Centro direktorius dr. Arūnas Bubnys tądien prisiminė centro nueitą kelią.

„Esame unikalūs savo funkcijomis, nes mūsų tyrimo objektas – ir aukos, ir budeliai. Prisiliečiame ne tik prie lietuvių, bet ir Lietuvos lenkų, žydų bei kitų tautinių bendruomenių kančių istorijos ir žingsnis“, – kalbėjo dr. A. Bubnys.

Pasveikinti centro kolektyvo ir padėkoti už jų atliekamą darbą atvyko gausus būrys svečių iš visos Lietuvos.

Atvyko Lietuvos laisvės gynėjai ir kovotojai, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, Lietuvos partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis, Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės kapelionas Gintaras Vitkus SJ.

Renginyje dalyvavo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir bendrijos nariai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai, savanoriai, šauliai, Lietuvos partizanų artimieji, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Alytaus ir rajono savivaldybių vicemerai.

Džiugu ir tai, kad iš Mažeikių atvažiavo gražus būrys svečių: Mažeikių rajono savivaldybės meras Vidmantas Macevičius, Mažeikių garbės pilietis, žurnalistas Gintautas Alekna,53 ekspedicijų vadovas ir dalyvis, Gražina Žukauskienė, bendrijos Lemtis narė, 22 ekspedicijų į Sibirą dalyvė ir vadovė, Algirdas Šadauskas Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorės pavaduotojas, 2 ekspedicijų dalyvis.

„Mes dėkojame Tau, nors iš žmonių atminimo išbraukiami brangių žmonių vardai, dažnai palaidojami žmonės be kitų žmonių dalyvavimo, paniekinti, atstumti, užmiršti, bet Viešpatie, Tu kiekvieną mūsų žinojai, žinai ir žinosi", - sakė kunigas G. Vitkus SJ.

„Prašome drąsos gyventi, tapti geriausiu savimi ir atlikti tai, ką esi mums kiekvienam numatęs. O tuos, kuriuos jau esi pasikvietęs pas save, apkabink, apglėbk, apšviesk, pripildyk džiaugsmo“, – tęsė jis.

Lietuvos Respublikos Prezidento sveikinimo kalbą perskaitė jo vyriausioji patarėja dr. Jolanta Karpavičienė.

„Kviečiu plėsti centro funkcionavimą ir tarptautiniu aspektu", - sakoma sveikinimo kalboje.

Anot jo, taip lengviau įsitvirtinti tarptautinėje akademinėje bendruomenėje.

„Šiandien struktūriškai išaugęs, akademiškai sutvirtėjęs, sutelktas ir tebetelkiantis kompetentingą komandą, centras taip pat tapo ir Lietuvos kovos už laisvę įamžinimu bei įprasminimu", - tęsiamas sveikinimas.

Taip pat priduriama: „Svarbu, kad centro vykdomų tyrimų sklaida kuo plačiau pasiektų mūsų šalies visuomenę ir jų nuomonę, kad tradiciniais ir moderniais būdais perimamos istorinės žinios funkcionuoja mūsų dabartyje, stiprina mūsų istorinę tapatybę ir Lietuvos pilietinę bendrybę".

„Taip pat aktualu, kad nuosekliai ir toliau būtų plėtojamas centro funkcionavimo tarptautinis aspektas, siekiant instituciškai ir tematiškai įsitvirtinti tarptautinėje akademinėje erdvėje“, - rašoma LR Prezidento sveikinime.

Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytė sveikinime rašoma, kad centras ir jo veikla padeda užpildyti istorinės atminties spragas ir linkėjo nepamiršti, kad autentiška atmintis padeda kovoti.

„Priimti praeitį, kurioje būta tiek šlovingų laisvės kovos puslapių, tiek ir slogių neapykantos akimirkų, itin svarbu, kad istorija iš tiesų taptų stiprybės šaltiniu ir kartu perspėjimu nekartoti klaidų, kad galėtume drąsiai, užtikrintai ir oriai žengti į priekį. Istorija niekada neturėtų tapti politikos tarnaite, bet veikiau drąsos mokykla ir įkvėpimo šaltiniu“, - rašo ji.

Centro direktorius dr. A. Bubnys priminė visą centro istoriją nuo gyvavimo pradžios. Jis teigė, jog ateities planuose numatyta šiuolaikinėmis priemonėmis atnaujinti ir išplėsti Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijas.

„Norėtųsi tikėti, kad ateityje mums pavyks sėkmingai realizuoti Centro misiją – formuoti ir įgyvendinti okupacinių režimų vykdyto genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimų ir įamžinimo valstybės politiką“, – kalbėjo direktorius.

