Ir mūsų gatvelėje, vos nusileidus į pagrindinį kelią, ant sankryžos yra mažytė parduotuvėlė. Ten maloni pagyvenusių graikų pora prekiauja viskuo: nuo baterijų ir šluotų iki pieno ir kiaušinių. Aišku, prie kasos kabo Kristaus atvaizdas, šalia jo iškabinti visokie buities reikmenys ir lemputės... Tačiau Kristus nepyksta, o šypsosi. Užėjus į tą parduotuvę tiesiog norisi persižegnoti ir, žinote ką, aš pradėjau ten žegnotis. Iš dėkingumo. Rimtai.

Praėjusią savaitę turėjau šiurpią patirtį. Išėjusi vakarop su šunimi pasivaikščioti nusileidžiu iš mūsų šalutinės į tą pagrindinę gatvę palei jūrą, kur sankryžoje ir stovi ta parduotuvėlė. Praeinu ją. Paėjus gal dešimt žingsnių už nugaros išgirstu šiurpų garsą. Buuuum. Taip skamba avarijos metu susitrenkusios mašinos, - esame girdėję tą garsą bent jau filmuose. Ir tada - tokia spengianti tyla.

Atsisuku, matau, kad iš mūsų gatvelės į pagrindinę, ties ta parduotuvėle su Kristumi, išsukinėjo automobilis, o į jį rėžėsi motociklas. Tyla. Motociklininko nesimato, greičiausiai jis perskrido per automobilį ir guli už jo. Greičiausiai be šalmo. Juk daugybė graikų čia be šalmų važinėja. Greičiausiai sunkiai sužeistas, o gal net žuvęs.

Slenka sekundės, aš stoviu kaip sapne ir bijau pajudėti tos vietos link. Iššokusi iš automobilio jauna moteris blaškosi su telefonu, turbūt kviečia greitąją. Išgirstu tik kažką sušunkant „Panagia“, kas reiškia „Šventoji Mergele“... Bijau eiti link tos vietos. Bijau pamatyti sunkiai sužeistą, o gal net žuvusį motociklininką. Bet einu.

Bijau pamatyti sunkiai sužeistą, o gal net žuvusį motociklininką. Bet einu.

Iš namų bėga žmonės. Pamatau link avarijos skubančią pažįstamą moterį, angliškai jos prašau, kad ji pakviestų kokį nors gydytoją, gal koks gyvena šalia, maža ką, juk turbūt tas motociklininkas ten guli sužeistas - gal reiks gaivinti, kol atvažiuos policija ir greitoji.

Drebėdama einu avarijos vietos link. Eidama maldauju Dievo, kad tik tas žmogus būtų buvęs su šalmu... Kad tik gyvas... Tas garsas buvo toks baisus, kaip ir smūgis...

Štai mašina, štai vairuotoja su telefonu, o aš apeinu automobilį. Ant kelio guli žmogus, šalia mėtosi šalmas. Klausiu mašinos vairuotojos, ar motociklininkas buvo su šalmu? Taip, sako ji... Jos akys pilnos ašarų, ji vis kalba ir kalba telefonu, gal su greitąja ar policija, turbūt aiškina, kur atvažiuoti...

Prieinu arčiau motociklininko, o jis guli jau su mažyte pagalvėle, kurią turbūt spėjo duoti mašinos vairuotoja, po galva, guli susiėmęs koją, juda, yra sąmoningas. Aaaaa, ačiū Dievui, gyvas... Kuo aš jam galiu padėti? Niekuo, gal jau eisiu, juk greitoji atvažiuos...

Visgi, nugali smalsumas... Prieinu arčiau... matau veidą... Nors nesvarbu, kas jis, svarbiausia, kad gyvas ... Bet pala pala, matytas kažkur. Taigi čia tas vaikinukas, gražuolis iš pliažo kavinės, uždarbiavo ten vasarą, kepdamas labai skanius mėsainius su bulvytėmis. Mano dukra su draugėmis ir pusseserėmis, kai vasarą čia viešėjo, paklaustos, ar čia joms patinka koks nors bernas, unisonu paskelbė, kad taaaaip, tas mėsainių kepėjas iš baro... Žodžiu, čia jis, gražiausias Ksilokastro bernas. Jis mane irgi atpažįsta, nusišypso tokia miela, dar vaikiška šypsena...

Sakau, vaikeli, ar tu ok? Su šalmu buvai? Taip, sako, viskas gerai, tik koją skauda... Baltas kaip popierius, šoke, išsigandęs, bet narsiai laikosi... Ir net bando keltis. Neeeee, sakau gulėk, gal yra koks vidinis kraujavimas, sulaukim greitosios... Duodu jam savo treningą, tiksliau, man draugės dovanotą, kad čia nereiktų pirkti naujų rūbų. Užkloju vaikiną tuo „adidasu", lai guli, nors šiaip šilta, bet jis juk šoke, tai geriau lai šiltai guli. Vaikinas vis trina koją, skauda matyt, paskui atsisėda, išsitraukia telefoną ir pradeda skambinėti... Turbūt mamai, dar kažkam... Kol laukiam greitosios atvažiuoja ir sužeistojo artimieji. Ilgokai užtruko greitoji, gal pusvalandį, nes ji čia net iš Korinto, esančio už keliasdešimt kilometrų, važiuoja.

Atvažiuoja policija, susidaro kamštis, prisirenka žmonių... Vieni stebi situaciją, bando reguliuoti susidariusį kamštį, kiti kalbina vaikinuką, nes visi vieni kitus pažįsta. Net Zorba supranta, kad įvyko kažkas neįprasto ir rimto, atsigula, netempia manęs, nors tik ką išėjome pasivaikščioti.

Merginos, kuri vairavo, mama, sėdi šalikelėje ant kėdės, kurią jai matyt kažkas atnešė iš šalia esančių namų, raudona kaip burokas, stambi, tokia išsigandusi moteris, spaudimas turbūt sukilęs dėl streso. Mes prieiname, o ji paprašo paglostyti Zorbą, taip matyt raminasi, vis glosto, o Zorba stovi patenkintas ir svarbus... Visi dar šoke, išsigandę, bet jau su palengvėjimu akyse... Jos su dukra išsukinėjo iš šalutinio kelio ir nepamatė iš kairės pagrindiniu keliu atlekiančio motociklo... Saulė jau žemai, šviečia tiesiai į akis... O tada bum...

Viešpatie, tas vaikinas gyvas ir beveik sveikas... Policija patikrina jo blaivumą, užpildo protokolą. Pasirodo, jo vardas Leonidas. Policija matuoja kryžkelėje atstumus, apklausia liudininkus. Atvažiuoja ir greitoji, atsargiai įkelia sužeistąjį ir išveža...

Vakare aš jį susirandu feisbuke per bendrus draugus, parašau žinutę, klausiu, kaip koja, ar lūžo? Sakau, aš žurnalistė, padariau nuotraukų iš avarijos vietos, galiu atsiųsti. Vaikinas atrašo, kad jam viskas gerai, juk jis stiprus, koja irgi sveika, nelūžo, nors skrydis virš automobilio turbūt buvo įspūdingas, o asfaltas kietas... Laimei, buvo šalmas. Aš tokia laiminga, sakau, tu mano mergaičių lietuvaičių favoritas, jos už tave pasimels. Nusiunčiu jam nuotraukas, Leonidas dėkoja...

Tą minutę, kol ėjau avarijos vietos link, visa savo esybe supratau, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Kelias dienas po to visiems pasakoju apie tą įvykį, ir apie sapną išvakarėse, kad važiuoju su dukra automobiliu, ji vairuoja (nors realybėj dar ne), baru ją, rėkiu, kad ji blogai vairuoja. Paskui susitaikome, o ji sako, kad grindis išplovė... Toks keistas tas sapnas buvo, o kai vakare įvyko ta avarija, pagalvojau, kad visgi ir pranašiškas, nes aš tą vaikinuką būtent dėl dukros ir jos draugių įsidėmėjau, o mašiną vairavo jauna šviesiaplaukė moteris, ir jos mama šalia sėdėjo.

Vis mąstau, kodėl Dievas taip gražiai tą vaikinuką ir mane, mus visus, kas ten buvo ir bėgo mašinos link, bijodami blogiausio, apsaugojo nuo tragedijos. Net koja nelūžo. Avarija įvyko tiksliai ties ta parduotuvėle su Kristumi... Kristus apsaugojo? Žinoma, o kas dar?

Dar gal apsaugojo dieviška jėga, tvyranti čia visur, Graikijoje. Gal apsaugojo tai, kad tas vaikinukas buvo su šalmu, yra labai mandagus ir mielas, kaip ir dauguma graikų. Gal jis turi savo likimą ir jam dar reikia gyventi?

O gal apsaugojo tai, kad aš pajūry renku šiukšles, kai Zorbą vedžioju... Tokios mintys mane lankė tas dienas po avarijos. Vis sukau ir sukau juostą, vis dėkojau Dievui už tą stebuklą, pamiršusi visas savo merkantiliškas smulkiaburžuazines problemas ir negandas, kamavusias iki to įvykio, kai tą minutę, kol ėjau avarijos vietos link, visa savo esybe supratau, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Gal visų mūsų geros mintys ir darbai mus ir saugo. Nuo pikto, nuo blogio... Viskas saugo. Nes Dievas yra visur ir mato viską. Tikiu tuo. Būkim geri, saugokime save ir vieni kitus. Ir Dievas mus apsaugos...

The post Ligita Juknevičiūtė. Kristus parduotuvėje appeared first on LAIKMETIS.

Aišku, nieko čia naujo po saule, pavydas - labai sunki negalia, visgi pabandysiu dabar papasakoti, ką daryti, kad gyvenimas net šiais laikais vyktų pilna koja, kad nebūtų kada stebėti svetimus ir rašyti piktus komentarus, slapčia apmaudžiai suvokiant, kad patys esam atsakingi už savo laimę, na, bent jau kasdieninę ir gan lengvai sukuriamą. O juk nieko kito be tos kasdienybės ir neturime, suprantate?

Matote, laimė, džiaugsmas bei ramybė yra būsenos, kurias įmanoma susikurti nelaukiant, kol viskas įvyks taip, kaip tikimės. Nes kai jūs nusipirksite naują išsvajotą automobilį, benzino kainos gal bus tokios, kad net nespėsite su juo nuvažiuoti iki jūros. Juk dar neseniai tikėjote, kad būsite laimingi tada, kai pasibaigs pandemija. Arba kai bus išrasta vakcina.

