„Geras gyvenimas žmogui yra gyvenimas, praeinantis ieškant gero gyvenimo žmogui“. (Alasdair MacIntyre)[1]

Posakis „Mylėk ir daryk ką nori“ dažnam žmogui rėžia ausį ir širdį, nes jis asocijuojasi ne tik su įtampomis Bažnyčioje seksualinės moralės klausimu, bet ir su visuomenėje stiprėjančia tendencija ieškoti meilės nemąstant apie tikrovės tiesą.

 „Mylėk ir daryk ką nori“ mūsų kultūroje skamba kaip refrenas, nebūtinai verbaline forma. Jis tampa šio laikmečio kodu, ir tai kelia rūpestį, ypač tada, kai jis virsta krikščionio gyvenimo charakteristika.

Nors, kita vertus, kodėl tai turėtų kelti rūpestį? Juk šis nurodymas suformuluotas šventojo Augustino, Hipono vyskupo ir vieno garsiausių Vakarų Bažnyčios daktarų.[2]

Beje, tame pačiame pamoksle yra dar dvi ištarmės, kurios šiandienos kontekste gali dar labiau įtempti, būtent – „Meilė (dilectio) yra Dievas“[3] ir „Veikti prieš meilę – tai veikti prieš Dievą“[4]. Ir vyskupas Augustinas įrodinėja šių ištarmių teisingumą. Gal jis kalba apie meilę, kuria mylimas tik Dievas? Ne, ir apie meilę žmogui. Ir meilė žmogui, pasak jo, yra Dievas.

Ir tai nėra loginė klaida, atsitiktinė apaštalo Jono formuluotės „Dievas yra Meilė“ inversija. Bent dešimtį kartų skirtinguose veikaluose Augustinas pakartoja, kad Meilė yra Dievas.[5] Ir ne tik jis. Taip rašo ir šventieji vyskupai Ambraziejus bei Cezarijus Arlietis ir netgi popiežius šventasis Leonas Didysis.[6]

O gal tai reiškia, kad Bažnyčios istorija mums pateikia įrodymus apie vadinamąjį evangelinio mąstymo platumą, t. y. apie tai, kad Bažnyčios moralės mokyme integruotas dorybių etikos modelis, kviečiantis prie tam tikros gyvenimo tvarkos, nėra vienintelis, taigi, nėra būtinas, o gal ir visai nereikalingas krikščionio gyvenimui, nes neatitinka tikrosios Evangelijos dvasios? 

Klausantis mūsų brolių ir sesių, vadinamųjų progresyviųjų krikščionių, ir skaitant jų tekstus susidaro įspūdis, kad būtent taip ir yra. Pasak vieno aktyviau veikiančių Lietuvos viešajame forume šios tikinčiųjų grupės atstovo, skelbiančio savo poziciją per visuomeninį transliuotoją, pastaruosius pusantro tūkstančio metų Bažnyčia yra „sustingusios moralės [...] saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis.“[7] „Realus dvasinis gyvenimas iškeistas į kažkokį nepasiekiamą idealą, kuris tėra gyvenimo iškamša“[8]. Seksualinei moralei taikydama „represyvumo logiką“ Bažnyčia siekė žmonių kontrolės.[9] „Daugybė religijos ar tautos mylėtojų atrodo lyg lunatikai, fosilijas laikantys dabartinio gyvenimo idealais ir pykstantys ant visų, kurie pagal jų fantasmagorines idėjas atsisako gyventi“[10].

Kaip alternatyva dorybių etikos modeliui yra siūloma Dievo meilės skelbimo ir liudijimo laikysena.[11] Neįmanoma jos kvestionuoti, tačiau Dievo meilės skelbimas yra siūlomas būtent kaip alternatyva, tarsi meilė ir tvarkingas gyvenimas galėtų eliminuoti vienas kitą. Beje, studijuojant Sinodo dokumentus susidaro įspūdis, kad jiems būdinga ta pati tendencija: dorybių etika čia jei ne eliminuojama, tai bent jau ignoruojama.

Taigi, atrodo, kad ištarmės „Meilė yra Dievas“ bei „Mylėk ir daryk ką nori“ įvardija vadinamųjų progresyviųjų krikščionių požiūrio esmę, pirmiausia seksualinės moralės klausimu. Jos abi labai taikliai nurodo problemą, kuri yra ne tik viena labiausiai skaldančių tiek katalikų, tiek visas krikščionių bažnyčias, bet ir supriešinanti visuomenę. Žinoma, jeigu šios ištarmės atsiejamos nuo konteksto, kuriame jas formulavo Bažnyčios tėvai, kitaip tariant, jeigu jos suprantamos neteisingai.

Susipriešinimas yra rimta problema, taip pat ir susipriešinimas Bažnyčioje. Šiandien mes iš tiesų išgyvename Bažnyčios krizę. Manau, galima būtų pasakyti, kad išgyvename krizę dėl meilės. Ir ne tik seksualinės moralės srityje. Dalis krikščionių mano, kad senasis Bažnyčios moralės mokymas atstumia savo draudimais, taisyklėmis, normomis ir prieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Svarbiausia – išgyventi meilės jausmą ir leisti mylėti kitam. Ko tam reikia? Pažinimo. Ne to, cituojant minėtą autorių, „sunkaus teologinio, filosofinio, kultūrinio balasto [...], kuris su Evangelija nieko bendra neturi“ ir kurio būtina atsikratyti,[12] reikia pažinimo, kuris yra įsiklausymas į žmogaus būseną, įsižiūrėjimas į jo prigimties niuansus ir subtilumus[13], pažinimo, kuris randasi gilinantis į subtilų ir jautrų sielos gyvenimą“[14] ir „verčia įžvelgti homoseksualios meilės vertingumą“[15].

Šiuose teiginiuose daug teisingų dalykų. Ir vis dėlto kažkas juose ne taip, būtent – pačiame meilės suvokime.

Problema ta, kad meilę, ir evangelinę meilę taip pat, krikščionys supranta skirtingai. Esame susipriešinę dėl meilės, nors pati meilės esmė prieštarauja susipriešinimui, jos esmė – jungti ir vienyti, bet vis dėlto atrodo, kad šiandien būtent dėl jos visoms krikščionių bažnyčioms kyla skilimo pavojus.

Įdomu, kad ir Augustino nurodymas „Mylėk ir daryk ką nori“ gimė gilios Bažnyčios krizės Šiaurės Afrikoje kontekste, donatizmo ir oficialiosios bažnyčios kovos sąlygomis iki ginkluoto susipriešinimo, smurto ir žudynių. Tai buvo rimtas Bažnyčios skilimas, kurį Augustinas jautriai ir skausmingai išgyveno. Pats patyrė „tyros ir teisios“ donatistų bažnyčios, be jokios dėmės ir raukšlės (Ef 5, 27), neapykantą. Sykį per stebuklą nebuvo nužudytas.

Ką reiškia Augustinui „Mylėk ir daryk ką nori“?

Augustinas laikomas autoriumi, kurio tekstai tampa ypač aktualūs krizės laikotarpyje. Taigi, šiandien jis galbūt galėtų mums pagelbėti. Daugiau nei dvi dešimtys tekstų buvo parašyta kovojant už Bažnyčios vienybę.

Augustinui Bažnyčia – visi Kristų tikintys žmonės. Ne tik dabar gyvenantys, bet ir gyvenę prieš mus nuo teisiojo Abelio laikų ir gyvensiantys po mūsų iki pasaulio pabaigos. Visi jie – vienas Kristaus kūnas.[16] Augustinas nepripažįsta jokio separatizmo. Bažnyčios skilimas jam yra gili drama, situacija, kuri neatitinka tikrovės tiesos. Pasak jo, krikščionims skilimai neįmanomi.

Kodėl? Nes jie myli. Ne tik savuosius, bet ir kitaip manančius.

Tačiau mylėti žmogų – reiškia norėti jo išganymo. Ir todėl kartais būtina pagelbėti jam palikti klaidą. O kartais prireikia net prievartos (coertio). Ir Dievui jos prireikia. Pavyzdžiui, Petrui ir kitiems apaštalams pakviesti Jėzui jos nereikėjo, o Sauliui – prireikė. Numetė ant žemės ir ištiko aklumu. Grąžinti žmogų į teisingą kelią ir yra meilė.[17]

Toks Augustino samprotavimas šiandienos žmogui yra beveik nepakeliamas. Jis tarsi patvirtina, cituojant kardinolą Ratzingerį, daugelio įsitikinimą, kad krikščionybės istorija yra ne „išlaisvinančios tiesos ir meilės plitimo, bet [...] susvetimėjimo ir prievartavimo istorija“.[18] Bet Augustino nurodymas  „Mylėk ir daryk ką nori“ su prievarta siejasi tiesiogiai. 

Jis sako:

„Tėvas muša vaiką, o vagis jį glosto. Argi kalbėdami apie pačius veiksmus – mušimą ir glostymą, nepasirinktume glostymo, o mušimo argi neatmestume? Tačiau žvelgiant į tą, kuris veikia, matyti, kad muša meilė, o glosto nedorybė. Žiūrėk, ką primygtinai čia pabrėžiame: žmonių elgesį atskleidžia tik meilės šaknis. Gali būti daugybė iš pažiūros gerų veiksmų, bet jų šaknis nėra meilė. Juk erškėčiai taip pat apsipila žiedais. Ir yra veiksmų, kurie atrodo tikrai šiurkštūs, netgi žiaurūs, bet drausmei jie reikalingi, jų priežastis – meilės įsakymas. Kartą visiems laikams tau duodame trumpą nurodymą: Mylėk ir daryk, ką nori: jei tyli, tylėk iš meilės; jei šauki, šauk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei tausoji, tausok iš meilės; tebūna vidinė šaknis meilė, iš jos gali kilti tik gėris.“[19]

Štai Augustino ištarmės kontekstas. Mylint kartais galima net prievarta.

Ir čia jis kalba apie evangelinę meilę. Galima jam nepritarti dėl prievartos panaudojimo pateisinimo, galima nepripažinti jo suformuluoto teologinio jos pagrindimo, galima kritiškai vertinti jo kovą už Bažnyčios vienybę taikant politinę galią ir fizinę jėgą, – šiandieninė Bažnyčia šiais klausimais laikosi kitos pozicijos, – bet argi tame, ką jis sako, nėra tiesos?

Jis rašo:

„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.[20]

Augustino pozicija yra pozicija „man rūpi“, „man brangu“, „svarbu“, „man ne tas pats, pražūsi tu ar ne“. Jis su meile žvelgia į žmogų. Bet žvelgia į jį ne tik kaip į tą, su kuriuo dalijasi žemiškąja bendryste ir kuriam linki žemiškos sėkmės, paguodos ir sielos poilsio. Jis žvelgia į žmogų kaip į tą, su kuriuo kartu yra pašauktas dalyvauti tobuloje dieviškoje palaimoje.[21]. O tai labai daug ką keičia. Jis iš tikrųjų labiausiai bijo, kad brolis nepražūtų ir neprarastų tos galimybės.

Tokia laikysena šiandieninei Vakarų visuomenei yra beveik nesuprantamas svetimkūnis. Bet Augustinui ji ir reiškia sekti Jėzų.[22] Jei myli žmogų, o jis klysta, stenkis pašalinti jo klaidą, ir dėl to daryk ką nori.[23] Progresyviesiems krikščionims tokia refreno semantika aiškiai ne prie širdies.[24] Tai laikoma pretenzija „kontroliuoti žmonių gyvenimus“[25], „nurodinėti, kaip gyventi“, „auklėti ir kontroliuoti visuomenę“[26].

Kokia meilė Augustinui yra Dievas?

O dabar grįžkime prie Bažnyčios tėvų mokymo apie Meilę, kuri yra Dievas.

Ką Augustinas turi galvoje taip drąsiai apversdamas pirmajame Jono laiške esantį „Dievas yra Meilė“?

„Meilė“ jam nėra vienareikšmė sąvoka. Veikale De civitate Dei jis rašo apie dvi skirtingas meilės rūšis, kurios formuoja gilią perskyrą tarp žmonių ir padaro juos dviejų skirtingų miestų piliečiais:

„Dvi meilės rūšys kuria du miestus: žemiškąjį – meilė sau, auganti iki pat neapykantos Dievui, Dangaus miestą kuria meilė Dievui, auganti iki neapykantos sau. Pirmasis miestas aukština pats save, antrasis – Dievą. Pirmasis ieško žmonių garbės, antrajam didžiausia garbė yra pats Dievas, sąžinės liudytojas. Pirmasis aukštai iškelia galvą, antrasis sako savo Dievui: Tu esi „mano garbė, tu pakeli mano galvą“ (Ps 3, 4). Pirmajame viešpatauja valdžios geismas, būdingas ir valdovams, ir tautoms, kurioms jie vadovauja; antrajame ir valdantieji, ir jiems paklūstantys pavaldiniai su meile tarnauja vieni kitiems. Pirmasis savo iškiliausius žmones vertina už jų žmogišką galią, antrasis sako savo Dievui:  „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe“ (Ps 18, 2).“[27]

Ir vienam, ir kitam miestui būdinga meilė. Bet skirtinga, lotynų kalba vadinama skirtingais vardais – caritas ir cupiditas. Meilė tėra kryptis, vektorius. Ją determinuoja jos objektas. Dvi meilės rūšys skiriasi savo objektu: caritas yra į Kūrėją nukreipta meilė, cupiditas – į kūrinius, taigi ir į save.

Dangaus, arba dieviškąjį, miestą kuria meilė Dievui, jo valdovas yra Kristus.[28] Šio miesto pilietis yra piligrimas, gyvenantis pagal dieviškus standartus,[29] ir jis amžinai karaliaus kartu su Viešpačiu. Žemiškojo miesto pilietis – galios trokštantis šio pasaulio valdovas, gyvenantis pagal kūno, o ne dvasios tvarką,[30] ir jo laukia amžinasis pasmerkimas.[31]

Mūsų svarstymas ragina klausti, kokia meilė yra Dievas?

Akivaizdu, kad ne cupiditas, bet meilė, kuria mylime Dievą.

O šiai meilei, pasak Augustino, būdinga tvarka, kurią nurodo Didžiojo įsakymo eiliškumas: pirmiausia mylėti Dievą, ir tik po to – artimą. Pirmiausia – Dievas, o visa kita – sąryšyje su Juo ir dėl Jo. Ši meilė yra pati Šventoji Dvasia. Taip mylėdami „mes pasiliekame Dieve ir Jis mumyse“[32].

