Apmaudu, kad dėl daugelio priežasčių per beveik tris dešimtmečius Seimas, kaip LGGRTC steigėjas, savo įkurtai institucijai tapo ne motina, o pamote, metų metais neskyrusi tinkamo finansavimo. Buvo menkai vertinama LGGRTC strateginė reikšmė stiprinant Lietuvos valstybę. Centro veiklos tikslas – totalitarinių režimų Lietuvos okupacijų laikotarpiu ir pasipriešinimo (rezistencijos) pažinimas ir įvertinimas. Centro uždavinys – Lietuvos istorijos tyrimai ir istorinio teisingumo atkūrimas okupacinių režimų ir Lietuvos rezistencijos laikotarpiais.

LGGRTC formuoja šios srities oficialią valstybės politiką. LGGRTC visoje Lietuvoje vykdo ir koordinuoja rezistencinio judėjimo įamžinimą, rengia konferencijas, seminarus, parodas, organizuoja edukaciją moksleiviams, vykdo partizanų palaikų paieškas. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisų komisija nuo 1997 m. apsvarstė 21 tūkst. prašymų dėl Kario savanorio ir Laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo.

Centro specialistai visiems šiems asmenims pagal surinktą archyvinę ir kitą medžiagą parengė rezistentų veiklos aprašymus. Taip pat suformuotos bylos gavus apie 94 tūkst. prašymų dėl nukentėjusių nuo okupacijų statuso suteikimo tremtiniams, politiniams kaliniams, perkeltiems asmenims, beglobiams vaikams, likvidavusiems AE Černobylio avarijos padarinius, tarnavusiems Afganistane ir kitiems nukentėjusiems.

Centro Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriuje apie Lietuvos gyventojų patirtas represijas sukaupta, saugoma ir tyrimams prieinama maždaug 142 tūkst. dokumentų. Šie duomenys pateko į daugiatomį leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“, kuris šiuo metu yra skaitmeninamas. Centro Leidybos skyrius išleido 350 leidinių – Centro istorikų monografijų, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimų ir kt.

Apmaudu, kad dėl daugelio priežasčių per beveik tris dešimtmečius Seimas, kaip LGGRTC steigėjas, savo įkurtai institucijai tapo ne motina, o pamote.

Tačiau ilgametis Centro finansavimo ignoravimas sukėlė tokią situaciją, kad 2017 m. apie 100 darbuotojų kreipėsi į Seimą ir LR prezidentę nurodydami, jog Centro specialistai į rankas gauna tik apie 400 eurų (praktiškai minimalią algą). Tais metais buvo bandoma apšmeižti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, nes buvo surasti jo palaikai, tačiau Centro istorikai moksliškai ir argumentuotai apgynė A. Ramanausko-Vanago garbę.

Centro darbuotojai šiame kreipimesi rašė, kad „mėginimas sumenkinti vieną žymiausių Lietuvos partizanų vadų, o kartu ir Lietuvos valstybės garbę, yra viena iš Rusijos vykdomos propagandinės antivalstybinės akcijos sudedamųjų dalių, kai stengiamasi visomis priemonėmis diskredituoti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Baltijos valstybėse. Apmaudu, kad Lietuvoje istorikai tampa labai reikalingi tik tuomet, kai reikia ginti valstybės garbę, tačiau jų eiliniai gyvenimo „šiokiadieniai“ vegetuojant ant skurdo ribos niekam nerūpi.“

Darbuotojai rašė, kad nesprendžiant LGGRTC darbuotojų atlyginimo klausimo, nebeliks kam kvalifikuotai ginti valstybės garbę – vien 2017 m. iš LGGRTC išėjo 12 darbuotojų. Šiame rašte buvo prisimintas 2016 m. LGGRTC darbuotojų susitikimas su tuometiniu LS Seimo nariu, kuris atvirai pasakė, „kad mūsų mėginimai kreipiantis dėl didesnio finansavimo bus ir toliau bevaisiai, nes mes neturime poveikio priemonių.“ Kas tos poveikio priemonės, klausimas lieka atviras...

Dėl visų tų priežasčių daug kvalifikuotų darbuotojų iš Centro išėjo ne tik į mokslo institucijas, bet į įvairiausias įstaigas, pvz. Bendrąjį pagalbos centrą, kur oresni atlyginimai. Tai skaudžiai atsiliepė visiems Centro padaliniams. Pavyzdžiui, LGGRTC padalinio Okupacijų ir laisvės kovų muziejus yra turistų labiausiai lankomas muziejus, užsienio piliečiai čia „skiepijami“ nuo Rusijos propagandos. Tačiau, kai daugumai šalies muziejų esančių prie Kultūros ministerijos atlyginimai nuolat kilo, Laisvės kovų ir okupacijų muziejui, kaip žinybiniam muziejui, įkurtam Seimo, algos buvo ir lieka 30 – 50 proc. mažesnės nei kitų muziejų.

Kaip ilgus metus dėl to turi jaustis šio muziejaus darbuotojai? Dėl šių priežasčių ir didelės darbuotojų kaitos vidutinis specialistų darbo laikas Centre per tris dešimtmečius yra apie 5 metai. Tai kaip tik tas laikas, kai specialistas įgyja aukštą kvalifikaciją, pavyzdžiui, susipažįsta su muziejaus rinkiniais arba įgyja didelę darbo archyvuose patirtį. Naujas darbuotojas turi vėl iš pradžių su viskuo susipažinti. Antra vertus, surasti naujus darbuotojus nėra paprasta, nes istorikai, baigę studijas universitetuose, tyrinėjantys pokario istoriją, vos išgirdę, kokie LGGRTC atlyginimai, į Centro pusę numoja ranka.

Simboliškai tariant, Centrui apie du dešimtmečius buvo leidžiama kvėpuoti tik vienu plaučiu. Keistai atrodo, kad Centro kuravimas daugelį metų buvo atiduotas tik vienam – Seimo Žmogaus teisių komitetui. Tik maždaug prieš metus prie Centro kuravimo prisidėjo kitas Seimo komitetas – Nacionalinio saugumo ir gynybos. Kam buvo ir yra naudingas ilgametis LGGRTC silpninimas? Klausimas lieka atviras... Vis dėlto Centro darbuotojai padarė daug reikšmingų darbų, bet nėra abejonės, kad esant normaliam finansavimui nebūtų tokios didžiulės specialistų kaitos ir Centro veikla būtų dar stipresnė.

Po 2017 m. darbuotojų kreipimosi Seimas, tvirtindamas biudžetą, į tai atsižvelgė ir kasmet pradėjo didinti atlyginimų fondą po maždaug 5 proc. Tačiau kadangi didinimas startavo nuo ypač mažos sumos, tai iki šiol Centro atlyginimai nepasiekė šalies vidurkio. Vidutinis LGGRTC specialistų atlyginimas šiuo metu yra 1670 Eur (į rankas – apie 1000 Eur). Tuo pat metu vidutinis šalies atlyginimas yra 2200 Eur (į rankas - 1350 Eur).

