leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,

kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti

ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29-32)

Taip kasdien užbaigiama visos Katalikų Bažnyčios rytmečio malda. Zacharijo giesmės žodžiais išpažįstamas Kristaus atneštas išgelbėjimas ir visa Bažnyčia pradeda dienos darbus prisimindama, jog Kristus yra pasaulio šviesa, atėjusi apšviesti viso pasaulio žmones. Šis priminimas neatsitiktinis – jis plaukia iš pačios Bažnyčios misijos, kurią, kaip Kristaus tikintieji, esame pakviesti įgyvendinti visi krikščionys.

Didysis XX a. Bažnyčios įvykis, Vatikano II-asis susirinkimas, savo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“  moko, kad „net užsiėmę laikinaisiais reikalais pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti pasaulį.“ Panašiai ir aš savo straipsniu noriu paskatinti Lietuvos Bažnyčios tikinčiuosius pasauliečius apmąstyti kertinę misiją. Tą misiją, kuri yra skirta atlikti mūsų tėvynei šiuo metu. Kristus kviečia ir Lietuvos pasauliečių luomą įsisamoninti savo užduotį ir prisidėti prie išganymo darbo reikšmingu būdu. Kaip moko Vatikano II-asis susirinkimas, evangelizacija nėra tik kunigų ir vienuolių reikalas.

Kaip bebūtų, Vakaruose įvairiais mastais pasireiškianti priešiškumo Krikščionybei atmosfera reikalauja iš kiekvieno tikinčiojo liudijimo ir kankinystės dvasios (tebūnie nekruvinos). Sekti Kristumi, priešingai nei anksčiau, jau nebėra kultūrinė norma. Štai kodėl pasauliečiai, nors ir nedalyvaudami sakramentinėje Kristaus kunigystėje, vien savo krikščioniško gyvenimo praktikavimu tampa prieštaravimo ženklu mūsų tautai ir visam Vakarų pasauliui. Gyventi krikščioniškai šiandien nėra norma.

Ankstesniesiems teiginiams galima prieštarauti – apie kokį priešiškumą Krikščionybei kalbama? Juk lietuvių tauta, 50 metų gyvenusi sovietiniame eksperimente, puikiai žino, kas yra agresyvus ateizmas. Tai Bažnyčių uždarinėjimas, kunigų trėmimai ir žudymas, mokslinio ateizmo dėstymas universitete ir priverstinis disidentų gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Šių ekscesų akivaizdoje nūdienos Lietuva atrodo bene rojus. Taigi atrodo absurdiška kalbėti apie kokį nors tariamą mūsų visuomenės antikrikščioniškumą. Ir tikrai, žmonės dėl tikėjimo į kalėjimus nesodinami, mokyklose vietoje ateizmo dėstoma tikyba, o Bažnyčia ir valstybė, regis, palaiko, gal kiek atokius, bet draugiškus santykius. Visgi dabartinis iššūkis tikėjimui yra ne aktyvus persekiojimas, bet „agresyvus abejingumas“. Ką norima pasakyti tokiu iš pažiūros oksimoronišku teiginiu?

Dabartinis abejingumo tikėjimui agresyvumas pasireiškia ne prieš Krikščionybę nukreiptų priemonių gausa ar aršumu, bet veikiau šios abejingumo krizės visuotinumu. Daugumoje visuomenės gyvenimo sričių tikėjimas yra atsitraukęs į tolimiausius viešojo gyvenimo kampelius. Gyvenimas be religijos – natūralus Lietuvos ir Vakarų pasaulio kasdienybės fonas. Bažnyčią įprastai lietuvis atsimena per Kalėdas, Velykas, vestuves, krikštynas ir laidotuves. Iš sakramentinio gyvenimo belikęs tik tuščias kiautas, dauguma parapijų didžiąja dalimi funkcionuoja kaip sakramentų dalijimo centrai, bet ne kaip gyvos tikėjimo bendruomenės. Viena Lietuvos jaunimo sielovadininkė kalbėdama apie sutvirtinimą taikliai išreiškė dabartinę sakramentinio gyvenimo būklę Lietuvos Bažnyčioje: „Sutvirtinimas – iškilmingas jaunuolio atsisveikinimas su Bažnyčia, dalyvaujant vyskupui.“

Sekti Kristumi, priešingai nei anksčiau, jau nebėra kultūrinė norma.

Verta užduoti sau asmenišką klausimą – ar mus jaudina toks mūsų bendrapiliečių abejingumas? Kristus sakė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.“ (Mt 7, 13). Ar kartais nenutinka taip, jog matydami savo šeimos narius, bendradarbius ir draugus ramiai pėdinančius šiuo pražūties keliu mes, Lietuvos krikščionys, pamojame jiems ranka ir atsisakome skelbti Evangeliją, nes bijome kalbėti? Mąstome sau: „Aš geriau liudysiu savo tikėjimą darbais, ne žodžiais“, „Ne mano reikalas žmones atvertinėti.“ Ir tikrai, žmonių atsivertimas negali kilti iš mūsų žodžių, bet iš Dievo malonės. Tačiau apaštalas Paulius įspėja: „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” (Rom 10, 14). Todėl Vatikano II–ojo susirinkimo dekrete „Apostolicam actuositatem“, aptariančiame pasauliečių apaštalavimą, skelbiama: „Tačiau šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą“.

Susirinkimas Evangeliją liepia skelbti, o pats Išganytojas apie save yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Nieks nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14, 6). Taigi Kristus ne šiaip sau kelias į išganymą. Jis yra VIENINTELIS kelias! Nesunku suprasti, kad, bent jau Lietuvoje, retai kas iš krikščionių mąsto apie savo tikėjimą kaip absoliučiai vienintelį išganymo kelią. Tikriausiai bijome, kad tai atrodys pernelyg dogmatiška, fanatiška ar tiesiog atstums kitus žmones. Tačiau su meile ir aiškumu pristatyta Geroji Naujiena niekada negali tapti nekrikščionių atstūmimo priežastimi. Priešingai, žinia apie gelbstintį ir mylintį Dievą tegali būti atgaivos šaltiniu aibėms nuodėmės ir gyvenimo skausmo išvargintų tautiečių. Slėpti šią žinią nuo jų yra sunkiai suvokiama neteisybė.

Šiandien Lietuvos pasauliečiams atsiveriantis misionieriškos veiklos laukas yra labai platus. Didžioji Visuomenė persmelkta agresyvaus abejingumo ir turbūt didžioji dalis jos narių nėra išgirdę Evangelijos žinios arba kada bent kiek giliau pamąstę apie Kristaus siūlomą naują gyvenimą. Šie žmonės – mūsų bendradarbiai, draugai, šeimos nariai, klasiokai, bendrakursiai. Jie yra mūsų kaimynai ir tie, su kuriais kas rytą važiuojame viešuoju transportu. Neįmanoma, kad didžiajai daliai jų Evangeliją paskelbtų 735 Lietuvoje tarnaujantys kunigai (2024 metų duomenys), kurie dėl savo atliekamų pareigų privalo nemažą laiko dalį praleisti Bažnyčios viduje. Taigi, Gerosios Naujienos skelbimas lietuvių tautai atitenka į mūsų pasauliečių rankas. Kaip mums pasinaudoti šia misionieriška galimybe?

Veikiausiai pirmas žingsnis yra kiekvienam tikinčiajam pažvelgti į savo širdį, ją ištirti ir atsakyti į klausimą – ar manyje gyva antrosios Lietuvos evangelizacijos viltis? O gal leidau sau pasiduoti pralaimėtojo nuotaikai, matydamas vis didėjantį visuomenės abejingumą ir sekuliarizaciją? Teigiamas atsakymas į pastarąjį klausimą tegali reikšti tai, jog reikia iš naujo atrasti tikrą ir neblėstančią Kristaus viltį. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33) sako Išganytojas Kristus. Jei tikime Jėzų esant Dievo Sūnumi, tai žinome, jog pergalė jau įvyko, niekas negali sustabdyti išganingo Kristaus darbo žmonijoje ir pragaro vartai Kristaus Bažnyčios nenugalės (Mt 16, 18). Tad koks pagrindas tikinčiam žmogui nusivilti? Absoliučiai joks!

Na gerai, bet galbūt sakysite: Kristus duoda mums amžinojo gyvenimo viltį, tikime, jog dienų pabaigoje būsime kūnu prikelti naujam gyvenimui. Bet kaip elgtis dabartyje? Ką daryti kasdienio artimųjų netikėjimo akivaizdoje? Kaip turėti vilties, jog mūsų evangelizacija gali būti sėkminga stipriai sekuliarioje aplinkoje? Į šiuos nerimastingus klausimus tėra vienas ramybę ir viltį teikiantis atsakymas. Tai Jėzaus žodžiai: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šventąją Dvasią atsiuntęs Dievas gyvena su mumis ir šio pasaulio dabartyje. Jėzaus misija žemėje – tai ne tik suteiktas amžinojo gyvenimo pažadas ateityje, bet Dievo vykdomas mūsų pašventinimo darbas kasdienybėje. Per Bažnyčios suteiktus sakramentus, maldą, kasdienę pastangą išlikti dorybėse, Kristus lieja į mus savo malonę. Tad jau dabar, šiame gyvenime tampame naujais žmonėmis.

