Tėvo namuose sūnui nieko netrūko. Drauge su vyresniu broliu darbavosi ir viskuo buvo aprūpintas, bet jam vis ateidavo mintis, kad tėvo namuose per sunku: reikia dirbti ir tėvo klausyti. Ar negeriau būtų turėti daugiau laisvės ir mažiau dirbti bei linksmintis su draugais? Vieną dieną sūnus tėvui pasakė, kad jis palieka gimtuosius namus ir laimės ieškos pasaulyje. Tėvas su skausmu išlydėjo sūnų, atidavęs jam priklausančią turto dalį.

Palikęs tėvo namus jaunėlis susirado draugų ir su jais linksmai leido laiką. Tačiau linksmybės baigėsi sulig pasibaigusiais pinigais. Tuomet neliko ir draugų: kam esi reikalingas, jei nieko neturi! Vargo verčiamas jaunas vyras tapo kiaulių prižiūrėtoju ir turėjo tenkintis joms duodamu jovalu.

Ganantis kiaules yra Dievą palikusio ir nuodėmės šalyje gyvenančio žmogaus paveikslas. Pirmą kartą savo gyvenime panašių žmonių sutikau, kai, būdamas jaunas seminaristas, buvau pašauktas į karinę tarnybą. Iki tolei aš nebuvau girdėjęs bjaurių rusiškų keiksmų, juo labiau negirdėjęs pačių bjauriausių pasakojimų apie iškrypusį seksualinį žmonių gyvenimą. Vėliau panašių žmonių sutikdavau etapuose, kai buvau vežamas į Uralo ir Mordovijos lagerius. Vien būti šalia tokių žmonių buvo moralinė kančia.

Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį.

Jėzaus palyginime pasakojama, kaip jaunėlis išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir atsidūręs kiaulių apsuptyje pradėjo mąstyti, kad tėvo namuose buvo visai neblogai gyventi. Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį. Pamažu pasiklydęs vyras pradėjo vis dažniau mąstyti apie tėvo namus ir vieną dieną ryžosi palikti kiaules ir grįžti į gimtuosius namus. Širdyje kirbėjo nerimas, ar tėvas priims jį, išeikvojusį gautą turtą ir paniekinusį tėvo namus. Tačiau vargas buvo didesnis už nerimą; vyras nutarė, kad jei tėvas nepriims jo kaip sūnaus, gal priims kaip samdinį.

Tėvas iš tolo pažino grįžtantį sūnų; pasitiko jį ne su priekaištu, bet su meile, ir tarnams paliepė: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 22–24).

Jėzus, pasakodamas šį palyginimą, norėjo jį klausančius žydus įtikinti, kad dangaus Tėvas panašiai laukia kiekvieno nusidėjėlio, kuris apsisprendžia palikti nuodėmės kelią ir grįžti pas Dievą.

Gavėnios metas yra skirtas rimtam savo gyvenimo įvertinimui. Daugiau melsdamiesi, ypač atlikdami Gavėnios rekolekcijas permąstome savo gyvenimą ir bandome gerai susiorientuoti, kas jame buvo gera, o kas taisytina. Net ir skaudžiausiai klydusius turi raminti mintis, kad dangaus Tėvas neatstums nė vieno, kuris ruošiasi keisti savo gyvenimą į gera. Atlikdami velykinę išpažintį, mes, kaip tas paklydėlis sūnus, puolame į dangaus Tėvo glėbį ir tikime, kad viskas bus atleista ir iš naujo galėsime pradėti gyvenimą Jėzaus artumoje. O jei nebuvome vaikai paklydėliai, tuomet dėkokime Dievui už jo vedimą šios žemės keliais.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) - 4 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šio sekmadienio Mišių psalmė yra pirmoji iš 150 psalmių ir prasideda žodžiu „laimė“: Laimingas žmogus, viltis į Viešpatį sudėjęs.

Žodis „laimė“ mus atveda ir prie šio sekmadienio Evangelijos pagal Luką, kurioje pirmaisiais žodžiais Jėzus kreipiasi į savo mokinius sakydamas, kad jie yra palaiminti: Palaiminti vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė (plg. Lk 6, 20).

Dievo žodis šiandien ir nuolat mums primena, kad kiekvienas žmogus yra Dievo pašauktas į šį pasaulį ne kam kitam, o laikinajai ir amžinajai laimei. Ne pražūčiai, ne mirčiai, ne neapykantai, o laimei. Žmogaus širdis sukurta ieškoti, trokšti ir atrasti laimę bei dalintis palaima.

Kartais žmonės dėl įvairių priežasčių renkasi būti ne laimingi, o tik patenkinti. Patenkinti laikinais dalykais, patenkinti tuo, kas užpildo paprastą, kasdienę žmogaus būtį, bet neveda į tikrąją ir amžinąją palaimą.

Tikiuosi, kad šiandien mus čia sukvietė bei subūrė ne vien tradicija švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pakeitusią mūsų Tautos gyvenimą po Pirmojo pasaulinio karo, bet ir nuoširdus noras melstis už mūsų ir visos Lietuvos žmonių laimę bei gerovę, už taiką ir tikrąją palaimą. Taip pat noras melstis ir už kitas tautas, kurių sprendimai lemia Lietuvos dabarties ir ateities kūrimą.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo paieškos prieš daugiau nei šimtą metų nebuvo lengvos ir paprastos. Pirmą kartą paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę 1917 metų gruodį Lietuvos Taryba jau 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomos ir suverenios Lietuvos valstybės atkūrimą. Daugiau nei šimtmetis po šių istorinių įvykių parodė ir išmokė, kokia vertinga ir reikalinga kitų draugiškų tautų bei valstybių parama ir palaikymas.