LR Seimui yra atskaitingos 6-ios kontrolės priežiūros institucijos ir 8-ios institucijos, padedančios Seimui formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką išskirtinėse nacionalinės svarbos srityse. Visų šių institucijų specialistų atlyginimai siekia arba viršija šalies vidurkį, išskyrus LGGRTC. Rusijai 2022 m. pradėjus karą prieš Ukrainą, Lietuvos valstybės vadovai, politikai pradėjo plačiai kalbėti apie hibridines grėsmes, informacinį karą bei propagandą, vykdomą prieš Lietuvą, apie būtinybę tam priešintis.

Pažymėtina, kad LGGRTC šiame informaciniame kare dalyvauja jau daug metų, gina šmeižiamų partizanų garbę, leidiniais, parodomis ir kitomis priemonėmis skelbia pasauliui tiesą apie Lietuvos okupaciją ir tos okupacijos pasekmes. Taip pat bendradarbiauja su Lietuvos akademine visuomene, nevalstybinėmis organizacijomis, informuoja ir šviečia visuomenę. Tuo tarpu mums nedraugiškos šalys nesnaudžia. Birutė Budginaitė straipsnyje „Karas informacinėje erdvėje“ (Karys, 2022 m. Nr. 12) mini, kad „kiekvienais metais rugpjūčio 23 d. pažymint nusikalstamo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymą, stebimas tas pats pasakojimas, kad Lietuva esanti nedėkinga šalis, kad neva mus sovietai gelbėjo nuo nacizmo. Rusijos dezinformacijos šaltiniai pasauliui skelbia, kad trėmimai neegzistavo, kad Lietuvos žmonės neva saugumo sumetimais buvo iškeldinti į Rusijos platybes, o kolonistus įvardija kaip gabiausius Rusijos piliečius, atsiųstus atstatyti ir vystyti Lietuvą. Tie patys šaltiniai nuolat stengiasi perrašyti mūsų istoriją ir visuomet aktyviai reaguoja į mums svarbias istorines datas ar įvykius. Visos tos dezinformacijos tikslas, silpninti Lietuvoje pilietiškumą ir patriotiškumą“.

Įvairi dezinformacija yra pasiekusi Lietuvos piliečių protus, praktiškai visada po straipsniais apie partizanus atsiranda daug juos niekinančių komentarų. Algirdas Paleckis viename viešame renginyje kalbėjo, kad Lietuvos partizaninis pasipriešinimas buvo sukurtas SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu...

Minimame B. Budginaitės straipsnyje kalbinta Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinės aplinkos vertinimo skyriaus analitikė Dominyka Daškevičiūtė pažymi, kad „2022 m. lapkričio pabaigoje vos paskelbus informaciją, kad Leipalingyje (Druskininkų sav.) rasti Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, tą pačią dieną ėmė plisti dezinformacija apie Lietuvos partizanus. Buvo teigiama, kad partizanų tikslas buvęs sunaikinti žydus ir pasisavinti jų turtą. Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida nuolatos stengiasi priminti, kad jie yra mūsų gelbėtojai, o mes esame jiems nedėkingi ir istorinių įvykių kontekste stengiasi išbrauti Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, praeitį ir dabartį“.

Šiame kontekste labai liūdnai atrodo, kai 2025–2027 m. valstybės biudžete LGGRTC darbo užmokesčiui numatoma skirti tą pačią sumą, paliekant darbuotojus šiuos kelerius metus su minėtu 1000 eurų atlyginimu į rankas. Tuo tarpu kolegų istorikų atlyginimai Lietuvos istorijos institute siekia maždaug 1500 eurų į rankas. Taip pat kultūros, švietimo ir mokslo darbuotojams numatomas kasmetinis 10 proc. atlyginimo fondo didinimas, tik ne LGGRTC, veikiančią ir kultūros, ir švietimo, ir mokslo tyrimų laukuose.

Jau ir Seimo nariai po infliacijos ir kainų kilimo metų pamatė, kaip sunku pragyventi iš Seimo nario atlyginimo, kuris 2020–2024 m. kadencijoje siekė 3600 Eur (2200 Eur į rankas). Seimo nariai pasididino savo atlyginimą 2024–2028 m. kadencijai iki 6250 Eur (apie 4000 Eur į rankas). Beveik dvigubai pasididinę savo algas apie pavaldžios institucijos – apie LGGRTC finansavimą nepagalvojo. Galbūt kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad Genocido centre 1000 eurų į rankas – gera alga, o „kas galvoja kitaip, yra valkatos“...

Dabar LGGRTC prašo Seimo skirti papildomus 400 tūkst. eurų darbo užmokesčiui didinti, tai sudarytų apie 2030 Eur darbuotojui iki mokesčių (apie 1260 Eur rankas). Tai tik priartintų Centro darbuotojų atlyginimus iki vidutinio šalies atlyginimo, bet šių papildomų 400 tūkst. eurų skyrimas lieka miglotas. Šiam papildomam Centro finansavimui pritarė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetai. Tačiau šiam prašymui pasiekus aukščiausiąją Finansų ministeriją, kažkoks anoniminis šios ministerijos valdininkas nusprendė Centrui papildomų lėšų neskirti.

Dabar lieka tik viena išeitis – stipri politinė valia Seime, Seimo frakcijų ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pritarimas LGGRTC prašymui ir nurodymas Finansų ministerijai skirti šias lėšas. Kitu atveju Centras toliau silpnės, gali būti prieita iki tokios ribos, kai reikės atleisti dalį darbuotojų. Tokius nuogąstavimus šių metų spalį išsakė Centro administracija.

LR Seime ar Vyriausybėje gali būti teigiama, kad papildomas biudžeto lėšas reikia skirti gynybai, keliams ir panašiai, o ne LGGRTC. Puiku, kad stiprinama šalies gynyba, kad tam papildomai skiriami šimtai milijonų, kad ateityje gynybai numatoma skirti 5 proc. valstybės biudžeto. Bet būtų apmaudu, jei valstybės biudžete neatsirastų papildomų 400 tūkst. eurų LGGRTC, kuris šiuo realiu laiku dalyvauja informaciniame ir atminties karuose.