Jei suvokiame šią iš Dievo nuolat gaunamą malonės dovaną, tuomet mūsų misionieriška veikla įgauna visiškai kitą skonį. Patikime, jog tas, kuris gaivina mus, savo malonės dovanomis gali atgaivinti ir mūsų šeimas bei tautą. Tas, kuris nugalėjo pasaulį, trokšta vėl į Lietuvą atnešti Evangelijos šviesą. Tas pats Dievas, kuris kankinių tikėjimo liudijimu pas save kadaise patraukė visą pagoniškąją Romos imperiją, gali ir mūsų tėvynei dovanoti tikėjimo malonę.

Kokia būtų evangelizacijos programa Lietuvos misionieriams? Galėtume sakyti, jog tai apibrėžti turėtų katechetikos ar jaunimo sielovados centrai. Tačiau taip pat galime prisiminti, jog visi savo krikšto ir sutvirtinimo malone esame pašaukti nešti Zacharijo giesmėje minimą „šviesą pagonims apšviesti“. Sekuliari Lietuvos visuomenė yra dirva iš naujo pristatyti Jėzų Kristų kaip visos žmonijos viltį. Tokioje terpėje Kristaus žinia vėl gali tapti Gerąja Naujiena Lietuvai, nes jos naujumas ir gerumas dar aiškiau spindės Dievo nepažįstančios visuomenės šešėliuose. Tai pažinę turime trokšti ja dalintis, kad su apaštalu Pauliumi galėtume tarti: „ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16)

The post Jurgis Kipras Neviera. Antroji Lietuvos evangelizacija appeared first on LAIKMETIS.

Renginį malda pradėjo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas. Vėliau gausiai susirinkusiems dalyviams buvo rodomas Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus 2011 metais sukurtas dokumentinis filmas apie Adelę Dirystę iš ciklo „Lagerių moterys“.

Kunigas dr. Nerijus Pipiras kalbėjo apie lietuves Dievo tarnaites, kurioms šiuo metu yra pradėtos beatifikacijos bylos. Pasak kunigo, per kiekvieną iš jų skirtingai sužiba viltis, kurią pamatyti šiandien – kiekvieno mūsų uždavinys.

Sesuo Leonora Kasiulytė DP pristatė Dievo tarnaitę Mariją Rusteikaitę – Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos steigėją, žydų gelbėtoją.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Violeta Jasinskienė kalbėjo apie moteris lageriuose.

Šv. Mišiose memorialo kolumbariume buvo perskaityti žmonių, šioje vietoje nukankintų 1944–1947 metais, vardai, o vyskupas S. Bužauskas pabrėžė, jog kankinių liudijimas yra ypač svarbus mums, išgyvenantiems Gavėnią ir einantiems vilties keliu.

Minėjime dalyvavo Adelės Dirsytės artimieji, Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ nariai.

The post Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse paminėtos Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės mirties metinės appeared first on LAIKMETIS.

Pagrindinis įvykis buvo sekmadienio ryto Mišios Šv. Petro bazilikoje, kurias, pavaduodamas sergantį popiežių Pranciškų, aukojo Evangelizacijos dikasterijos proprefektas arkivyskupas Rino Fisichella. Jis perskaitė ir šiai progai parengtą popiežiaus homiliją.

Per Mišias buvo suteikti šventimai 20 naujų diakonų.

Popiežiaus homilijoje apmąstomi trys diakono tarnystės aspektai – atleidimo liudijimas, neatlyginamas tarnavimas ir bendrystės skatinimas.

Atleidimo liudijimas yra esminė diakono užduotis. Iš tiesų tai yra būtinas kiekvieno Bažnyčioje vykdomo pašaukimo elementas ir labai svarbi visų žmonių darnaus sugyvenimo sąlyga. Jėzus mums parodo atleidimo poreikį ir mastą, šios dienos Evangelijoje sakydamas: „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27).

Pasak Pranciškaus taip ir yra: jei norime keliauti ir augti kartu, dalytis vieni kitų džiaugsmais ir skausmais, šviesomis ir šešėliais, sėkmėmis ir nesėkmėmis, būtina mokėti atleisti ir prašyti atleidimo, būtina sugebėti atkurti santykius, neišskirti iš savo meilės net tų, kurie mus žeidžia ir išduoda.

Pasaulis, kuriame vyrauja tik neapykanta priešams, yra pasaulis be vilties, be ateities, pasmerktas būti draskomas nesibaigiančių karų, susiskaldymų ir keršto.

Pasaulis, kuriame vyrauja tik neapykanta priešams, yra pasaulis be vilties, be ateities, pasmerktas būti draskomas nesibaigiančių karų, susiskaldymų ir keršto, kaip, deja, matome ir šiandien įvairiuose lygmenyse ir įvairiose pasaulio dalyse. Jei sugebame atleisti, sakoma per sekmadienio Mišias skaitytoje popiežiaus homilijoje, reiškia, kad mes ir mūsų bendruomenės rengiame svetingus ir saugius namus ateičiai.

Antrasis aspektas – neatlyginama, nesavanaudiška tarnystė. Viešpats Evangelijoje ją apibūdina labai paprastai ir aiškiai: „Darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami“ (Lk 6, 35). Diakonui ši nuostata yra ne neprivalomas jo veiksmų aspektas, bet esminis jo būties matmuo.

„Broliai diakonai, visus darbus, kuriuos neatlyginamai darote, visada atlikite su šypsena, nesiskųsdami ir nesiekdami pripažinimo, palaikydami vieni kitus“, – sako popiežius pabrėždamas, kad šios nuostatos reikia laikytis ir santykiuose su  vyskupais ir kunigais. „Taip jūsų dosni veikla taps tiltu, jungiančiu altorių su gatve, Eucharistiją – su žmonių kasdienybe.“

Trečiasis popiežiaus homilijoje paminėtas diakono tarnystės aspektas – bendrystės skatinimas. Davimas nieko neprašant mainais vienija, kuria ryšius, nes išreiškia ir palaiko buvimą kartu, kuris neturi kito tikslo, kaip tik dovanoti save ir siekti kitų gerovės.

Su tokia nuostata tikinčiųjų bendruomenėje vykdoma tarnystė, pasak Pranciškaus, yra viena gražiausių sinodinės, „išeinančios“ Bažnyčios išraiškų.

The post Romoje diakonų Jubiliejaus Mišios appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs vysk. S. Bužauskas pamaldų įžangoje ne tik parapijiečiams, bet ir iš įvairių Lietuvos vietų susirinkusiems svečiams bei per „Marijos radiją“ transliaciją sekusiems klausytojams sakė, kad šį Dievo Žodžio sekmadienį, tą dieną, kai jis prieš 42 metus buvo areštuotas, minime mons. A. Svarinsko 100 metų jubiliejų ir tikriausiai jis iš dangaus džiaugiasi tokiu gausiu būriu žmonių, tarp kurių yra daug jaunimo, nes jo didžiausias troškimas buvo, kad jaunimas lankytų bažnyčią, melstųsi į Dievą, kad Jis padėtų įveikti visas negandas.

„Pradėdami šias šv. Mišias dėkokime Dievui už monsinjorą Alfonsą. Jis dažnai sovietmetyje pradėdamas pamokslus, žinodamas, kad jo atėję klausytis ne tik tikintys žmonės, pasiilgę tiesos, bet ir norintieji jį sumenkinti, tie, kuriuos atsiųsdavo tam tikros tarnybos, pirmiausiai liepdavo įsijungti magnetofonus, ir sakydavo: „Galite įrašinėti!“ Per tą laiką, kai jis čia dirbo 1976–1983 metais, kunigas buvo karštas ir uolus Evangelijos skelbėjas, mylėjo Dievą ir Bažnyčią, norėjo, kad žmonės lankytų bažnyčią ir būtų sąmoningi katalikai. Jis žodžiais ir savo pavyzdžiu sekė Viešpatį“. Šv. Mišių homilijoje vysk. S. Bužauskas kalbėjo apie Dievo Žodžio svarbą. Tikriausiai retas katalikas neturi Šventojo Rašto. Bet ar tie, kurie jį turime, skaitome?

