Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veikla pastaruoju metu tapo politine Lietuvos valstybės ir visuomenės problema. Sau priskyręs Konstitucijoje nenumatytas teises, Konstitucinis Teismas iš garbingo Konstitucijos normų saugotojo tapo įstatymų leidimo institucija, taip perimdamas Seimo kaip įstatymų leidybos institucijos funkciją. Savo kompetenciją viršijantis Konstitucinis Teismas ne tik pažeidžia valdžių padalijimo principą, bet ir paneigia Tautos kaip suvereno teises.

Suverenitetas priklauso Tautai

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso tik Tautai. Pašauktas saugoti Konstituciją teismas nėra jos kūrėjas. Tik suverenas gali tarti galutinį žodį apie jo paties įsteigtą konstitucinę normą. Kilus ginčui dėl Konstitucijoje įtvirtintos normos ir jos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jį išspręsti gali tik suverenas.

Konstitucinis Teismas, suteikdamas Konstitucijos normoms naują prasmę, paneigia Konstituciją kaip visuomenės sutartį

Konstitucija išreiškia visuomenės sutartį – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtą įsipareigojimą. Kaip visuomenės sutartis, Konstitucija autentiškai aiškinama tik tada, kai tokiu aiškinimu nėra paneigiamos vertybės bei akivaizdžios tiesos, kuriomis vadovaudamasi Tauta referendume pritarė Konstitucijai. Kai Konstitucinis Teismas Konstitucijos normoms suteikia naują, anksčiau nebuvusią ir nežinotą prasmę, kuriai dauguma piliečių referendume nebūtų pritarę, taip aiškinama Konstitucija nustoja būti visuomenės sutartimi ir tampa siauros grupės įkaite.

Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų įtvirtinti žmogaus prigimtį ignoruojančios „lyčiai neutralios“ šeimos sampratos

Pritardama Konstitucijos nuostatai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, Tauta kaip politinis suverenas vadovavosi akivaizdžia tiesa, kad šeimos santykių pagrindas yra prigimtinis lyčių papildomumas. Ši savybė prigimtinę šeimą išskiria iš visų kitų žmonių bendro gyvenimo formų. Konstitucinis Teismas savo nutarimais Lietuvą įtraukė į prigimtinės tvarkos nepaisymo eksperimentą.  

Stiprėja demokratijai ir teisinei valstybei pavojingos tendencijos

Neteisėtai plėsdamas savo galias Konstituciją aiškinti tik pagal jam priimtinus standartus, Konstitucinis Teismas skatina valstybės, tautos suvereniteto ir demokratijos autoriteto menkinimą. Kai įstatymų leidžiamoji valdžia sumažinama iki kelių piliečių tiesiogiai nerinktų Konstitucinio Teismo teisėjų, demokratija nustoja būti tikra demokratija ir tampa „valdoma demokratija“, kontroliuojama teisininkų oligarchijos.

Konstitucinio Teismo reformos poreikis

Konstitucija įtvirtina Tautos ir kiekvieno piliečio teisę priešintis konstitucinės tvarkos pažeidimams. Susidariusi situacija kelia grėsmę Lietuvių Tautos suverenitetui ir pačios Konstitucijos viršenybei. Todėl, kreipiamės į LR Prezidentą ir LR Seimą, prašydami inicijuoti Konstitucinio Teismo reformą. Ji turėtų užtikrinti Tautos suverenitetą ir užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams Konstitucijos aiškinimo galia keičiant Konstitucijos normų prasmę. Konstitucijos autentiškos prasmės saugojimas negali būti paaukotas grupiniams interesams ir tapti vyriausybės bei partijų įrankiu, leidžiančiu apeiti demokratinį procesą.