Renginio metu koncertavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) atlikėjai: solistė Rasos Jazukonytė (sopranas) ir Miglė Sakavičiūtė (arfa) bei Marius Sakavičius (violončelė), kurie atliko Michalo Lorenco „Ave Maria“ ir Roberto Schuberto „Serenade“.

Vakarą vainikavo pianisto Kasparo Uinsko koncertas.

The post LGGRTC paminėjo 30-ies metų sukaktį appeared first on LAIKMETIS.

Šis stendas įrengtas ir pastatytas įgyvendinant projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Pažymėtina, kad šiemet tai jau penktasis informacinis stendas Holokausto aukoms atminti.

Šių metų vasarą Raseinių rajono Ariogalos miestelyje buvo pastatyti du informaciniai stendai, Trakų rajone – vienas informacinis stendas ir Širvintų rajone – Gelvonų ir Musninkų miesteliuose.

Visoje Lietuvoje Holokausto aukas įprasmina informaciniai stendai, kurie anksčiau pastatyti:Leipalingyje, Zapyškyje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, įgyvendindamas projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“, kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, siekia įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai ir siekia puoselėti istorinę atmintį.

Ukmergės apskrities musninkų valsčiaus žydų likimas 1941 m.

Informacinis stendas skirtas Musninkų valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Pivonijos miške nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas A. Petrulio aikštėje prie pėsčiųjų tako, priešais Musninkų Švč. Trejybės bažnyčią, netoli Musninkų  seniūnijos pastato.

Pirmieji žydai Musninkuose apsigyveno dar XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Kaip teigia šaltiniai, 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Musninkuose buvo 449 gyventojai, bet žydai neminimi. Nors gyventojų tautybė ir neįvardinta, tačiau apie žydų gyvenimą liudija tai, kad tada miestelyje jau buvo žydų maldos namai.Musninkų valsčiaus savivaldybės duomenimis, 1941 m. liepos mėnesio pačioje pabaigoje, valsčiuje gyveno maždaug 143 žydai, tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, kad žydų skaičius galėjo būti ir didesnis.

Musninkų miestelyje buvo dveji žydų maldos namai, t.y. sinagoga ir Beth-Midrash (vieta, kur buvo studijuojama Tora, Talmudo ir potalmudinė rabinistinė literatūra), hebrajų keturmetė pradžios mokykla, biblioteka. Sinagoga buvo žydų gyvenimo centras, ji vykdė 3 funkcijas: tai buvo maldos namai, studijų centras ir susitikimų centras, kur buvo aptariami įvairūs, taip pat ir verslo reikalai.

Nuo įsikūrimo pradžios iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 m. vasarą, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi amatais ir prekyba, taip pat užsiėmė sodininkyste, daržininkyste. Tarpukario laikotarpiu didžioji dalis prekybos buvo sutelkta žydų rankose. Priešais bažnyčią sekmadieniais vykdavo turgus, į kurį iš kaimelių suvažiuodavo valstiečiai. Jie prekiavo patys, taip pat pirkdavo prekes iš žydų.

Vokiečių kariuomenė Musninkus užėmė 1941 m. birželio 24 d. vakarą. Ukmergės apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis iš Musninkų buvo išvežta apie 24–40 žydų, kurie buvo įkalinti Ukmergės kalėjime.Vėliau buvo sušaudyti kartu su kitais Ukmergės apskrities žydais. Kiti žydai buvo suimtiir nužudyti Musninkų valsčiaus ribose.

Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, žydų genocido Lietuvoje pobūdis pasikeitė. Ukmergės žydams, be lyties ir amžiaus skirtumo, būtų įsakyta nešioti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes (Dovydo žvaigždes), taip pat buvo paskelbtos laikinosios direktyvos, kurios nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos” nuo žydų. Žydai turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur turėjo būti sukurti getai. Tad tiek Musninkų, tiek kitų apskrities valsčių ribose žydų netrukus turėjo nelikti.

Iki išvežimo dienos žydai gyveno savo namuose, patirdami įvairias patyčias iš pagalbinės policijos narių ir vietinių aktyvistų. 1941 m. rugpjūčio 27 d. policija, pagalbinės policijos nariai išvarė visus Musninkų žydus iš namų: vyrus, moteris, vaikus, senyvus žmones ir ligonius. Jiems buvo leista pasiimti tik nedideles vandens gertuves ir liepta visiems sueiti į Beth-Midrash patalpas.Kitos dienos rytą žydai buvo susodinti į kelias dešimtis vežimų.  Vyrai ir moterys su vaikais buvo sodinami į atskirus vežimus. Moterys su vaikais buvo nuvežtos į Vaitkuškio dvarą prie Ukmergės, vyrai – į Ukmergės kalėjimą.

