2019 metų pabaigoje iš Kinijos Uhano laboratorijos per aplaidumą pasklido ir pasaulyje paplito koronavirusas. Šio viruso kūrimą finansavusi kairioji Vakarų politika tuo pasinaudojo, rėmėsi apgaule, prievarta ir baime. Buvo apribotos net žmonių laisvės išeiti iš namų ir dirbti. 2020 m. pradžioje virusologas, Nobelio premijos laureatas, Satoshi Omura informavo, kad Covid-19 galima gydyti vaistu Ivermectin. Ši mokslinė informacija buvo greitai uždrausta ir cenzūruota, nes kairioji politika jau kūrė savo juodąjį verslą. Gavęs ES nurodymus, tokius vaistus Aurelijus Veryga 2020 m. Lietuvoje taip pat uždraudė.

Virusologo Satoshi Omura įžvalgos buvo moksliškai patvirtintos ir paskelbtos 2024 metais: „Ivermectin yra veiksmingas ankstyvoje ir vėlyvoje ligos stadijoje ir tinka ligos prevencijai“. Nors tai yra labai svarbu, nes gali išgelbėti žmonių gyvybes, bet ES ir Lietuvos valdžia šią informaciją toliau slepia ir šiuos vaistus parduoti draudžia, jų netobulina. O atsakingų dėl 7 milijonų žuvusių žmonių iki šiol nėra.

2022 m. prasidėjo karas Ukrainoje, kuris tikriausiai jau pareikalavo daugiau kaip milijono žmonių gyvybių. Dėl tos pačios kairiosios politikos įtakos apie tikrąsias karo priežastis ir dabar galima kalbėti tik atsargiai pakartojant JAV prezidento Donaldo Trumpo žodžius: „Daug metų iki Putino Rusija sakė, kad „Jūs negalite plėsti NATO į Ukrainą“... Tai yra lyg iškalta akmenyje. Dėl to tikrai buvo galima susitarti, nepraradus žmonių gyvybių. Tačiau, Vakarų ir Ukrainos kairiosios politikos korupcija ir apgaulė ir dabar ES yra įžūliai teisinama, slepiama ir remiama.

Po 1990 m. pasaulio politinės įtampos nesibaigė. Jos tik įgavo naujas atžangias formas. Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, tęsėsi kova tarp dešiniosios ir kairiosios politikos. JAV, Europoje ir Lietuvoje dominavo kairioji politika, kuri save apgaulingai pristatė net kaip tariamą „demokratiją“.

Tikroji dešinioji politika remiasi tikėjimu Dievu, žmonių ir tautų kūrybingumu ir savarankiškumu. Šį požiūrį į pasaulio politiką dabar grąžina D. Trumpas. Taip turto turime tiek, kiek patys sąžiningai tobulėjame ir dirbame, patirdami gyvenimo laimę ir pasauliui kurdami tikrąjį džiaugsmą. O kairioji politika – bet kuria kaina sau siekia greito laikino pelno.

Dėl to ji pateisina visas priemones, vogimą, žmonių ir tautų mirtis, prievartą, melą, korupciją, socialines seksualines revoliucijas, persekiojimą, šmeižimą, manipuliaciją informacija, teise, ekonomika, kultūra, politika, švietimu ir mokslu, žmonių psichologija, baime ir atjauta. Remia stambias aplinkosaugos, farmacijos ir energetikos apgavystes, mokesčių augimą ir kruvinus karus, klastoja žmonijos istoriją.

Dabar grobstomi jau ne milijonai, o milijardai ir trilijonai. O juk teisingas gyvenimo kelias yra paprastas ir net labai gražus – žmoniškumas ir ekonomika augs, jeigu būsime savimi ir sieksime dirbti tikram kitų žmonių gėriui.

The post Skaitytojų paštas. Prekybos tautomis metai appeared first on LAIKMETIS.

OpTv laidoje gvildenami šie klausimai: Kristijonas Bartoševičius: nusikaltėlis ar savęs nekontroliuojantis ligonis? Paryžiaus olimpinių žaidynių skandalai; kodėl uždaro Vasaros 5? Kas vyksta su medicina? Kodėl žudosi gydytojai? Kuo serga visuomenė? Susiskaldymas, neapykanta, leftizmas.

The post Psichiatras Aleksandras Alekseičikas. Nenormalumo diktatūra appeared first on LAIKMETIS.

Pasibaigus vienam renginiui priėjau prie moderatorės, padėkojau jai ir paklausiau, koks, jos manymu, būtų teisingas „patriarchato“ apibrėžimas. Ji gerokai pasimetė ir galiausiai atsakė: „Na, tai sistema, kurioje mes gyvename. Kur viskas yra sukurta vyrų, vyrams.“ Atsisukau į vieną iš pranešėjų, Švedijos Bažnyčios arkivyskupę, ir uždaviau jai tą patį klausimą. Kurį laiką pasimuisčiusi, ji davė panašų atsakymą.

Vadinasi, norint panaikinti patriarchatą, turime sugriauti tai, ką sukūrė vyrai. Skamba beveik maoistiškai – toks griovimo mastas, kokio prireiktų norint iki pašaknių sugriauti patriarchatą. Sunaikinti tai, ką pastatė, sumanė vyrai ir viską pastatyti geriau. Na ir pritrenkianti puikybė.

Žvilgsnis pro viešbučio langą

Grįžau į savo viešbutį. Kirtau marmurines vestibiulio grindis ir pakilau 34tą plieno ir stiklo aukštą. Pažvelgiau pro langą į fantastišką Niujorko pastatų peizažą, į man po kojų plytintį kampuotą grožį. Galvojau apie visus tuos vyrus, kurie statė beveik viską, ką matė mano akys; taip pat ir pastatą, kuriame stovėjau. Galvojau apie tą kasimą ir gręžimą, tempimą ir kalimą, liejimą ir prakaitavimą iš kurio iškilo šis šurmuliuojantis, gražus miestas. Ir jutau dėkingumą už šį vyrų darbą.

Kodėl kažkam turėtų nepatikti, kad šiuos pastatus statė daugiausiai vyrai? Kodėl visur lygia dalimi turi dalyvauti moterys, kad žmonių darbas būtų laikomas vertu nuostabos ir dėkingumo? Bent jau aš, vaikščiodama po žvilgantį viešbučio vestibiulį, niekada negalvoju: „Ar visą tai padarė vyrai? Kaip tie slidūs velniai, atėmė tokią galimybę iš moterų! Nugriauti šį patriarchato produktą!“

Ir ar tikrai vyrai viską daro tik kitų vyrų labui? Viešbutis, kuriame apsistojau, buvo pilnas moterų iš visų pasaulio žemynų. Ir kiekviena jų atrodė labai patenkinta, kad turi kur apsistoti. Ir vandentiekį, ir elektros instaliaciją, ir, spėju, minkštus kilimus po jų kojomis klojo vyrai.

Kodėl visur lygia dalimi turi dalyvauti moterys, kad žmonių darbas būtų laikomas vertu nuostabos ir dėkingumo?

Vienos mano draugės dukra yra jauna architektė, ką tik įsidarbinusi kompanijoje, projektuojančioje pastatus visame pasaulyje. Moterys, žinoma, gali būti puikios architektės. Bet argi manote, kad mano draugės dukra savo pastatuose visur turėtų suplanuoti ženklus „Tik moterims“ ir atsisakys įsirengti tualetus vyrams? Ar ji – dėl to, kad yra moteris – turėtų projektuoti su intencija, kad kuria tik kitoms moterims?

Ar senovės laikais vyrai kirto medžius, obliavo rąstus ir ręsdavo sienas tam, kad tik jie galėtų gyventi savo pastatytoje trobelėje? Dažniausiai vyrai dirbdavo savo šeimos labui. Jie norėjo pastatyti namus, kad jų žmonos ir vaikai galėtų juose kiek galima patogiau gyventi. Šiandien vyrai gal ir neobliuoja rąstų, tačiau daugelis gerų vyrų kas rytą prisistato į savo nebūtinai malonius darbus ir ten dirba kitų labui.

Dirbame tiems, kuriuos mylime

Taip, vyrai taip pat mėgaujasi savo darbo vaisiais, tačiau geri vyrai (ir taip, aš suprantu, kad yra ir blogų vyrų) dirba ir kuria, svajoja ir prakaituoja, kad suteiktų gerų dalykų žmonėms, kuriuos jie myli, o ir platesnei visuomenei. Tai daro ir moterys. Tačiau dauguma moterų pagrįstai nenori dirbti sunkaus fizinio darbo, o vyrai jį renkasi. Todėl didžiąją dalį to, kas pastatyta pasaulyje, pastatė vyrai. Ir tai nėra blogis. Tai nėra „moterų priespaudos“ apraiška, kaip dažnai tvirtina mano kolegės iš JT. Vyrų darbas iš tikrųjų tarnauja moterims. Net labai.

Dauguma moterų moterų Moterų padėties komisijoje susiraukia išgirdusios bet kokį motinystės paminėjimą ir piktinasi laiko ištekliais, kurių iš moterų reikalauja vaikų auginimas. Bet argi žmogaus sielos ugdymas yra mažiau reikalingas ar mažiau didingas nei dangoraižio statymas? Kardinolas Josephas Mindszenty kartą apie motinas taip rašė: „Ji negali pastatyti Dievo Motinos katedros. Bet jai to ir nereikia. Ji pastatė kažką didingesnio už bet kokią katedrą – nemirtingos sielos būstą.“ Moterys tikrai gali statyti pastatus, bet galbūt yra dar svarbesnių dalykų, kuriuos jos gali padaryti?

Moterys tikrai gali statyti pastatus, bet galbūt yra dar svarbesnių dalykų, kuriuos jos gali padaryti?

Paklauskime savęs, kas svarbiau – namai ar namuose gyvenantis ir kvėpuojantis, žaidžiantis ir miegantis vaikas? Namai neturi prasmės be žmogaus, kuris jame gyventų. Namo statytojas nėra garbingesnis už tuos, kurie leidžia savo gyvenimą dirbdami viduje. Abu yra kilnūs. Ir galbūt abu, tiek pastato statytojas, tiek ir ta, kuri namą paverčia namais, gali kartu džiaugtis vienas kito indėliu?

Likusią savaitės dalį vaikščiojau JT koridoriais (greičiausiai pastatytais tų nelemtų vyrai) ir stebėjausi džiaugsmingai mirguliuojančiomis šviesomis Taimso aikštėje (kurias, tikėtina, sukonstravo tie bjaurūs vyrai) ir sėdėjau parke, medžių (tikriausiai sodintų tų savanaudiškų vyrų) pavėsyje. Ir kiekvieną vakarą, žiūrėdama pro langą į nuostabų plieno ir žibintų siautulį prieš aš buvau dėkinga – dėkinga vyrams. Ir vis dar esu.

The post Kimberly Ells. Tegyvuoja vyrai! Kodėl kvietimai „sugriauti patriarchatą“ kenkia moterims? appeared first on LAIKMETIS.

Taip esą siekiama laikytis trijų pasaulietinių principų: įvairovės, įtraukties ir lygybės.

Portalas LifeSiteNews pažymi, kad šių paminėjimų šūkiu tapusi frazė "kad neužmirštume" (Lest we forget) nėra susijusi su kare žuvusiais kariais, rašo catholicnews.org.ua.

Frazė "kad nepamirštume" paimta iš krikščioniškos Rudyardo Kiplingo poemos, parašytos 1897 m. karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus proga, t. y. gerokai prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Poemoje žodžiai "kad nepamirštume" pakartojami aštuonis kartus. Taip autorius norėjo pabrėžti pavojų pamiršti tai, kas svarbiausia - Dievą.