Tačiau kai pasibaigė pandemija, prasidėjo karas Ukrainoje. O kai pasibaigs karas Ukrainoje, jūs gal nebeturėsite sveikatos ta žinia pasidžiaugti, nes tą sveikatą bus suėdęs nerimas ir blogųjų naujienų skaitymas, tyliai ir garsiai keikiant nepažįstamus žmones, kurie jums nieko blogo nepadarė, tiesiog lygiai taip pat kaip ir jūs patikėjo, kad pasaulis turi būti toks, kaip jie įsivaizduoja. Suprantate?

Nors greitų laimės receptų kūrėjai sako, kad tereikia sau įsakyti, ir ta laimės būsena apims, visgi ne viskas taip paprasta.

Taigi, kaip išsaugoti ramybę ar bent lašelį džiaugsmo šiame beprotiškame laike? Nors greitų laimės receptų kūrėjai sako, kad tereikia sau įsakyti, ir ta laimės būsena apims, visgi ne viskas taip paprasta. Tai sugeba tik tie, kurie ilgai ir atkakliai treniruojasi, giliai tiki Dievu arba sėkmingai dirba su savo ego, jau yra išmokę suvaldyti savo nerimastingas mintis ir atpažinti nelaimingumo ir nerimo sukėlėjus, laiku juos utilizuoti…

Visgi net ir neturintiems noro ir laiko skaityti protingas savigalbos knygas yra vilties. Tikrai yra daugybė būdų pasijusti geriau netgi šiandien, kai mus atakuoja nerimastingos antraštės internete, kai kažkur vyksta karas, o politikai, rodos, lenktyniauja,  kaip pribaigti paskutinius tautiečių optimizmo likučius...

Pamenu, pernai žiemą, per pandemiją ir visus tuos skiepų ir gpasų terorus, būdavo kartais taip nyku ir negera ant širdies, kad kartais su draugu važiuodavome pasivaikščioti į kapines. Dabar juokiamės tai prisiminę, o tada tikrai, kažkur perskaičiau, kad jei viskas atrodo beviltiška, reikia nuvažiuoti į kapines, ir iškart pasijusi geriau. Juk kur geriausia suvokti ir pasidžiaugti, kad esi gyvas, jeigu ne ten, kur dvelkia amžina ramybe... Žinokite, tikrai šis metodas veikdavo, nors ir skamba tragikomiškai.

Pasivaikščiodavome, pasigrožėdavome senoviniais antkapiais ir epitafijų išmintimi, pasidrąsindavom, kad svarbu, jog esame gyvi, ir toliau gyvendavome, kol šią vasarą atvykę į Graikiją likome čia ilgam. Galima sakyti, dėl Zorbos. Ne graiko, o šuns tokiu vardu. Mes jį pernai išvadavome iš vergijos prie būdos, o šiemet jau reikėjo priimti sprendimą, ar bandome atiduoti kažkam, ar pasiliekame sau.

Pasilikome, ir dabar aš kasdien su Zorba vaikštau, nes jam, niekada iki mūsų pažinties nevedžiotam, tai yra tokia laimė... Pamatęs pavadėlį jis taip juokingai pradeda sukiotis ir šokti savo pasivaikščiojimo viliotinį, kad aš kaskart pasijuntu laiminga, suvokdama to gauruočio džiaugsmo laipsnį. Kasdien dėkoju tam šuniui, kad jis mus padrąsino likti Graikijoje, nes tikrai nebuvo jo kur dėti, o vežtis į Lietuvą - juo labiau.

Tiesą sakant, nesinorėjo grįžti į Lietuvą dėl daugybės priežasčių.

Tiesą sakant, nesinorėjo grįžti į Lietuvą dėl daugybės priežasčių, tad likome čia atseit dėl Zorbos. Skamba vaikiškai? Galbūt, bet kas žino, kurie mūsų poelgiai yra teisingiausi: tie vaikiški, ar brandūs ir racionalūs?

Taigi, vaikštome mes su Zorba šiandien pajūriu, renku sau visokius gražius medgalius, kuriuos paskui ištapau, ir staiga užsinoriu rinkti per audrą bangų išmestą plastiką ir šiukšles. Juk žinome, kad tie visokie plastikiniai reikaliukai labai daug žalos jūrų gyvūnijai padaro, tai, sakau, gal bent vieną kokį vėžlį pavyks nuo įsipainiojimo į tinklus ar kamštelio prarijimo išgelbėti.

Taigi, renkame mes tas šiukšles, ir aš galvoju. Viešpatie, kokia laimė, aš net tik galiu išeiti pasivaikščioti, nulaikyti tą didžiulį šunį, kuris mane kaip vėliavą tempia, kai pamato savo gentainį. Aš dar galiu ir štai tokį prasmingą darbą atlikti, niekieno neprašoma ir neverčiama, - ar tai ne palaima?

Beje, esu naktimis Vilniuje plovusi savo laiptinę, kai vienu metu neturėjome valytojos, bet nesakiau to kaimynams, norėjau padaryti siurprizą, nes irgi kažkur perskaičiau, kad darbas be atlygio ar pagyrimo, ne už pinigus, o dėl kitų gerovės, padaro žmogų laimingesnį. Gal todėl šiuo metu išgyvename tikrą savanorystės bumą, nes žmonės jaučia, kad ši veikla daro juos tiesiog laimingais.

Jeigu nenorite rinkti šiukšlių ar paslapčia plauti namo laiptinės, siūlau maudytis jūrose, ežeruose ar bent išeiti pasivaikščioti, pasigrožėti gamta. Neturite motyvacijos? Tiesiog prisiminkite save, kai, pavyzdžiui, sunkiai sirgote ir net neturėjote jėgų to padaryti. Arba prisiminkite tuos, kurie dabar sėdi kalėjimuose ar gyvena susigrūdę kur nors megapoliuose, lūšnynuose, be medžių ir parkų, kurių pas mus dar, ačiū Dievui, pilna.

Aš čia, Graikijoje, vis dar kasdien maudausi jūroje ir, manau, darysiu tai net žiemą. Oras dar šiltas, jūra irgi, bet vakar pirmą kartą per penkis mėnesius tikrai lijo ir net griaudėjo, tai neišsimaudžiau. O šiandien lietus nurimo, bet vėjas pučia stiprus, bangos didžiulės, niekas nesimaudo. Aš darau savo penkis Tibeto pratimus ryte ir mąstau, kad visgi noriu maudytis. Sakau sau, palauk, juk jei tokiu oru dabar savaitgaliui Lietuvoje nuvažiuotum tris šimtus kilometrų iki jūros, būtų toks oras ir tikrai šilta jūra, juk bėgtum maudytis laiminga, tiesa? Tai aišku.

Šokau į šlepetes, pasikviečiau ir lietuvaites, kurios čia ilsisi, maudėmės, turškėmės bangose, laimingos, nors jos iš pradžių irgi abejojo, galvojo, kad bus šalta... Kurgi ne, net karšta buvo iš to smagumo.

Kas jus daro laimingais? Prisiminkite, juk kažkada vaikystėje tikrai galėjote valandų valandas piešti, svajoti, sklaidyti meno albumus, kurti eiles, dainuoti ar šokti, negalvodami, kaip atrodot, tiesa? Tai kas dabar trukdo tai padaryti?

Tikrai visada yra kažkas tokio, kas nuskaidrins sielą. Juk Dievas mums davė viską, kad būtume ramūs ir laimingi kas beatsitiktų, tereikia žengti Jo link ir pasakyti ačiū už galimybę gyventi. Jausti. Kvėpuoti. Matyti. Grožėtis debesiu ar tyru mylimo žmogaus žvilgsniu. Nusišypsoti nepažįstamam žmogui.

Mes čia su Zorba, kai vaikštome, su visais sveikinamės, prie jūros sėdintys senjorai mus kalbina, klausia šuns vardo, ar liksime čia žiemoti. Matau, kaip jiems smagu tai daryti, jie tikrai myli gyvenimą, smalsiai stebi jį, atrasdami visuose, net paprastuose, dalykuose, džiaugsmą ir bendravimo malonumą. Ir šiaip čia žmonės sveikinasi, o jei sustoju prie kaimynės namo pauostyti rožių, būna, kad gaunu jų dovanų. Tuomet einu namo su tom rožėm išsišiepusi ir susigraudinusi.

Nes atėjome čia mylėti ir gyventi. Nepamirškime to, nes karai pasibaigs, kaip jau buvo ne kartą, o mes atsigręžę turėsime įvertinti, ką tuo metu rinkomės. Ramybę, gyvybę, taiką širdyje ir meilę, ar neapykantą ir tulžingas mintis, kurios atimą gyvenimo džiaugsmą ir viltį. Aš renkuosi ramybę ir meilę, kas beatsitiktų.

Nes mūsų pasirinkimai ir intencijos yra pagrindas ateičiai, kuri neišvengiamai ateis. Jeigu netikite amžinybe, prisiminkite, kad apie mus kada nors kurs filmus ir knygas, kalbės vaikai ir anūkai, ir mes tose istorijose būsim tie, kurie įkvėpė, arba tie, kurie atrodė menki, bedvasiai ir apgailėtini. Tai pasistenkime būti verti vardo To, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą.    

The post Ligita Juknevičiūtė. Jeigu jau esam čia appeared first on LAIKMETIS.

Prieš daug metų viena mano pažįstama Simona (pavadinkime ją taip dėl asmens duomenų apsaugos) emigravo. Po didelių asmeninių sukrėtimų, praradimų, paskendusi skolose ir apimta didelio nerimo, palikusi vaikus Lietuvoje jų tėvui. Mažiukus vaikus. Svetur būdama ji atrado tikėjimą, namie pasistatė altorių su Marija ir Kristumi, kaip suprantu, meldėsi, meditavo - darė viską, kad išgyventų, kol galės vaikus pasiimti pas save.

Pabaiga laiminga, vaikai galų gale atvyko pas ją, bet tai visiems kainavo tiek nervų ir sveikatos... Galbūt tai tipinė laimės ieškotojos svetur istorija, tik su tikėjimo ir iš naujo atrasto Dievo prasme.