O jeigu mylime žmogų? Meilė žmogui yra Dievas tada, kai ji dalyvauja meilėje Dievuje, kai yra meilės Jam išraiška.

Susipriešinimą, kuris šiandien būdingas krikščionių bažnyčioms, pavadinome susipriešinimu dėl meilės sampratos. Abi pusės nesutaria, ką laikyti evangeline meile. Atrodo, kad „progresyviems“ krikščionims perskyra tarp caritas ir cupiditas neegzistuoja ir jokios hierarchijos tarp meilės Kūrėjui ir meilės kūriniui nėra. Ir tai klaida. Klaida, kurią reikia taisyti.

Bet ar dėl to mes susipriešinę?

Juk jeigu aš myliu caritas meile, man neįmanoma pasielgti netinkamai[33]. Kaip sako Augustinas, tas, kuris myli, gyvena šviesoje. Jis įžengė į dieviškąjį atgailos kinkinį, buvo nuneštas į Dangų, kur gyvena Meilė, ir Ji įsikūrė jo širdyje. Šia meile jis apgaubia visą pasaulį. Todėl gali būti taikingas net su donatistais ir paversti juos savo broliais ir draugais. Tikroji mūsų susipriešinimo priežastis, pasak jo, yra ne sampratos, o evangelinės meilės nebuvimas.[34]

Mūsų susipriešinimo objektas – meilė – iš esmės turi neutralizuoti, eliminuoti patį susipriešinimą. Ji yra susipriešinimo vaistas, ir šiandien – kelias išeiti iš krizės.

Taigi, ištarmė „Meilė yra Dievas“ iš tiesų nusako Bažnyčios mokymo esmę. Ir tinkamai suprastas refrenas „Mylėk ir daryk ką nori“ iš tiesų yra imperatyvas krikščionio elgsenai. Beje, Augustinas yra pirmasis teologas, pavadinęs krikščionybę meilės religija.

Ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?

Ir vis dėlto, ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?

Kartais manoma, kad Augustinas pateikė alternatyvą antikiniam dorybių etikos modeliui, tačiau Augustino moralės teorija aiškiai priklauso Katalikų Bažnyčios mokymo tradicijai ir apima dorybių etikos principus. Beje, dorybėms jis paskyrė XIX-ąją De civitate Dei knygą.

Bet vis dėlto, kam caritas meilei reikia dorybių? Juk dalyvaujame Šventojoje Dvasioje, pačioje dieviškoje tikrovėje.

„Progresyviesiems“ krikščionims akivaizdu, kad nereikia. Bet atrodo, kad jie laikosi tokio požiūrio ne todėl, kad gilinasi į Šventąjį Raštą, Bažnyčios tradiciją, skaito laiko ženklus Šventosios Dvasios vedami ir taip suprato, kad mylint dorybių nereikia. Alasdairas MacIntyre‘as argumentuotai įrodo, kad dorybių atmetimas šiandien yra dėsnis, kuris siejasi su moralės suvokimo Vakarų kultūroje krize.[35] Pasak jo, šiuolaikinėse demokratijose dorybių etika yra nebeįmanoma. Ir jis nurodo kodėl. Nes paneigtos objektyvios moralinės vertybės, įsigalėjo etinis pliuralizmas, vartojamos moralinės kategorijos prarado savo skaidrumą, galiausiai įsivyravo emotyvizmas, analitinės filosofijos teorija, „teigianti, jog visi [...] moraliniai sprendiniai, yra ne kas kita kaip preferencijų išraiškos, požiūrio ar jausmo išraiškos“[36]. „Kitaip tariant, jei teigiu, kad kažkas yra teisinga ar gera, aš nesakau nieko kito, o tik tai, kad aš tai palaikau, man tai patinka.“[37]

Taigi, „pažangioji“ krikščionybė nesako nieko kita, o tik atkartoja Vakarų socialinėse praktikose ir institucijose įsitvirtinusią paradigmą.[38]

Tūkstantmetė Bažnyčios tradicija rodo, kad dorybių etika neprieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Ji atliepia tikrovės tiesą, kad vien savo buvimu žmogus neturi išsipildymo ir palaimos. Dorybė yra priemonė save išbaigti, ištobulinti tuo būdu, kuris atitinka prigimtį. Ne sunkūs pančiai ar žmogų laužanti praktika, bet ultimum potentiae – daugiausia, kuo jis gali būti. Ji įgyvendina prigimtinį žmogaus potencialą ir yra pastovi jo kryptis į prigimties išsipildymą.[39]

Įgyjamų keturių dorybių schemą, kuri pirmą kartą pasirodo Platono „Valstybėje“[40] ir kurią šv. Ambraziejus pavadina kardinaline krikščionybė papildė įlietomis, arba teologinėmis – tikėjimo, vilties ir meilės, – dorybėmis.

Pasak Maksimo Išpažinėjo, „žmogus pašauktas per malonę tapti tuo, kas Dievas yra iš prigimties“. Taigi, krikščioniškoji žmogaus samprata iškelia žmogui tikslą – sudievėti (kitaip nei šiandieninė Vakarų kultūra su protagorišku prinicpu „žmogus visų daiktų matas“, t. y. tas, kuris neturi jokios užduoties, jokio tikslo, kuris yra pilnai įgyvendintas ir todėl jį reikia palikti ten, kur jis yra).

Teologinės dorybės suteikia žmogui sukilnintą buvimą, kuris gerokai pranoksta tai, kuo jis gali būti pats iš savęs. Jos įgyvendina aukščiausią – antgamtinį – žmogaus buvimo potencialą.[41]

Bet kam reikia kardinalinių dorybių, jei turi kilnesnes – teologines?

Į šį klausimą tradicinė Bažnyčios moralės teorija atsako taikydama aristotelinę metodologinę priemonę – materijos ir formos perskyrą. Molio puodynė yra molis (materija) ir pavidalas (forma). Žmogus yra kūnas (materija) ir dvasinė siela (forma). Žmogaus prigimtis, ištobulinta įgytosiomis, kardinalinėmis dorybėmis (materija) yra „įpavidalinama“ teologinėmis dorybėmis (forma). Įgytosios ir įlietosios dorybės negali vienos be kitų. Kaip puodynė be molio ar siela be kūno. 

Ar tikrai dorybių etika yra žmogaus kontrolės įtvirtinimas, kaip mano „progresyvieji“ krikščionys? Ar tikrai tai tik „grynai teorinis žmogaus įsivaizdavimas“[42]?

Man rodos, mūsų oponentai klysta atsisakydami evangelinę meilę sieti su Bažnyčios moralinio mokymo visuma. Ragindami gilintis išimtinai į „žmogaus gyvenimo konkretybę“[43], jie susiaurina pažinimo horizontą. Skaityti reikia ne tik žmogaus gyvenimo evangeliją, bet ir visą tikrovę. Tai ir įgalina padaryti svarbiausioji kardinalinė dorybė protingumas.

O kai šią dorybę išbaigia teologinė meilės dorybė, žmogus siekia „džiaugsmo pilnatvės“, kuri yra tada, kai kartu su visais, taip pat ir klystančiais broliais ir sesėmis, meilės vienybėje išgyveni dieviškąją palaimą[44].

Pabaigti pirmiausia sau norėčiau pasakyti jau skaitytą Augustino paraginimą:

„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.

[1] After Virtue. London: Duck worth (1985), 219. Cit. iš Anzenbcher. Etikos įvadas. P. 142

[2] Ji suformuluota pamoksle, komentuojančiame pirmąjį apaštalo Jono laišką: In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII.

[3] Ten pat. VII, 6.

[4] Ten pat. VII, 5.

[5] Roland Teske. Augustine‘s Inversion of 1 John 4:8 // Philosophy Faculty Research and Publications, 2008. https://epublications.marquette.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1000&context=phil_fac

[6] Ten pat.

[7] LRT. 2024.03.17

[8] LRT. 2023.12.26.

[9] LRT. 2024.02.04.

[10] LRT. 2024.03.17

[11] „Ieškoti būdų, kaip žmonėms parodyti Tikrovę – tą žodžiais neišsakomą Dievo meilę, kuri gaubia kiekvieną žmogaus ląstelę kiekvieną jo gyvenimo akimirką, be mažiausios intencijos sukelti kaltės jausmą“ (Aleksandravičius P. Už ką teisiama Suomijos parlamentarė Päivi Räsänen? LRT. 2024.05.12).

[12] LRT. 2023.11.26

[13] LRT. 2023.12.26.

[14] LRT. 2024.03.31

[15] LRT. 2023.10.15

[16] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011). P. 208-209.

[17] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011). P. 214.

[18] Ratzinger. Tikėjimas, religija ir kultūra // Bažnyčios žinios, 2006, rugsėjo 15, Nr. 17. P. 15

[19] In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 8.

[20] Contra Litteras Petiliani Donatist. Cirtensis Episcopi, I, 27. 29, 29. 31.

[21] Thomas Aquinas. De Caritate, 7, c.

[22] Jėzus „pamilo neteisiuosius ir šalino neteisingumą: [...] pamilo ligonius ir aplankė juos, kad jie pasveiktų“. (Tractatus VII, 7)

[23] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011)

[24] Ypač jiems nepatiktų ši pastraipa: „Nemanyk, kad myli tarną, kai jo nemuši, myli sūnų, kai jo nedrausmini, myli artimą, kai jo nebaudi: tai ne meilė, o tiesiog silpnumas. Tebūna meilė karšta taisyti ir keisti: jei įpročiai geri, tegul jie džiugina; jei blogi, tebūna keičiami ir taisomi. Mylėk ne žmogaus klaidą, bet patį žmogų: nes žmogų sukūrė Dievas, o klaidą – žmogus. Mylėk ką sukūrė Dievas ir nemylėk ką padarė žmogus. Mylėdamas vieną, atmeti kitą; įvertindamas vieną, keiti kitą. Bet ir tada, kai būsi griežtas, būk griežtas iš meilės, dėl pataisymo.“ (Tractatus VII, 11)

[25] LRT. 2023.10.15.

[26] LRT. 2023.12.26.

[27] De civitate Dei, XIV, 1.

[28] De civitate Dei, XVI.

[29] De civitate Dei, XIV, 4.

[30] De civitate Dei, XIV, 11.

[31] De civitate Dei, XIV, 28.

[32] De Trinitate, 41.

[33] „Neįmanoma mylėti ir būti blogu žmogumi“ (In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 6)

[34] In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus II.1.

[35] Alasdair MacIntyre. Trumpa etikos istorija, Etikos dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimtojo amžiaus. Charibdė, 2014.

[36] After Virtue, 1996, 11-12

[37] Andrius Bielskis. Egidijus Mardosas. Alasdairo MacIntyre praktinė filosofija: prasmės klausimas kaip politinis klausimas // Filosofija. Sociologija, 2014. T. 25. P. 147.

[38] Ten pat. P. 148.

[39] Josef Pieper. Faith. Hope. Love. Ignatius press, San Francisco, 1997. P. 99

[40] 427e, 435 b-c

[41] Pieper. Ten pat.

[42] LRT. 2023.12.26.

[43] Ten pat.

[44] (Plg., Augustinus. In Epistolam Joannis Ad Parthos,  Tractatus I, 3)

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Kam krikščioniui kardinalinės dorybės? Mylėk ir daryk ką nori appeared first on LAIKMETIS.

Kviečiame pasiklausyti jos pateiktų minčių.

The post Dr. Lina Šulcienė. Ką reiškia būti vilties žmogumi? appeared first on LAIKMETIS.

Audrius Globys. Lina, gal galėtumėte pabandyti trumpai – aišku, naivu tikėtis, kad tai įmanoma – aptarti krikščioniškąjį sąžinės suvokimą. Nietzsche, pavyzdžiui, teigė, kad „sąžinė yra liga, vaisius žmogaus buvimo įspraustam į slegiančiai siaurą įprastinę moralę, kuri yra kankinimo vieta, nesaugus ir pavojingas tyrlaukis“. Nuo jos, pasak Nietzsche’ės, galima išgyti tik pripažįstant, kad Dievas neegzistuoja, ir atsižadant Tiesos idėjos. Be to, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad sąžinė yra „etinė kategorija, reiškianti dorovinio pobūdžio jausmą, intuiciją, gebėjimą save doroviškai valdyti“, ir esą Freudas teigė, kad „sąžinė yra superego dalis – vaikystėje patirtų draudimų, pasmerkimų, slopinimų pasireiškimas“. Tai yra sekuliari, pasaulietinė sąžinės samprata. O kas yra sąžinė mums, krikščionims?

Lina Šulcienė. Klausimas rimtas ir iš tiesų naivu tikėtis, kad į jį atsakytume šioje laidoje. Bet jau iš šių citatų akivaizdu, kad sąžinės samprata nėra vienareikšmė, ir mūsų užduotis veikiausiai būtų jų įvairovės kontekste aptikti, ką krikščionys mano apie sąžinę. Pateikti pavyzdžiai yra labai charakteringi – ir Nietzsche’ės, ir Freudo (galima būtų ir Jungą įjungti į šią gretą), – nes artimi sampratai, kuri pamažu skverbiasi ir į mūsų Bažnyčią, į mūsų krikščioniškąsias bendruomenes. Pavadinkime ją liberaliąja sąžinės samprata.

Iš tiesų ji turi gerą pamatą, geras šaknis – remiasi klasikiniu moralės teologijos principu, kad sąžinė yra aukščiausia vidinė žmogaus norma, nustatanti jo gyvensenos orientyrus, sykiu ir tam tikras reguliatyvas, arba kriterijus, pagal kurį žmogus vertina savo ir ne tik savo veiksmus. Sąžinė yra žmogaus moralumo garantas. Bet Nietzsche’ės ir Freudo teiginiuose girdime, kad kartais ji arba susiaurina, uždaro, užgniaužia ir naikina žmogaus subjektyvumą, arba reikalauja žmogaus išlaisvinimo ir sugrįžimo (ar orientacijos) į jo subjektyvumą.

