„Lietuvoje jau netrukus galime sulaukti „kietosios krikščionofobijos“, kai krikščioniška pasaulėžiūra bus išstumta už įstatymo ribų, todėl protinga tam ruoštis iš anksto“, – teigia verslininkas Audrius Globys. Liepos 2-ąją jis tapo naujai įkurtos Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos (LKDPS) pirmininku. Profsąjungos tikslas – ginti jos narių religijos ir sąžinės laisvę, skleisti krikščioniškąjį socialinį mokymą. Organizacija įsipareigoja teikti moralinę ir teisinę paramą nukentėjusiam, o prireikus paremti ir finansiškai.

Nors Lietuvoje kol kas vyksta „minkštoji krikščionofobija“, kai formaliai randama kitų priežasčių (ne tiesiogiai religinių) daryti spaudimą darbuotojams, tačiau, pasak Globio, situacija pasikeis, jei Lietuvoje bus įteisinti prieštaravimų keliantys įstatymai – homoseksualių asmenų partnerystė, Stambulo konvencija ar Neapykantos kalbos įstatymas, kuriuo vadovaujantis teisiškai galėtų būti persekiojami krikščionys. Juk užsienyje pasitaikė atvejų, kai dėl savo pasisakymų socialiniuose tinkluose nukentėjo gydytojai, aktoriai, mokytojai ar pastoriai.

Nėra abejonių, kad dėl savo pažiūrų kartais tenka nukentėti. Kokia strategija geriausiai padėtų dabartinėje situacijoje?

„Kiekvienos naujos profsąjungos atsiradimas yra sveikintinas. Jų turi būti kuo daugiau. Kai profsąjungų stinga ir dominuoja tik darbdaviai, tada darbo rinka išsigimsta“, – portalui bernardinai.lt sakė VU profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ gyvuoja nuo 1989 m. ir vienija 20 tūkst. narių. Beje, kaip pastebi jos vadovė Kristina Krupavičienė, organizacijos įstatuose yra įrašytos krikščioniškos vertybės ir prireikus ji stotųsi ginti asmens, nukentėjusio dėl savo įsitikinimų.

Matome bendrą pakantumo sumažėjimą – kasdienėje aplinkoje apstu atviro ir aštraus susipriešinimo.

Kita vertus, jokia paslaptis, kad mobingas yra plačiai paplitęs visuomenėje – nepriklausomai nuo religijos ar rasės. Tai problema, atskleidžianti kultūros stoką ir nežinojimą, kaip spręsti problemas. Matome bendrą pakantumo sumažėjimą – kasdienėje aplinkoje apstu atviro ir aštraus susipriešinimo. Nejauku ir katalikui išsakyti savo nuomonę, nesaugu ir homoseksualiam asmeniui kalbėti atvirai. Nepažįstamoje aplinkoje geriau nutylėti, ką manai apie skiepus, lotyniškas Mišias, migrantus, popiežių ar Donaldą Trumpą. Ar patys pridėję ranką prie širdies galime pasakyti, kad niekada niekam nepritaikėme jokio mobingo? O kur dar plati tema apie darbo sąlygas ir santykius bažnytinėse įstaigose?

Lietuvos krikščioniškoje spaudoje pasitaiko straipsnių, kuriuose užstojamas asmuo, sulaukęs pasekmių už tai, kad, pavyzdžiui, kitaip manančius viešai išvadino parazitais ar dar bjauriau.

Tad ką ir nuo ko ketina ginti LKDPS? Kai kalbame apie mobingą, turime omenyje „ne pavienį atvejį, o sisteminį persekiojimą“, teigia Globys. Pavyzdžiui, žmogus, išsakęs savo nuomonę ar iš tikėjimo kylančius sprendimus, yra užsipuolamas socialiniuose tinkluose, apskundžiamas institucijoms, iškreipiant jo vertybines nuostatas, skleidžiant melagingą informaciją, netenka darbo ir pan.

Pašnekovas pabrėžė, kad įvertindama kiekvieną atskirą atvejį organizacija vadovausis Bažnyčios socialiniu mokymu (BSM), kurio pirmasis principas yra pagarba kiekvieno asmens orumui. O kadangi šios pagarbos išties stokojame, vienas iš profsąjungos tikslų – šviesti visuomenę šia tema. Beje, BSM aiškiai atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su vyraujančiomis ideologijomis. Pradėjęs vystytis kaip nepriklausomas „trečiasis kelias“, tarp kapitalizmo ir marksizmo, jis dar ir šiandien yra inovacijų versmė.

