai ir yra būti laisvu.

Štai naujas gyvenimas į kurį esame kviečiami, simbolizuojamas duona be raugo. Katalikų Bažnyčia Eucharistijos šventime naudoja neraugintos duonos ostijas. Sakydamas: „Imkite, tai mano kūnas“, Jėzus turėjo rankose neraugintą duoną. Šitaip jis skelbė naują būdą būti žmogumi, tyru, t. y., laisvu. Jis kviečia, kaip teigiama laiške Efeziečiams, „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesios šventume“ (Ef 4, 24).

Jėzus gali būti lyginamas su Velykų avinėliu, tik ne taip, tarsi jis būtų papjauta Dievui patinkanti auka, o taip, kad Velykų avinėlio kraujas ženklino Sandorą tarp Dievo išlaisvintojo ir tautos. Naujasis Velykų avinėlis, atskleisdamas tikrąjį Dievo Veidą, išlaisvina žmones iš visų klaidingų Dievo įvaizdžių ir tik dabar Sandora tampa galima. Kadangi Kristus yra Sandoros įsikūnijimas, visus šiuos įvykius jis gali išgyventi laisvai. Jo laisvanoriškas mirties prisiėmimas yra laisvės aukštuma. Jis tam turėjo jėgos, nes nė akimirkos nesuabejojo savo Tėvu. Į šį kelią jis kviečia žmones. Peržengdamas mirties slenkstį, jis tampa gyvoji Duona, tikroji mana, neišsenkantis maistas per amžių amžius. Kūnas tampa gyvenimo duona.

The post Diakonas Lukas Skroblas. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė - atskleisti tikrąjį Dievo veidą appeared first on LAIKMETIS.

Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu,– nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!" O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu".

Po aštuonių dienų mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!" Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis". Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!" Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!" Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą.

Jėzus pasirodo mokiniams „pirmosios savaitės dienos vakare“. Ši pirmoji savaitės diena yra sekmadienis. Šį vakarą gimė krikščionių susirinkimai, kad būtų gyvai atminta Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas. Šie susirinkimai krikščionims teikė išskirtinį bruožą žydų pasaulyje. Žydams jau nuo amžių ši diena buvo savaitės pirmoji eilinė darbo diena. Jiems poilsis, šventė, maldos susirinkimo diena buvo šeštadienis, septintoji savaitės diena – šabas. O Jėzus prisikelia kitą dieną po šabo. Jis pasirodė gyvas visada pirmąją savaitės dieną. Todėl ši diena krikščionims tapo išskirtinė, ji jiems tapo pirmoji naujų laikų diena. Be to, kaip septynios savaitės dienos žydams reiškė septynias pasaulio sukūrimo dienas, taip krikščionims Kristaus prisikėlimu prasidedanti nauja savaitė reiškia naujos kūrinijos pradžią.

Jėzus atsistoja viduryje ir taria mokiniams: „Ramybė jums!“ Tai įprastas žydų sveikinimas šalom. Šie žodžiai mokiniams buvo svarbūs, nes jų ramybė buvo sutrikdyta keliais būdais. Pirmiausia, Dievo atžvilgiu. Visi nusidėjo prieš Dievą, vieni jo išsigindami, kiti pabėgdami. Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: „Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys.“ (Mt 26, 31) Ir štai Kristus jiems atneša susitaikinimą su Dievu. Apaštalas Paulius teigia: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10).

Ramybė buvo sutrikdyta ir pačių mokinių atžvilgiu. Jie buvo liūdni ir abejojo savo tikėjimu. Kristus suteikia jiems ir šią ramybę. Antai psalmistas sako: „Didi ramybė mylintiems tavo Mokymą – jiems nėra suklupimo akmens.“ (Ps 119, 165) Kristus jiems teikia ir trečią ramybės pobūdį – išorinių grėsmių atžvilgiu. Žydų persekiojimų akivaizdoje jis jiems sako: „Ramybė jums!“ O dar prieš kančią jis jiems kalbėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27)

Ir štai neįtikėtinas momentas – jis gyvas! Įrodymui, jis parodo savo žaizdų žymes: kojas, rankas, šoną. Prisikėlimas neištrina kančios ir mirties žymių. Nors tai atrodo neįtikėtina, Jonas sako, kad mokiniai nudžiugo. Šią akimirką Jėzus pakartoja: „Ramybė jums!“. Dabar mokiniai tikrai gali išgyventi ramybę, ne taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, bet nepaisant to, kas įvyko.