Pasak vyskupo, gaila, kad dažnai Šventąjį Raštą skaitome kaip bet kurią kitą knygą ir vertiname pagal tuos pačius kriterijus. Šventąjį Raštą skaitome be maldos ir atvirumo Dievo asmeniui, iš tiesų turėtume skaityti ne širdimi ar tikėjimu, o protu. Norime tą knygą tuoj pat suprasti, o jei kažko nesuprantame ar kas nors nepatinka, numetame į šalį. Į Dievo asmenį turime žiūrėti su didele pagarba, meile, nuolankumu, atvirumu, supratimu, kad tos knygos tekstai skirtingose situacijose gali padėti labai įvairiai. Ta knyga parašyta tam, kad Bažnyčios nariai būtų tikėjimo bendruomenė, o šių laikų žmogus galėtų tinkamai pasirinkti, nes Viešpats per savo žodį mus stiprina. Pasak vysk. S. Bužausko, Šventasis Raštas parašytas tam, kad būtų įgyvendinti 4 tikslai.

Pirmasis – kad būtų atskleista tiesa apie Dievą ir žmogų. Per Šventąjį Raštą suprantame, koks yra Dievas ir koks yra žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą. Antrasis tikslas – Šventasis Raštas parašytas tam, kad stiprintų žmogų gyvenimo kelionėje. Mes suprantame amžinojo žodžio, kuris stiprina, paguodžia, suteikia ramybę, svarbą. Juk dažnai skaitydami Šventąjį Raštą jame visa tai randame. Juk ir monsinjoras Alfonsas bei jo lagerio bendražygiai sakė, kad ten per visokias užtvaras atėjęs Dievo žodis buvo kaip vaistas ir maistas, teikė dvasinę stiprybę.

Trečiasis Šventojo Rašto tikslas – amžinojo gyvenimo viltis. Tai maistas, duodamas čia ir dabar, kad prisimintume, jog esame kelionėje, o jos tikslas – amžinas gyvenimas, kad gyvendami žemėje ruoštumėmės gyvenimui dangaus karalystėje. Vyskupas sakė, kad ketvirtasis Šventojo Rašto tikslas – džiaugsmas, kad nesu vienas šiame pasaulyje, kad priklausau bendruomenei, kuri skaito Dievo žodį, keliauja į tiesą ir žino, kad Viešpats yra su mumis.

Taigi Dievo Žodį svarbu skaityti, o ne tik laikyti knygų lentynoje. Vyskupas ragino Šventąjį Raštą skaityti po truputį, bet kiekvieną dieną. Nereikia perskaityti visą iškart ir padėti, o verčiau kaip valgant kasdienį maistą nepersivalgyti. Ir skaitymo būdą galime pasirinkti įvairų.

„Turėkime kantrybės ir išminties, stenkimės, kad Dievo Žodžio skaitymą visada lydėtų malda, atvirumas Dievo asmeniui, kuris tą knygą parašyti įkvėpė ir kurio malone ta knyga – Šventasis Raštas – buvo išversta į lietuvių kalbą, pasiekė mūsų Tėvynę Lietuvą ir per ją mes galime pagilinti savo tikėjimą“, –  ragino vysk. S. Bužauskas. Vyskupas sakė, kad monsinjoras Alfonsas ir čia, Viduklėje, esant įvairioms aplinkybėms, aiškino Dievo žodį, kad žmonės jį suprastų ir atpažintų tiesą. Tiesa ir laisvė buvo bene svarbiausi dalykai, kuriuos savo pamoksluose pabrėždavo monsinjoras Alfonsas. Pasak vyskupo, kalbant apie monsinjorą Alfonsą bene svarbiausias jį apibūdinantis žodi būtų kovoti. Jis dažnai šį žodį sakydavo kviesdamas į kovą, nors daug kas tam žodžiui nepritardavo, klausdamas: „Apie kokią kovą, kunige, kalbi? Kodėl kvieti kovoti, kai reikia kviesti mylėti ir tarnauti?“ „Daug kam šis kunigas buvo per kietas riešutas, per griežtas, per sunkus, per didelis, todėl daug kas jo nesugebėjo suprasti. Bet visiems jis išliko nepatogus kaip pranašas, kaip šauklys, kaip ženklas ar priekaištas, – homilijoje sakė vysk. S. Bužauskas. – Priekaištas Bažnyčiai, kunigams, vyskupams, tikintiesiems, jaunimui, sovietų valdžiai, kagėbistams ir laisvai Lietuvai, kad mes pamirštame kovoti. Juk yra įvairių kovos būdų. Šventajame Rašte irgi yra žodis kovoti. Čia raginama kovoti pirmiausiai su nuodėme“. „Jei Lietuvoje būtų laikomasi Dešimties Dievo įsakymų, patirtume dangaus karalystę“, – sakydavo monsinjoras.

Vyskupas ragino pasvarstyti apie tai, su kokiomis kovomis mes susiduriame. Juk priešiškos jėgos skatina nepaisyti Dievo Žodžio, negyventi kaip moko Kristus, nebūti Jam ištikimiems, vilioja įvairiomis pagundomis, patogumais, noru visiems įtikti ir atrodyti maloniems, bet tokiu būdu nutolstant nuo Kristaus. Kaip sakydavo monsinjoras Alfonsas, turime kovoti už teisingumą ten, kur esu, kad nebūtų skriaudžiamas silpnasis, paniekinami Dievo įsakymai. Jei kam nepatinka žodis kovoti, tai tebūnie kitas žodis, pavyzdžiui, atsispirti vilionėms, kurias siūlo šių dienų pasaulis. Branginkime laisvę, ginkime ją nuo pavojų, darykime teisingus pasirinkimus, galvokime, kokios bus jų pasekmės. Mylėkime gimtąjį kraštą ir Dievo mums duotą žemę. Tai Šventojo Rašto mintis, kurią mėgdavo kartoti mons. A. Svarinskas.

Pasak vysk. S. Bužausko, monsinjoras Alfonsas buvo pasaulyje labiausiai žinomas Lietuvos mylėtojas, būtent dėl jo išlaisvinimo iš lagerio kalbėjosi aukščiausieji valstybių pareigūnai. Jis buvo labiausiai minimas ir gerbiamas kaip tiek daug kentėjęs ir aukojęsis dėl Lietuvos ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II. „Šiandien atrodytų keista, kad jis buvo kaltintas dėl to, kad myli Lietuvą, kad platina „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, priklauso Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, – sakė vysk. S. Bužauskas, – Monsinjoras žinojo, ką reiškia gyventi vergystėje, būti nelaisvam. Jis kviečia mus stiprintis Viešpačiu bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir tikėjimo žinią perduoti kitiems.

Tegul monsinjoro Svarinsko gyvenimo pamokos, radikalus pavyzdys kviečia mus atsikratyti abejingumo Dievui, Tėvynei Lietuvai, kad mūsų valstybėje būtų daugiau laisvės ir teisingumo. Viešpatie, ačiū Tau už monsinjorą Alfonsą ir jo bendražygius, kurie mums yra ne tik istorinės asmenybės, bet ir priminimas, kad ir mes pagal savo pašaukimą kažką paliktume Tėvynei Lietuvai, kad pasaulyje būtų daugiau tiesos, šviesos, laisvės ir meilės“, – baigė homiliją vyskupas. Šv. Mišių pabaigoje jis visus kvietė sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ prašant pašaukimų, kad ir šiais laikais nepristigtume kunigų.

Šv. Mišiose giedojo parapijos choras (vadovas Rolandas Žakys), vargonais grojo Jurgita Urbutytė-Underienė. Šv. Mišių pabaigoje visi sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir „Marija, Marija“.

Po šv. Mišių visiems susirinkusiems paminėti mons. A. Svarinską dėkojo klebonas kun. V. Paukštis, o už renginio organizavimą atskirai pareiškė dėkingumą Pastoracinei tarybai ir Redai Sopranaitei.

Išėję iš bažnyčios susirinkusieji stabtelėjo prie šventoriaus vartų, kur uždegė žvakelių ir pasimeldė šalia mons. A.Svarinsko biusto ir atminimo lentos.

Paskui renginys tęsėsi Parapijos namuose. Čia ekrane visi matė nuotraukas iš mons. A. Svarinsko gyvenimo, atėjusiuosius sutikusieji parapijiečiai pasitiko savo atsineštais šiltais ir saldžiais patiekalais, kava, arbata, o maistą palaimino vysk. J. Kauneckas. Pasistiprinus prasidėjo atsiminimų apie mons. A. Svarinską popietė. Renginį vedusi Reda Sopranaitė sakė, kad jokių išankstinių kalbėtojų nenumatyta, nėra kviestinių svečių, taigi visi šios popietės dalyviai yra lygiaverčiai. Reda priminė, kad monsinjoras Alfonsas, grįžęs iš kokio nors renginio, jį įvertindavo pagal tai, ar jame būdavo dainuojama. Jei kada koks nors renginys geras būdavęs, su dainomis, monsinjoras jį pagirdavo, bet jei kuriame nebuvę dainuojama, sakydavo, kad būtų gerai, bet trūko dainos.