Žmonių ir tautų palaima ir laimė yra ne kažkokia teorinė ar statistinė realybė be dvasios ir be sąžinės, bet konkretus ir tikras žmonių gyvenimas. Kaip šiandienis Jėzaus pamokslas. Evangelijos pasakojimas prasideda iškalbingu Jėzaus gestu, pažvelgimu į mokinius: […] pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo (ten pat).

Kalbėdamas Jėzus kreipiasi ne į neaiškią ir abstrakčią minią, bet į priešais jį esančius pažįstamus, mylimus žmones. Jėzus kalba konkretiems žmonėms, jo žvilgsnis nukreiptas į šimtus jo tiesos žodžio laukiančių akių.

Viešpats ir dabar kelia savo akis į mus, žvelgia į mūsų gyvenimus ir kreipiasi į mus tais žodžiais, kurie skirti mūsų šiandienai. Tiek pirmoji psalmė, tiek Evangelija byloja, kad kiekvienas žmogus gali laisvai rinktis iš dviejų galimybių: būti amžinai laimingas ar būti laikinai patenkintas. Savo pamokymu Jėzus nori atverti mums akis ir mus pakviesti ne paviršutiniškai ir lėkštai žvelgti į pasaulį, o žvelgti į gyvenimą Jo akimis.

žmogus gali laisvai rinktis iš dviejų galimybių: būti amžinai laimingas ar būti laikinai patenkintas.

Jėzus skelbia palaimintais vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, persekiojamąjį ir įspėja tuos, kurie yra turtingi tik sau, sotūs, savimi patenkinti bei žmonių liaupsinami. Šio mums neįprasto ir paradoksalaus palaiminimo priežastis slypi tame, kad Dievas yra arti tų, kurių gyvenimas neglosto. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės.

Lygiai taip pat „vargas jums“ skirtas tiems, kuriems šiandien gerai sekasi, kurie patenkinti savimi, ne todėl, kad gyventi saugiai ir patogiai yra blogai, bet todėl, kad tai gali atvesti į pavojingą savanaudiškumą ir egoizmą. Jėzus trokšta, kad ir tai, kas yra gera ir laikina, vestų amžinojo ir tikrojo gėrio, solidarumo, užuojautos ir meilės artimui link.

Šio sekmadienio Evangelijos žodžiai kviečia susimąstyti apie gilią tikėjimo prasmę, tą vidinę kiekvieno žmogaus stiprybę, kylančią iš pasitikėjimo ištikimuoju Viešpačiu ir išsilaisvinimo iš netikrų, nors ir labai patrauklių, žemiškų stabų. Viešpats vienintelis gali suteikti mūsų gyvenimui tą pilnatvę, kurios taip trokštame ir kurią kartais taip sunku pasiekti.

Jėzus atveria mūsų akis parodydamas, kad esame pašaukti laimei, būti palaiminti kaip žmonės ir kaip Tauta bei Valstybė, ir tai išsipildo tuomet, kai sugebame stoti į teisingumo, pagarbos ir meilės pusę. Jo Žodis šiandien moko atpažinti tai, kas mus tikrai praturtina, teikia laimę ir orumą. Trumpai tariant, kas iš tikrųjų suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir pilnatvę.

Šiais Bažnyčios Jubiliejiniais metais Popiežius Pranciškus kviečia mus žvelgti į ateitį su viltimi, su ta viltimi, kuri neapgauna. Tikėjimas, viltis ir meilė vedė ir ves visus žmones bei ištisas tautas į tikrąją laimę ir palaimą.

Mergelė Marija tepadeda atviru protu ir mylinčia širdimi išgirsti šios Evangelijos pamokymą, kad ir mes taptume nenuviliančios Dievo laimės liudininkais mūsų ir visos Lietuvos gyvenime. Amen.

The post Kardinolas Rolandas Makrickas. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės appeared first on LAIKMETIS.

Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. <...> Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats (Jer 17, 5. 7). Pranašas skelbia žmonėms pačią svarbiausią tiesą, ką reikia daryti, kad būtum laimingas – nesudėti savo vilčių į trapius žmones ir visiškai pasitikėti tik Dievu, kuris niekuomet neapvilia.

Jėzus, skelbdamas Evangeliją, mokė, koks turi būti laimingas žmogus. Evangelistas Lukas pateikia vieną iš tokių Jėzaus kalbų: „Palaiminti jūs vargdieniai... Palaiminti, kurie alkstate.... Palaiminti, kurie verkiate... Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia, niekina ir atmeta dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 20–26). Neįsigilinus į šiuos Viešpaties žodžius, galima tiesiog pasipiktinti. Nejaugi, norint būti laimingam, būtinai reikia būti vargstančiam ir kenčiančiam visokias negandas?

