The post Br. Benedikto atsiminimai apie pirmąsias kunigiškas 1979 m. Kalėdas Klaipėdoje appeared first on LAIKMETIS.

Dievo planas visada skirtas žmogaus gėriui ir niekada – blogiui. Tačiau, pasak misionieriaus, daugybė jo sutiktų žmonių nebūdavo atpažinę Dievo plano; jie nežinodavo ir savo gyvenimo tikslo, kuris yra Dievas.

Susitikime nesyk cituotas Šventasis Raštas, pabrėžiant, jog jame matome visą Dievo planą, Jo valią žmogui.

Be šio visiems skirto Apreiškimo, Dievas kiekvienam turi specialų planą ir į jį veda žingsnis po žingsnio, kantriai, be prievartos, vis sugrąžindamas prie savęs žmogų, galintį laisvai rinktis.

J. Castelino pasidalijo asmenišku liudijimu apie tai, kaip jis jaunystėje troško išvykti į JAV, tačiau to nepavyko. Tačiau Dievo planas buvo kitas – vietoj vienos trokštamos šalies dabar jis jau tarnavo 7 šalyse, 4 žemynuose.

„Galbūt mes neatvesime prie Dievo tūkstančių, bet mums skirta atlikti savo mažą dalį. Dievas neturi plano „B“, ir tau skirtą uždavinį tik tu ir gali atlikti“, – sakė Jeevan Castelino, misionierius iš Indijos.

The post Kaune liudijo misionierius iš Indijos appeared first on LAIKMETIS.

Skelbiame šio minėjimo vaizdo įrašą.

The post Liudijimų ir prisiminimų popietės, skirtos paminėti seserį Nijolę Feliciją Sadūnaitę, vaizdo įrašas appeared first on LAIKMETIS.

Teri McCarthy – ne tik įdomi pranešėja, galinti papasakoti daug jaudinančių istorijų iš asmeninio gyvenimo, bet ir Viešpaties tarnaitė, jau daugelį metų keliaujanti po įvairias pasaulio šalis (apkeliavo per 50 šalių) ir nešanti Gerąją Naujieną netikintiems. Atsiliepdama į Dievo pašaukimą, Teri vyko dėstyti valstybiniuose užsienio universitetuose, įskaitant Sovietų Sąjungą, tolimąją šiaurės-rytų Kiniją ir Nigeriją. 2010 m. Teri su vyru Darylu kaip misionieriai antrą kartą atvyko į Lietuvą, kur 6-ius metus ji dirbo dėstytoja Lietuvos Edukologijos universitete ir buvo anglų filologijos katedros docentė. 

Šiuo metu Teri dirba Švietimo programų direktore organizacijoje „Lyderių priekalas“ (Leadership Anvil). Ji skaito pranešimus universitetuose, yra kviečiama tarnauti daugelyje bažnyčių, konferencijų, Biblijos studijų ir kitų susitikimų. Teri labai myli Lietuvą ir kasmet joje apsilanko – tarnauja bažnyčiose, susitinka su buvusiais studentais, skaito pranešimus, veda seminarus ir dalyvauja maldos susirinkimuose. 

Pirmadienio vakarą susitikusi su moterimis Teri, remdamasi Laišku efeziečiams 2, 10 ir Sofonijo knyga 3, 17, kalbėjo apie tai, kad mes esame Dievo šedevras ir kad Viešpats džiūgauja dėl mūsų giedodamas. Teri nuoširdžiai dalijosi, kad visada žinojo, jog Dievas ją myli, bet dvejojo, ar patinka Dievui, mat niekada nesijautė pakankamai gera ir tinkama. 

Ji liudijo, kaip buvo jauna narkomanė, už kurią nepažįstami žmonės kasdien meldėsi 3-ejus metus, kaip įtikėjo Kristų ir buvo išlaisvinta iš priklausomybių. „Nebuvau pati talentingiausia ar protingiausia, kurią galima siųsti tarnystei, bet pasidaviau Dievo vedimui“, – kalbėjo Teri, pasakodama istorijas iš savo gyvenimo ir ilgametės tarnystės. 

Kiek vėliau moterys prakalbino Cindy, kuri jau antrą kartą lankėsi Lietuvoje. Ji liudijo apie Viešpaties veikimą savo gyvenime, ypač sugraudindama susirinkusias moteris dėl neseniai susiklosčiusios skausmingos situacijos, netekus mylimo vyro, darbo ir namų – kaip Viešpats ja pasirūpino.

Vakaro pabaigoje viešnios atsakinėjo į moterų klausimus ir dar kelias valandas skyrė asmeninei maldai už kiekvieną moterį, išreiškusią norą sulaukti patarnavimo. Džiaugiamės bendryste su viešniomis ir tikimės, kad tokių susitikimų bus dar ne vienas.

The post Vilniaus evangelinėje bažnyčioje vyko moterų susitikimas su misioniere iš JAV appeared first on LAIKMETIS.

Kelerius metus gyvenantys Lietuvoje, puikiai lietuviškai kalbantys misionieriai susitikimuose su akmeniškiais papasakojo apie savo kelionę su Dievu, pasidalino gyvenimo prasmės ieškojimu ir patirtu džiaugsmu, kai gyvenimas tampa pilnavertis.

Parapijiečių atsiliepimai apie įvykusius susitikimus puikūs

Akmenės parapijos klebonas, kan. Algis Genutis taip pasakoja apie misionierių apsilankymą savo vadovaujamoje parapijoje.

"Palaimingas akimirkas išgyvenome šių metų spalio 2 dieną, kai paminėti slovakų tautybės kunigai, beje, pakankamai gerai kalbantys lietuviškai, lankėsi Akmenės parapijoje. Šie kunigai jau kelerius metus gyvena Lietuvoje ir sėkmingai apaštalauja kartu su pasauliečiais.  Redemptoristų vienuolijos, kuriai priklauso kunigai Ratislav Dluhy ir Peter Hertel, išskirtinis bruožas  – rekolekcijų vedimas, susitikimai su visuomene ir parapijinėmis bendruomenėmis bei jose esančiose organizacijomis ir maldos būreliais.

Spalio 2 dieną, misionieriai lankėsi Akmenės socialinių paslaugų centre ir ten kalbėjosi su į susitikimą atėjusiais žmonėmis. Vakare kunigai R. Dluhy ir P. Hertelis Akmenės šv. Onos bažnyčioje klausė išpažinčių ir aukojo vakaro šventąsias Mišias. Pasibaigus šv. Mišioms kunigas P. Hertelis, susirinkusiems į pamaldas, pravedė trumpą, bet turiningą katechezę apie Vatikano II Susirinkimo dokumentų reikšmę Bažnyčios gyvenime. Kunigas išskirtinai akcentavo Dievo žodžio reikšmę katalikiškame gyvenime bei liturgijos prasmę ir grožį, kai tikintieji susirenka į pamaldas. Susirinkęs būrys tikinčiųjų įdėmiai klausėsi išsakytų minčių, kurias vienuoliai kunigai išsakė pamoksle ir katechezėje.

