Pirmiausia popiežius priminė, jog Bažnyčios tėvai skyrė liūdesio tipus. Yra liūdesys, kuris yra tinkamas krikščioniškajam gyvenimui ir kuris su Dievo malone virsta džiaugsmu: jo, žinoma, negalime atmesti, jis yra atsivertimo kelio dalis.

Kai kalbama apie liūdesio ydą, kalbama apie kitą liūdesio tipą, kuris įsiskverbia į sielą ir įstumia ją į paralyžiaus būseną. Su šia antrąja liūdesio rūšimi reikia ryžtingai ir visomis jėgomis kovoti, nes ji kyla iš piktojo. Pastabas apie skirtingas liūdesio rūšis aptinkame ir Pauliaus laiške korintiečiams: „Liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10).

Tad yra liūdesys, kuris padeda ir veda mus į išganymą. Atsiminkime palyginimą apie sūnų palaidūną: palietęs savo nuosmukio dugną, jis pajaučia didelį kartėlį, sukaupia jėgas ir nusprendžia grįžti pas tėvą. Geras liūdesys yra malonė, kuri padeda apverkti savo nuodėmes, atsiminti prarastą malonės būklę, liūdėti dėl prarasto tyrumo, kuriame Dievas nori mus išsaugoti.

Bet yra kitas liūdesys, kuris yra sielos liga. Jis gimsta žmogaus širdyje, kai dingsta troškimas arba viltis. „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“, – neslepia nusivylimo į Emausą keliaujantys mokiniai, kalbėdamiesi su prisiartinusiu nepažįstamuoju, kuris buvo ne kas kitas, o pats Jėzus. Liūdesio dinamika yra susijusi su praradimo patirtimi. Žmogaus širdyje gimsta viltys, kurios kartais nuviliamos. Tai gali būti ir troškimas, ką nors turėti, kuris neišsipildo. O kartais ir iš tiesų svarbus įvykis, kaip kad netekimas to, kurį mylėjome.   

Bet yra kitas liūdesys, kuris yra sielos liga. Jis gimsta žmogaus širdyje, kai dingsta troškimas arba viltis.

Kai žmogų užpuola toks liūdesys, žmogaus širdis tarsi krenta į prarają, jis praranda drąsą, jaučia dvasios silpnumą, depresiją, sielvartą. Mes visi išgyvename išbandymus, kurie sukelia mumyse liūdesį, nes gyvendami susikuriame svajonių, kurios vėliau sudūžta. Tokioje situacijoje vieni, išgyvenę sukrėtimą, pasikliauja viltimi, tačiau kiti paskęsta melancholijoje, leisdami jai pūdyti širdį. Popiežius Pranciškus taip pat paminėjo paradoksą, jog kartais liūdesys tam tikra prasme tampa maloniu: nemalonumo malonumu. Liūdesys tarsi mėgaujasi nesibaigiančiu skausmu.

Labai užsitęsęs liūdesys, didinantis tuštumą, taip pat ir dėl netekties, nėra pagal Dvasią. Piktas kartėlis, dėl kurio žmogus visada randa pretekstą apsirengti aukos rūbais, negimdo mumyse sveiko ir, juo labiau, krikščioniško gyvenimo. Visi esame patyrę kažką, ką reikia išgydyti. Kitaip liūdesys iš natūralios emocijos gali virsti bloga dvasios būkle.

Liūdesio demonas yra klastingas. Dykumos tėvai jį apibūdino kaip širdies kirminą, kuris graužia ir ištuština tuos, kuriuose apsigyveno. Tačiau su juo taps lengva kovoti, jei mąstysime apie Kristaus prisikėlimą. Tikėjimas išveja baimę, o Kristaus prisikėlimas nuritina, tarsi akmenį, liūdesį. Kad ir koks pilnas būtų gyvenimas prieštaravimų, neišpildytų troškimų, neįgyvendintų svajonių, prarastų draugysčių, dėl Jėzaus prisikėlimo galime tikėti, kad viskas bus išgelbėta.

Pasvarstykime, ar mūsų liūdesys yra geras, ar blogas. Ir tada atitinkamai elkimės.

The post Popiežius Pranciškus trečiadienio katechezėje kalbėjo apie liūdesio demoną appeared first on LAIKMETIS.

