Brangūs broliai ir seserys!

Švenčiame 33-iąją Pasaulinę ligonio dieną Jubiliejiniais 2025 metais, kai Bažnyčia kviečia mus tapti „vilties piligrimais“. Šioje kelionėje mus lydi Dievo žodis. Per šventąjį Paulių mums perduodama labai padrąsinanti žinia: „Viltis neapgauna“ (Rom 5, 5) – ji iš tiesų stiprina mus išbandymų metu.

Tai paguodžiantys žodžiai, tačiau jie gali kelti tam tikrų klausimų, ypač kenčiantiems žmonėms. Pavyzdžiui: kaip išlikti stipriems, kai mūsų kūną vargina sunkios, neįgalumą sukeliančios ligos, galbūt reikalaujančios gydymo, kurio išlaidos viršija mūsų galimybes? Kaip su tuo dorotis, kai, be savo kančių, matome kenčiant ir savo artimuosius, kurie nori mums gero, bet jaučiasi bejėgiai padėti? Tokiomis aplinkybėmis jaučiame, kad mums reikia palaikymo, viršijančio mūsų jėgas: mums reikia Dievo pagalbos, jo malonės, jo Apvaizdos, tos stiprybės, kuri yra jo Dvasios dovana (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1808).

Tad akimirką stabtelėkime ir apmąstykime Dievo buvimą šalia kenčiančiųjų, ypač trimis būdingais aspektais: per susitikimą, dovaną ir dalijimąsi.

1. Susitikimas. Kai Jėzus išsiunčia septyniasdešimt du mokinius į misiją (plg. Lk 10, 1–9), jis ragina juos sakyti ligoniams: „Jums čia pat Dievo karalystė“ (9 eil.). Jis kviečia mokinius padėti ligoniams suvokti, kad net jų patiriama negalia, kad ir kokia skausminga ar sunkiai suvokiama ji būtų, yra galimybė susitikti su Viešpačiu. Ligos metu, viena vertus, labai raiškiai pajuntame esą trapūs kūriniai fizine, psichologine ir dvasine prasme, kita vertus, patiriame Dievo, kuris Jėzuje dalijasi mūsų kančia, artumą bei užuojautą. Jis mūsų nepalieka ir dažnai nustebina dovanodamas ištvermę, kurios niekada nemanėme turį ir kurios patys nebūtume atradę.

Tuomet liga tampa proga patirti perkeičiantį susitikimą, rasti nepajudinamą uolą, prie kurios galime prisišlieti, kad atlaikytume gyvenimo audras: tai patirtis, kuri, nors reikalauja aukos, bet padaro mus stipresnius, nes geriau suvokiame, jog nesame vieni. Štai kodėl sakoma, kad skausme visada glūdi išganymo slėpinys, nes skausmas leidžia artimai ir realiai patirti iš Dievo kylančią paguodą, „pažinti Evangelijos pilnatvę su visais jos pažadais ir gyvenimu“ (Šventasis Jonas Paulius II. Kalba jaunimui, Naujasis Orleanas, 1987 m. rugsėjo 12 d.).

2. Pereiname prie antrojo apmąstomo aspekto – dovanos. Kančia labiau negu bet kas kita leidžia mums suvokti, kad visa viltis kyla iš Viešpaties, todėl ji pirmiausia yra dovana, kurią reikia priimti ir puoselėti, idant, pasak gražaus Madeleine'os Delbrêl posakio, išliktume „ištikimi Dievo ištikimybei“, (plg. Nous autres, gens des rues, Livre de vie, 1966).

Kančios vietos daugeliu atvejų būna ir dalijimosi bei tarpusavio praturtinimo vietos.

Tik per Kristaus prisikėlimą mūsų likimai įrašomi begaliniame amžinybės horizonte. Tik iš Velykų mums ateina tikrumas, kad niekas, „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 38–39). O iš šios „didžiosios vilties“ kyla visos kitos šviesos prošvaistės, padedančios įveikti gyvenimo išbandymus bei kliūtis (plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 27.31). Negana to, ir Prisikėlusysis eina kartu su mumis, tapdamas mūsų kelionės palydovu, kaip ir keliaudamas su Emauso mokiniais (plg. Lk 24, 13–53). Mes, kaip ir jie, galime dalytis su juo savo sumišimu, rūpesčiais bei nusivylimais, galime klausytis jo žodžio, kuris mus apšviečia ir uždega mūsų širdis; galime atpažinti jį esantį laužant duoną, o jo buvime su mumis – nepaisant dabarties ribotumo – galime užčiuopti tą „anapusybę“, kuri priartėdama prie mūsų atkuria drąsą ir pasitikėjimą.

3. Prieiname prie trečiojo aspekto – dalijimosi. Kančios vietos daugeliu atvejų būna ir dalijimosi bei tarpusavio praturtinimo vietos. Kaip dažnai prie ligonio lovos mokomės vilties! Kaip dažnai, būdami šalia kenčiančiųjų, mokomės tikėti! Kaip dažnai atrandame meilę, rūpindamiesi tais, kuriems reikia pagalbos! Suvokiame, kad esame vilties „angelai“, Dievo pasiuntiniai vieni kitiems, visi kartu: ligoniai, gydytojai, slaugytojai, šeimos nariai, draugai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės; kad ir kur būtume: šeimose, klinikose, slaugos namuose, ligoninėse ar medicinos centruose.