Nuo čia ir norėčiau pradėti pasiūlydama takoskyrą, kurią, beje, gražiai nusako kardinolas Josephas Ratzingeris 1991 m. seminare Teksaso valstijoje, Dalase, sakytoje kalboje vyskupams (ji publikuojama globaliajame tinkle pavadinimu „Sąžinė ir tiesa“). Jis aiškiai nužymi perskyrą tarp liberaliosios sąžinės sampratos ir katalikiškosios ir perspėja dėl pastangų įvesti liberaliąją sampratą į krikščioniškąsias bendruomenes.

Kas būdinga liberaliajai sąžinės sampratai? Pirmiausia subjektyvumo pateisinimas. Bene svarbiausias čia yra manasis „aš“: mano pomėgiai, polinkiai, troškimai, nuoširdi (!) mano sielos jausena ir panašūs dalykai, kurie reiškiasi mano laisvais sprendimais ir pasirinkimais. Tokia laisvės samprata nepajėgi peržengti savo subjektyvumo ribų, nes ji kliaujasi paskatomis, kylančiomis iš žmogiškojo subjektyvumo. Tradicinė krikščioniškoji sąžinės samprata jokiu būdu žmogaus subjektyvumo nekanonizuoja. Ji juo remiasi, bet nekanonizuoja.

Kas dar būdinga liberaliajai sąžinės sampratai? Pamatinis nepasitikėjimas žmogaus gebėjimu pažinti Tiesą. Ir jeigu tas nepasitikėjimas pagrįstas, jei žmogus nepajėgus pats suprasti, kokia tikrovė iš tiesų yra, vadinasi, Tiesa arba neegzistuoja, arba, kaip Nietzsche’ė mano, ji yra per daug reikli, suvaržanti, svetima ir pernelyg didelį svorį užkraunanti žmogiškajai prigimčiai, ir tuomet sąžinė (kaip ją supranta Freudas, Jungas ar šiandieniniai liberalieji mąstytojai, net ir Bažnyčios nariai) yra apsauga nuo griežtų Tiesos reikalavimų, kuriuos formuluoja Magisteriumas ir Bažnyčios katekizmas. Ši sąžinės samprata ragina subjektą laikytis savo įsitikinimų, kurie jam pačiam atrodo šventi, ir sykiu kažkaip mėginti prisitaikyti prie bendruomenės. Žmogus mėgina derinti du dalykus: savo giluminius poreikius bei polinkius ir ne visada palankias socialines sąlygas tiems poreikiams ir polinkiams įgyvendinti. Būtent šioje – savo subjektyvumo ir socialinių sąlygų – įtampoje tokios sąžinės sampratos išpažinėjas ir gyvena.

Tradicinė krikščioniškoji sąžinės samprata subjektyvumo nesuabsoliutina. Lotyniškasis terminas conscientia, paprastai verčiamas kaip „sąžinė“, etimologiškai sudarytas iš cum alio scientia. Taigi sąžinė siejasi, pirma, su bendrųjų principų pažinimu (scientia) ir, antra, pažinimu kartu su kitais ir su Kitu (cum alio) – pats terminas nurodo subjektyvumo įveiką. Subjektyvumu remiamasi, bet sykiu jis ir įveikiamas.

Kita vertus, kiekvienas vaikas pasakys, kad sąžinės veikimo metu aš tarsi stoviu pats prieš save, išgyvenu tam tikrą susipriešinimą su savimi pačiu. Manojo asmens sveikumo ženklas yra kaltės jausmas, sielos skausmo balsas, kurį juntu dėl to, kad ką nors ne taip ketinu daryti arba ką nors ne taip padariau. Su kuo tai siejasi? Ar su mano paties polinkiais ir norais ar su kažkuo kitu? Krikščioniškoji pozicija teigia – su kažkuo kitu.

Sąžinė tam tikra prasme yra langas, pro kurį galiu matyti tikrovę, kokia ji yra. Sakau „galiu“, nes būna, jog nebegaliu jos pamatyti. Vis dėlto savo pirmaprade prigimtine galia, kokia ji žmogui duota, sąžinė yra langas, pro kurį galima matyti Tiesą, tai, kas svarbiausia, aukščiausia, t. y. tikrovės pamatą. Ar iškart visa tai matau? Ne. Tai jau gilesnis klausimas. Trumpai tariant, sąžinė yra tam tikras žmogaus potencialas, kurį galiu išskleisti, bet, deja, ir nuslopinti, taip irgi gali nutikti. Vis dėlto kaip prigimtinė galia sąžinė yra įpareigojantis Tiesos balsas, kaip rašoma Katekizme, Dievo balsas žmoguje. Ji yra tam tikra vidinė būtinybė paklusti pripažintai Tiesai, o ne savo paties poreikiams ir norams.

Sąžinė tam tikra prasme yra langas, pro kurį galiu matyti tikrovę, kokia ji yra.

Baigdama pradinį pristatymą dar norėčiau pasakyti, kad nuo Viduramžių Katalikų Bažnyčioje susiformavo ir įsitvirtino požiūris į sąžinę kaip į dviejų lygmenų „struktūrą“. Šie du lygmenys tradiciškai vadinami terminais, dažnai neverčiamais į nacionalines kalbas. Aukštesnis lygmuo vadinamas synderesis, žemesnis – conscientia. Synderesis yra ontologinis, pamatinis, žmogaus polinkis į Dievą (Tiesą, Gėrį, Grožį). Pasak Bazilijaus Didžiojo, jis įskiepytas žmoguje, pasak Augustino, – įsodintas į žmogaus sielą. Teologai ir filosofai Bažnyčios tradicijoje bandė aprašyti, ką tai galėtų reikšti. Apibendrindami pavadinkime, kad aukštesnis sąžinės lygmuo yra tam tikras potencialas turėti sąryšį su pačiais tikrovės pagrindais, su pačia dieviškosios tikrovės gelme, potencialas, kurį reikia išskleisti. Beje, sąžinė savo aukštesniuoju lygmeniu atskleidžia dieviškąją mūsų kilmę, kad esame ne šio pasaulio gyventojai. Tai mūsų Tėvynės Dievo Karalystėje priminimo ženklas. Jis vadinamas synderesis vardu. Jį turi visi. Šv. Jeronimas jį vadina „sąžinės kibirkštimi“ ir komentuodamas Kaino istoriją teigia, kad Kainas net ir po nuodėmės jos neprarado. Ją turi kiekvienas žmogus.

Ką reiškia turėti šią galią? Ji yra tam tikras pamatinis žinojimas, principas: daryk tai, kas gera, ir venk blogio. Viduramžių teologai antrina: „prieš blogį murmėk“. Mūsų sąžinė murma prieš blogį, kuris arba ruošiasi mus ištikti, arba jau ištiko.

Tą pirminį lygmenį konkrečiu praktiniu sprendimu žmogus susieja su konkrečia gyvenimo situacija. Tačiau tarp pirminio lygmens ir konkretaus sąžinės sprendimo yra visa lygmenų paletė. Čia įsiterpia žmogaus pasaulėžiūriniai principai, jo žinios, gyvenama aplinka, socialiniai santykiai, kultūrinis kontekstas. Taigi pamatinį principą – gera daryk ir blogio venk – remdamasis visu tuo žmogus transformuoja ir pritaiko prie konkrečios situacijos.

Egzistuoja labai skirtingos pasaulėžiūrinės sistemos: ne tik krikščioniška, bet ir Nietzsche’ės, Freudo, Jungo, šiandieninių liberalų, ateistų ir daugybė kitų. Ir nepaisant to, kad mes visi turime tą patį synderesis (gera daryk, blogio venk), bet gėrį ir blogį suprantame pagal savo pasaulėžiūrą, taigi skirtingai. Čia pasireiškia žmogaus laisvė.

Kaip galima ši laisvė? Ir kodėl krikščionys teigia, kad jų pasirinkimas, kas yra gera ir kas bloga, yra teisingiausias. Kodėl jie taip sako?

Audrius Globys. Tai svarbus klausimas, bet įdomu, kad kai Nietzsche’ė kalba apie sąžinę, gali išgirsti, kad ji tarsi trukdo žmogui būti laisvam. Jis vartoja įdomią sąvoką – „išgyti“. Tarsi sąžinė būtų liga, iš kurios reikia išgyti, kad žmogus būtų laisvas ir pats spręstų, kas yra gera.

Lina Šulcienė. Nuo ko reikia išgyti, pasak Nietzsche’ės? Nuo krikščioniško pasaulėžiūrinio „antstato“, kuris yra tarp pamatinio synderesis principo ir konkrečių sprendimų. O tas „antstatas“ yra moralinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Va nuo jo, Nietzsche’ė mano, reikia išgyti. Nuo aiškaus ir tikro žinojimo, kas yra gėris ir tiesa. Nietzsche’ė yra šauklys tos pozicijos, kuriai šiandien atstovauja liberalai. Pasak jo, žmogus pats turi pasirinkti, kas yra gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas klaidinga. Jis pats turi laisvai rinktis tokią vertybių sistemą, kokios nori. Lyg orakulas jis turi ištraukti ją iš savo paties subjektyvumo. Jo subjektyvumas, o ne kažkoks objektyvuotas „ideologijos“ (kaip šiandien tai pavadintų liberalusis flangas) primestas antstatas turi nustatyti, kas yra gera ir kas bloga.

Bet krikščionis sakytų, kad niekas jam nieko neprimeta. Jis atsakytų Nietzsche’i: „Broli, niekas manęs neverčia taip galvoti; aš esu visiškai laisvas, nes atpažįstu, kad taip yra; mano prigimtyje esanti sąžinė padeda man tai atpažinti.“

Audrius Globys. Bet Nietzsche’ė ir mano, kad išgyti galima atsižadant Tiesos idėjos. Jis sako labai konkrečiai: jei nori išsilaisvinti iš sąžinės ir pats spręsti, kas yra gera, bei daryti laisvus pasirinkimus, išsivaduok iš dviejų dalykų: pirma, pripažink, kad Dievas neegzistuoja (kaip jis teigė, „Dievas mirė“, viskas, Jo nebėra, aš pats atsistoju į Jo vietą), ir, antra, atsižadėk Tiesos idėjos.

Į mūsų sąmonę gana giliai įsismelkęs reliatyvizmas (dėl to perspėjo ir Benediktas XVI): aš nebeieškau Tiesos, man jos nėra, pats žmogus sprendžia, kas yra tiesa. Todėl sąžinė tampa trukdžiu. Man labai patinka Gaudium et spes įvardijimas: „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (GS, 16). Dievas mums kalba mūsų viduje, kad turėtume santykį su Juo, kad kaip krikščionys turėtume tikėjimą. Pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu. Svarbu turėti šį santykį, o ne kažkokį savo susikurtą tikėjimą. Tikrasis tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu ir jis patiriamas sąžinėje, per kurią kalba Dievas. Jis kreipia mus Tiesos link. Visi esame išgyvenę, kad darydami neteisingus pasirinkimus, jei turime jautrią sąžinę, patiriame tam tikrą, kaip minėjote, sielos skausmą. Ar iš jo reikėtų išgyti, kaip sako Nietzsche’ė, arba išsilaisvinti, pasak Freudo, nes tai yra kažkokia liga?

Lina Šulcienė. Atsakau oponuodama Nietzsche’ės argumentams. Jei tu išlaisvini savo sąžinės sprendimus nuo Tiesos arbitralumo, nuo atsižvelgimo į tikrovę, kokia ji yra, ir bandai gimdyti savo elgsenos, veiksenos ir viso savo gyvenimo kryptis pats iš savęs, kas tada nutinka? Pirma, tavo sąžinės sprendimai gali prieštarauti vienas kitam ir jie dažnai prieštarauja (tu pats tai aptinki). Jei taip, tuomet tavo judėjimo kryptys keičiasi priklausomai nuo oro, laiko, nuotaikos, sezono ir kitų aplinkybių. Antra, visi žinome, kad kartais mūsų sąžinės sprendimas būna socialinių procesų ir įvairiausių įtakų atspindys, kad jis nėra tik iš manęs kylantis apsisprendimas, bet viešo poveikio padarinys. Argi aš pats tuomet esu savo veiksmų subjektas? Trečia, jei tampame savo pačių autonomiškais subjektais ir užsisklendžiame savo subjektyvume (būtent tai ir siūlo mums Nietzsche’ė), su tuo subjektyvumu tapatinama sąžinė, kurią Bažnyčia, beje, vadina klystančia, gali tik iš pradžių būti patogi. Vėliau mus ištinka tam tikras dėsningumas.

Pirmiausia, vadovaudamiesi tokia sąžine, nejučia tampame priklausomi nuo vyraujančių nuomonių. Toliau nuomonės, nuo kurių esame priklausomi, tampa vis skurdesnės, randasi polinkis į paviršutiniškumą ir tampa patogu, netgi beveik būtina laikytis to skurdumo. Argi ne tai fiksuojame savo aplinkoje? Apie tokią tendenciją kalba ir kultūrologai. Pamažu sąžinė susitapatina su paviršutiniškais įsitikinimais (kurie, beje, būdingi visiems, nors tu pats manai, kad tai tik tavo individualus ir unikalus suvokimas ir pasirinkimas). Be to, randasi teisuoliškumo jausmas, taip pat polinkis prisitaikyti prie to, kas vyksta visuomenėje, ir negebėjimas priešintis, kai tavo įsitikinimai prieštarauja visuotinai priimtai nuomonei.

Galiausiai, ketvirtas, rimčiausias argumentas prieš Nietzsche’ės požiūrį būtų šis: pasirinkęs poziciją „sąžinė be Tiesos“, „sąžinė be Dievo“, atsirandi tarsi bekraštėje dykumoje, kur nėra krypčių, jokio „aukštyn“ ar „žemyn“, „tobuliau“ ar „netobuliau“. Esi dykumoje be jokių atskaitos taškų. Kryptis diktuoja tik tavo paties sprendimas. Pradžioje tai gali būti smagu. Ir saugu, nes galima pasislėpti nuo reiklių Tiesos reikalavimų, kuriuos formuluoja Bažnyčios moraliniai imperatyvai. Bet paskui žmogus ima dusti ir tą dusimą jis išgyvena depresijos, liūdesio pavidalu, liūdesio, iš kurio nebeišbrenda. Buvimas be krypties, be atskaitos taškų, kai visuomenės ar aplinkos pokyčiai diktuoja vienadienius, trumpalaikius sprendimus, paverčia mane džiūstančiu, alkstančiu, nes aš gyvenu ne pagal tą tikrovę, kuri atitinka mano prigimtį. Gyvenu mano giluminei prigimčiai prieštaraujančiu būdu. O juk aš gimęs kitai tikrovei, ir jos ilgisi mano širdis, aš nepajėgiau ir nepajėgsiu numalšinti ir išdildyti mano prigimtyje įrašyto polinkio ir troškimo išsipildyti. Nietzsche’ė mus šaukia į spąstus. Liberalioji mąstysena mus šaukia į vidinį kalėjimą, į bekraštę dykumą, kurioje aš silpstu ir mirštu.