Pamenu, tuomet vienos išmintingos moters paklausiau: „Kaip Simona taip gali: kaip mama, moteris gali palikti savo vaikus, ir išvykti svetur". Toliau tęsiau: „Štai, maniškiui dabar metukai, neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo - geriau skursčiau, bet jo nepalikčiau”. Tuomet stebėjausi aš, tuomet dar laimingai ištekėjusi teisuolė. Ta moteris atsakė: „Žinai, Ligita, kartais, būnant šeimoje ar išsiskyrus, moteris gali būti tokia nelaiminga, kad tai tampa net fiziškai pavojinga ne tik jai pačiai, bet ir jos vaikams”. Negalėjau ir nenorėjau tuo patikėti. Dabar ne tik tikiu - dabar žinau, ir jūs žinote tokių istorijų. Neseniai visa Lietuva tokią irgi išgirdo apie mamą ir kūdikį Kaune.

Prisimenu, kaip tada, kalbėdama su bendrais pažįstamais apie tą emigrantę Simoną, išgirdau pasibaisėjimą ir nuostabą, kad toji namie turi altoriuką ir net meldžiasi. Jai tikrai kažkas negerai su galva, labai negerai, - kalbėjo apie ją buvę draugai. O juk mes buvome perestroikos vaikai. Menininkai. Muzikai. Dailininkai. Pankavome. Skaitėme Markesą ir Kastanedą. Tačiau buvome bedieviai.

Deja, mano karta dažniausia turėjo tėvus, kurie nevaikščiojo į bažnyčias. Kas dėl karjeros, kas tiesiog nuoširdžiai niekuo netikėjo. Mano tėvų kartai Dievas buvo miręs kažkur Sibiro platybėse ir KGB rūsiuose. Laimei, turėjome močiutes, kurios tą tikėjimą išsaugojo ir nusivesdavo mus vasaromis į bažnyčią.

Laimei, turėjome močiutes, kurios tą tikėjimą išsaugojo ir nusivesdavo mus vasaromis į bažnyčią.

Šiandien Dievo Lietuvoje lyg ir daugiau. Tačiau kai žmonės bažnyčioje mato politikus, kurie, vos iš jos išėję, spjaudo tautai į veidą ir eina tvarkytis savo reikaliukų, arba reikalauja vardan koronos atkišti petį, grasindami neįleisti į bažnyčias neskiepytų, tas tikėjimas atrodo labai liūdnai ir veidmainiškas. Ypač, kai pradedi stebėti gyvenimą svetur.

Dabar esu Graikijoje. Vieną vasaros dieną užsukau į miestelio bažnyčią. Nuolat čia užsuku, įmetu eurų, padeginu žvakę, paverkiu, jei sunku, tada nurimstu, nes žinau, kad esu išklausyta, ir kad viskas bus taip, kaip reikia. Tik reikia kantrybės ir pasitikėjimo Dievu. Taigi, kartą sėdžiu aš toje bažnyčioje, ją tik ką atidarė po siestos. Eina žmonės, daugiausiai į kurortą suvažiavę atėniečiai. Jaunesni, vyresni.

Staiga matau paauglių vaikinų būrelį. Jiems po penkiolika, gal šešiolika, jie penkiese. Veidai linksmi, turbūt tik ką atvažiavo su tėvais ilsėtis - juk vasara, atostogos. Karšta, prasideda maudynės ir naktinėjimai. Čia, mūsų saugiame miestelyje, vasarą paaugliai gatvėse vaikštinėja ir linksminasi iki ryto.

Naktį nekaršta, saugu, tad jie tiesiog plepa, žaidžia stalo futbolą pavėsinėje, šnekučiuojasi, net sėdi baruose ir gurkšnoja kolą ar vandenį. Alkoholio nelabai jiems kas parduoda (ir šiaip graikai negeria, jeigu ką - dar nemačiau čia girto žmogaus per tris mėnesius).

Visi vieni kitus pažįsta. Net jei pirktų, kitą rytą tėvai jau žinotų - bent taip jų sistemą man išaiškino vietiniai. Tad ir mano dukra su draugėmis čia atvykusi malasi mieste iki ryto, susirado draugų su riedlentėmis ir kitokiais paaugliškais atributais. Aš taip irgi kadaise leisdavau vasaras kaime. Eidavome į šokius nuo trylikos metų į gretimą kaimą per mišką, ir grįždavome paryčiais, nes tai buvo norma - niekas nedraudė, bernai palydėdavo po diskotekos.

Taigi, tas vaikinų paauglių būrelis apeina bažnyčią, prie ikonų persižegnoja, pabučiuoja jas, kaip įprasta čia, Graikijoje, ir tyliai kalbėdamiesi išeina. Vakare matau juos vėl mieste. Jie vaikšto pajūriu, bendrauja, rėkauja, draugiškai stumdosi, klega - kaip normalūs šešiolikmečiai. Linksmi. Blaivūs. Be jokios agresijos. Kažkur netoliese, matyt, restorane sėdi tėvai. Kartais visi kartu linksminasi. Mačiau, kaip viename bare mama šalia mūsų šoko su paaugliu sūnumi. Visi draugauja. Baruose irgi sėdi visi: ir jaunimas, ir senučiukai, visi pasipuošę ir orūs.   

Gal aš klystu, bet pasakykite man, prašau, ar daugelis iš mūsų savo paaugliams vaikams, atvykusiems, pavyzdžiui, į Palangą, sakome: „Pirmiausia, sūnau, nueik į bažnyčią, pasimelsk, kad būtų geros atostogos". Ir tas sūnus su draugais eina? Mano vaikai lankė tikybą, yra krikštyti ir lyg visada matė mano pavyzdį, kad Dievas yra tai, kas yra - tai juk taip aišku ir paprasta. Visgi, aš neįsivaizduoju, kad mano vaikai ar jų klasiokai, atvykę į Palangą ar Nidą, pirmiausia nueitų į bažnyčią. Tikrai tokių yra, bet kiek? Kur jie? Aš tokių, deja, nepažįstu. Nes pas mus tikėti vis dar yra gėda. O jeigu tu kalbi garsiai apie tikėjimą ar gilesnius dvasinius išgyvenimus, atradimus tame nematerialiame pasaulyje, esi truputį nenormalus. Tiek to, aš sutinku būt nenormalia, nes man patinka tokie pat.

Visgi, aš neįsivaizduoju, kad mano vaikai ar jų klasiokai, atvykę į Palangą ar Nidą, pirmiausia nueitų į bažnyčią.

Pavyzdžiui, tas pagyvenęs vyriškis baseine. Atvykome į pajūrio baseiną su draugu iš Suomijos. Jis mus aplankė su darbine misija, tad vėjuotą dieną atsivežėme jį čia. Gali turkštis baseine, gali būti prie jūros šalia, bet kai vėjuota, o bangos labai didelės, tada visi buriasi kur užuovėja, aplink baseiną. Aš nueinu prie jūros, sėdžiu, grožiuosi bangomis, sėdžiu viena, mąstau, strateguoju, kaip čia tą gyvenimą Graikijoje toliau tvarkytis, kad ne tik aš, bet ir kiti brangūs žmonės būtų šalia, ilgesys širdį spaudžia... Ašaros tvenkiasi...

Žiūriu, link manęs eina toks pagyvenęs Apolonas, su trumpikėmis, įdegęs ir raumeningas, žilas žilas graikas Zorba. Nu va, galvoju, turbūt kabins mane, tokią gražuolę blondinę (chi chi). Žiūriu į tolį, tikiuosi, kad praeis pro šalį, tokia visa rimta ir liūdna. Bet jis prieina ir paduoda man dvi prinokusias figas. Kažką sako, gal - valgyk, skanios, nuplautos. Iš kur jis jas gavo? Čia pajūris, akmenys, nėra jokių figmedžių aplink. Susigraudinusi dėkoju, jis kažką dar pasako graikiškai ir nueina.

Grįžtu pas savo draugus, rodau tas figas, pasakoju, valgome... Paskui pamatau tą vyriškį baseine - pasirodo, jis prižiūrėtojas. Nusiperku spragėsių, einu vėl link jūros, prieinu prie jo, pavaišinu. Jis paima vos vieną rutuliuką, turbūt nevalgo tokių nesąmonių, padėkoja. Vėliau vėl susitinkame prie baseino, klausia, iš kur aš. Sakau, iš Lietuvos, susipažįstame, jis Džordžas, suprask, Jurgis, daug metų dirbo Rode, viešbutyje. Dabar pensijoje, tad leidžia dienas toks lyg savanoris gelbėtojas ar prižiūrėtojas baseine. Šnektelime, ir tiek žinių. Bet aš laiminga, man taip faina dėl tų figų...

Na, sutikite, neįsivaizduoju tokios situacijos Lietuvoje, kad kažkur viešame baseine mane nei iš šio, nei iš to pavaišintų samdomas baseino prižiūrėtojas. Įtariu, tai net neįmanoma dėl Lietuvos higienos normų (cha cha cha). Pavyzdžiui, pavaišinti lankytojus figomis ar obuoliais. Pavaišino šiaip sau, nes aš liūdna sėdžiu. O gal aš klystu?

Ir tos Marijos, Kristaus ikonėlės nuotraukos - visur Graikijoje, kur benueitum... Parduotuvėje, kepykloje, bare, restorane, ledainėje, cukrainėje, vaistinėje, ūkinių prekių parduotuvėje, knygyne, pas odontologą, pas veterinarą... Viskas matuojama dieviškumo matu, o ne apkalbant kitus pagal savo supratimą ir sugedimą. Vienintelis, kas tave nuolat stebi, yra Dievas. Tik jam privalai patikti ir įtikti - gal todėl čia taip gera?

Beje, Graikijoj mokyklose pamokos prasideda malda. Ir jums linkiu kiekvieną dieną malda pradėti, kad nuo ryto širdyje stotų taika ir ramybė, o ne interneto pranešimai apie pasaulio beprotybę ir karus. Atėjom čia gyventi ir daugintis, taip pasakyta. Tai ir gyvenkime.      

The post Ligita Juknevičiūtė. Kada mes praradome tikėjimą, arba kodėl Graikija? appeared first on LAIKMETIS.

Palaimingai prabuvusi Graikijoje porą mėnesių be Ukrainos vėliavėlių ant kiekvieno namo, raginimų aukoti ir be sąžinės graužimo, kodėl kasryt neraudu ir nesiraunu plaukų, skaitydama pranešimus apie karą, su Ukrainos karu visgi susidūriau, ir gan tiesmukai.