Kiplingo eilėraštis - tai įspėjimas anglams nepamiršti "Viešpaties, Galybių Dievo" ir Jo "senovinės aukos" už "nuolankius ir tyros širdies žmones". Nes be Dievo nėra tikros pergalės.

Šis eilėraštis, pavadintas Recessional (Palikimo himnas), po Pirmojo pasaulinio karo tapo Tautų Sandraugos Atminimo dienos programos dalimi. "Kad nepamirštume" tapo fraze, skirta kare nukentėjusiems ar žuvusiems kareiviams atminti. Ši frazė taip pat vartojama epitafijose.

The post Kanados valdžia uždraudė kapelionams žuvusių karių atminimo pamaldose minėti Dievą appeared first on LAIKMETIS.

Naujausiame žurnalo Journal of Ethics and Social Philosophy numeryje paskelbtame straipsnyje „Vaikams nėra gerai: valstybės vaidmens tėvystėje išplėtimas“ Kianpouras eina tiesiai prie reikalo. Jis rašo: „Individai neturi teisės auginti savo biologinius vaikus ir neturi jokių pakankamai svarių interesų, kurie apskritai pateisintų teisę auginti vaikus. Kadangi tokios teisės neegzistuoja, negalima teigti, kad reguliuojama tėvystės politika kelia joms pavojų“.

Jis paaiškina, kad kadangi nėra „pamatinės teisės“ tėvams auginti savo vaikus, tai „nereikia pateikti jokių ypatingų pateisinimų, kad būtų leistinai įgyvendinama tėvų licencijavimo sistema“.

Šią nuostabą keliančią išvadą Kianpouras daro remdamasis tokia logine linija, kurią sunkiai įveiktų akrobatas. Tačiau padaręs tokią išvadą, jis nesidrovi beveik visiškos paniekos tėvų teisėms ir jų nepaisymo (nors nenoromis sutinka, kad tėvams galėtų būti pasiūlyta teisė lankyti savo vaikus, kai jie bus atiduoti tinkamesniems žmonėms).

Kianpouras teigia, kad vaikų teisės yra prigimtinės, tačiau tėvų teisės neegzistuoja. Nors didžioji dalis šiuolaikinės žmonijos sutinka, kad vaikai iš tiesų turi teises, dauguma žmonių mano (remdamiesi daugybe socialinių mokslų duomenų, sveiku protu ir milijardų žmonių patirtimi), kad geriausias būdas išlaikyti pagrindines vaikų teises – užtikrinti, kad juos prižiūrėtų tėvai. Tai neapsaugo kiekvieno vaiko kiekvienoje situacijoje, tačiau įrodymai liudija, kad vaikams geriausiai sekasi, kai juos augina jų pačių tėvai. Mūsų įstatymai ne tik pripažįsta tėvų teises, bet ir reikalauja, kad tėvai rūpintųsi savo vaikais.

Tačiau Kianpouras tvirtina, kad kai kurie tėvai turi būti išstumti iš vaiko gyvenimo (galbūt nuo pat gimimo!), net jei jie myli vaiką, gali sau leisti jį išlaikyti ir neturi jokių smurtinių polinkių. Kokios savybės tuomet diskvalifikuotų tėvus, kad jie negalėtų reikalauti savo teisių ir negalėtų auginti savo vaikus?

Netinkami auginti vaikus

Kianpouras aiškina: „Kai kurie asmenys netinkami auginti vaikus, nes jie yra nepakantūs tam tikrų aplinkybių ir patirčių bei tam tikro gyvenimo būdo žmonėms“. Tada jis patikslina: „Smarkiai homofobiški asmenys yra netinkami auginti vaikus“. Jis teigia: „Tų problemų, su kuriomis susiduria vaikai, tapę savitos, užmaskuotos blogo vaikų auklėjimo formos aukomis, – auklėjimo, kurį vykdo labai homofobiškai, rasistiškai, seksistiškai ir panašiai nusiteikę asmenys, geriausias sprendimas yra tėvų licencijavimas“. Pasak Kianpouro, bet kuriam asmeniui, kuris yra „neleistinai netolerantiškas“ tam tikriems gyvenimo būdams ir savybėms, turėtų būti uždrausta auginti vaikus.

„Stipri homofobija“, pasak Kianpouro ir jo kolegų, „yra įsitikinimas moraliniu gėjų seksualumo ir tapatybės pavojingumu ar pagedimu“, kuris „sukelia paniekos, pasibjaurėjimo, nepagarbos homoseksualiems žmonėms nuostatas“. Jis teigia, kad „labai homofobiški asmenys… yra netinkami auginti vaikus dėl to, kad jie greičiausiai nesugebėtų emocionaliai rūpintis homoseksualiais vaikais, o tikimybė, kad homofobo vaikas gali būti homoseksualus, nėra triviali“.

Kas nusprendžia?

Taigi, kas nuspręstų, kurie tėvai yra tokie „nepriimtinai netolerantiški“, kad jiems turėtų būti atsisakyta išduoti tėvystės licenciją? Kianpouras sako, kad „valstybės tarnautojai“ turėtų „nustatyti tėvų kompetencijos standartus, įvertinti, ar konkretūs asmenys atitinka šiuos standartus, ir neleisti jų neatitinkantiems asmenims auginti vaikų“.

Ir kaip valstybės tarnautojas galėtų teisingai diagnozuoti, kad tėvai yra homofobai?

Kianpouras siūlo naudoti priemonę, vadinamą „Homofobijos indeksu“. Šiame psichologiniame vertinime tiriamiesiems siūloma reaguoti į tokius teiginius: „Aš jausčiausi nepatogiai, jei mano kaimynas būtų homoseksualus“. Tiriamiesiems skiriami balai nuo 0 iki 100, o tie, kurie gauna 75 ar daugiau balų, priskiriami „aukšto rango homofobams“.

įrodymai liudija, kad vaikams geriausiai sekasi, kai juos augina jų pačių tėvai.

Jis taip pat siūlo patikrinti, „ar būsimi tėvai nebuvo nuteisti už neapykantos nusikaltimus arba ar jiems nebuvo sėkmingai pateiktas ieškinys dėl diskriminacijos darbe“. Jis taip pat priduria: „Taip pat būtų galima patikrinti, ar būsimi tėvai nėra susiję su organizacijomis, dėl kurių turėtume pagrindo manyti, kad jie yra nepriimtinai netolerantiški“.

Pradedame svarstyti, ar religinių įsitikinimų žmonės dėl savo priklausomybės tam tikroms organizacijoms negalėtų būti neproporcingai išskiriami kaip netinkami tėvai.

Tačiau ilgai svarstyti nereikia, nes šią bombą numeta Kianpouras: „Pavyzdžiui, pavojaus signalas būtų būsimi tėvai, kurie yra aktyvūs Vestboro baptistų bažnyčios nariai“.

Oho, tai labai konkretu. Kiekvienas, kuris priklauso Vestboro baptistų bažnyčiai, turėtų būti pažymėtas kaip galimai netinkamas tėvas? Įdomu, ar mano arba jūsų bažnyčia yra šiame sąraše.

The post Prasideda distopija: kad būtų galima atrinkti homofobus, transfobus ir rasistus, tėvams reikės licencijos vaikų auginimui appeared first on LAIKMETIS.

Buvęs "libertarinis marksistas" Mickas Hume'as 1999-2009 m. turėjo savaitinę skiltį laikraštyje "The Times" ir nuo to laiko reguliariai rašė pagrindiniams Didžiosios Britanijos laikraščiams, tokiems kaip "The Sun" ir "The Daily Mail". M. Hume'as buvo portalo Spiked-online.com redaktorius ir iki šiol rašo į Spiked. Šiuo metu jis yra nuolatinis The European Conservative interneto svetainės apžvalgininkas.

- Pasak Vikipedijos, buvote marksistas, libertarinis marksistas....

Taip, buvo laikas, kai mėgau save taip vadinti, nes pastebėjau, kad tai erzina visus teisingus žmones abiejose diskusijų pusėse. Libertarai to nekentė, o kairieji irgi. Tačiau šiomis dienomis neturiu politinės etiketės, kurią galėčiau sau priklijuoti. Manau, kad viena iš politikos problemų yra ta, kad esame įstrigę su XX a. kalbomis - kairieji, dešinieji, konservatoriai, marksistai… - o politika pasikeitė. Mes tiesiog neturime tinkamos kalbos dabarčiai apibrėžti.

- Vis dėlto tada save laikėte marksistu, ar ne?

Taip, tikrai. Devintajame dešimtmetyje, kai man buvo dvidešimt metų, buvau pradėjęs leisti žurnalą "Living Marxism" (Gyvasis marksizmas).

- Jūs buvote Didžiosios Britanijos revoliucinės komunistų partijos veikėjas.

Taip.

- Daugelis žmonių mano, kad tai, kas vyksta Vakaruose su žodžio laisve ir tuo, ką mes vadiname leftistine (woke) ideologija, kuri apima visus šiuos LGBT ir lyčių klausimus, yra kultūrinis marksizmas. Kaip buvęs marksistas, ar sutinkate su tuo?

Ne, nemanau, kad naudinga tai vadinti kultūriniu marksizmu. Tai šiek tiek panašu į generolus Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kurie bandė kariauti paskutinį karą, bandė kovoti su vakarykščiu priešu, užuot supratę, kad buvo išrastas kulkosvaidis ir pasaulis pasikeitė.

Manau, kad vadinti tai kultūriniu marksizmu yra tarsi bandymas rasti kažką praeityje. Iš tikrųjų tai yra kažkas naujo. Verčiau jį apibūdinčiau taip, kaip mano draugas Frankas Furedi (Frank Furedi), t. y. kaip technokratijos, ideologijos neturinčios valdymo politikos, sujungtos su tapatybės politika, derinį.

Identiteto pažadinta politika suteikia technokratams politinę kalbą, kuria jie gali pateisinti savo valdžią, kai neturi savo ideologijos. Tai yra naujas reiškinys. Galite jį vadinti kaip norite, bet jis toks ir yra.

- Taigi tikriausiai nesutinkate su Viktoru Orbanu, kai jis kartą pasakė - beje, būdamas valstybinio vizito Jungtinėje Karalystėje metu - kad tarp elito, kilusio iš 1968 m. seksualinės revoliucijos Vakaruose, ir buvusių komunistinių Rytų Europos režimų yra ryšys…

O ne, aš su tuo sutinku. Noriu tik pasakyti, kad jei bandome rasti praeities etiketę tam, kas vyksta šiandien, tarsi prarandame prasmę. Vyksta kažkas naujo. Mes nekovojame vakarykščiame mūšyje. Turime kovoti šiandienos mūšį. Bet aš sutinku su šiuo konvergencijos tašku. Pabudę kairieji paveldėjo stalinistų neapykantą laisvei.

Kai buvau jaunas, maniau, kad esu kairysis, nes tikėjau, kad žodžio laisvė ir demokratija - du principai, kurie man visada gyvenime rūpėjo, - yra kairiųjų reikalai. Istoriškai jie tokie ir buvo.

Tačiau šiandien kairieji yra abiejų šių dalykų priešai. Taigi aš ir mano draugai buvome vieninteliai kairieji, kurie net devintajame dešimtmetyje pasisakė prieš tai, kai buvo cenzūruojami fašistai, cenzūruojami konservatoriai, sakoma, kad žmones reikia nutildyti.

Tai prasidėjo tada, ir nuo pat pradžių mes visada buvome už žodžio laisvę. Taigi mano principai yra tokie patys, ne tik politikoje.