Audrius Globys. Norėčiau sugrįžti prie minties apie sąžinės laisvę. Kuo skiriasi  liberalioji sąžinės laisvės samprata nuo krikščioniškosios? Man atrodo, mums, krikščionims, labai svarbu tai suprasti, kad nepakliūtume į spąstus ir nebūtume, kaip Nietzsche’ė siūlo, išlaisvinti iš Tiesos. Juk tam tikra prasme jis teisus, nes mūsų sąžinė mus tarsi įspraudžia, apriboja. Mes nesame iki galo laisvi, pavyzdžiui, vadovautis savo instinktu ar kliautis išoriniu poveikiu, nes prigimtis kreipia mus link Tiesos, link mūsų gyvenimo tikslo – Amžinojo gyvenimo. Siela yra ta vieta, kur Dievas kalba, ką turėtume daryti ir ko nedaryti. Jis tarsi sukausto mūsų laisvę, o liberalioji paradigma siūlo mus iš to išvaduoti.

Lina Šulcienė. Sąžinės laisvė yra viena pamatinių žmogaus teisių ir ji siejasi su demokratijos pagrindais. Bet jeigu viešojoje erdvėje ieškosite informacijos apie termino „sąžinės laisvė“ prasmę, aptiksite, kad beveik visuotinai jis apibrėžiamas kaip individo laisvė nuo bet kokios ideologinės kontrolės, kaip teisė kiekvienam savarankiškai pasirinkti savo dvasinių vertybių sistemą – ką laikyti gėriu ir blogiu, ką pasirinkti kaip idealą, etaloną, siekinį ir pan.

Krikščioniškasis mokymas atsiranda ne tuščioje vietoje, bet ant giliamintę vagą išarusios antikinės filosofijos pagrindų. Ja remdamasi pati krikščionybė atlieka nemenką darbą suformuodama turtingą minties tradiciją. Jos kontekste liberalieji pareiškimai atrodo naivūs ir vaikiški, nes jie neatsižvelgia į žmogiškosios prigimties savitumą. Žmogaus prigimtis yra ne duotybė, o užduotis, ir tai žino ne tik krikščionys, bet ir visos didžiosios kultūros. Vaiką dera ugdyti, svarbu mokyti ir lavinti, kad jis neliktų toks, koks gimė iš motinos įsčių. Kad jo žmogiškasis potencialas išsiskleistų. Lygiai taip pat brandus žmogus, jau gavęs tam tikrą postūmį iš tėvų ir ugdytojų, toliau su savo prigimtimi daro tą patį – stengiasi ją išskleisti. Tokia yra tiesa apie žmogaus prigimtį – ją reikia išskleisti.

Liberalioji mąstysena mus šaukia į vidinį kalėjimą, į bekraštę dykumą, kurioje aš silpstu ir mirštu.

Tai galioja ir žmogaus sąžinei. Sąžinę reikia ugdyti. Sąžinė yra ne tik duotybė, ją reikia formuoti. Jei nieko nedarome su savo kūnu, jis nyksta ir pamažu tampa ligų ir skausmo vieta. Jei nieko nedarome su savo psichine-dvasine prigimtimi, vyksta panašūs dalykai. Mūsų prigimties sąranga yra tokia, kad turime tam tikrą tobulintinų ir plėtotinų galių paketą. Ir moralės esmė yra prigimtinių davinių, kuriuos tu turi, išskleidimas. Moraliniu gėriu vadinamas žmogaus prigimtinio potencialo aktualizavimas – per pastangas. O jeigu žmogus elgiasi taip, kaip jam patinka, kaip jam norisi, remdamasis savo prigimtiniais instinktais, pavyzdžiui, jeigu jaunas žmogus nestudijuoja, o leidžiasi keliauti aplink pasaulį ar tiesiog mėgaudamasis smagiai leidžia didžiumą savo laiko draugų būryje... Iš tikrųjų jis elgiasi pagal savo sąžinę. Arba daktaras, kuris į skurdžiau gyvenantį žmogų, negalintį niekam pasiskųsti, nes neturi tokios drąsos ir finansinių pajėgumų, žvelgia aplaidžiau ir nustato neteisingą diagnozę, – jis elgiasi pagal savo sąžinę. Mes sakytume, kad tai sąžinės aplaidumas, bet tai yra jo sąžinės sprendimas. Lygiai kaip ir jaunuolio atveju.

Abiem atvejais objektyviai tai vis dėlto yra nusikaltimas. Nusikaltimas prigimčiai. Jaunuolis skriaudžia pats save, daktaras – save ir savo ligonį. Jie abu skriaudžia visuomenę, kurioje gyvena. Daktaro atveju tai ryškiau matyti. Mūsų negyvenimas pagal prigimtį skriaudžia ir mus pačius, ir tuos žmones, šalia kurių gyvename.

Mano mintis yra ši: liberalistinis požiūris, liberalistinė paradigma yra naivi ir vaikiška. Kaip idėjų istorikei man ji atrodo paauglio samprotavimų lygio, nes ji neatsižvelgia į ne tik krikščioniškoje mintyje, bet ir kitose kultūrinėse tradicijose randamus tuos pačius dėmenis. Žmogaus prigimtis turi būti išskleista ir tokia, kokia ji yra, kaip duotybė, ji nėra pakankama. Ji nepakankama moraliniam gėriui įgyvendinti. O žmogus pašauktas jį įgyvendinti. Jo sąžinės sprendimas yra tik būtina, bet nepakankama tam sąlyga. Tai, ką žmogus renkasi, turėtų atitikti objektyvią tikrovės tvarką.

Audrius Globys. Turėtų būti atpažinimas... Sakote, kad tas jaunuolis ar gydytojas elgiasi pagal savo sąžinę. Bet argi jie elgiasi pagal sąžinę? Nemanau, kad Dievas jiems kalba (juk būtent tokia yra krikščioniškoji sąžinės samprata). Ne kartą teko girdėti, net iš krikščionių: dirbu, ariu, užsidirbu pinigų, bet iš tiesų gyvenimą pajaučiu, kai išeinu atostogų ir galiu keliauti, tada yra tikrasis gyvenimas... Prisimenu Jono Pauliaus II mintį apie sąžinės apakimą. Manau, Jūsų minėti žmonės iš tiesų elgiasi ne pagal savo sąžinę. Jie apakę, nes neatpažįsta tikrovės ir yra kreipiami nuo gėrio, kuris leistų jiems išsiskleisti. Pirmajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Tim 6, 12). Bet jūsų pavyzdžiuose matyti naivumas ir infantilumas siekiant gyvenimą praleisti gerai jaučiantis. Argi tai kalba sąžinės balsas, ar iš tiesų Dievo valia žmogui, kad jis tiesiog gerai jaustųsi ir patirtų geras emocijas? Man atrodo, kad čia sąžinė apakinta, kad netrukdytų gerai jaustis. Čia nėra jokios kovos. O mes gyvename pasaulyje, kur kaip krikščionys esame kovojanti Bažnyčia.

Lina Šulcienė. Ar subjektyvumas ir subjektyvumo pateisinimas yra sąžinė? Iš tikrųjų norėčiau dar labiau paaštrinti problemą. Mane kaip filosofijos istorikę pribloškė katalikiškuose vadovėliuose, analizuojančiuose sąžinės tematiką, aptiktas teiginys, jog sąžinės reikia klausyti, kad ir kokia ji būtų – klystanti ar neklystanti, klausyti, ką ji liepia ar draudžia, ir daryti, ką ji leidžia. Čia remiamasi apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams keturioliktame skyriuje, 23-oje eilutėje, esančia ištarme, kad „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“. Taigi net jeigu tu turi klystančią sąžinę ir elgiesi pagal ją manydamas, kad elgiesi gerai, tu nenusidedi. Tokia yra moralės teologijos pozicija. Mane tai pribloškė.

Ir rusai kovoja Ukrainoje pagal savo įsitikinimą, nes jiems tai atrodo gera ir teisinga, ir vergovė savo laiku buvo laikoma gera ir teisinga (paradoksalu – žmonės tuo metu kalbėjo apie moralinius įsipareigojimus, gerą ir blogą elgseną savo gyvenime), ir moterų priespauda buvo savaime suprantamas dalykas, ir šiandieninė Indijos kastų sistema – lygiai taip pat. Daugybė dalykų istorijoje ir šiandieniniame pasaulyje objektyviai yra nusikaltimai, bet jie vyksta, nes žmonės buvo ir yra įsitikinę, kad elgiasi gerai ir teisingai. Ir todėl tai nėra nuodėmė. Mane suglumino, kad toks yra krikščioniškasis moralės mokymas. Jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, tai, ką jis daro, nėra nuodėmė. Taigi gali būti, kad ir Stalinas nėra nusidėjėlis, ir Putinas.

Kuo grindžiama ši pozicija? Atsakymas toks: mažesnė rizika, jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, turėti orientacinę sistemą, įsitikinimų paketą yra geriau, negu jo iš viso neturėti; blogiau, kai žmogus iš viso nepripažįsta jokios objektyvios Tiesos galimybės, kai jis mano: esu visiškai laisvas ir priimu bet kokius sprendimus, kurie gali ateiti ir iš mano vidaus, ir iš išorės, esu laisvas ir atviras bet kokiems impulsams, neturiu jokios įsitikinimų sistemos, tiesiog pasiduodu srovėms, kurios mane neša pagal manąjį „patinka–nepatinka“ vertinimą. Šitas būvis, pagal krikščioniškąją moralės teologiją, yra blogesnis, negu turėti klaidingą sąžinę ir klaidingus įsitikinimus. Bet tolesnė ir gilesnė išeitis iš šios probleminės įtampos yra bendroji anksčiau minėta tezė: kad dalykas būtų moraliai geras, būtina ne tik turėti įsitikinimus, bet ir tie įsitikinimai turi atitikti tikrovės Tiesą.

Kur yra klaida? Ne ten, kad žmogus nuvažiavo į frontą. Klaida yra ta, kad jis uždarė save nuo Tiesos pažinimo. Akla sąžinė, apie kurią kalba Jonas Paulius II, siejasi ne tiek su klaidingais veiksmais, kiek su pirmine nuostata „nenoriu žinoti, kaip yra iš tikrųjų“, „nenoriu pažinti“, „nenoriu siekti Tiesos“. Užsidarau ir tampu kurčias ir aklas tam, ką man sako. Tai yra tikroji klaida – sąžinės aklumo priežastis, kuri yra didžiausia bėda.

Audrius Globys. Bet čia žmogus elgiasi ne pagal savo sąžinę, o pagal įsitikinimus. Man atrodo, reikėtų daryti skirtį tarp įsitikinimų ir sąžinės. Tiesa, jūs paminėjote Rusijos atvejį. Čia visuomenė paveikta ne tik propagandos, bet ir Bažnyčios. Paradoksalu, bet Rusijos Ortodoksų Bažnyčia tarsi uždusina, nuslopina, apakina žmogaus sąžinę, nes atjungia ją nuo paskatos siekti objektyvios Tiesos. Žmogus jos nebeieško. Kirilas pasakė, ir viskas.

Lina Šulcienė. Jeigu žmogus savo privačiame gyvenime nėra įklimpęs į nuodėmę, neįsitraukęs, neįpratęs į nuodėmingą veiklą, jis išsaugo Tiesos siekio ir atpažinimo galią. Juk klaida yra būtent iš įklimpimo į nuodėmę kylantis apsileidimas. Jis randasi iš nuodėmingumo, kuris iš esmės yra savo egoistinių polinkių patenkinimas, savo egoizmo įtvirtinimas. Jei žmogus nėra įsikniaubęs į save, neįsižiūrėjęs pats į save, jis turi galimybę pažinti Tiesą. Problema yra orientacija „aš pats, man, dėl manęs“. Jei žmoguje dominuoja ši kryptis, jeigu jis mirksta ir klimpsta joje, tuomet pabyra viskas – ir propagandos poveikis, ir pasitenkinimas ja, ir sąžinės aklumas, ir kurtumas tikrovei, kokia ji iš tiesų yra. Žmogaus valioje yra išžengti iš savęs paties, atrasti savo egzistencinį centrą kitame, nes conscientia yra buvimo su kitu – cum alio – režimas. Sąžinė šaukiasi buvimo su kitu, t. y. išsilaisvinimo iš savęs. Galima sakyti, kad tarnystė, savo poreikių nustūmimas į antrą vietą jau yra žmogaus išlaisvinimas. Iš tiesų žmogui reiktų išsilaisvinti iš savęs paties...

Audrius Globys. ...kad girdėtų Dievo balsą – savo sąžinės balsą. Kadangi toks yra ir mūsų laidos formatas, norėčiau paklausti, ką reikėtų daryti, kad turėtume gerą sąžinę ir kad ji neapaktų?

Lina Šulcienė. Sąžinė turėtų būti formuojama – tokia yra mano tezė. Pasikartosiu: mes esame tik užduotis.

Laidos pradžioje sakiau, kad nuo Viduramžių įsitvirtinęs sąžinės aiškinimo modelis, iki šiol nepraradęs savo aktualumo, išskiria du lygmenis. Pirmasis yra synderesis, kuris mums duotas kaip neišdildomas potencialas – kryptis į dieviškąją tikrovę – ir kurį galima užmigdyti ir užslopinti orientuojantis į patį save. Nepaisant to, ši dieviška kibirkštis, kaip ir Kaino širdyje, išlieka. Antrasis lygmuo yra conscientia, konkrečių vertinimų ir konkrečių sprendimų lygmuo. Jeigu pirmojo lygmens potencialo neišskleidžiame, nesistiebdami į pažinimą ir nebūdami atviri Tiesai, esame kalti. Kūrinija mus įpareigoja. Ji yra pirmasis mums atvertas tekstas. Pažvelk, kokia ji yra, koks jos grožis, kokia tvarka. Be to, dera atverti savo sielą Dievo Žodžiui Šventajame Rašte, taip pat – pažinti Bažnyčios mokymą, kuris prieš mano subjektyvų pasirengimą ir informuotumą yra neišmatuojamas Everestas.