Kas yra dvasinė paguoda? Tai gilaus vidinio džiaugsmo patyrimas, leidžiantis įžvelgti Dievo buvimą visuose dalykuose, stiprinantis tikėjimą ir viltį, taip pat gebėjimą daryti gera. Tai ir vidinė ramybė, kuri leidžia nepasiduoti sunkumų akimirką, nes yra stipresnė už išmėginimus. Dvasinė paguoda yra didelė dovana dvasiniam ir visam gyvenimui. 

Dvasinė paguoda paliečia mūsų gelmę, tačiau labai švelniai, subtiliai. Asmuo jaučiasi apgaubtas Dievo, bet tuo pat metu turintis visišką laisvę. Tikra dvasinė paguoda nelaužo mūsų valios. Ji taip pat nėra praeinanti trumpalaikė euforija. Kartais ir skausmas, pavyzdžiui, jaučiamas dėl savo nuodėmių, gali tapti paguodos priežastimi.  

Pasak popiežiaus Pranciškaus, dvasinę paguodą suprasti padeda šventųjų gyvenimai. Pavyzdžiui tai, ką išgyveno šv. Augustinas, kalbėdamas su motina Monika apie amžinojo gyvenimo grožį. Arba tobulas šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo džiaugsmas, nepaisant labai sunkių aplinkybių. Daugybė šventųjų, vyrų ir moterų, išgarsėjo dideliais dalykais ne todėl, kad buvo labai šaunūs ir daug sugebantys, o todėl, kad dvelkė raminančios Dievo meilės mielumu. Ši vidinės taikos būsena šventųjų gyvenimuose buvo tikras atradimas šv. Ignacui Lojolai. 

Popiežius citavo Editą Štein, XX amžiaus mistikę karmelitę. Praėjus metams po krikšto, kurį priėmė po atsivertimo, E. Štein rašė: „Kai pasiduodu šiam jausmui, po truputį mane užpildo naujas gyvenimas ir be jokios mano valios įtampos atsiveria nauji dalykai. Šis gyvybinis srautas, regis, kyla iš veiklos ir jėgos, kuri nėra mano, ir, be jokios prievartos man, veikia manyje“. 

Dvasinė paguoda yra susijusi su viltimi, ji projektuoja ateitį ir leidžia imtis iniciatyvų, kurios iki tol buvo atidėliojamos ar net neįsivaizduojamos, kaip liudija pačios E. Štein gyvenimas, pažymi popiežius. Ši paguoda, ši taika nėra pasyvi, migdanti, priešingai, ji žadina norą daryti gerus dalykus, tarnauti kitiems žmonėms ir visuomenei. Tai dvasinės paguodos priešingybė – liūdesys – verčia užsidaryti savyje ir nieko nedaryti.  

Dvasinė paguoda yra susijusi su viltimi, ji projektuoja ateitį ir leidžia imtis iniciatyvų, kurios iki tol buvo atidėliojamos ar net neįsivaizduojamos. 

Dvasinės paguodos negalima suvaidinti ir negalima užprogramuoti, nes ji yra Šventosios Dvasios dovana, panaikinanti atstumus ir leidžianti pažinti Dievą. „Elgiausi su Dievu kaip vaikas, kuris tiki, kad viskas leidžiama, ir savo Tėvo lobius laiko savais“, – autobiografiniuose užrašuose pažymi šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, prisimindama, kaip keturiolikos metų amžiaus Romoje, Šv. Kryžiaus bazilikoje, metėsi paliesti kitų iš tolo garbinamą relikviją.

Bet, pasak Pranciškaus, tai yra puikus dvasinės paguodos apibūdinimas: toks Dievo artumo suvokimas, kuris leidžia išdrįsti įsiprašyti į jo gyvenimą. Toks familiarumas su Dievu, kad jo namai tampa mūsų namais, kuriuose jaučiamės priimti, mylimi ir atgaivinami.

Dvasinė paguoda virsta drąsa, tokia kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresės, kai ji tiesiai popiežiaus paprašė – ir buvo išgirsta – suteikti išimtį dėl jauno amžiaus ir leisti stoti į karmeličių ordiną. 