„Taigi ar šis renginys monsinjoro akimis bus geras, priklausys nuo visų mūsų“, – sakė R. Sopranaitė ir prisiminė, kaip monsinjoras, iš kokio nors renginio vis parsivesdavo svečių. Jo šeimininkė Monikutė, stengdamasi visus pavaišinti, turėdavo daryti stebuklus, nes būdavo paruošusi pietus dviems-trims asmenis, o monsinjoras parsivesdavo 15-20 svečių. Vidukliškiai turbūt prisimena, kad klebonijoje kartu su kunigu Alfonsu prie pietų stalo sėsdavo visi: remontus darę meistrai, Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai, svečiai profesoriai iš Vilniaus, kunigai ir šv. Mišių atėjusios užsisakyti močiutės.

R. Sopranaitė sakė, kad pamaldumas buvo vienas svarbiausių monsinjoro bruožų, malda jį lydėjo visur ir kasdien, klebonaujant, kalint lageryje, gyvenant užsienyje. Nesvarbu, kada begrįždavo namo, vis sakydavo, kad jo brevijorius dar nesušnekėtas. Tai buvo jo šventa pareiga. „Adoracija, Kryžiaus kelias, Rožinis gal mums vaikams kai kada būdavę nuobodu, – prisiminė savo vaikystę Reda. – Įsėdame į klebono automobilį ir iškart turime kalbėti Rožinį. Dabar suprantame, kad kelionėje tai svarbiausia malda“.

Vysk. J. Kauneckas priminė, kad sausio 26 dieną suėmus kunigą Alfonsą kiekvieno mėnesio 26 dieną melstis už jį susirinkdavo daugybė žmonių ir jie būdavę nuoširdesni, negu dabar. Nebūdavo jokių vaišių ir papildomų rūpesčių. Jo suėmimo dieną melstis atvykdavo iš įvairių vietų, ir vyresnių, ir jaunimo, buvo renkami parašai už jo išlaisvinimą. „Viešpatie, dėkojame Tau, kad uždegei meile Tau monsinjorą Alfonsą, kuris ir tada, ir dabar sugeba patraukti daugybę žmonių. Prašome, kad visi pakiltume į dabartinės Lietuvos atgimimą!“ –  sakė vysk. J. Kauneckas. Jis nusivylęs, kad šiandien Lietuva nyksta, šeimos išyra, daugelis gyvena susidėję, be Santuokos sakramento, net gyvendami kartu nutaria neturėti vaikų.

Vyskupas sakė girdintis netgi eucharistijos bičiulių skundų, kad jų vaikai dar susituokę, o vaikaičiai 10 metų gyvena kartu, bet neturi vaikų, užtat augina šunis… „Viešpatie, laimink Lietuvą, kad ji neitų į tokią baisią pražūtį!“, – prašė vysk. J. Kauneckas. Jis prisiminė, kad monsinjoras labai troško, jog visur dalyvautų jaunimas, Lietuvos ateitis. Vyskupas prisiminė 1977 metus, kai Žemaičių Kalvarijos atlaiduose iš kunigo Alfonso išgirdo paraginimą juose atgaivinti jaunimo procesiją. Jis pats iš anksto atsiuntė šiai procesijai kryžių su dviem vėliavomis. Ir iš tiesų, 1978 metais buvo surinkta po šimtą mergaičių ir berniukų procesija. Žemaičių Kalvarija tokios dar nebuvo mačiusi.

Vysk. E. Bartulis džiaugėsi pažintimi su monsinjoru Alfonsu, nuolat drąsindavusiu eiti tikėjimo keliu, drąsiai juo vesti jaunimą. „Kai monsinjoras iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, gyvenome viename name. Iš jo patyriau daug nuoširdumo ir meilės – esu už tai jam dėkingas“, – sakė vyskupas Eugenijus.

Tautodailininkas, medžio drožėjas Adolfas Teresius sakė esąs vienas pirmųjų eucharistijos bičiulių, o kunigo Svarinsko pamokslus suprasdavęs kaip vidinį padrąsinimą, kaip ir kur eiti tautai. Jam daug kartų tekę patarnauti jo aukojamose šv. Mišiose, yra matęs, kaip net kunigai, matyt, išsigandę  jo drąsių žodžių, yra atėmę mikrofoną… A. Teresius prisimena, kad apie 1982 metus, kai buvo ką tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, atvyko į Viduklę švęsti Užgavėnių. „Linksminomės, daug dainavome, ir staiga įsiveržia „daržovininkai“ su raudonais raisčiais, – sakė A. Teresius. – Aš jiems pasakiau, išgėrėt, vyrai, jauskit vietą, kur atėjote. Sugėdinau juos, bet neprisimenu, ką jiems pasakiau. Bet po kelių savaičių mane surado Josvainiuose ir iškart nuvežė į teismą Raseiniuose. Taigi esu teistas už valdžios pareigūnų įžeidimą ir jų išvadinimą bedieviais ir mėlynanosiais“.

Susirinkusiesiems nusikvatojus R.  Sopranaitė priminė, kaip vienoje kaltinamoje byloje buvo atrinktas 21 kun. A. Svarinsko pamokslas, o dar aštuonių įrašai esą išsimagnetino. Tada kunigas papriekaištavęs, kad sumenkino jo veiklą, nes jis per metus įvairiose Lietuvos bažnyčiose pasako apie 200 pamokslų, tą darė keliolika metų, o į bylą įtraukė vos 21-ą… Renginio vedėja sakė, kad tada pagrindinė dvasinė pagalba kunigams buvo eucharistijos bičiuliai, o Lietuvos laisvei ir jie paliko savo indėlį.

Toliau kalbėjo kitas eucharistijos bičiulis Vidas Abraitis. Jis sakė esąs dėkingas monsinjorui Alfonsui už daug ką, bet labiausiai – už žmoną. Mat prieš atvykdamas į Viduklę kun. A. Svarinskas dirbo Kudirkos Naumiestyje, kur prieš jį dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dėl savo aktyvumo jiems nepasisekė ten ilgiau užsibūti, bet per tuos ten praleistus devynis mėnesius jis pasėjo tokią sėklą, kad vaikai iš Kudirkos Naumiesčio jo pamokslų pasiklausyti atvykdavo į Viduklę. V. Abraitis priminė savo apsilankymą Kavarske, kur kurį laiką klebonavo mons. A. Svarinskas. Ten zakristijonas guodėsi, kad parapija neišgyvens, nes monsinjoras nemokamai laidoja…

Keliautojas, gydytojas, fotografas  Valentinas Kabašinskas pasidalijo viena dar niekur neskelbta istorija, kaip jis kartu su mons. A. Svarinsku 1990 metais su automobiliais iš Vokietijos keliavo į Lietuvą. Tuo metu jam teko lankytis Vokietijoje, Bad Viorishofene, kur kunigas Alfonsas gyveno. Šiame mieste pokaryje įsikūrė vysk. Antanas Deksnys, prel. Paulius Jatulis, kun. Kazimieras Vaišvila. Jie leido čia apsistoti ir iš sovietų lagerio į tremtį išleistam kun. A. Svarinskui, kuris dažniau gyveno ne Bad Viorishofene, o važinėjo po pasaulį. Lietuva buvo ką tik paskelbusi atstatanti Nepriklausomybę, bet jau patyrė sovietų blokadą. Vieną dieną kunigas Alfonsas išgirdo skambutį iš Lietuvos. Jam skambinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius kvietė grįžti į Lietuvą, nes čia esąs reikalingas. V. Kabašinskas padėjo kunigui Alfonsui pasiruošti kelionei. Nusprendė į Lietuvą vykti kartu dviem automobiliais, kunigas – su „Fordu“, Valentinas – su „Fiatu“. Manė sugrūsią visus daiktus į automobilius. Bet kunigas Alfonsas dar nusipirko priekabą. Jos prireikė, nes kunigas rūpinosi ateitimi – nusipirko dauginimo aparatą, kad Lietuvoje galėtų dauginti knygas.