- Jungtinėje Karalystėje disidentai ne tik "deplatformuojami" (pašalinami socialiniuose tinkluose), bet dabar jie gali būti "debankinami" (persekiojami valdžios). Šiais metais taip nutiko Nigelui Farage'ui…

Mano senas bendražygis. Dirbau su Nigelu Brexit partijoje.

- Ką gi, jo banko sąskaitos buvo uždarytos, ir dabar jau tikrai žinome, kad tai įvyko dėl jo politinių pažiūrų. Taip pat žinome, kad ir kitiems žmonėms, pavyzdžiui, Laisvo žodžio sąjungos nariams, Jungtinėje Karalystėje taip pat buvo įšaldytos sąskaitos. Ar šis žmonių varžymas yra naujausias totalitarinio dreifo jūsų šalyje etapas?

Esu labai dėkingas Nigeliui, nes jis atskleidė, kaip toli tai nuėjo. Kapitalistinės visuomenės viršūnėje turime ideologų, kurie yra pasirengę sunaikinti žmones, padaryti juos, kaip Nigelas pats apibūdino, nebe asmenimis, atimdami iš jų teisę turėti banko sąskaitą. XXI amžiuje, jei neturi banko sąskaitos, vadinasi, tu neegzistuoji, tiesa? Jūs negalite veikti.

- Nigelas Farage'as sakė, kad jam gali tekti išvykti iš Jungtinės Karalystės, jei ten negalės turėti banko sąskaitos.

Būtent.

- O jam sąskaitas atsisakė atidaryti keliolika bankų.

Keli kiti, taip. Esu įsitikinęs, kad dabar jis ją gaus dėl viso šio triukšmo. Bet vis dėlto jis padarė didelę paslaugą atskleisdamas, kaip toli tai nuėjo. Taigi, tai labai svarbus dalykas.

- Ar tai konkrečiai bankai, ar korporacijų pasaulis?

Taip yra visame įmonių pasaulyje. Jei klausotės įmonių vadovų pokalbių, dabar jie kalba tik apie įvairovę, tvarų vystymąsi ir visus panašius klausimus.

- Kodėl? Kas juos skatina tai daryti?

Atrodo, tarsi kapitalistai nebetiki kapitalizmu. Jie prarado gebėjimą pateisinti save ir savo padėtį visuomenėje. Jei sakau: "Mes esame čia tam, kad įdarbintume žmones ir uždirbtume pelną", tai yra netinkamas kalbėjimas net tarp pačių kapitalistų. Taigi jie ieško kažkokios naujos misijos, kažkokio vertės visuomenėje jausmo.

Tai prieštarauja žodžio laisvės ir laisvos visuomenės interesams. Ir tai tarnauja ir jų interesams, ideologija ir "cancel" kultūra iš tikrųjų yra naujas būdas drausminti dirbančiųjų klasę, nurodant paprastiems žmonėms, ką jie gali sakyti, ko negali sakyti, ką jie gali galvoti ir ko negali galvoti.

- Ir tai ne tik įmonių pasaulis. Balandžio mėn. laikraštyje "Daily Mail" parašėte straipsnį apie naują įstatymo projektą - Darbuotojų apsaugos įstatymą, kurį pasiūlė Riši Sunako vyriausybė, siekdama drausminti įmones, nesilaikančias šios naujos budulių ideologijos.

Taip, šis naujas įstatymas suteiktų žmonėms teisę paduoti į teismą savo darbdavius dėl to, kad jie išgirdo kažką, kas jiems nepatinka darbo aplinkoje. Iš tikrųjų jį pasiūlė pora liberalų, tačiau vyriausybė jam pritarė. Taigi tai dar vienas ženklas, kaip šie dalykai eina į viršų. Konservatorių partija - tai konservatyvi vyriausybė - iš tikrųjų stumia šį įstatymo projektą.

- Vykdydamas kampaniją prieš Liz Truss dėl Konservatorių partijos vadovo posto, Sunakas sakė, kad jei taps ministru pirmininku, jis kovos su "viešąjį gyvenimą persmelkusias nesąmones", "padarys galą smegenų plovimui, vandalizmui ir rodymui pirštu" ir "gins britų laisves".

Būtent.

- Taigi tai dar vienas sulaužytas pažadas…

Taip. Žinote, politikus turime vertinti pagal tai, ką jie daro, o ne pagal tai, ką jie apie save kalba. O konservatoriams labai gerai sekasi sakyti kalbas apie žodžio laisvę, demokratiją ir britų vertybes. Tačiau praktiškai šalį valdo valstybės tarnautojai ir technokratai, kurie 100 procentų atsidavę šiai "woke cancel" kultūrai. Ir vyriausybė jiems visiškai nesipriešina. Taigi Konservatorių partija yra problemos dalis, o ne jos sprendimas.

- Tiesą sakant, praeityje keli Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai kritikavo tai, kas vyksta universitetuose. Ir Borisas Johnsonas, ir Theresa May sakė, kad nori atkurti žodžio, mąstymo ir akademinę laisvę Jungtinės Karalystės universitetuose. Ar šiuo tikslu kas nors buvo padaryta?

Jie priima įstatymą, kuris turėtų apsaugoti akademinę laisvę, ir sako, kad ketina paskirti atsakingą asmenį, savotišką žodžio laisvės carą. Galima sakyti, kad tai žingsnis teisinga linkme, tačiau įstatymas nėra atsakymas.

Vyksta kultūrinis karas. Turite su juo kovoti. Ir vien tik popieriuje surašyti įstatymą ir pasakyti, kad universitetuose egzistuoja žodžio laisvė, problemos neišspręsime.

Amerikoje galioja Pirmoji pataisa - auksinis žodžio laisvės teisinės apsaugos standartas. Tai nesustabdė Amerikos universitetų nuo to, kad jie žengė šiuo keliu toliau ir greičiau nei mes, ribodami akademinę laisvę.

Taigi, tai žingsnis teisinga linkme, tačiau įstatymas to neišspręs.

- Atrodo, kad problema yra ir tai, kad britų policija stebi socialinę žiniasklaidą. Lenkijos Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslawas Kaczyńskis (Jaroslavas Kačynskis) kartą paminėjo pavyzdį motinos, kuri buvo suimta savo vaikų akivaizdoje savo namuose Jungtinėje Karalystėje už tai, kad socialiniame tinkle "Twitter" pavadino vieną vyrą vyru, nors tas vyras prisistatė esąs moteris. Vargšė moteris buvo suimta kelioms valandoms, o policija jai iškėlė baudžiamąją bylą. Galiausiai ji laimėjo bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau tai užtruko kelerius metus. O J. Kaczyńskis sakė, kad kol Lenkiją valdys PiS, ji išsaugos žmonių laisves ir Lenkija netaps totalitarine, kaip Vakarų Europa.

Iš tiesų gana keista, kad policija Didžiojoje Britanijoje jau kelerius metus labiau domisi, kaip kartą pavartojau šūkį, "policing the tweets", o ne "policing the streets".

Ji tapo savotiška minčių policija. Jie apsėsti to, ką žmonės kalba socialiniuose tinkluose, ir persekioja juos už dalykus, kurie nėra nusikaltimai.

Vadinti žmogų vyru, kuris yra vyras, nėra nusikaltimas. Net pavadinti moterį vyru taip pat nėra nusikaltimas. Bet kažkodėl jie sugalvojo šiuos dalykus laikyti nusikaltimais.

Įdomu tai, kad jie pradėjo registruoti vadinamuosius neapykantos incidentus: Jie nusprendė, kad tai nėra nusikaltimas, bet nusprendė, kad tai yra neapykantos kalba. Taigi, jūsų pavardė būtų įtraukta į šį registrą, net jei nepadarėte nusikaltimo, o tik pasakėte netinkamą dalyką internete.

Užtenka pažvelgti, kaip jie elgiasi su "Just Stop Oil" protestuotojais, kurie blokuoja Londono greitkelius, - policija jų klausia, ar gali jiems padėti, ar jie norėtų vandens, ir viskas gerai. O kai atvažiuoja vairuotojai ir patraukia tuos žmones nuo kelio, policija grasina suimti vairuotojus, o ne kelių blokuotojus. Taigi, policija Didžiojoje Britanijoje yra didelė problema.

Tai yra naujos rūšies totalitarizmas. Tai ne kareiviški batai ir žmonių mušimas. Tai bandymas kontroliuoti, ką žmonės kalba, o ne nusikaltimų sprendimas. Jei į jūsų namus įsilaužiama, policija neatvyksta. Jei pasakysite netinkamą dalyką ir pavadinsite ką nors vyru "Twitter" tinkle, jie atvyks.

Savo straipsnyje apie šį darbuotojų apsaugos įstatymą pateikėte hipotetinį pavyzdį, kad knygynas kviečia J. K. Rowling. Taigi, kaip suprantu, Jungtinėje Karalystėje niekas nedrįstų pakviesti J. K. Rowling. Vadinasi, garsi rašytoja, kuri, vadovaudamasi tiesa, teigia, kad tik biologinės moterys yra tikros moterys, Jungtinėje Karalystėje buvo išbraukta iš viešojo gyvenimo, tiesa?

Akivaizdu, kad jai tai negalėjo rūpėti, nes J. K. Rowling atšaukti negalima. Ji yra daugiausiai parduodama autorė pasaulyje. Taigi, ji yra labai įtakingoje padėtyje, kad galėtų duoti atkirtį tiems, kurie bando ją atšaukti, bet taip, ji negali pasirodyti viešame forume be didžiulių protestų, o viskas, ką ji pasakys socialinėje žiniasklaidoje, bus puolama iš visų pusių.

Ji neįtikėtinai drąsiai pasisakė už tai, kad egzistuoja dvi lytys ir kad tai yra biologiškai nulemtas pasidalijimas bei gyvenimo faktas.

Tačiau taip pasielgdami su J. K. Rowling, padarydami sunkumų net tokiam žmogui kaip ji normaliai veikti visuomenėje, galite išgąsdinti daugybę kitų žmonių, kurie pagalvos: jei jie gali taip pasielgti su ja, ką jie galėtų padaryti su manimi? Jie galėtų mane sunaikinti. Jie galėtų išmesti mane iš darbo. Galėčiau netekti viso pragyvenimo šaltinio.

Taigi, tai turi daug didesnį poveikį kitiems žmonėms.

Todėl dabar susiduriame su savicenzūros problema, kuri yra viena didžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduriame Vakarų visuomenėje.

Ne tik valstybinė cenzūra ar "Twitter" cenzūra, bet ir žmonės, kurie patys nesako, ką galvoja, nes bijo pasekmių. Arba jie nebežino, ką jiems leidžiama sakyti, nes politinė aplinka taip greitai keičiasi. Kokį žodį man leidžiama vartoti šią savaitę? Nežinau.

Taisyklės nuolat perrašomos iš naujo. Taigi, savicenzūra yra didelė problema, todėl žmonėms, kurie tiki žodžio laisve, taip svarbu iškelti vėliavą, kad suteiktumėte žmonėms pasitikėjimo jausmą, jog jie nėra vieni ir yra kažkas, dėl ko jie gali susitelkti.

Žmonės žemyninėje Europoje linkę manyti, kad Jungtinėje Karalystėje bent jau yra įvairi su laisva spauda ir žiniasklaida. Spėju, kad su tuo nesutinkate, nes parašėte knygą, pavadintą taip: "Laisvos spaudos nėra - ir mums jos reikia labiau nei bet kada anksčiau".