Tuo tarpu dvasinis liūdesys ir neviltis žadina priešingas mintis: „aš nenoriu, aš negaliu“. Dvasinė paguoda leidžia jausti Dievo artumą ir jėgą, su pasitikėjimu išdrįsti žengti pirmyn, nauju ir nežinomu keliu.  

Tačiau yra ir netikrų paguodų, pridūrė popiežius Pranciškus. Pasak jo, ir dvasiniame gyvenime pasitaiko kažko panašaus, kaip originalūs daiktai ir jų imitacijos, padirbiniai. Jei tikra paguoda yra švelni ir gaivinanti, paguodos imitacijos yra labiau akinančios, jaučiamos, tarsi ugnis šiauduose, bet be nuoseklumo ir užsklendžiančios žmogų savyje, darančios jį abejingą kitiems.

„Netikra paguoda galiausiai palieka mus tuščius, toli nuo mūsų egzistencijos centro“, – reziumavo popiežius. 

Todėl ir paguodai reikia dvasinės įžvalgos. Netikra paguoda gali tapti pavojinga, jei jos ieškosime kaip savaiminio tikslo ir pamiršime Viešpatį. Kaip pasakytų šv. Bernardas, žmogus turėtų ieškoti paguodos Dievo, o ne Dievo paguodų.

Pastarasis dalykas yra tam tikras dvasinis infantilizmas – trokštame Dievo ne dėl jo paties grožio, bet dėl naudos, daiktų ar dalykų, kurių siekiame. Turime visų pirma ieškoti Dievo, o jo artumas suteiks ir paduodą. 

The post Popiežius: dvasinė paguoda virsta drąsa appeared first on LAIKMETIS.

Panašiai kaip apleistumo jausmas, kuriam jau buvo skirta viena katechezė, liūdesys ir nerimas, nors patys savaime yra kenksmingi, laiku atpažinti ir gerai suprasti gali skatinti ir žmogaus dvasinį augimą.

Kai žmogus nebėga nuo savęs, kai nevengia blaivaus santykio su pačiu savimi, tuomet jam lengviau suvokti savo gyvenimo esmę. Liūdesys, nerimas ar baimė gali sukrėsti sielą, tačiau kartu šios būsenos skatina budrumą ir nuolankumą.

Šia prasme, pasak popiežiaus, galime kalbėti apie išganingą nerimą. Juk iš tiesų tobula, bet sterili ramybė daro mus tiek abejingus kitų žmonių kančioms, tiek ir nesugebančius priimti savo pačių kančios.

Pranciškus sakė, kad daugeliui šventųjų būtent kančia, sielvartas, baimė, nerimas buvo lemiamas postūmis padaryti perversmą savo gyvenime. Nerimas ir kančia taip pat skatina nesavanaudiškumą, suteikia mums galimybę užmegzti brandesnius santykius su Viešpačiu ir artimu, kurie nesusiaurėja iki davimo ir gavimo.

Popiežius pastebėjo, kad labai dažnai žmogus maldą suvokia tik kaip Dievui adresuotus prašymus, o ne kaip nesavanaudišką susidomėjimą juo, norėjimą būti jo artumoje. Pagaliau ir iš Evangelijų žinome, kad Jėzų supo daugybė žmonių, kurie kažko norėjo, – pagalbos, išgydymo – o ne tiesiog būti su juo. Ir, nors Jėzų supo minios, dažniausiai jis būdavo vienišas. Reikia išmokti būti su Dievu ir neturint jokio konkretaus prašymo, trokšti būti su juo taip, kaip norime būti su mylimais žmonėmis. Mūsų dvasinis gyvenimas – tai santykis su Gyvuoju Dievu.

Pasak Pranciškaus, mūsų viduje jaučiamas nerimas taip pat yra priekaišto, kad Dievo patirtis yra netikra, kad ji – tik mūsų troškimų projekcija, paneigimas. Jei tai būtų tik mūsų projekcija, visada būtume laimingi ir patenkinti. Priešingai, iš tiesų mes jaučiame nerimą, nes žinome, kad rezultatų neįmanoma nuspėti. Todėl susidūrę su sunkumais niekada neturime nusivilti, bet su sveiku nerimu širdyje ir padedant Dievo malonei turime stengtis juos įveikti.

The post Popiežius: tobula, sterili ramybė daro mus abejingus appeared first on LAIKMETIS.