Apie 1,5 km nuo Vaitkuškio dvaro Pivonijos miške buvo iškasti keli grioviai. Egzekucijai vadovavo vokiečių gestapininkai. Prieš žudynes aukoms liepė nusivilkti viršutinius rūbus. Iš pradžių buvo šaudomi žydai vyrai. Sušaudžius vieną grupę aukų, jų kūnus apipildavo žemėmis. Po to atvarydavo ir sušaudydavo kitą grupę aukų. Vėliau iš dvaro buvoatvarytos žydės moterys ir vaikai. Aukas sušaudė tokia pačia tvarka kaip ir prieš tai vyrus. Žudynių vietoje girdėjosi šiurpūs žmonių klyksmai, dejonės, maldavimai pasigailėti. Žudynės baigėsi vakare.

Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 5 d. Pivonijos miške buvo nužudyti 4709 Ukmergės miesto ir apskrities (taip pat Musninkų valsčiaus) žydai: 1123 vyrai, 1849 moterys ir 1737 vaikai.

Po 1941 m. rugsėjo 5 d. žudynių Ukmergės apskrityje žydų nebeliko. Tarp nužudytųju galėjobūti apie 180 žydų iš Musninkų. Tad 1941 m. rugsėjo 5 d. laikytina data, kad nustojo egzistuoti dar XVIII a. pirmoje pusėje Musninkuose įsikūrusi žydų bendruomenė.

Įgyvendinant projektą siekiama pateikti Holokausto įvykių aplinkybes, įvardinti Holokausto aukas, įamžinti Holokausto metais sunaikintų Lietuvos žydų piliečių ir bendruomenių atminimą. Taip pat siekiamanatūralaus visuotino supratimo, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo.

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.

The post Musninkuose įamžintos šiurpių žudynių aukos appeared first on LAIKMETIS.

Ši konferencija buvo skirta aptarti moterų vaidmenį ginkluotoje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu. Tai pirmoji mokslinė konferencija Lietuvoje, analizuojanti Lietuvos moters – partizaninio karo dalyvės – padėtį ne tik regioniniame, bet ir platesniame, visos Europos, kontekste.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir savo asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?", - sako konferencijos rengėja ir organizatorė, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Kas skatino Europos moteris nelikti nuošalyje, jungtis į ginkluotų kovotojų gretas? Ar skaudūs Antrojo pasaulinio karo įvykiai paskatino moterų emancipacijos proveržį? Ar ginkluota rezistencinė kova buvo saugi terpė moterims? Šias opias temas gvildeno mokslininkai iš Lietuvos ir svečiai iš  Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Konferencijos dalyviams Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimą perskaitė jos patarėja dr. Gabrielė Žaidytė.

Konferencijos dalyviams sveikinimo laišką atsiuntė Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko – Vanagos dukra Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė.

Dauguma moterų, dalyvavusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje, nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį, sako Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataro, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Ji atsiuntė sveikinimą Vilniuje vykusios mokslinės konferencijos dalyviams, šioje konferencijoje buvo analizuojamas partizaniniame judėjime dalyvavusių moterų indėlis.

„Kiek reikėjo valios, stiprybės ir ryžto, kokia turėjo būti stipri Tėvynės meilė, kad visa tai būtų įmanoma išlaikyti, pereiti ir nepalūžti! Tuo pasižymėjo dauguma moterų, buvusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje. Jos tai perėjo ir nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį“, – rašoma partizano dukters sveikinime.

Dauguma moterų, dalyvavusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje, nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį.

Ketvirtadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus“ buvo skirta aptarti moterų vaidmenį ginkluotoje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu.

Pasak A. Ramanauskaitės-Skokauskienės, jos gyvenime buvo dvi moterys, labai svarbios ginkluotai partizanų rezistencijai ir jos asmeninei išlikimo istorijai.

Pirmoji – 11 metų ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje dalyvavusi Dainavos apygardos partizanės slapyvardžiu „Vanda“, Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė. Ji savo atsiminimuose rašė, kad bunkeriai pilni kasdieninių pavojų, po vienuolikos metų – areštas, KGB kalėjimo rūsiai, kankinimai, neteisėtas sovietinis teismas, politinės kalinės dalia griežto režimo politinių kalinių lageriuose.