„Palaiminti jūs vargdieniai.“ Ne dėl to palaiminti, kad daug ko stokojate, bet dėl to, kad labiausiai vertinate ne medžiagines, bet dvasines vertybes, ir Dievą. „Palaiminti, kurie alkstate.“ Ne dėl to palaiminti, kad neturite ko valgyti, bet kad labiausiai alkstate gyventi tiesoje ir vienybėje su Dievu. „Palaiminti, kurie verkiate.“ Ne dėl to palaiminti, kad sunkus jūsų gyvenimas, bet kad liūdite, matydami klestintį blogį. „Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia... dėl Žmogaus Sūnaus.“ Buvimas krikščioniu neužtikrina, kad visuomet būsime vertinami; dažniau tai sukelia pasaulio vaikų priešiškumą.

Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus kalno pamokslą, kuriame plačiau gvildenama mums rūpima tema, kokie turime būti, kad būtume tikrai laimingi. Jėzus kalbėjo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Palaiminti romieji..., alkstantys teisumo..., gailestingieji..., tyraširdžiai..., taikdariai..., persekiojami dėl teisumo. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 3–12). Šie Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Pasaulio vaikai mano, jog bus laimingi, jei bus turtingi, nestokos kūniškų malonumų ir išsipildys visi jų troškimai. Šito siekdami jie išvaikščioja visus klystkelius, bet tikros laimės taip ir nesuranda.

Šventasis Raštas moko, kad žmogus, trokšdamas būti laimingas, visų pirma turi mylėti Dievą ir žmones. Mylime Dievą, kai laikomės jo įsakymų; mylime žmones, kai jiems linkime ir darome gera, kartais net rizikuodami savo asmenine gerove. Pavyzdys galėtų būti mūsų tautiečiai, kūrę laisvą Lietuvą.

Prieš 107 metus Vasario 16-ąją Lietuva atkūrė savo valstybę. Lietuvos šviesuoliai įkūnijo ilgaamžį siekį – gyventi laisvoje valstybėje, išsaugoti ir puoselėti tautines vertybes — kalbą, kultūrą, tradicijas. Tačiau dėl Lietuvos laisvės reikėjo sudėti dideles aukas. Tai pirmaisiais Nepriklausomybės metais padarė mūsų savanoriai, gynę Lietuvą. Tai mūsų pokario partizanai. Tai neginkluoto pasipriešinimo dalyviai. Tai mūsų sąjūdiečiai, po penkiasdešimt nelaisvės metų atkūrę laisvą Lietuvą. Šių žmonių bendras vardiklis – meilė Tėvynei ir jos žmonėms. Jų gyvenimo kelias nebuvo lengvas, bet jie buvo laimingi, nes ėjo tikros meilės keliu. Pasitikrinkime, ar šiuo keliu einame ir mes. Ar mums tinka Viešpaties palaiminimai?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti jūs...“ (Lk 6, 20) - 6 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Britų mokslininkai kartu su JAV viešosios nuomonės institutu Gallup penkerius metus 21 šalies respondentams uždavinėjo klausimus, kaip jie vertina savo gerovę. Galiausiai jie priėjo prie netikėtos išvados: tie, kurie dažniau lanko bažnyčią, sinagogą ar mečetę, jaučiasi laimingesni.

Pirmieji Pasaulinės žmonių gerovės apklausos rezultatai buvo paskelbti kovo 28 d. Keliomis dienomis anksčiau JAV įsikūrusi "Sapien Labs", kuriai vadovauja neuromokslininkė Tara Thiagarajan, paskelbė savo apibendrinamąją ataskaitą. Abi tyrėjų grupės priėjo prie nepaprastai panašių išvadų: dvasinės praktikos padeda siekti psichinės gerovės.

Tačiau, nepaisant skambių antraščių, viskas nėra taip vienareikšmiška. "Atrodo, kad dvasingumas ir aktyvi religinė praktika gerina psichinę gerovę, nes didina meilę, kurią jaučiate kitiems. Ir nors žmogus gali pradėti mylėti kitus ir rūpintis jų gerove įvairiais būdais, aktyvi religinė praktika yra gana patikimas būdas to pasiekti, - sako pati daktarė Thiagarajan, - tačiau ji jokiu būdu nieko negarantuoja."

"Sapien Lab" padarė ir kitų įdomių išvadų. Pavyzdžiui, tiems, kurie netiki Dievu, sunkiau ką nors mylėti. Šį tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, ateistai penkis kartus mažiau linkę ką nors mylėti nei tikintieji. O žmonės, kuriems blogiausiai sekasi mylėti savo artimuosius, gyvena Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Kalbant apie britų mokslininkų ir Gallupo atliktą žmogaus gerovės matavimą, reikia pasakyti, kad tai gana sudėtingas ir išsamus parametras, kuris apskaičiuojamas remiantis respondentų atsakymais į 12 klausimų. Jų buvo prašoma savarankiškai įvertinti savo laimės ir pasitenkinimo gyvenimu lygį, fizinę ir psichinę sveikatą, finansinį stabilumą, taip pat atsakyti į klausimus apie gyvenimo prasmę ir dorybes. Galiausiai jų buvo klausiama apie dvasines praktikas ir religijos vietą jų gyvenime.

tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, ateistai penkis kartus mažiau linkę ką nors mylėti nei tikintieji.

Apklausa parodė, kad gerovės rodiklis buvo vidutiniškai aukštesnis tų, kurie save laikė dvasingais ar religingais. Vidutinis gerovės balas 0,23 yra aukštesnis tų, kurie religiją laiko svarbia kasdienio gyvenimo dalimi.