Viskas yra reliatyvu. Palyginti su kai kuriomis šalimis, man patinka britų spauda. Tačiau ji labai suvaržyta. Kur kas labiau suvaržyta nei anksčiau, kai pradėjau jai rašyti. Kiekvienas laikraštis turi įvairovės komandą, kuri tikrina vartojamą kalbą, ir tai labai trukdo. Be to, britų spauda susiduria su naujomis teisinėmis problemomis.

Turime privatumo įstatymus. Šmeižto įstatymas Didžiojoje Britanijoje visada buvo didelė spaudos problema, nes spaudai buvo keliamos bylos dėl šmeižto. Dabar turtingieji ir galingieji dažniau naudojasi privatumo teise. Būtent tuo naudojasi tokie žmonės kaip princas Haris, bandydami kontroliuoti spaudą. Šie privatumo įstatymai yra didelė problema ne tik žodžio laisvei, bet ir demokratijai, nes šie du dalykai visada labai glaudžiai susiję, o Didžiosios Britanijos parlamentas niekada nepriėmė jokių privatumo įstatymų.

Tony Blairo Naujoji leiboristų vyriausybė priėmė Žmogaus teisių įstatymą, pagrįstą Europos žmogaus teisių konvencija. Tai suteikė teisėjams milžiniškus įgaliojimus. Jie pasinaudojo šia galia ir iš esmės sukūrė privatumo įstatymą. Šie teisėjai, o ne parlamentas ar vyriausybė, nusprendė, ką galima ir ko negalima skelbti britų spaudoje.

- Jungtinėje Karalystėje parlamento suverenitetas dabar neribotas, todėl konservatorių dominuojamas parlamentas galėtų visa tai labai lengvai pakeisti.

Žinoma, galėtų. Ir jie dažnai sakė: "Mes ketiname atsikratyti Žmogaus teisių akto" ir "Mes ketiname pasitraukti iš Europos žmogaus teisių konvencijos".

Tačiau nieko neįvyko, nes prieš juos buvo sutelktos įvairios jėgos: Teisėjai, advokatai, didžioji žiniasklaida, valstybės tarnyba…

Žmogaus teisių aktas ir teisėjų įgaliojimai yra labai stipriai remiami, o vyriausybė niekada neturėjo pakankamai drąsos, nervų ir politinės valios. Viskas priklauso nuo politinės valios, kaip jūs sakote, pasinaudoti parlamentiniu suverenitetu ir tai pakeisti.

Jie leido teisėjams rašyti šį privatumo įstatymą, ir tai yra siaubinga situacija.

- Taigi, ar ar dar yra vilčių dėl Jungtinės Karalystės?

Na, pažvelkite į Nigelo Farage'o incidentą.

Viena vertus, tai rodo, kaip toli siekia problema. Tačiau reakcija į jį, palaikymas, visuomenės pasipiktinimas ir tai, kad visi už tai atsakingi žmonės turėjo atsistatydinti… Kairieji daug metų persekiojo bankus ir niekada nieko nepasiekė. Nigelas Farage'as per savaitę atsikratė geriausių bankininkų.

Taigi visuomenės pasipiktinimas tokiu išpuoliu prieš žodžio laisvę rodo, kad yra vilties. Tai rodo, kad galime sutelkti jėgas už žodžio laisvę kaip pagrindinę mūsų civilizuotos visuomenės vertybę. Tačiau tam turime iškelti vėliavą ir kovoti. Turime pereiti į puolimą.

Žodžio laisvė yra pagrindinė mūsų visuomenės laisvė. Be jos negalime turėti jokių kitų laisvių. Ir ji turi apimti teisę įžeidinėti. Spinoza prieš 350 metų sakė, kad laisvoje valstybėje kiekvienas žmogus gali galvoti, ką nori, ir sakyti, ką galvoja. Tai vis dar yra pozicija, už kurią turime kovoti. Ir mes vis dar to nepasiekėme.

The post Buvęs komunistas: šiuolaikiniai leftistai yra perėmę „stalinistinę" dvasią appeared first on LAIKMETIS.

Pradėkime nuo neseniai sukurto dokumentinio „Netflix“ serialo „Karalienė Kleopatra“ (Queen Cleopatra), kuriame pagrindinį – Kleopatros – vaidmenį atliko juodaodė aktorė Adele James. Ar tai sveikintina? Čia turtbūt svarbus faktas, kad Kleopatra nebuvo juodaodė. Ši faraonė buvo kilusi iš Ptolemėjų dinastijos, kurią pradėjo vienas iš Aleksandro Didžiojo karvedžių. Aleksandras ir jo karvedžiai buvo makedoniečiai, t.y. graikai, kurie, kaip žinome, nėra juodaodžiai. Esama iniciatyvų kurti įvairias teorijas apie Egipto valdovų santuokas su vietinių populiacijų atstovais ir tokiu būdu įvykusią rasinę asimiliaciją.

Tačiau galima pažvelgti į Kleopatros gyvenamuoju laikotarpiu sukurtas ją vaizduojančias freskas ar skulptūras, kurios aiškiai atspindi graikiškus veido bruožus. Taip pat vertėtų įsiklausyti į Egipto istorikų nuomonę. Štai dr. Mustafa Waziri, aukščiausios Egipto antikvarinių vertybių tarybos generalinis sekretorius, pasirinkimą Kleopatros vaidmenį patikėti juodaodei aktorei apibūdino kaip „Egipto istorijos klastojimą ir akivaizdžią istorinę klaidą“. Šis gan ilgas situacijos apibūdinimas reikalingas siekiant iliustruoti, kaip konkrečiu atveju yra iškraipoma istorija.

Vertėtų paminėti, kad šis atvejis nėra išskirtinis. Juodaodžiai aktoriai pasirinkti ir Karlo Gustavo Emilio Mannerheimo, Anos Bolein, Julijaus Cezario, Hanibalo Barkos, Karaliaus Saliamono, Magaretės D’Anžu, Roberto de Bomonto, Žanos D‘Ark bei kitiems istoriniams vaidmenims.

Žinoma, negalima nuneigti, jog ankščiau minėtos kitų rasių atvaizdavimo stokos būta; kino istorijoje baltaodžiams dažnai būdavo skiriami vaidmenys, kurie originaliame tekste ar istorijoje atitekdavo kitų rasių atstovams. Šis reiškinys įvardintas kaip „whitewashing“ . Tačiau, žvelgiant į pastarojo dešimtmečio filmus ir laidas, pastebima aiški tendencija, kai „whitewashing“ virsta atvirkštine savo versija – „blackwashing“. Šiuo atveju jau kitų rasių atstovai, ypač juodaodžiai, perima tradiciškai baltaodžiams priskirtinus vaidmenis.

Čia galima klausti, kodėl iškreipti istorijos atvaizdavimą, siekiant padaryti jį patrauklesniu kitoms rasėms, yra blogas dalykas. Atsakymas į šį klausimą yra daugialypis. Visų pirma, jei toks iškraipymas laikytinas tinkamu, tai turėtų galioti ir jį taikant priešinga kryptimi. Įdomu, ar plačioji žiniasklaida sveikintų baltaodžio atliekamus Šakos Zulu, Nelsono Mandelos, Harietos Tubman, Muhamedo Ali, Martino Liuterio Kingo ar Baracko Obamos vaidmenis? Numanomas atsakymas į šį klausimą, tikėtina, leidžia suvokti aptariamo požiūrio ydas.

Negana to, siekis įtraukti  juodaodžius į istoriją, kurioje jie nebuvo vaizduojami, leidžia daryti prielaidą, kad toks socialinės įtraukties metodas taikomas dėl pačių juodaodžių istorijos skurdumo. Nes jei juodaodžiai turėtų turtingą istoriją, jie tikriausiai būtų gausiai reprezentuojami kino industrijoje? Nors ir tiesiogiai nesuformuluota, tačiau veiksmų implikuojama prielaida, kad šios rasės asmenų istorijos faktiškai nėra, – neabejotinai klaidinanti. Pažvelkime į turtingiausiu žmogumi istorijoje tituluojamą Malio imperatorių Mansa Musa, vergu gimusį ir JAV senatoriumi tapusį Blanche Bruce, Jasuke – vergijoje gimusį sudanietį, tapusį pirmuoju ne japonų kilmės samurajumi, arba kitus įkvepiančius pavyzdžius. Apie šias asmenybes filmų nėra arba į juos investuojami labai menki resursai.

Esminė problema čia – filmų kūrėjų suvokimas, kad juodaodžių istorijos ekranizacijos nebus labai pelningos. Todėl, užuot populiarinus jų istoriją, juodaodžius aktorius stengiamasi įterpti pasakojant apie kitas rases. Tokiu būdu susižeriamas pelnas už populiarios tematikos filmus ir inscenizuojama kova už šios rasės žmonių reprezentaciją. Tuo tarpu juodaodžių istorija stumiama į paraštes; vienintelis jiems liekantis tapatybės suvokimo kelias – matyti save per prizmę istorijos, kurios dalimi jie nebuvo (ypač jei kalbame apie senesnius laikotarpius vaizduojančias ekranizacijas).

Galiausiai paminėtinas ir nė kiek ne mažiau svarbus politinis aptariamos praktikos motyvas. Įtraukiant kitų rasių atstovus į svetimą istoriją, žmonėms sukuriamas klaidingas įspūdis, jog moderni multikultūralizmo praktika yra jau istoriškai nusistovėjęs reiškinys, kuris yra visiškai natūralus ir sveikas visuomenei. Tokiu būdu prisidedama prie globalizmo ideologijos, naikinančios tautinį identitetą ir nusistovėjusias moralės normas.

Labai panaši situacija ir fantastinių bei mitologinių filmų žanre. Čia, žinoma, galima kelti retorinį klausimą, kodėl fantastikos žanras, kuris nesiekia atspindėti tikrovės autentikos, negali sau leisti kitų rasių aktorių baltaodžių vaidmenims. Kartais tikrai gali. Jei kalbama apie dabartį ar ateitį vaizduojančią fantastiką, į tokias ekranizacijas tikrai galima įtraukti visų rasių atstovų (visgi logiška tai daryti tik tokiu atveju, jei ekranizacijose figūruojančių šalių demografinė situacija realiai atspindi tą, kuri vaizduojama kino ekrane). Tačiau, jei kalbama apie istorija ar mitologija paremtus fantastinius filmus, jiems galioja argumentai, išsakyti aptariant istorines ekranizacijas. Jei nenorime, kad Afrikos mitologijos personažus vaizduotų baltaodžiai, taip pat neturėtume norėti juodaodžio Dzeuso, Achilo ar Lanceloto. Analogiškai, jei nenorime, kad Afrikos autorių fantastiniuose kūriniuose juodaodžius vaidintų baltaodžiai, neturėtume sutikti, kad anglosaksų, skandinavų, bei germanų mitologija paremtame J. R. R. Tolkieno pasaulyje baltaodžių vaidmenyse derėtų figūruoti juodaodžiams.

Istorijos perrašyti negalime, tačiau galime ją visapusiškai pažinti. Bandydami istoriją derinti prie dabartinės visuomenės nuotaikų ar politinių užgaidų, nuo šio pažinimo tolstame ir renkamės gyventi nuo realybės nutolusiame pasaulyje. Šis iškreiptas lygybės siekis neabejotinai kyla iš progresyviosios kairės – jos atstovai patys to net nebando slėpti. Tačiau, kaip iliustruoja aukščiau pateiktas tekstas, tokia praktika neatneša nei tikros lygybės, nei gėrio; ji tekuria kognityvinį chaosą ir piešia ideologizuotą, tendencingai transformuotą istorijos perspektyvą, neišvengiamai iškreipiančią ir santykį su dabartimi.