Ši prisikėlusiojo ramybė pranoksta visa, kas gali įvykti baisiausia. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad pirmasis „Ramybė jums!“ siejasi daugiau su iš žydų kilusiomis grėsmėmis. Antrąkart jis tai sako dėl persekiojimų, kurie kils iš pagonių. Tai atliepia į anksčiau išsakytą drąsinimą: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Po antrojo „Ramybė jums“, Jėzus atlieka trečią svarbų žingsnį – siunčia apaštalus į misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Jėzų siunčia Tėvas, mokinius siunčia Jėzus, perteikdamas šiems tą pačią misiją, kurią jis gavo iš Tėvo. Šiai misijai jis duoda Šventąją Dvasią: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Biblijoje Šv. Dvasia visuomet duodama misijai. Jėzaus misija – išlaisvinti pasaulį iš nuodėmės, netgi panaikinti šią nuodėmę. Tą patį jis perteikia ir mokiniams: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Žodžiuose „atleisite nuodėmes“ matyti atgailos ir susitaikinimo sakramento biblinis pagrindas: „Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) Čia „atleisite“ suprastinas „išrišite“. Jau Senojo Testamento žmogus žinojo, kad Dievo atleidimas eina netgi pirmiau žmogaus atgailos. Dieve atleidimas yra daugiau nei aktas, tai jo būties esmė. Šią esmę sudaro dvi dimensijos: dovana ir atleidimas. Mokiniams suteikta galia ir misija – pasakyti Dievo atleidimo žodžius. Jiems sykiu uždėta ant pečių baisi atsakomybė – nepasakyti Dievo atleidimo žodžių,palikti žmones nepažįstančius šio atleidimo, vadinasi,atiduoti juos nevilčiai.

Tačiau yra ir kita žodžio „atleisite“ dimensija. Visų Kristaus tikinčiųjų prašoma (tiek kunigų, tiek pasauliečių), kad jie patys būtų atleidimas ir liudytų pasauliui tai, kas Dievas yra savyje. Tikintysis, pasiruošęs nuolat atleisti savo skriaudėjams ir sau pačiam, savo vidine ar išorine laikysena „atleidžia“ ir liudija Dievo atleidimą. Jis taip patįžengia į „naujosios kūrinijos“ erdvę, iš tiesų įžengia į „naujo kūrinio“ gyvenimą, nes tęsia Kristaus misiją (plg. 2 Kor 5, 17).

Šiai misijai tiesiog egzistenciškai reikia suprasti ir patirti žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią“. Tai dovanos ir atleidimo Dvasia, galios atleisti Dvasia, tai Dvasia, kuri sufleruoja tikinčiajam atleidimo žodžius. Ji daro tikintįjį Dievo avinėliu, teikdama galią išeiti iš prievartos ir neapykantos spiralės. Nemažai tikinčiųjų yra paliudiję, kad, jiems tikrai einant atleidimo keliu, Šv. Dvasia paskatino jų skriaudėjus pripažinti savo kaltes ir atgailauti.

Nemažai tikinčiųjų yra paliudiję, kad, jiems tikrai einant atleidimo keliu, Šv. Dvasia paskatino jų skriaudėjus pripažinti savo kaltes ir atgailauti.

Tad visi pakrikštyti Kristaus tikintieji, praktikuodami vadinamąją bendrąją visų tikinčiųjų kunigystę, liudija Dievo atleidimą pasauliui, atleisdami savo priešininkams, o kunigai, be bendrosios kunigystės priedermių dar praktikuodami tarnaujamąją kunigystę, liudija Dievo atleidimą pasauliui, Dievo vardu „išrišdami“ Kristaus tikinčiuosius iš jų nuodėmių ir šitaip sutaikydami juos su Dievu. Vadinasi, visi be išimties Kristaus tikintieji yra pašaukti misijai – kiekvienas savo padėtyje liudyti Dievo atleidimą ir gailestingumą pasauliui. Tačiau, prieš tampant Dievo gailestingumu kitiems, tikintieji yra raginami liturgiškai švęsti Dievo gailestingumą jų pačių atžvilgiu.

The post Diakonas Lukas Skroblas. Dievo Gailestingumo sekmadienis: „Aš jus siunčiu“ appeared first on LAIKMETIS.