Istorija moko, kad ne visada pakanka vien stiprinti kariuomenę. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenė buvo ypatingai stipri, jai buvo skiriama 6 proc. šalies biudžeto. Tačiau įvyko, kas įvyko. Rusijos specialiosios tarnybos didžiuojasi, kad joms pavyko viena sėkmingiausių jų istorijoje operacijų – okupuoti Lietuvą be karinio pasipriešinimo. Tuo pat metu atsitiko vienas gėdingiausių Lietuvos istorijos įvykių, kai okupacijos metu Lietuvos Vyriausybė neatlaikė Maskvos spaudimo. To rezultatas – besitraukiantys į užsienį Lietuvos pareigūnai, Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis Kauno apskrities policininkų 1940 m. birželio 15 d. buvo suimti, perduoti sovietams ir sušaudyti Butyrkų kalėjime Maskvoje. Regis, tarpukario Lietuvoje buvo didelis patriotizmas, bet matomai pritrūko pastangų stiprinti pajėgumus, turėjusius užkardyti iš sovietų Rusijos kylančias informacinio ir hibridinio karo grėsmes, įtakos operacijas.

Tad kviečiu LR Seimo narius atkreipti dėmesį į įsisenėjusias LGGRTC finansavimo problemas, apsvarstyti tai Seimo frakcijose, artimiausiuose Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Biudžeto ir finansų komitetų posėdžiuose. Taip pat kviečiu Lietuvos Respublikos Prezidentą aptarti LGGRTC finansavimo ir stiprinimo strategiją Valstybės gynimo tarybos posėdyje.

The post Arvydas Gelžinis. informacinių ir atminties karų akivaizdoje LGGRTC stiprinimo būtinybė appeared first on LAIKMETIS.

1945 m. J. Kuodytė – jau Kauno medicinos instituto absolventė, tampa gydytoja stomatologe, paskirta dirbti į Švenčionis. 1947 m. pavasarį ji susipažino su jėzuitu t. Pranciškumi Masilioniu, davusiu jai ypatingą postūmį gyvenime, pasiūliusiu tapti kuriamos naujos vienuolinės Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos (SJE) nare. 1947 m. pabėgusi nuo trėmimo Julija kurį laiką slapstėsi. Kai 1947 m. spalio 11 d. Šiaulių jėzuitų bažnyčioje pirmuosius įžadus slapta davė pirmosios seserys, kuklioje iškilmėje dalyvavo ir jau apsisprendusi kandidatė J. Kuodytė. Jos tėvas Pranas jau nuo 1947 m. liepos kalėjo Panevėžyje, 1948 m. balandį buvo nuteistas 8-eriems metams lagerio. Pamotė Pranė Kuodienė, broliai Vytautas (g. 1930 m.), Juozas (g. 1933 m.) ir sesuo Ona Dangirutė (g. 1940 m.) 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremti į Buriatiją, į Lietuvą grįžo tik 1959 metais.

1948 m. Julija įstojo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, 1948–1951 m. dirbo stomatologe Šiauliuose. Čia buvo įsikūręs ir vienuolyno centras, kur dirbo kun. P. Masilionis. 1950 m. centrine kongregacijos būstine tapo namai Kaune, kur vėliau apsigyveno sesuo Julija. Šie vienuolyno namai K. Donelaičio g. 36, Kaune, (dabar – Dobužinskio g. 3) buvo vienas pogrindžio judėjimo centrų. Nuo 1957 m. J. Kuodytė dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje medicinos laborante, nuo 1961 m. – paskiriama laboratorijos vedėja. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją nuo 1968 m. ėmė globoti vyskupai tremtiniai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, nuolat rėmė Lietuvos jėzuitų provincijolas t. Jonas Danyla. 1968–1974 m. sesuo J. Kuodytė buvo generalinės vyresniosios pavaduotoja, 1982–1986 m. ir 1990–1997 m. – generalinė vyresnioji.

Aktyviausiai pogrindžio veikloje sesuo J. Kuodytė dalyvavo su kitomis SJE seserimis: Elena Šuliauskaite, Monika Gavėnaite, Bernadeta Mališkaite, Birute Briliūte, kai aktyviai įsitraukė į nuo 1972 m. pradėtos leisti LKB Kronikos rengimą ir platinimą. J. Kuodytė vienuolijos namuose slėpdavo LKB Kronikos straipsnius bei numerius. Dėl šios veiklos J. Kuodytę nuolat sekė KGB, kuris jai suteikė slapyvardį „Kulisa“ (vedinys iš tarptautinio žodžio „kulisai“ – užkulisis, perkeltine prasme reiškiantis neviešą veikimo sritį). Grupinio operatyvinio sekimo bylos (užvestos 1979-09-12) kortelėje nurodyta, kad J. Kuodytė užmezgė ryšius su „reakcingais” kunigais ir aktyviai dalyvauja leidžiant ir platinant nelegalų leidinį „LKB Kronika“. Sesers J. Kuodytės persekiojimai aprašyti ir pačioje LKB Kronikoje. 1980 m. rugpjūčio 12 d. milicininkai ir saugumiečiai jos bute (Donelaičio g. 36, Kaune) padarė kratą. 1980 m. ir 1981 m. buvo tardoma Kauno prokuratūroje dėl dalyvavimo pogrindinėje Eucharistijos bičiulių veikloje, įspėta dėl religinių eisenų organizavimo.

Sesers J. Kuodytės persekiojimai aprašyti ir pačioje LKB Kronikoje.

Taip pat sesuo J. Kuodytė su bendražygiais pasirašė pareiškimus, skirtus LKP CK sekretoriui Petrui Griškevičiui dėl draudimo dalyvauti ses. Jadvygos Stanelytės teisme, LKP CK antrajam sekretoriui Nikolajui Dybenkai dėl draudimo dalyvauti Mečislovo Jurevičiaus teisme bei protestą dėl draudimo dalyvauti kun. Alfonso Svarinsko teisme. LSSR KGB Kauno m. skyriaus operatyvinio tyrimo bylos (užvestos 1985-05-29) kortelėje nurodyta, kad Julija Kuodytė (g. 1924 m.) (sekamosios slapyvardis „Kulisa”) palaiko ryšius su „reakcingai” nusiteikusiais kunigais ir yra įtariama prisidedanti prie LKB Kronikos leidimo. 1986-10-30 LSSR KGB 5-ojo skyriaus plane „Dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” ir „Aušros” leidėjų nustatymo” nurodyta, kad LKB Kronikos ir Aušros leidime dalyvauja „Kulisa” (Julija Kuodytė). Dar nurodyta, kad remiantis operatyvinių duomenų analize, LKB Kronikos ir Aušros straipsnių peržiūra, galimai ir galutinis redagavimas vyksta pas „Kulisą” (Juliją Kuodytę), o po to medžiaga perduodama spausdinti.

LSSR Kauno m. KGB skyriaus operatyvinio sekimo bylos (užvestos 1988-07-04) kortelėje nurodyta, kad J. Kuodytė (sekamosios slapyvardis „Kulisa”) yra viena iš Šv. Eucharistijos vienuolių kongregacijos, kurioje susibūrusios labiausiai „reakcingos” vienuolės, vadovių, prisideda prie LKB Kronikos leidimo. Ši operatyvinio sekimo byla buvo nutraukta tik 1990 m. vasario 21 d.

