Pirmiausia noriu išreikšti užuojautą Leopoldo Digrio artimiesiems, mokiniams, bičiuliams. Tegul ši valandėlė bus Profesoriaus prisiminimo, padėkos Dievui už jo gyvenimą bei darbus ir maldos už jį metas. Prasminga pagerbti a. a. Leopoldą Digrį ir melstis už jį Šv. Kazimiero bažnyčioje, kuri buvo tapusi antraisiais jo namais.

Susirinkome atsisveikinti su žmogumi, kurio gyvenimas buvo neatskiriamai susijęs su muzika; vargonininku, kuris žavėjo savo atlikimo virtuoziškumu ir giliu muzikos pajutimu. Maestro kalbėjo apie tylą, kurioje muzika gimsta ir atsitraukia. Bet muzika suskamba ir erdvėje. Šią, Šv. Kazimiero bažnyčios erdvę, jis ypač vertino ir brangino, gėrėjosi joje skambančiu ir palengva „ištirpstančiu“ vargonų gaudimu. Vargonai, už kurių atsiradimą ir skambesį esame jam dėkingi – tarsi palikimas ir kartu palinkėjimas: kad toliau skambėtų siedami klausytojų sielas su grožio ir gėrio pasauliu.

Biblijoje ne kartą skatinama šlovinti ir garbinti Dievą muzika. Psalmininkas kviečia: „Šlovinkite Viešpatį gaudūs trimitai, šlovinkit, arfos ir kankliai“ (Ps 150, 3). O apaštalas Paulius ragina: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį “ (Ef 5, 19). Meistriškai atliekama muzika sakralioje bažnyčios erdvėje ne tik kelia estetinį pasigėrėjimą, bet ir skatina ramų susimąstymą bei Dievo šlovinimą.

Bažnyčia nėra paprasta koncertų salė. Net jei muzika skamba šalia liturgijos, ji įgauna tam tikrą dvasinį pobūdį ir gali artinti prie Dievo, iš kurio visa kyla. O vargonų didybė ir sudėtingumas primena paties Dievo didingumą. Jų gebėjimas skleisti daugybę garsų – tarsi didžiulio orkestro – atspindi kūrinijos įvairovę, turtingumą, pakylėja protus ir širdis link dieviškumo.

Sausi biografijos faktai primena Leopoldo Digrio studijas Maskvoje ir Prahoje, atgaivintą vargonininkų specialybę Lietuvos konservatorijoje, įvairius festivalius, konkursus, iniciatyvas. Prisimenu daugybę paties profesoriaus koncertų, o taip pat valandų valandas kerinčio vargonų skambesio, kai tuščioje bažnyčioje klausytojai buvo tik altorių šventieji: Kazimieras, Ignacas, Andriejus Bobolė ir netyčia į bažnyčią užklydęs gyvas jėzuitas.

Maestro kalbėjo apie tylą, kurioje muzika gimsta ir atsitraukia.

Nuo 1991 m. bendradarbiaudamas su tuometiniu jėzuitų provincijolu, vėliau vyskupu Jonu Boruta profesorius Digrys pradėjo gražią tradiciją Šv. Kazimiero bažnyčioje rengti „Religinės muzikos ir susikaupimo pusvalandžius“, kurie iki šiol nesibaigia. Turbūt nedaug yra iniciatyvų, kurios be pertraukos tęstųsi daugiau kaip 30 metų. Šiuos koncertus galime vadinti tikra dovana klausytojams, o jų būna ne tik iš Vilniaus. Ačiū Renatai Marcinkutei, kuri kantriai, rūpestingai ir su atsidavimu tęsia šią profesoriaus pradėtą veiklą.

Profesorius Digrys ne tik grojo, bet ir perteikė savo žinias bei entuziazmą, dalijosi aistra vargonų muzikai, todėl paliko ištisą mokinių kartą. Iš tiesų, jis turėjo įkvėpimo, o taip pat didelio užsispyrimo ir atkaklumo, leidusio tiek daug pasiekti.

Šiandien atsisveikindami su prof. Leopoldu Digriu išgyvename netektį. Bet esame susirinkę bažnyčioje ir tikėjimas leidžia priimti atsiskyrimą be nusivylimo, o kaip reikšmingą momentą, vedantį į gyvenimo pilnatvę. „Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa‟ – skaitome Šv. Rašte (Išm 1, 13–14). Tuo tikime ir viliamės: Dievas viską sukūrė kad būtų, kad gyventų. Savo meile Jis viską perkeičia ir išgrynina, priima į amžinybę žmones su viskuo, ką jie mylėjo, kuo rūpinosi, ko troško.