Svarbu gebėti suvokti šių malonės susitikimų grožį bei reikšmę ir išmokti juos įrašyti savo sieloje, kad jų nepamirštume: išsaugoti širdyje malonią medicinos darbuotojo šypseną, dėkingą ir pasitikintį paciento žvilgsnį, supratingą ir dėmesingą gydytojo ar savanorio veidą, laukiantį ir susirūpinusį sutuoktinio, vaiko, anūko ar brangaus draugo veidą. Visa tai yra brangintini šviesuliai, kurie net išbandymų tamsoje ne tik suteikia jėgų, bet ir moko iš tikrųjų skonėtis gyvenimu, kupinu meilės bei artumo (plg. Lk 10, 25–37).

Brangūs broliai ir seserys, ligoniai ir padedantys kenčiantiesiems, jums tenka ypatingas vaidmuo šiame Jubiliejuje. Jūsų bendra kelionė yra ženklas visiems, „žmogaus orumo himnas, vilties giesmė“ (bulė Spes non confundit, 11), jos garsas aidi toli už jūsų slaugos palatų ir lovų, skatindamas ir drąsindamas reikšti artimo meilę per „sutartinę visos visuomenės veiklą“ (ten pat), darną, kuri kartais sunkiai pasiekiama, tačiau būtent dėl to yra tokia maloni ir galinga, pajėgianti nešti šviesą bei šilumą ten, kur jos labiausiai reikia.

Visa Bažnyčia jums už tai dėkoja! Aš taip pat dėkoju ir meldžiuosi už jus, patikėdamas jus Marijai, Ligonių Sveikatai, žodžiais, kuriais daugybė brolių ir seserų kreipėsi į ją dėl savo reikalų:

Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja!
Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, 
bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk,
Mergele garbingoji ir palaimintoji.

Laiminu jus kartu su jūsų šeimomis bei artimaisiais ir prašau nepamiršti melstis už mane.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2025 m. sausio 14 d.

Pranciškus
 

The post Popiežius Pranciškus. „Viltis neapgauna“ (Rom 5, 5) ir stiprina mus išbandymuose appeared first on LAIKMETIS.

Rugpjūčio 30 d. Mišias aukos ir pamaldas Šiluvos bazilikoje ves kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas ir kunigas misionierius Vinay Kamath (Indija), maldoje tarnaus ir šlovins „Gailestingumo versmė“ bendruomenė.

„Lauksime jūsų Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje", - rašo arkivyskupija.

11.30 - rožinio malda (Bazilikoje)

12.00 - šv. Mišios meldžiant fizinio ir dvasinio išgydymo (Bazilikoje)

17.00 - rožinio procesija nuo koplyčios (aikštėje)

18.00 - šv. Mišios (Bazilikoje)

19.00 - vidinio išgydymo pamaldos ir Švč. Sakramento adoracija (Bazilikoje)

The post Ligonių dienos pamaldos Šiluvoje - su kunigu egzorcistu A. Valkausku appeared first on LAIKMETIS.

The post Popiežius kviečia melstis už ligonių sielovadą appeared first on LAIKMETIS.

„Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Nuo pat pradžių Dievas, kuris yra meilė, sukūrė žmogų bendrystei, įrašydamas į jo būtį santykių plotmę. Mūsų gyvenimo, formuojamo pagal Trejybės paveikslą, pašaukimas visapusiškai realizuojamas per draugystės ir tarpusavio meilės santykių dinamiką. Esame sukurti būti kartu, o ne vieni. Kaip tik todėl, kad šis bendrystės planas taip giliai įrašytas žmogaus širdyje, mus gąsdina apleistumo ir vienatvės patirtis, ji yra skausminga ir atrodo net nežmoniška. Ta patirtis dar labiau išryškėja išgyvenant trapumą, netikrumą ir nesaugumą, kurie dažnai atsiranda prasidėjus kokiai nors sunkiai ligai.

Pavyzdžiui, dažnai prisimenu tuos, kurie buvo siaubingai vieniši per Covid-19 pandemiją: ligonius, kurių nebuvo galima lankyti, taip pat slaugytojus, gydytojus ir pagalbinį personalą, visus pervargusius dėl darbo ir uždarytus izoliacijos skyriuose. Žinoma, nevalia pamiršti tų, kurie mirties valandą pasitiko vieni, lydimi sveikatos priežiūros personalo, bet toli nuo savo šeimų.

Taip pat su liūdesiu dalijuosi kančia ir vienatve visų, dėl karo ir jo tragiškų padarinių likusių be paramos ir pagalbos: karas yra baisiausia socialinė liga, o pažeidžiamiausi žmonės už ją sumoka didžiausią kainą.