Tačiau tyrimo autoriai pažymi, kad šis rodiklis atskirai nuo kitų veiksnių mažai ką bendro turi su tikrąja padėtimi. Pavyzdžiui, žmonių finansinė gerovė jiems daug svarbesnė nei nuolatinis lankymasis bažnyčioje ar mečetėje. Turinčių darbą žmonių finansinė padėtis yra vidutiniškai 0,22 geresnė nei bedarbių. Tuo tarpu tie, kurie mano, kad jų dabartinių finansinių pajamų pakanka patogiam gyvenimui, vidutiniškai 2,02 balo aukštesniu gerovės indeksu nei tie, kuriems gyvenime trūksta pinigų.

Tad ataskaitos autoriai apibendrina: šie apklausų rezultatai tėra žmonių asociacijų rinkinys, o tikruosius priežastinius ryšius mokslininkai galės nustatyti tik atlikę kelias tokių apklausų bangas. Tai buvo tik pirmoji banga, trukusi apie penkerius metus.

The post Autoritetingi tyrimai tvirtina: dvasinės praktikos padeda siekti psichinės gerovės appeared first on LAIKMETIS.

Žinomas autorius ir socialinių mokslų atstovas Arthuras Brooksas pasidalijo savo išvadomis ir asmenine patirtimi šioje srityje, pabrėždamas tikėjimo svarbą siekiant didesnės laimės.

Dažnai manoma, kad laimė yra subjektyvi būsena, tačiau, pasak žinomo autoriaus Arthuro Brookso, ji pasiekiama kiekvienam, ypač turintiems religinių įsitikinimų. Interviu A. Brooksas atskleidžia, kad tikėjimas yra esminis elementas ieškant ir suprantant laimę šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Brooksas, kuris neslepia savo religinių įsitikinimų, pabrėžia, kad ryšys su Dievu svarbus ne tik asmeniniam tobulėjimui, bet yra laimės supratimo pagrindas. Jis dalijasi mintimis, kad laimės mokslas atskleidžia natūralius žmogaus polinkius ir siūlo principus, kaip pagerinti savo gyvenimą, ir pažymi, kad studijuojant šią temą labai pagerėjo jo asmeninis ir dvasinis tobulėjimas.

"Sėkmingas gyvenimas prasideda ir baigiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: tikėjimu, šeima, draugais ir darbu", - sako Brooksas, pabrėždamas, kad stiprūs šeimos ir draugystės ryšiai yra neatsiejami nuo laimingo gyvenimo. Jis taip pat pažymi, kad svarbiausia laimės pojūčiui yra rasti aistrą ir pašaukimą darbe, kuris naudingas visuomenei ir už jį atlyginama.

Sėkmingas gyvenimas prasideda ir baigiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: tikėjimu, šeima, draugais ir darbu.

Brooksas atvirai pasakoja apie savo dvasinę kelionę, o krikščioniškąjį tikėjimą įvardija kaip svarbiausią savo gyvenimo dalį. Jis kasdien su žmona dalyvauja mišiose ir meldžiasi, o tikėjimo principais vadovaujasi bendraudamas su šeima, draugais, kolegomis ir nepažįstamais žmonėmis.

Tyrimai patvirtina, kad religingi žmonės patiria mažiau nerimo, rečiau serga depresija, yra labiau patenkinti gyvenimu, turi didesnę gyvenimo prasmę, labiau save vertina ir geriau susidoroja su neigiamais gyvenimo įvykiais.

Taip pat pastebima, kad reguliarus religinių apeigų atlikimas ir priklausymas bažnytinei bendruomenei stiprina šeimos ir bendruomenės ryšius, o religingose šeimose augantys vaikai pasižymi geresniais psichikos sveikatos rodikliais.

Šiame tyrime ne tik pabrėžiama tikėjimo svarba siekiant laimės, bet ir raginama labiau suprasti ir praktikuoti religinius įsitikinimus kasdieniame gyvenime.

The post Naujas tyrimas atskleidžia, kad tikintys žmonės laimingesni nei nereligingi appeared first on LAIKMETIS.

„Kviečiame mamas į 12 susitikimų ciklą, skirtą ikimokyklinukų mamų poreikiams. Susitikimų tikslai: drauge išmokti stabtelti, skirti laiko sau ir suprasti savo poreikius, pripildyti save bendryste su kitomis mamomis, atgauti (ar išlaikyti) gyvenimo džiaugsmą ir tapti laimingesnėmis moterimis, o tuo pačiu ir geresnėmis mamomis", - rašoma kvietime.

Susitikimų pradžia - rugsėjo 28 d. Susitikimai vyks ketvirtadieniais nuo 9.30 val., jų trukmė 1,5 - 2 val.

Susitikimų vieta: Pylimo g. 50, Vilnius.

The post Kvietimas ikimokyklinukų mamoms appeared first on LAIKMETIS.

Mokinys Bertolanas pasakojo, kad ilgą laiką jam nerūpėjo sekmadienio pamokslai apie Dievą debesyse, palyginus su kasdieniais rūpesčiais, ir buvo nejauku kalbėti apie tikėjimą, kol nesutiko vienos jaunimo grupelės, kuri, nepaisant visų pokštų, parodė, ką reiškia rimtas žvilgsnis į Dievą ir Jėzų – ne pasakų veikėjus, ne superherojus, bet kažką nepalyginamai daugiau. „Po daug metų, pilnų mažų, bet atkaklių žingsnių, ne be pakilimų ir nuosmukių, galiu paliudyti: Dievas egzistuoja ir yra su manimi“, – sakė vaikinas. Dievas myli visus, visų gyvenimai yra prasmingi.

