Tik įžengę į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ekspoziciją edukacinei pamokai gerai nusiteikę moksleiviai ėmėsi uoliai atlikti pateiktas užduotis. Pirmas klausimas: ką vaizduoja ekspoziciją įrėminantys žmonių eisenos vaizdai? ,„Žinom, žinom, – vienu balsu pasipylė atsakymas, – čia gi tas Baltijos kelias, tėvai pasakojo...“ Galimas dalykas, kad vieno kito tėvai vaikystėje dalyvavo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje, tačiau šiose nuotraukose užfiksuotas senelių jaunystės laikotarpis.

Šiemet sukanka 55-eri metai, kai 1969 m. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Gema Jadvyga Stanelytė įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Pasak jos, supratusi, jog kelias, kurio meldžia, – tai pirmiausia bendrystė Eucharistijoje, ,„mūsų gyvenimo sueucharistinimas, per mus Jėzus turi iš tabernakulio nužengti į kasdienybę, mūsų darbus, šeimas“. Prieš 50 metų, 1974-aisiais, ses. Gemos vadovaujami Eucharistijos bičiuliai pradėjo organizuoti eisenas, maldingas atgailos keliones į Šiluvą, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Jos, kaip pasakojo ses. Gema, buvo įkvėptos pačios Marijos: „Vieną kartą, kai mes meldėmės, aš tyliai mintyse Dievo Motinos paklausiau: „Ko tu, Marija, norėtum, kad mes padarytume Jėzaus garbei, kad tau būtų džiaugsmo? Ir tuoj man kilo mintis: „Ateikite pėsti, kalbėdami Rožančių į Šiluvą.“ Toks vidinis balsas, tiesiog balsas. Tai buvo prašymas ir įsakymas. Aš pasakiau visiems, bičiuliai sutiko. Tai buvo didelis stebuklas. Žmonės eina, kalbėdami rožančių, kiti pakelėje pamatę klaupiasi ant kelių, prisijungia, pasidaro didžiausia minia...“

,,Mokytoja, argi mes nedalyvavome tokiame žygyje į Šiluvą?“ – paklausė Rugilė kitoms klasės draugėms pritariant. Taip, moksleiviai dalyvavo ir dalyvaus ir šiais, ir kitais metais, tačiau istorinėse nuotraukose užfiksuoti taikaus tikinčiųjų pasipriešinimo įkvepiantys momentai buvo dabartinių žygių pradžia. Augalotas VII klasės mokinys, paklaustas, kodėl, jo nuomone, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio kūrėja ses. Gema Stanelytė buvo areštuota, teista ir kalinta, labai sutriko: „Ar ji ką bloga padarė?“

Tada mokytoja Daiva ir paaiškino, kad jų tėvų ir senelių laikais buvusi sovietinė valdžia draudė ne tik tokias eisenas į Šiluvą, bet ir mokyklose, šiukštu, nebūdavo galima užsiminti apie katalikiškąjį tikėjimą ir juolab jį aiškinti ir skleisti. Toks mokytojas tada būdavo svarstomas ir net baudžiamas. Todėl Bažnyčios pogrindinėje veikloje dalyvavęs kunigas Sigitas Tamkevičius SJ (dabartinis kardinolas) su bendraminčiais pradėjo leisti ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurioje buvo skelbiami įvairūs tikinčiųjų persekiojimo faktai.