Tačiau reikia pabrėžti, kad net ir taikiai gyvenančiose bei daugiau išteklių turinčiose šalyse senatvės ir ligos metą dažnai patiriama vienatvė, o kartais net apleistumas. Šią liūdną tikrovę daugiausia lemia individualizmo kultūra, kuri aukština produktyvumą bet kokia kaina ir puoselėja efektyvumo mitą, o kai žmonės nebeturi jėgų išlaikyti tempo, ji pasirodo esanti abejinga ar net negailestinga. Tuomet tai tampa atmetimo kultūra, kai „žmonės nebelaikomi tokiais nepaprastai vertingais, kad jais būtų rūpinamasi ar kad jie būtų gerbiami, – pirmiausia vargšai ar neįgalieji, arba „dar nenaudingi“, kaip antai, negimusieji, arba „jau nebenaudingi“, kaip seni žmonės“ (Enc. Fratelli tutti, 18). Deja, tokia logika lemia ir tam tikrus politinius sprendimus, kai žmogaus orumas ir jo poreikiai nelaikomi svarbiausiu dalyku, ir ne visada pasitelkiamos strategijos bei ištekliai, kurių reikia užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų pamatinę teisę į sveikatos priežiūrą ir galimybę naudotis gydymo paslaugomis. Pažeidžiamų žmonių apleistumą ir vienatvę taip pat sustiprina tai, kad jų slauga apribojama tik medicininėmis paslaugomis, užuot išmintingai papildžius ją gydytojų, pacientų ir šeimos narių „terapine sandora“.  

Mums naudinga dar kartą įsiklausyti į Biblijos žodį: negera žmogui būti vienam! Dievas jį ištaria pačioje kūrimo pradžioje ir taip atskleidžia mums gilią savo plano žmonijai prasmę, bet kartu ir mirtiną nuodėmės žaizdą, kuri sukelia įtarinėjimus, įtrūkius, susiskaldymus ir todėl izoliaciją. Nuodėmė paveikia žmogų per visus jo santykius: su Dievu, su pačiu savimi, su kitais, su kūrinija. Dėl tokios izoliacijos nebesuvokiame gyvenimo prasmės, netenkame meilės džiaugsmo ir patiriame slegiantį vienatvės jausmą visais svarbiausiais gyvenimo tarpsniais.

Broliai ir seserys, pirminė slaugos forma, kurios mums reikia susirgus, yra atjautos ir švelnumo kupinas artumas. Todėl rūpintis sergančiu žmogumi pirmiausia reiškia rūpintis jo santykiais, visais jo santykiais: su Dievu, su kitais – šeima, draugais, sveikatos priežiūros darbuotojais, – su kūrinija, su pačiu savimi. Ar tai įmanoma? Taip, tai įmanoma, ir mes visi esame pašaukti įsipareigoti tai įgyvendinti. Pažvelkime į gerojo samariečio įvaizdį (plg. Lk 10, 25–37), į jo gebėjimą sulėtinti tempą ir tapti artimu, į švelnumą, su kuriuo jis rūpinasi kenčiančio brolio žaizdomis.

Prisiminkime šią pagrindinę mūsų gyvenimo tiesą: atėjome į pasaulį, nes kažkas mus priėmė, esame sukurti mylėti, esame pašaukti į bendrystę ir brolystę. Šis mūsų būties dėmuo mus palaiko, ypač kai sergame ir esame silpni, ir tai yra pirmoji terapija, kurią visi kartu turime taikyti, kad išgydytume mūsų visuomenės ligas.

Varginamiems ligos, nesvarbu, ar tai laikinas negalavimas ar lėtinė liga, norėčiau pasakyti: nesigėdinkite artumo ir švelnumo troškimo! Neslėpkite jo ir niekada nemanykite, kad esate našta kitiems. Ligonių būklė kviečia visus stabdyti mus įsukusį tempą ir iš naujo atrasti save.

Šiuo epochinių permainų laikotarpiu ypač mes, krikščionys, esame kviečiami perimti gailestingumo kupiną Jėzaus žvilgsnį. Rūpinkimės tais, kurie kenčia ir yra vieniši, galbūt nušalinti ir atstumti. Gydykime vienatvės ir izoliacijos žaizdas tarpusavio meile, kurią Viešpats Kristus mums dovanoja per maldą, ypač per Eucharistiją. Taip bendradarbiaujame priešindamiesi individualizmo, abejingumo, atmetimo kultūrai ir ugdydami švelnumo bei atjautos kultūrą.

Ligoniai, pažeidžiamieji, vargšai yra Bažnyčios širdyje, jie taip pat turi būti mūsų žmogiškojo dėmesio ir pastoracinio rūpinimosi centre. Nepamirškime to! Paveskime save Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Ligonių sveikatos, užtarimui, kad ji mums padėtų būti artumo ir broliškų santykių kūrėjais. 

The post Popiežiaus Pranciškaus žinia XXXII Pasaulinės ligonio dienos proga appeared first on LAIKMETIS.

Šiuos piligrimus aikštėje pradėdamas iškilmingą Eucharistiją už ligonius bei jiems tarnaujančius medicinos, slaugos, socialinius darbuotojus pasveikino Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Arkivyskupo sveikinimas buvo skirtas ir Šiluvoje tądien apsilankiusiai Socialinės apsaugos ir darbo ministrei Monikai Navickienei, Respublikinės Kauno ligoninės direktorei Dianai Žaliaduonytei-Pekšienei. Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų direktoriui Virgilijui Rudzinskui, taip pat medicinos darbuotojams iš Panevėžio, Šiaulių ligoninių, visiems gydytojams bei slaugytojams, Maltos ordino pagalbos tarnybai, Lietuvos ir vyskupijų Carito savanoriams ir darbuotojams, Lietuvos samariečių bendrijai ir kt.

Eucharistijos liturgiją drauge su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ bei vyskupu Dariumi Trijoniu (Vilniaus arkivyskupija) šventė kunigai, kurių dauguma yra tarnaujantys ligoninių kapelionais.