1958 metais Sibiro lageryje, sužinojus apie vyro A. Ramanausko-Vanago nužudymą, artimiesiems perduotame laiške rašė, kad „jau užgrūdinta žiauraus gyvenimo audrų, nesuka savo tiesaus žvilgsnio nuo likimo dantų“.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė sako, kad antroji moteris – jos močiutė, Anelė Mažeikienė, laisvės kovų dalyvė, partizanų rėmėja, ryšininkė. Ji daug kartų išgelbėjo partizanus, rinkdama žinias ir įspėdama apie gresiančius mirtinus pavojus.

„Ji ne kartą tiesiogiai išgelbėjo ir mane. Kai gimiau, ji užregistravo mane kaip savo dukrą, o vėliau, kai buvo priversta slapstytis ir perėjo į nelegalią padėtį, man būnant jau beveik penkerių metų, išnešė mane iš rusų kareivių apsuptos sodybos, kurioje buvo ir mano tėvai. Ji paslėpė mane šiaudų prikimštame maiše, jį užrišo, užsimetė ant peties ir išėjo į sniegu užklotą kaimo kelią. Sunki buvau našta, močiutės kojos klimpo sniege, bet turbūt Dievas jai suteikė jėgų. Ji nepargriuvo, nesuklupo ir išnešė mane iš pavojingos vietos dar prieš prasidedant sodyboje kratai. Išsigelbėjome tąkart visi“, – sako partizanų dukra.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?‘‘ – sako LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Ji vyko simbolinėje vietoje – buvusiame Lukiškių kalėjime Vilniuje.

The post Stipri Tėvynės meilė padėjo moterims rezistencijoje nepalūžti - partizanų dukra appeared first on LAIKMETIS.

Tai pirmoji mokslinė konferencija Lietuvoje, analizuojanti Lietuvos moters – partizaninio karo dalyvės – padėtį ne tik regioniniame, bet ir platesniame, visos Europos, kontekste.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir savo asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?", - sako LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Kas skatino Europos moteris nelikti nuošalyje, jungtis į ginkluotų kovotojų gretas? Ar skaudūs Antrojo pasaulinio karo įvykiai paskatino moterų emancipacijos proveržį? Ar ginkluota rezistencinė kova buvo saugi terpė moterims? Į visa tai sieks atsakyti mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Konferencija vyks spalio 27 d. (ketvirtadienį) nuo 10 val. Konferencijos vieta - Vilniaus Lukiškių Kalėjimas 2.0, Lukiškių skg. 6, Vilnius Soboro salė.

The post Vilniuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija apie moteris ginkluotoje rezistencijoje appeared first on LAIKMETIS.

Albumas pasakoja apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) kelionę į tremties vietas, jo pašventintus filosofo Levo Karsavino (1882-1952) ir generolo Jono Juodišiaus (1892-1950) kapus bei paminklą ten palaidotiems represuotiems žmonėms.

Fotografinį V. Daraškevičiaus pasakojimą lydi jo straipsnis apie ekspedicijų į tremties vietas konkrečias realijas. Nuotraukos, kuriose įamžintas monsinjoras K. Vasiliauskas, papildo jo paties citatos.

1990 m. vasarą vykusią ekspediciją į K. Vasiliausko tremties vietas Komijoje fiksavo fotografas Vytautas Daraškevičius.

Renginį vedė literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kuriame kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Ramūnas Terleckas bei fotografas Vytautas Daraškevičius.

Leidinio pristatymo metu vyko dokumentinio filmo „Benamiai“ (LRT archyvai) apie 1990 m. ekspediciją Komijoje, peržiūra.

2022-uosius LR Seimas paskelbė monsinjoro K. Vasiliausko metais.

The post Vilniuje vyko fotoalbumo „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tremties takais“ pristatymas appeared first on LAIKMETIS.

Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narė, Seimo Pasaulio lietuvių komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Audronius Ažubalis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro patarėja Kamilė Šeraitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovai ir darbuotojai,buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, Lietuvos laisvės gynėjai ir kiti garbūs svečiai.

„Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta ir dabar Ukrainoje, kai girdi, kad dingsta vaikai, žmonės prievarta išvežami iš savo gimtųjų vietų ir dingsta Rusijoje. Tai rodo, kad agresorė neatsisakė savo pirmtakės taikytų metodų ir liudija, kad tokie nusikaltimai gali pasikartoti bet kada. Šie dabarties įvykiai ir mus verčia prisiminti ir iš naujo įvertinti šiuos skausmingus praeities įvykius. Šiandien tai dar viena proga pasauliui priminti ir apie savo tautos praeities skaudulius ir bendromis pastangomis stengtis, kad tokie įvykiai daugiau nepasikartotų“, - renginyje kalbėjo LGGRTC Genocido tyrimo departamento direktorė dr. Kristina Burinskaitė.