Kristus yra įsikūnijęs Dievas, gyvasis Dievas, kuris prisiartina. Jis yra geriausias iš draugų, geriausias iš brolių ir labai gerai moka užduoti klausimus. Jis yra mokytojas, kuris prieš atsakydamas klausia, pažymėjo Pranciškus. O tada jautriai pataiso, atleidžia, išgydo širdis. Viešpats nori, kad pasiektume didelių dalykų. „Jis nenori, kad būtume tingūs ir susmukę ant sofos, nenori, kad būtume tylūs ir drovūs, jis nori, kad būtume guvūs, aktyvūs, veiklūs. Jis niekada nenuvertina mūsų lūkesčių, o, priešingai, – pakelia mūsų norų kartelę“, – kalbėjo Pranciškus.

„Kas drįsta, laimi“ – populiarų vengrų posakį paminėjo Pranciškus. Kad laimėtume, krikščioniškame gyvenime, kaip ir sporte, galioja dvi svarbios taisyklės: pirma, siekti kuo daugiau. Neapsiriboti minimumu. Neapsiriboti išmaniuoju telefonu, nors daug kas taip gyvena. Investuoti į savo talentus. Jauti, kad kažkur gali padaryti daug gero? Sukurti didelę šeimą? Padėti kažkam? Jauti, kaip gražu mylėti Dievą? Investuok nieko nebijodamas į tai!

Antra taisyklė – nuolatos treniruotis. Kaip? Kreipkis į geriausią trenerį – Jėzų. Jis išklausys ir pamokys, kas geriausia. Taip pat primins, kad visada esame komandos dalis ir mums reikia bendrų patirčių. „Pavyzdžiui, Pasaulio jaunimo dienose naudojuosi proga pakviesti jus į būsimas, kurios vyks Portugalijoje, Lisabonoje, rugpjūčio pradžioje“, – pridūrė popiežius.

Siekti kuo daugiau. Neapsiriboti minimumu. Neapsiriboti išmaniuoju telefonu, nors daug kas taip gyvena. Investuoti į savo talentus.

Universiteto studentė Krisztina trumpai pristatė savo studijas katalikiškame universitete, kuriame gali praktikuoti tikėjimą, dalintis ir maitinti jį liturginiu bei intelektualiniu gyvenimu, atrasti vidinės tylos momentų. Yra ir nuovargio, sunkumo, vienatvės, nesibaigiančių užduočių ir kasdienio triukšmo. Bet žino, kad Viešpats sako: „Nebijok, tikėk!“ (žr. Mk 5, 36).

Pasak popiežiaus, tyla galbūt yra vienas iš dalykų, kurio labai trūksta šiandienos jauniems žmonėms. „Norėčiau jums pasakyti: nebijokite eiti prieš srovę, kasdien raskite tylos laiką sustoti ir pasimelsti. Šiandien jums sakoma, kad turite būti greiti, efektyvūs, praktiškai tobuli, kaip automobiliai! Bet tada dažnai baigiasi benzinas ir nežinome, ką daryti. Svarbu žinoti, kad reikia sustoti ir užsipilti degalų, pasipildyti baterijas“, – sakė popiežius, patikslindamas, jog tyla nėra murkdymasis savo melancholijoje ir liūdesyje.

Tai metas kreiptis į Dievą ir patikėti jam kokią situaciją, perskaityti Evangelijos puslapį, pamatyti aplink esantį grožį, padėkoti. Verta pakartoti – tyla ne tam, kad prie ekranų panirtume į virtualumą, o tam, kad pažvelgtume į realų gyvenimą.

Popiežius padėkojo ir už Doros liudijimą. Pasak jaunos merginos, ji buvo išugdyta pagal krikščioniškos moralės vertybes, tačiau be Dievo. Nors gyveno, rodos, idealiomis sąlygomis, sielai kažko trūko. 2021 metais, per vieną krikščionišką renginį, atsivėrė širdies durys ir ji pirmą kartą pajuto, kad Dievas yra su ja. Tapo bendruomenės nare, užmezgė gražias draugystes, patyrė stebuklų ir žino, kad dauguma dalykų – dar prieš akis. 

Tai labai svarbus atradimas, pažymėjo popiežius: Kažkas yra su tavimi ir dėl tavęs, visose situacijose. „Kai meldžiatės, nebijokite atnešti Jėzui viską, kas vyksta jūsų vidiniame pasaulyje: savo jausmus, baimes, problemas, lūkesčius, prisiminimus, viltis. Malda yra dialogas ir gyvenimas“, – pasakė popiežius.

Jėzuitų gimnazijos auklėtinis Todoras, graikų katalikų kunigo sūnus, pasakojo apie tai, kad krašto istorijos ir jo kankinių pažinimas padarė didelę įtaką jo tikėjimui, o taip pat kelia klausimų apie dabartį. Daug kas yra abejingi tikėjimui ir dvasios dalykams, nes gyvena taikiai ir saugiai, nors pakanka pažvelgti šiek tiek toliau ir pamatysime karą. Pasak jaunuolio, jis norėtų padrąsinti savo bendraamžių misijos ir savo indėlio svarbos jausmą.  