Prisimenu kartą maestro Leopoldas sutikęs mane su nepaprastu entuziazmu dalinosi įspūdžiais apie Clive Staples Lewis knygą „Tiesiog krikščionybė“. Sakė, kad reikėtų pasiūlyti kiekvienam ją perskaityti.

Tegul šį susimąstymą palydi mintis iš tos knygos. Joje rašoma apie reikšmingiausius žmogaus troškimus, kurie kyla pvz., įsimylėjus, svajojant apie tolimą šalį ar pradėjus studijuoti žavinčią mokslo sritį, tačiau jų negali patenkinti nei vedybos, nei kelionės, nei mokslai. Autorius klausia: „Galbūt jie skirti ne patenkinti giliausią troškimą, bet tik jį sužadinti ir būti tikrojo dalyko užuomina?“ ir tęsia: „Turiu puoselėti savyje gyvą troškimą tikrosios tėvynės, kurią rasiu tik po mirties; negaliu leisti, kad ją paslėptų sniegas arba nuo jos nuklysčiau; pagrindinis mano gyvenimo tikslas turi būti toks – stengtis patekti į tą tėvynę pačiam ir padėti to siekti kitiems“.

Tegul muzika, kurią profesorius dovanojo, ir toliau skamba mumyse. Tegul ji pakelia širdis ir vis iš naujo primena, kad yra daugiau nei tai, ką matome akimis; kad tikėjimas, o savitai ir muzika kreipia link aukštesnio, dieviško slėpinio, kurio niekada negalėsime iki galo suvokti, bet prie jo galime prisiliesti kiekviena nuoširdžia malda, kiekvienu įkvėptu garsu ir tonu, kol jie įsilies į nesibaigiantį amžinybės himną.

Dėkojame a. a. Leopoldui Digriui už viską, ką jis nuveikė ir kuo dalinosi. Tegul Dievas suteikia jam ramybę ir priima į amžinąją visų troškimų išsipildymo tėvynę.

The post Arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ. In memoriam profesoriui Leopoldui Digriui appeared first on LAIKMETIS.

Apie tai socialiniame tinkle „Facebook“ sekmadienį paskelbė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius Numgaudis, taip pat vargonininkas Balys Vaitkus, pirmasis apie tai remdamasis muzikologe Daiva Vyčiniene pranešė naujienų portalas „15min“. 

Užuojautą dėl vargonininko mirties sekmadienį pareiškė šalies vadovai – prezidentas Gitanas Nausėda bei premjeras Gintautas Paluckas. 

„Maestro L. Digrys per tūkstančius savo koncertų dėkingiems klausytojams atskleidė įvairiausių laikotarpių vargonų muzikos grožį ir didybę. Būtent jo pastangomis Lietuvoje buvo atkurtas vargonininko specialybės rengimas, pats Maestro buvo ir atsidavęs pedagogas, išugdęs daug tarptautinio lygio atlikėjų“ – Prezidentūros pranešime sakė G. Nausėda.

„Leopoldas Digrys paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje – kūrė mūsų šalies vargonavimo mokyklą, pats sugrojo tūkstančius solinių koncertų, inspiravo daugelį Lietuvos ir užsienio kompozitorių. Dėl skaudžios netekties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius ir visus, kuriems teko laimė pažinoti šią kūrybingą asmenybę“, – Vyriausybės išplatintoje užuojautoje teigė G. Paluckas. 

1934 metais Kaune gimęs L. Digrys studijavo Maskvos konservatorijoje, dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (anksčiau – Lietuvos konservatorijoje), stažavosi Prahos muzikos akademijoje.

Jis buvo tarptautinių vargonininkų konkursų Lietuvoje ir užsienyje žiuri narys, nuo 1991 metų – Religinės muzikos centro pirmininkas. Suredagavo ir pirmasis atliko lietuvių ir kitų tautų kompozitorių kūrinių vargonams, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje rengė vargonų muzikos koncertus. 

L. Digrio iniciatyva 1962 metais atkurta vargonininkų specialybė Lietuvos konservatorijoje, pradėti rengti Vilniaus vargonų muzikos festivaliai, M. K. Čiurlionio pianistų konkursas, įrengta naujų vargonų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus arkikatedroje, Šv. Kazimiero, Bonifratrų bažnyčiose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

L. Digrys 1973 metais gavo LSSR valstybinę premiją, 2008 metais buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2014 metais – Lietuvos muzikų sąjungos Auksiniu disku, 2015 metais – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

The post Į amžinybę iškeliavo Lietuvos vargonų muzikos patriarchas Leopoldas Mykolas Digrys appeared first on LAIKMETIS.