Supraskit mane teisingai - aš savo ašaras dėl Ukrainos išliejau dar Maidano laikais, ir pinigų priaukojau, ir visas Anastasijos Dmitruk dainas, tokio tipo kaip „Nikogda mi ne budem bratjami" atklausiau dar pačioje konflikto pradžioje 2015 m., tad dabar, kai esu išmintingesnė ir beveik nušvitusi, nebenoriu savo nervų ir sveikatos aukoti tam, ko pakeisti negaliu, todėl renkuosi maldą ir vidinę ramybę, taip tikėdamasi daugiau prisidėti prie taikos pasaulyje ir karinio konflikto sustabdymo.

Visgi ir čia, Graikijoje, kur iki šiol dar nemačiau nė vienos Ukrainos vėliavos, ir, kiek žinau, nors ir žadėjo, graikai iki šiol nenusiuntė ukrainiečiams nė vieno ginklo, Ukrainos karo skausmas ir beprotybė mane pasivijo, bet buvo verta tai išgyventi, ir tuoj suprasit, kodėl.  

renkuosi maldą ir vidinę ramybę, taip tikėdamasi daugiau prisidėti prie taikos pasaulyje ir karinio konflikto sustabdymo.

Vieną dieną ateiname į pliažą, maudomės, o netoliese bėgioja šuniukas. Toks mielas Ši Cu, tik nukirptas, laksto prie visų, lenda į vandenį. To šuns šeimininkė pamačiusi, kad šuo jau kone lipa ant galvos vandeny medituojančiam Artūrui, ima jį šaukti rusiškai „Riči, Riči, zaraza, kur lendi, ateik", na ir palydi savo barimąsi keletu riebių rusiškų keiksmažodžių.

Mes čia jau pažįstam keletą ukrainiečių, rusų, šeimą iš Kazachstano, tad nenustembam išgirdę rusų kalbą. Taigi, žodis po žodžio, pasakome, kad ir mes suprantame rusiškai, susipažįstame, ir pirmas sakinys, kurį ta moteris paskelbia išgirdusi, kad mes iš Lietuvos, yra toks „Galite mane užmušti, bet aš už Putiną. Rusija bus galinga deržava ir valdys visą pasaulį.”

Tas pareiškimas toks tiesmukas ir tragikomiškas, kad aš pradedu nervingai juoktis, bet tvardausi ir ramiai sakau: „Mes nieko nesiruošiam užmušinėti, mylėkit savo Putiną, Lietuvoje tokių kaip jūs, mylinčių politikus labiau nei artimuosius, irgi pilna, bet mes atskridom čia, kad tiesiog ramiai gyventume gyvenimą ir išsaugotume sveiką protą šiuo visiems nelengvu metu”.

Moteris atsipalaiduoja, supranta, kad jos niekas bent jau artimiausiu metu už meilę Putinui neužmušinės, netgi tie fašistai lietuviai, ir ima pasakoti apie save. Ji vardu Tania, yra tikra ukrainietė, jau dvidešimt metų gyvena čia, Graikijoje, nes antras vyras graikas. Jiedu keliasi penktą ryto, tada plaukia į jūrą, žvejoja, o pagautas jūrų gėrybes parduoda uoste. Ukrainoje liko Tanios dukra, anūkė Alina dabar čia, pas ją, vieši su šuniuku.

Mačiau tą mergaitę, vaikštinėjančią su vaikinuku - irgi iš Ukrainos. Ženia, tas berniukas irgi čia atvyko pas mamą, meilės emigrantę, pavasaroti, daug kalba ir pergyvena dėl karo Ukrainoje, o mergaitė - nuostabaus grožio angelas, tik nekalba angliškai.

Tania labai pergyvena, nes jos dukra yra Ukrainos patriotė, už Zelenskį, anūkė irgi, dukra žada ją irgi aplankyti, bet rugpjūčio gale abi su anūke grįš į Ukrainą, Dnepropetrovską, kur galimai vyks karas, bet joms nesvarbu, jos pasiryžę kariauti ir žūti, o ne, pavyzdžiui, gyventi Graikijoje, kur Tania su vyru turi namą, žvejoja kasryt žuvis, jas parduoda ir iš to gyvena.

Vėliau supratau, kad Tania buvo išgėrusi. Ji pavaišino mus savo sugautomis ir išvirtomis krevetėmis ir paprašė, kad mes supažindintume jos anūkę su mano dukra, beveik bendraamže, nes anūkė Alina čia nuobodžiauja, gal mergaitėms bus smagiau kartu. Deja, draugystė neįvyko, nors mes dar kartą buvome susitikę pliaže, pažaidėme kortomis, bet kadangi Alina išvis nekalba angliškai, o mano dukra - rusiškai, mergaitės taip ir nesusidraugavo.

Po kelių savaičių vėl sutikau Tanią, ji ėjo palei pliažą, o pamačiusi mus, sustojo, vėl pradėjome kalbėti. Pasiguodė, kad atvyko jos dukra, bet jos nesusikalba, dukra už Ukrainą, ji už Putiną, dialogas neįmanomas. Pastebėjusi, kad Artūro sutvarstyta ranka, pasiūlė paskolinti tokį specialų diržą su spygliais, ant kurio atsigulus praeina visokie skausmai ir negandos, ji tą diržą atsisiuntė net iš Ukrainos. Naudoja jį žiemą, kai būna drėgna ir skauda nugarą, tada Tania paguli ant tų spyglių ir skausmai praeina. Jis namie, netoliese.

Einame, sako Tania, pas mane, čia minutė kelio, duosiu tą diržą, pamatysi, kaip padės spygliukų masažas. Mes panašų diržą palikome Vilniuje, tikrai geras dalykas. Tad aš einu pas vatnikę Tanią, kuri yra už Putiną ir nori, kad Rusija būtų galinga deržava, pasiimti diržo su spygliais, kad pagydyčiau artimą savo.

Ateiname į jos namą. Čia gražu, tvarkinga, kiemas dekoruotas didžiulėmis kriauklėmis, kurias Tania pati sužvejojo, bei akmenukais iš jūros. Tania suranda diržą. Jis tikrai nepaprastas, spygliukai metaliniai, kaip jogų, neparduoda tokių Lietuvoje. Tania atsiprašo, kad vėl yra išgėrusi, sako, kad matomės trečią kartą, o ji - vėl įkalusi. Pasiguodžia, kad su vyru nesutaria, o su dukra - visiška tragedija. Ji stovi išgėrusi, liūdna, nutįsusia pigia medvilnine paplūdimio suknele - dar graži, daug jauniau atrodanti moteris nei yra, bet tokia nelaiminga. Vėl įduoda man savo krevečių. Sako, jei norėsi, ateik, aš turiu gražių suknelių, atiduosiu jas tau, man jos nebereikalingos. Man nieko nebereikia.

Pasirodo, vakar Tania vėl susiginčijo su dukra dėl politikos, Tania pareiškė dukrai, kad Zelenskis yra narkomanas, toji stvėrė peilį ir pagrasino, kad persipjaus venas, jeigu Tania dar taip kalbės. Ir štai jos nebesikalba, dukra ruošiasi grįžti į Ukrainą su anūke, o Tania nieko nebegali padaryti. „Supranti, aš praradau gyvenimo prasmę”, sako ji man tyliai. Ir aš jaučiu, kaip man jos gaila, tiesiog fiziškai pajuntu tą neviltį ir motinos skausmą, suvokus, kad jokios meilės putinams ar idėjos apie velikaja deržava negali paguosti dėl to, kad mama praranda dukrą ir anūkę.

Jaučiu, kaip kaupiasi ašaros, turiu kažką pasakyti, nors mes tik vos pažįstamos, bet ji net iš manęs, „fašistės lietuvės”, tikisi kažko paguodžiančio, ir todėl sakau tai, ką jaučiu. „Tania, vienintelis dalykas, kas jus ir mus dar gali išgelbėti, yra tikėjimas. Kai man sunku, aš tiesiog meldžiuosi ir prašau Dievo, kad padėtų, kad atneštų ramybę, taikų susikalbėjimą". „Ir tai tau padeda? - klausia Tania nepatikliai. - Nes aš irgi meldžiuosi, bet...". „Tikrai padeda, tik melstis ir norėti ramybės reikia nuoširdžiai. Štai Mergelės Marijos kalnas, - mosteliu į horizontą. - Ten vienuolynas, atsisuk į jį ir melskis, prašyk taikos širdyje, sutarimo su dukra. O svarbiausia, nuo šiandien, kai grįš iš paplūdimio dukra su anūke, nė žodžio nebekalbėkite apie politiką. Tai yra beprotybė, supranti? Ir tu, ir ji, daugybė žmonių yra išplautomis smegenis, o kažkas iš to pelnosi. Kol pjaustysitės venas dėl prezidentų, žinokit, kad esat valdomos beprotybės".  

Kol pjaustysitės venas dėl prezidentų, žinokit, kad esat valdomos beprotybės.

Kažkaip taip aš jai sukalbu, apkabinu, palinkiu sėkmės, padėkoju už spygliukus ir krevetes ir išeinu. Mes naudojame tą jos diržą su spygliukais, o aš slapta spėlioju, kaip Taniai sekasi su dukra. Buvau tą dukrą sutikusi gatvėje su mano jau pažįstama jos dukra Alina, pasilabinome, susipažinome,  tokia jauna rami moteris, sako, mes grįšime į Ukrainą, nes „tam dom” (liet. ten namai), o aš jos klausydama tik palinksiu galva ir palinkiu joms stiprybės.

Ir žinote ką? Praėjo gal savaitė. Vakar mačiau tokį vaizdą. Išvedžiau šunį, ėjome jūros pakrante, kai Zorba ėmė loti ant kito šuniuko. Kitoje gatvės pusėje ėjo Tania. Su dukra ir Ričiu, tuo linksmuoliu Ši Cu. Tania buvo pasipuošusi žalia gėlėta suknele. Dukra irgi pasipuošus, pasileidusi ilgus gražius šviesius plaukus. Jos ėjo dviese, labai lėtai, matėsi, kad nori kuo ilgiau pasivaikščioti, ramiai kabėdamos ir vedžiodamos šuniuką.

Pamačiusi mane, Tania nesureagavo, gal buvo per daug įsigilinus į pokalbį. Mes su Zorba palaukėme, kol jos nutolo, nes Zorba nemoka elgtis su šunimis, jis tik loja ir tampo mane, vaidindamas, kad yra labai aršus šuo, nors iš tikro tėra nesocializuotas bailiukas.