Tada nebuvo jokių navigacijų, tik žemėlapiai. Maršrutą numatė, žadamus pravažiuoti miestus susirašė. Išvykus ir įsukus į autobaną vienas paskui kitą važiuojančius 100 km/val. greičiu visi automobiliai juodu lenkė. Sustojus vienoje degalinėje kunigas Alfonsas Valentinui pasakė, kad reikia užsukti į Prahą ir aplankyti Aleksandrą Dubčeką. Esą tik jie du įvertinti kažkokiu tuo pačiu JAV prezidento Ronaldo Reigano apdovanojimu. Valentinui tai buvusi staigmena, nes apie tai kunigas iš anksto neužsiminė. Teko vykti į Prahą, pagal telefonų knygas ieškoti šio žmogaus adreso. Adresą rasti pavyko, tačiau į telefono skambutį niekas neatsakė ir į vidų neįsileido. Todėl teko vykti toliau. Įdomiausia buvę, kai turėjo įvažiuoti į greitkelį. Į kairę pusę įsukti niekas nepraleido.

Tada kunigas įvažiavęs į greitkelį sustabdė eismą, ir abudu galėję įsukti į kairę. Atvažiavę į Lenkiją pernakvojo pas kunigui pažįstamą vyskupą. Kitą dieną toliau tęsė kelionę į Lietuvą. Per blokadą įvažiuoti per Lazdijus nebuvo galima, sovietų pasieniečiai nieko nepraleisdavo, todėl reikdavę vykti per Baltarusiją. Kunigas Alfonsas sugebėjo su kažkuo Vilniuje susiskambinti. Iš ten kažkam atvykus juos abu praleido pro Lazdijų muitinę. Tada užsuko pas Lazdijų kleboną, o paskui laimingai atvyko į Kauną ir Valentinas „perdavė“ kunigą Alfonsą kun. E. Bartuliui. „Kai nežinome, ką daryti, ką kalbėti, turbūt monsinjoras Alfonsas mums patartų, – sakė V. Kabašinskas. – Įdomu, ką jis pasakytų Laisvės premiją gavusiam kunigui, teigiančiam, kad jam svarbiausia yra partnerystės įstatymas? Arba ką pasakytų kunigui bendražygiui, kuris kviečia į kažkokį susitaikymą su Putinu? Ir dar daug klausimų jam galėtume užduoti. Jo atsakymai mums patartų, kaip mes turėtume gyventi, kad mažiau klaidų padarytume“.

R. Sopranaitė susirinkusiesiems dar priminė, kad mons. A. Svarinskas mėgdavo pasakoti apie lagerį ne kaip apie kokią nors skausmingą vietą, bet apie vietą, kurioje buvo daug bendražygių, kur turėjęs galimybę su daug kuo pabendrauti, mokytis kalbų, filosofijos. Su juo kalėjo tokie garsūs žmonės kaip generolas Jonas Juodišius, jį kunigu įšventinęs vysk. Pranciškus Ramanauskas, kardinolas Josifas Slypijus, prof. Levas Karsavinas. Pasak jo, lageris buvęs jo aukščiausia karjeros vieta, nes jis buvęs kardinolo nuodėmklausiu. Monsinjoras ne tik aukojosi, bet mokėjo ir kitus įtikinti apie aukos prasmę. Kai kas mėnesį lankydavo ligonius, jų prašydavo, kad jie aukotų savo kančią už Bažnyčią ir Lietuvą, jos dvasinį atgimimą. Galbūt tada žmonės nelabai suprasdavo šio prašymo prasmės, dabar ji jau aiški.

Kun. A. Svarinsko Viduklėje klebonavimo laikais uoliai dirbusi su Petrašiūnų jaunimu ir dažnai su juo čia atvykdavusi seselė vienuolė Aldona Raižytė sakė girdėjusi, kaip vienas jaunuolis, dirbęs milicijoje, skundėsi labai blogai jaučiasi, kad kaip koks šuo turi vaikyti į atlaidus susirinkusius maldininkus.

Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė sakė, kad mons. A. Svarinskas buvo svarbus ne tik lietuviams, bet ir ukrainiečiams. Abi tautas vienija bendra istorija ir kova už Nepriklausomybę. Kai į Ukrainą atėjo tarybų valdžia, Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčia buvo uždrausta, daugiau kaip 3000 bažnyčių atiduota Stačiatikių Bažnyčiai, nesutikusieji į stačiatikybę pereiti kunigai buvo žiauriai nužudomi, kankinami, atsidurdavo lageriuose. Tarp jų buvo ir kardinolas J. Slypijus, su kuriuo kartu kalėjo mons. A. Svarinskas. Monsinjoras Alfonsas daug prisidėjo Vilniuje rytų (graikų) apeigų katalikams grąžinant Švč. Trejybės bažnyčią. „Jis, o ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, dažnai dalyvaudavo mūsų bendrijos renginiuose, mėgdavo pasidalinti prisiminimais, o kartais imdavo verkti. Man yra sakęs, kad mes turime veikti, blogiausia, kai niekas nieko nedaro. Manau, kai šiandien Ukrainai labai sunku, kai mūsų kunigai tapo karo kapelionais, monsinjoras Alfonsas yra jiems pavyzdys“, – baigė savo pasakojimą N. Šertvytienė.

Save įvardijęs jau į atsargą išėjusiu politiku Povilas Urbšys sakė, kad sutikęs mons. A. Svarinską jausdavo jo milžinišką dvasią, kad reikia aukotis dėl Tėvynės. Ta jo auka kiekvienam iš mūsų pasėjo sėklą, kad ir tu turi žinoti, dėl ko reikia aukotis. Toks jo liudijimas įpareigoja ir vėlesnes kartas imtis atsakomybės aukotis.

Turbūt žinome, kad vietoje suimto Viduklės klebono į kalėjimą siūlėsi parapijietis Ignas Paulauskas. Jo vaikaitė Romena Antanavičienė, dabar Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos socialinė pedagogė, prisimindama kunigo Svarinsko klebonavimo laiką, labiausiai įsiminė tuometinių vaikų norą dalyvauti procesijose. Tuomet daugybei vaikų nebuvę jokios baimės, kiekvienas turėjo savo rūbelius. Gal tas jausmas persidavė ir tuometinių vaikų vaikams, dabar irgi noriai dalyvaujantiems šv. Mišiose, procesijose, nebijantiems ateiti į šermenis ar bendraklasių artimųjų laidotuves.

Parapijietis Pranas Laurinavičius pirmąjį įspūdį apie kunigą Svarinską patyrė tuomet, kai šis mažame kambarėlyje suteikė Ligonio sakramentą jo mamai. Pranas buvo elektrikas, dažnai rašinėdavo į rajono laikraštį „Raseiniečių žodis“, vėliau pervadintą „Nauju rytu“, lankydavosi bažnyčioje. Bet vienąkart pasibaigus profsąjungos susirinkimui, rajono komunistų partijos sekretorė ideologiniam darbui paprašė jį pasilikti. Sakė, žinanti, kad Pranas rašinėja rajono laikraščiui ir vaikšto į bažnyčią, paprašė parašyti apie kunigo Svarinsko pamokslus. „Man jie labai patinka“, – atsakęs jis.

Nepaisant to, vis tiek prašė parašyti, o jis sakė jokio teksto apie kleboną nerašęs. Bet vėliau jokių priekaištų dėl to nesulaukęs, tik tas vėliau, matyt, atsiliepė darbe, nes buvo ignoruojamas jį vertinant, niekada negaudavęs premijų. P. Laurinavičius sakė dėl to jaučiasi ramios sąžinės. Pasak jo, kai kurie parapijiečiai, matyt, ne tik rašė, bet ir talkino įrašinėdami kun. A. Svarinsko pamokslus. P. Laurinavičius teigė, kad kiekviena epocha turi savo herojus. Jei XIX amžiuje toks buvo kun. Antanas Mackevičius, tai XX amžiaus herojus buvo mons. A. Svarinskas.

Viduklės parapijietis Adolfas Kumpikevičius prisiminė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską kaip labai uoliai besirūpinusį bažnyčios remontu. Kadangi Adolfas tada dirbo Skaudvilėje, jis padėdavo gauti lentų iš lentpjūvės, o kad jos patektų bažnyčiai remontuoti, prisidėdavo ir aplinkiniais keliais talkinę vietinės valdžios žmonės. Beje, tais laikais atliktas remontas buvo paskutinis. Matyt, klebonas gerai prižiūrėjo darbus, kad jie buvo atlikti kokybiškai.

Keliomis mintimis apie bendravimą su mons. A. Svarinsku dar pasidalijo buvęs Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos narė Alė Jurgaitienė.

Kadangi mons. A. Svarinskas įvairių renginių grožį vertindavo pagal tai, ar jose būdavę ir dainų, to norėdavo ir jo šventėse, tai ir šįkart tarp kalbėjusiųjų skambėjo dainos, kurių žodžių tekstus kiekvienas galėjo pamatyti ekrane ir pritarti savo balsais. Dainuoti kvietė parapijietė, choristė Jolita Piatkienė.