Todoro vardas, priminė popiežius Pranciškus, yra kilęs iš didžio tikėjimo išpažinėjo Teodoro, kviečiančio atsikratyti drungnumo. „Štai kvietimas: imti gyvenimą į savo rankas ir padėti pasauliui gyventi taikoje. Paklauskime kiekvienas savęs: ką aš darau dėl kitų, dėl Bažnyčios, dėl visuomenės? Gyvenu galvodamas tik apie savo gerovę, ar dėl ko nors nesavanaudiškai aukojuosi? Paklauskime savęs apie dovanojimą veltui ir gebėjimą mylėti pagal Jėzų – tarnauti“.  

Susitikimo pabaigoje popiežius sakė: „Štai kur veda tikėjimas: į laisvę ir entuziazmą duoti, įveikti baimes, rizikuoti! Draugai, kiekvienas iš jūsų brangus Jėzui, taip pat ir man! Atminkite, kad niekas negali užimti jūsų vietos Bažnyčios ir pasaulio istorijoje: niekas negali padaryti to, ką galite padaryti tik jūs. Tad padėkime vieni kitiems tikėti, kad esame mylimi ir brangūs, kad esame sukurti dideliems dalykams. Melskimės už tai ir padrąsinkime vieni kitus!“

The post Pranciškus vengrų jaunimui: geriausias treneris – Jėzus appeared first on LAIKMETIS.

Pasak „Pasaulio laimės indekso“ (World Happiness Report), Lietuva užima 20 poziciją ir lenkia Lenkiją (39 vieta), Estiją (31 vieta) ir Latviją (41 vieta). Ukraina šiame tyrime užima 92, Rusija – 70 vietą.

Nuo 2012 metų Jungtinių Tautų darniosios plėtros sprendinių tinklo (U.N. Sustainable Development Solutions Network) skelbiamas indeksas vertina per 150 šalių pagal tai, kiek laimingi jaučiasi jų gyventojai. Duomenys šiųmetiniam Pasaulio laimės indeksui buvo renkami 2020-2022 metais.

Sąrašas sudaromas remiantis įvairiais veiksniais: vienam gyventojui tenkančia BVP dalimi, duomenimis apie gyventojų sveikatą ir medicinos prieinamumą, socialines pašalpas, pilietines laisves ir korupcijos paplitimą.

Ataskaitoje pažymima, jog Lietuva per pastaruosius šešerius metus reitinge nuolat kilo aukštyn. Šalis 2017-aisiais buvo 52 vietoje.

„Pirmoje vietoje jau šeštus metus iš eilės išlieka Suomija. Lietuva yra vienintelė nauja šalis pirmajame dvidešimtuke, nuo 2017 metų pakilusi daugiau kaip 30 pozicijų“, – rašoma joje.

Indeksas rodo, kad kitoms Šiaurės šalims irgi sekasi gerai: po Suomijos tolesnes vietas sąraše užima Danija bei Islandija.

Į pirmąjį dešimtuką taip pat pateko Izraelis, Nyderlandai, Švedija, Norvegija, Šveicarija, Liuksemburgas ir Naujoji Zelandija.

Mažiausiai laimingi gyventojai buvo Afganistane.

The post Skelbiama, kad Lietuva - jau 20-oje pozicijoje tarp laimingiausių pasaulio valstybių appeared first on LAIKMETIS.

Kad tik daugiau trenksmų, šviesų mirguliavimo, ištirpimo tarp visų gatvėse ir aikštėse, fejerverkų - dar pamenat?  Linksminkimos ir džiaukimos, bet ar dėl to, kad metais pasenai ir štai dar mažiau liko, ar kad seansas tebevyksta, nors prie išėjimų blausiai švyti užrašai?

Visada stebindavo tas visuotinis šėlsmas ir siautėjimas, o gal tai vilties ir pasitikėjimo ateitimi blyksnis, ar atvirkščiai, nevilties noras užsimiršti? O gal tiesiog proga pasidžiaugti gyvenimu ir tuo, kad dar galim džiaugtis, noras pabėgti ir pasislėpti?

Pažiūri į praėjusiuosius ir matai, kaip lėtai lėtai, nepastebimai kyla tamsūs vandenys ir ilgėja šešėliai. Vis daugiau tvarkingos netvarkos, baimės ir nepasitikėjimo, kaip mes tolstam ir pasaulis nutolsta.Tai, kas buvo neįmanoma ir atrodė niekada, jau yra.

Išjungi ekranus ir jauti juos ateinant, jau čia ir tavęs juk niekas neklausia - jie vėl tarp mūsų, kalbasi ir pataria, kaip visada - tu miegi, bet širdis tavo klauso. Sutemus vėl girdim tikrumo vėją, vis arčiau ir arčiau, bet štai prašvinta ir atsikėlę išeinam miegoti.

Ir vėl nieko neatsitiks? Ir jiems taip atrodė, kada prasideda,  visada taip atrodo, ir mums taip atrodys, kad viskas būna taip pat, ir tu dar toks pat. Ir visi galvojam, kad svarbiausia kas nesikeičia ir lieka, o kas bus, nėra tavo. Bet viskas jau prasidėjo.

Mūsų vėl nedaug, mes ant kalvų ir klausomės,  bet argi buvo kada kitaip? Kada miega darbuos pailsę gentys, sargyba nežiebia ugnies - jie ūkauja kits kitą ir pasikeičia kits kitą, atsišaukdami širdimi.