Taigi, mes su Zorba nusekėme Taniai ir jos dukrai iš paskos. Jos pavaikščiojo pakrante, tada pasuko į dykynę kitoje kelio pusėje, paskui lėtai pasuko link namų, neskubėdamos ir sustodamas prie kiekvieno graikų namo, kol Ričis uostinėjo ir žymėjo teritoriją. Tai buvo gražiausias vaizdas pasaulyje, alsuojantis ramybe ir jaukumu.

Prisiminiau romaną „Tik su dukra”. Jis ne visai, tiksliau, visai ne apie tą vaizdą, kurį mačiau, bet iš esmės visgi apie tą patį. Kad meilė galingesnė už visas ideologijas, už Putiną, už Zelenskį ir už patį galingiausią  smegenų plovimą. Dievo meilė mums ir mūsų meilė artimiesiems. Kai kančia tampa nebepakeliama, lieka esmė. Suvokimas, kad neapykanta niekur neveda, tik į susinaikinimą, ir tuomet belieka pripažinti savo bejėgiškumą ir pasitikėti ta meile, kuriai nereikia kruvinų įrodymų.

Niekada to nepamirškite, labai prašau, nes mes dar turime laiko vėl pamilti vieni kitus ir pradėti pasitikėti Tuo, dėl kurio nereikia pjaustyti venų, nes viskas jau padaryta. Laistykime žemę mūsų meile, o ne krauju.      

The post Ligita Juknevičiūtė. Dar turime laiko appeared first on LAIKMETIS.

Ilgą laiką nieko negalėjau parašyti „Laikmečiui“. Pavasarį, nespėję atsikvėpti po pandemijos išbandymų, gavome naują smūgį - karą Ukrainoje. Tai paveikė visus, ir visus skirtingai.

Prie karo siaubo ir nerimo dėl ateities prisidėjo nuodinga atmosfera Lietuvoje, kai žmonės tapo persekiojamais ir terorizuojamais „teisingai“, pagal nurodytą partijos liniją, mąstyti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, dėtis vėliavėles feisbuke ir aukoti paskutinius pinigus karui ir bairaktarams, taip įrodant, kad, neva, esi pakankamai patriotiškas, proukrainietiškas ir antiputiniškas.

Mane ta atmosfera tiesiog siutino, nes pajutau lygiai tą patį spaudimą, koks buvo su pandemija ir vakcinomis. Žmonės, lyg tos kvailos avytės, iš vieno streso gardo buvo pervaryti į kitą, kaip į skerdyklas, kad, nebeatlaikydami įtampos, besąlygiškai klausytų valdžios ir žiniasklaidos, arba tiesiog išprotėtų ir pradėtų naikinti save morališkai ir fiziškai.

Bet savisaugos instinktas pas žmones yra stiprus, ir jie, kad kažkaip išgyventų ir neprarastų gyvenimo prasmės, tiesiog masiškai ėmėsi ieškoti atramos Dieve, dvasiniuose ieškojimuose ir tikėjime. Netikite?

Pavasarį pradėjau kurti laidą „Uždek mūsų širdis“, kurią rodo Komentaras TV ir Init TV. Joje kalbinau įvairius žmones, kuriems rūpi dvasios stiprybės, ryšio su Dievu ir tikėjimo reikalai. Kalbinau skirtingus žmones: nuo nepagrįstai, bet komjaunuoliškai aršiai, užsipulto dvasinio guru Dominyko Paškevčiaus iki kunigo egzorcisto Arnoldo Valkausko. Kalbinau vibracijų specialistę Nijolę Degutienę, psichologę Eglę Mirončikienę, šokio terapeutę, buvusius alkoholikus ir narkomanus, atradusius Dievą ir save, žodžiu, įdomius ir išmintingus žmones, savo kailiu patyrusius gyvenimo išbandymų, juos atlaikiusius ir dar padedančius kitiems.

staiga žmonėms parūpo, kaip tas piktasis veikia, kaip su juo kovoti ir ar pasaulis tikrai išgyvena Apokalipsę.

Mano laidas paprastai pažiūri apie 2 - 4 tūkst. žmonių, bet interviu su kunigu egzorcistu Arnoldu Valkausku apie tai, kaip jis kaunasi su piktosiomis dvasiomis ir ar tikrai artėja Biblijoje išpranašauti įvykiai, pažiūrėjo 30 tūkst. žmonių, taigi, lygiai dešimt kartų daugiau, nei kitas laidas. Nes staiga žmonėms parūpo, kaip tas piktasis veikia, kaip su juo kovoti ir ar pasaulis tikrai išgyvena Apokalipsę.

Ieškodama gilesnių dvasinių žinių, pavasarį užsirašiau į vienus tarptautinius dvasinius kursus internetu. Norėjau dar daugiau sužinoti apie vieną seną legendomis ir mitais apipintą mokslą, įgyti daugiau išminties ir žinių, kaip veikia pasaulis ir mūsų santykis su Dievu.

Kai įvyko mūsų pirmasis seminaras, sužinojau, kad paprastai į tokius kursus kas pusmetį užsirašo iki 500 žmonių. Bet prasidėjus karui Ukrainoje, užsirašė 18 tūkst. Įsivaizduojate, žmonių poreikis dvasingumui ir atsakymams į būties klausimus išaugo 36 kartus.

Taigi, po pusmečio nepaprastai įdomių studijų supratau, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, yra žmogaus egoizmo ir nesugebėjimo mylėti artimą savo, kaip patį save, pasekmės. O visos kančios yra tik tam, kad mes atsigręžtume į Dievą ir pradėtume gyventi taip, kaip jis prisakė Mozei ant Sinajaus kalno. Taigi, belieka taip ir gyventi, jeigu jau viskas aišku, tiesa?

Lengva pasakyti, bet kaip tai veikia praktiškai? Neteisti, nepykti, nesmerkti, nebūti tik egoistu, bet prašyti Dievo, kad jis padėtų įveikti egoistinę mūsų prigimtį. Ji nei gera, nei bloga, visi esam nulipdyti iš vieno ir to paties molio su pagrindiniu instinktu - imti, imti, imti. Taip pat norėti, norėti, norėti bei gauti, gauti, gauti. Ir vos tik pajutus pasitenkinimą - vėl norėti, norėti, norėti.

Viskas būtų puiku, bet reikia dar ir padėkoti, o ypač - stengtis bent jau norėti duoti, o ne tik imti. Suprasti ir užjausti. Suvokti, kad visi čia esam tik tam, kad pamiltume vieni kitus ir nugalėtume savo susireikšminimą. Tada pasitenkinimas gyvenimu bus gilesnis, o suvokimas, kad viskas turi prasmę, neleis palūžti net sunkiausiomis minutėmis.

Viskas būtų puiku, bet reikia dar ir padėkoti, o ypač - stengtis bent jau norėti duoti, o ne tik imti.

Štai Graikijoje valgiau avieną ir nusilaužiau danties emalio gabaliuką. Na, labai nemalonu: ir negražu, ir nervina, ir jautiesi bedantė, negraži, nuskriausta dantukų fėjos. Rugpjūtis, atostogos, pakliūti pas draugės pažįstamą daktarėlį be šansų - vienų klausiu, kitų, kas turi kokį daktarą, bet pagalbos nėra, nebent „lai ateina po mėnesio“. Bet aš negaliu mėnesį vaikščiot kaip su nudaužtu dantimi.

Vieną vakarą sėdu ant dviračio ir lekiu į netoliese esantį kioską, noriu nupirkti ką nors šeimininkės vaikams, kokių saldainių ar panašiai, nes ji mums daro ledų vakarėlį, o tie jos vaikai labai laukia tokių mažų dovanėlių. Ir staiga sutinku dar vienus pažįstamus, jie, išgirdę mano aimanas dėl danties, pasitarę sako, kad man padės, „tik eik pas mūsų stomatologą ten ir ten rytoj", „pasakysi, kad nuo mūsų, gal priims". Na, nebūčiau važiavusi dovanėlių vaikams, nebūčiau jų sutikusi, čia viskas aišku.

Kitą dieną sėdu ant dviračio, nulekiu į miestelį, užeinu į bažnyčią, tada ieškau to daktaro, be nerandu. Pakeliui randu kitą, užėjusi į kabinetą pačiame centre, ir netikėtai lengvai su simpatiška stomatologe susitariu, kad man sutvarkys tą dantį po valandos, jei aš nerasiu man rekomenduoto specialisto.

Aišku, aš jo nerandu, nes mieste esu be interneto, nepasižymėjusi lokacijos, kažkur nugrybauju, todėl dantį sutvarko toji simpatiška gydytoja, tiesą sakant, matau tik jos akis, nes ji su kauke, bet mes vis tiek susipažįstam, šiltai pabendraujam, apžiūriu jos sūnaus nuotraukas ant lentynos ir ikonas, kurios yra įprastas dalykas privačiuose gydytojų kabinetuose, parduotuvėlėse, butikuose, restoranuose ar kioskuose.

Dievas čia visur, įdėmios Kristaus ar Mergelės Marijos akys stebi ir laimina ant kiekvieno kampo. Išeinu laiminga ir dėkinga už netikėtai suteiktą pagalbą. Dantistė prigraso mane saugoti tą dantį, nieko kieto nekąsti, tik dėti į burną ir kramtyti, nes toks dantis, taip reikia, gali vėl nulūžti ta plomba.

Draugai, sužinoję, kad nebuvau pas jų dantistą, truputį supyksta, juk jie dėl manęs skambino, tarėsi, prašė priimti ir t. t. Atsiprašau jų, tikrai nesmagu, kad neįvertinau jų pastangų.

Po kelių dienų kandu mėsos iešmelį, dantis atsiremia į medinį pagaliuką ir vėl nulaužiu tą plombą, o juk daktarė prigrasė elgtis atsargiai, saugotis... Vos neverkiu iš nusivylimo. Pasiimu šunį Zorbą ir einu pasivaikščioti. Leisdamasi gatvele link jūros jaučiu, kaip kyla pyktis, norisi verkti, kaltinu save, tada tą dantistę, juk čia ji turbūt nekokybiškai padarė tą dantį, ant durniaus, aš juk nekalta...