„Drauge su Dievo Sūnaus Motina jos Gimimo proga pagerbiame visas mergaites ir moteris, kurios atsakingai dalyvauja gyvybę nešančioje meilės paslaptyje. Moters teisių gynimas lieka sunkiai suprantamas, kai nesirūpinama kovoti prieš moters ir motinos niekinimą vos ne kiekviename žingsnyje. Mergelė Marija skatina gerbti kiekvieną mergaitę, kuri brangina savo kilnumą, ir kiekvieną motiną, kuri turi drąsos priimti iš Dievo rankų gyvybės paslaptį“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, vadovavęs iškilmingai Eucharistijai ir pasakęs homiliją.

Ganytojas pabrėžė, jog daug gerų žodžių galima tarti dvasininkams ir visuomenės, valstybėms žmonėms, medikams bei visiems, kurie kovoja už gyvybės gynimą ir išsaugojimą.

„Marija drąsina ryžtingai ginti žmogaus gyvybę. Tai vienintelis kelias į Lietuvos ateitį. Nei Europos Sąjungos pinigai, nei NATO tankai mūsų neišgelbės, jei mumyse sunyks krikščioniška samprata apie šeimą, gyvybę, motinystės šventumą“, – kalbėjo kardinolas, atkreipdamas dėmesį, jog Marija moko nebijoti savo silpnumo kovoje už tiesą ir gėrį. Dievas veikia kiekviename geros valios žmoguje ir ypač tame, kuris Juo pasitiki.

Šią Artimo meilės ir sveikatos dieną pasibaigus Eucharistijai, panašiai kaip priimant šv. Komuniją, aikštėje išsirikiavo eilės žmonių, kad savo ligose būtų asmeniškai palaiminti vyskupų ar kunigų. Ganytojai dėjo žmonėms rankas ant galvų, meldėsi už juos, kaip ir Jėzus, kuris prisiliesdavo prie labiausiai kenčiančiųjų ir darydavo pagydymo stebuklų.

Pirmąją Šilinių dieną prieš pagrindinę Eucharistiją buvo pasakyta ir pirmoji katechezė, skirta tam, kad šiuose atlaiduose apmąstytume savo bendruomenę – Bažnyčią kaip Kristaus meilės slėpinį (pagal tam įkvepiantį Vatikano II Susirinkimo dokumentą „Lumen gentium“). 

Katechezę sakęs diakonas dr. Benas Ulevičius pabrėžė, jog prieš 60 metų vykęs Vatikano II Susirinkimas – vienas svarbiausių jos istorijoje, kuris atveria naują kryptį, padeda naujai suvokti, kas esame, kur keliaujame. Tai paskutinis lig šiol vykęs Susirinkimas, jo dvasia mėginame gyventi ir šiandien.

Kaip sugyventi žmonėms pasaulyje? Kaip be Dievo rasti vienybės pagrindą? Pasak diakono, didieji pasauliniai XX a. karai ypač parodė, jog tautinio pagrindo tam neužtenka ar net tampa pražūtinga. Vatikano II Susirinkimo tėvai klausė: ką Bažnyčia gali duoti vienybei pasaulyje? Jie norėjo parodyti Bažnyčią kaip bendrystę (komuniją). Ir toji bendrystė kyla iš Dievo, kuris yra meilė. Esame sukviesti į bendrystę Kristuje.

Mūsų kaimynai latviai, gerbiantys Švč. Mergelę Mariją savo garsiojoje Agluonos šventovėje, šiemet Švč. Mergelės Marijos Gimimo švęsti atvyko į Šiluvą. Popietę latvių vyskupus, kunigus ir net kelias latvių piligrimų grupes Apsireiškimo koplyčioje pasveikino arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Šv. Mišioms latvių kalba vadovavo Jelgavos vyskupas Edvardas Pavlovskis. Homiliją pasakė Liepojos vyskupas Edvardas Stulpinas. Susišnekėti, užmegzti ryšį padėjo sesuo latvė Marija Gudė SJE, kuri darbuojasi Šiluvos Jono Pauliaus II namuose.

Vakaro šv. Mišių aukoje melstasi už priklausomybių nuo alkoholio, lošimų, narkotikų etc. varginamus žmones, jų artimuosius. Vėliau Šiluvos aikštėje buvo švenčiamos Vidinio išgydymo pamaldos su liudijimais ir užtarimo malda.

The post Šiluvoje vyko Vidinio išgydymo pamaldos appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 9-ąją buvo minima tarptautinė Epilepsijos diena, o arkivyskupijos Caritas organizacijoje veikia Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centras, kuriame siekiama plėtoti psichosocialines paslaugas sergantiems ir jų šeimos nariams, padėti šiems žmonėms geriau suprasti ligą bei gyventi labiau visavertiškai.

Maldos vakare aktyviai tarnavo patys karitiečiai – iš Kauno Šv. Jono Pauliaus II parapijos bei iš Kėdainių Šv. Juozapo parapijos. Kėdainiškės jaunosios Caritas savanorės kaip atnašas prie altoriaus nešė sergančiųjų ir Caritas bendradarbių intencijas.

Apie tikėjimo įkūnijimą per atliekamus artimo meilės darbus šv. Mišių homilijoje kalbėjęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog jei nėra gerų tikėjimo darbų, tai greičiausiai nėra ir paties tikėjimo.