Beje, mons. A. Svarinskas buvo dažnas svečias „XXI amžiaus“ redakcijoje. Jis rūpinosi, kad katalikai skaitytų „XXI amžių“, o vaikai – „Kregždutę“. Kol ėjo šis laikraštėlis, nuolat paimdavo po kelis šimtus jo egzempliorių ir išplatindavo sutiktiems vaikams. Kai atvyko klebonauti į Kavarską, rado tik vieną „XXI amžiaus“ prenumeratorių, o išvykdamas tokių paliko 40. Dabar ten „XXI amžiaus“ neskaito niekas… Vis atsinešdavo parodyti ir padovanoti kokį nors savo išleistą žymaus žmogaus portretą. Kai išleido mons. Zenono Ignatavičiaus-Ignonio portretą, ketino pasirūpinti ir jo knygos „Praeitis kalba“ leidimu. Šis kunigas Antrojo pasaulinio karo metais rūpinęsis karių sielovada Baltarusijoje bei šioje knygoje pasakojantis savo išgyvenimus itin sunkiu laiku parodė savo misijos svarbą, todėl monsinjoras Alfonsas tą knygą norėjo padovanoti kariams. Bet ta knyga jau buvo ką tik išleista, todėl monsinjorui tik nurodėme, į kurį knygyną nueiti.

O renginyje dalyvavęs kun. A. Vaitkevičius „XXI amžiui“ sakė jaunystėje gimtosios Skaudvilės parapijos bažnyčioje dažnai klausydavęs kunigo Svarinsko pamokslų, o kartais atvykdavęs jų pasiklausyti ir į Viduklę.

Žvelgdamas svečio įspūdžiu, galiu pasakyti, kad vidukliškiai puikiai paminėjo savo buvusį kleboną. Didelis būrys parapijiečių ruošdamiesi renginiui prisiėmė konkrečias atsakomybes ir puikiai jas įvykdė. Nemažai ruošos turėjo zakristijonas Jonas Kačiušis, katechetas Tomas Branauskas, Audronė Tamulevičienė, Roma Janulevičienė, procesijos organizatorės Edita Baltrušaitienė ir Inga Molotokienė. Choro vadovas Rolandas Žakys ne kartą sukvietė choristus į repeticiją. Renginiui ruošėsi ir šauliukai (vadovė mokytoja Lina Radžienė) bei kitas Viduklės jaunimas. Be karšto maisto, kurį paruošė Loreta Laurinaitienė, pyragus kepė, sumuštinius tepė ir dalino: Valdonė Kuzerienė, Aušra Vaitkevičiūtė, Edita Majevskaja, Odeta Jokimčienė, Giedrė Peldūnienė, Ilona Daunienė. Norinčius pasižvalgyti po parapijiečių įkurtą mons. A. Svarinsko atminimo kambarį lydėjo mokytoja Eugenija Verygienė, maltiečių vadovė Gerda Visockienė. Parapijiečių iniciatyvai paminėti mons. A. Svarinską nuoširdžiai pritarė klebonas kun. V. Paukštis.

The post Viduklėje iškilmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės appeared first on LAIKMETIS.

Sakydamas šv. Mišių homiliją, arkivyskupas K. Kėvalas atkreipė dėmesį į tos dienos Dievo žodį, kurio skaitinys iš Laiško žydams yra užfiksavęs mūsų protėvių, pirmųjų krikščionių, aha momentą – atradimą – paslaptingąjį kunigą Melchizedeką.

„Ar aukščiausiojo Dievo kunigas Melchizedekas nėra Kristaus provaizdis? Ar Jėzus nėra mūsų tarpe buvęs tas naujasis Melchizedekas? Jėzus yra mūsų amžinasis kunigas, kuris mums atstovauja pas Tėvą ir kuris pats yra atnaša“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas.

Arkivyskupas kvietė kiekvieną pasidžiaugti šiuo atradimu, pastebėti, kaip yra susiję Senasis ir Naujasis Testamentai, kaip Dievas kalba per įvairius amžius, asmenis bei įvykius ruošdamas mus nuostabiam susitikimui.

Tačiau, homilijos mintimi, nekeista, kad ten, kur vyksta geri dalykai, prisistato ir problemos, atsiranda abejonių ir pasipriešinimų. Kartais žmogus pasidaro smulkmeniškas – taisyklė tampa svarbi pati savaime, o šiuo atveju net baigiasi tragiškai – Jėzus yra pasmerkiamas.

Ganytojas atkreipė maldininkų dėmesį, kad jeigu sutinkame žmogų, kuris yra susirūpinęs dėl daugybės taisyklių, galbūt jam reikalingas mūsų liudijimas, kvietimas, kad jis kreiptųsi į Jėzų, kad atsivertų santykiui su Juo, galėtų kaip draugui pasakyti „Tu“.

Šios dienos Evangelija sutuoktiniams gali priminti, kad kai šeimoje yra labai daug detalių, jos gali atšaldyti širdis. Turime nuolat kreipti savo dėmesį į Jėzaus įstatymą – perkeičiančią meilės tikrovę ir pagalvoti: ar mano taisyklės neatstumia kito? Esame Jo mokiniai: ką tai mums reiškia? Šie klausimai – tai tarsi egzaminai, kurie mus augina bei rengia amžinajam gyvenimui.

Šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas nuoširdžiai padėkojo visiems susirinkusiems į arkikatedrą melstis už šeimas, o choras Humili mus įkvėpė gilesnei maldai.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas šeimoms: reikalingas mūsų liudijimas appeared first on LAIKMETIS.

Spalio 19 d., šeštadienį, buvusių LGBTQ žmonių tarnavimas, pavadintas „Laisvės eisena“, kelioms valandoms pavertė parką išlaisvinimo ir naujos vilties Kristuje švente, praneša krikščioniškas portalas CBN News.

Viena iš eisenos dalyvių šeštadienį Čikagoje kalbėjusi Jessica Rose (Džesika Rouz) su ašaromis akyse drąsiai dalijosi savo galingu liudijimu apie tai, kaip ji išsivadavo iš apgaulingo painiavos tinklo dėl lyties ir seksualumo.

Penkiolika metų gyvenusi LGBTQ pasididžiavimo aplinkoje, J. Rose po operacijų ir testosterono injekcijų identifikavo save kaip biseksualę, lesbietę ir translytį vyrą.

Augdama nepilnoje šeimoje su penkiais broliais ir seserimis, sumišusi Rose priėmė vyrišką tapatybę, tapdama ir broliu, ir tėvu. Vėliau ji ištekėjo už moters ir įsivaikino, išstumdama savo motiną ir brolius bei seseris iš naujojo šeimyninio gyvenimo, kuriuo dalijosi su sutuoktine. Rose užsiaugino barzdą ir tapo „blogiuku“. Arba bent jau maniau, kad juo tapau save identifikuodama“, - sakė ji.

2019 m. vieniša ir palūžusi Rose bandė nusižudyti, prisirijusi tablečių stovėjimo aikštelėje pastatytame automobilyje. Ji buvo nuvežta į ligoninę, kur jai buvo praplautas skrandis. Atsidūrusi psichiatrinėje ligoninėje, Rose gavo vaistų nuo depresijos, nerimo ir psichozės.

Vėliau, kai jai pavyko gauti darbą, Rose viršininkas papasakojo jai apie Jėzaus meilę, Jo mirtį už ją ir tai, kad tikėjimas Juo atneša išgelbėjimą. Rose prisipildė vilties, bet taip pat tikėjo, kad gali tapti krikščione ir įveikti sunkumus, galbūt net tapti pastore.

Ji toliau mokėsi apie atleidimą, malonę, meilę, gailestingumą, kasdienį mirtį nuodėmei ir vaikščiojimą Dvasioje. Ieškodama Jėzaus, Rose išgirdo Jo žodžius: „Atsisakyk kontrolės“ per 2021 m. grupės maldos valandėlę.

„Nuo tos dienos jau trejus metus nevartoju testosterono. Sužinojau, kad dabar galiu maitinti krūtimi ir išnešioti kūdikį“, - sako Rose, kuri tiki, kad vieną dieną ištekės. Ji sako, kad po operacijos, kurios metu jai buvo pašalintos krūtys, jos stebuklingai ataugo.

„Tai tikras stebuklas. Visa tai esu aš“, - sako ji.

Kartais šluostydamasi ašaras, Rose sakė, kad jos liudijimas Laisvės eisenoje skirtas padrąsinti visus, įskaitant tėvus, kurie mano, kad jų vaikai nuėjo per toli.

„Stoviu prieš jus kaip Dievo moteris, šlovinanti ir šokanti“, - sakė Rose, kuriai šią vasarą sukako 30 metų.

Pastorius, kuris tiki, kad jo vadovaujama bažnyčia yra pranašiško derliaus tarp Čikagos LGBTQ bendruomenės dalis, įsitikinęs, kad dvasinė dirva Linkolno parke yra pasirengusi sieloms ateiti pas Jėzų.