Tada susitvardau ir sakau sau: „Neleisiu, kad pyktis mane užvaldytų. Niekam neleisiu atimti iš manęs dvasios ramybės ir dėkingumo jausmo, kurį praktikuoju sąmoningai, jeigu tik pajuntu, kad krenta nuotaika ar pasitikėjimas Dievu“.  

Pakeliu akis į dangų ir tyliai sakau: „Ačiū Tau, Dieve, kad esu čia, Graikijoje, kaip ir svajojau, kur man gera, kur mane supa puikūs žmonės ir Tavo globa. Žinau, kad saugai mane ir mano dantis. Kaip nors įsiprašysiu vėl pas tą gydytoją, viskas bus gerai“. Galit juoktis iš mano dvasinių monologų su materialistine dantinga intencija, bet...

Vos taip pagalvoju, šalia sustoja automobilis, atsidaro langas, graži moteris su sūnumi šypsosi man, sako: „Sveika, kaip sekasi, ar čia jūsų šuo?" Mudu su Zorba sustojame nustebę, nes aš nesuprantu, kas ta moteris - jos nepažįstu. Tada ji sako: „Čia aš, ta dantistė, tik be kaukės, gyvenu irgi šitoje gatvelėje, pamačiau jus, tai sustojau".

Iš laimės ir nuostabos vos nenugriūnu. Sakau: „Jūs nepatikėsite, bet aš prieš penkias minutes vėl nusilaužiau tą plombą, kandau medinį iešmelį, va, einu, vos neverkiu apie jus galvoju"... „Ak, - sako gražioji dantistė, - juk sakiau atsargiai kramtyti, na, ką darysi, nieko tokio, ateik rytoj dvyliktą, sutvarkysim tą dantį".

Aišku, kitą dieną - aš vėl pas ją, po pusvalandžio dantukas vėl tvarkingas, susimoku tik už medžiagas dešimt eurų ir laiminga, pasižadėjusi tikrai saugotis, skrendu ant sparnų namo. Dantis jau beveik mėnuo tvarkoje, tfu tfu tfu - kaip sako.

Aš tikrai žinau, kad tokiems stebuklams yra vienintelis paaiškinimas - mes patys kuriame savo realybę, nes, kaip teigia mokslas, (o mokslu reikia tikėti - chi chi chi), stebimojo elgesys priklauso nuo stebėtojo.

Kitaip sakant, jei su meile ir dėkingumu žiūrime į pasaulį, suvokiame, kad Dievas yra visur ir viskas, tuomet ir gauname tai, ką ir kaip matome. Nes tu ne tik esi tai, ką galvoji apie kitus ir pasaulį - tu ir esi tas pasaulis, ir būtent toks, kokį jį matai.

The post Ligita Juknevičiūtė. Kaip prisijaukinti dėkingumą ir laimę appeared first on LAIKMETIS.

Mano manymu, Dievas gyvena ten, kur Graikijoje subėga visi aplinkiniai kaimynai nuginti laisvai bėgiojančių benamių šunų, kai išvedu savo šunį pasivaikščioti, o šis puola ant trijų iš tų benamių šunų, maitinamų mūsų šeimininkės.

Graikai tai daro tam, kad maniškis šuo su nesusipjautų bei manęs nenutemptų ant pilvo per asfaltą.

Tuomet mano širdis prisipildo dėkingumo, mes su kaimynais susimojuojame, padėkoju jiems, o šuniukai paloję išsiskirsto. Mes visi lengviau atsikvepiame, pasijuokiame, kad och tie šunys, ir Dievas nuseka paskui mus visus stebėti, kaip gyvensime toliau, nes maitinti benamius šunis retkarčiais patiriant nepatogumų yra daug svarbiau ir žmogiškiau, nei jų nemaitinti, o gal net atiduoti į prieglaudas ar sunaikinimui.

Dar Dievas gyvena ten, kur man važiuojant vakare su šeimininkės dviračiu atsivežti arbūzo, ši išpuola su savo broliu iš namo, įjungia dviračio lempą (nes aš gi pati nesusivokiau to padaryti), sureguliuoja, kad ji šviestų į kelią, ir dar mane peržegnoja. Tada tikrai žinau, kad su mumis buvo Dievas ir stebėjo tą rūpesčio bei meilės sceną.

Dar Dievas, mano supratimu, gyvena ten, kur mums prireikus Graikijoje taksi esant toli nuo namų, mes prieiname prie bet kurio taksisto, stovinčio prie Korinto kanalo, kad nuvežtų į kliniką (kažkur laukuose) pasidaryti magnetinio rezonanso, o tas, nors ir matydamas, kad mes ne vietiniai, nepaprašo iš mūsų nė centu daugiau, negu realiai ta kelionė kainuoja. Iš kur žinau, kiek ji kainuoja? Vietinė draugė sakė, bet prieš sėsdama į taksi dar pasitikslinu. Mes juk žinome, kad Lietuvoje garsieji oro uosto taksistai (ar imant juos „nuo gatvės”), ypač jei esi užsienietis, būtinai paims bent pora eurų, o gal net ne pora, o dešimt kartų daugiau, negu ta kelionė kainuoja.

Taigi, Dievas gyvena ten, kur taksistai yra sąžiningi ir nesinaudoja žmogaus pažeidžiamumu svetimoje šalyje.

Taigi, Dievas gyvena ten, kur taksistai yra sąžiningi ir nesinaudoja žmogaus pažeidžiamumu svetimoje šalyje.

Dar Dievas, tikiu, gyvena tame autobuse, kur važiuojant Graikijoje pro bažnyčias matau, kaip priešais sėdinti moteris persižegnoja ties kiekviena iš jų. Jai tai toks natūralus judesys, kad ir aš nejučia pradedu žegnotis, nes juk pro Dievo namus važiuojame.

Dar Dievas gyvena ten, kur atėjusi į restoraną šeima sėda prie staliuko, o sūnus nori pasiimti mamos kėdę, staiga patraukia ją iš po užpakalio tuo metu, kai ji sėdasi. Nors mama nuvirsta, o berniukas išsigąsta, bet niekas ant jo nerėkia, nebara, nes žino, kad vaikas netyčia taip pasielgė. Mama trina dubenkaulį (gal užsigavo), tada pakikena su vyru, nes tikrai tragikomiškai nuvirto, jie kartu pasijuokia sutrikę, bet niekas nedaro dramų ir vaiko auklėjimo scenų iš pykčio ar apmaudo.

Dar Dievas gyvena ten, kur gatvėje parduodamas vynuoges ūkininkas tiesiai iš savo mini sunkvežimiuko poilsiautojams ir turistams pardavinėja naktį, kai šie išeina pasivaikščioti. Aš irgi perku jo nepaprasto saldumo vynuoges. Tas įdegęs ūkininkas jas pasveria ir taip oriai prideda dar vieną kekę magaryčių, taip išdidžiai ir gracingai, kad, rodos, ne aš moku už tas vynuoges, bet pats vynuogių dievas Dionisas man teikiasi duoti paragauti uogų iš savo dieviškų vynuogynų. Nuo ūkininko sklinda toks orumas ir pasididžiavimas savo darbo vaisiais, kad jautiesi lyg tikram Rojaus sode, kur esame tais pirmaisiais Dievo vaikais ir turime unikalią progą pasidalinti Rojaus vaisiais.

Nuo ūkininko sklinda toks orumas ir pasididžiavimas savo darbo vaisiais, kad jautiesi lyg tikram rojaus sode.

Dar Dievas gyvena mūsų kieme, kai grįžtame naktį iš miesto, o iš namo išbėga šeimininkė į kiemą, ir įteikia mums tris nuostabius gėlių žiedus, panašius į vandens leliją. „Tai Mergelės Marijos gėlė, - sako Kristina. Ji žydi vos kelias valandas kartą metuose”, - laužyta anglų kalba aiškina ji mums. Ir tikrai ta gėlė yra nepaprasto grožio ir kvapo, o aš suprantu, kad tai iš tiesų Marija mums siunčia linkėjimus, kaip ir tas kalnas tolumoje, ant kurio stovi švč. Mergelės Marijos vienuolynas. Tos gėlės labai kvepia, bet per naktį nuvysta, nieko tokio - aš vis tiek žinau, kad tuo metu, kai Kristina mums jas naktį įteikė, šalia buvo Dievas ir viską matė.

Ir Jums visiems to linkiu - kad šalia visada būtų Dievas, kad jaustumėte jo alsavimą, kad ką bedarytumėte, ir kad jis visada būtų patenkintas tuo, kaip jūs elgiatės ir kaip mylite artimą savo. O svarbiausia, nepasiduokite pagundai patikėti, kad yra aukštesnis autoritetas už Jį. Net jei pasirodys, kad tokių yra, žinokit, kad Dievas leidžia kartais taip pagalvoti, kad patys suklydę ir pasidavę šiai iliuzijai vis tiek sugrįžtume pas Jį - vienintelį, mylintį ir visagalį.

The post Ligita Juknevičiūtė. Kur gyvena Dievas? appeared first on LAIKMETIS.

Mano bičiulė Nijolė Degutienė, tikra vibracijų specialistė ir net matuotoja, atskleidė man paslaptį, kurią sužinojo iš amerikiečių psichiatro, žmogaus sąmonės tyrinėtojo dr. Davido R. Hawkinso, tiriančio žmonių vibracijas. Apie 80 procentų Lietuvos žmonių, kaip ji nustatė, vibracijos siekia vos 200, kai, sakykim, etalonas ir matas, pagal kurį matuojamas laisvo ir net nušvitusio žmogaus vibracijos, tokių kaip Kristus, Krišna ar Buda, siekia net 1000.

Taigi, anot šio psichiatro, žemų vibracijų žmonės yra pirmiausia kamuojami nuodėmių, nelaisvi, nori viską gauti už dyką, labai nori būti kaip visi ir ypač stengiasi kitiems pareguliuoti gyvenimą, net kai neturi tam nei teisės, nei kompetencijos, nei leidimo.

Galite tomis teorijomis netikėti, bet stebėdama savo aplinką ir viešąją erdvę matau, kad ši teorija nėra tušti žodžiai. Ar pastebėjote, kiek daug aplink mus tokių, kurie žino, kaip gyventi kitiems, kaip žaisti krepšinį, kaip elgtis pandemijos metu ir net su kuo kam draugauti ar gyventi? Žinodami šias masių valdymo ypatybes, prekybininkai mums kiša gyvenimo madingus būdo modelius, prekes, net šuniukų mados užeina, nes dauguma nori būti kaip visi ar bent neišsiskirti.