Žinoma, galiu mostelti Bažnyčios autoritetui ir sakyti: „O aš manau kitaip“, bet mano išprusimas, mano išmanymas neprilygsta moraliniam Katalikų Bažnyčios mokymui, kuris buvo statomas kiekvienai mokytų žmonių kartai „pasilypėjant ant mokytojų pečių“, kad būtų galima matyti toliau, tūkstančiams žmonių šimtmečius dedant didžiules pastangas kilti į vis aukštesnį ir gilesnį pažinimą... ir štai perskaitęs pusantro straipsnio stoviu aš prieš visa tai su savo „o aš manau“, atleiskit, akivaizdu, kad mano laikysena yra paika ir vaikiška. Sutinku studentų pirmame kurse, sakančių: „Manau, kad Aristotelis klydo.“ Tokia laikysena mūsų visuomenėje, deja, tampa vis dažnesnė.

Mano atvirumas Tiesai yra atvirumas mokytis, pažinti, atvirumas suprasti, klausyti, bet sykiu dera žinoti, kad jei esu įklimpęs nuodėmėje, mano ausys tampa kurčios, o akys aklos. Vidinis švarumas yra pagalba žengti prie Tiesos, o jeigu jo nėra, – tai kliūtis.

Audrius Globys. Čia prisimena Evangelijos žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Lina Šulcienė. Tyra širdis regi, bet turiu dėti pastangas. Yra nuostabi Platono mintis: žmogų tyrina ir skaistina pažinimas. Ne bet koks pažinimas – ne romanų ir laikraščių skaitymas, ne pramoginiai filmai. Kalbama apie amžinųjų dalykų pažinimą, tų, kurie nekinta. Jis tyrina ir skaistina. Pats pažinimas.

Audrius Globys. Bet dabartiniame pasaulyje, visuomenėje, kuriai būdinga antikultūra, tai nėra paprasta. Kaip sako Nietzsche’ė, žmogų bandoma nuo to išlaisvinti.

Lina Šulcienė. Atkreipkime dėmesį, ką sako pats žodis „sąžinė“. Jis susijęs su pažinimu, su žinojimu, leidžiančiu atpažinti, kas tinka, kas augina mane, o kas slopina mano potencialą matyti tikrovę, kokia ji yra. Sąžinė yra ta, kuri skundžiasi, kuri verkia, ir ne tik po veiksmo. Ji kalba ir prieš veiksmą: prieš filmą, kurį ketinu žiūrėti, prieš tekstą, kurį galvoju skaityti, prieš anekdotą, kurį netrukus išgirsiu. Ji yra ta, kuri atpažįsta ir sako: tai tinka, o tai – ne.

Audrius Globys. Taip, bet čia iškyla kitas pavojus – tapti murmančiais krikščionimis. Juk sąžinės balsas kreipia į veiksmą, kaip minėjote, į tam tikrą išėjimą iš savęs.

Lina Šulcienė. Murmėjimas be veiksmo yra netyrumo ženklas. Tai dar Tomo Akviniečio mintis: jei murmi ir kalbi, kaip netinkamai elgiasi tie kiti, o pats nieko nedarai, tai jau iš karto ženklas, kad kažkas negerai su tavo tyrumu.

Audrius Globys. Ačiū, miela Lina. Pokalbį norėčiau užbaigti Jono Pauliaus II žodžiais iš enciklikos Veritatis splendor: „[N]orėdamas turėti „gerą sąžinę“, žmogus turi ieškoti tiesos ir spręsti pagal ją“ (62). To ir linkiu sau ir mums visiems – ieškoti Tiesos ir vis labiau atskleisti savyje žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą.

The post Kas yra sąžinė krikščionišku požiūriu? appeared first on LAIKMETIS.

Kas yra laisvė? Dėl šios sąvokos turinio nesutariama. Neretai ji tapatinama su galimybe daryti ką noriu (kai niekas nemato, darau, ką noriu; kai noriu, darau). Valgau šokoladą kiek telpa, naršau internete iki paryčių, miegu iki pietų, supykstu ir išreiškiu savo nuoskaudą, kad kitas su kaupu pajustų, ką man padarė. Tokia laisvė yra savo instinktyvių troškimų ir polinkių tenkinimas. Ar ją galima vadinti tikra laisve? Vargu. Tai panašiau į vergystę. Kodėl? Nes čia nedalyvauja protingas sprendimas.

Laisvė, suprantame, labiau turėtų sietis ne su instinktyviais polinkiais, bet su proto valdomais norais. Daugiau laisvės yra tokioje veiksenoje, kai žmogus iškelia protingą tikslą ir pajungia savo veiksmus šiam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, nori išmokti prancūzų kalbą, todėl mokosi žodžių, gramatikos, lanko pamokas. Jis tramdo norą žiūrėti filmą, susitikti su draugais, nes nori išmokti prancūziškai. Ar taip apribodamas save jis mažiau laisvas? Ne, jis daugiau laisvas. Kai darau tai, ko protingai noriu, esu labiau laisvas. Taigi laisvė turi lygmenis. Kantas skyrė barbaro ir civilizuoto žmogaus laisvę.

Be to, laisvės sąvoka kartais suprantama ir kaip kliūčių nebuvimas – kai niekas neriboja ir netramdo mano pasirinkimo ir veikimo. Tai vadinamoji negatyvioji laisvės samprata. Kliūtys gali būti dvejopos: fizinės-materialinės ir, kaip A. Schopenhaueris jas vadina, intelektualinės. Aptarkime abu variantus.

Kai kliūtys fizinės-materialinės, kalbame apie fizinę nelaisvę: buvimą kalėjime ar buvimą supančiotam fizinės negalios, pavyzdžiui, paralyžiaus arba kai dėl vargo, skurdo, karo, okupacijos neturime galimybės pasiekti savo fizinių-materialinių tikslų. Tai yra fizinė nelaisvė. O fizinė-materialinė laisvė esti tada, kai tokių kliūčių nėra. Pavyzdžiui, tokia yra ekonominė laisvė, kai praturtėjęs įgyju daugiau galimybių. Mano laisvės laukas tarsi išsiplečia.

Vis dėlto ar iš tiesų tampu labiau laisvas plečiantis fizinėms-materialinėms riboms? Laisvas iš tikrųjų. Juk turėdamas vieną laisvę galiu neturėti kitos. Pavyzdžiui, juk ekonominė laisvė puikiai dera su politine nelaisve. Kaip Kinijoje, kur žodžio laisvės nėra. Be to, fizine-materialia prasme visiškai laisvas niekada nebūsiu, šitos laisvės gali būti tik daugiau ar mažiau. Tačiau argi fizinė-materialinė laisvė sudaro laisvės esmę?

Dar Epiktetas – stoikų mokytojas ir sykiu vergas – sakė, kad tikroji yra minties laisvė ir joks išorinis suvaržymas jos iš žmogaus neatima.

Kita negatyviosios laisvės forma yra intelektualinių kliūčių nebuvimas, arba intelektualinė laisvė.

Kita negatyviosios laisvės forma yra intelektualinių kliūčių nebuvimas, arba intelektualinė laisvė. Tai yra nepriklausomybė nuo kieno nors man primestų vertinimų, sprendimų, vertybinių pasirinkimų. Ši laisvės samprata gimdo tokį mąstymą: niekas man negali nustatyti, priversti mane manyti, kas yra gera ir kas bloga, kuo aš turėčiau tikėti ir kuo turėčiau netikėti; aš pats laisvas visa tai nuspręsti, ir jokia valdžia, jokia institucija negali būti galutinių mano gyvenimo sprendimų – gyvenimo būdo, pasaulėžiūros, vertybinės orientacijos pasirinkimo – šaltinis, tik aš pats. Tik aš pats galiu atsakyti į klausimus, kaip man gyventi, ko man siekti, ko norėti, ir jokia socialinė-kultūrinė, valstybinė-politinė sistema neturi siūlyti man atsakymų į šiuos klausimus.

Tokią laisvės sampratą pristato liberalizmas. Ir jis mano, kad jis vienintelis yra tokia politinė ideologija, kuri stovi laisvės sargyboje.

Beje, mes visi persmelkti šios laisvės sampratos. Kas iš mūsų nėra kada nors sakęs ar bent pagalvojęs: kas turi teisę mane mokyti?; Kas man gali diktuoti, ko turėčiau siekti ar ką turėčiau pasirinkti? Ši laisvės samprata tapo mūsų kultūros dalimi, jos oru mes kvėpuojame. Ją įkvepiame, ją ir iškvepiame.

Bet jeigu laisvė yra pačiam spręsti dėl vertybių, gyvenimo būdo, tikslų, ar negali nutikti taip, kad suklysi? Juk žmonijos istorijoje yra gausybė pavyzdžių, kai žmonės pražudė savo gyvenimus dėl klaidingai pasirinkto, beje, protingo tikslo. Aš galiu autonomiškai pasirinkti tikslą – mokytis prancūzų kalbos. Ir jis, rodos, gražus ir protingas. Bet jeigu jį renkuosi karo sąlygomis, kai mano tauta mobilizuojama ir reikia ginti Tėvynės laisvę, ar šis tikslas teisingas?

Imkime dar radikalesnius pavyzdžius, rodančius, kad apriboti žmogų jo paties autonomišku, autarkiniu suvokimu, uždaryti jį savo paties vertinimų ir sprendimų lauke gana rizikinga. Žmogus gali skaudžiai suklysti. Tokie klaidingo pasirinkimo pavyzdžiai yra klaidingos ideologijos (nacizmas, komunizmas). Rodos, pakankamai protingai ir pagrįstai pasirinkdamas žmogus labai graudžiai suklydo ir sugriovė vienintelį savo ir ne tik savo gyvenimą.

Taigi ar viskas tvarkoje, jeigu sprendimo galią be jokių išlygų atiduodi pačiam autonomiškam žmogui?

Šis mano klausimas liberaliau mąstančiam (o tokių šiuo metu veikiausiai dauguma) gali sukelti įtarimą, kad atstovauju liberalizmui paprastai priešinamai pozicijai. Pasak jos, žmogaus sprendimas turi būti atiduotas į socialinės struktūros rankas, kai socialinis visetas – visuomenė, polis, valstybė, – o ne pats individas yra galutinis jo gyvenimo principų šaltinis. Tikrai taip nėra. Neatstovauju tokios pozicijos. Atstovauju krikščioniškojo mąstymo tradicijai, kurioje laisvė yra kai kas kita negu tai, apie ką iki šiol kalbėjome.

Krikščioniškoji laisvės samprata

Krikščioniškosios minties istorija turi mus ko pamokyti, ir į krikščioniškąją laisvės sampratą pravartu būtų pažvelgti istoriniu aspektu. Pirmiausia todėl, kad krikščioniškojo mąstymo tradicija yra statybinio pobūdžio: vėlesni mąstytojai stato ant savo pirmtakų padėtų pamatų. Ir, antra, istoriškai judėdami sykiu galime mokytis ir gilinti laisvės slėpinio pažinimą. Nes laisvė – tikrai slėpinys. Gal ji nėra slėpinys politiniu ar socialiniu aspektu, kai kalbame apie žodžio ar ekonominę laisvę. Bet laisvė yra slėpinys metafiziniame kontekste, t. y. kai mėginame suvokti jos esmingą sąsają su mumis pačiais, kai suprantame, kad laisvė nėra kokia nors viena mūsų savybė, bet mūsų būties pamatas, kad būti žmogumi iš esmės reiškia būti laisvam.

Krikščioniškosios laisvės sampratos ištakos

Istoriškai žvelgiant visą Vakarų pasaulio diskursą laisvės klausimu grindžia du šaltiniai – senovės graikų ir krikščioniškoji filosofija. Krikščionybė atsiranda graikų mąstymo tradicijos prisodrintame geografiniame areale, ir krikščionys neišvengiamai perima iš senovės graikų tai, kas neprieštarauja Apreiškimui. Ryškesnės šioje problematikoje yra Aristotelio ir stoikų figūros.

Laisvę Aristotelis traktuoja kaip gyvos būtybės savaimingumą, kaip buvimą savo paties veikimo priežastimi. Būti laisvam reiškia būti causa sui, t. y. būti savo paties priežastimi – savo judėjimo, sprendimo, bet kokio savo veikimo priežastimi. Ir šiuo požiūriu laisvas yra ir žmogus, ir gyvūnas. Nes ir žmogus, ir gyvūnas veikia pagal tam tikrą sprendimą.

Tačiau gyvūno sprendimas kyla iš prigimtinio instinkto, o žmogaus sprendimas – iš jo paties svarstymo (autonomiškai, protu priimto sprendimo), nes žmogus turi alternatyvias galimybes, kurias apsvarstęs pasirenka vieną iš jų. Tiesa, ir žmogaus sprendimai dažnai kyla iš prigimtinio instinkto. Tačiau bent dalis jo sprendimų remiasi ne instinktu, o protingu svarstymu. Bent kai kurie žmogaus sprendimai yra laisvi nuo būtinumo. Svarstydamas žmogus atmeta vienus dalykus ir pasirenka kitus. Gyvūno sprendimai nėra laisvi nuo būtinumo.

Aristotelio laisvės sampratoje galima išgirsti tam tikrą liberalistinį motyvą. Iš tikrųjų, aristotelinė žmogaus kaip causa sui samprata ir liberalizmo laisvės suvokimas yra panašūs, bet Aristotelis tikrai neskelbia kitos liberalizmui būdingos tezės, kad individas yra vienintelis politinis subjektas, kad visuomenė, polis, valstybė yra tik individų suma. Aristoteliui visuomenė, polis, valstybė nėra tik sargas, padedantis moderuoti galimus individų konfliktus, kylančius dėl neišvengiamų jų laisvės vykdymo pretenzijų susidūrimo.