The post Simonas Kaunelis. Kaip kine istoriniai veikėjai tampa juodaodžiais appeared first on LAIKMETIS.

Italija iš tikrųjų yra gana konservatyvi šalis. Palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, Italijos gyventojai yra konservatyvesni, įskaitant daugelį tų, kurie savęs nelaiko konservatoriais. Šiuo metu turime ne tik konservatyvų kultūrinį, bet ir politinį kraštovaizdį. Turime gana gerą konservatyvią vyriausybę. Ir manau, kad svarbu pradėti aiškintis, kokios yra konservatyvių žmonių vertybės.

Ar galėtumėte teigti, kad Italija su Giorgia Meloni priešakyje dabar eina Vengrijos ir Lenkijos keliu?

Vakarų Europos šalių istorija skiriasi nuo Vidurio Europos šalių istorijos. Be abejo, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybių vykdoma, pavyzdžiui, palanki šeimai ir pronatalistinė politika, kurią turime vykdyti ir mes. Tačiau yra tam tikra politika, kurią būtų sunkiau įgyvendinti Vakarų Europoje.

Nepamirškime, kad konservatizmo idėja visada susijusi su visomis konkrečios šalies nacionalinėmis ypatybėmis. Štai kodėl lotyniškasis konservatizmas gerokai skiriasi nuo Vidurio Europos konservatizmo, kuris pats savaime skiriasi nuo angloamerikietiškojo konservatizmo. Taigi svarbu bandyti ieškoti tam tikrų konservatyvių vertybių skirtingose šalyse skirtingai.

Kalbėdami apie tas konservatyvias vertybes, kurios kiekvienoje šalyje gali skirtis, susitinkame Vengrijoje vykstančioje CPAC - Amerikos ir Europos konservatorių konferencijoje. Kokia tikslas susirinkti ir čia kalbėti?

Manau, kad prasmė yra sukurti tradiciją. Pradedame tai daryti su daugeliu Europos, taip pat Amerikos ir Izraelio analitinių centrų ir fondų. Mūsų tikslas turėtų būti surasti bendras vertybes ir siekti, kad visi jas gintume savo šalyse. Tai svarbu, jei norime organizuotai kovoti su politinio korektiškumo idėja ir panaikinimo kultūra, o ne būti susiskaldę ir izoliuoti savo šalyse. Mums tikrai reikia rasti bendrų vertybių ir kovoti kartu, kad pasiektume gerų rezultatų.

Parodoje "CPAC Hungary 2023" dalyvavote panelinėje diskusijoje, per kurią kalbėjote apie kultūrinę revoliuciją ir tai, kad ji bent jau didele dalimi įvyko per mokyklas ir universitetus, o kairiosios jėgos šiose srityse yra labai populiarios. Kaip manote, ar dar galime pakeisti šią kultūrinę revoliuciją?

Tai geras klausimas. Neturėtume stengtis vienos kultūrinės hegemonijos pakeisti kita kultūrine hegemonija. Tačiau turime pabrėžti laisvės svarbą. Kultūrinė kontrrevoliucija galėtų reikšti, kad, pavyzdžiui, konservatoriai gali turėti galimybę kalbėti dideliuose renginiuose, kurie nėra konservatyvūs.

Sugrąžinti žodžio laisvę dabartiniu kultūriniu momentu savaime būtų tam tikra revoliucija

Pavyzdžiui, mūsų šalyje vyksta daugybė viešų valstybės finansuojamų renginių, o kai pažvelgiame į komisijas, jose nėra nė vieno žmogaus iš konservatyviosios, klasikinės liberaliosios ar katalikiškosios sferos, ir tai nėra teisinga. Taigi turime stengtis pabrėžti, kas yra svarbu laisvei visuomenėje ir politikoje. Sugrąžinti žodžio laisvę dabartiniu kultūriniu momentu savaime būtų tam tikra revoliucija.

O kaip dėl žiniasklaidos Italijoje? Ar ji įvairi, ar joje dominuoja kairieji, kaip Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje?

Italijoje turime daug žiniasklaidos priemonių, tarp jų ir konservatyvių. Turime konservatyvių laikraščių ir žurnalų, kai kuriuos konservatyvius televizijos kanalus, tačiau apskritai kalbant, pagrindinė Italijos žiniasklaida taip pat yra liberali. Kaip ir visoje Vakarų Europoje, žiniasklaidos priemonės, kurios save pristato kaip neutralias, iš tikrųjų yra labiau linkusios būti liberalios.

Per diskusiją taip pat kalbėjote apie tai, kad laisvę reikia ginti. Ar Italijoje kyla grėsmė laisvei?

Palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, Italijos padėtis yra gera, nes žmonės Italijoje atmeta daugybę beprotiškų idėjų. Italija taip pat yra politinio korektiškumo ir leftistinių idėjų pastangų centre, tačiau dauguma žmonių tam nepritaria. Nežinau, kokia padėtis bus dar po 20 ar 30 metų, bet šiuo metu padėtis Italijoje nėra tokia kaip, pavyzdžiui, Belgijoje ar Prancūzijoje, be to, neturime tokio masto problemų dėl imigracijos.

Evoliucija vyksta bloga linkme. Tačiau manau, kad turint konservatyvią vyriausybę tai galima sustabdyti, o mes, konservatyvūs analitiniai centrai ir fondai, taip pat galime prisidėti prie šios tendencijos keitimo.

Jūs pats esate "Nazione Futura" pirmininkas. Kas yra "Nazione Futura"?

Tai vienas iš tų konservatyvių tyrimų centrų ir fondų. Jis buvo įkurtas 2017 m. Dabar turime daugiau kaip 70 skyrių visoje Italijoje, daugelyje miestų, kuriuose organizuojame renginius ir konferencijas. Dirbame tą patį darbą, kuris įprastas Amerikos ir Anglijos analitiniams centrams, bet su kuriuo Italijoje konservatyvioji pusė nelabai dažnai susiduria. Mūsų idėja - užmegzti ryšius su politikais ir kultūros pasauliu, siekiant skleisti idėjas ir vertybes, kurios, mūsų nuomone, yra konservatyvaus požiūrio į visuomenę dalis.

Francesco Giubilei "Forbes" įtraukė į 100 įtakingiausių jaunesnių nei 30 metų amžiaus jaunų žmonių Italijoje sąrašą. Jis ne tik vadovauja "Nazione Futura", bet ir komentuoja dešiniosios pakraipos žiniasklaidos priemones, taip pat yra eseistas, leidėjas ir įvairių fondų mokslinio komiteto narys. Jis buvo Italijos vyriausybės mokslinio Europos ateities komiteto narys, kurį Ministro Pirmininko biuras ir Užsienio reikalų ministerija paskyrė dalyvauti konferencijoje dėl Europos ateities.

The post Francesco Giubilei: situacija Italijoje gera, nes žmonės atmeta leftistines idėjas appeared first on LAIKMETIS.

Kai kurie Europos konservatoriai ilgus metus puoselėjo santykius su Rusija, nebūtinai todėl, kad labai mėgo tą šalį, o todėl, kad matė ją kaip potencialią atsvarą liberaliam Briuseliui. Ar ši strategija buvo teisinga?

-Akivaizdu, kad nei kairiosios vyriausybės, nei konservatyvios opozicijos nesugeba viso nevakarietiško pasaulio paversti kažkuo, puikiai atitinkančiu jų idealus – užduotis tiesiog pernelyg gigantiška. Taigi įžvalga, kad kartais reikia daryti kompromisus ir dirbti su žmonėmis tose valstybėse, kuriose nebūtinai norėtume gyventi, yra natūrali. Be to, galiu suprasti, kad kai kurie konservatorių pusės žmonės tikėjosi iš Rusijos gauti paramos, kokios niekada nesulauks iš savo šalių savo politiniams tikslams, ir taip bandė derėtis. Strateginiu, makiavelišku požiūriu, negaliu nepasakyti: o kodėl gi ne?

Tačiau jie buvo labai naivūs, vertindami Putino Rusiją kaip teigiamą pavyzdį, nes dažnai manė, kad tai yra tam tikras saugus prieglobstis europietiško stiliaus konservatizmui, nors ir buvo apakinti temų, kurias propaguoja žiniasklaida, pvz. kaip „Russia Today“. Palanki šeimai politika, vakarietiškas patriotizmas, krikščionybės propagavimas ir kt. Tuo pat metu manau, kad daugelį Vakarų konservatorių apakino ne tik klaidingas Rusijos tikrovės vertinimas, bet ir neapykanta leftizmui. Jie manė, kad tas, kuris kovoja su leftizmu, privalo būti kažkaip geresnis už patį leftizmą.

Vadinasi, Rusija jūsų akimis nėra konservatyvi valstybė?

-Aš labai abejoju, ar Rusija gali būti laikoma konservatyvia valstybe pagal vakarietiškus standartus. Kaip jau paaiškinau, chimerinį „krikščioniškosios Rusijos“ idealą vis labiau diskredituoja KGB struktūrų griaunamos Stačiatikių Bažnyčios realybė ir eksponentinė islamo plėtra Rusijoje; tikėjimą moraliniu Rusijos ir jų šeimų atgimimu atsveria tai, kad Rusijai būdingas didžiulis abortų skaičius; požiūrį, kad Rusija gina Vakarus nuo masinės migracijos ir nori kovoti už kultūriškai homogeniškas nacionalines valstybes, taip pat išsklaidė agresyvių musulmonų pabėgėlių, siunčiamų prie Lenkijos sienos, ginklavimas (arba dabar naudojant čečėnų samdinius prieš tariamus ukrainiečių „brolius“); ir galiausiai, kyla klausimas, kad asmens laisvei, kuri turėtų būti tokia svarbi visiems konservatoriams, Rusijoje kyla didelis pavojus, kur kas labiau nei Vakaruose (bent jau šiuo metu).

Apibendrinant galima pasakyti, kad tam tikrų Vakarų konservatorių ir Rusijos aljansas, pagrįstas įspūdžiu, kad Rusija buvo giliai „konservatyvi“ valstybė, yra ne kas kita, kaip klaidingas skaičiavimas, pagrįstas labai romantišku Rusijos įvaizdžiu, kurio tikrovė atrodo visai kitaip: valstybė yra tiesioginė KGB, sovietinio režimo, tik paviršutiniškai nudažyto rusišku patriotizmu, tąsa.

klaidingas skaičiavimas, pagrįstas labai romantišku Rusijos įvaizdžiu, kurio tikrovė atrodo visai kitaip: valstybė yra tiesioginė KGB, sovietinio režimo, tik paviršutiniškai nudažyto rusišku patriotizmu, tąsa.

Kita sritis, kurioje konservatoriai taip pat klydo, buvo ta, kad jie manė, kad Rusijos interesas būti Europoje. Tačiau Ukrainos invazija parodė, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra ne būti Vakarų dalimi, o vėl tapti didele politine jėga, sukurti ir užsitikrinti savo imperinį „Großraum“. Rusija nėra klasikinė nacionalinė valstybė ir niekada nebus. Tai pasaulis pats savaime, „civilizacinė valstybė“, kuri, be to, nėra Vakarų pasaulio dalis – ir aš nesakau to kaip kritikos, o kaip objektyvų faktą, nes netikiu, kad Vakarų civilizacija, žvelgiant į jos visumą per pastaruosius 1000 metų, bet kokiu būdu yra „geresnė“ (arba „blogesnė“) nei kitos civilizacijos. Taigi, nepaisant kai kurių bendrumų, aš netikiu, kad Rusija kada nors gali būti integruota į Vakarus, kaip nemanau, kad Kinija, Indija ar musulmonų pasaulis gali būti integruoti.