1999 m. vasario 16 d. sesuo Julija Kuodytė apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). 2006 m. kovo 31 d. jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Mirė sesuo Julija Kuodytė 2013 m. lapkričio 8 d., palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

The post Minimas sesers Julijos Kuodytės gimimo 100-metis appeared first on LAIKMETIS.

2023 m. buvo minimos 46 lietuvių inteligentų įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje 80-osios metinės. Praėjusiais metais skaitytojus pasiekė LGGRTC dr. A. Bubnio knyga „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 m.“ – pirmoji, kurioje dokumentaliai ir išsamiai pateikiamos žinios apie kalėjusius lietuvius.

„Lietuvių tautai teko iškęsti ne tik sovietų okupacijos genocidą, bet ir nacių totalitarinį režimą prasidėjus antrajam pasauliniam karui. Vokiečių okupacinė valdžia nesitikėjo didžiulio Lietuvos visuomenės pasipriešinimo, todėl 1943 m. prasidėjo represijos, buvo suimti 46 žymūs lietuviai – inteligentai, generaliniai tarėjai, profesoriai, advokatai, gimnazijų direktoriai, kunigai, diplomatai, žurnalistai ir išvežti į Štuthofą,“ – kalbėjo Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vyr. muziejininkė Dalė Naujalienė. Tylos minute susirinkusieji į renginį pagerbė Štuthofo koncentracijos stovyklos lietuvių kankinių atminimą.

Pasak LGGRTC vadovo dr. Arūno Bubnio, pristačiusio knygą, marijampoliečiai turi ką pagerbti ir prisiminti, nes būtent Štuthofe kalėjo net penki marijampoliečiai.

Pasak LGGRTC vadovo dr. Arūno Bubnio, pristačiusio knygą, marijampoliečiai turi ką pagerbti ir prisiminti, nes būtent Štuthofe kalėjo net penki marijampoliečiai. 1943 m. kovo 16–17 d. prasidėjo represijos; buvo suimti 46 žymūs lietuviai–inteligentai, generaliniai tarėjai, profesoriai, advokatai, gimnazijų direktoriai, kunigai, diplomatai, žurnalistai, įkalinti Kaune Kęstučio ir Vytauto gatvių kampinio namo gestapo požemiuose, vėliau išvežti į Štuthofą. Penki iš jų buvo marijampoliečiai: Budrys Ignas (savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius, agronomas,); Januševičius Antanas (Skuodo gimnazijos direktorius), Puskunigis Leonas (mokytojas); Valenta Juozas (9-o pėstininkų pulko Marijampolėje vyresnysis leitenantas, Marijampolės ugniagesių komandos vadas) ); Masaitis Zigmas (Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorius).

Šokiruojančius istorinius faktus parodoje „Dievų miške. 46 lietuvių inteligentų grupė Štuthofo koncentracijos stovykloje“ pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė

„Mažos tautos, kai prasideda karai, atsiduria kryžkelėje. Stipriausiems silpnųjų nei norai, nei pozicijos nelabai rūpi. Tokiose sąlygose svarbiausia suprasti, kas tu esi ir kuo tu gali padėti kitam“, – kalbėjo R. Driaučiūnaitė.

„Mažos tautos, kai prasideda karai, atsiduria kryžkelėje. Stipriausiems silpnųjų nei norai, nei pozicijos nelabai rūpi. Tokiose sąlygose svarbiausia suprasti, kas tu esi ir kuo tu gali padėti kitam“, – kalbėjo R. Driaučiūnaitė.

Paroda, papildyta autentiškais eksponatais ir iš Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus rinkinių, bus eksponuojama iki šių metų gruodžio 31 dienos Marijampolės krašto muziejaus galerijoje.

Renginio metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė pristatė reikšmingus centro leidinius, o Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai – Tauro apygardos 80-mečiui skirtą jubiliejinį kalendorių.

Renginyje dalyvavo gausus būrys žiurovų :LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai, LŠS Suvalkijos Šaulių 4-osios rinktinės šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai ir Marijampolės krašto jaunieji šauliai ir kiti garbūs svečiai, neabejingiems tautos istorijai.

Muzikos garsais renginio metu klausytojus džiugino smuikininkė Rita Skroblienė ir pianistė Evelina Dailydaitė.

Nuotraukos Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus ir LGGRTC darbuotojų

The post Marijampolėje prisiminta Štuthofe kalėjusių lietuvių istorija appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodo A. Bubnys trečiadienį išplatintame pranešime, Totalitarinių režimų propagavimo draudimo įstatymas centro direktoriui leidžia tik pašalinti įstatymui neatitinkantį objektą, keisti jo dalį arba konstatuoti nesant pagrindo šalinti ar keisti objekto.

„Šiandien situacija tokia, kad nėra šiuos išvardytus reikalavimus atitinkančios komisijos išvados dėl K. Škirpai skirtos atminimo lentos“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Desovietizacijos komisija rugsėjį pripažino, kad dėl tarpukario diplomato K. Škirpos asmenybės nėra galimybės priimti išvados, taip pat rekomendavo lentų tokioms asmenybėms neįrengti.

Pasak LGGRTC, pasikonsultavus su teisininkais, ar galimas centro vadovo sprendimas šiuo klausimu, konstatuota, kad įstatymų leidėjas direktoriui nesuteikė teisės be komisijos išvados vertinti viešojo objekto priskyrimo vienai ar kitai kategorijai.

Tuo metu Desovietizacijos komisija turi pateikti „ne bet kokią nuomonę, raginimą ar vertinimą, bet konkrečią išvadą, ar viešasis objektas atitinka arba neatitinka Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymą“ ir ar jis turi būti nukeltas arba paliktas.

LGGRTC taip pat pažymėjo, kad vadovo sprendimo priėmimui būtinas ir pats viešasis objektas, kurį reiktų pašalinti, pakeisti arba palikti. Vilniuje ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato sienos K. Škirpai birželį be leidimo pakabinta atminimo lenta buvo nuimta jos pašalinimą lydint dalies gyventojų pasipriešinimui.

Prašys klausimą svarstyti iš naujo

Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje A. Bubnys žurnalistams sakė prašysiantis Desovietizacijos komisiją dar kartą apsvarstyti K. Škirpos klausimą ir „priimti teisėtą išvadą“.

„Mano nuomone, komisija turėtų susirinkti ir iš naujo svarstyti šitą klausimą“, – kalbėjo jis.

A. Bubnys tvirtino, kad rugsėjo 19-osios posėdyje dalyvavo šeši komisijos nariai, kurių nuomonės pasidalijo perpus.

„Dėl to nebuvo priimta teisėta išvada dėl atminimo lentos K. Škirpai, tik buvo pareiškimas, kad nereikia naujų atminimo ženklų, nes tai gali sukelti nepageidaujamas reakcijas visuomenėje“, – sakė Genocido centro direktorius.