„Pagrindinė gerojo samariečio užeiga yra mūsų širdis: ar yra joje vietos mūsų artimui? Skambutis galbūt seniai pakalbintam žmogui, giminaičiui, artimam bičiuliui, galbūt dovanotas laikas kitam, paklausiant, ar galima kuo nors padėti, ištiesta pagalbos ranka ištikus bėdai, ligai – visa tai yra krikščioniško gyvenimo praktika“, – sakė arkivyskupas apie artimo meilę, kai deganti širdis dėl kito žmogaus artina prie Dievo.

Bendruomeninėje maldoje meldėmės už epilepsijos paliestus žmones ir jų artimuosius, karitatyvinės misijos bendradarbius, taip pat už valstybių ir visuomenių lyderius, kad jie nepasiduotų pagundai spręsti konfliktus jėga, bet kantriai ieškotų išmintingų ir taiką palaikančių sprendimų, už visus pandemijos paliestus žmones, ypač vargstančius ir vienišus, už mūsų artumoje esančius migrantus, pabėgėlius.

Dėkojame už ištikimą tarnystę katalikų bendruomenei „Gyvieji akmenys“, Mišiose patarnavusiems šv. Jono Pauliaus II-ojo piligrimų centro savanoriams, diakonui Dariui, kun. Artūrui, ses. Agnei, mielam Ekscelencijai arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui už parodytą dėmesį ir meilę Caritas žmonėms.

Kitas maldos trečiadienis už Caritas bendradarbius – kovo 9 d.

The post Arkivyskupas K. Kėvalas: mūsų tikėjimas – ne tik žodis, mintis, bet ir darbai appeared first on LAIKMETIS.

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36)

Brangūs broliai ir seserys,

Prieš trisdešimt metų šventasis Jonas Paulius II įsteigė Pasaulinę ligonių dieną, kad Dievo tauta, katalikiškos sveikatos priežiūros institucijos ir pilietinė visuomenė skirtų daugiau dėmesio ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi [1].

Esame dėkingi Viešpačiui už pastarųjų metų pažangą dalinėse Bažnyčiose visame pasaulyje. Daug pažengta pirmyn, tačiau dar reikia nueiti ilgą kelią, kad visiems ligoniams, net ir didžiausio skurdo ir atskirties vietose bei situacijose, būtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, taip pat sielovadinis palydėjimas, kad ligos laiką jie galėtų išgyventi vienybėje su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi.

30-oji Pasaulinė ligonių diena, kurios kulminacinė šventė dėl pandemijos vyks ne Arekipoje (Peru), kaip planuota, bet Šv. Petro bazilikoje Vatikane, tepadeda mums augti artumu bei tarnyste ligoniams ir jų šeimoms.

1. Gailestingi kaip Tėvas

Šiai trisdešimtajai Pasaulinei ligonių dienai parinkta tema „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) pirmiausia kreipia mūsų žvilgsnį į Dievą, „apstų gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuris visada su tėviška meile žvelgia į savo vaikus, net jei jie tolinasi nuo jo.

Gailestingumas iš tiesų yra tinkamiausias Dievo vardas, išreiškiantis Jo esmę – ne kaip proginis jausmas, bet kaip jėga, esanti visame, ką Jis daro. Tai drauge jėga ir švelnumas. Todėl su nuostaba ir dėkingumu galime sakyti, kad Dievo gailestingumas apima ir tėvystės, ir motinystės santykį (plg. Iz 49, 15), nes Jis rūpinasi mumis su tėviška stiprybe ir motinišku švelnumu, visada trokšdamas suteikti mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje.

2. Jėzus, Tėvo gailestingumas

Didžiausias gailestingosios Tėvo meilės ligoniams liudytojas yra jo vienatinis Sūnus. Kaip dažnai Evangelijose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis! Jis „vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23).

Galime savęs paklausti: kodėl Jėzus ligoniams skiria tokį ypatingą dėmesį, kad apaštalams, Mokytojo pasiųstiems skelbti Evangeliją ir gydyti ligonius, tai tampa pagrindiniu jų misijos darbu (plg. Lk 9, 2)?

XX a. mąstytojas tai aiškina taip motyvuodamas: „Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš šios absoliučios izoliacijos kyla poreikis kreiptis į kitą, šauktis kito“ [2]. Kai žmogus dėl ligos savo kūnu patiria silpnumą ir kančią, jo širdis taip pat apsunksta, auga baimė, daugėja klausimų, aštriau iškyla prasmės klausimas dėl visko, kas vyksta.

Kaip galėtume pamiršti daugybę ligonių, kurie šiuo pandemijos laikotarpiu paskutinį savo gyvenimo etapą nugyveno vieni intensyviosios terapijos skyriuje, tiesa, prižiūrimi didžiadvasiškų sveikatos priežiūros darbuotojų, bet toli nuo mylimiausių artimųjų ir svarbiausių žemiškojo gyvenimo žmonių? Štai kodėl taip svarbu šalia savęs turėti Dievo meilės liudytojus, kurie, sekdami Jėzumi, Tėvo gailestingumo pavyzdžiu lieja paguodos aliejų ir vilties vyną ant ligonių žaizdų [3]. 

3. Prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno

Jėzaus kvietimas būti gailestingiems kaip Tėvas įgauna ypatingą reikšmę sveikatos priežiūros darbuotojams. Turiu galvoje gydytojus, slaugytojus, laboratorijų technikus, ligoniais besirūpinančius pagalbinius darbuotojus, taip pat daugybę savanorių, kurie aukoja savo brangų laiką padėdami kenčiantiems žmonėms.