Rusijos susidomėjimas Europos konservatoriais apsiriboja jos noru susilpninti Vakarus iš vidaus, stiprinant konservatyviąsias opozicines partijas. Ji nenori stiprių kaimynų, taigi ir potencialių varžovų savo flange. Taigi, darant prielaidą, kad konservatoriai laimėtų Europoje, Rusija tikriausiai imtųsi tokios pačios ardomosios politikos, kad susilpnintų tuos konservatorius iš vidaus. Tipiškas Rusijos propagandos nesąžiningumo pavyzdys: Prancūzijoje ir Vokietijoje „Russia Today“ masiškai pasisakė už stiprų skepticizmą vakcinų atžvilgiu, o pačioje Rusijoje – visiškai priešingą požiūrį...

Į kokią kitą didelę galią iš išorės Europos konservatoriai gali kreiptis kaip į sąjungininką, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes? Ar jiems reikia tokių sąjungų?

-Aljansai visada svarbūs, o Europos konservatoriai, ypač Europos vakaruose, akivaizdžiai yra mažuma, todėl jie turi išsiugdyti tam tikrą sveiko makiavelizmo ir pragmatizmo formą, kad surastų sąjungininkų. Tačiau kartais mąstau, ar šis desperatiškas išorinės pagalbos ieškojimas tikrai yra būtinybė, ar tik daugelio Vakarų Europos konservatorių nesugebėjimo mąstyti ir veikti strategiškai patiems požymis. Jie išstumti iš valdžios tiek dešimtmečių, kad dažniausiai atrodo bedančiai ir visiškai nesusipažinę su galios naudojimu.

Užuot sukūrę įtikinamą planą, kaip įgyti žmonių pasitikėjimą, susigrąžinti valdžią ir sukurti pavyzdines politines partijas, institucijas, NVO, mokyklas ir žiniasklaidą, konservatoriai pasitraukia ir savo nesėkmę priskiria nesugebėjimui gauti išorės paramos. Manau, kad tai būdinga daugelio konservatorių negatyvumui, prislėgtam stebėjimo, kad Vakarai ir jų tradicijos visiškai nyksta. Nors tai neabejotinai tiesa, atrodo, kad konservatoriai buvo užkrėsti tam tikru pralaimėjimu ir nesugebėjimu iš tikrųjų atsispirti – net ir nepaisant visų šansų. Aš asmeniškai manau, kad yra tik viena tikra jėga, kuri gali mums padėti: tai mes patys. Europa turi pati išsigelbėti. Niekas už mus to nepadarys. Todėl esu tvirtas hesperializmo, bekompromisinio konservatyvaus vakarietiško patriotizmo šalininkas.

Ar Europos konservatoriai prarado tikėjimą savimi?

Manau, kad išorinių sąjungininkų paieška yra ne tik silpnumo, pralaimėjimo ir neapykantos leftizmui požymis, bet ir savo tikrojo tikslo atsisakymo forma. Mano požiūriu, Rusija yra svetima civilizacija, todėl žavėjimasis Rusija ir noras paaiškinti kiekvieną Putino sprendimą, kiekvieną klaidą, kiekvieną Putino nusikaltimą jau yra beveik patologinis.

Daugelis prancūzų ar vokiečių vadinamųjų konservatorių skambina nuo ryto iki vakaro, kad geriau suprastų Rusijos pozicijas. Tačiau tie patys konservatoriai dažnai visiškai nenori suteikti tokio pat draugiško supratimo savo pačių Europos partneriams. Taigi, pavyzdžiui, prancūzų konservatoriuose matau liūdną nesugebėjimą ar net atsisakymą suprasti vokiečių konservatorius, o vokiečių konservatoriuose matau atkaklų atsisakymą suprasti, pavyzdžiui, italų konservatorius ir pan.

kai kuriems konservatoriams taip visiškai atsibodo savo civilizacijai, kad jie atsisakė bet kokios vilties atkurti padorią, konservatyvią. , suvienytą Europą ir norėtų būti geriau Rusijos hegemonijos valdžioje

Mano požiūriu, tai yra visiškai patologiška, ir vienintelis paaiškinimas, kuris man ateina į galvą, yra faktas, kad kai kuriems konservatoriams taip visiškai atsibodo savo civilizacijai, kad jie atsisakė bet kokios vilties atkurti padorią, konservatyvią. , suvienytą Europą ir norėtų būti geriau Rusijos hegemonijos valdžioje, nei iš tikrųjų dirbti savo tikslams.

Kaip sakėte, daugelis šių konservatyvių judėjimų dešimtmečius buvo be valdžios. Kalbant apie pralaimėjimą, nėra didesnio politinio pralaimėjimo, nei dešimtmečius būti be valdžios. Todėl argi ši defetistinė nuostata nėra įsišaknijusi tikrovėje? Pavyzdžiui, Vokietijos konservatoriai turi dvi stovyklas – CDU ir AfD, tačiau AfD yra vienintelė tikra partija Vokietijoje, nusiteikusi prieš visą masinę imigraciją. Dabar jie yra beveik uždrausti šalyje ir susidurs su rimtomis grėsmėmis teismų sistemoje. Jiems neleidžiama kalbėti pokalbių laidose irjie nepublikuojami žiniasklaidoje. Ar tokioje situacijoje, jei išorinis sąjungininkas nepadeda Vokietijos konservatoriams, realu, kad jie turi galimybę?

Kalbant apie AfD, aš nesu iš tų, kurie šią partiją apibūdintų kaip neofašistinę „grėsmę demokratijai“. Tačiau dalis kritikos, nukreiptos prieš AfD, buvo sukelta jos pačios, nes ji savo gretose toleravo nepriimtinus žmones, kurie per ilgai flirtavo su politiniu ir istoriniu žodynu, kuris buvo nepakenčiamas vokiškame (ar bet kokiame gerai išaugintame) kontekste. Kita AfD problema, be disciplinos stokos, yra tikros ideologijos trūkumas, nors tai yra daugelio konservatyvių partijų problema visoje Europoje. Kalbant apie AfD, lieka neaišku, ar jie yra liberalai, ar socialistai; ar jie pasisako už krikščionišką atsinaujinimą, ar veikiau už libertarišką pasaulietiškumą; ar Jie gina Europos patriotizmą ar tiesiog nacionalistinį suverenumą. AfD niekada iš tikrųjų neišsprendė šių klausimų ir taip pat kenčia nuo daugybės vidinių ginčų, todėl šią partiją lengva įstumti į kampą.

Nesvarbu, ar manote, kad ta partija yra nepriimtina, ar ne, problemos, su kuriomis jie susiduria Vokietijos demokratinėje sistemoje, yra aiškios ir yra grėsmė, kad jos gali būti visiškai uždraustos. Dabar jie egzistuoja labai siauroje erdvėje. Daugelis sako, kad Vokietijos CDU nebėra konservatorių partija. Situacija neatrodo iš lengvųjų, tiesa?

Žinoma, kitose Europos šalyse konservatizmo situacija yra šiek tiek geresnė, Vokietija yra didelė išimtis dėl totalitarizmo ir genocido traumos bei specifinės pokario ideologinės konstrukcijos. Jei pažvelgtume į Prancūziją, Ispaniją ar Italiją, konservatyvios pozicijos yra daug priimtinesnės viešose diskusijose, o Vokietijoje tikriausiai galima pasakyti tik dešimtadalį to, kas Prancūzijoje jau laikoma populiariąja nuomone. Tačiau, nors Vokietija tikrai yra išimtis, ji yra nepaprastai svarbi, nes Vokietija yra politinė ir ekonominė Europos ir Europos Sąjungos širdis: be pokyčių Vokietijoje, status quo negali pasikeisti niekur kitur Europoje.

Apie neseniai įvykusius Višegrado ketverto skilimus dėl karo Ukrainoje. Kaip žinote, aljansas yra svarbus darinys konservatoriams Europoje. Ar manote, kad šie skilimai yra laikini, ar laikui bėgant jie tik didės?

Sunku pasakyti. Višegrado ketverto aljansas neabejotinai buvo labai geras pavyzdys, kaip daugiausia kairiųjų ir liberalių Europos Sąjungoje buvo įmanoma sukurti tam tikrą konservatyvų bloką, kuris galėtų veiksmingai pasipriešinti Briuseliui – tai labai teigiamas signalas, kuriam dabar, atrodo, iškilusi grėsmė.

Jau gerokai prieš Ukrainos karą Čekija ir Slovakija dėl Briuselio ir Berlyno spaudimo pradėjo tolti link Lenkijos ir Vengrijos. Ironiška, kad toks skaldymas buvo įmanomas dėl to, kas buvo didžiausia keturių valstybių stiprybė, bet ir silpnybė: jų labai neformali organizacija, nes joms niekada nepavyko sukurti tvirtos konfederacinės organizacijos, kuri galėtų įtvirtinti jų stabilumą ir įgyvendinti kai kurias ideologines gaires. Taigi, Višegrado ketvertas visada išliko gana neformalus ir lankstus susitarimas, skirtas kovoti už Vidurio ir Rytų Europos šalių interesus – susitarimas, kuris dėl Berlyno ir Briuselio spaudimo atrodo lėtai byra.

Tuo pat metu susiskaldymas dėl Ukrainos karo tikriausiai yra kiek pervertintas. Vengrija jau prieš invaziją į Ukrainą visada stengėsi užmegzti privilegijuotus ar bent dvišalius santykius ne tik su Rusija, bet ir su Kinija bei daugeliu kitų ne Europos valstybių: Juk Vengrija yra labai maža, vos 10 mln., kas yra keturis kartus mažiau nei Lenkija, todėl Vengrijos kaimynų spaudimas yra didžiulis ir jai žūtbūt reikia ieškoti paramos kitur, o kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, galbūt yra labiau savarankiškos savo geografinėse ir politinėse srityse.

Todėl manęs nestebina Orbano žingsnis laikytis atokiau nuo karo ir atsargus situacijos tvarkymas. Bet taip pat esu įsitikinęs, kad jei paaiškėtų Rusijos pralaimėjimas ar bent konflikto aklavietė, Vengrija iškart prisijungs prie nugalėtojų stovyklos.

Kuo Lenkija suinteresuota šiame konflikte su Rusija? Ką juo norima pasiekti?

Situacija Lenkijoje labai skirtinga. Lenkija turi didžiulių politinių ir ekonominių interesų regione, nes Lenkija eina geriausiu keliu, kad taptų Rytų Europos ekonomine galia – statuso, kurio Vengrija niekada negalės pasiekti dėl savo dydžio. Galiausiai Lenkija tikisi Ukrainos, galbūt net Baltarusijos, išvadavimo iš Rusijos įtakos, galbūt net Rusijos Federacijos suirimo. Jei taip atsitiktų, Lenkija staiga galėtų atkurti geopolitinę erdvę, kuri atitiktų senosios Abiejų Tautų Respublikos sienas; maždaug tarp Baltijos ir Juodosios jūros esanti teritorija – garsusis Intermariumas, jau dabar įtrauktas į kiek didesnę Trijų jūrų iniciatyvą, siekiančią Adrijos jūrą. Tokioje geopolitinėje erdvėje Lenkija būtinai vaidintų vadovaujantį vaidmenį.