Ketvirtąjį Advento sekmadienį Dievo žodis skelbia džiaugsmingą žinią: tuojau švęsime Jėzaus, pasaulio Gelbėtojo, Gimimo šventę.

Evangelija pasakoja apie įvykius prieš Jėzaus gimimą. Marija per Judėjos kalnyną skuba aplankyti giminaitės Elzbietos; apsireiškęs angelas pranešė Marijai žinią apie jos išrinkimą pasaulio Gelbėtojo motina ir kad jos giminaitė Elzbieta, nors būdama senyvo amžiaus, jau šeštas mėnuo nešioja pradėtą kūdikį, „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Marijos širdis sklidina džiaugsmo; ji skuba savo džiaugsmu pasidalyti su giminaite Elzbieta. Skuba ir pagelbėti

Elzbietai, nes nėštumas senyvame amžiuje yra neeilinis išbandymas.

Marijos ir Elzbietos susitikimas pilnas džiaugsmo. Šventosios Dvasios įkvėpta Elzbieta kalba Marijai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius. Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 42.44). Marijos atsakymas ne mažiau džiaugsmingas: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 47.49).

Dievo artumas neša saugumą ir ramybę, kuri yra tikro džiaugsmo pamatas.

Evangelijos pasakojimas apie dviejų motinų džiaugsmą skatina džiaugtis ir mus. Dievo artumą išgyvenantis žmogus negali būti liūdnas. Dievo artumas neša saugumą ir ramybę, kuri yra tikro džiaugsmo pamatas.

Žmogus būna liūdnas tuomet, kai kenčia, kai yra kamuojamas abejonių, o ypač kai yra nusidėjęs. Nuodėmė neša tik džiaugsmo iliuziją; nusidėdamas žmogus viliasi patirti džiaugsmą, bet yra panardinamas į dar didesnį liūdesį.

turime pakankamai geras materialines gyvenimo sąlygas, bet stokojame džiaugsmo, kas žmogui yra svarbiausia.

Šventieji visuomet būdavo pilni džiaugsmo, nes Dievo artumas skatina mylėti, o kur yra meilė, ten ramybė ir džiaugsmas. Dievo artumas naikina liūdesį, nes kančioje stiprina, abejones išsklaido, o nuodėmes naikina. Kas iš mūsų nėra patyręs džiaugsmo, kai gerai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu!

Šiandien mes turime laisvę, turime pakankamai geras materialines gyvenimo sąlygas, bet stokojame džiaugsmo, kas žmogui yra svarbiausia. Tai liudija piktos kalbos, vieni kitų niekinimai, kaltinimai, pikti komentarai internetinėje erdvėje ir masiškai paplitęs dirbtinio džiaugsmo ieškojimas alkoholyje, narkotikuose ar bent rūkyme. Žmogus negali gyventi be džiaugsmo. Netekęs tikro džiaugsmo žmogus pradeda ieškoti juslinių malonumų, vildamasis, kad juose suras džiaugsmo. Dirbtinai žmogus bando nusiraminti ir patirti jo kruopelytę.

Piktoje ir susipriešinusioje visuomenėje be galo yra brangūs tikro džiaugsmo nestokojantys žmonės. Šiandien, kaip niekad anksčiau, yra reikalingas džiaugsmingas tikėjimo liudijimas, nes daugelis džiaugsmo ieško tenai, kur jo nė su žiburiu nesurasi. Laukdami Kristaus Gimimo šventės ir ją švęsdami, išgyvenkime Dievo artumą, kad esame mylimi Dievo vaikai ir, prisipildę dvasinio džiaugsmo, spinduliuokime jį į savo aplinką.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Dievo artumo džiaugsmas - IV Advento sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Atlikę apklausą, kurioje dalyvavo apie 5400 suaugusiųjų, kurių amžiaus vidurkis buvo 56 metai, mokslininkai tyrė populiarių platformų, tokių kaip tiktokas ir instagramas, poveikį jų naudotojams. Akivaizdu, kad šie socialiniai tinklai nėra tokie linksmi, kokie atrodo iš pažiūros.

Praėjusią savaitę medicinos žurnale „JAMA Network Open" paskelbtos išvados parodė, kad vidutinio amžiaus socialinių tinklų vartotojai nurodė, jog naudodamiesi šiomis socialinės žiniasklaidos formomis jaučiasi liūdni.