„Kur toji ,,Kronika“? Parodykit“, – nekantravo septintokai, neslėpę nuostabos matydami pirmąjį, į mokyklinį sąsiuvinį panašų pogrindinio leidinio numerį. Dar labiau nustebo, sužinoję, kad už pogrindinės krikščioniškosios literatūros ir ypač šių pirmųjų „Kronikos“ numerių dauginimą Petras Plumpa, kuriam šių metų Sausio 13-ąją buvo įteikta Laisvės premija, buvo nuteistas 8 metams Sibiro lagerio. 1958 m. vasario 16 d. jis ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos Trispalvę. Netrukus su bendraminčiais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“. 1958 m. kovo 14 d. buvo suimtas ir su septyniais draugais nuteistas septyneriems metams. 1965 m. sugrįžo iš lagerio, o 1970 m. užmezgė ryšius su Maskvos disidentais, leidusiais „Einamųjų įvykių kroniką“ (Chronika tekuščich sobytij). Maskviečiams siųsdavo ne tik atskiras žinutes, bet ir Lietuvos tikinčiųjų pasirašytus prašymus, tarp jų – kun. S. Tamkevičiaus parengtą 17 tūkst. Romos katalikų pasirašytą Memorandumą Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (dab. Jungtinių Tautų) generaliniam sekretoriui. Apie Memorandumą Vakarų šalių informavimo priemonės pranešė 1972 m. pradžioje. Šiemet sukanka 50 m., kai 1974 m. įvyko pirmasis parodomasis „LKB Kronikos“ platintojų, tarp jų ir Petro Plumpos, teismas.

Mokiniams vėl naujiena, jog būtent ši,1972 m. gimusi „Kronika“ kaip pirmoji kregždė pranašavo pavasarį, skleidė žinias apie laisvės trokštančią tėvynę Lietuvą. Mokytoja Daiva Butkevičienė savo auklėtiniams paaiškino, jog „Kronika“ mynė taką į Kovo 11-ąją, daugeliui buvo taikaus pasipriešinimo okupacijai įkvėpėja ir pogrindinės veiklos pavyzdys.

Ilgiau nei buvo numatyta užtrukusi edukacinė pamoka baigėsi kita moksleiviams netikėta žinia, jog 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą kelerius metus saugojo šiuose namuose gyvenęs Šv. Romos kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000). 1972 m. vyskupas tremtinys Nemunėlio Radviliškyje palaimino šį tada kun. S. Tamkevičiaus parengtą ir P. Plumpos atspausdintą leidinį bei pasiūlė jį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

The post Kauno moksleiviai aplankė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ekspoziciją appeared first on LAIKMETIS.

Papasakokite apie laikmečio kontekstą, atvedusį prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gimimo.

-Tas 8-ojo dešimtmečio laikotarpis yra labai įdomus. Tai atskira karta, iškilusi tuo metu. Dabartinis kardinolas Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius, kunigai A. Svarinskas, J. Zdebskis, vėliau įsitraukė dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas, V. Vėlavičius. Tačiau jų veikla išaugo ir persipynė su daug ankstesne veikla. Praktiškai nuo 1940 m. Bažnyčiai bei tikintiesiems pradeda darytis sunku, atsiranda spaudimas. 1940-ųjų įvykiai ir 1945-1946 m. davė ženklą, kad ramiai dirbti tikrai nebus leista.

Tad nuo šių datų ir galime pradėti skaičiuoti laikotarpį pasipriešinimo prieš tikinčiųjų, Bažnyčios teisių varžymą. Visa karta – Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius, Šeduvoje – Teofilius Matulionis įrodė, kad ir tarp hierarchų nėra susitaikymo su esama padėtimi, jie nori gyventi, kaip reikalauja tikėjimas, Bažnyčios meilė. Šie ganytojų žingsniai liudijo, kad negalima taip gyventi, kaip liepiama. Jie išeina iš patogių zonų ir dalyvauja pasipriešinime. Tuo metu buvo akivaizdu, kad veikia galinga sistema, kurios apeiti negalėjo nė vienas žmogus. Ganytojai laikėsi vieno iš tikėjimo pagrindų – sakyti tiesą. Tas tiesos sakymas, kad ir koks jis būtų nepatogus, išvesdavo iš komforto zonos.

Tuo metu buvo akivaizdu, kad veikia galinga sistema, kurios apeiti negalėjo nė vienas žmogus.