Pabaigoje parapijos atstovai pasveikino kunigus redemptoristus ir palinkėjo jiems sėkmės beriant tikėjimo sėklą įvairiose parapijose. Ten jie kartu su savo pasauliečių komandą susitinka ir bendrauja su žmonėmis, jiems skelbia Dievo žodį, turėdami viltį, kad jis augs ir neš vaisių jų gyvenimuose. Kunigams misionieriams, panašiai kaip ir kitose vietose, talkininkavo šv. Benedikto Palendrių vienuolyno oblatas misionierius  Petras Janšauskas ir Akademinės sielovados koordinatorė misioniere Kristina Dapkutė. Šie asmenys, nors ir būdami pasauliečiai, glaudžiai bendradarbiauja su redemptoristų vienuolijos kunigais esančiais Lietuvoje, padeda vienuoliams kunigams jų misijų veikloje.

Spalio 4 dieną kunigų vienuolių ir pasauliečių grupelė lankėsi Akmenės gimnazijoje. Čia jie susitiko su pedagogais ir organizavo dvi pamokas jaunesnių ir vyresnių klasių moksleiviams.

Parapijiečių atsiliepimai apie įvykusius susitikimus puikūs. Vienuoliai kunigai ir pasauliečiai nešė Dievo palaimą Akmenės žmonėms. Parapijinė bendruomenė jiems dėkoja už misijas mūsų parapijoje. Mes tikime, kad ši nuostabi grupė vėl sugrįš pas mus nešdama dvasios atgaivą, stiprindama mūsų tikėjimą, skleisdama Dievo palaimą ne tik Akmenės parapijoje, bet ir visame Akmenės krašte."

Liudijo švietimo įstaigose

Misionieriai lankėsi Akmenės ir Ramučių gimnazijose, Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijoje. Jie Ramučių gimnazijoje pasidalino savo gyvenimo patirtimis ieškant Dievo artumo.

"Jautrūs asmeniniai liudijimai palietė gimnazistų širdis. Mokiniai išvydo nepakartojamas inscenizacijas, klausėsi giesmių, skambant gitaros akordams. Su svečiais buvo pakviesti susitikti lankantys tikybos ir etikos pamokas. Mokyklos bendruomenė yra be galo dėkinga už tokį nuostabų pasibuvimą kartu", - pasakoja Ramučių gimnazijos tikybos mokytoja Jūratė Stonienė.

"Buvo labai šiltas ir malonus susitikimas su misionieriais. Nuteikė kilniems darbams, padėti aplinkiniams žmonėms. Toks jausmas, kad aplink išnyko visas blogis ir pasaulis pasipuošė šviesiomis spalvomis. Ačiū už prasmingą renginį", - dėkojo kita mokytoja V. Ruginienė.

Jai antrina ir dar viena akmeniškė N. Gauronskytė: "Nuolat skubant, pasinėrus į kasdienybę nebėra laiko sustoti, pamąstyti. Susitikimas su misionieriais labai patiko. Tai buvo tikra, nuoširdu. Nors trumpam susimąsčiau apie tikrąją žmogaus paskirtį, gyvenimo prasmę..."

Spalio 3 dieną misionieriai lankėsi Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijoje. Per tikybos pamokas su 5-7 klasių mokiniais svečiai dalijosi liudijimais apie įvairias savo gyvenimo patirtis, pateikė tikėjimo pavyzdžių vaidindami pantomimas bei pakvietė mokinius prisijungti giedant giesmes.

Svečiai ne tik aukojo Mišias, vedė mokymus, lankė švietimo įstaigas, bet ir susitiko miesto gyventojais Naujosios Akmenės bibliotekoje bei savivaldybės tarnautojais.

"Nors mūsų savivaldybėje svečiavosi tik keletą dienų, misionieriai vis dėlto sugebėjo aplankyti gausų būrį žmonių, užmegzti glaudų ryšį su jais. Nuoširdus bendravimas, šiltas žodis ir Dievo malonė lydėjo Gailestingumo misionierių Rastislavo ir Peterio bei mūsų tautiečių Petro ir Kristinos liudijimus ir Dievo žodžio pasidalinimą. Viliuosi, kad tinkamai susiklosčius aplinkybėmis jie dar ne kartą mus aplankys ir čia praleis ilgesnį laiką", - džiaugėsi svečiais Akmenės rajono savivaldybės vicemeras Tomas Martinaitis.

The post Misijų bendruomenė „Gyvybės medis“ Akmenės krašte lankėsi su evangelizacine misija appeared first on LAIKMETIS.

Rožinio prasmė atsinaujino piligriminėje kelionėje

Daug žinių kokios yra istorinės šios maldos atsiradimo aplinkybės mūsų nepasiekė. Plačiausiai paplitusi nuomonė, kad, remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos pavyzdžiu, ją paskleidė dominikonai. Paprasti žmonės negalėjo skaityti brevijoriaus psalmių, dėl to 150 psalmių pakeitė visiems žinomos 150 „Sveika, Marija“ maldų.

Šiuo metu esame tam tikro paradokso akivaizdoje: malda buvusi „vargšų brevijoriumi“ tampa kontempliatyvios maldos keliu. Galime teigti, kad rožinis reikalauja atitinkamos maldos kultūros, kurios būdingi bruožai yra įsiklausymas į Dievo Žodį, tyla, meditacija.

Būtent taip ją pasauliui pristatė didis rožinio maldos gaivintojas ir reformatorius šventasis popiežius Jonas Paulius II, kuris 2002 m. paskelbė apaštališkąjį laišką „Rosarium Virginis Mariae“ (RVM) ir prie tradicinių trijų rožinio maldos dalių – džiaugsmo, skausmo ir garbės slėpinių – pridėjo ketvirtąją – šviesos slėpinius, kuriais apmąstomas Kristaus gyvenimas nuo krikšto Jordane iki Paskutinės vakarienės.

Popiežius pastebi, kad „svarbu pasipriešinti tam tikrai šios maldos krizei, dėl kurios grėsmės dabartiniame istoriniame bei teologiniame kontekste jos vertė gali būti neteisingai sumenkinta, o ji pati – tik retai siūloma naujosioms kartoms“ (RVM, 4).

Panašiai manė ir Seimo narė Beata Pietkewicz. „Kadaise rožinis man nebuvo patrauklus. Maniau, kad nuobodu kartoti tuos pačius žodžius, kad jų sukalbėjimas galvojant apie žemiškus dalykus prieštarauja pačiai maldos idėjai kreiptis tik į Dievo Motiną, atiduoti Jai savo mintis, laiką, rūpesčius ir džiaugsmus“, - pasakoja politikė.

Tačiau viskas pasikeitė per vieną maldingą kelionę. B. Pietkiewicz liudija: „Besilankant 2018 m. šv. Tėvo Pijaus šventovėje San Giovanni Rotondo nupirkau metalinį ir telpamtį delne rožinį, su tyliu Tėvo Pijaus pakuždėjimu, kad prireiks sunkesniais laikais. Jie atėjo 2020 metais. Nuo to laiko savo rožinio nepaleidžiu. Prisijaukinau šią nuostabią maldą ir labai stegiuosi ją sukalbėti visą ne tik spalio mėnesį, bet ir kiekvieną dieną.“

Kaip rasti rožiniui laiko? „Laikas skirtas maldai pasidaugina“, - įsitikinęs Rimas Šapauskas, aktorius ir renginių vedėjas. Jam ši maldinga praktika atsinaujino taip pat po piligrimystės.