Nuo 2020 m. gegužės iki 2021 m. gegužės mėn. atliktose apklausose gydytojai klausinėjo asmenų apie jų naudojimąsi socialiniais tinklais ir jų laimės lygį, tyrime atsižvelgdami į socialinės izoliacijos poveikį.

„Žmonės, kurie naudojosi „Facebook", „TikTok" ir „Snapchat", buvo gerokai labiau linkę sakyti, kad jaučiasi prislėgti", - teigia Harvardo medicinos mokyklos ir Masačusetso bendrosios ligoninės psichiatrijos profesorius daktaras Rojus Perlis.

Tyrimo išvadose kategoriškai neteigiama, kad laiko leidimas socialiniuose tinkluose savaime sukelia depresiją. Kaip savo pranešime teigia NBC, sunku nustatyti, ar asmenys, jais besinaudojantys, turi didesnį polinkį sirgti depresija nei tie, kurie jais nesinaudoja.

Be to, nebuvo analizuojamas turinio, su kuriuo susidūrė tyrimo dalyviai, poveikis. Juk jei praleidote laiką skaitydami naujienas per patį blogiausią pandemijos laikotarpį, suprantama, kad jaustumėtės šiek tiek prislėgti.

Tačiau buvo tam tikrų elementų, kurie, tyrėjų nuomone, galėjo turėti įtakos žmonių prislėgtumui. Matydami, kaip kiti žmonės visiems matant demonstruoja savo tariamai tobulus gyvenimus, žmonės jaučiasi nesaugūs ir jiems atrodo, kad jiems trūksta.

Tyrimo metu taip pat buvo nagrinėjamos konkrečios platformos ir jų poveikis skirtingo amžiaus žmonėms. Vyresni nei 35 metų žmonės jautėsi labiau prislėgti, kai naudojosi „TikTok" ir „Snapchat", o jaunesni nei 35 metų žmonės, besinaudojantys „Facebook", jautėsi labiau prislėgti nei jų bendraamžiai, besinaudojantys kitomis platformomis.

Nors šių skirtumų priežastys nebuvo patikslintos, tyrėjai mano, kad jaunesnius dalyvius gali labiau teigiamai stimuliuoti „TikTok" ir „Snapchat" vaizdiniai.

Įdomu tai, kad Amerikos psichologų asociacijos vyriausiasis mokslo darbuotojas Mitch Prinstein (Mičas Prinšteinas) suabejojo mūsų bendravimo socialiniuose tinkluose kokybe:

„Mūsų smegenys nesukurtos tokiam socialiniam bendravimui. O socialinė žiniasklaida tarsi pasisavina socialinės sąveikos poreikį kažkuo labai dirbtiniu ir nepakankamu. Socialinė žiniasklaida yra tuščios socialinės sąveikos kalorijos."

Mūsų smegenys nesukurtos tokiam socialiniam bendravimui.

Šios išvados daugelio nenustebins. Valandų valandas praleidžiant slankiojant po socialinius tinklus gali labai slėgti, ypač kai matai žmones, atvirai besielgiančius negailestingai ar su neapykanta. Nespėjame susivokti, kad praleidžiame per daug laiko sutelkę dėmesį į kitų žmonių gyvenimus.

Kaip jis aiškina, „socialiniai tinklai sukurti tam, kad kuo ilgiau jus išlaikytų", todėl svarbu jomis naudotis saikingai ir sąmoningai.

Taip pat turėtume nepamiršti, kad kaip tėvai turime būti atidūs, kokį pavyzdį rodome savo vaikams. Ankstesniais duomenimis nustatyta, kad socialinė žiniasklaida daro žalingą poveikį šiuolaikinių paauglių psichikos sveikatai, dėl to tragiškai daugėja bandymų nusižudyti, o kai kuriais atvejais - ir savižudybių.

Tačiau, jei socialinė žiniasklaida naudojama protingai, ji gali būti puikus būdas palaikyti ryšį su artimaisiais ir naudingos informacijos šaltinis, jei atidžiai pasirenkate tinkamus žmones ir paskyras, kurias sekate.

The post Socialiniai tinklai gali sukelti liūdesį ir depresiją - tyrimas appeared first on LAIKMETIS.