Mes juk sargybiniai, mes juk matom vienas kitą, nors ir neatpažįstam, ir kartais iš tolo vienas kitam pamojuojam. Ir dabar matau jus visus - būkit laimingi, jeigu galit. Taika yra mūsų namai.

The post Algimantas Rusteika. Būkit laimingi appeared first on LAIKMETIS.

Aišku, nieko čia naujo po saule, pavydas - labai sunki negalia, visgi pabandysiu dabar papasakoti, ką daryti, kad gyvenimas net šiais laikais vyktų pilna koja, kad nebūtų kada stebėti svetimus ir rašyti piktus komentarus, slapčia apmaudžiai suvokiant, kad patys esam atsakingi už savo laimę, na, bent jau kasdieninę ir gan lengvai sukuriamą. O juk nieko kito be tos kasdienybės ir neturime, suprantate?

Matote, laimė, džiaugsmas bei ramybė yra būsenos, kurias įmanoma susikurti nelaukiant, kol viskas įvyks taip, kaip tikimės. Nes kai jūs nusipirksite naują išsvajotą automobilį, benzino kainos gal bus tokios, kad net nespėsite su juo nuvažiuoti iki jūros. Juk dar neseniai tikėjote, kad būsite laimingi tada, kai pasibaigs pandemija. Arba kai bus išrasta vakcina.

Tačiau kai pasibaigė pandemija, prasidėjo karas Ukrainoje. O kai pasibaigs karas Ukrainoje, jūs gal nebeturėsite sveikatos ta žinia pasidžiaugti, nes tą sveikatą bus suėdęs nerimas ir blogųjų naujienų skaitymas, tyliai ir garsiai keikiant nepažįstamus žmones, kurie jums nieko blogo nepadarė, tiesiog lygiai taip pat kaip ir jūs patikėjo, kad pasaulis turi būti toks, kaip jie įsivaizduoja. Suprantate?

Nors greitų laimės receptų kūrėjai sako, kad tereikia sau įsakyti, ir ta laimės būsena apims, visgi ne viskas taip paprasta.

Taigi, kaip išsaugoti ramybę ar bent lašelį džiaugsmo šiame beprotiškame laike? Nors greitų laimės receptų kūrėjai sako, kad tereikia sau įsakyti, ir ta laimės būsena apims, visgi ne viskas taip paprasta. Tai sugeba tik tie, kurie ilgai ir atkakliai treniruojasi, giliai tiki Dievu arba sėkmingai dirba su savo ego, jau yra išmokę suvaldyti savo nerimastingas mintis ir atpažinti nelaimingumo ir nerimo sukėlėjus, laiku juos utilizuoti…

Visgi net ir neturintiems noro ir laiko skaityti protingas savigalbos knygas yra vilties. Tikrai yra daugybė būdų pasijusti geriau netgi šiandien, kai mus atakuoja nerimastingos antraštės internete, kai kažkur vyksta karas, o politikai, rodos, lenktyniauja,  kaip pribaigti paskutinius tautiečių optimizmo likučius...

Pamenu, pernai žiemą, per pandemiją ir visus tuos skiepų ir gpasų terorus, būdavo kartais taip nyku ir negera ant širdies, kad kartais su draugu važiuodavome pasivaikščioti į kapines. Dabar juokiamės tai prisiminę, o tada tikrai, kažkur perskaičiau, kad jei viskas atrodo beviltiška, reikia nuvažiuoti į kapines, ir iškart pasijusi geriau. Juk kur geriausia suvokti ir pasidžiaugti, kad esi gyvas, jeigu ne ten, kur dvelkia amžina ramybe... Žinokite, tikrai šis metodas veikdavo, nors ir skamba tragikomiškai.

Pasivaikščiodavome, pasigrožėdavome senoviniais antkapiais ir epitafijų išmintimi, pasidrąsindavom, kad svarbu, jog esame gyvi, ir toliau gyvendavome, kol šią vasarą atvykę į Graikiją likome čia ilgam. Galima sakyti, dėl Zorbos. Ne graiko, o šuns tokiu vardu. Mes jį pernai išvadavome iš vergijos prie būdos, o šiemet jau reikėjo priimti sprendimą, ar bandome atiduoti kažkam, ar pasiliekame sau.

Pasilikome, ir dabar aš kasdien su Zorba vaikštau, nes jam, niekada iki mūsų pažinties nevedžiotam, tai yra tokia laimė... Pamatęs pavadėlį jis taip juokingai pradeda sukiotis ir šokti savo pasivaikščiojimo viliotinį, kad aš kaskart pasijuntu laiminga, suvokdama to gauruočio džiaugsmo laipsnį. Kasdien dėkoju tam šuniui, kad jis mus padrąsino likti Graikijoje, nes tikrai nebuvo jo kur dėti, o vežtis į Lietuvą - juo labiau.

Tiesą sakant, nesinorėjo grįžti į Lietuvą dėl daugybės priežasčių.

Tiesą sakant, nesinorėjo grįžti į Lietuvą dėl daugybės priežasčių, tad likome čia atseit dėl Zorbos. Skamba vaikiškai? Galbūt, bet kas žino, kurie mūsų poelgiai yra teisingiausi: tie vaikiški, ar brandūs ir racionalūs?