„Man rožinis kitaip suskambėjo po kelionės į Izraelį šiemet. Kaip permąstėme su kelionės draugu, kad fiziškai prisilietėme prie daugelio rožinio slėpinių vietų. Išskyrus gal tik ,Marija Danguje vainikuojama‘”, - prisimena R. Šapauskas.

Todėl popiežius Jonas Paulius II rašo,kad: „Rožinis kaip meditacija su Marija apie Kristų yra išganomoji meditacija. Slėpinys po slėpinio gilinantis į Atpirkėjo gyvenimą, tai, ką atliko Kristus, ir tai, ką aktualizuoja liturgija, yra giliau pasisavinama ir formuoja mūsų egzistenciją.“ (RVM, 11)

Amžinybės pažadas

Operos solistas ir televizijos laidų vedėjas Liudas Mikalauskas rožinį meldžias su dukra. „Rožinio maldą atradau kartu su savo dukra kai jau vaikystės pasakos buvo praeitas etapas. Ką turiu omeny? Paprasčiausiai vakaro pasakų skaitymą pakeitėm į rožinį, kurio bent po slėpinį (tik tiek įstengdavom sukalbėti iki užmigimo) kas vakarą sukalbėdavom už šeimą ir artimuosius. Tiesa, šiandien esam kiek apleidę rožinį, tačiau šis mėnuo manau vėl paskatins vakare paimti į rankas vėrinį.

Mano Gintarė turi gražų krikšto mamos dovanotą rožinį ir labai juo džiaugiasi, tad tai buvo dviguba paskata. Visus pagrindinius poterius galima rasti rožinio maldoj, ir mantrinis "Sveika Marija" kartojimas, ypač prieš miegą, man puikiai leidžia atsijungti nuo dienos rūpesčių ir greit įsijausti į maldą. Visada mėgau maldą prieš miegą, ne tik rožinį, bet ir naktinę Švč. Sakramento adoraciją. Tuomet gali apmąstyti dienos darbus, visus juos pavesti Dievui. O kai rožinį kalbi su dukra, malda tampa dar mielesnė“, - dalinasi žymusis dainininkas.

Ši patirtis atliepia į šventojo popiežiaus paraginimą: „Iš naujo pradėti kalbėti rožinį šeimoje reiškia įterpti į kasdienį gyvenimą visiškai kitokių paveikslų, išganomųjų slėpinių paveikslų: Atpirkėjo paveikslą, jo Švenčiausiosios Motinos paveikslą. Rožinį kalbanti šeima iš dalies atkuria Nazareto namų atmosferą: Jėzus atsiduria centre, su juo dalijamasi džiaugsmais ir kančiomis, jam į rankas atiduodami poreikiai ir planai, iš jo gaunama kelionei reikalingos vilties ir stiprybės.“ (RVM, 41)

„Man rožinio malda – tai pažadas, - sako gydytojas anesteziologas, profesorius Andrius Macas. -  Čia lyg ir norėtųsi sakyti, kad gal garantas, bet kažkodėl tai asocijuojasi su neatsiejamu pažadu žmogų vesti ir juo pasirūpinti. Rožinio malda man susijusi ne su troškimų išpildymu, ar godų išsprendimu, bet suraminimu ir užtikrintu vedimu. Besimeldžiantis rožinį žmogus niekaip nepražus. Kas bebūtų užgims Amžinajam gyvenimui. Gal todėl – tai pažadas.“

Tad rožinis yra lobynas, kuriame kiekvienas gali rasti savo brangakmenius. Šventasis popiežius Jonas Paulius II savo apmąstymais apie rožinį parodė, kad tai ne dogmatinė, o gyvastinga, dinamiška ir giluminė malda. Būtent tokios maldos trokšta nūdienos pasaulis. Priešingai, vėrinys liks tik mūsų močiučių palikta relikvija arba ezoterinių priemonių parduotuvių preke, o vietoje rožinio meditacijos kalbėsime rytietiškas mantras ar adaptuosime musulmonų vėrinį su Alacho vardais.

Pal. Baltramiejus Longas, rožinio apaštalas, parašė žodžius, kuriais jis užbaigia garsųjį Prašymą Šventojo Rožinio Karalienei: "O rožini, palaimintas Marijos, švelnioji grandine, jungianti mus su Dievu, meilės ryšy, vienijantis mus su angelais, išminties bokšte, atsilaikantis prieš pragaro antpuolius, saugusis uoste jūros katastrofoje, daugiau tavęs nebepamesime. Tu būsi mūsų paguoda merdėjimo valandą. Tau skiriamas paskutinis gęstančio gyvenimo bučinys. Ir paskutinis garsas mūsų lūpose bus tavo malonus vardas, o Pompėjos Rožinio Karaliene, o brangiausioji mūsų Motina, o Nusidėjėlių Gynėja, o Aukščiausioji Nuliūdusiųjų Paguoda!

Būk palaiminta visur, šiandien ir visada, žemėje ir danguje".

The post Rožinis ne tik spalį - liudija žinomi šalies katalikai appeared first on LAIKMETIS.

Stovykla startavo Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne, kitą dieną pėsčiomis eita į Vajasiškį, iš ten autobusu keliauta į Latvijos miestelį Viškius, Žolinės išvakarėse iš Viškių eita į Agluoną, o po iškilmingos Švč. Marijos Marijos Ėmimo į dangų iškilmės lietuviškoje Šiluvoje – Agluonoje – dalyviai sugrįžo pas rūpestingąsias Utenos Dievo Apvaizdos seseris.

Pripildantys liudijimai

Stovyklą organizavusi Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komanda programoje numatė skirtingų pašaukimų liudijimus. Širdį atvėrė: sesuo Veronika, kunigas Algis Neverauskas, Ievos ir Justo Bikelių šeima, eremitas Patrikas, Latvijos „Marijos radijo“ programų direktorius Janis Melnikovas ir sesuo Gunta.

Keliaujančią pašaukimų stovyklą lydėjo kunigas Liutauras Vilėniškis, sesuo Loreta Armalytė, sesuo Veronika, į angelų chorus balsais besilygiuojantys šlovintojai Kristina Dapkutė, Julius Armalis ir Mindaugas Giedraitis bei linksmai nusiteikusi Pašaukimų sielovados komanda. Logistikos skyriui darbščiai vadovavo Jurgita Čepaitė. Stovyklos metu debiutavo „Pašaukimų TV“, kuriai trumpas žinias filmavo Donatas Pranckevičius. Iš latvių kalbos liudijimus ir iškilmingas Žolinės Mišias nuotaikingai vertė Andrius Jakelis.

Kuo TU Vardu?

Visos stovyklos dienos turėjo skirtingas temas. Jas vienijo vienas jungiklis – vardas.