Svarbiausias klausimas šiandien, anot Globio, kaip turėdami skirtingas pasaulėžiūras, atėję iš skirtingos aplinkos ir patirties „galime sugyventi ir siekti klestėjimo, tapimo pilnutiniu žmogumi, kaip to moko Bažnyčia“. Kai aštriai iškyla esminiai antropologiniai klausimai, tokie kaip asmens lytiškumas, šeimos samprata, „mes skirtingai galime numatyti šių klausimų pajudinimo pasekmes. Tai sudėtingi klausimai, kylantys visuomenės vystymosi procese“.

Palinkėkime, kad krikščionių profsąjunga savo veikla ir idėjomis reikšmingai prisidėtų prie naujų standartų įtvirtinimo visuomenėje ir pačioje Bažnyčioje. Užuot tapusi kokios nors politinės jėgos įrankiu, išliktų pranašė – drąsus sąžinės balsas tarp mūsų, skleidžiantis atviros tapatybės kultūrą.

The post Saulena Žiugždaitė. Ar krikščionių profsąjungai patiks pranašo apsiaustas? appeared first on LAIKMETIS.

„Vos paskelbę apie Profsąjungos steigimą gavome tikybos mokytojos iš Mažeikių prašymą apginti nuo mobingo iš buvusio moksleivio pusės“, – sako Profsąjungos pirmininkas Audrius Globys. Pasak jo, vis daugiau žmonių Lietuvoje pradeda viešai kalbėti apie patiriamus sunkumus dėl jų religinių įsitikinimų.

Profsąjungos pirmininko nuomone, ypač didelį susirūpinimą kelia iniciatyvos, kurios pastaruoju metu ateina iš valdžios, pavyzdžiui, Neapykantos kalbos įstatymo pataisos, Partnerystės įstatymas, Stambulo konvencija. Pasak jo, šios iniciatyvos žmones su krikščioniška pasaulėžiūra tarsi išstumtų už įstatymo ribų. „ Apie tokią perspektyvą kalba teisininkai, tai ne tik mano pastebėjimai, todėl turime reaguoti ir ruoštis tam jau dabar“, – sako A. Globys.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad tikėjimas vis labiau stumiamas į privačią erdvę. „Jeigu tu nesiremi savo krikščioniška tapatybe viešai, tai laikai tik privataus gyvenimo lygmenyje, su tavim viskas gerai. Tačiau krikščionys, gyvenantys savo tikėjimu neskirstant jo į privatų, viešą gyvenimą, darbinę veiklą, jau dabar susiduria su iššūkiais“, – pabrėžia A. Globys.

Pasak jo, ne kartą teko susidurti su atvejais, kai žmonės bijo viešai kalbėti apie savo įsitikinimus. „Šiuo metu vis labiau įsijungusi savicenzūra, mes save pradedame cenzūruoti, atsiranda stipri baimė viešai kalbėti“, – sako jis.

Šiuo metu vis labiau įsijungusi savicenzūra, mes save pradedame cenzūruoti, atsiranda stipri baimė viešai kalbėti

A. Globys sako, kad nors Lietuvoje šiuo metu nėra dar formaliai atleidžiami žmonės iš darbo dėl jų religinių pažiūrų, randami kiti būdai, kaip išstumti neįtikusius iš jų darbo vietos. „Ypatingai tai jaučiasi profesijose, kuriose jau dabar yra reikalingas aiškus vertybinis pasirinkimas: mokyklose, universitetuose, medicinos įstaigose“, – akcentuoja Profsąjungos vadovas. „Jei priims įstatymus, kurie dabar svarstomi Seime, gali nutikti, kad žmonės bus atleidžiami iš darbo arba jų verslas sulauks sankcijų jeigu jie, pavyzdžiui, viešai pacituos Šv. Raštą arba Bažnyčios mokymo nuostatas, kurios gali būti traktuojamos kaip „neapykantos kalba“ , – perspėja A. Globys.

„Bičiuliai klausia – ką darysiu jei prarasiu darbą, kaip išlaikysiu šeimą, vaikus. Žmonės panašiai kaip sovietmečiu nueina į tam tikrą vidinį pogrindį, jie bijo viešai kelti vieną ar kitą klausimą, nes tiesiog jaučiasi nesaugūs ir nėra organizacijos, kuri juos gintų. Todėl įkūrus Profsąjungą siekiame, kad šie žmonės pasijustų bent kiek saugesni“, – atskleidžia Profsąjungos vadovas.

Pasak jo, taip pat bus siekiama viešinti krikščionofobijos atvejus, atskleisti tiesą Lietuvoje. „Turbūt neatsitiktinai mūsų Profsąjungos dvasinis vadovas yra Jo eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius, kuris sovietmečiu leido Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką ir taip parodė pasauliui tikinčiųjų problemas Lietuvoje“, – sako jis.