Bažnyčia tuo laikotarpiu nukentėjo dvejopai. Vienas dalykas – nuo sovietinių represijų dar prieš karą, kitas, kai karo metu pasitraukė į Vakarus ar sovietinių struktūrų buvo represuojami Lietuvos dvasininkai, kurių netekome virš 300... O kaip juos subrandinti, kaip išlaikyti, kad jie paisytų pačios tikėjimo esmės? Kad būtų tikėjimo kelrodžiai? Nemenkas iššūkis. Ir vienas iš sovietinės valdžios argumentų, kodėl vyskupas J. Steponavičius buvo ištremtas, buvo atsisakymas kunigais pašventinti sovietams lojalius seminarijos auklėtinius. Tad vienas pagrindinių uždavinių buvo švarios terpės išlaikymas, visą laiką reikėjo balansuoti tarp esamos realybės ir siekiamybės.

Realybėje, norint, kad išliktų pati kunigų terpė, kuri ir taip itin nukentėjo, reikėjo prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir tuo pačiu metu, neapleisti tikėjimo. Tik tvirtas suformuotas stuburas leido dvasininkams palikti patogias kėdes ir drąsiai atsisakyti palaikyti valdžios reikalavimus. Tad dar iki kardinolo Sigito Tamkevičiaus buvo visa eilė pavyzdžių, kuriais buvo galima sekti – ir vyskupas Vincentas Borisevičius Telšiuose, ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas.

Šių ganytojų laikysena suformavo palankią dirvą tam, kad būtų suvokta tikėjimo svarba ir kad už jį reikia kovoti. Tikėjimas yra meilė, Bažnyčia yra meilė, ji yra esmė. Bet meilę taip pat reikia apginti. Jį išlaikyti – vienas pagrindinių uždavinių, atneštas ir į 8-ąjį dešimtmetį. Taip tuo laikotarpiu gimė idėja leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuriai pavadinimą davė kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Ar Kronika buvo skirta Lietuvai ar užsieniui?

- Ir tam, ir tam. Anais laikais buvo svarbu paskelbti informaciją ir čia vietoje. Buvo galima ją skelbti per nedideles žmonių grupeles iš lūpų į lūpas, bet tuomet labai nesunkiai būtų atsekami šaltiniai. Kitas dalykas, kai atsiranda kelias per užsienį. Tad šis leidinys atnešė didžiulę naudą, nes tikintieji, kiek aš atsimenu iš savo vaikystės, susitikdavo ir šnekėdavosi tomis temomis, dalindavosi Kronikoje skelbiamomis žiniomis. Svarbi ir pačių žmonių reakcija, kaip ta informacija juos paveikia. Žmonės pradėjo jaustis šiek tiek labiau apginti, atstovaujami. Kitas dalykas – Kronika buvo tarsi tiesos atsvara melui, pragiedrulys, leidžiantis susigaudyti, kas yra tiesa. Kai visa sistema įveda į hipnotizuojančią melo būseną, labai sunku kalbėti apie žmonių vidinį gyvenimą, jų tikėjimą.

Kokia forma šiais laikais galėtų egzistuoti toks reiškinys kaip Kronika tokioje visuomenėje, kuri užhipnotizuota melo?

-Šiandien labai sunkiai įsivaizduoju Rusijos žmogaus, tikinčiojo kelią. Pirmiausia, tikinčiojo. Sunkiai jį įsivaizduoju be atgailos. Be jos neįmanomas bet koks susitaikymas. Ir kalbu ne apie Bažnyčios struktūrą Rusijoje, bet tiesiog apie tikintįjį. Bet kaip jį pasiekti, kaip į jį prisibelsti? Nepaisant to, atgaila išlieka pagrindine vidinio pokyčio sąlyga. Ir tas pokytis truks labai ilgą laiką, skaičiuojamą dešimtmečiais. Viltis tik ta, kad krikščionybė sugeba atsinaujinti ir veikti net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Būtent pasipiktinimas melu, kurio negalėjo sau leisti krikščionys, ir buvo vienas iš stimulų, skatinusių žmones leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką.