1 diena. Mano vardas

Rugpjūčio 11 d. stovyklos dalyvius su šiltais apkabinimais ir skanumynais nuklotais stalais pasitiko Utenos Dievo Apvaizdos vienuolyno seserys Veronika ir Dominyka. Po vakarienės kiekvienas dalyvis išgirdo savo vardo reikšmę, susipažino, dovanų gavo mėlynas stovyklos movas su citata iš Izaijo knygos (43 sk.) „Pašaukiau tave vardu“ bei žaismingą giesmynėlį. Po to buvo pasiskirstyta į grupeles, kiekviena jų gavo vardą, susijusį su išskirtine pašaukimo istorija: Samuelio, Mozės, Jeremijo, Eliziejaus, Juditos ir Rūtos. Grupelėse dalyviai pristatė savo vardo istorijas, papasakojo apie Krikšto vardą. Galiausiai nuvargę po dienos įspūdžių dalyviai sugulė saldaus miegelio minkštuos pataluos.

2 diena. Kas aš esu?

Ankstyvas rytas prasidėjo Taizé pamaldėlėmis ir energinga Mintautės vedama mankšta. Iškratę blogas mintis ir apšildę sąnarius dalyviai keliavo pasistiprinti, o tuomet – į daugiau kaip 36 km žygį pėsčiomis iš Utenos ir Vajasiškį. Kad ėjikai pirma laiko nenugeibtų, sesuo Dominyka kiekvienam įteikė po energizuojantį batonėlį. Prieš išjudant kiekvienas dar išsitraukė po šventojo vardo lapelį (tarp jų puikavosi net šv. Kunigunda) ir susiskirstė į pokalbių poras. Šlovindami Dievą dalyviai paliko Uteną. Pirma atokvėpio stotelė – Medenių kaimo dvarelis, kurio savininkai privaišino svečius karšta sriuba, mėsike ir pravedė ekskursiją. Saulės atokaitoje prigulę popiečio poilsio, dalyviai klausėsi ses. Veronikos mokymo.

„Sulaukus vienuolikos metų mano tėvai išsiskyrė, tuomet daviau priesaiką: aš savo laimę susikursiu pati! Pernai dalyvavau vidinio išgydymo / atleidimo rekolekcijose, teko prisiminti, kas per gyvenimą įskaudino, ir prieiti išpažinties. Turėjau trumpiausią gyvenimo išpažintį, nes supratau, kad šiose rekolekcijose turiu atnešti minėtą savo priesaiką. Suvokiau, kad Dievui Tėvui užvėriau savo širdį, nes man nereikia to, ką Jis duos, juk AŠ PATI sukursiu savo laimę. Išpažinty pasakiau tik tuos tris žodžius. Po kelių sekundžių kunigas man uždėjo rankas ant galvos ir tarė: „Tu net neįsivaizduoji, kiek Dievas dar tau yra paruošęs ir kaip JIS TAVE MYLI...“, – pasakojo ses. Veronika ir pridūrė, jog po išpažinties praėjus vos 10 min. ji pajuto, kad buvo atkurtas santykis su Dievu Tėvu. „Persmelkė jausmas, kad esu Jo dukra. Širdy buvo beprotiškai gera!“

„Šis pasaulis nekenčia tylos, ramybės, o Dievas kaip tik kalba tyloje, ramybėje, į širdį. Klausykit „vidinės navigacijos“, ji visą laiką rodys tiesiausią kryptį“, – sakė kunigas A. Neverauskas ir pridūrė: „Tik bėda, kad dabar visas dėmesys sutelktas į technologijas ir nėra kada klausytis savo vidaus. Tada ir prasideda blūdijimai...“, – konstatavo kunigas.

Pakeliui į Spitrėnus liudijimą pasakė Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kunigas Algis Neverauskas. „Klausykit savo širdies!“ – pirmiausia garsiai sušuko kunigas ir prižadino nuo saulės kiek apsnūdusius keliautojus. O kad išgirstum širdį – reikia tylos, nurimti bent 5 minutėms, ir visi atsakymai ateis. Pasak jo, geriau paskirti dieną, tris ar savaitę užsidaryti tyloje, vienuolyne ir ten atrasti save, negu blaškytis po universitetus dešimt metų ir vis tiek būti nelaimingiems, nuolat keisti darbus, vėl studijuoti...

Gailestingasis Jėzus sako: „Bandyk atpažinti mano valią, nes tai yra geriausia, ką aš esu numatęs tau. Iš to ateis tau vidinis džiaugsmas ir paguoda. Ko tau neduos pasaulis“, – ištrauką citavo kun. A. Neverauskas.

Juknėnuose dėmesį sutelkė jauna Ievos ir Justo Bikelių šeima, susituokusi prieš porą metų ir auginanti dukrytę. Pora susipažino „Tinder“ programėlėje. Ieva prieš tai dar buvo svarsčiusi apie vienuolystę, tačiau praėjusi Šv. Jokūbo kelią metams išvyko pagyventi į Kretingą ir kandidatūrą atsiėmė. Ieva ir Justas liudijo, kad iki santuokos pasirinko draugauti skaisčiai, ir tai buvo vienas geriausių jų sprendimų.

„Gali skambėti senoviškai ir nepopuliariai, tačiau visiems siūlau išbandyti šį nuotykį. Tai – mūsų šeimos pamatų akmuo“, – pažymėjo Ieva. „Džiaugiuosi, kad šiame pasirinkime buvome stiprūs, gerbėme, palaikėme vienas kitą“, – pridūrė Justas.

Kaip jie suprato, kad pagaliau sutiko išrinktąjį? „Jaučiau, kad jis nori būti laimingas. Dėl laimės jis pasiruošęs daug atiduoti, kartais kažko atsisakyti. Laimę supratome panašiai“, – teigė Ieva.

Kardinalių pokyčių į šeimos gyvenimą atnešė dukra Gabrielė. „Stipresnių patirčių negu vaikas neturime. Vaikas – stebuklas ir išbandymas, nieko stipresnio gyvenime nesu patyrusi“, – sakė Ieva.

Bikelių šeima turi savo tradiciją: kartą per savaitę susėdę jie pasako vienas kitam už kažką ačiū, prašau, ir atsiprašau. „Bėda tik, kad paprašyti vis neturime ko“, – šypsojosi pora. Sutuoktinius labiausiai jungia bendros patirtys kasdienybėje, tad vis stengiasi ką nors nuveikti kartu. „Niekada geriau negu gyvenant šeimoje dar nėra buvę. Laimingesnė nesu buvusi!!!“ – džiaugsmingai liudijo Ieva.

Po ilgos dienos vaikštūnai pagaliau ištiesė kojas Vajasiškyje, ir ne bet kur – o ant prašmatnių, šiaudais kimštų lovų! Naktinėtojai dar spėjo atsigaivinti ežerėlyje ir pastebėti krentančius meteorus. Toli nenardė, nes vietomis ežero gylis siekia net 40 m (!).

3 diena. Pašaukiau Tave vardu

Po pusryčių, Taizé pamaldėlių ir mankštos kun. Liutauras Vilėniškis sakė įkvepiantį impulsą. Jis akcentavo, kad vardai kartojasi, tačiau kiekvienas žmogus nešiojasi kažką, kas yra savita, unikalu, ko kito žemėje daugiau nesutiksi. „Mūsų esybė unikali, nepakartojama, nėra mano kopijos. Serialo „The Chosen“ 1 serijoje Dievas pašaukia Mariją Magdalietę. Viešpats ištaria vardą ir jos gyvenimas pasikeičia. (...) Pasakius Dievui „taip!“ gyvenimas pradės radikaliai keistis“, – įsitikinęs kun. L. Vilėniškis.