Faithworld Church pastorius Danielis Cruzas perfrazavo Biblijos žodžius, kad Dievo sūnūs ir dukterys turi perimti valdžią nešvarioms jėgoms.

Be dvasinės kovos, „Vaivorykštės atgimimo“ kovai už LGBTQ bendruomenės išlaisvinimą nuo nuodėmės reikia viso Kristaus kūno paramos - tai yra Viešpačiui patinkančios vienybės demonstravimas.

„Tikiu, kad Dievas šiandien tai stebi ir Jo širdis džiaugiasi“, - sakė ‚Vaivorykštės atgimimo‘ vadovė Kim Zember, pažymėdama, kad dvasinė bažnyčių ir tarnavimų parama yra gyvybiškai svarbi kitų metų Laisvės eitynėms, kurios vyks Portlande, Oregono valstijoje.

The post Čikagoje įvyko buvusių LGBTQ narių eitynės appeared first on LAIKMETIS.

Penkeri benamystės metai

 „Po mamos savižudybės mačiau tik litrą degtinės ir cigaretę, daugiau nieko. Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Atrodė, tiek gerų draugų turėjau, bet niekas neištiesė pagalbos rankos. Niekas neatėjo ir nepaklausė, gal tau padėti kuo nors reikia. Nebuvo, kas palaikytų, kas pasitikėtų“, – prisimena Jūratė, pasakodama apie savo sunkiausias gyvenimo akimirkas.

Kaip ji teigia, penkeri gyvenimo gatvėje metai buvo pilni nuolatinės įtampos. „Gyvenome apleistame name penkiese. Visą laiką naktimis nemiegi normaliai, bijai, kad kas nors užeis. Būdavo, kad paaugliai ir langus daužydavo, įžeidinėdavo, kas nors iš mūsų ir nukentėdavo“, – dalinasi Jūratė.

Moteris pasakoja supratusi, kad metai eina ir ji jau pavargo taip gyventi. „Norėjau turėti elektrą, televizorių, galimybę kasdien nusiprausti duše. Norėjau normalaus gyvenimo, tokio, kokį turėjau anksčiau“, – sako ji.

Pirmieji žingsniai į priekį

Jūratė atvirai pasakoja, kad kelias iš benamystės buvo ilgas ir sudėtingas. „Penkerius metus pragyvenau gatvėje ir pirmas žmogus, kuris pasitikėjo – tai buvo tuo metu socialinė darbuotoja, dabar „Betanijos“ vadovė Ingrida. Pasikalbėjome ir nutarėme kabintis į gyvenimą“, – prisimena Jūratė.

Nuo pirmojo susitikimo su Ingrida prasidėjo lėtas, pakilimų ir nuosmukių pilnas Jūratės kelias į naują gyvenimą. „Iš pradžių atlikau praktiką „Betanijoje“, paskui išėjau, susiradau darbą, bet ten nepasisekė ir vėl buvo nuopuolis. Skaudžiausia buvo tai, kad Ingrida vis tiek manimi pasitikėjo ir nenusisuko net sunkiausiais mano gyvenimo momentais. Tada sau daviau žodį, kad vėl bandysiu. Bet ne greitai bėgsiu, o lėtais žingsniais į gyvenimą kabinsiuosi“, – atvirauja ji.

Jūratė neslepia, kad pradžioje buvo sunku atsispirti pagundoms ir atsisakyti senų įpročių: „Atsimenu – išeinu po pokalbio su Ingrida ir galvoju: įprasta vakare pasiimti bambalį alaus, bet tada pasakiau sau, kad negersiu, ir po truputį, po žingsnelį bandžiau atsisakyti. Pirmuosius metus sunkiausia buvo neiti į parduotuvę ir nenusipirkti alkoholio. Būdavo – nueinu, nusiperku, bet išėjus pagalvodavau: Viešpatie, ką aš darau? Ir arba išmesdavau, arba išpildavau. Buvo labai sunku suvaldyti tą pagundą.“

Tačiau moteris pasakoja, kad gyvendama gatvėje pinigų alkoholiui niekada neprašydavo, o jų gavusi išleisdavo arba higienos prekėms, arba geresniems maisto produktams: „Nusipirkdavau dezodorantą, telefono papildymą ar ką nors skanaus pavalgyti“. 

Išsiskyrė tvarka ir ramybe

Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinio centro „Betanija“ vadovė Ingrida Radzevičė pasakoja, kad Jūratės atvejis buvo jos pirmasis socialinio darbo atvejis: „Kurį laiką ji tiesiog lankydavosi „Betanijos“ valgykloje – pavalgydavo, išeidavo, vėl sugrįždavo. Man kilo mintis stebėti valgančius žmones, žiūrėti, kam dar galima padėti sugrįžti į gyvenimą. Ir akys vis nukrypdavo į Jūratę. Galiausiai pasikviečiau ją pokalbiui. Nors dabar jau sunku atsiminti, apie ką tas pokalbis buvo, bet jis tapo mūsų ilgos draugystės pradžia.“

Ingrida pastebėjo, kad Jūratė iš minios išsiskyrė savo tvarkingumu: „Į „Betaniją“ ji ateidavo su drauge tikslingai pavalgyti, visada po savęs susitvarkydavo, nekeldavo konfliktų, negerdavo. Ta ramybė ir tvarka labai išsiskyrė.“

Kartu lengviau

Kelias iš benamystės buvo ilgas ir ne visada tiesus – atsistoti ant kojų Jūratei užtruko ilgiau nei metus. Tačiau kai yra, kas palaiko, tuo keliu eiti būdavo lengviau. „Tuo metu neturėjau dantų, reikėjo tvarkyti reikalus savivaldybėje, poliklinikoje. Pajutau, kad į mane žiūri visai kitaip, lyg klausdami, ko čia atėjai? Prašydavau Ingridos eiti kartu, nes nervindavausi, atrodydavo, kad pratrūksiu ir pradėsiu rėkti“, – prisimena ji.

„Labai daug priklauso nuo to, kaip tu žiūri į žmogų, kaip jį priimi. Daugelis mūsų, eidami gatve, nesiryžtų užkalbinti benamio“, – sako Ingrida. Ji pabrėžia, kad socialiniame darbe svarbu nusistatyti ribas, bet kartu ir išlaikyti žmogiškumą: „Mes turėjome neliečiamas temas, pinigų neskolinimo taisykles. Kai manęs klausdavo, kokiais socialinio darbo principais vadovaujuosi, atsakydavau, kad svarbiausia yra žiūrėti į žmogų kaip į žmogų. Ribos turi būti, bet jei tik vadovausiesi taisyklėmis, negalėsi pasiekti tokių rezultatų. Jei būčiau apsiribojusi, sakydama, kad mes nevažiuosime kartu į savivaldybę, tikrai nebūtume tiek pasiekusios.“

Didžiausias iššūkis – milžiniškas katilas

Nors kelias iš benamystės buvo itin sunkus, Jūratė sugebėjo pradėti naują gyvenimo etapą. Dabar, ruošdama maistą apie 250 kasdien „Betanijoje“ apsilankančių žmonių, ji vis pagalvoja, kodėl kiti neateina paprašyti pagalbos: „Mane perspėjo, kad bus sunku. Visą laiką sukasi mintis, kodėl jie nepaprašo pagalbos, kad atsistotų ant kojų, bet daug kam to tiesiog nereikia.“

Paklausta apie didžiausius iššūkius dirbant „Betanijos“ valgykloje, kurioje pati kadaise lankydavosi, Jūratė su rūpesčiu atsako: „Didžiausias iššūkis – ruošti maistą dideliame katile tokiam kiekiui žmonių. Kartais nerimauju, ar užteks, ar bus skanu. Bet dabar jau raminu save, žinau, kad viskas bus gerai. Komanda yra puiki, savanoriai padeda. Svarbiausia, kad ryte atsikeliu ir su malonumu einu į darbą“, – šypsosi Jūratė.

Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinis centras „Betanija“ – tai visiems be išimties atviras, socialines paslaugas teikiantis centras, labdaros valgykla ir higienos centras. Čia padedama socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms integruotis į visuomenę, suteikiama jiems šilto maisto, galimybė gauti asmens higienos paslaugas ir šiltai leisti laiką po pietų dienos centre. Teikiamos socialinio darbuotojo konsultacijos įvairiais gyvenimiškais klausimais. Labdaros valgykloje darbo dienomis kasdien pamaitinama nuo 100 iki daugiau kaip 300 žmonių.

The post Iš benamystės – į virtuvę padėti alkstantiems appeared first on LAIKMETIS.