Brangūs sveikatos priežiūros darbuotojai, su meile ir kompetencija vykdoma jūsų tarnystė ligoniams pranoksta jūsų profesijos ribas ir tampa misija. Jūsų rankos, liečiančios kenčiantį Kristaus kūną, gali būti gailestingųjų Tėvo rankų ženklas. Įsisąmoninkite, kad jūsų profesija yra labai garbinga, drauge supraskite ir jos atsakomybę.

Dėkokime Viešpačiui už medicinos mokslo pažangą, ypač pastaruoju metu. Naujos technologijos leido taikyti ligoniams labai naudingus gydymo metodus; moksliniai tyrimai ir toliau vertingai prisideda prie senų ir naujų patologijų įveikimo; labai išsiplėtojo reabilitacinės medicinos žinių ir kompetencijos apimtis. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno ligonio unikalumo, jo orumo ir trapumo [4].

Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną gydymo metodą negalima ignoruoti poreikio išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Net kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma rūpintis, visada įmanoma paguosti, visada įmanoma pasiekti, kad pacientas pajustų artumą, rodantį, jog žmogumi domimasi labiau negu jo patologija. Todėl tikiuosi, kad sveikatos darbuotojų ugdymo procesai padės jiems išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir užmegzti ryšį.

4. Slaugos vietos, gailestingumo namai

Pasaulinė ligonių diena taip pat yra gera proga atkreipti dėmesį į slaugos vietas. Šimtmečių būvyje gailestingumas ligoniams paskatino krikščionių bendruomenę atidaryti daugybę „gerojo samariečio užeigų“, kuriose gali būti priimami ir gydomi įvairūs ligoniai, ypač tie, kurių sveikatos poreikiai lieka nepatenkinti dėl skurdo, socialinės atskirties ar sunkumų gydant tam tikras ligas. Tokiose situacijose pirmiausia kenčia vaikai, seneliai ir pažeidžiamiausi žmonės.

Daugybė misionierių gailestingojo Tėvo pavyzdžiu skelbė Evangeliją ir drauge statė ligonines, ambulatorijas bei slaugos centrus. Tai labai vertingi darbai, per kuriuos krikščioniškoji meilė įgavo formą, o Kristaus mokinių liudijama meilė tapo labiau įtikinanti.

Pirmiausia turiu omenyje žmones skurdžiausiuose pasaulio regionuose, kur kartais tenka įveikti didelius atstumus norint pasiekti sveikatos priežiūros centrus, kurie, net ir turėdami ribotus išteklius, siūlo tai, kas įmanoma.

Dar reikia nueiti ilgą kelią, o kai kuriose šalyse gauti tinkamą gydymą tebėra prabanga. Pavyzdžiui, skurdžiausiose šalyse trūksta vakcinų nuo Covid-19, tačiau dar labiau stokojama gydymo galimybių nuo ligų, kurioms įveikti reikia daug paprastesnių vaistų.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau dar kartą patvirtinti katalikiškų sveikatos priežiūros įstaigų svarbą: jos yra brangus turtas, kurį reikia saugoti ir palaikyti; jos buvo arti vargingiausių ligonių ir tų situacijų, kurias kiti palieka užmarščiai, ir tai paženklino Bažnyčios istoriją [5].

Kiek daug vienuolijų steigėjų įsiklausė į neturinčių gydymosi galimybės arba netinkamai prižiūrimų brolių bei seserų šauksmą ir padarė viską, kas įmanoma, kad jiems pasitarnautų! Ir šiandien, net labiausiai išsivysčiusiose šalyse, šių įstaigų buvimas yra palaima, nes jose ne tik su visa reikiama kompetencija pasirūpinama kūno priežiūra, bet rodoma ir meilė, dėl kurios ligoniai ir jų šeimos yra dėmesio centre.

Šiais laikais, kai plačiai paplitusi atmetimo kultūra, o gyvybė ne visada pripažįstama verta būti priimta ir išgyventa, šios institucijos, kaip gailestingumo namai, gali būti pavyzdžiu saugant ir rūpinantis kiekviena, net ir pačia trapiausia būtimi nuo jos pradžios iki natūralios pabaigos.

5. Pastoracinis gailestingumas: buvimas ir artumas

Per šiuos trisdešimt metų sveikatos apsaugos sielovada vis labiau pripažįstama kaip nepakeičiama tarnystė. Jei skaudžiausia vargstančiųjų diskriminacija yra dvasinio dėmesio stoka – o ligoniai yra vargšai sveikatos požiūriu, – negalime jiems neperteikti Dievo artumo, jo palaiminimo, jo žodžio, sakramentų šventimo ir siūlymo augti bei bręsti tikėjimu[6].

Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad parodyti artumą ligoniams ir pasiūlyti jiems sielovadinį palydėjimą nėra tik specialiai tam atsidėjusių tarnautojų užduotis; Kristaus kvietimas lankyti ligonius skirtas visiems jo mokiniams. Kiek daug ligonių ir senų žmonių, gyvenančių namuose, laukia aplankymo! Paguodos tarnystė yra kiekvieno pakrikštytojo užduotis, prisimenant Jėzaus žodžius: „buvau [...] ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Brangūs broliai ir seserys, Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimui pavedu visus ligonius ir jų šeimas. Tegul jie randa prasmę, paguodą ir įgyja pasitikėjimo vienydamiesi su Kristumi, kuris prisiima pasaulio skausmą. Meldžiuosi už visus sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie, turėdami apsčiai gailestingumo, drauge su tinkama priežiūra dovanotų pacientams savo brolišką artumą.