Priešpiet mokymą apie šventumą pasakė eremitas Patrikas. Prieš kelis dešimtmečius tylos maldoje Patrikas išgirdo Dievo kvietimą: „Važiuok į Lietuvą ir ten melskis.“ Ir jis išvyko. Rankose teturėjo Rožinį ir Šventąjį Raštą.

„Mūsų pirmas pašaukimas – būti pakrikštytiems. Svarbiausias žmogaus pašaukimas – mylėti ir šventėti (...) Tik dabar viskas išsikreipę, žmogus nebelaiko Dievo gyvenimo centru, tad galia, kurią jis turėjo – išsikreipė. Žmogus tapo pasaulio tironu, sumaišties kėlėju. Privalome vėl atkurti ryšį su Dievu! Tada gyvenimas vėl eisis sklandžiai“, – kalbėjo atsiskyrėlis Patrikas.

Kaip suprasti, ar tai mano pašaukimas? „Pasirinkus dera pasvarstyti: ar šiame kelyje galėsiu dar labiau mylėti?“ – susimąstyti skatino Patrikas.

Prieš kelionę į Latviją stovyklos dalyviai turėjo SUTAIKINIMO pamaldas Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. „Kai turime nuodėmių, mūsų gyvenimas tampa audra. Einant išpažinties vėjas mumyse pamažu rimsta. Eiti išpažinties – tai lyg keliauti į sielos dušą, tuomet patiri Krikšto malonę, t. y. apsigaubi Šventąja Dvasia. Naudokitės proga įsitikinti, kad Dievas yra meilė“, – išpažinties eiti skatino Tiberiados bendruomenės brolis Mišelis.

Pakeliui į Viškius, ties Šunelės kaimu sugedo autobusas, bet vairuotojas su kun. Liutauru priešakyje gedimus netruko pašalinti.

Naktį laukė Šv. Mišios įspūdingoje Viškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

4 diena. Teesie man pagal Tavo Žodį

Po Taizé pamaldėlių, mankštos ir pusryčių sekė Laimintos Ūsaitės mokymas. Ji sakė, kad priėmus sprendimą dėl pašaukimo turi ateiti džiaugsmas ir ramybė, tai įrodo, jog nuspręsta teisingai.

„Nedarykite pasirinkimo strese, baimėje! Kaipgi neprašovus? Jei nepataikysit, Dievas nesakys: „Na ir nevėkšla, nepataikei.“ Kad ir prašaunam, Dievas giliai įkvepia ir sako: „Myliu tave vis tiek ir tau padėsiu.“ Taigi, kvėpuokit!“ – žaismingai ragino Laiminta.

Užsidėję kuprines dalyviai iš Viškių patraukė į Augštkalnį. Po Šv. Mišių ir pietų šventoriuje gyvenimo liudijimu dalinosi Latvijos „Marijos radijo“ programų direktorius kunigas Janis Melnikovs SJ. „Nesu iš religingos šeimos, bet kai man buvo aštuoneri, šeimai nei iš šio, nei iš to pasakiau – „būsiu bažnyčios Dievelis“! Šeima pasimetė... Sulaukęs trylikos pasikrikštijau. Po mokyklos svarsčiau tapti gydytoju arba kunigu. Baigiau Rygos seminariją“, – pasakojo J. Melnikovas. Dar seminarijoje užsimezgė draugystė su Lietuvos jėzuitais, kol galiausiai juo tapo pats. „Jėzuitai turi posakį: jei nori pamatyti pasaulį – tapk jėzuitu. Taigi, iš pradžių vykau į Angliją, tada į Ameriką, baigiau studijas“, – dėstė kunigas Janis ir pridūrė, kad šiuo metu yra darboholikas – dirba net septyniuose darbuose.

„Kai tau 30–40, pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą normalu. Nereikia per daug išgyventi, kokiam amžiuj Dievas pašauks. Svarbu, kad išvis pašauktų. Bet, aišku, geriau, kai pašaukia 20-ies. Jokio spaudimo“, – įdėmiai pažvelgęs į publiką tarė latvių kunigas.

Tądien įveikę apie 23 km žygeiviai pagaliau atsidūrė lietuviškoje Šiluvoje – Agluonoje! Triskart „valio“!
 

Apšilę kojas šventoje vietoje dalyviai išgirdo latvės ses. Guntos liudijimą. Ji buvo susižadėjusi, tačiau pajuto, kad Dievas kviečia kitur.

„Vieno susitikimo metu prie bažnyčios mano sužadėtinis leptelėjo: „Man nesvarbu, kur tuoksimės, kad ir po obelim.“ – Pagalvojau, su kuo aš čia tada tuokiuosi?! Netrukus tyloje Dievas per širdį prakalbo, kad einu ne ten, kur reikia, kad šeima – ne mano kelias. Įstojau į vienuolyną. Priėmus sprendimą atėjo džiaugsmas ir ramybė“, – sakė ses. Gunta.

Ji akcentavo, kad Dievui svarbu visuma, ne tik maldos, bet ir žmogaus kūnas, psichika, emocijos. „Todėl pravartu su savimi susipažinti. Dirbti su savimi reikia visą gyvenimą. Nusiteikite. Ir krizių nebijokite, jos padeda augti. (...) Dievas nori jums kažko labai gero ir ypatingo. Ir dar svarbu – kiekvienas esate unikalus, tad niekad nelyginkite savęs su kitais! Telydi jus Marija pašaukimo kelionėje“, – atsisveikino ses. Gunta.

Agluonos baziliką apgaubus sutemoms Keliaujančios pašaukimų stovyklos dalyviai įsiliejo į masinę Žiburių procesiją. Ji kiek priminė epizodą iš M. K. Čiurlionio kūryba paremto filmo „Angelų takais“. Buvo įspūdinga! Toliau keliauta į Šv. Mišias, o ištvermingiausieji dalyvavo naktinėje adoracijoje iki pat 9 val. ryto. Kai kurie iš nuovargio čia pat net prigulė nusnausti posmelį.

5 diena. Mano misija

Po Taizé pamaldėlių, mankštos ir pusryčių dalyviai išklausė Pašaukimų sielovados komandos narių Gretos ir Eleonoros impulso apie savo misiją ir apsvarstė, kaip turimi talentai padeda siekti savojo pašaukimo. Vidurdienį visi skubėjo į šventines Žolinės Mišias Agluonos bazilikoje. Papietavę ir mikliai sukritę į autobusą dalyviai išriedėjo į Uteną. Prasidėjo miego kelias – snaudė kone visi. Atvykę ir atsigaivinę Utenos ežere, dalyviai suskubo ruoštis Talentų vakarui ir keturių tortų degustacijai bei liaudies šokiams ir jaukioms dainoms su gitara. Vakaro metu su 30 metų amžinųjų įžadų sukaktimi buvo iškilmingai pasveikinta ses. Loreta Armalytė.