Taigi Aristotelis, o vėliau ir stokai svarstė ir mums paliko laisvės kaip buvimo savo paties priežastimi idėją. Žmoguje yra Logos, – sako stoikai, – priežastingumo principas. Todėl žmogaus negalima ištirpinti negyvosios ir gyvosios gamtos priežasčių–pasekmių grandinėse, kuriose viską valdo fundamentalus – determinizmo – dėsnis. Ne viskas, ką daro žmogus, yra motyvuota, nulemta išorinių veiksnių ar vidinių instinktyvių polinkių. Žmogus gali būti pirminis veiksnys, gimdantis priežasčių–pasekmių grandinę be jokio už jo esančio ar jo vidinės prigimties stimulo, be jokios išorinės ar vidinės instinktyvios priežasties. Jis pats gali būti tokia priežastimi.

Gili senovės graikų išplėtota idėja – būti savo paties veikimo priežastimi. Ir krikščionys ją perėmė.

Tačiau pagrindinis krikščionių mąstymo šaltinis yra Apreiškimas, Šventasis Raštas. Įdomu, kad interpretuodami Pradžios knygos pirmajame skyriuje esančią žmogaus kaip imago Dei, arba Dievo paveikslo, idėją („Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą [...]. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį, vyrą ir moterį juos sukūrė“ (Pr 1, 26–27), taigi klausdami, ką reiškia būti Dievo paveikslu, ankstyvieji aleksandriečiai, garsiosios Aleksandrijos katechetinės mokyklos mokytojai, Šventojo Rašto egzegetai, teigė, kad būtent dėl laisvės galios žmogus panašus į Dievą. Būtent laisvė daro žmogų panašų į Jį. Kurti žmogų pagal Dievo paveikslą reiškia kurti jį laisvą.

Ar daug krikščionių mastė taip, kaip aleksandriečiai? Ne. Ilgus šimtmečius krikščioniškosios minties istorijoje kalbėjimas apie žmogų kaip savo laisve į Dievą panašią būtybę yra retas paukštis. Tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje situacija keičiasi. Kyla personalizmo banga, žmogaus panašumą į Dievą siejanti su laisve.

Pasak personalistų, laisvė yra esminga žmogaus galia. Esminga dvejopai.

Pasak personalistų, laisvė yra esminga žmogaus galia. Esminga dvejopai. Pirma, būtent laisvę krikščioniškasis personalizmas laiko pagrindine sąlyga, kad žmogus būtų Dievo Tu, nes Dievo Tu gali būti tik laisva būtybė. Be laisvės nebūtų jokio tikro žmogaus atsako į Dievo meilę. Ir, antra, dėl laisvės žmogus gali dalyvauti Dievo kūrybos darbe, Jo kūrybinėje galioje ir būti Jo veiklos tęsėju. Kaip Dievas kuria, taip ir žmogus kuria. Kurti gali tik laisva būtybė. Beje, šiandien krikščioniškąjį personalizmą galima laikyti viena iš dominuojančių krikščioniškojo mąstymo srovių.

Taigi žvelgiant į krikščionybės istoriją daliai krikščionių filosofų ir teologų būti Dievo paveikslu reiškia būti laisvam.

Tačiau apaštalas Paulius savo laiškuose, kalbėdamas apie laisvę, akcentuoja kitus dalykus. Pasak jo, dėl gimtosios nuodėmės kiekvienam žmogui būdingas defektas, tam tikras sulinkimas, kuris jam pasidaręs tarsi prigimtinis. Todėl laisvė, tikroji laisvė, pasak apaštalo, yra žmogaus išvadavimas, ir jis nėra iš prigimties duotas. Išvadavimas iš nuodėmės, iš įstatymo, iš savęs paties ir iš mirties (Rom 6–8 skyriai, Gal 5). O Antrame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: „Viešpats yra Dvasia, o kur Viešpaties dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17), Kristaus mums laimėta laisvė (Gal 5, 1). Būti laisvam reiškia dalyvauti Dievo vaikų garbėje.

Bet juk ne visi tokią laisvę turi. Tikrai ne visi. Kaip tuomet dėl mūsų buvimo Dievo paveikslu? Juk juo esame.

Dvi laisvės sampratos krikščioniškosios minties tradicijoje

Vadinasi, krikščioniškosios minties istorijoje pamažu išsikristalizuoja dvi laisvės sampratos. Pirma – pasirinkimo, kūrybinė laisvė, dėl kurios žmogus yra Dievo paveikslas, laisvė, kurią turiu, nes esu žmogus, ir aš jos negaliu prarasti. Ir kita laisvė – kaip dalyvavimas Dievo vaikų garbėje, laisvė, kurią dar reikia iškovoti, nes ji nėra natūralus žmogaus būvis, o veikiau siekinys, užduotis, kurią žmogus pašauktas įgyvendinti. Ir jos įgyvendinimas, deja, nuolat konfliktuoja su žmogaus prigimtyje esančiu polinkiu vergauti nuodėmei.

Ši antroji laisvės samprata yra krikščioniškojo mokymo ir gyvenimo šerdis. Ji nėra duotybė, o uždavinys. Ji nesiejama su alternatyvomis. Ši laisvė yra Dievo – didžiausio gėrio – meilė.

Jau pirmieji krikščionys, sekdami apaštalu Pauliumi, šią laisvę vadina tikrąja laisve. Pavyzdžiui, šventasis Ireniejus. Pasak jo, turėti šią laisvę reiškia būti Dievo sūnumi ar dukra. Tai nėra žemiškųjų dalykų pasirinkimo laisvė. Tai nėra laisvė pasirinkti, ką galvoti, kokias vertybes turėti. Ji apskritai nesisieja su pasirinkimu. Ji yra giluminis apsisprendimas, apsisprendimas už Dievą. O tai yra visai kas kita. Tai gerokai gilesnis nei visi mūsų pasirinkimai lygmuo.

Origenas tęsia apaštalo Pauliaus ir Ireniejaus mintį. Tikroji laisvė yra ištikimybė Dievui, Jo meilė ir meilė artimui. Bet šią laisvę riboja kūno ir nuodėmės pančiai. Origenas rašo: būti panašiam į Dievą reiškia turėti Jo vaikų šventumą.

Tikroji laisvė yra ištikimybė Dievui, Jo meilė ir meilė artimui. Bet šią laisvę riboja kūno ir nuodėmės pančiai.

Tačiau kaip tuomet yra su tais žmonėmis, kurie tokio šventumo neturi? Ar jie nėra Dievo paveikslas?

Jie yra Dievo paveikslas. Jie nėra Jo panašumas.

Origeno mintį plėtoja vienas žymiausių Kapadokijos tėvų – šventasis Grigalius Nisietis. Pasak jo, žmogui būdinga pasirinkimo laisvė (gr. prohairesis), tačiau ne dėl jos jis yra Dievo panašumas ir ne ji yra aukščiausia laisvės forma. Žmogus yra iš tiesų laisvas, kai turi ramią ir tyrą sąžinę, kai yra laisvas nuo ydos ir nuodėmės, kai geba pažinti tiesą ir kai nepatiria nykimo, kai yra nemirtingas. Tokia laisvė (gr. eleuthereia) pilnatviškiausiai žmogui pasiekiama tik po fizinės mirties, sielai atsiskyrus nuo kūno. Tačiau iš dalies šią laisvę žmogus gali turėti ir gyvendamas kūne. Jis gali joje dalyvauti. Tuomet net jo kūnas tampa dieviškas, šviesus ir iš tiesų gražus. Tai būvis, kuriame žmogus nori būti tuo, kas jis yra, ir yra tuo, kuo jis nori būti. Žmogaus Aš ir Kristus tampa viena.

Ši laisvė dar vadinama laisve pasirinkti gėrį ir atsisakyti blogio (dėmesio! ne pasirinkti blogį, blogio negali pasirinkti, kalbama apie laisvę atsisakyti blogio). Apie tai taip pat rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis ir šventasis Aurelijus Augustinas.

Taigi nuo pirmųjų krikščionybės amžių susiformuoja mokymas apie dvi laisvės „rūšis“ – vieną, dėl kurios esame Dievo paveikslas, – laisvę pasirinkti, ir kitą, kuriai esame pašaukti, – laisvę būti Dievo vaikais ir dalyvauti Dievo šventume. Ši laisvė dovanoja  panašumą į Dievą.

Abiejų laisvių santykio klausimas

Vadinasi, žmogui, kaip Dievo paveikslui (Aristotelio terminais, kaip causa sui, savo veiksmų priežasčiai), būdinga pasirinkimo laisvė. Liberalizmui ji šventa ir pamatinė. Bet negalima nepastebėti, kad šios laisvės neįmanu autonomiškai svarstyti. Abi krikščioniškosios laisvės sampratos siejasi. Juk netapsi Dievo vaiku, jei renkiesi kas šauna į galvą. Laisvė pasirinkti, laisvė nuspręsti turi savo ribas.

Pamėginkime tai pasiaiškinti. Peržvelkime vieną krikščioniškosios minties tradicijai būdingą mąstymo seką (tik vieną iš daugelio, nes ši tradicija labai turtinga), padedančią įžengti į laisvės slėpinį.

Siracido knygoje parašyta: „Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, Jis davė jam galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14). Pagal kitą vertimą: „Jis paliko jį (žmogų) savo svarstymų valdžioje.“ Žmogus yra savo svarstymų valdžioje. Jis save valdo, ne lemtis, ne likimas. Ne visada žmogų valdo instinktyvūs troškimai ir polinkiai, nors būna ir taip, bet iš esmės žmogus gali suprasti, ką daro, ir protingai nuspręsti dėl savo veiksmų. Ir šią galią žmogus turi visada. Gal nenaudoja, bet turi.

Eikime gilyn. Jau Nemezijus Emesietis (IV a.) atkreipia dėmesį, kad mūsų norai ir mūsų pasirinkimai yra du skirtingi dalykai. Mes norime ko nors, o renkamės tai, kas atitinka kokį nors mūsų norą. Pavyzdžiui, noriu valgyti ir tada renkuosi, kokie maisto produktai mane pasotintų, arba noriu nuvažiuoti į Vilnių, tada renkuosi, kaip kelionės tikslą pasieksiu. Trumpai tariant, noras iškelia tikslą, tada aš imu svarstyti, kaip jį pasiekti, ir nusprendžiu, kokių priemonių reikia šiam tikslui pasiekti. Pasirinkimo galia visada susijusi su priemonėmis tikslui pasiekti, o noras – su pačiu tikslu. Pasirinkimo matas yra noras.

Taigi noras siejasi su tikslais, o pasirinkimas – su priemonėmis jiems pasiekti. O dabar pažvelkime – kokios žmogaus sielos galios už šiuos veiksmus – norą ir pasirinkimą – atsakingos?

Noras priklauso valiai. Ji yra norėjimo, arba siekimo, galia (nuo Aristotelio laikų ji taip vadinama). O kam priklauso pasirinkimas? Jis svarsto ir sprendžia. Kas tai daro žmoguje? Kokia galia?

Laisvas pasirinkimas yra proto ir valios – abiejų žmogaus sielos galių – sąveikos rezultatas. Nemezijus Emesietis valią susiejo su tikslais, o laisvą pasirinkimą – valios ir proto sąveiką – su priemonėmis jiems pasiekti.

Laisvas pasirinkimas yra proto ir valios – abiejų žmogaus sielos galių – sąveikos rezultatas.

Mūsų valia visada siekia tikslų. Jie nėra vienodo lygmens. Tikslas pavalgyti ar nuvykti į Vilnių yra ne to paties lygmens kaip tikslas baigti studijas ir įgyti specialybę. Tie mažesni tikslai iš esmės gali būti laikomi priemonėmis didesniems tikslams pasiekti. Jei studijuoju Vilniuje, tada nuvykti ten tėra priemonė įgyvendinant šį didelį projektą.

Mechanizmas čia toks. Apie jį išsamiai pasakoja šventasis Tomas Akvinietis XIII amžiuje. Valia ima siekti kokio nors tikslo, pavyzdžiui, įgyti mediko specialybę. Tada abi – valios ir proto – galios sąveikaudamos pasirenka priemones šiam tikslui pasiekti – pasirengimą egzaminams, reikalingo finansavimo paieškas ir pan.

Pasirinkus konkrečią priemonę, pavyzdžiui, lankyti korepetitoriaus pamokas, tai tampa valios objektu, ir valia šias pamokas laiko tikslu ir „įjungia“ priemonių, arba mažesnių tikslų, pasirinkimo mechanizmą. Tada valios ir proto bendras veikimas pasirenka priemonę sėsti į autobusą ir važiuoti į pamoką, šis važiavimas valiai tampa tikslu. Ir taip toliau.

Taigi mūsų valia yra galia, kuri nori įvairiausių tikslų – globalių ir menkučių. Šie tikslai sudaro hierarchiją. Mažesni tikslai yra tik priemonės didesniems tikslams pasiekti. O ar yra šioje tikslų hierarchijoje koks nors didžiausias žmogaus tikslas, kurio ji siekia? Ar tarp įvairių tikslų ir tikslelių, kurių siekiame, yra koks nors galutinis?

Krikščioniškasis mokymas sako: taip, yra. Aukščiausias ir galutinis žmogaus tikslas – būti su Dievu, arba žmogaus išganymas. Dauguma žmonių (krikščionių ir nekrikščionių) šį tikslą vadina laime. Jei sutartume dėl sąvokų, veikiausiai visi pripažintume, kad tokį aukščiausią, arba galutinį, tikslą turi kiekvienas žmogus. Tiesiog skirtingai jį vadina.

O jei taip, vadinasi, visas žmogaus gyvenimas vienaip ar kitaip turėtų būti susijęs su tuo aukščiausiu tikslu, ir gyvendamas žmogus visą laiką renkasi priemones šiam tikslui pasiekti. Vadinasi, žmoguje nuolat gyvas, nors gal ir neįsisąmonintas, rūpestis ir ieškojimas, kas jį ves išganymo, arba laimės, keliu, koks gyvenimo būdas, kokios vertybės, kokie moraliniai principai. Tas galutinis tikslas yra tarsi kelrodė žvaigždė, kuri traukia žmogų ir skatina rinktis tarp įvairių galimų judėjimo link jos alternatyvų. Galutinis tikslas yra tarsi reguliatyvas viskam, ką žmogus renkasi.

Taigi, mano valia dalyvauja man siekiant visokių tikslų. Dalinių, mažulyčių – kaip antai nuvažiuoti į Vilnių ar pavalgyti, didesnių – baigti studijas, sukurti gražią šeimą, ir didžiausio galutinio tikslo – būti išganytam, būti su Dievu, arba būti laimingam, – siekime.

Paklauskime taip – ar mano valia laisva?