„Mano nuomone, tai yra samprotavimai ne į temą, visiškai nesusiję su tiesioginiu komisijos darbu“, – pridūrė jis.

Jeigu Desovietizacijos komisija atsisakytų K. Škirpos klausimą svarstyti iš naujo, A. Bubnio manymu, sprendimą turėtų priimti Vilniaus miesto savivaldybė.

„Stumdymas nuo vienos institucijos ar komisijos prie kitos yra tam tikras problemos sprendimo vengimas. Tą dalyką gali padaryti pati savivaldybė. Tuo labiau, kad ji turi istorinės atminties komisiją, kuriai vadovauja Kamilė Gogelienė, ji pati gali nuspręsti, pasisamdyti reikalingus ekspertus šito klausimo konsultavimui ir sprendimui“, – kalbėjo LGGRTC vadovas.

„Direktoriui neaišku, kas gi tas K. Škirpa“

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS teigė, kad įstatymas numato teisę LGGRTC vadovui priimti savarankiškus sprendimus.

Kaip pavyzdį jis pateikė išvadas dėl Partizanų ir Veteranų gatvių pavadinimų Visagine. Juos A. Bubnys pripažino kaip propaguojančius totalitarinius režimus. Tuo metu komisija teikė priešingą rekomendaciją.

„Kai aišku jam pačiam, jis priima sprendimus savarankiškai ir turi tokią teisę. (...) Tai reiškia, kad ir jam pačiam neaišku, kas gi tas K. Škirpa, jeigu jis nepriėmė sprendimo“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Jis tvirtino, kad gavus prašymą klausimą dėl atminimo lentos K. Škirpai svarstyti iš naujo, vertins prašymo argumentus, tačiau „pozicija vargu, ar pasikeis“.

„Nesakau, kad svarstysime, lauksime (prašymo – BNS). Kadangi mūsų negali įpareigoti svarstyti, mes jį apsvarstėme, išvadą paskelbėme. Vertinsime argumentus“, – pažymėjo komisijos pirmininkas.

Pasak V. Karčiausko, pagrindinė problema – susistemintų tyrimų trūkumas apie K. Škirpos vaidmenį 1941-ųjų birželio sukilime, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje.

„Matome vienus tyrimus, kur juodu ant balto K. Škirpa parodytas kaip didvyris. Jis man irgi atrodo kaip didvyris. (...) Ta pati pažyma Genocido centro dviprasmiška. Jeigu būtų nedviprasmiška, gal ir būtų priimtas aiškesnis sprendimas“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Pasak jo, todėl komisija negali priimti vienareikšmiškos išvados, joje ragina organizuoti naujus tyrimus, supažindinti visuomenę su K. Škirpos veikla.

„Mūsų išvados galėjo būti, kad lentos įrengimas neprieštarauja įstatymui, lentos įrengimas prieštarauja įstatymui ir negalime priimti sprendimo, nes nesusidaro dviejų trečdalių balsų dauguma aniems dviem sprendimams priimti, – dėstė komisijos pirmininkas. – Tai ir buvo trečias variantas.“

„Kyla praktinių problemų“

V. Karčiauskas pritarė, kad savivaldybės pagal įstatymą gali savarankiškai priimti sprendimus dėl desovietizacijos proceso, tačiau Vilnius dėl K. Škirpos prašė Genocido centro sprendimo.

Jo teigimu, komisijoje šiuo metu yra septyni nariai, kvorumui reikia penkių dalyvavimo. Rugsėjo 19-osios posėdyje, kuriame nagrinėtas atminimo lentos K. Škirpai klausimas, dalyvavo šeši nariai. Kitas Desovietizacijos komisijos posėdis numatomas lapkričio 5 dieną.

LGGRTC vadovas A. Bubnys pranešime taip pat atkreipė įstatymų leidėjo dėmesį, kad Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymas nėra tobulas.

„Kyla praktinių problemų kaip vėluojančios viešosios diskusijos, uždelsti savivaldybių kreipimaisi dėl konsultacijų, ilgi komisijai pateiktų klausimų nagrinėjimo ar direktoriaus sprendimų įgyvendinimo terminai“, – pažymėjo A. Bubnys.

Istorikai ir visuomenė K. Škirpos asmenybę vertina nevienareikšmiškai.

LGGRTC išvadoje nurodoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais K. Škirpos veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Pasak centro, K. Škirpos vadovaujamas LAF antisemitizmą buvo iškėlęs į politinį lygmenį, o „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. LAF siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos, nors apie nacių planus vykdyti Holokautą, LGGRTC teigimu, nežinojo.

The post Kazio Škirpos atminimas ir toliau kelia nesutarimus appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus distrikto superintendento M. Jastržembskio palaikai rasti netoli 2018 metais rastų partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų.

M. Jastržembskio palaikų užkasimo vieta, kaip ir kiti užslaptinti ir apleisti Našlaičių kapinių kapai, nepažymėta jokiu užrašu. Anot centro, išlikusioje kapinių sargo, buvusio sovietų KGB bendradarbio knygutėje ši vieta užrašyta kaip kapas Nr. 107.

Kunigo M. Jastržembskio palaikai 1956 metais birželio 28 dieną kartu su dar dviem karstais buvo atvežti iš Vilniaus evangelikų kapinių. Tuo metu sovietai Vilniuje ant Tauro kalno sumanė statyti Profsąjungų rūmus, todėl sunaikino šalia esančias evangelikų kapines, o ten esančius palaikus slapčia išvežė ir užkasė be jokių atminimo ženklų.

M. Jastržembskis prieškario Vilniuje buvo žinomas ir svarbus asmuo: 13 metų ištarnavo Vilniuje ir jo apylinkėse pamokslininku, vėliau 31 metus iki mirties atliko Vilniaus superintendento pareigas Lietuvoje ir Baltarusijoje, buvo Sinodo kolegijos narys, Sinodo skyrybų komisijos pirmininkas.

Jis mirė 1938 metais Vilniuje ir buvo palaidotas evangelikų kapinėse ant Tauro kalno. M. Jastržembskio tėvas taip pat buvo pastorius, klebonavo Slucke, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Apie M. Jastržembskį Lenkijoje yra išleista knyga.

M. Jastržembskio palaikai buvo ieškomi Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos prašymu.

Palaikų tapatybė patvirtinta DNR sugretinimu, antropologiniais ir istoriniais tyrimais bei antriniais identifikavimo požymiais.

The post Vilniuje, apleistose Našlaičių kapinėse, rasti evangelikų reformatų pastoriaus palaikai appeared first on LAIKMETIS.

Galimybė naudotis amerikiečių sukurtomis DNR analizės sistemomis atsirado LGGRTC pasirašius teisinį susitarimą su FTB, antradienį pranešė centras.