6 diena. Tu esi mano

Paskutinę dieną ištvermingiausi dalyviai pradėjo 7 val. Šv. Mišiomis, tuomet skubėjo prie ežero į Taizé pamaldas ir mankštą. Tada sekė kun. Liutauro refleksija apie molį Dievo rankose ir realų ėjimą minkyti iš tikro molio. Eleonora ir Greta paragino dalyvius iš molio numinkyti svarbiausią stovyklos žodį / suvokimą, o galbūt pašaukimo svajonę. Aptarę, ką per šešias dienas patyrė ir išgyveno, bei padėkoję vaišingosioms Utenos Dievos Apvaizdos seserims visi išsiskirstė namolio. Bet neilgam – rugsėjo 9 d. visi susitiks linksmame ir naujų patirčių žadančiame „afteryje“. Ir vėl suvešės bičiulystė!

The post Pašaukimų stovyklos dalyviai pražygiavo daugiau kaip 60 kilometrų appeared first on LAIKMETIS.

Amerikietis Donovanas Archie (Donovanas Arčis) savo liudijimu pasidalijo birželio 8 d. „Delafé Testimonies" - pasaulinio evangelizacinio projekto jutube, turinčio daugiau nei 378 tūkst. prenumeratorių ir siekiančio „sukurti didžiausią pasaulyje Jėzaus liudijimų archyvą" - epizode.

Jame jaunas vyras dalinosi, kaip augdamas praktikavo islamą, savo tėvo religiją, tačiau kartu ir homoseksualų gyvenimą.

Epizode vyras pažymėjo, kad jam sunkiai sekėsi rasti pasitenkinimą gyvenimu.

Islamas pagrįstas praktika, tad Donovanas jautėsi nuolat vaidinantis, ir, kaip atskleidžia, niekada nepatyrė jokių jį perkeičiančių apreiškimų ar pokyčių.

„Bandžiau elgtis taip lyg bandyčiau patekti į Dievo akivaizdą, palengvinti savo kelią, kad Dievas mane priimtų ir mylėtų., tačiau iš to nebuvo jokios naudos. Neradau jokio pasitenkinimo. Nebuvo jokio gilaus jausmo ar įsitikinimo, kas yra Dievas, nes praktikavau islamą kaip homoseksualus asmuo", - tęsė vyras.

„Mano širdyje nevyko jokių pokyčių. Tiesiog gyvenau savo gyvenimo būdą ir vykdžiau veiklą dėl Dievo. Dažnai pagalvodavau, kad esu kaip mano šuo, kurį kažkada turėjau. Jis atlikdavo triukus, kad gautų skanėstų".

Vieną kartą po pamaldų vyras grįžo į savo kambarį, kur susapnavo gyvenimą pakeitusį sapną. Jame amerikietis pirmą kartą gyvenime sutiko Jėzų.

„Sapne aš miegu, vėliau pabundu ir kovoju už savo gyvybę. … Ir pasigirsta trankūs garsai. Įsijungia sirenos. Kambarys įkaista. Mano akys paraudonuoja. Nieko nematau, tik raudoną spalvą", - pasakojo jis.

„Prisimenu, kaip tuomet bandžiau šaukti savo geriausius draugus. Prisimenu, kaip bandžiau šauktis mamos, tėčio - visų žmonių, kurie man tiek daug reiškė, kurie, mano manymu, tuo metu galėjo suteikti pagalbą. Bandžiau paskambinti asmeniui, kuris tuo metu buvo mano dvasinis vadovas, imamui, bet telefonas ištirpo mano rankoje", - tęsė jis.

„Tada, kaip prisimenu, šaukiau jų vardus. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik šauktis Jėzaus vardo. Pasakiau: „Jėzau, Jėzau, Jėzau, Jėzau, Jėzau, Jėzau, Jėzau, Jėzau, ir iš karto reginys dingo".

Archie sakė, kad pabudo iš sapno su naujai atrastu suvokimu, jog Jėzus tikrai egzistuoja: „Aiškiai išgirdau Dievą sakant: ,Aš tave atkuriu, ir tvirtovės yra sugriautos'."

„Tai ne tas pats jausmas kaip per pamaldas bažnyčioje. Tai ne pakilios akimirkos, kai žmonės kalba kalbomis ar, žinote, meldžiasi už jus. Aš esu vienas. Ir patirtis su Dievu mano sapne", - pasakojo liudytojas.

„Aš užsidegiau šviesą, iškėliau rankas į viršų ir sakiau: ,Dieve, tu gali. Kad ir ką norėtum su manimi padaryti, kad ir ką dabar darytum, tu tai gali".

Archie sakė, kad Dievo balso išgirdimas buvo „perversmas jo gyvenime".

„Tapatybės tvirtovė, kurią jaučiau turįs savo gyvenime, susijusi su mano seksualumu, su tuo, kuo jaučiausi esąs pasaulyje, kuo jaučiausi esąs iš tikrųjų tik savyje; visos šios tapatybės, kurių bandžiau laikytis, man nebetarnavo", - dalinosi jis.

The post Jėzus radikaliai pakeitė mano gyvenimą, teigia islamą nuo mažens praktikavęs „buvęs gėjus" appeared first on LAIKMETIS.

Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mergaitė bandė pabėgti nuo žiauraus gyvenimo namuose, bėgdama į išgalvotą pasaulį, kuriame viskas buvo tobula.

„Viską, kas vyko tame pasaulyje, - sakė Viktorija, - kontroliavau aš". „Jis visada sukosi apie mane, - apie savo vaizduotės pasaulį pasakojo Viktorija. - Žmonės ten mane mylėjo, manimi rūpinosi."

Mažajai Viktorijai tai buvo būdas susidoroti su realiu pasauliu, kuriame tėvai dažnai būdavo girti arba apkvaitę nuo kvaišalų, o kartais smurtaudavo, ypač jos tėvas, kuris piktnaudžiavo Biblija, kad pateisintų savo griežtas bausmes.

„Keletą kartų jis trenkė mane ant žemės ir dusino, sakydamas: ,Jei tavo ranka mane įžeidžia, nupjauk ją‘, - prisimena Viktorija. - Tarsi jis būtų sakęs, kad aš tiesiog nupjausiu tau ranką ir paliksiu tave".

Paskui buvo žodinis smurtas, nuolatiniai kaltinimai, kad ji niekada nebuvo pakankamai gera. „Nekenčiau savęs, - prisipažino Viktorija. Jaučiausi taip, tarsi su manimi vyksta kažkas negerai".

Kai Viktorijai buvo penkeri, į jos gyvenimą įsiveržė kiti balsai, kuriuos galėjo girdėti tik ji.

„Jie (balsai) pradėjo man sakyti, kad esu ypatinga, kad nesu tokia, kaip kiti žmonės, ir kad manęs niekada niekas nepriims", - pasakojo Viktorija.

Ūgtelėjusi Viktorija ėmė tyrinėti antgamtinius reiškinius, kurie ją atvedė prie raganavimo studijų ir praktikos. Visą tą laiką girdėjosi balsai, kurie ją drąsino ir vedė į priekį.