O kaip dabar būtų galima tą melo foną pramušti? Tai siūlyčiau atkreipti dėmesį į gana didelį migrantų kiekį iš Rusijos. Kaip skelbia statistiniai duomenys – iš Rusijos pasitraukė virš 10 mln. žmonių. Tai jie gali tapti tuo tam tikru nuskaidrėjimo kanalu. Tai vienas iš kelių – kova su melu. Būtent pasipiktinimas melu, kurio negalėjo sau leisti krikščionys, ir buvo vienas iš stimulų, skatinusių žmones leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką.

Ir šiandien Bažnyčioje yra žmonių, kurių dvasia nerimstanti, kurie yra suprantantys ir veikiantys. Tikėjimo nėra be veiksmo, jis privalomas. Tik gal mes per mažai žinome, mažai akcentuojame.

Tai mums šiandien būtų reikalinga Kronika, fiksuojanti geruosius pavyzdžius, įkvepianti drąsos?

-Būtų iš tikrųjų geras dalykas! Beje, tai daro ir „Bernardinų" tinklalapis, katalikiška spauda, „XXI amžius", „Artuma". Nemažai informacijos praeina. Bet kartais mes nemokame jos pastebėti.

O tuomet mes, telšiškiai, puikiai žinojome apie tuos įvykius Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Klaipėdiečiams apie tai pasakoti nereikėjo, o Telšiuose, kad ir mažiau žinodami, bet vis tiek kalbėjome, kad Klaipėdoje uždarė bažnyčią. Ir pats uždarymo faktas iškalbingas. Juk bažnyčia buvo statoma pačių žmonių. Ir ją uždarinėjant, žmonės saugojo, neprileido prie ardymo darbų. Tai rodo, kad žmonės buvo subrendę, jie norėjo turėti bažnyčią. Uždarymas, griovimas nepraėjo be bangos, nepastebimai.

Tai buvo tam tikras sovietinės valdžios apsiskaičiavimas: visų pirma, leidžiant ją statyti, antra, teismo proceso pradėjimas prieš kunigus. Tai buvo akivaizdus valdžios aktas prieš tikėjimą. Ir, žinoma, tai gimdė pasipriešinimą. Kai bažnyčią naikino, buvo surinkta apie 3 tūkst. parašų, o tai, turint mintyje laikotarpį, buvo daug žmonių, nepabijojusių dėl savo likimo ir gynusių tikėjimą.

Praėjus 7 metams po pirmojo Kronikos leidinio, 1979 m. Klaipėdoje vėl jaučiamas pakilimas kovoje prieš tikėjimo priespaudą. Tais metais net du kartus rinkti parašai dėl bažnyčios grąžinimo – pirmąjį kartą surinkta apie 10 tūkst., o antrąjį net virš 148 tūkst. parašų. Kai 1,5 tūkst. lapų knyga nukeliavo į Maskvą Brežnevui, buvo aišku, kad tokios daugybės žmonių represuoti yra neįmanoma. Tad svarbiausias čia dvasios augimas. O kur ta kova už tikėjimą buvo publikuota, išviešinta? Ne kur kitur, kaip Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Tai ir šiais laikais gerųjų darbų viešinimas, įkvėpimas yra labai reikalingi ir neturi teisės nutrūkti, tam, kad išlaikytume tęstinumą ir pastovų atsinaujinimą.

Veikiančių žmonių vis atsiranda ir šiandien. Ir jų skaičius nesumažės. Jie gal dirbs kitaip, tai natūralu, o mums tereikia juos, ir kitaip veikiančius, pastebėti.

- Dėkoju Jums už pokalbį. Tegu mūsų dvasia niekada neužmiega!

The post Dr. Vacys Vaivada. Apie LKB kroniką, auginusią ir auginančią tikinčiųjų dvasią appeared first on LAIKMETIS.