Kad apgintų tikėjimo laisvę, žodžio laisvę, artimiausiu metu Profsąjunga pradės telkti narius, sieks padėti jiems ir dvasiniu, ir praktiniu būdu. „Pirmas mūsų tikslas – tam tikros bendruomenės sutelkimas ir jos formacija , kad ji būtų įdrąsinta krikščioniškai kalbėti apie tai, kas jai svarbu, išpažinti savo vertybes, apginti savo įsitikinimus, pateikti argumentus ne tik namuose, kaip kad buvo sovietmečiu, bet ir savo darbo vietoje, visuomenėje. Sieksime, kad tikintieji nebūtų nustumti į pogrindį“, – akcentuoja A. Globys.

Kad apgintų tikėjimo laisvę, žodžio laisvę, artimiausiu metu Profsąjunga pradės telkti narius, sieks padėti jiems ir dvasiniu, ir praktiniu būdu.

Jam pritaria ir Profsąjungos Tarybos narys, filosofas Alvydas Jokubaitis. „Kalbant apie tuos įstatymus, kuriuos norima įtvirtinti – šios iniciatyvos reiškia, kad pasitelkusi teisę valdžia siekia įtvirtinti tai, ko žmonės nenori. Tuomet prireikia teisės jėgos“, – sako jis. Pasak filosofo, norima padaryti taip, kad žmonės negalėtų pasakyti to, ką galvoja. „Tai ypač aktualu krikščionims, kurie turi ne tik du tūkstančius metų egzistuojančią tradiciją, bet ir tam tikrą moralinį kodeksą“, – atskleidžia profesorius.

Pasak filosofo, reiškiniai, kuomet krikščionys bijo viešai kalbėti, jau matomi Vakaruose. „Jie negali viešai kažko pasakyti, kažko pagalvoti“, – primena jis. Už viešus pasisakymus žmonės atleidžiami iš darbo, šalinami iš studijų.

Profsąjungos dvasinis palydėtojas kunigas Algirdas Toliatas atkreipia dėmesį, kad krikščionys, turėdami savo konkrečią tikėjimo tiesą, savo vertybes, gali labai lengvai patekti po „neapykantos kalbos“ spaustuvais, nes jie tiki tik viena tiesa. „Su žmonių baime viešai kalbėti apie savo įsitikinimus, viešai juos ginti susidūriau ir pats, kuomet buvau užsipultas dėl savo įrašo socialiniame tinkle. Nors tuo metu gaudavau daug asmeninių palaikymo žinučių, tuo pačiu žmonės atsiprašinėjo, kad negali to išsakyti viešai – jie bijojo sulaukti problemų darbe, bijojo kad su jais vienaip ar kitaip bus susidorota. To neturėtų būti laisvoje, demokratinėje valstybėje“, – sako A. Toliatas.

Kristocentrinės Profsąjungos steigėjai atkreipia dėmesį, kad ji yra tarpkonfesinė, todėl prie jos gali jungtis visi krikščionys, nepaisant to, kuriai konfesijai jie priklauso.

„Jeigu mūsų deklaracija sutampa su jūsų pasaulėžiūra, kviečiame visus jungtis ir kartu ginti bendras vertybes“, – kviečia A. Globys. Prie profsąjungos veiklos galima jungtis ir nesant formaliu jos nariu – pavyzdžiui savanoriaujant, dalyvaujant akcijose, veiklą remiant finansiškai.

Daugiau informacijos apie Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą galite rasti www.krikscioniuprofsajunga.lt ir facebook paskyroje: facebook.com/krikscioniuprofsajunga

The post Krikščionių profsąjunga: jau gauname pirmuosius prašymus apginti nuo krikščionofobijos appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu eskaluojama homofobijos problema, o jos sprendimui siūlomos teisinės bei visuomenės nuomonės keitimo priemonės: partnerystės įstatymas, sankcijos už „neapykantos kalbą“, atitinkamas lytinis švietimas vaikams ir kt. Tačiau ar išties tai vienintelė ir pati svarbiausia „fobijos“ forma valstybėje?

Kai visuomenėje kyla abejonės dėl problemos realumo bei atkakliai brukamų sprendimų pagrįstumo, ieškoma būdų dirbtinai ją išryškinti, o tam tinka graudūs pasakojimai apie galimai patirtas skriaudas. Štai po dešimties metų nuo tariamų homofobijos apraiškų mokykloje netikėtai prabilo menininkas Marius Samavičius.