„Jaučiau, kad jie mane supranta, - sakė Viktorija. - Raganavimas man tapo daugiau nei tik žaidimas. Tai nebuvo žaidimas, nes žinojau, kad šie dalykai yra tikri. Vis labiau į juos gilinausi. Pavyzdžiui, astralinė projekcija, kai iš kūno išeini su savo siela ir keliauji dvasių karalystėje. Ten jaučiausi turinti galias."

Net ir tai nesuteikė jai jėgų išvengti namuose vykstančio chaoso. Todėl paauglystėje ji atsisakė raganavimo ir pasirinko kitą pabėgimo nuo tikrovės būdą - opiatus.

„Tai tarsi kažką pakeitė manyje, rodės esu laiminga, - pasakojo Viktorija apie tabletes. - Ano skausmo, sunkumo, emocijų, kurias jausdavau kasdien atsibusdama vaikystėje, daugiau nebejaučiau. Tai man padėjo susidoroti su tuo, kas iš tikrųjų vyko, mano galvoje".

Viktorija tapo priklausoma nuo šių narkotikų visą vidurinės mokyklos laiką. Kažkurį metą to pakako. Kol vieną vakarą po karšto ginčo su mama septyniolikmetė Viktorija išgirdo pažįstamą balsą. „Jei tik atiduosi savo gyvenimą velniui, viskas bus gerai, - sakė Viktorija, cituodama balsą. - Ir aš tiesiog pasakiau: ,Gerai'".

Kitą akimirką Viktorija jau laikė rankas ant mamos kaklo. „Tą naktį vos neuždusinau mamos, - blaiviai kalbėjo Viktorija. - Negalėčiau pasakyti, kodėl nustojau dusinti mamą. Tik žinau, kad tai padariau."

Kažkas Viktorijoje pasikeitė, nes jos gyvenimas ėmė toliau suktis spirale. Ji patyrė kelis persileidimus, keitė vieną gyvenamą vietą į kitą, o balsai, kadaise teikę paguodą, dabar ją nuolat kankino.

„Jie tiesiog tapo agresyvūs, - pasakojo ji apie balsus. - Jie kankino mane vidury nakties. Negalėjau pajudėti. Negalėjau kvėpuoti. Negalėjau nieko matyti. Atrodė, kad mane dusina. Ir mano širdis tuo metu buvo tiesiog sudaužyta. Mano viduje buvo tik mirtis".

Vienintelis šviesus momentas tuo metu buvo, kai Viktorija, kuriai dabar 18 metų, iš šeimos draugo gavo Bibliją. Ji sutiko ją skaityti kasdien. Tačiau Dievo žodžio tiesa ėmė skverbtis tik po metų. Sykį ji nakvojo viešbutyje, kuriame buvo apsistojusi su tėčiu, ir negalėjo užmigti.

„Mano tėtis pabudo ir paklausė: ,Kas nutiko?‘ Mano galvoje sukasi visos šios mintys, pavyzdžiui, apie Bibliją. Ir aš pagalvojau - turiu padaryti kažką kitaip, žmogau. Nenoriu tokia būti ir nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje", - suprato Viktorija.

„Paskutiniai žodžiai, kuriuos tėtis man pasakė prieš išvarydamas iš viešbučio kambario, buvo: ,Jėzus negali nieko išgelbėti'. Buvau pasiekusi tokį gyvenimo etapą, kai niekuo nebetikėjau."

Gatvėje, neturėdama kur eiti, Viktorija vėl išgirdo balsą – jau kitokį balsą, kuris sakė: „Eik į bažnyčią".

„Mano batai suplyšo. Aš tiesiog pratrūkau ašaromis. Pasakiau: ,Po galais, pasiduoti - ne išeitis. Daugiau to nebedarysiu', - pareiškė Viktorija. - Tą akimirką pajutau, kad būtent tada sunaikinau savo sutartį su demonu".

Pasiekusi bažnyčios slenkstį, Viktorija krito ant kelių ir verkė. Keletas į pamaldas atvykusių bažnyčios narių paklausė, ar jai „viskas gerai".

 „Ne. Man 19 metų. Esu tris su puse mėnesio nėščia ir neturiu kur eiti, - susijaudinusi pasakojo ji. - Prie manęs priėjo moteris ir sako: ,Brangioji, ar tau reikia, kad tave kur nors nuvežčiau?‘ Tą akimirką pradėjau suprasti, kad tai buvo Dievo balsas. Ir aš pasidaviau. Taip ir buvo. ,Gerai, Dieve, viskas. Ar nori, kad tau tarnaučiau? Ar nori, kad atiduočiau tau savo gyvenimą? Štai aš esu čia'".

Tie, kurie sustojo, padėjo Viktorijai įeiti į bažnyčią, kur ji atidavė savo gyvenimą Kristui. Jos priklausomybė nuo opioidų, demoniška įtaka ir melas, kuriuo ji tikėjo apie Dievą ir save, ėmė byrėti.

„Pradėjau suprasti, kad Jis yra mylintis Dievas, Tėvas ir visą laiką buvo šalia. Meldžiuosi: ,Aš pasirengusi daryti viską, ko tik Tu nori, kad daryčiau'. Nes tai, ką dariau iki tol, neveikė", - prisipažino ji ironiškai.

Bažnyčia nusiuntė ją į moterų prieglaudą, kol galiausiai ji atsidūrė Teksase esančiame prieglobsčio centre, skirtame smurto šeimoje aukoms. Ten sustiprėjo jos tikėjimas ir ji pagimdė sveiką sūnų Nehemiją. Dabar ji studijuoja socialinį darbą ir gyvena visavertį gyvenimą, kurio centre yra Kristus.

„Man nereikia nuo nieko bėgti. Kai turiu problemą, bėgu pas Dievą ir sakau: ,Viešpatie, ką mums reikia daryti?' - Viktorija tęsė. - Aš esu išgelbėta. Esu gydoma. Man nerūpi niekas kitas, tik tai, ką Viešpats norėjo padaryti. Tai visiems laikams pakeitė mano gyvenimą".

The post Paauglės iš JAV istorija: raganavimas, sandėris su velniu ir atsivertimas prie bažnyčios durų appeared first on LAIKMETIS.

Vasarį išleistoje žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje, skirtoje apžvelgti G. Nausėdos atėjimą į valdžią ir vadovavimą šaliai pirmąją kadenciją, remiamasi Prezidentūros darbuotojų liudijimais.

Biudžetas – D. Nausėdienės sunkelėms

Darbuotojai teigė, kad nuo pirmųjų dienų D. Nausėdienė siekė užimti svarbų vaidmenį kasdieniniuose rūmų klausimuose, tačiau kilo problemų dėl teisinio statuso ir veiklos biudžeto.

Pagal įstatymus prezidento sutuoktiniui kas mėnesį skiriama tūkstantis eurų reprezentacinėms išlaidoms.

„Bet tokios sumos neužteko pirmosios ponios suknelėms“, – pasakojo liudininkas.

Kaip teigiama, Prezidentūros Teisės grupei pavesta rasti būdą, kaip padidinti reprezentacinį biudžetą.

„Pasiūlymas buvo gana aiškus: keisti įstatymus“, – sakė liudininkas.