Visiems nuoširdžiai suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Pranciškus

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. gruodžio 10-oji, Loreto Švč. M. Marijos minėjimas

[1] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Laiškas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos pirmininkui kardinolui Fiorenzo Angelini dėl Pasaulinės ligonių dienos steigimo (1992 m. gegužės 13 d.).

[2] E. Lévinas. „Une éthique de la souffrance“ in Souffrances. Corps et âme, épreuves partagées, red. J.-M. von Kaenel, Autrement, Paryžius 1994, p. 133–135.

[3] Plg. Romos mišiolas. VIII bendroji dėkojimo giesmė „Kristus – gerasis samarietis“.

[4] Plg. Kalba Nacionalinėje Chirurgų ir odontologų asociacijų federacijoje (2019 m. rugsėjo 20 d.).

[5] Plg. Viešpaties angelo malda Romos Gemelli poliklinikoje (2021 m. liepos 11 d.).

[6] Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 200.
 

The post Popiežius Pranciškus. Meilės kelyje būti šalia kenčiančiųjų appeared first on LAIKMETIS.

Viktoras Eskobaras, 60-metis vyras, sergantis plaučių liga, kuri, kaip teigiama, labai riboja jo „gyvenimo kokybę“, penktadienį laimėjo teisinę kovą dėl mirties. V. Eskobaras sirgo keliomis ligomis, įskaitant paskutinės stadijos lėtinę obstrukcinę plaučių ligą.

„Pasiekėme tikslą, kad tokie pacientai kaip aš, kurie serga ne terminaline, o degeneracine liga, laimėtų šį mūšį, mūšį atverianti duris kitiems pacientams, kurie ateis po manęs ir norintiems dabar oriai mirti“, - sakė 60 – ies metų Eskobaras vaizdo pranešime, kurį paskelbė jo advokatas Luisas Giraldo. Eskobaras mirė Kalio klinikoje.

Pasiekėme tikslą, kad tokie pacientai kaip aš, laimėtų šį mūšį...

Eskobaras kovojo su gydytojų, klinikų ir teismų pasipriešinimu. Liepos mėnesį šalies Konstitucinis Teismas leido taikyti eutanaziją žmonėms, kurie dėl sunkios ir nepagydomos ligos kenčia dideles fizines ar psichologines kančias, net jei jie dar nėra arti mirties.

Tuo metu Kolumbijos Katalikų Bažnyčia paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „bet koks veikimas ar neveikimas, kuriuo siekiama išprovokuoti mirtį, kad būtų įveiktas skausmas, yra nužudymas.“

The post Kolumbijoje nepagydomai sergančiam asmeniui atlikta eutanazija appeared first on LAIKMETIS.

Šių metų ligonių dienos tema: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Palydėti tuos, kurie kenčia, einant meilės keliu“. Pagrindiniai renginiai šiemet turėjo vykti Peru Arekipos mieste, tačiau dėl pandemijos teko juos atšaukti. Vietoj tarptautinio susitikimo Lotynų Amerikoje,  vasario 11 d. popiežius aukos Mišias Šv. Petro bazilikoje.

Jėzaus žodžiai „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ mus ragina kelti akis į Dievą, gailestingumo šaltinį, kuris visada su tėviška meile žvelgia į savo vaikus, net kai jie nuo jo nuklysta, rašo Pranciškus. Gailestingumas yra Dievo vardas. Didžiausias gailestingos Tėvo meilės liudytojas yra jo Sūnus Jėzus. Evangelijose daug kartų pasakojama apie ypatingą Jėzaus meilę sergantiems žmonėms. Jis „vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23).

Jėzaus žodžiai „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ mus ragina kelti akis į Dievą, gailestingumo šaltinį...

Tiek daug vietos skiriama pasakojimams apie stebuklingus išgydymus, kad savaime kyla klausimas: kodėl Jėzus skiria tokį ypatingą dėmesį ligoniams? Pasak Pranciškaus, tokio nepaprasto Jėzaus  dėmesingumo kančios kamuojamiems žmonėms priežastį nurodo dvidešimtojo amžiaus prancūzų mąstytojas Emmanuelis Lévinas: „Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš tokios absoliučios izoliacijos gimsta troškimas kreiptis į kitą, šauktis kito“. Štai kodėl taip labai svarbu, kad šalia kenčiančio žmogaus visada būtų Dievo gailestingumo liudytojų, sekančių Jėzaus pavyzdžiu, rašo popiežius.

Jėzaus kvietimas būti gailestingiems kaip Tėvas įgauna ypatingą reikšmę sveikatos priežiūros darbuotojams. Popiežius Pranciškus su dėkingumu mini gydytojus, slaugytojus, tyrimų laboratorijų darbuotojus, visus, kurie rūpinasi ligoniais ir juos gydo, taip pat savanorius, kurie aukoja brangų laiką kenčiantiems žmonėms.

Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš tokios absoliučios izoliacijos gimsta troškimas kreiptis į kitą, šauktis kito.

„Turime būti dėkingi Viešpačiui už medicinos mokslo pažangą, ypač pastaruoju metu. Naujos technologijos leido sukurti naujus terapijos būdus, moksliniai tyrimai padeda įveikti senas ir naujas patologijas, tobulėja reabilitacinė medicina. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno paciento unikalumo ir orumo“, -  rašo popiežius.