Taigi, vaikštome mes su Zorba šiandien pajūriu, renku sau visokius gražius medgalius, kuriuos paskui ištapau, ir staiga užsinoriu rinkti per audrą bangų išmestą plastiką ir šiukšles. Juk žinome, kad tie visokie plastikiniai reikaliukai labai daug žalos jūrų gyvūnijai padaro, tai, sakau, gal bent vieną kokį vėžlį pavyks nuo įsipainiojimo į tinklus ar kamštelio prarijimo išgelbėti.

Taigi, renkame mes tas šiukšles, ir aš galvoju. Viešpatie, kokia laimė, aš net tik galiu išeiti pasivaikščioti, nulaikyti tą didžiulį šunį, kuris mane kaip vėliavą tempia, kai pamato savo gentainį. Aš dar galiu ir štai tokį prasmingą darbą atlikti, niekieno neprašoma ir neverčiama, - ar tai ne palaima?

Beje, esu naktimis Vilniuje plovusi savo laiptinę, kai vienu metu neturėjome valytojos, bet nesakiau to kaimynams, norėjau padaryti siurprizą, nes irgi kažkur perskaičiau, kad darbas be atlygio ar pagyrimo, ne už pinigus, o dėl kitų gerovės, padaro žmogų laimingesnį. Gal todėl šiuo metu išgyvename tikrą savanorystės bumą, nes žmonės jaučia, kad ši veikla daro juos tiesiog laimingais.

Jeigu nenorite rinkti šiukšlių ar paslapčia plauti namo laiptinės, siūlau maudytis jūrose, ežeruose ar bent išeiti pasivaikščioti, pasigrožėti gamta. Neturite motyvacijos? Tiesiog prisiminkite save, kai, pavyzdžiui, sunkiai sirgote ir net neturėjote jėgų to padaryti. Arba prisiminkite tuos, kurie dabar sėdi kalėjimuose ar gyvena susigrūdę kur nors megapoliuose, lūšnynuose, be medžių ir parkų, kurių pas mus dar, ačiū Dievui, pilna.

Aš čia, Graikijoje, vis dar kasdien maudausi jūroje ir, manau, darysiu tai net žiemą. Oras dar šiltas, jūra irgi, bet vakar pirmą kartą per penkis mėnesius tikrai lijo ir net griaudėjo, tai neišsimaudžiau. O šiandien lietus nurimo, bet vėjas pučia stiprus, bangos didžiulės, niekas nesimaudo. Aš darau savo penkis Tibeto pratimus ryte ir mąstau, kad visgi noriu maudytis. Sakau sau, palauk, juk jei tokiu oru dabar savaitgaliui Lietuvoje nuvažiuotum tris šimtus kilometrų iki jūros, būtų toks oras ir tikrai šilta jūra, juk bėgtum maudytis laiminga, tiesa? Tai aišku.

Šokau į šlepetes, pasikviečiau ir lietuvaites, kurios čia ilsisi, maudėmės, turškėmės bangose, laimingos, nors jos iš pradžių irgi abejojo, galvojo, kad bus šalta... Kurgi ne, net karšta buvo iš to smagumo.

Kas jus daro laimingais? Prisiminkite, juk kažkada vaikystėje tikrai galėjote valandų valandas piešti, svajoti, sklaidyti meno albumus, kurti eiles, dainuoti ar šokti, negalvodami, kaip atrodot, tiesa? Tai kas dabar trukdo tai padaryti?

Tikrai visada yra kažkas tokio, kas nuskaidrins sielą. Juk Dievas mums davė viską, kad būtume ramūs ir laimingi kas beatsitiktų, tereikia žengti Jo link ir pasakyti ačiū už galimybę gyventi. Jausti. Kvėpuoti. Matyti. Grožėtis debesiu ar tyru mylimo žmogaus žvilgsniu. Nusišypsoti nepažįstamam žmogui.

Mes čia su Zorba, kai vaikštome, su visais sveikinamės, prie jūros sėdintys senjorai mus kalbina, klausia šuns vardo, ar liksime čia žiemoti. Matau, kaip jiems smagu tai daryti, jie tikrai myli gyvenimą, smalsiai stebi jį, atrasdami visuose, net paprastuose, dalykuose, džiaugsmą ir bendravimo malonumą. Ir šiaip čia žmonės sveikinasi, o jei sustoju prie kaimynės namo pauostyti rožių, būna, kad gaunu jų dovanų. Tuomet einu namo su tom rožėm išsišiepusi ir susigraudinusi.

Nes atėjome čia mylėti ir gyventi. Nepamirškime to, nes karai pasibaigs, kaip jau buvo ne kartą, o mes atsigręžę turėsime įvertinti, ką tuo metu rinkomės. Ramybę, gyvybę, taiką širdyje ir meilę, ar neapykantą ir tulžingas mintis, kurios atimą gyvenimo džiaugsmą ir viltį. Aš renkuosi ramybę ir meilę, kas beatsitiktų.

Nes mūsų pasirinkimai ir intencijos yra pagrindas ateičiai, kuri neišvengiamai ateis. Jeigu netikite amžinybe, prisiminkite, kad apie mus kada nors kurs filmus ir knygas, kalbės vaikai ir anūkai, ir mes tose istorijose būsim tie, kurie įkvėpė, arba tie, kurie atrodė menki, bedvasiai ir apgailėtini. Tai pasistenkime būti verti vardo To, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą.    

The post Ligita Juknevičiūtė. Jeigu jau esam čia appeared first on LAIKMETIS.