Anot jo, tokio siūlymo atsisakyta supratus, kad Seime idėja nebūtų sutikta palankiai. Nuspręsta ieškoti dizainerių, kurie sutiktų drabužius siūti nemokamai arba su nuolaida.

„Aiškintasi net dėl puodelių. Prezidentūros darbuotojai savo svečius gali vaišinti kava iš specialių puodelių, ant kurių vaizduojamas prezidento herbas: Vytis su grifu ir vienaragiu iš šonų. Tačiau pirmoji ponia teisiškai nėra rūmų darbuotoja, todėl prezidentinių puodelių naudoti negalėjo. Susiginčijus su protokolo ekspertais, išaiškinimo kreiptasi net į heraldikos žinovus“, – rašoma knygoje.

Kabinetui siūlytos ekspozicijos erdvės

Pirmoji ponia neturėjo ir atskiro kabineto – likę laisvi atrodė netinkami, o ją įkurdinti prezidento kabinete buvo neįmanoma.

Kaip knygos autoriams teigė šaltiniai Prezidentūroje, nuskambėjo noras iškraustyti Prezidento kanceliarijai priklausantį Valstybės pažinimo centrą ir ten įkurdinti pirmąją ponią, „tačiau pabijota visuomenės reakcijos, mat ši muziejų primenanti edukacinė erdvė buvo gausiai lankoma žmonių“. 

Šaltiniai pasakojo, kad Prezidentūros koridoriuose taip pat svarstyta, kad G. Nausėdos nenoras palaikyti Stambulo konvencijos ratifikavimą ir kritika Partnerystės įstatymui gali būti susiję su „didelę įtaką prezidento sprendimams turinčia pirmąja ponia“.

Skirtingų sričių patarėjai pasakojo susidarę įspūdį, kad D. Nausėdienė yra itin konservatyvi, linkusi tikėti nepagrįstomis teorijomis.

Knygoje rašoma, kad per vieną viešą apsižodžiavimą užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui suabejojus, ar G. Nausėdienė yra pasiskiepijusi nuo koronaviruso, Prezidentūroje tai skambėjo kaip galimas informacijos nutekėjimas.

„Manau, kad ji turėjo abejonių dėl koronaviruso“, – pasakojo vienas patarėjas.

Gynybinė reakcija į žmonos kritiką

Prezidentūros darbuotojai pasakojo ir apie ūmią G. Nausėdos reakciją į kritiką sutuoktinei po jos improvizuoto pasisakymo forume „Lietuvos Davosas“, kur pirmoji ponia kalbėjo apie moterų vaidmenį švietimo sistemoje.

Tada ji sakė, kad vyrauja dažnas stereotipas, kad padidinus moterų skaičių kažkurioje srityje, jos rodikliai automatiškai pagerės.

„Švietimo sistemoje dirba septyniasdešimt devyni procentai moterų, bet, jeigu mes pasižiūrėsime į švietimo sistemos rodiklius, pamatysime, kad pagrindiniai rodikliai, kurie turėtų augti, nuolat smunka žemyn. O tie, kurie turėtų smukti, nuolat auga aukštyn“, – pareiškė D. Nausėdienė.

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose šie žodžiai buvo suprasti kaip seksistinė prielaida, kad moterys mokytojos nusmukdė švietimo sistemą.

Tuomet G. Nausėda į susitikimą su patarėjais atnešė savo parengtą sutuoktinę ginantį tekstą, kurį nurodė įdėti į jo feisbuko paskyrą, nors patarėjai ragino to nedaryti, kad nebūtų sulaukta dar didesnės kritikos lavinos.

„Tačiau prezidentas neperkalbamai reikalavo, kad įrašas būtų publikuojamas“, – teigiama knygoje.

G. Nausėda tuomet užsipuolė komentatorius paskelbęs, jog diskusijos tema buvo „sumaniai „išplauta“ pakišant sumanipuliuotą lygių teisių problemą. 

Svarstė ginti garbę teismuose

„Turbūt ir šeštoko ar net trečioko teksto suvokimo įgūdžių pakaktų suvokti pasakytą mintį, tačiau naratyvų medžiotojai išvertė ją į antiteiginį apie nepagarbą moters darbui. Suprask, sistema neveikia, nes joje dirba per daug moterų! Taip visa savo esybe už moterų įgalinimą pasisakanti Diana tapo priešininke (...). Dar šlykščiau – dieną naktį dėl žmogaus teisių nemiegantieji surengė viešą egzekuciją mamai ir moteriai, už kurios lygias galimybes ir saviraišką jie tariamai kovoja“, – rašė G. Nausėda.

Kilus dar didesnei audrai socialiniuose tinkluose, pasak šaltinių, D. Nausėdienė Teisės grupės teiravosi dėl to, ar Prezidentūra galėtų parengti skundą ginant jos garbę ir orumą.

„Teisės grupė užėmė griežtą poziciją, kadangi įstatymas to nenumato, mes nieko daryti negalime, – pasakojo liudininkas. – Ir apskritai, Prezidento kanceliarija aptarnauja prezidentą, o ne pirmąją ponią. Dianai atrodė kitaip.“

Knygai G. Nausėdos patarėjai pasakojo, kad jis visuomet jautriai reaguodavo į žmonai skirtą viešą kritiką.

„Diana yra jo raudonas mygtukas, – pasakojo vienas patarėjas. – Jeigu kas nors paliečia žmoną, Nausėda iškart praranda prezidentinę laikyseną (...). Nausėdos požiūriu, Dianos visi privalo klausyti“.

„Kartais atrodydavo, kad jis ne prezidentas, o tiesiog Dianos vaikinas“, – pridūrė jis.

Šaltiniai Prezidentūroje taip pat teigė, kad jos teisininkų buvo teiraujamasi ir dėl galimybės padengti prezidento namų Pavilnių regioniniame parke komunalines išlaidas, tačiau šie atsakė, kad tai prasilenktų su teise, o jei prezidentas nenori mokėti komunalinių mokesčių, turėti išsikelti iš savo namo į rezidenciją Turniškėse.

B. Davidonytės ir D. Pancerovo knygoje, remiantis aukštas pareigas Valstybės saugumo departamente (VSD) ėjusio pareigūno liudijimu, taip pat kalbama apie galimą G. Nausėdos ar jo aplinkos pavedimą žvalgybai patikrinti jo rinkimų komandą ir galimų rėmėjų sąrašą.

G. Nausėda šią savaitę tai dar kartą paneigė, sakydamas, kad nei jis pats, nei kas nors kitas jo įpareigojimu nesikreipė į VSD, tačiau sakė neatmetantis, kad pats VSD tikrino kandidatus į prezidentus ir jų komandas. Šaltinis knygoje tvirtino, kad tikrinta tik G. Nausėdos komanda. 

Taip pat knygoje rašoma apie prezidento konfliktus su buvusiais ministrais, vidines kovas tarp Prezidentūros ir Vyriausybės dėl Lietuvos pozicijų taikant sankcijas Rusijai ir Baltarusijai.

The post Žurnalistų D. Pancerovo ir B. Davidonytės knygoje - Prezidentūros darbuotojų liudijimai appeared first on LAIKMETIS.