„Toks bendradarbiavimas užmegztas siekiant kruopščiai ir išsamiai analizuoti pokario pasipriešinimo kovose žuvusių Lietuvos gyventojų DNR mėginius, kuriuos renka ir neribotą laiką ketina saugoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras“, – teigiama pranešime.

LGGRTC dar 2022 metais įkūrė ir kaupia žuvusių bei dingusių Lietuvos laisvės kovotojų artimųjų biologinį (DNR) seilių banką.

Centras ir toliau kviečia partizanų artimuosius duoti mėginius galimiems DNR tyrimams ir pasidalinti žiniomis apie dar netyrinėtas arba nežinomas pokario aukų užkasimo vietas.

Nerastų pokario aukų skaičius gali siekti 20 tūkstančių.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

LGGRTC teigia, kad jam nepakanka finansavimo istoriniams tyrimams, archeologinėms paieškoms ir identifikavimui.

The post FTB leis Genocido centrui naudotis jo analizės sistemomis identifikuojant partizanų palaikus appeared first on LAIKMETIS.

„Nesvarstėme nė vieno dalykinio klausimo, nes reiškiame protestą dėl vakarykštės provokacijos ir bandymo šiandien provokuoti“, – ketvirtadienį BNS sakė Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

„Nedirbsime tol, kol nebus užtikrintos mums tinkamos darbo sąlygos“, – teigė jis.

Trečiadienį į posėdį susirinkusi komisija nespėjo apsvarstyti visų prašymų įvertinti viešuosius objektus, ar jie nepažeidžia draudimo propaguoti autoritarinius ir totalitarinius režimus bei jų ideologijas. Tarp jų liko nesvarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės prašymas dėl atminimo lentos diplomatui ir karininkui Kaziui Škirpai įrengimo.

„Liko gal 20 klausimų neišnagrinėtų, jiems pasirengta, tačiau vakarykštė provokacija užkirto kelią mums toliau dirbti, nes nepasitikime Genocido centro techniniu aptarnavimu“, – BNS sakė V. Karčiauskas.

LGGRTC inicijavo Desovietizacijos komisijos posėdžio transliaciją, posėdžio garso įrašas trečiadienį paskelbtas centro interneto svetainėje.

„Siekiant sudaryti sąlygas sklandžiam desovietizacijos proceso įgyvendinimui bei jį vykdančių organų proaktyvumui ir užkirsti kelią su desovietizacijos procesais susijusių melagienų virtualios sklaidos greičiui, priimtas sprendimas leisti pilotinį Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos, dar vadinamos Desovietizacijos/ Dekomunizacijos komisija, posėdžių tiesioginį transliavimą“, – nurodė LGGRTC.

Tuo metu V. Karčiauskas įsitikinęs, kad posėdžių transliacija ir įrašo paskelbimas kelia grėsmę komisijos narių saugumui.

„Mes buvome išduoti priešiškai valstybei ir bet kada galime sulaukti nemalonių dalykų mūsų asmenims. Mes negalime taip dirbti, kai pati valstybė dirbančius valstybei išduoda priešiškai šaliai“, – BNS sakė Desovietizacijos komisijos vadovas.

Komisija dėl to planuoja kreiptis į Seimą.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti ir negali būti įrengiami nauji totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Išvadą, ar konkretus viešasis objektas, nepažeidžia nustatyto draudimo, teikia Seimo sudaryta ekspertų komisija (Desovietizacijos), o galutinį sprendimą dėl tokio objekto pašalinimo arba nepašalinimo priima LGGRTC generalinis direktorius.

The post Desovietizacijos komisija laikinai stabdo savo darbą appeared first on LAIKMETIS.

V. Karčiauskas savo ruožtu Seimą ir Vyriausybę informavo turįs nuogąstavimų, kad dabartinė Genocido centro vadovybė siekia stabdyti desovietizacijos procesą.

„Suprantu, kad toks ir yra jūsų tikslas – pristabdyti arba sustabdyti desovietizacijos procesą, nes asmeninių tarpusavio problemų mes neturime arba aš jų nežinau. O kad pagrindinis tikslas yra pristabdyti arba sustabdyti desovietizacijos procesą iliustruoja daug jūsų veiksmų“, – teigiama V. Karčiausko LGGRTC generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui adresuotame rašte ir persiųstame Seimo vadovybei bei Vyriausybei.

Anot jo, Genocido centras nevykdo įstatymo, neteikdamas naujų Desovietizacijos komisijos narių, dirbantiesiems laiku nemokėdamas atlyginimo.

„Gal tam tikros įtakos turi ir faktas, kad kitame komisijos posėdyje turėtume svarstyti paminklo Algirdui Mykolui Brazauskui Kaune klausimą“, – teigia iš pareigų atleidžiamas patarėjas.

Kita vertus, V. Karčiauskas mano, kad toks vadovybės sprendimas gali būti susijęs ir su aktyvia jo pozicija dėl naujojo Genocido centro įstatymo.

Tuo metu LGGRTC direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys įsitikinęs, jog V. Karčiausko atleidimas neapsunkins Desovietizacijos komisijos darbo. Jis taip pat pabrėžia, kad terminuotos sutarties nutraukimas niekaip nesusijęs su nauja įstatymo redakcija.

Pamatė funkcijų dubliavimą

LGGRTC generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju dirbantis V. Karčiauskas sulaukė įspėjimo, kad nuo rugpjūčio 7 dienos nutraukiama jo terminuota darbo sutartis su centru. 

Ji būtų pasibaigusi lapkričio 21 dieną.

„Tai yra grasinimas už aktyvią poziciją priimant naują Genocido centro įstatymą“, – BNS sakė V. Karčiauskas.

„Ko jie labai pikti ant manęs? Todėl, kad mes su Algiu Vyšniūnu buvome tie, kurie padarė pirmuosius (įstatymo projekto – BNS) apmatus ir pasiūlėme panašų modelį įstatymo rengėjams“, – teigė jis.

Pagal Seimo priimtą naują Genocido įstatymo redakciją, greta centrui vadovaujančio direktoriaus bus įsteigta naujas nepriklausomas kolegialus valdymo organas – taryba. Narius į ją deleguos Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos istorijos institutas, Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

Šį įstatymą kritikavo dabartinė LGGRTC vadovybė.

Šiuo metu laikinai Genocido centro vadovo pareigas einančio V. Lukšio teigimu, V. Karčiausko paslaugų atsisakoma, nes jo funkcijos dubliuojasi su centro Memorialinio departamento Istorinės atminties įamžinimo skyriaus funkcijomis.

Įspėjime apie sutarties nutraukimą nurodoma, kad V. Karčiausko „atliekamos darbo funkcijos Centrui yra aiškiai perteklinės ir tai yra pagrindas nutraukti Centro su Jumis sudarytą 2023 metų lapkričio 21 dieną terminuotą darbo sutartį“.