Masiniai trėmimai yra vieni iš žiauriausių sovietinės okupacijos nusikaltimų prie lietuvių tautą. Jie simbolizuoja ir atskleidžia to režimo brutalumą, liudija apie jų tikruosius ketinimus lietuvių tautos atžvilgiu. Jie palietė daugybę šeimų ir iki šiol sukelia skausmingus prisiminimus išgyvenusiems.

LGGRTC duomenimis, per okupantų surengtą 1951 m. spalio mėn. trėmimų operaciją iš Lietuvos buvo išvežta 17 tūkst. Žmonių.

Daugiau nei trečdalis tremtinių buvo vaikai iki 16 metų. Vaikų nutautinimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jaunoji karta, atsisakiusi savo tautybės, kalbos, kultūros, galėjo išvengti tėvų beteisių tremtinių likimo. Tokiomis priemonėmis tautos turėjo nebelikti. Tačiau tai ne ik sulaužyti žmonių likimai, atskirtos šeimos, beprasmės mirtys, bet ir galutinai palaužtas ūkininkų sluoksnis, kaip paskutinis išlikęs privačios nuosavybės bei partizanų rėmėjų simbolis. Tačiau tai ne tik tragiški įvykiai, bet ir vilties, dvasinės stiprybės, tėvynės meilės, išgyvenimo, kaip pergalės prieš terorą, istorijos, kurias galima imti kaip pavyzdį ir įkvėpimo šaltinį sunkiais gyvenimo epizodais.

„Norėčiau, kad ir mano kartos piliečių čia ateitų bent keli šimtai kasmet, kad neprarastume to skausmo, kančios ir laisvės troškimo geno, kurį mums perdavė mūsų tėvai ir seneliai, kad apie tremtis ne tik skaitytume romanuose ar istorijos vadovėliuose, bet kol dar galime, išgirstume gyvus liudijimus ir pasakytume šiems žmonėms ačiū už tai, kad moko mus suprasti ir pažinti Lietuvos istoriją“, - mintimis dalijosi jaunoji politikė K. Šeraitė.

Šiltai buvo sutikti Lietuvių namų mokiniai, kurie atliko muzikinę kompoziciją „Skrisk, skrisk į Tėviškėlę“ lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Juos šiam pasirodymui parengė mokytojai: Vidmantas Fialkauskas ir Judita Taučaitė.

„Esu Jums dėkingas už šią prasmingą tradiciją. Esate mums visiems geriausias pavyzdys, kaip kovoti už savo tautos, Tėvynės, Lietuvos laisvę. Dėkoju už Jūsų valią ir ryžtą nepalūžti, linkiu jaunimui mokytis iš Jūsų“ – pabrėžė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.

Tremčių minėjimo organizatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai.

The post Vilniuje – atmintis gyventojų trėmimams ir pagarba Ukrainai appeared first on LAIKMETIS.

Iškilmingas partizanų pagerbimas prasidėjo Šv. Mišiomis Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje, kurias aukojo parapijos klebonas kun. Sigitas Sudentas.

Po Šv. Mišių renginio dalyviai vyko į Dvarašilio mišką prie LGGRTC atminimo ženklo, kur 1945 m. rugsėjo 15 d. žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Jono Markūno-Viesulo  būrio partizanai: Stanislovas Garunkštis-Lapėka (1926–1945), Jonas Zabulis-Žiburėlis (1921–1945) bei Stanislovas Žvirblis-Lapas (1904–1945).

Čia garbingus Vyžuonų miestelio partizanų laisvės kovų istorijos fragmentus pristatė šio renginio iniciatorius ir žuvusių partizanų vietos paieškos organizatorius (kartu su visuomenininku Raimundu Kaminsku), vyžuoniškių bendrijos „Vyžuona" narys Alvydas Malinauskas.

LGGRTC atminimo ženklą pašventino parapijos klebonas kun. Sigitas Sudentas.