Jis skundžiasi tuo, kad mokykloje patyrė nemalonumų dėl lytinės tapatybės. Marius kaltina tikybos mokytoją S. Norvaišienę homofobija ir diskriminacija, nors nepateikia jokių faktų apie tai, kad mokytoja dėl mokinio seksualinės orientacijos būtų kaip nors varžiusi jo teises. Vienintelis mokytojai viešai metamas kaltinimas yra tai, kad ji kalbėjo, ką apie nuodėmę ir homoseksualumą moko Katalikų Bažnyčia. 

Kas dabar patikrins, kaip ten buvo prieš dešimt metų? Turime pasitikėti galimai nukentėjusio menininko pasakojimu? Vis dėl to yra rimtų priežasčių abejoti jo žodžių ir motyvų nuoširdumu.

Ne mokinys, bet mokytoja nukentėjo nuo mobingo

Tikybos mokytoją persekiojantis M. Samavičius net nelankė jos pamokų. Anot S. Norvaišienės, ji gyvai su Mariumi nėra kalbėjusi apie katalikų tikėjimo požiūrį į lytiškumą ir net nežinojo apie jo paties homoseksualumą. Mokytoja pasakoja, kad su mokiniu mokykloje ir bendravo, ir išsiskyrė draugiškai, netgi yra išsisaugojusi jo dovanotą piešinį su parašu.

Mokytoja S. Norvaišienė teigia, kad tikybos pamokose homoseksualumo tema kalba mažai - tik tiek, kiek mokiniai klausia, kodėl Bažnyčia nepritaria tos pačios lyties porų santuokai, ir panašiai. Mokytoja trumpai paaiškina, ko moko tikėjimas, bet kalbėdama šia tema visada pasako apie meilę ir pagarbą visiems žmonėms - ir homoseksualams.

Mariaus pokalbiai apie homoseksualumą su mokytoja prasidėjo tada, kai jis pats ėmė rašinėti mokytojai privačias žinutes, jai siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius video, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt. Mokytojos pasakojimu, ji Mariui atsakinėjo kaip suaugusiam asmeniui, kaip buvusiam auklėtiniui, kuriam galimai reikalinga pagalba, bendravo pagarbiai ir mandagiai.

Atsakydama į Mariaus siunčiamas privačias žinutes ji išsakė savo įsitikinimus – katalikų tikėjimo mokymo tiesas apie homoseksualius lytinius santykius. Nei Marius, nei kiti asmenys neprivalo sutikti su mokytojos įsitikinimais (visiems galioja religijos laisvė), tačiau mokytojos pasisakymuose nėra konkretaus asmens ar bendrai homoseksualių asmenų žeminimo.

Mokytoja ne kartą prašė Mariaus neberašyti piktų žinučių: „Mariau, man tavo mintys ir patyčios iš Bažnyčios bei kunigų nepriimtinos ir nenoriu jomis teršti savo minčių ir gyvenimo. Siuntinėk tuos tekstus savo draugams ir bendraminčiams.“ Tačiau Marius nenustojo persekioti mokytojos, skundė ją mokyklos administracijai, institucijoms, kurstė kitus mokinius prieš ją.

Nors daugelį savo žinučių Marius ištrynė, tačiau liko, pavyzdžiui, toks mokytojai adresuotas palinkėjimas: „Tikiuosi, kad degsite pragare už savo pagieža ir pykti kitiems. Taip pat paviešinsiu jūsų homofobija, tikiuosi neteksite darbo ikiukas“ (kalba netaisyta).

M. Samavičiaus persekiojimą patyrė ne vienas krikščionis

M. Samavičius sistemingai ir piktybiškai persekiojo ne vieną krikščionį. Liepos 2 d. įsteigta Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga turi duomenų, kad Marius vykdė viešo mobingo, patyčių, psichologinio spaudimo akcijas net prieš tris profesinės sąjungos steigėjus. Jis montavo krikščionis žeminančius video, rašė laiškus valstybės valdžios institucijoms, darė psichologinį spaudimą socialiniuose tinkluose viešai ir privačiose žinutėse. Visais atvejais asmenys buvo puolami dėl jų religinius įsitikinimus atitinkančių pasisakymų ir profesinės ar visuomeninės veiklos.

Kad Mariaus vykdomas persekiojimas yra susijęs su asmenų krikščioniška pasaulėžiūra, rodo tai, jog jis sumontavo video, kuriame tyčiojosi net ir iš homoseksualaus kataliko, nes šis dėstė savo religiniais įsitikinimas pagrįstą, bet LGBT ideologijai prieštaraujančią nuomonę. Tai yra akivaizdžiai krikščionofobiškas elgesys.