Jeigu taip, kokia prasme ji laisva? Ar laisvai noriu būti Dievo Tu? Ar laisvai noriu būti laimingas? Na taip, laisvai. O ar šitam norui – būti Dievo Tu ar būti laimingam – būdinga pasirinkimo laisvė? Ar valia renkasi?

Ne, ji nesirenka. Ji tiesiog nori. Valia yra laisva, bet ji laisva ne pasirinkimo prasme. Tai ne pasirinkimo laisvė. Kokia tai laisvė? Valia yra laisva silpniausia laisvės forma – laisve nuo prievartos. Jos niekas neverčia rinktis galutinio tikslo, jos niekas neverčia norėti studijuoti, sukurti šeimą ar pavalgyti. Ji tiesiog nori. Valios laisvė yra laisvė nuo prievartos.

Eikime dar toliau. Kas valią skatina norėti? Kaip ji ima norėti? Dėl ko?

Ją traukia objektas, kuris yra priešais ją: laimė, šeima, specialybė, maistas.

Kas tą objektą valiai rodo?

Dauguma atvejų protas (tik galutinio tikslo atveju valią savęs link traukia Pats Dievas). Protas rodo valiai, kad šeima yra gėris, ir valia jo siekia. Protas rodo, kad studijos ir specialybė bus gėris, ir valia jų siekia. Protas yra ekranas, rodantis valiai dalykus, kurie jai bus gėris, ir ji jų siekia. Nes valia iš esmės yra gėrio siekimo galia. Ir tik todėl ji žengia į tai, ką jai rodo protas.

protas gali rodyti klaidingai.

Bet protas gali rodyti klaidingai. Pavyzdžiui, jis gali rodyti valiai, kad turtai ir žmonių garbė bus gėris, kuris atneš laimę. Jis gali rodyti, kad alkoholis, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai ir pinigų kaupimas atneš laimę. Jis gali rodyti, kad ukrainiečių žudymas ir jų žemių užgrobimas atneš laimę. Tai – proto defektas. Tai panašu į situaciją, kai žmogus nori valgyti, o protas siūlo paskanauti nuodų. Protas gali klaidinti. Jo svarstymuose tenka ieškoti silpnos vietos, dėl kurios žmogus ima įgyvendinti klaidingus sprendimus.

Kodėl žmogaus protas nusprendžia klaidingai? Nuo ko tai priklauso? Krikščioniškosios minties istorija, beje, remdamasi antikinių filosofijos mokyklų įžvalgomis, išplėtojo gaivų mokymą apie dorybes, kaip būtiną pamatą žmogaus protingumui formuoti. Tačiau svarbu ne vien dorybės.

Dievas paliko žmogų jo svarstymų valdžioje, – sako Siracido knyga. Svarstymas yra jautrus dalykas. Dovana, kuria reikia protingai naudotis. Žmogus svarsto, kokias priemones galutiniam ir visiems mažesniems tikslams siekti pasirinkti. Ir svarbu pasirinkti tinkamai.

Žinome, kad praktiniais klausimais juo daugiau žinių turi, juo geriau pasirinksi. Ruošdamiesi pirkti automobilį, daugybę laiko praleidžiame ieškodami informacijos, analizuodami ją, nes norime priimti geriausią sprendimą. Ir operacijai ruošdamiesi ieškome chirurgo, turinčio didelę patirtį, nes jis – tikėtina – nesuklys. Ir su visais buitiniais žemiškaisiais dalykais taip. O jei kalbame apie viso mūsų gyvenimo projektą? Ar turime pakankamą kompetenciją? Ar šioje srityje pakanka, kaip sakoma, „iš bendro išsilavinimo“?

Ne tik Vakarų, bet ir visose kultūrose ir civilizacijose, net gentinėse bendruomenėse rodomas didelis rūpestingumas esminių žmogaus gyvenimo principų, vertybių, pasaulėžiūros atžvilgiu, kitaip tariant, tikrovės, kokia ji iš tikrųjų yra, pažinimo ir tikrovės tiesos pažinimo atžvilgiu. Tai yra pamatinė sąlyga, norint iki galo išskleisti savo žmogišką prigimtį, tai pamatinė sąlyga norint nesuklysti.

Šis pažinimas lemia ne tik žmogaus charakterio bei dorinį ugdymą, jis statydina žmogų ir padeda jam būti iš tiesų laisvam. Laisvam ne daryti ką noriu, laisvam ne pasirinkti pačiam pagal savo autonomišką supratimą, bet būti tuo, kuris geba pasirinkti tinkamas priemones galutiniam tikslui pasiekti. Tokį žmogų šventasis Anzelmas Kenterberietis vadina gebančiu tarnauti teisingumui. Tikra laisvė reiškia atsakomybę už save, už kitą žmogų, už savo tautą, valstybę ir net pasaulį.

Vietoj išvadų

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad nors laisvės sąvoka šiandien vartojama labai įvairiai, turint tokią turtingą krikščioniškosios minties istoriją, netiktų laisvę tapatinti su darymu kas patinka arba su veikla pagal savo instinktyvius polinkius ir troškimus.

Be to, vertėtų kritiškiau vertinti liberalizmo laisvės sampratą, kuri laisvę grindžia autonomiška paties žmogaus proto sprendimo galia. Juk iš esmės laisvė yra teisingų priemonių galutiniam tikslui pasiekti pasirinkimas ir jų įgyvendinimas. Tokiai laisvei reikia ugdymo, pažinimo ir savęs statydinimo. Tai pastangų ir kovos kelias. Tačiau būtent jis suteikia protui galimybę priimti teisingus sprendimus ir rodyti valiai iš tikro gerą objektą.

Krikščioniškosios minties tradicijoje laisvė suvokiama dvejopai. Pirmiausia, laisvė, dėl kurios svarstome, renkamės ir sprendžiame patys. Ji yra mums duota. Dėl jos, pasak dalies krikščionių mąstytojų, esame Dievo paveikslas. Ir kita laisvė, į kurią esame pašaukti, Dievo vaikų šventumo laisvė. Ji laikoma aukštesne ir tikrąja laisve. Ji įgyvendina mūsų pašaukimą būti Dievo panašumu. Ir ši laisvė yra pirmosios – pasirinkimo – laisvės matas.

Todėl pasirinkimo laisvė nėra savivalė, ji turėtų būti tinkamai subordinuota galutiniam žmogaus tikslui. Tačiau nėra visai aišku, kaip žmogui jį pasiekti, o ir suklysti čia nevalia (tai ne automobilis ir net ne operacija, o viso žmogus gyvenimo projektas). Taigi kadangi žmogus stokoja pažinimo, jam reikalingas ugdymas ir ugdymasis, lavinimas ir lavinimasis, leidžiantys eiti vis didesnio išsilaisvinimo kryptimi – nuo pirminių savivalės impulsų, instinktyvių norų, kuriuos įveikę pereiname prie proto valdomų norų, o galiausiai lavindami savo pažinimą ir ugdydami dorybes prieiname prie teisingai pasirenkančio sprendimo laisvės, kuri mus veda į Dievo vaikų šventumą.

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Kas yra laisvė? Krikščioniškosios filosofijos požiūris appeared first on LAIKMETIS.

Pasirinkimo laisvė nėra savivalė, ji subordinuota galutiniam žmogaus tikslui. Tačiau ne visada aišku, kaip jį pasiekti. Žmogus stokoja pažinimo, tad jam reikalingas lavinimas ir lavinimasis, ugdymas ir ugdymasis, kurie veda į vis didesnį jo išsilaisvinimą - į Dievo vaikų šventumą, sako L. Šulcienė.

Kviečiame pasiklausyti apie laisvės sąvoką, jos vartojimą visuomenėje ir krikščioniškos minties tradicijos reikšmę jos suvokimui.

The post Doc. Dr. Lina Šulcienė. Kas yra laisvė? Krikščioniškos filosofijos požiūris appeared first on LAIKMETIS.

Net intelektualų pasauliui, tokios sąvokos kaip tiesa, objektyvumas tampa svetimomis, sako L. Šulcienė. Tiesos nėra, viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime. Esame šitos kultūros vaikai. Kalbėjimas apie tiesą šiuo metu kelia rūpesčių, nes „galima įrodyti bet ką".

Mes gyvename neoliberalios demokratijos erdvėje, kur turi vykti viešas apsvarstymas. Tai nuomonių kultūra. Jai svarbu, kad čia niekas neturi prieigos prie tiesos ir tikrovės. Niekas negali žinoti tiksliau. Yra tik nuomonės, kuriomis susitikus galima apsikeisti.

O krikščionis sako - „Aš žinau tiesą".

Pranešimas skaitytas Atsinaujinimo dieną „Liudytis tiesa“ spalio 23 d. Kaune.

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Ką reiškia būti protingu? Krikščionis ir tiesa appeared first on LAIKMETIS.

Mums reikia kurti „ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius“. „Mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį“, atskleistų „nepastebimą kasdienos heroizmą“, gebėtų „žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu“. „Žmonija nusipelno tokių pasakojimų, kurie atitinka lygmenį, į kurį ją pakėlė Jėzus,“ – rašo Šventasis Tėvas.

Šiandien noriu pristatyti tokį pasakojimą. Tai – vyskupo Jono Kaunecko knyga „Prieš visus vėjus“. Jai būdingos visos čia minėtos savybės. Ji iškelia į būties tiesą, nes padeda atrasti šaknis. Ir todėl, kad iškelia į būties tiesą, ji teikia jėgų drauge eiti pirmyn. Knyga kalba apie mumyse gyvenantį grožį, į pasaulį ir įvykius ji žvelgia su tėvišku švelnumu. Ji atskleidžia kasdienos heroizmą. Ir ugdo.

Knygoje daug, pavadinkim, atviros širdies teksto, kuris leidžia ją priskirti tokioms knygoms kaip šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“.

Knygoje daug, pavadinkim, atviros širdies teksto, kuris leidžia ją priskirti tokioms knygoms kaip šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“. „Kaip pirštinę išverčiau savo gyvenimą“ (P. 416), – rašo vyskupas. Atvirai, apie viską – save ir savo šeimą – jautriausius, rodos, slėptinus ir giluminius vidinius dalykus. Atvirai apie mokyklą, kunigus, vyskupus, Bažnyčios gyvenimą...

Šešiolikmečiui jam kilo protestas prieš Dievą dėl gyvenimo neteisingumo. Kai po savaitę be duonos kąsnio gyvendavo, kai nuo bado akyse būdavo žalia, burnojo širdyje ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Bet jau kitą akimirką – apstulbintas žmogiško gerumo, kai čia pat, jo akyse, mergaitė su kryželiu ant kaklo paliudijo artimo meilę vargingam žmogui – elgetai – sąmoningai apsisprendė tapti kunigu. (P. 79)

Šioje knygoje – giliausios sielos patirtys.

Pavyzdžiui, šventųjų bendravimas – šešiolikmetės sielos Panevėžio katedroje su Štuthofo kankiniu kun. Alfonsu Lipniūnu.

„Tada aš, moksleivis, būsimas melioratorius, vis ateidavau Panevėžyje į jo ir mano katedrą. Ir vis klūpėjau ar stovėjau už paskutinio pilioriaus dešinėje pusėje.“ Panevėžio vienuolės davė jam brošiūrėlę su kun. Alfonso tekstu. „Ir trenkė man Jo žodis.“ Savo giliausią – kunigystės –troškimą jis patiki Lipniūnui: paprašyk Dievą,„juk Tu kankinys, Tu daug gali, Tu jau pas Dievą...“ (P. 82).

Kun. Alfonsas neskubėjo. Arba Dievas neskubėjo.

Jonas Kauneckas kunigu tapo tik po 20 metų, kai jam buvo 39-eri. Seminarijos durys jam atsivėrė tik 34-erių. O iki tol „neišpildytas pašaukimas kaip kokiu bizūnu ginė ir ginė [...] iš vienos vietos į kitą, nepaliko ramybėje“, „per keturiolika darbo melioracijoje metų devynis kartus prašymai atleisti iš darbo“ (P. 100). To laikotarpio ryškiausias suvokimas –„Visur esu ne savo vietoje“ (P. 100).

Pagaliau buvo priimtas į seminariją. Knygoje skaitome klasikinį dvasinio gyvenimo scenarijų – piktasis vieną po kitos stato kliūtis sielai, trokštančiai tarnauti Dievui. Ir kai jau pagaliau buvo priimtas studijuoti, sunkiausia kliūtis – Tėtė dėl to išgyveno gilią skriaudą.

„Kai parvažiavęs namo pasakiau tėvams, kad jau esu klierikas, tėvas krito ant lovos verkdamas ir net atsisveikinant nebekalbėjo su manimi. Išvažiavau skaudama širdimi... Jau Seminarijoje būdamas sužinojau, kad jis susirgo ir nebepakyla iš lovos, kalba tik apie mirtį...“ (P. 130). Ir tik po to, kai pabaigęs pirmąjį semestrą sūnus klierikas grįžo namo Kalėdų atostogų, Tėtė pakilo iš patalo ir atsitiesė. Bet primicijose nenorėjo ar negalėjo dalyvauti (P. 160).

Tėtei kunigai buvo patys nežmoniškiausi žmonės. Jis turėjo liūdnoką patirtį. Ir apie ją knygoje – atvirai (P. 128). Apie viską atvirai.

Taigi skaitome dvasinio gyvenimo pamokas, – ši knyga gali būti laikoma dvasinio ugdymo vadovu. Pirmiausia, per aprašytas savo ir kitų žmonių gyvenimo istorijas, gyvenimo pavyzdžiais liudijančias dvasinio gyvenimo dėsnius ir principus.

Knygoje aprašytiiškalbingi maldingumo, nuolankumo, kantrumo ir aukos pavyzdžiai – Mamytė, sesuo Stasė, Luksnėnų kaimo moterys, priėmusios jaunąjį melioratorių Joną Kaunecką gyventi savo kukliuose namuose (P. 94-98), Končiuvienė, tuometinio Naujosios Vilnios klebono mama (P. 208).

Arba štai tokia paties Kauneckų Jonuko, dar paauglio, gyvenimiška situacija.