Garsenybės ypač kenčia nuo tų žemų vibracijų žmonių atakų, nes šie jaučia pareigą po kiekvienu sekamos žvaigždės postu parašyti savo nuomonę, patarti ar pareguliuoti gyvenimą, išsakyti kritiką. Tai vyksta su politikais, sportininkais ir kitomis įžymybėmis.

Tas pats ir tarp artimų žmonėmis, kurie žino, kada kam tuoktis, gimdyti vaikus ar skirtis. Juk Petras iš Kelmės geriau žino, kaip reikia rengtis Ingai Stumbrienei, o Marytė iš Londono neprašoma patars, kaip auklėti vaiką Agnei Jagelavičiūtei ir primins tas dešimt dienų Nidoje, nors pati gal skęsta svaigaluose iki kaklo.

Taip žingsnis po žingsnio tokiu stiliumi priėjome prie to, kad per pandemiją buvom klusniai įkišti į kaukes, uždaryti namuose; pradėjome net persekioti vieni kitus, ar tinkamai laikomės karantino nurodymų, nes juk turim visi būti vienodi. Tada sekė skiepų eilė, vėl reikėjo būti kaip visi, nes tik taip galim įveikti pandemiją, sakė tie manipuliatoriai, o didžioji dalis žmonių tikėjo tomis teorijomis ir klusniai skiepijosi, nes kaipgi netikėsi, jeigu jomis tiki ir kaimynas, ir per televiziją taip sako.

žingsnis po žingsnio tokiu stiliumi priėjome prie to, kad per pandemiją buvom klusniai įkišti į kaukes, uždaryti namuose.

Dabar atėjo dar baisesnis etapas - visi turi vienodai mąstyti ir elgtis karo Ukrainoje metu. Priimti į namus ukrainiečius, nors gal nėra tam nei noro, nei sąlygų, ir šiaip vyras, pavyzdžiui, mergišius ir panašu, kad gali nubėgti paskui tą gražuolę ukrainietę į kitą kambarį pavartyti „Kamasutros".

Visi privalo vienodai nekęsti Rusijos ar Putino su visais puškinais ir gagarinais priešaky, aukoti pinigus ir paskutinius marškinius, dėtis vienodas feisbuko vėliavėles; visi turi pasmerkti kitokius, drįstančius to nedaryti ar turėti savo nuomonę, nebeiti į mėgstamų atlikėjų koncertus, gal net sudeginti kompaktinius diskus, nes „nu taip liepė Valinskas", o juk jis „negali būti neteisus" - visgi „Auksinį protą” su Tapinu veda, turbūt labai protingi ir vertybiškai teisingi abu, jeigu juos televizorius, ir dar nacionalinis, rodo, ane?

Ir taip toliau, ir panašiai.

Ir aš pabėgau iš tokios Lietuvos, pasakysiu jums atvirai. Antras mėnuo sėdžiu Graikijoje, dirbu čia, skalauju jūroje protą, dvasią ir kūną, džiaugiuosi gyvenimu, draugiškais žmonėmis ir laisve bei planuoju likti čia ilgam. Kiek įmanoma ilgiau, jeigu tik Dievulis leis.

Jaučiu, kaip Lietuvoje tapo nuodinga ir net baisu gyventi, kaip nukvako žmonės ir kokie jie tapo ne tik buki, bet ir pikti. Mane išmetė iš feisbuko draugų pavasarį netgi tie, su kuriais jaunystėje gerdavome pigų vyną ant Vilnelės kranto ir dalinomės paskutiniu grikių šaukštu bendrabutyje.

Nesiskundžiu, tik konstatuoju faktą. Išmetė iš draugų, užblokavo, nes buvo tokia komanda iš valdžios - persekioti ir blokuoti tuos, kas ėjo į šeimų maršus ar rašė tekstus „Respublikai". Nes nu mes kaip ir vatnikai, išdavikai ir šiaip kaka lialia, ridiskos ir neteisingi liaudies priešai. Nemylim Lietuvos ir Landsbergio, o po lova slepiam žurnalą „Tarybinė moteris" su melžėja ant viršelio bei rinkinį Lenino raštų.

Tiesa, gal tie mano draugai nežinojo, kad sisteminiai ir vertybiškai teisingi leidiniai mano paslaugų tiesiog nebeėmė - juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi. Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų, todėl raganų medžioklė pasiekė tokį lygį, kai priešai jau atvirai juokauja, na, sakykim, juokauja, apie nukapotas galvas.

juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi. Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų.

Taigi, dabar aš klausiu. Kiek dar žmonės tikės, kad reikia gyventi ir mąstyti kaip visi? Elgtis pagal komandą? Juk nei pandemiją įveikė karantinai ir skiepai, nei dar vienas paaukotas euras ar bairaktaras nepribaigė Putino režimo. Net sankcijos neveikia taip, kaip buvo tikėtasi - tai pripažįsta ir politiniai apžvalgininkai.

Kokios sankcijos gali veikti sovietmetį ir karą mačiusius žmones, jūs man pasakykit? Kas gali pagąsdinti rusus ar netgi mus? Ar jus labai išgąsdintų šiandien, jei nebeliktų makdonaldo ar kokakolos? Manęs tai ne - sumuštinių su batonu visada buvo net Tarybų Lietuvoj, o limonadas „Buratinas” yra ne tik skanus, bet ir sveikesnis buvo, įtariu.

Taigi, ar vis dar kvailinami žmonės atsipeikės, kaip manote? Ar supras, kad vienintelis matas, apsprendžiantis žmogaus vertę, yra jo sąžinė ir atsakomybė prieš Dievą? Ne kaimyną, ne bendradarbį ir ne Valinską?

Labai tikiuosi ir smalsiai stebiu, kur nuplauks šitas laivas kiaurais šonais, pilnas įtūžusių keleivių, mėtančių vienas kitą per bortą, nors skylės laive jau didesnės už Titaniką pražudžiusio ledkalnio. Ir kur tas laivas plaukia, gal žinote?

The post Ligita Juknevičiūtė. Ką žmonės pasakys? appeared first on LAIKMETIS.

Kodėl Lietuvoje daugėja apsėdimų ir kaip to išvengti? Kokie ženklai rodo, kad artėja lemtingi Biblijoje išpranašauti įvykiai visai žmonijai?

Kunigą A. Valkauską kalbina žurnalistė Ligita Juknevičiūtė.

The post Kunigas A. Valkauskas. Kokie ženklai rodo, kad artėja lemtingi Biblijoje išpranašauti įvykiai? appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, po tos laidos jai ėmė skambinti žmonės, kaip dažniausiai būna, giminės ir draugai. Visi gyrė, džiaugėsi, o keletas net apsiverkė iš tos laimės ir jaudulio, žiūrėdami į brangų žmogų televizoriuje, įsivaizduojate?

Draugė juokiasi, nesupranta, kas čia vyksta, ko čia verkti? Ji jau seniai nežiūri nei graikiškos, nei lietuviškos televizijos, domisi filosofija, istorija, sveikatos klausimais. Sakau, Daivute, tu nežiūri televizoriaus, neskaitai lietuviškų portalų ir nesupranti, kokia laimė yra pamatyt tokią laidą. Tie žmonės verkė, nes šiais laikais pamatyti per televizorių normalų fainą žmogų tapo beveik misija neįmanoma.

Mūsų viešajame gyvenime, spaudoje, televizijoj, renginiuose dominuoja tas pats ratas valdžiai lojalių ir paklusnių žmonių, medija tapo niekam neįdomių, bet ideologiškai ir politiškai teisingų vienadienių žvaigždučių ir jau patyrusių supernovų užgesusiomis akimis paradu. Arba tam tikrų ideologijų skleidėjų, dosniai šeriamų iš tarptautinių fondų, susirinkimais. Arba pseudo menininkų be jokių talentų ar pasiekimų karnavalu.

Na, kaip tam „Šventinio bankucheno“ vaizdo klipe - parodijoje „Į naujos avinžirninės atidarymą susirinko būrys įžymybių“, kur kaip ypatingai Lietuvai nusipelnę žmonės yra rodomi visokie tarpdisciplininio meno entuziastai arba A4 popieriaus formato gamintojai.

O klipo vinis, mano manymu, yra „ne pagal metus susenusi kokainuostė ir kojų nagų saloną atidariusi nėštukė ir isterikė“. Žiūrėjau tą klipą gal dešimt kartų, viena ir su draugais, ir kvatojau, nors to humoro gylis yra kur kas didesnis, nei tik pasišaipyti iš mūsų tariamų žvaigždžių - būtinai jį pažiūrėkite.

Juk reikalas tas, kad tikrasis Lietuvos elitas jau gal kokius penketą metų, jei ne daugiau, nei į televiziją, nei į renginius nebeina. Arba nebėra kviečiamas, vos tik cypteli ką nors neprogresyvaus ar nesistemiško. Užtat renginiuose ir televizijoje gausu tų, kas atvirauja apie savo seksualinius nukrypimus, skyrybas, vaikystės nuoskaudas, ar kitaip transliuoja leftistinį aukos naratyvą.

Normalumas tapo nebenormalu. Normalūs žmonės su tikrais tradiciniais jausmais ir vertybėmis, mąstantys, kritikuojantys valdžią ar pandemiją, pasaulio kvailėjimą ar infantilėjimą viešojoje erdvėje jau nepageidaujami.

Ypač per pandemiją žmonės dar labiau įprato elgtis kaip vaikai, laukiantys valdžios nurodymų, todėl dabar juos ir toliau galima stumdyti, kur panorėjus. Atkreipkite dėmesį, kiek per Vasario 16-osios šventę buvo Tapino ir co suorganizuota visokių pamokų ir atseit diskusijų, kurios iš esmės vėl buvo orientuotos į infantiliąją visuomenės dalį, nesugebančią kritiškai mąstyti, net nesusimąstančią apie tai, kad tas „pamokas“ ir „diskusijas“ metų metus veda ir moderuoja tie patys ir tie patys veidai, su ta pačia melodija sena.

Net muzikinis repertuaras tas pats, tie patys dainininkai ir grupės, visada teisingai idėjiškai nuoseklūs ir neišsišokantys, kur nereikia, o reikalui esant, lyg kokie didvyriai metami po tanku, į kovidinius ligoninių skyrius, pavyzdžiui, prieš tai paplaukioję prestižinėse Nacionalinėse ekspedicijose pas tą patį patriotą prodiuserį E. Jakilaitį, kurio laidoje R. Tapinienė siūlo paversti neskiepytų žmonių gyvenimą pragaru.