Renginyje sveikinimo žodžius tarė LR Seimo narys Edmundas Pupinis, Utenos r. savivaldybės tarybos nariai – Raimondas Kelevišius ir Rimantas Dijokas, žuvusio partizano STANISLOVO GARUNKŠČIO giminaitė Vida Garunkštytė, žuvusio partizano Jono ZABULIO giminaičiai Aldona Rastenienė ir šaulys Deivydas Streikus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento vyriausioji istorikė Dalia Urbonienė padėkojo atminimo ženklo iniciatoriui A. Malinauskui už patikslintą partizanų žūties datą, kadangi Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose operatyvinėse bylose šios kautynės nebuvo užfiksuotos. LGGRTC istorikė pastebi, kad „tauta, valstybė stipri tuomet, kai stipri, gyva laisvės kovų atmintis. Atminimo įamžinimas vyksta įvairiomis formomis – tai paveikslai, parodos, straipsniai, knygos, atminimo ženklai, atminimo lentos, paminklai ir pan. Utenos r. valstybės lėšomis pastatyti jau 23 atminimo ženklai."

A. Malinauskas informavo minėjimo dalyvius, kad už reikšmingą indėlį, pagerbiant LLKS Vytauto apygardos partizanų žuvimo vietų įamžinimą, LLKS atkurtos Tauro apygardos vadas dim. kpt. Gediminas Juozapas Dobkevičius apdovanojo vyžuoniškį šaulį Valdą Juodką II laipsnio partizanų žvaigžde.

Renginio metu LŠS plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės šauliai atliko dedikacinius šūvius už žuvusius Vytauto apygardos partizanus, už žuvusius kovose, sušaudytus, nukankintus, mirusius lageriuose, tremtyse Lietuvos partizanus, ryšininkus, tremtinius, už Lietuvos laisvės kovotojus, kurių kapai nežinomi. Prie LGGRTC atminimo ženklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės ir sugiedotas Lietuvos himnas.

Po to renginio dalyviai vyko į Vyžuonų biblioteką ir diskutavo apie istorinės atminties išsaugojimo ypatumus. Diskusijoje kalbėjo LGGRTC Memorialinio departamento vyriausioji istorikė D. Urbonienė, bendrijos „Vyžuona" pirmininkė Renata Davniukienė ir jos narys A. Malinauskas, LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Valdas Šukevičius bei LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas.

Renginio pabaigoje LGGRTC darbuotojas V. Šukevičius paėmė žuvusių partizanų, kurių užkasimo vietos dar nėra nustatytos, artimųjų DNR mėginius.

Vyžuonų miestelio partizanų pagerbimo šventėje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, bendrijos „ Vyžuona" nariai, Lietuvos partizanų artimieji, vietiniai gyventojai ir kiti svečiai.

The post Utenos rajone vyko partizanų pagerbimas appeared first on LAIKMETIS.

Jautriomis partizanų dainomis lietuvių ir ukrainiečių kalbomis širdį virpino Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė" dainorėliai, vadovaujami Laimos Purlienės. Įspūdingai nuskambėjo ir Lietuvos generolo P. Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės choro vyrų atliekamos dainos.

Renginio vedėjas – Tuskulėnų memorialo darbuotojas Gaudentas Aukštikalnis tylos minute pakvietė pagerbti žuvusius Ukrainoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pasveikino visus susirinkusius su Ukrainos nepriklausomybės diena, dėkojo garbiems svečiams, atėjusiems į Ukrainos palaikymo akciją.

„Linkiu Ukrainai kuo greičiau pasiekti pergalę prieš agresorių, o pasiekus pergalę, kad į savo atstatytus namus grįžtų žmonės. Lietuva ir Ukraina daug šimtmečių kovoja už savo laisvę. Abiejų šalių partizanai daugelį metu kartu priešinosi sovietinei santvarkai. Turbūt nedaug kam žinoma, kad 1954 metais, jau po Stalino mirties, ukrainiečiai su lietuviais organizavo Kengyro sukilimą Kazachstane‘‘, - kalbėjo LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys.

„Šiandien Ukraina gina ne tik savo šalį, bet ir visą Europą. Mes nuoširdžiai užjaučiame žuvusiųjų už Ukrainos laisvę artimuosius. Ir manome, kad moralinė mūsų parama Ukrainai taip pat yra labai svarbi kaip ir šiandienos mūsų renginys“,- pabrėžė Centro vadovas dr. A. Bubnys.

Tyliai, susimąstę minėjome nuo karo kenčiančios didvyriškos Ukrainos tautos šventę. Maldai už Ukrainą ir jos žmones pakvietė Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje šiuo metu dirbantis kunigas iš Ukrainos Otče Mikola.

Renginyje dalyvavo ir savo mintimis apie Ukrainą dalijosi Kovo 11-osios Akto Nepriklausomybės signataras, buvęs ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas, karo ekspertas Aurimas Navys, Vilniaus ukrainiečių bendrijos vadovė Natalija Šertvytienė.