Policija sulaikė I. Vaughan-Spruce po to, kai ji atsisakė savanoriškai vykti į policijos nuovadą. Nors kaltinimai buvo panaikinti, po trijų mėnesių ji vėl buvo suimta prie tos pačios klinikos.

Teismai stojo į jos pusę, iš policijos ji gavo finansinę kompensaciją. Leidinys „European Conservative“ paskelbė interviu su aktyviste, kurį kviečiame perskaityti lietuviškai.

Kaip įsitraukėte į judėjimą už gyvybę?

Užaugau katalikiškoje šeimoje. Ypač mano tėvas buvo tvirtai nusistatęs už gyvybę, nors manau natūralu, kad bet kuris vaikas turėtų būti už gyvybę, nebent būtų mokomas kitaip. Laimei, manęs nemokė dehumanizuoti negimusio kūdikio.

Vaikystėje prisimenu, kaip buvo uždaryta vietinė psichiatrijos ligoninė, kurioje gyveno žmonės, turintys sunkių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, šizofrenijos ar bipolinį. Daugelis šių žmonių negalėjo susidoroti su išsiuntimu gyventi atskirai, todėl mano tėtis jiems atidarė mūsų namus.

Prisimenu, kaip aš ir mano penki broliai ir seserys gyvenome viename miegamajame, o kiti mūsų didelio namo ant kalvos kambariai buvo atverti „svečiams“. Vieni pasilikdavo savaitėms, kiti - daugeliui metų. Vėliau jie man pasakojo, kad tai buvo geriausi jų gyvenimo metai - šis laikas buvo toks svarbus ir mums, vaikams. Jie išmokė mane vertinti žmones dėl to, kas jie yra, o ne tik dėl to, ką jie daro ar pasiekia.

Tik paauglystėje pradėjau laikytis savo įsitikinimų už gyvybę. Būdama paauglė, skaičiau daug karo istorijų, įsijausdavau į jas ir klausdavau savęs, ką būčiau dariusi, jei būčiau gyvenusi tais laikais: ar man būtų užtekę ryžto ką nors pasakyti arba drąsos ką nors padaryti?

Pamažu supratau, kad užduodu neteisingą klausimą. Tai buvo ne tiek klausimas, ką būčiau dariusi, jei būčiau gyvenusi anuomet, bet ką darau dabar? Supratau, kad ištisai populiacijos daliai buvo atimta žmogaus teisė į gyvybę. Negalėjau būti tiesiog abejinga.

Kas jus paskatino melstis prie abortų centro?

Manau, kad iš pradžių tai buvo neteisybė negimusio vaiko atžvilgiu. Jaučiau, kad tai didžiulis Dievo įžeidimas, kai tauta teisėtai atsikrato vaikais kaip šiukšlėmis. Abortų centras, prie kurio ėjau melstis, buvo pirmasis šalyje atidarytas centras, kuriame per metus buvo atliekama 10 000 abortų. Supratau, kad kiekvienas iš šių kūdikių turi didžiulę vertę ir yra nepakartojamas dieviškojo Kūrėjo, kuris nedaro klaidų, kūrinys.

Kai meldžiausi prie šio centro, susidūriau su į įvairias ir sunkias situacijas patekusiomis moterimis, kurioms abortas galiausiai nepadėjo; joms tiesiog viena problema buvo pakeista kur kas gilesne. Mačiau, kaip jos išeina iš centro tuščiomis veido išraiškomis, apgailėtinos būklės arba verkia į telefoną. Žala, kurią šioms moterims padarė abortas, tapo nauja motyvacija, nes žinojau, kad jos nusipelnė geresnės dalios.

Birmingeme pradėjau kampaniją „40 dienų už gyvybę“, organizuodama rotaciją, kad 40 dienų iš eilės kasdien nuo 8 iki 20 val. ten melstųsi po du žmones. Pačią pirmąją šios kampanijos dieną tyliai meldžiausi prie abortų centro. Priešinga kelio puse ėjo jauna moteris. Ji pašaukė mane ir paklausė, kodėl čia stoviu. Paaiškinau, kad meldžiuosi ir esu čia tam, kad pasiūlyčiau pagalbą ir alternatyvas tiems, kurie naudojasi abortų centro paslaugomis. Šios jaunos moters veide atsirado neįtikėtinai liūdnas žvilgsnis, ir ji atsakė: ,,Kodėl nebuvote čia praėjusią savaitę? Jei kas nors būtų čia buvęs praėjusią savaitę, aš nebūčiau pasidariusi aborto“. Viduje pasižadėjau, kad bent jau artimiausias 40 dienų niekas kitas negalės to pasakyti.

Kokia buvo patirtis, kai jus suėmė už tylią maldą?

Tai buvo labai siurrealistiška. Prisimenu, kaip pirmą kartą prie abortų centro žiūrėjau į patalpą, kurioje iš tikrųjų atliekami abortai (buvęs darbuotojas paaiškino, kuri tai patalpa), ir bandžiau suvokti, kad ten kasmet nutraukiama 10 000 kūdikių gyvybė, tačiau gyvenimas žaliuojančioje gyvenamojoje gatvėje vyko įprasta vaga.

Kai buvau suimta, taip pat jaučiausi tarsi sapne, nes tiesiog stovėjau gatvėje ir meldžiausi viduje (prieš tai niekada neturėjau net baudos taškų vairuotojo pažymėjime), ir girdėjau žodžius, kuriuos galima išgirsti tik per televiziją: „Viskas, ką jūs darote ar sakote, gali būti panaudota prieš jus“. Tuo metu net neprisipažinau tyliai meldęsis; tik pasakiau: „Galbūt meldžiausi mintyse, bet garsiai nieko nesakiau“.

Vis tik jaučiausi keistai rami. Kaip ir pirmąją dieną prie abortų centro, žinojau, kad esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau, todėl, nors akivaizdu, kad sulaikymas ir krata viešoje vietoje buvo labai nemaloni situacija, jaučiau vidinę ramybę.

Ar jūsų sėkminga byla, kurią palaikė ADF JK, sukūrė precedentą kitiems gyvybės gynėjams, siekiantiems liudyti ne klinikose?

Tai labai stiprus, nors ir ne privalomas teismo precedentas. Viešosios tvarkos įstatymas, kuriuo visoje šalyje bus nustatytos buferinės zonos aplink abortų centrus, yra parengtas labai plačiai ir jį reikės aiškinti teisėsaugos institucijoms visoje Anglijoje ir Velse. Mano bylos baigtis yra tvirčiausias ženklas, kad policijos pareigūnai tylios maldos nelaikys kriminaliniu nusikaltimu - šis ženklas atitinka ankstesnių vidaus reikalų ministrų rekomendacijas.

Teisinės valstybės principas reikalauja, kad įstatymas būtų aiškus, nuoseklus ir nuspėjamas. Tikrai nesitikiu, kad Vest Midlandso policija dar kada nors mane suims už tylų meldimąsi, ypač atsižvelgiant į šios bylos baigtį ir ankstesnį išteisinantį nuosprendį magistratų teisme. Nuoširdžiai tikiuosi, kad naujoji vyriausybė atidžiai išnagrinės mano bylą ir susilaikys nuo gairių, kuriose tyli malda būtų įvardyta kaip nusikalstama veika.

Kokią žinią tikitės pasiųsti tiems, kurie įžengia į abortų centrą?

Svarstantiems apie abortą noriu pasiūlyti kitą galimybę. Daugelis moterų, su kuriomis bendrauju ir kurios pasidarė vieną ar kelis abortus, man pasakojo, kad buvo blogai pasiruošusios pasekmėms, ypač emocinei sveikatai, bet neretai ir fizinei sveikatai. Manau, kad kiekviena moteris turi teisę žinoti tiesą. Taip pat ir tai, kad jos gali rinktis iš kitų galimybių.

Palaikau ryšius su įvairiomis organizacijomis ir asmenimis, kurie gali padėti (ir jau padėjo) moterims ir poroms įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pagalba dėl finansų, vaiko priežiūros, antros gydytojo nuomonės, apgyvendinimo, įvaikinimo, konsultavimo, patarimų, kaip tęsti darbą ar studijas, kūdikių prekių ar tiesiog dėl poreikio su kuo nors pasikalbėti.

Galiausiai siūloma viltis, nesvarbu, kokioje situacijoje kas nors yra atsidūręs. Net jei buvo padarytas abortas, mes galime pasiūlyti realią pagalbą ir kartu su jais rasti teigiamą ir gyvenimą patvirtinantį sprendimą.

The post Maldininkė prie abortų klinikos: negalėjau likti abejinga appeared first on LAIKMETIS.

The post Giminaitės liudijimas apie Adelę Dirsytę appeared first on LAIKMETIS.

The post Br. Gedimino Numgaudžio liudijimas apie Vasario - 16-ąja appeared first on LAIKMETIS.