Ir ką? Ir nieko, kažkam labai patinka tokia sistema ir ideologija, nes būti lojaliu ir progresyviu reiškia būti sočiu. Dažniausiai tie progresyvieji yra arba valdančiųjų partijos nariai, arba giminaičiai, gavę priėjimus prie dosnių valdžios ar ES fondų šaltinių. Net biudžetininkai, saugiai susisukę lizdus viešajame sektoriuje, mielai remia šiuolaikinę ideologiją, nes, o kam pyktis su valdžia, jei darbas šiltoj vietelėj garantuoja stabilias, net jei ne itin geras, bet patikimas pajamas. Štai ir viskas.

Todėl jei įsijungę televizorių ar renginio nuotraukų galerijoje pamatysit kokį nesisteminį elementą, tikrą intelektualą ar Erlicko kalibro elitą, žinokit, kad įvyko klaida ir pasidžiaukit ja. Kol normalumas, elitiškumas ir buvimas savimi vėl taps norma, o ne grėsme.

The post Ligita Juknevičiūtė. Ar lengva būti tiesiog žmogumi appeared first on LAIKMETIS.

Pasakysiu atvirai, per visą pandemiją ir karantinus pažeidžiau turbūt visas skelbtas taisykles, nes dar per pirmąjį karantiną paslapčia eidavau pas pogrindinius kavinių savininkus pavalgyti, o vaikams leisdavau susitikti su draugais, nepaisydama perspėjimų apie tai, kad jie gali parnešti namo kokią zarazą.

Man buvo svarbiau mano ir artimųjų psichinė sveikata. Be to, norėjau vaikams parodyti pavyzdį, kad nereikia pasiduoti baimei, kad žmogiškas bendravimas, draugystė ir tikėjimas dieviška apsauga visada yra stipriau ir svarbiau, nei valdžios ir propagandos draudimai. Kažkaip išgyvenom, ačiū Dievui, ir psichologiškai, ir fiziškai.

Dabar stebiu, kokias teorijas apie pandemiją ir virusą skelbia oficialioji ir ezoterinė žiniasklaida. Viena iš dvasingųjų versijų yra ta, kad virusą paleido blogieji žmonės vedami savo tikslų, bet tai galbūt irgi buvo Dievo planas, kurio dalimi jie tapo patys to nežinodami, ir dabar, kai virusas išsikvėpė, ir tie, kas sirgo anksčiau, ir dabar sirgę, viruso pagalba pereina į kitą sąmonės būseną. Sakykime taip: numiršta ir vėl atgimsta, neprarasdami fizinio pavidalo.

Tiesa, atgimsta ir pereina į tą kitą sąmonės ir žmonijos būseną ne visi, kai kurie dėl viruso ar netinkamo gydymo, kas dabar jau atseks, nuėjo į dausas, o štai pasveikę dar kurį laiką jaus šios ligos pasekmes, skonio, kvapo praradimą, atminties sutrikimų, visokių fizinių negalavimų ir silpnumo. Neva taip yra trinamos karmos programos ir žmogaus sąmonės atmintis tam, kad mes įžengtume į naują žmonijos ir civilizacijos etapą. Kuo daugiau žmonės buvo prisirišę prie buvimo čia ir bijojo mirti, tuo sunkiau sirgo, kai kurie ir numirė.

Taigi, sveiki įžengę į naująjį žmonijos sąmoningumo etapą, ir skiepyti...

Beje, kai kurie mano pažįstami, kurie sirgo, sako, kad visai nebijojo mirti, sergant apėmė abejingumas ir ramybė, labai nenoriai gėrė antibiotikus, nors jau liepė gydytojai…

Taigi, sveiki įžengę į naująjį žmonijos sąmoningumo etapą, ir skiepyti, ir neskiepyti, ir persirgę, ir sveiki kaip ridikai, taip ir nepasigavę šio viruso. Ką darom toliau? O ką darom, priklauso nuo to, kas mes dabar tokie esame?

Tie, kas taip ir neišmoko viruso pamokos, turės vis tiek kažkaip sugyventi su tais, kurie šį etapą matė kitaip. Be baimės ir segregacinių raginimų. Kaip mes dabar vieni kitiems žiūrėsime į akis? Buvę „antivakseriai”, „tamsuoliai”, įtariai žiūrėję į valdžios ir mokslo skelbiamas naująsias tiesas ir religijas?

Ir tie, kas pykčio perkreiptais veidais ar su ašarom akyse labai nuoširdžiai, ar už atlygį, tikėjo, kad skiepai išgelbės pasaulį? O tie, kas nesiskiepija, anot LRT, yra verti „tikro pragaro, be teisės nueiti į parduotuvę?”

Žinokit, pasakysiu atvirai - nežinau. Gal kažkaip panašiai, kaip gyveno pokaryje tie, kurie buvo skirtingose barikadų pusėse?

Gal apie tai reikėtų paklausti žydų, kaip jie gyveno po Antrojo pasaulinio karo, grįžę iš koncentracijos stovyklų į savo namus ir pamatę, kad juose įsikūrė kaimynai, įdavę juos gestapui?

kaip išmatuoti tą neteisybės ir nuoskaudos jausmą, kurį patyrė tie, kurie nepasidavė pandeminiam terorui?

Ar mūsų tremtiniai, nebegalėję po Sibiro sugrįžti į savo namus ar gauti darbus, įstoti į aukštąsias mokyklas? Sakot, netinkamai palyginau, dabar nėra taip blogai? Tai tiesa, bet kaip išmatuoti tą neteisybės ir nuoskaudos jausmą, kurį patyrė tie, kurie nepasidavė pandeminiam terorui?

O tas jausmas stiprus ir galingas - pažiūrėkit, kaip atsibudo Kanada. Nesvarbu, kad materialiai jie gyvena gerai. Per pandemiją laisvės troškimas ir valdžios teroras taip įaudrino visuomenę, kad dabar kone visa Kanada sukilo, ir palaiko vilkikus, kurie užblokavo sostinę ir blokuoja pasienį su JAV.

Protestui suaukota jau apie 10 milijonų dolerių. Kanados sostinė Otava virto vienu dideliu laisvės festivaliu, kas pusvalandį vilkikai dešimt minučių gaudžia garso signalais, didžiuliam šaltyje vyksta koncertai, mitingai, protestuotojai reikalauja visų draudimų atšaukimo ir žada nesitraukti tol, kol Vyriausybė nebus atstatydinta. O tada organizuos tikrus, kaip jie sako, rinkimus, nes paskutinieji buvo pavogti, į valdžią pastatant globalistų lėlę Justiną Trudeau (Džastiną Triudo). 

Žiūrėjau protesto organizatorių spaudos konferenciją, joje kalbėjo ne tik šio protesto organizatorė Tamara Lich, bet ir buvęs policininkas, išmestas iš darbo už tai, kad pasisakė prieš draudimus. Dabar jis atsakingas už vilkikų ir protesto dalyvių saugumą, moko, kaip atpažinti provokatorius, kad protestai nevirstų riaušėmis.

Taigi, tas policininkas pasakojo, kad protestuotojai patys tvarko miestą, šiukšles, saugo nuo vandalų paminklus, o vilkikų vairuotojai dalina benamiams maistą, aukoja jiems, vilkikų vairuotojams, suaukotą maistą, benamių prieglaudoms.

Tuo tarpu bailys Triudo paskelbė visam pasauliui iš kažkokios slėptuvės, į kurią paspruko, kad protestuotojai niokoja paminklus ir atiminėja maistą iš benamių. Ir jo žodžius čia pat pasigauna ir ištransliuoja BNS su Tomu Balžeku priešaky.

Tai kaip, sakykite, po pandemijos mes galėsime dar pasitikėti mūsų sistemine žiniasklaida, kai ji tik aklai ir klusniai pertransliuoja tai, kas naudinga globalistams? Ir taip elgiasi oficialioji  žiniasklaida visame pasaulyje nuo Rusijos iki JAV, patvirtindama akivaizdų dalyką - protestai Kanadoje ir visam pasaulyje yra žmonių kova prieš globalistus, uzurpavusius beveik visas valstybes, laikančias kišenėje jų korupcines vyriausybes.

kaip ir kada mes vėl galėsim pasitikėti savo valdžia ir žiniasklaida?

Taigi, kaip ir kada mes vėl galėsim pasitikėti savo valdžia ir žiniasklaida? Buvusiais draugais, kolegomis ir piktais giminaičiais, išsižadėjusiais artimo savo iš baimės ar propagandos poveikio?

Nežinau, nežinau, klausimų labai daug. Nusivylimo, atskirties jausmas labai stiprus.

Viename vaizdo įraše, kurį įkėlė vilkiko vairuotojas iš Kanados, jis parodė laišką nuo moters, kuri norėjo nusižudyti, bet persigalvojo, įkvėpta vilkikų maišto. Prie savo vilties ir padėkos laiško ji įdėjo 100 dolerių.

Ta moteris vėl atgavo troškimą gyventi, nes patikėjo, kad drąsių žmonių susitelkimas nudobs globalistinį drakoną, išlaisvins Kanados ir viso pasaulio žmones ne tik nuo pandeminių suvaržymų, bet ir nuo egoizmo, vergovės, materializmo, amoralumo ir bedievystės politikos, apraizgiusios visą žemę.

Drakonas jau sužeistas, ir tik kiekvieno iš mūsų asmeninės pastangos, mintys ir maldos yra tie švyturėliai, kurie susilies į bendrą žmonijos atgimimo ir šviesos jūrą. Su tokia viltim ir tikėjimu po truputį išeisim iš priešiškumo, nusivylimo ir pykčio, užvaldžiusio daugybę žmonių per šį sudėtingą laikotarpį.

Dievas mato tą ugnį ir nė vienam iš mūsų neleis pakliūti į drakono nasrus, jei tik mes patys, kaip toj Mikelandželo freskoj „Adomo sutvėrimas”, kabinsimės į Tikėjimo ir Vilties ranką iš aukštybių. Juk mes atgimėme iš naujo, tad visi, išgyvenę šį laikotarpį, turim dar vieną šansą.   

The post Ligita Juknevičiūtė. Kaip mes pasikeitėm? appeared first on LAIKMETIS.