Įstrigo atmintin pasakyti P. Vaitiekūno, buvusio LR užsienio reikalų ministro, diplomato, žmogaus, gerai išmanančio Ukrainos reikalus, žodžiai: „Nieko paguodžiančio pasakyt negaliu". „Ir jeigu Jūs manote, kad remiame Ukrainą, tai žinokit, kad tai netiesa. Iš tikrųjų, remdami Ukrainą, Jūs remiate patys save, mūsų pačių laisvę..."

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva surengti saulėgrąžų skynimo akciją Ukrainos garbei džiaugėsi ir renginyje dalyvavusi Ukrainos ambasados Lietuvoje trečioji sekretorė Olena Kuzmenchuk. Ji savo ir Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje P. Bešto vardu ir visų ukrainiečių vardu dėkojo lietuviams už paramą šaliai ir jos žmonėms itin sunkiu metu.

Susirinkusieji pamatė iki širdies gelmių sukrečiančių filmuotų vaizdų iš karo Ukrainoje ir ištraukas iš filmo apie gyvybę už savo šalies laisvę atidavusį garsų Ukrainos solistą Vasilijų Slepaką.

Pažymėtina, kad šių metų balandžio 23 d., lietingą jurginių rytą, Tuskulėnų rimties parke vyko simbolinė saulėgrąžų sėja. Jos pagrindinė mintis ir žinia – tikėjimas Ukrainos pergale. Šios idėjos autorė ir puoselėtoja – Tusukulėnų memorialo vadovė Dovilė Lauraitienė ir jos bendraminčiai, dirbantys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

The post Tuskulėnuose – saulėgrąžų skynimo akcija Ukrainai palaikyti appeared first on LAIKMETIS.

Iškilmingas partizanų pagerbimas prasidėjo šv. Mišiomis Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčioje.

Po Šv. Mišių Alšininkų kaime, prie LGGRTC atminimo ženklo, skirto per NKVD kareivių šturmą 1945 m. sausio 28 d. žuvusiems Lietuvos partizanams ir jų rėmėjams: Danilevičių šeimai, Pranui Šeškui, vyko minėjimas.

LGGRTC atminimo ženklą pašventino Užuguosčio ir Stakliškių parapijų klebonas kunigas Laurynas Visockas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio vardu šio minėjimo organizatoriams ir jo dalyviams padėkojo bei savo mintis apie ateities Lietuvos jaunimo pilietinę laikyseną pristatė LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas.

Renginio dalyvius sveikino ir savo samprotavimais dalijosi Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos atstovas doc. dr. Kazys Algirdas Kaminskas, kapelijos „Ąžuolynas" seniūnė Laima Liepinaitienė, giminės, kaimynai ir kiti svečiai. Prie atminimo ženklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės ir sugiedotas Lietuvos himnas.

Pranešimą apie tų laikų likiminius įvykius perskaitė LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės ŠAK šaulys Julius Proškus.

Susirinkusiems savo meninę programą pristatė Pieštuvėnų kaimo bendruomenės vokalinis moterų ansamblis, vadovaujamas Onutės Kamblevičienės ir Kauno tremtinių, politinių kalinių kapelija „Ąžuolynas“ (vadovas Vincas Bieliūnas).

Renginį organizavo ir moderavo Stakliškių seniūnijos seniūnė Nijolė Ivanovienė.

The post Prienų rajone – atmintis ir pagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę appeared first on LAIKMETIS.

Gegužės 15 dienos žygis buvo skirtas Aukštaitijos partizanams pagerbti, aplankant vietas, kur gyveno, kovojo ir žuvo Šarūno rinktinės įkūrėjas, pirmasis Algimanto apygardos vadas ir Karaliaus Mindaugo srities vadas, Laisvės kovų karžygis Antanas Slučka-Šarūnas, šio krašto partizanų poetas, Niūronių kaimo pradžios mokyklos mokytojas ir Algimanto apygardos štabo partizanų leidinių redaktorius Jurgis Urbonas-Lakštutis, Vytauto apygardos štabo narys, Deimanto rajono vadas Antanas Bagačiūnas-Žiedas ir daugelis kitų šio krašto didvyrių, turėjusių ryžto bei valios priešintis didžiulei okupanto karinei jėgai ir tikėti sunkiai pasiekiama pergale.

Gal tai sutapimas, o gal ir Apvaizdos dalykas, kad gegužės 7-ąją, Karčių kaime, netoli tos vietos, kur yra partizanų pagarbos žygio starto vieta, rastas Šarūno rinktinės archyvas, nors planuojant žygį apie tai nebuvo žinoma.