Pacientas visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną terapijos metodą negalima ignoruoti paciento, jo istorijos, nerimo ir baimės. Net ir tada, kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma slaugyti, visada įmanoma guosti, visada įmanoma liudyti artumą.

Pasaulinė ligonių diena taip pat skatina atkreipti dėmesį į slaugos vietas, kurios turi būti kaip to svetinga užeiga, apie kurią kalbama Kristaus palyginime apie gerąjį samarietį. Ne visiems žmonėms pasaulyje yra prieinamos geros ligoninės su kvalifikuotu personalu, konstatuoja popiežius, galvodamas, visų pirma, apie skurdžiausių pasaulio regionų gyventojus.

Net ir tada, kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma slaugyti, visada įmanoma guosti, visada įmanoma liudyti artumą.

Dabartiniu pandemijos metu neturtingose šalyse trūksta vakcinų nuo COVID-19. Šioje savo žinios Pasaulinės ligoninių dienos proga dalyje popiežius su dėkingumu pamini katalikiškas sveikatos apsaugos institucijas: jos yra brangus lobis, kurį reikia saugoti ir remti; jų buvimas Bažnyčios istorijoje išsiskyrė visada liudijamu artumu vargingiausiems žmonėms.

Galiausiai paminėta ir sveikatos apsaugos sielovados svarba. Norėčiau priminti, rašo Pranciškus, kad artumas ligoniams ir jų sielovadinis palydėjimas nėra tik ypatingai tam pasiaukojusių asmenų užduotis. Lankyti ligonius Kristus ragina visus savo mokinius. Paguodos tarnystė yra kiekvieno pakrikštytojo užduotis, prisimenant Jėzaus žodžius: „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Savo žinią Pasaulinės ligonių dienos proga popiežius baigia malda, kad Mergelės Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimas visada lydėtų sergančiuosius ir visus, kas stengiasi jiems padėti.

The post Popiežiaus žinia Pasaulinės ligonių dienos proga appeared first on LAIKMETIS.

Šiuo vardu pavadintą medicinos mokslų universitetą ir kliniką, o taip pat juos remiantį fondą, 1993 m. Romoje įkūrė Opus Dei prelatūra. Projekto, siekiančio žmogaus asmens vertę iškelti į biomedicinos mokslų centrą, iniciatorius buvo tuometinis Opus Dei prelatas palaimintasis Alvaro del Portillo.

Sveikindamas savo svečius, popiežius atkreipė dėmesį į tai, jog „Campus Bio-Medico“ savo veikloje rūpinasi ne tik gydymu ir priežiūra, bet tai pat moksliniais tyrimais, kad pacientai gautų tinkamiausią gydymą, o svarbiausia – visa tai daroma su meile žmogui. Kad medicina galėtų sėkmingai atlikti savo pašaukimą, jai būtina vieninga vizija, kurioje svarbiausia būtų ne idėjos, metodai ir projektai, bet konkretus žmogus, pacientas, kurį reikia gydyti susipažįstant su jo istorija, užmezgant su juo draugiškus, širdį gydančius ryšius.

krikščioniška medicinos vizija – meilė žmogui, ypač kenčiančiam ir pažeidžiamam žmogui, kurio būsenoje atsispindi Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslas.

Pasak Pranciškaus, tai ir yra krikščioniška medicinos vizija – meilė žmogui, ypač kenčiančiam ir pažeidžiamam žmogui, kurio būsenoje atsispindi Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslas. Ligoninės ir visos gydymo įstaigos, o ypač toks, kurios savo veikloje vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, turi būti vietos, kuriose į pacientą žiūrima visų pirma kaip į kenčiantį žmogų.

Kai daugiausia dėmesio skiriama žmogui, tuomet aiškiau suprantami ir mokslinių tyrimų tikslai. Medicinos sferoje rūpinimasis žmogumi be mokslo būtų bergždžias, kaip ir mokslas be rūpinimosi būtų nevaisingas. Abu šie dalykai yra tarpusavyje susiję, ir tik kartu jie paverčia mediciną menu – menu, kuriame dalyvauja protas ir širdis, kuriame darniai vienas kitą papildo profesionalumas ir gailestingumas, žinios ir atjauta, kompetencija ir empatija.

Popiežius padėkojo Opus Dei universitetui ir ligoninei, už jų vykdomą humanišką mokslinių tyrimų plėtrą. Tai labai svarbu mūsų laikais, kai dažnai einama pelno siekimo keliu, pamirštant, kad ligonių poreikiai yra svarbesni už pelną. Humaniškumo pirmenybės medicinoje svarbą parodo kritinės situacijos, tokios, kaip šiandien mūsų išgyvenama pandemija.

Dabartinė krizė parodė, kaip svarbu jungtis, bendradarbiauti ir kartu spręsti bendras problemas. Sveikatos apsaugai, ypač katalikiškų institucijų vykdomai sveikatos apsaugai, to reikia ir vis labiau reikės. Artimo meilė – tai dovanojimas ir dalijimasis. Reikia dalytis žiniomis, patirtimi, mokslu. Katalikiškos sveikatos apsaugos struktūros savo veikla turi liudyti atvirą ir išeinančią Bažnyčią, sakė popiežius.

The post Popiežius: ligonių poreikiai turi būti svarbiau už pelną appeared first on LAIKMETIS.