Taigi, kalbėdamas Nacionalinio konservatizmo konferencijoje Briuselyje sakėte, kad Rytų Europa turi padidinti savo politinę, ekonominę ir žiniasklaidos įtaką Vakarams. Šios šalys labai ilgą laiką augo ekonomiškai ir tapo ekonomiškai vis svarbesnės Europoje. Ir, žinoma, jų konservatyvios politikos prekės ženklas yra gerai žinomas ir dažnai nekenčiamas Vakaruose, Briuselyje ir pan., tačiau jis nėra ignoruojamas. Kalbant apie žiniasklaidą, ar yra kokių nors lenkiškų iniciatyvų ar kokių nors žinomų dalykų Vakaruose?

Aš jau seniai aktyviai bandžiau įtikinti Lenkijos visuomenę, kad labai svarbu pristatyti savo požiūrį Vakarų Europoje, o tai, deja, pastaraisiais metais Lenkijai nelabai sekasi. Šiuo požiūriu Vengrija iš tikrųjų atlieka didžiulę ir žymiai efektyvesnę užduotį, sėdama savo konservatizmo vizijas Vakaruose, įskaitant tokias iniciatyvas kaip Europos konservatorius, Dunojaus institutas, Visegrád Post ir Mandiner; visos žiniasklaidos ir elitą formuojančios iniciatyvos, kurios puikiai sugeba pritraukti konservatorius iš Vakarų ir spinduliuoti Vengrijos politines pozicijas Vakaruose.

Deja, Lenkija buvo kiek mažiau aktyvi, tikriausiai dėl to, kad Vengrija yra tokia maža šalis, kad negali leisti sau susitelkti tik į save, nes yra labai priklausoma nuo savo kaimynystės; kadangi Lenkija, turinti beveik 40 mln. gyventojų ir vis stiprėjančią ekonomiką, gali atlaidžiau žvelgti į priekį – tai taip pat paaiškina, kodėl Vakarų žiniasklaidai buvo taip lengva be didelio pasipriešinimo stigmatizuoti Lenkijos politiką.

Laimei, dabar yra keletas naujų lenkų iniciatyvų, tokių kaip Collegium Intermarium, TVP World anglų kalba arba Wszystko Co Najważniejsze prancūzų kalba, tačiau dar reikia daug nuveikti.

Ką šios žiniasklaidos iniciatyvos gali pasiekti?

Žvelgdami į Vakarų Europą Ukrainos karo kontekste, negalime nepastebėti daugelio metų didžiulių Rusijos investicijų į alternatyvią žiniasklaidą (pvz., „Russia Today“), nevyriausybines organizacijas ir politinę paramą, kurios buvo sutelktos siekiant sukurti paramą Rusijai, kurios liudininkai dabar esame. Lenkija turėjo pasimokyti iš šio pavyzdžio, kad galėtų parodyti savo tikslus ir interesus palankioje šviesoje ir plėtoti tam tikrą minkštosios galios formą.

Tuo pat metu Lenkijai reikia ne tik įvairinti savo politinę reprezentaciją žiniasklaidos kanalais, bet ir užsienio politiką. Lenkija yra tarp Vokietijos ir Rusijos ir dėl savo istorinės patirties, šią nestabilią situaciją ir mato JAV. Tai visiškai suprantama, bet aš pasisakyčiau už tai, kad Lenkija taip pat turi atkreipti dėmesį į kitus žaidėjus ir sąjungininkus, kurie, galbūt, nėra tokie svarbūs kariniu-ekonominiu požiūriu, bet kuriuos vis tiek galima laikyti antrojo lygio galiomis, turinčiomis dar gana didelę įtaką, pvz. Brazilija, Japonija, Pietų Korėja, Meksika ar Indija.

Nacionalinės konservatizmo konferencijos metu kalbėjote apie Lenkijos tikslą perkelti Ukrainą į krikščionišką patriotinį konservatizmą, kuris sutampa su Vengrija ir Lenkija. Galbūt, Ukraina turi daug bendro su Lenkija, bet ji turi ir su Rusija. Ji nuolat vertinama kaip viena iš labiausiai korumpuotų šalių, o Zelenskis savo valdžioje įgyvendino daug liberalios politikos. Jis taip pat palaikė labai artimus santykius su oligarchais, kurie priklausomi nuo Rusijos. Kokia viltis, kad tai bus europietiška tauta, o ne tauta, artimesnė Rusijos visuomenei?

Nesu Ukrainos kultūrinio mentaliteto ekspertas, lyginant su Rusija, bet sakyčiau, kad vienas didžiausių skirtumų yra tai, kad dauguma ukrainiečių nori būti Vakarų dalimi. Jau prieš karą 2 milijonai ukrainiečių emigravo į Lenkiją norėdami čia dirbti ir tapti Lenkijos visuomenės dalimi, kur jie puikiai integravosi ir taip pat atrado, kad buvusioms komunistinėms šalims visiškai įmanoma sukurti klestinčią demokratiją, laisvą visuomenę ir nekorumpuotą rinkos ekonomika – to Rusija niekada nepasiekė. Dabar dar 3 milijonai ukrainiečių mėgaujasi Lenkijos svetingumu ir atranda šią realybę.

Priešingai, nesu tikras, ar dauguma Rusijos gyventojų tikrai norėtų būti Vakarų dalimi, nes aš manau, kad jie savo tapatybę grindžia absoliučios autonomijos nuo svetimos įtakos troškimu ir klestėjimu kurti savo , imperatoriškoje erdvėje. Jie gali gyventi skurdžioje, stipriai militarizuotoje, autokratiškoje šalyje, tačiau nori egzistuoti pagal savo sąlygas, o ne būti pavaldūs daugeliui tarptautinių institucijų ir taip prarasti savo, kaip dominuojančio visos žemyno imperinės erdvės elemento, statusą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ukrainiečius Vakarų dalimi daro jų desperatiškas noras priklausyti Vakarams ir sekti Lenkijos ekonomikos transformacijos modeliu, nors, žinoma, dar reikia pamatyti, ar šis noras atsispirs laiko išbandymui. Ukrainos integracija į NATO ar Europos Sąjungą nėra dalykas, kuris įvyks kitą savaitę ar kitą mėnesį, net ir po sėkmingos kovos su Rusija, bet tai užtruks ne vienerius metus ir pasižymės daugybe nesėkmių.

daugelis žmonių manė, kad tokios šalies nebus įmanoma integruoti į iš esmės Vakarų Europos institucinę sistemą, tačiau po daugelio dešimtmečių sunkaus darbo ir nepaisant sunkių Graikijos ekonominės krizės padarinių ši integracija buvo sėkminga; taigi, neturėtume atmesti panašaus rezultato Ukrainai

Panaši, nors ir mažiau tragiška dinamika nutiko Graikijoje. Būdama Osmanų imperijos dalimi, šalis daugelį amžių buvo ne tik atskirta nuo Europos, bet ir kultūriniu požiūriu labai skiriasi nuo Vakarų dėl savo ortodoksijos, kalbos ir Osmanų ekonominių struktūrų įtakos. Todėl daugelis žmonių manė, kad tokios šalies nebus įmanoma integruoti į iš esmės Vakarų Europos institucinę sistemą, tačiau po daugelio dešimtmečių sunkaus darbo ir nepaisant sunkių Graikijos ekonominės krizės padarinių ši integracija buvo sėkminga; taigi, neturėtume atmesti panašaus rezultato Ukrainai.

Ir jei Ukrainai pasiseks, ilgalaikės pasekmės lemtų glaudžiai tarpusavyje susietos ekonominės erdvės, kurią sudaro Ukraina, Lenkija ir Višegrado valstybės, Baltijos šalys ir galiausiai Baltarusija, sukūrimas, kuris būtų naujas Europos centras, galintis konkuruoti su Vokietija ir Prancūzija, kalbant apie gyventojų skaičių ir ekonominę galią.

Kokią galią galėtų turėti šis Vidurio ir Rytų Europos centras?

Šiuo metu Lenkija ir Vengrija yra politinės „autsaiderės“, keliančios nemažai problemų Briuseliui, nors jos (kol kas) neturi reikšmės, palyginti su Berlyno ir Paryžiaus turima valdžia. Tačiau jei Trijų jūrų iniciatyva įsibėgėtų, o Ukraina būtų išlaisvinta iš Rusijos įtakos ir integruotųsi į Vakarus, galios pusiausvyra Europoje galėtų greitai pasikeisti ir grįžti į labai skirtingą padėtį, buvusią prieš Lenkijos padalijimą.

Bidenas kartą pasakė, kad Lenkija ir Vengrija yra „totalitariniai režimai“. Ar tai gali turėti įtakos potencialiam aljansui su Ukraina?

Manau, kad tokios tautos kaip Ukraina išlaikys savo konservatyvias šaknis. Tikrai nematau, kad Ukraina su entuziazmu priimtų Vakarų leftizmą po daugelio mėnesių kovos su Rusija ir tiek daug mirčių. Negalėčiau patikėti, kaip Ukrainos vyrai staiga priims mintį, kad patriotizmas tai yra toksiškas vyriškumas, ir nematau, kad Ukraina staiga priimtų, kad visi baltieji yra kalti dėl sisteminio rasizmo, kolonializmo ir imperializmo. Taigi nemanau, kad yra didelė rizika, kad tokia tauta kaip Ukraina lengvai kris į kairę. Žinoma, Ukraina turės bendradarbiauti su kairiaisiais Vakarais tol, kol bus reikalinga, kad išsivaduotų nuo Rusijos įtakos, bet su kitų Rytų Europos tautų pagalba tikiuosi, kad čia nugalės Ukrainos visuomenei būdingas konservatyvumas.

Panašu, kad ES ketina vis dažniau taikyti sankcijas Lenkijai ir Vengrijai, siekiančias milijardus eurų, tačiau ar šios sankcijos bus mirtinas smūgis šioms šalims, ar jos kažkaip įveiks šią problemą?

Žinoma, spaudimas tampa vis didesnis, o kova tarp Lenkijos ir Vengrijos, iš vienos pusės, ir Europos Sąjungos, iš kitos pusės, yra labai netolygi. Nors Lenkijos ekonomika yra viena iš Europos ekonomikų, kuriai geriausiai sekasi kilti po COVID, ji vis dar labai priklausoma nuo Europos subsidijų. Kodėl? Kai komunizmas žlugo ir Lenkija buvo integruota į Vakarų kapitalistinę sistemą, jos ekonomikoje iki šių dienų daugiausia vyravo Vakarų kapitalas. Subsidijos, kurias Lenkija dabar gauna iš Europos Sąjungos, buvo skirtos kaip atsvara šiam disbalansui.

Tačiau kaip tik šis aspektas mane šiek tiek nuteikia optimistiškai kalbant apie ES lėšų sulaikymo pasekmes, nes tai ne tik pakenks Lenkijai, bet ilgainiui pakenks ir Vakarų ekonomikai, nes tyrimai rodo, kad nemenkadalis visų ES lėšų pagaliau grįžta į Vakarus, ypač į Vokietiją. Taigi Vokietija puikiai žino, kad kuo labiau bus apkarpytos ES lėšos, tuo labiau nukentės jos pačios ekonomika, todėl ilgai negalės išlaikyti savo blefo.

Be to, norėdama apsaugoti savo ekonomiką, Lenkija galėtų atsakyti į Europos grėsmę apmokestindama tam tikrais mokesčiais Vakarų įmones. Žinoma, mūšis, vykstantis ant Lenkijos ir Vengrijos piliečių pečių, akivaizdžiai tebėra labai netolygus, tačiau gali praeiti ne vieneri metai, kol jis bus pralaimėtas. Taigi, jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į Vengrijos rinkimus, pamatytume, kad nepaisant šio didžiulio spaudimo ir grasinimų, didžioji Vengrijos gyventojų dauguma vis dar palaiko Viktorą Orbaną, o ne pasiduoda Briuseliui. Esu įsitikinęs, kad kitais metais Lenkijoje rinkėjų sprendimas gali būti panašus.