Krikščionių persekiojimu siekiama pakeisti visuomenės nuomonę

Šis ir daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad Lietuvoje įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su vykdomu politiniu, kultūriniu ir moraliniu perversmu mūsų valstybėje. Tai dažnai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčia krikščionis tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. 

Dėl augančios krikščionofobijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems - ne visi jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja susidūrę. Labiausia šią grėsmę jaučia tie, kurie dirba specifinėse, moraliai jautriose profesijose (gydytojų, mokytojų, dėstytojų) arba aktyviai gina krikščioniškas vertybes politikoje ir viešojoje erdvėje.

Tikybos mokytojai yra ta grandis, kuri trukdo perkeisti augančios kartos nuomonę „reikiama linkme“.

Ypatinga rizika patirti persekiojimą už savo nuostatų išsakymą tiesioginiame darbe kyla tikybos mokytojams. Jie mokiniams turi išdėstyti katalikų tikėjimo mokymą, kuris prieštarauja įsivyraujančioms politinėms ir kultūrinėms tendencijoms, siekiančioms sulyginti homoseksualius lytinius santykius ir tokių porų bendrą gyvenimą su vyro ir moters santuoka. Taigi tikybos mokytojai yra ta grandis, kuri trukdo perkeisti augančios kartos nuomonę „reikiama linkme“. Taip pat jie yra patogus taikinys, siekiant visuomenei parodyti, kokios viešos patyčios ir mobingas gresia už LGBT ideologijai nepalankių minčių skleidimą.

Todėl pasitelkus žiniasklaidą ir angažuotus „nukentėjusius“, jau ne pirmą kartą yra vykdomas tikybos mokytojų mobingas, siekiant juos išgąsdinti, kad jie bijotų skelbti autentišką Bažnyčios mokymą lytinės moralės klausimais. Tuo pačiu visuomenė „pasimoko“, kad saugiau patylėti ir viešai nekvestionuoti LGBT ideologijos dogmų.

„Nukentėjusysis“ M. Samavičius savo intencijų neslepia - jis užsimena apie siekį, kad mokyklose būtų vedami mokymai apie „LGBT bendruomenę“. Jis teigia, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Lietuvos gėjų lyga „mielai sutiko pravesti mokymus“, tik mokyklos kažkodėl jų nekviečia... Tai yra kitose valstybėse jau patikrinta koordinuota spaudimo akcija vienu metu siekiant ir nutildyti tikybos mokytojus, ir užčiaupti kitus „neteisingai galvojančius“ visuomenės narius, ir priversti mokyklas atverti duris LGBT propagandai.

Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gins nuo persekiojimo

Panašu, jog skundais ir šmeižimu žiniasklaidoje Marius siekia, kad tikybos mokytoja S. Norvaišienė būtų atleista iš darbo ir tą deklaruoja viešai. Viename iš savo interviu jis išsakė mintį, kad „tokie mokytojai neturėtų dirbti mokykloje". Kitaip tariant, Marius teigia, kad tikybos mokytojai, kurie nuosekliai laikosi Katalikų Bažnyčios tikėjimo, neturėtų dirbti tikybos mokytojais. Tai yra ne kas kita, kaip tiesioginis kurstymas diskriminuoti darbuotoją dėl religinių įsitikinimų. Galima tik įsivaizduoti, koks būtų kilęs ažiotažas, jei tikybos mokytoja būtų viešai pasakiusi, kad „tokie mokiniai neturėtų mokytis mokykloje..."

Religijos, įsitikinimų, žodžio, sąžinės ir saviraiškos laisvės demokratinėse valstybėse yra fundamentalios. Jas saugo ir LR Konstitucija, ir tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Katalikai turi teisę laisvai skleisti Katalikų Bažnyčios mokymą ir vadovautis juo darbe ir visose kitose gyvenimo sferose. Darbuotojų persekiojimas už jų religinius įsitikinimus yra neteisėtas ir žalingas ne tik konkretiems tikintiems asmenims, bet ir žodžio, saviraiškos laisvei bei apskritai demokratijai Lietuvoje.

Todėl įsikūrusi Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gins nuo kriškčionofobiškų išpuolių tikybos mokytojus ir kitus krikščionis darbuotojus, teisinėmis ir kitomis priemonėmis saugos juos nuo mobingo, psichologinio spaudimo, diskriminacijos bei kitokio persekiojimo dėl religinių įsitikinimų.

The post Audrius Globys. Tikybos mokytojai patiria mobingą appeared first on LAIKMETIS.