Pagarbos žygio finišas – Niūronių kaime, kuris yra žinomas kaip rašytojo Jono Biliūno gimtinė, garsus Arklio muziejumi ir dviem žirgynais. Bet mažai kas žino, kad kaimo kapeliuose ilsisi rašytojo brolio Mykolo sūnus, pirmųjų šio krašto partizanų organizatorius ir būrio vadas Jonas Biliūnas. Turėdamas aštuoniolika metų 1919-aisiais jis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir pradėjo kovą už Laisvę. Nepriklausomybės metais vadovavo Niūronių ir Pavarių kaimų šaulių būriui.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, 1941 m. pavasarį, subūrė pirmąjį Anykščių krašte partizanų būrį, kuris vienas pirmųjų Aukštaitijoje pradėjo ginkluotą kovą prieš okupantus.

Prasidėjus karui ir bėgant okupantams bei koloborantams į Rusiją, jo vadovaujami partizanai, tvarkingai išsirikiavę ir iškėlę trispalves, 1941 m. birželio 25 d. nužygiavo į Anykščius ir išvadavo miestą nuo bolševikų. 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, J. Biliūnas vėl subūrė bendražygius į partizanų būrį ir iki pat žūties 1945 birželio 23 d. kovojo už Lietuvos laisvę.

Niūroniečiai labai gerbė Joną ir kitus kovotojus už laisvę, jam žuvus su penkiais bendražygiais netoli šios vietos kaimo gyventojai skubiai tą pačią dieną surinko žuvusiųjų palaikus ir bijodami, kad jų neišvežtų niekinti į Anykščius, palaidojo.

Žuvusieji kaimo gyventojų buvo aprengti kostiumais, jiems padaryti karstai. Palydėti kovos draugų į amžinojo poilsio vietą atėjo Perkūno būrio partizanai, vadovaujami buvusio Niūronių kaimo pradžios mokyklos mokytojo J. Urbono-Lakštučio, ir gausus būrys niūroniečių bei Perkūno būrio partizanų. Lakštutis atsisveikint su bendražygiais pasakė kalbą.

Žmonės pradėjo skirstytis, kai pasirodė rusų žvalgybinis lėktuvas, kuris skraidė virš kapinių ir stebėjo susirinkusiuosius. Ant žuvusiųjų kapų buvo pastatyti mediniai kryželiai, kuriuos okupantai ir jų talkininkai ne kartą buvo sunaikinę, bet jie ir vėl buvo atstatomi ir puošiami gėlėmis. Okupantai už paramą partizanams žiauriai atkeršijo šio kaimo žmonėms: 12 buvo įkalinti lageriuose, 35 ištremti į Sibirą.

Viena eile išdėstytuose kapuose palaidoti šeši partizanai: būrio vadas Jonas Biliūnas-Žolynas, kartu su juo žuvę niūroniečiai Jonas Janukėnas ir Jurgis Jakniūnas, Liudvikas Frėjus (vermachto karys), anykštėnai Vladas Maksimavičius ir Kazys Žiukas, taip pat 1946 m. žuvę trys partizanai: niūronietis Boleslovas Paškonis-Balandis, Justinas Urbonas iš Stakės kaimo ir neatpažintas partizanas.

Šio krašto partizanų poetas J. Urbonas-Lakštutis eilėraščių rinkinyje, išleistame Algimanto apygardos štabo, užrašė šiuos žodžius: „Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais, dainuos vėl himnus Laisvei, tik saugok juose, Viešpatie, tą, ką krauju mes laistėm.“ Mūsų partizanai tikėjo, kad Lietuva bus laisva.   

Žygio metu aidėjo pagarbos ir atminimo salvės, buvo padėtos gėlės ant partizanų kapų, grojo Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras, dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, buvo pristatoma karinės ginkluotės ir pokario rezistencijos kovų klubo „Partizanas“ ekspozicija bei surengta paroda „Vanagas su Vanagėliais“, skirta A. Ramanauskui-Vanagui atminti.

Visų susirinkusiųjų džiaugsmui buvo įsimintinas bendravimas su vieninteliu likusiu gyvu Aukštaitijos krašto partizanu, Laisvės premijos laureatu, partizanu Jonu Kadžioniu– Bėda ir kitais partizanų artimaisiais.

Žygyje dalyvavo LR krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevčius ir kiti garbingi svečiai.

Renginio pabaigai – Lietuvos partizanų garbei ir atminimui sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas.

The post Vyko žygis Anykščių krašto partizanams pagerbti appeared first on LAIKMETIS.