„Nėra prasmės dirbti aiškinantis tarpusavio santykius, kas ką turi atlikti. Priimtas sprendimas, kad nutraukiame sutartį, jis lieka (Desovietizacijos – BNS) komisijos pirmininku“, – BNS sakė V. Lukšys.

„Desovietizacijos komisijos darbas dėl to neturėtų jokiu būdu nukentėti, nes tie žmonės, kurie aptarnauja komisiją, jie nėra keičiami. Jie kaip dirbo taip ir dirbs, jis kaip komisijos pirmininkas taip pat lieka“, – pabrėžė jis.

Įžvelgia sabotavimą

V. Karčiauskas įsitikinęs, kad jo atleidimas susijęs ir su jo atskleistomis negerovėmis centre, ir su desovietizacijos procesu.

„Pagaliau atėjo laikas aiškiai pasakyti, kad ši institucija daro viską, kad desovietizacija nevyktų“, – BNS tvirtino komisijos pirmininkas.

Anot jo, vos pradėjusi dirbti Desovietizacijos komisija susidūrė su įvairiomis kliūtimis. Ir dabar, V. Karčiausko teigimu, LGGRTC vadovybė delsia Seimui teikti du naujus komisijos narius.

„Du žmonės jau seniai skirti institucijų, bet Seimui jie neteikiami. Gal tikimasi, kad mano nervai neišlaikys, aš iškrisiu, liks mažuma ir komisija bus išvis paralyžiuota? Neatmetu tokių dalykų, nes nežinau, kodėl tai vyksta“, – teigė komisijos pirmininkas.

V. Karčiauskas šią savaitę informavo Seimo vadovybę apie galbūt neteisėtai panaudotas lėšas istorinės atminties ženklams ir paminklams statyti. 

Jo teigimu, 12 paminklų partizanams, Vasario 16-osios Akto signatarams neatitinka įstatymų reikalavimų. Šie atminimo ženklai, V. Karčiausko duomenimis, jau pastatyti, bet nepriimti eksploatuoti, todėl kyla abejonių dėl lėšų panaudojimo bei jų saugumo.

„Apibendrindamas drįstu teigti, kad dėl man nežinomų priežasčių jūs sabotuojate Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo įgyvendinimą ir slepiate galimai neteisėtai pastatytų ir visuomenei pavojingų paminklų atvejus bei jiems projektuoti ir statyti galimai neteisėtai panaudotų visuomenės lėšų atvejus“, – rašoma Desovietizacijos komisijos vadovo rašte A. Bubniui.

Deda viltis į naują įstatymą

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Jurgita Šiugždinienė BNS sakė, kad ją yra pasiekęs ne vienas skundas, susiję su Genocido centro veikla.

Parlamentarė vylėsi, kad Seimo priimta ir rudenį įsigaliosianti nauja LGGRTC įstatymo redakcija padės sureguliuoti situaciją institucijoje.

„Patvirtini pokyčiai ir būtų vienas iš pagrindinių valdymo tos organizacijos elementų, kad padėtų spręsti tam tikrus strateginius klausimus. (...) Turbūt iš dalies tai ir yra atsakymas, kodėl reikia išorinės tarybos, kad institucijos darbas susireguliuotų“, – svarstė ji.

Komisijos pirmininkė pabrėžė, kad dabar svarbiausia užtikrinti, jog nesutriktų Desovietizacijos komisijos darbas.

„Kad Dekomunizacijos komisija veiktų yra pats svarbiausias dalykas. Aišku, kelia rūpesčių tam tikri dalykai – kad kol kas nėra paskirtų dviejų narių. Bet mano pagrindinis rūpestis, kad jos veikla nesustotų, kad ji vyktų efektyviau ir būtų sparčiau tie klausimai sprendžiami“, – BNS sakė J. Šiugždinienė.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie ženklai.

Abejonių keliančius pavadinimus, simbolius vertina speciali ekspertų komisija – Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertimo tarpinstitucinė komisija. Jai vadovauja V. Karčiauskas.

LGGRTC yra įpareigotas užtikrinti šios komisijos veiklos aprūpinimą. 

The post Iš Genocido centro atleidžiamas patarėjas: matau grėsmę desovietizacijos procesui appeared first on LAIKMETIS.

„Prezidentas pasirašė Seimo priimtą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą“, – ketvirtadienį BNS informavo prezidento atstovas spaudai Ridas Jasiulionis.

Praėjusią savaitę, nepaisant kritikos ir protestų, įstaigos reformai pritarė Seimas.

Vienas pagrindinių įtvirtintų pokyčių yra tai, kad greta centrui vadovaujančio direktoriaus bus įsteigta naujas kolegialus valdymo organas – taryba.

Į šį valdymo organą įeis keturi Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pateikti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įgytą vienam baigus istorijos, kitam – ekonomikos, trečiam – teisės, o ketvirtajam – vadybos studijų krypties studijas.

Taip pat tarybą sudarys LGGRTC pateiktas narys, juos deleguotų ir Lietuvos istorijos institutas, Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

Įstatyme nurodoma, kad centras yra įstaiga, vykdanti totalitarinių režimų okupacijų, Lietuvos teritorijoje ir prieš Lietuvos gyventojus įvykdytų nusikaltimų įvertinimą, pasitelkiant mokslinius ir taikomuosius tyrimus, jų sklaidą, įamžinimą.

Reformos oponentai, tarp kurių yra dalis Seimo narių, politinių organizacijų, centro darbuotojų, sako, kad pokyčiais mažinamas centro savarankiškumas, jo veikla politizuojama.

Pertvarkos šalininkai teigia, kad ja bus sustiprinta įstaigos veikla, kryptingiau bus atliekami moksliniai tyrimai, reforma leis centrui gauti didesnį finansavimą.

LGGRTC reformą numatantis įstatymas įsigalios nuo spalio 1-osios.

The post G. Nausėda parašu patvirtino Genocido centro reformą appeared first on LAIKMETIS.

Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo (pradžia 1941 m. birželio 22 d.) išvakarėse Šiaulių mieste gyveno maždaug apie 8000 žydų, kurių dalį sudarė pabėgėliai žydai iš Lenkijos, Vokietijos ir Austrijos. Prasidėjus karui pasipriešinimo sovietų režimui judėjimo nariai atkūrė iki Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytos okupacijos ir aneksijos veikusią administraciją. Šiaulių miesto burmistru tapo Juozas Naujalis, kurį vėliau pakeitė Petras Linkevičius. Šiaulių miesto policijos nuovados viršininku buvo paskirtas Antanas Vabolis. Šiaulių apskrities viršininku, kuriam buvo pavaldžios apskrities valsčių savivaldybės (Šiaulių miesto savivaldybė nebuvo jo dispozicijoje), buvo paskirtas Ignas Urbaitis. 