„Vieną žiemą teko gyventi Ramygalos gatvėje. Šeimininkų sūnus buvo luošas. [...] Man tėvai negalėjo įdėti daugiau maisto, kaip kokį kilogramą lašinių pusmečiui. Tik po mažą rėželį kasdien valgydavau, kad užtektų. Bet kartą pastebėjau, jog nuo mano lašinių gabalėlio graužta dantimis. Aiškiai matėsi – galėjai net dantis suskaityti. Parašiau raštelį: „Pagailėkite manęs, aš tik tiek teturiu“ ir peiliu nulyginau dantų žymes. Bet kitą dieną vėl tas pats. Taip ir rašinėjau, vis pabadaudamas, niekas nesikeitė. Kalbėtis nebandžiau, nedrįsau...“ (P. 79)

Kalbėtis nedrįso. Taip ir rašinėjo...

Graži siela.

Ji atpažino pati save jau vėliau – kai Maskvoje, Dostojevskio muziejuje, pamatė Iljos Glazunovo paveikslą „Kunigaikštis Miškinas“. Įspūdingas paveikslas. Ypač akys – tiltas tarp dangaus ir žemės. Siela pažino save, ir suskambo jautriausia jos styga – eiti į žmones (P. 100).

Šis skambesys ir atvedė į seminariją. O kunigiško pašaukimo kryptis bus suformuluota primicijų paveikslėlyje dviem Šventojo Rašto fragmentais: „Visi kaip vienas kovokime už tikėjimą ir nė iš tolo nesiduokime priešų išgąsdinami“ (Plg., Fil 1, 28). „Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit“ (Ps 30, 25). Ši prisiminimų knyga apie tai pasakoja: drąsią ir tvirtą širdį ir kovą už tikėjimą.

Tai – ir bendradarbiavimas „Kronikos“ leidyboje, ir pogrindžio žurnalo „Lietuvos ateitis“ 1978-1979 metais leidimas (P. 225). Tai ir procesijų Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus atnaujinimas, kai vienas nešė Kryžiaus relikviją (P. 164-165) ir daugybė kitų dalykų – darant tai, kas draudžiama (P. 170). Ne pigu 1978 metais iš įkalinimo grįžusią ses. Nijolę Sadūnaitę pakviesti kalbėti šventoriuje žmonėms (P. 176), nors grėsmė pakliūti į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę buvo pakankamai rimta.

Knygoje daug rašoma ne apie save, o apie kitus žmones.

Knygoje daug rašoma ne apie save, o apie kitus žmones: labai jautriai – apie Mamytę, Tėtę ir seserį Stasę, taip pat apie Onutę Pranckūnaitę (P. 141), vargoninką Alvydą Šeduikį (P. 162), kun. Virgilijų Jaugelį (P. 195-196), vokiečių kalbos mokytoją Steputę (P. 215-216) ir t. t.

Ir pasakojimas apie save dažnai skaitytoją moko nuolankumo ir gražaus santūrumo laikysenos: Tamkevičius, žinoma, pranašesnis – jis turi geresnę orientaciją ir moka daug taikliau atsakyti kėgėbistams per tardymus (P. 282), o Svarinskas daug drąsesnis. Ir į kandidatus būti vyskupu mane įrašė tik atsarginiu (P. 335), vargiai kas tikėjosi, kad galiu juo tapti. Buvau mažiausiai tikėtinas vyskupas (P. 342). O knygos pabaigoje: „Ar troškau vyskupo garbės? Noriu dabar verkdamas šaukte šaukti: ne, ne ir ne!“ (P. 413)

Tikėjimą stiprina įspūdinga istorija, nutikusi nuvykus atlikti kunigiškus patarnavimus pas Sibiro vokiečius. Tikras Dievo stebuklas. Kunigas Jonas Kauneckas po tarnystės Sibiro vokiečiams jau turėjo skristi lėktuvu namo.

Bet išvykti nepavyko, nes į tą pačią vietą lėktuve buvo parduoti du bilietai, ir jam neliko vietos. Jo skrydis buvo perkeltas, taigi atsirado galimybė aplankyti dar vieną nespėtą apvažiuoti vietovę. Joje kunigas suteikė sakramentus beveik šimtametei senutei Anai Braun, kuri po savaitės mirė. Ligonė buvo visai praradusi viltį, kad Dievas ištesės savo pažadą, duotą Marijai Margaritai Alakok: kas pirmuosius devynių mėnesių penktadienius priima Komuniją, tas be išpažinties ir Komunijos nemirs...  Atvykusį kunigą savo kambary senolė sutiko gausinga rauda (P. 268).

Autorius mums pasakoja ir sovietinių represijų laikmečio kontekstą. Pradėjęs nuo Lietuvos knygnešių ir knygnešystės (P. 226) jis rašo pogrindžio spaudos istoriją (P. 136-139, 225), apie Panų kalną, represijas per atlaidus (P. 181-187). Jis pateikia mokytojų laiškus, kurie pulsuoja to meto dvasia (P. 250-257). Knygoje – gaivi Eucharistijos bičiulių istorija (162, 173-179) – rekolekcijos (P. 200), kelionės po Lietuvą autobusu kiekvieną vasarą (P. 193-195), kryžių kalno tvarkymas (P. 178), vaikų ruošimas išpažinčiai (P. 211) ir t. t.

Matyti tėviškas, mylintis kunigo Jono rūpestingumas ir atlaidumas jauniesiems Eucharistijos bičiuliams. Dėl miego stygiaus, intensyvaus bendravimo ir kelionės įspūdžių mieguisti ne visada norėdavo išlipti iš autobuso ir nueiti į atvirą bažnyčią. Arba – išgaudojaunimas karosus kažkieno kūdroje. Be jokio kaltinimo, tėviškai jautriai – „mano išdykėliai“. Išsitraukia piniginę ir padengia kūdros šeimininko nuostolius (P. 193-195, P. 198). Jaunimas yra jaunimas. Svarbu, kad jie bendrautų. Ir net užsidirbtų. O tai reikia suorganizuoti. Bet dažydami stogą ir varpinę jaunieji Eucharistijos bičiuliai nudažė zakristijonui batus. Tas pakėlė triukšmą. Skundėsi net vyskupui. Teko aiškintis kunigui Jonui Kauneckui (P. 200).

Vyskupas – žodžio meistras. Istorija jo pasakojama atgyja. Ir apie Panevėžio miestą (P. 375), ir vokiečių katalikus Sibire (P. 262-268), ir apie partizanų parką (P. 387-392).

Vyskupas primena mums ir jau pamirštų tikėjimo praktikų žavesį. Mažai kas žino, kad dar prieš kelis dešimtmečius per Velykas žmonės budėdavo per naktį iki Prisikėlimo šventų Mišių. Visose Lietuvos bažnyčiose! Kad budėjimo metu kai kuriose vietose buvo rengiami spektakliai (P. 176-177). Vyskupas pasakoja ir apie mažiau girdėtą rožinio perdavimo maldingumo praktiką (P. 177-178).

Jis rašo atvirai. Atvirai ir kritiškai.

Knygoje kalbama apie kritikos svarbą. Visuomenės gyvenimo reiškinių, Bažnyčios ir savo paties atžvilgiu. Deja, pasak jo, Lietuvoje kritika sunkiai priimama. Itin įdomi čia pateikta išsami kritikos nepriėmimo priežasčių analizė (P. 346-348).

Vyskupas mėgsta kartoti seną bažnytinę patarlę: „Klysti – žmogiška, pasilikti klaidoje – velniška, o pakilti iš klaidos – dieviška“ (P. 350). Pasak jo, Bažnyčiai kritika yra būtina. (P. 347, 344). Vatikano II Susirinkime Ji pasirinko atsinaujinimo kryptį.

„Atsinaujinimui, – rašo vyskupas, – pirmučiausia reikia kritikos“ (P. 344). Ir jis nurodo Bažnyčios gyvenimo blogybes: kunigų apsileidimą, girtavimą, grubumą su žmonėmis, kainų už patarnavimus nustatymą (P. 344, 393), pamokslų kokybės problemą (P. 347), netinkamą laidotuvių Mišių tvarką (P. 202-203), išskirtinį dėmesį iškilmingiems dvasininkų išėjimams, menkstant Švenčiausio Sakramento garbinimui (P. 405) ir t. t.

Vyskupas kalba net apie Vatikano II Susirinkimo nutarimų išdavystę.

Vyskupas kalba net apie Vatikano II Susirinkimo nutarimų išdavystę (P. 343), „nes, pasak jo, daromi tik išoriniai pakeitimai. [...] Bet nėra taip laukto gilesnio dvasinio gyvenimo, pamaldumo, didesnio jautrumo, susivaldymo, pasiaukojimo, užsidegimo“ (P. 343-344).

Knygoje – ne tik kritika, bet ir pasiūlymai, ką daryti (P. 346). Kita vertus, joje mėginama griauti viešojoje erdvėje dažnai skambančias mąstymo klišes apie Bažnyčią, pavyzdžiui, kad ji paskendusi piniguose (P. 345). Be to, vyskupas negaili kritikos sau.

Jis mano, kad yra rėksmingas (P. 326). Kritiškai kalba apie kai kurias savo provokacijas per pamokslus (P. 348-349). Atvirai kalba apie kritiką savo iniciatyvų atžvilgiu, pavyzdžiui, kai dirbo Telšių seminarijoje ir organizavo keliones į užsienį su klierikais (P. 333).

Be to, pateikta visa išklotinė klaidų, kurias mano padaręs būdamas vyskupu (P. 380, 382, 403)... Ir jis linkęs kritiką priimti. Augustino „Išpažinimų“ dvasioje jis dažnai prisipažįsta savo silpnumą (pavyzdžiui, scena susirinkime pas dekaną P. 242).

Tačiau rašo: „Aš laikausi tokio principo, kad reikia veikti, net rizikuojant padaryti klaidų, o kai jų pasitaiko, jas įvardyti, prisipažinti, atsiprašyti, paaiškinti. Juk visi esame žmonės.“ (P. 350)

Vyskupo Jono knyga atgaivina dvasią. Ji budina sielos ilgesį tapti tuo, kas esi, įgyvendinti savyje Dievo paveikslą ir panašumą, tai, koks esi pašauktas būti. Todėl taiklu, kad vyskupas save vadina melioratoriumi. Lotyniškai meliorator yra tas, kuris daro žemę geresnę (P. 201). Iš esmės – Tas, kuris gerina, kuris daro geresniu. Jis tikrai yra melioratorius – ne tik savo gyvenimu, bet ir šia knyga.

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Vyskupo Jono Kaunecko giliausios sielos patirtys appeared first on LAIKMETIS.

L. Šulcienė kviečia pamąstyti apie krikščionybės pateikiamą atsakymą į šį iššūkį - žmogaus laisvę.

The post Doc. dr. L. Šulcienė. Jeigu Dievas yra geras, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis? appeared first on LAIKMETIS.

Kada paskutinį kartą esate girdėję apie dorybių sąvoką? Šiuo metu jos yra tarsi išnykusios iš viešosios erdvės, sako Lina. „Keista, kad apie jas šnekame kaip apie užmirštą dalyką". Dorybė susijusi ne su mąstymu, o su praktika, veikimu, elgesio modeliais, pastebi ji.

Formuoti dorybes reiškia keisti savo prigimtį. Kokios yra keturios pagrindinės žmogaus dorybės? Kviečiame paklausyti.

The post Dr. Lina Šulcienė. Dorybės. Žmogaus, tautos ir valstybės atgimimo link appeared first on LAIKMETIS.

Melskis, ir leisk Dievui nerimauti.

Šiandien turiu atlikti nepaprastai daug darbų, todėl dabar valandą ilgiau paklūposiu ant kelių.

Dr. Martinas Liuteris Kingas

Galbūt girdėjote apie gražią krikščioniškų šeimų maldos iniciatyvą. Prisipažinsiu, stebėjau ją šiek tiek per atstumą. Kol asmeniškai nepatyriau tos maldos galios.

Taigi, kaip jau minėjau, nebuvau aktyviai įsitraukęs į šią iniciatyvą, bet artimiausi bendruomenės nariai vis persiųsdavo vieną kitą įdomesnę krikščioniškų šeimų judėjimo suorganizuotą paskaitą. Tai doc. dr. Linos Šulcienės pasidalinimas apie tiesos paieškas, tai prof. Alvydo Jokubaičio pamąstymai apie Europos ateitį…

Ir, nors visai neplanavau veltis į jokias diskusijas, Šventoji Dvasia mane pričiupo lyg Mozę, užsižiopsojusį į degantį ir nesudegantį krūmą. O jei dar tiksliau, tai lyg Simonas Kirėnietis, kuris skubėdamas iš savo kasdieninių parapijos darbų sutiko liūdną Jėzaus Kristaus nukryžiavimo procesiją. Būsena, kai supranti, kad jau nieko tu pakeisti negali, nebent pamojuoti praeinančiai kolonai peticijų nosinaite.

Ir toks visiškai nekaltas veiksmas išprovokavo labai netikėtus padarinius. Staiga, eisena sustoja ir vienas kareivis rodo pirštu prieiti arčiau. Dar bandžiau švelniai atsitraukti žingsniu atgal, bet greitai supratau, kad nėra kur trauktis. Nes lyg kokį pranašą Joną, nesėkmingai bandžiusį bėgti nuo savo misijos, pasigavo kažkur iš tolimų vandenynų atplaukęs banginis ir prarijęs išspjovė tiesiai į Ninivės turgaus aikštę.

Nebeliko nieko kito, kaip tik sekti Kristumi, nešančiu mūsų kryžių. Ir nors kryžius niekada nėra malonus, bet Kristaus artumas atperka viską. Net kryžius su Kristumi tampa Malone. Vidiniu virsmų šaltiniu. Juk gavėnia - tai Malonės metas bažnyčiai, t.y. kiekvienam iš mūsų perkrauti savo pakibusias vertybes Kristaus šviesoje. Dykuma, vedanti į sielų pavasarį - Prisikėlimą.

Maldos galia begalinė. Kas galėjo pagalvoti, kad besimeldžiant pirmajai krikščionių bendruomenei Viešpats vieną aršiausių jos persekiotojų perkeis apaštalu. Nepatikimas tapo tikėjimo skelbėju. Ir dar uolesniu, nei dvylika apaštalų sudėjus į krūvą. Ir kas galėjo pagalvoti? Tik Dievas keičia širdis. Neapleiskime maldos skydo, kad mūsų sielose klestėtų teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

The post Kunigas Algirdas Toliatas. Maldos galia appeared first on LAIKMETIS.