Ar manote, kad krikščionybė yra būtina konservatyviam judėjimui? Vakarų Europa kasmet akivaizdžiai vis labiau tolsta nuo krikščionybės. Net Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) svarstė galimybę panaikinti „krikščioniškąją“ savo pavadinimo dalį. Taigi, ar tikrai konservatoriai gali sau leisti sutelkti dėmesį į krikščionybę, nes Vakarai jos nuolat atsisako?

Akivaizdu, kad Vakarai vis labiau nukrikščionėja, nors ir turi daug regioninių skirtumų, ir pačios Bažnyčios yra susiskaldžiusios. Viena vertus, randame kairiųjų-liberalių krikščionių, besivadovaujančių pagrindinėmis konfesijomis, kurios vis labiau transformuojasi į tam tikrą dvasinį leftizmo fasadą. Ši tendencija ypač pastebima protestantų bažnyčiose, tačiau ji pamažu paliečia ir katalikų bažnyčią: sudėtingas ir senas dogmatinis ir teologinis krikščionybės turinys pakeičiamas tik kažkokiu neaiškiu ir paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu, kuris labai dažnai yra sutelktas tokioms temoms, kaip pagalba pabėgėliams ir klimato išsaugojimas.

Ar krikščionybė prarasta? Nebūtinai. Žinoma, Vakarai ir krikščionybė – tiksliau, mūsų Vakarų civilizacija ir mūsų specifinė vakarietiška krikščionybės forma – yra giliai persipynę, tačiau jie nėra tapatūs, nes yra daug krikščionybės formų už Vakarų ribų, pvz., į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse. Afrika, Kinija ar Korėja. Bet, žinoma, bet kokia Vakarų atkūrimo forma turi būti derinama su krikščioniškos tapatybės atkūrimu, nes Vakarų civilizacijos idėja be krikščionybės būtų siaubinga ir ilgainiui negalėtų išlikti.

Bandymas atsisakyti krikščionybės, kaip to nori kai kurie libertarai „konservatoriai“, grįžtant į „senus gerus“ laikus, aštuntąjį dešimtmetį, kai visuomenėje vis dar daugiau ar mažiau dominavo konservatyvus požiūris, leidžiantis tam tikrą libertarinę laisvę, būtų nesąmonė, nes ši netvirta pusiausvyra priklausė būtent nuo paskutinių krikščioniškos moralės likučių egzistavimo. Be krikščionybės šiuolaikiniai Vakarai turi pakliūti į gryną reliatyvizmą ir nihilizmą, ir aš esu giliai įsitikinęs, kad vis daugiau europiečių suvoks šią paprastą tiesą, o krikščionybė taps vis konservatyvesnė.

Jau dabar, nors bendrai krikščionybė mažėja, tradicinė krikščionybė auga, ypač Prancūzijoje, o daugelyje tradicionalistų seminarijų naujų kunigų jau yra net per daug. Taigi ateinančios kartos metu tradicinių bažnyčių lankytojų skaičius neabejotinai ir toliau mažės, tačiau tie keli likę greičiausiai „radikalizuos“ ir taps vis konservatyvesni, o mes pamatysime tradicinės krikščionybės atgimimą, nors ji pirmiausia susijusi su tam tikra mažuma. Tačiau nors krikščionybė taps vis labiau tradicionalistinė, ji taip pat taps vis labiau politiškai konservatyvesnė, kaip matome jau Prancūzijoje, kur susilieja nacionalinis patriotizmas, tradicinė katalikybė ir vakarietiškas identitarizmas.

Ar šis krikščionių judėjimas gali turėti įtakos politikai?

Iš pradžių visa tai rūpės tik mažam elitui, bet kadangi didelės nukrikščionintų žmonių masės jau taip neišmano apie krikščionybę, yra galimybė ją vėl paversti pozityviu politiniu šūkiu Vakarų patriotams ir konservatoriams (žinoma , kalbu ne apie artimiausią ateitį, o apie artimiausius 10–20 metų). Ypač Vakarų Europoje ir šalyse, kuriose yra daug migrantų bendruomenių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Beniliukso šalyse, kuo labiau piliečiai jaučia grėsmę ir mato, kad jų pačių tapatybei iš tikrųjų gresia pavojus, tuo labiau jie norės dar kartą patvirtinti ir sustiprinti savo tapatybę. Tai reiškia, kad jie anksčiau ar vėliau sugrįš, bent jau kultūriniu požiūriu, prie tam tikros formos krikščioniškojo savęs identifikavimo, o tai taip pat turės politinių pasekmių. Jau dabar kitos kartos horizonte matau kažkokių krikščioniškų, patriotinių politinių judėjimų iškilimą. Tačiau, žinoma, turime pripažinti, kad ši nauja krikščionybė bus veikiau patriotizmo nei gilaus dvasingumo išraiška.

The post Dr. Davidas Engelsas: Rusija nėra konservatyvi šalis, Europos dešinieji turi išmokti gelbėtis patys appeared first on LAIKMETIS.

Kultūrinis marksizmas apskritai yra oksimoronas, nes marksizmas gimė ir brendo kaip ekonominė teorija. Karlui Marxui (Karlui Marksui) ekonomika buvo žmogiškosios būties bazė, o kultūra – tiktai antstatas.

Tiesa, vėlesni teoretikai – György'is Lukácsas (Djordis Lukačas), Antonio Gramscis (Antonijas Gramšis) ir ypač Herbertas Marcuse (Herbertas Markuzė) su visa Frankfurto mokykla – marksizmą praplėtė kultūrinėmis pretenzijomis, tačiau K. Marxo socioekonominė vizija liko marksizmo šerdimi.

Naujoji kairė arba neomarksizmas – tikslesnės sąvokos šiam reiškiniui apibūdinti, nes jame kai kas perimta iš marksizmo, būtent – revoliucija prieš buržuazinę civilizaciją, bet tam tikra prasme ir distancijuotasi nuo senojo marksizmo, nes proletariatą, kaip revoliucijos bazę, pakeitė tautinės mažumos ir įvairaus plauko dekadentai. Vis dėlto šie vardai dažnai vartojami pernelyg plačiai.

Pirmiausiai, šiais vardais vadinami tie, kurie patys save laiko liberalais ar net nuosaikiais konservatoriais. Daugelis jų vargu, ar kada nors gyvenime skaitė G. Lukácso, A. Gramscio ar H. Marcuse's darbus. Nebekalbant apie tai, kad laikytų juos savo autoritetais. Žinoma, Johnas Locke'as (Džonas Lokas) ir Edmundas Burke'as (Edmundas Berkas) vartosi karstuose, regėdami tokius savo „sekėjus“. Pirmasis akcentavo pozityviąją laisvę, antrasis gi laisvę be išminties ir dorybės laikė didžiausiu įmanomu blogiu.

Vis dėlto šiuolaikinių liberalų šaknų jau galima rasti Johno Stuarto Mill'io (Džono Stiuarto Milio) raštuose, kur pabrėžta negatyvioji laisvė. Taip atsiranda laisvė, atskirta nuo moralės, šeimos, tautos, bendruomenės.

O jei kas primins, kad liberalai tradiciškai pasisakydavo prieš reglamentų ir apribojimų gausinimą, ką daro šiandieniniai liberaliosios demokratijos šaukliai, teks atsakomai priminti John Rawls (Džoną Rolsą), kuris kvietė liberalizmą paversti valdančiąja ideologija, nes jis – nei daugiau, nei mažiau – pati teisingiausia ideologija. Iš čia kyla liberalių nuostatų primetimas tiems, kurie nėra liberalai.

Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni.

Liberalizmas nėra vienintelė sau prieštaraujanti ideologija. Kaip komunizme yra lygūs ir lygesni, taip liberalizme – laisvi ir laisvesni. Pasaulio perėjūnų ir vietinių dekadentų laisvės vertinamos labiau, nei patriotų, krikščionių ar tiesiog konservatorių laisvės – ne tik stabdyti, bet net ir kritikuoti laisvesnius. Vienų laisvės visada riboja kitų laisves, telieka apsispręsti, į kurią pusę ribas plėsti, o į kurią – siaurinti. Vis dėlto lyginant šiuolaikinį liberalizmą su J. Locke'as klasika tenka vartoti sąvoką – neoliberalizmas.

Neomarksizmas taip pat egzistuoja. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis – gana įtakingas. Tuo tarpu Lietuvoje tai – gana marginali srovelė, apsiribojanti Bielskių šeima ir jos simpatikais, kurių aukščiausias pasiekimas buvo laikinas premjero patarėjo statusas. Mažutė grupelė be realios įtakos. Tai – ne baubas, o tik baubukas. Žinoma, ir mažus baubukus reikia stebėti, Vakarų pavyzdys rodo, kaip iš jų išauga dideli baubai.

Tuo tarpu kalbant apie valdančiąsias grupes – Tėvynės sąjungą, Liberalų sąjūdį ar net Laisvės partiją – neomarksizmo terminas lieka abejotinas. Visos šios partijos, pirmiausiai, yra kapitalistinės. O marksizmas – tiek senasis, tiek naujasis – užkietėjęs kapitalizmo priešininkas.

Tai, kad politinės neoliberalų ir neomarksistų praktikos kartais sutampa – ypač kalbant apie migrantų ir dekadentų laisvių plėtrą bei jų oponentų ir kritikų eliminavimą už teisės ribų – vargu, ar turėtų stebinti.

Požiūris į nacionalizmą jungia tiek neoliberalus, tiek neomarksistus su putinistais, o požiūris į Izraelį – nacistus su neomarksistais, bet vargu, ar tai leidžia tam tikrus sutapimus laikyti absoliutaus identiškumo įrodymu. Be kita ko, valdančios koalicijos lyderiai turi didesnį ar mažesnį ryšį su religija, o marksistams religija – pirmiausiai sunaikintina priespaudos forma, jei tik tai nėra „skriaudžiamųjų“ religija.

Žmonės, sekantys K. Marxu ir H. Marcuse verčiau nusižudys, nei eis po konservatizmo ar juolab – krikščioniškosios demokratijos vėliava, net jei už tos vėliavos nieko daugiau ir nėra. Neis nei į partiją, nei į koaliciją su tais, kurie turi bent šiokį tokį dešinės fasadą.

Neomarksistai mirga būtent socialdemokratų paribyje. Vadinti neoliberalus neomarksistais – geras propagandinis sprendimas, nes Lietuvoje marksizmas dar sovietų laikais tapo keiksmažodžiu, bet labai abejotina priemonė sąžiningoje politologinėje diskusijoje.

Jei vis dėlto norima distancijuoti šiuolaikinius valdančiuosius nuo bet kokios formos liberalizmo, tai jau geresnis terminas – leftizmas. Išties prigimtinė šeima, tautinė valstybė ir konservatyvi moralė yra dešiniosios vertybės, o visa tai, kas joms prieštarauja, lokalizuotina kairėje.

O labiau susipažinusiems su istorija galima pasiūlyti ir kitą sąvoką – jakobinizmas. Jakobinai buvo pirmieji, kurie laisvės vardu kapojo galvas tiems, kurie ta laisve bandė naudotis savaip, o ne pagal pačių jakobinų sampratą.

Prieš kaltindami oponentus klasta ar veidmainyste pirmiausiai patys venkime klaidinančios propagandos. Juolab – asmeniniais tikslais, kai balinamos savų lyderių biografijos, priskiriant oponentams suklastotas etiketes.

The post Marius Kundrotas. Neomarksizmas – baubai ir baubukai appeared first on LAIKMETIS.