Vokiečių kariuomenės kareiviai į Šiaulių miestą įžengė 1941 m. birželio 26 d. Birželio 27 d. mieste įsikūrė 819-oji karo lauko komendantūra, slaptoji karo lauko policija, A operatyvinės grupės 2-ojo operatyvinio būrio padalinys (vadas SS hauptšarfiureris Verneris Gotšalkas), 65-ojo vokiečių policijos bataliono trečioji kuopa, 11-ojo rezervinės policijos bataliono būrys, 307-ojo šaulių bataliono padaliniai ir Reicho darbo tarnybos savanoriai. Šios struktūros, pasitelkdamos dalį vietinių partizanų sukilėlių ir aktyvistų, inicijavo bei organizavo žydų pogromą, suėmimus.

Pirmoji represijų banga apėmė laikotarpį nuo 1941 m. birželio 27 d. iki liepos 5 d. Jos metu ir vėliau buvo suimta daugiau nei 1000 žydų, kurie visuomenėje kažkuo išsiskyrė iš kitų. Dar nepasibaigus pirmajai represijų bangai, 1941 m. birželio 29 d. Luponių miške prie Kužių (12 km nuo Šiaulių) įvykdytos pirmosios Šiaulių miesto žydų žudynės. 1941 m. vasarą ten buvo nužudyti keli tūkstančiai žmonių: ne tik Šiaulių miesto ir apskrities žydų, bet ir kitų tautybių komunistų. Nuo 1941 m. liepos mėnesio Šiaulių kalėjime įkalinti žydai ir sovietų aktyvistai taip pat buvo šaudomi šalia Pročiūnų kaimo (7 km nuo Šiaulių).

Pirmosiomis okupacijos dienomis nacių okupacinė valdžia tokių priemonių ėmėsi iš dalies dėl to, kad žydus sužlugdytų emociškai, juos būtų galima lengviau izoliuoti ir suvaryti į getą. Dar iki geto įsteigimo pradžios pasirodė nemažai žydus diskriminuojančių potvarkių. 1941 m. liepos pirmoje pusėje okupacinė valdžia pradėjo rūpintis geto steigimu. Tuo metu buvo įsteigtas Žydų komitetas. Nurodymus organizuoti mieste getą davė Šiaulių miesto vokiečių karo komendantas, o geto steigimą ir žydų perkėlimą organizavo įgaliotiniu žydų reikalams paskirtas Šiaulių miesto burmistro pavaduotojas Antanas Stankus. 1941 m liepos 18 d., susitaręs su vokiečių komendantu Konovskiu, jis išleido įsakymą, pagal kurį žydai turėjo nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę, jiems buvo suvaržytos rodymosi viešose vietose teisės, nurodyta nuo liepos 22 d. iki rugpjūčio 22 d. persikelti į getą, t. y. į Šiaulių miesto savivaldybės nurodytas vietas. Atrodo, kad persikėlimas į getą baigtas šiek tiek anksčiau, nei buvo numatyta, t. y. rugpjūčio 15 d. 4–5 tūkstančiai žydų buvo apgyvendinti dviejuose – vietinių vadinamo Kaukazo priemiesčio (tarp Rėkyvos ir Vilniaus gatvių) ir Trakų–Ežero gatvių – getuose. Įsteigus getą, Žydų komitetas buvo reorganizuotas į Žydų tarybą (vok. Judenrat, vadovas Mendelis Leibavičius), kuri vadovavo getų vidaus gyvenimui ir palaikė santykius su vokiečių ir lietuvių valdžios įstaigomis. Tarybos paskirta geto administracija rūpinosi nustatytos tvarkos palaikymu, darbo jėgos paskirstymu, maitinimo, sanitarijos ir kitais kasdieniais reikalais. Sukurta geto policija palaikė viešąją tvarką: rūpinosi gyventojų apgyvendinimu ir perkraustymu, kovojo su kriminaliniais nusikaltimais, palaikė švarą, formavo darbo brigadas. Šiaulių geto gyventojai buvo varomi darbams į Zoknių aerodromą, įvairias dirbtuves, durpynus, Pavenčių cukraus fabriką ir kitur.

1941 m. rugpjūčio mėnesį įsteigtame gete tilpo ne visi žydai, todėl dalis jų buvo uždaryti į sinagogą. Gyventojų pertekliaus ir butų stokos problema buvo „sprendžiama“ žudynių būdu. 1941 m. rugsėjo mėnesį šalia Bubių kaimo, dalyvaujant vokiečių karininkams ir baltaraiščiams, per kelias operacijas buvo sušaudyta apie 500 žydų. 1941 m. rugsėjo 7–15 d. Gubernijos miške, Normančių eiguvoje baltaraiščiai (pagalbiniai policininkai), prižiūrimi vokiečių kariškių, sušaudė iš Šiaulių atvežtus žydus: vyrus, moteris ir vaikus. Nužudyta apie 1000 žmonių. Taip pat buvo atrenkami nedarbingi žydai ir perkeliami į Žagarę, kur jie taip pat vėliau sušaudyti. Po šių žudynių prasidėjo laikotarpis (1941 m. pabaiga – 1943 m. vasara), pasižymėjęs santykine ramybe ir stabilumu, masinės žudynės tuo metu nebuvo vykdomos.

1943 m. sausio 1 d. duomenimis, Šiaulių gete gyveno 4836 žydai. Nuo 1943 m. spalio 1 d. Šiaulių getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą – geto valdymą ir apsaugą perėmė SS. Jau spalio viduryje Kaukazo priemiesčio getas buvo panaikintas, paliktas tik Trakų–Ežero gatvių getas. Dalis žydų perkelti į Daugėlių, Pavenčių ir kitas darbo stovyklas. 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta žiauri vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Tą dieną buvo sugauti ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Osvencimą) išvežti 570 vaikų ir 260 senelių žydų.

Artėjant frontui, 1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidacija. Iš pradžių buvo išgabenti anksčiau Panevėžio ir Joniškio OT (Organisation Todt) darbo stovyklose dirbę 3433 žydai. Liepos 19 d. iš geto išgabenti 1990, o liepos 22 d. – 1500 žydų. Liepos 24 d. iš geto buvo išvežti paskutiniai 160 žydų. Deportacijai vadovavo geto komendantas ir 3/A  operatyvinio būrio karininkas Fiorsteris. Žydai buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo nugabenti į Dachau, o moterys ir vaikai liko Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. balandžio 29 d. Dachau koncentracijos stovyklą užėmė JAV kariai, 1945 m. gegužės 9 d. į Štuhofo koncentracijos stovyklą įžengė Raudonosios armijos kareiviai. Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių žydų.

Pagal dr. Arūno Bubnio darbus parengė dr. Alfredas Rukšėnas.

The post Prisimename liūdną datą: prieš 80 metų buvo sunaikintas Šiaulių getas appeared first on LAIKMETIS.