Kardinolas J. Em. Sigitas Tamkevičius SJ

Disidentas, Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis

Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė

Prof. habil. dr. Tatjana Aleknienė

Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

Prof. habil. dr. Angelija Valančiūtė

Atsargos generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas

Prof. dr. Vilmantė Borutaitė

Prof. dr. Rasa Jančiauskienė

Prof. dr. Andrius Macas

Prof. dr. Albinas Plėšnys

Prof. dr. Gediminas Jaruševičius

Prof. dr. Gediminas Karoblis

Prof. dr. Birutė Obelenienė

Prof. dr. Gailius Raškinis

Prof. dr. Vidas Pilvinis

Prof. dr. Rasa Žukienė

Doc. dr. Darius Alekna

Doc. dr. Lina Šulcienė

Doc. dr. Simona Milčiuvienė

Doc. dr. Tauras Antanas Mekas

Dr. Violeta Vasiliauskienė

Dr. Vincentas Vobolevičius

Dr. Vygantas Malinauskas

Dr. Živilė Advilonienė

Dr. Mindaugas Rukanskis

Dr. Dalia Rukanskienė

Dr. Daiva Kristina Kuzmickaitė

Diana Karvelienė

Virgilijus Rudzinskas

Audrius Globys

The post Visuomenininkai kreipiasi: apginkime Tautos suverenitetą, demokratiją ir teisinę valstybę appeared first on LAIKMETIS.

Jis daug kur ją perrašo savaip interpretuojant, gali savo valia mūsų įstatymus iš esmės atšaukti ar pataisyti kaip nori. Niekam neatskaitingas KT šias savo galias yra apsaugojęs taip, kad iš esmės LR Seimas jau praktiškai nepajėgus to pakeisti, nebent tik keistų pačią Konstituciją. Kaip pavyzdį verta prisiminti kaip KT, pažeisdamas piliečių lygiateisiškumą, „įdvasino“ nuostatą, kad jokiomis sąlygomis teisėjams negalima mažinti atlyginimą.

Įteisinęs galimybę Konstituciją interpretuoti neatsižvelgdamas į už ją tuo metu balsavusių žmonių supratimą ir valią, bei į sveiką logiką, bet remdamasis „kintančia dvasių nuomone“, KT gali nieko neatsiklausęs, vis naujai perrašinėti mūsų Konstituciją. Tačiau kieno  įgalintas jis tai daro? Juk jo niekas nerinko ir tai daryti mandato nesuteikė! Kodėl jis niekam neatskaitingas? Kas jam suteikė teisę įteisinti LGBT ideologiją, Lietuvos tautos gyvastį žudantį mirties kultūros kultą?

Sakysite perlenkiu? Tai pasiskaitykite buvusio KT Pirmininko Egidijaus Kūrio pagrasinimo LR Seimui, kad jeigu neįteisinsite vienalytės partnerystės, JIE įteisins šiuos santykius per santuokos institutą, ko iki šiol dar nedarė. Trumpiau sakant, bus taip, kaip jie, o ne kaip piliečiai ar Seimas nori.

Akivaizdu, kad tokiu keliu eidami galėsime jau nustoti diskutuoti apie demokratiją. Akivaizdu, kad KT tapo problema mūsų valstybėje, ją reikia spręsti iš esmės, o ne tuščiai ginčytis dėl atskirų KT sprendimų. Juk KT „dvasios” turi neribotą fantaziją ir nespėsime jų sugaudyti. Piliečiai gali ir turi pareikalauti pakeisti tokią tvarką, jie gali sukonkretinti Konstitucijos straipsnius, apribodami „dvasias”. Galų gale KT galias galima perduoti ir Aukščiausiajam teismui su sąlyga, kad teisėjai būtų renkami ir atskaitingi piliečiams, o ne skiriami ir niekam neatskaitingi, kaip dabar yra.

Kol kas, matyt, žmonės turi neorganizuoti mitingų ir piketų prie Seimo, prezidentūros, Vyriausybės rūmų, o su savo nuolankiais prašymais eiti į Konstitucinį teismą, nes jis yra tikroji valdžia Lietuvoje.

The post Dr. Rimantas Jonas Dagys. Kam išvis reikalingas Seimas, kai yra Konstitucinis Teismas? appeared first on LAIKMETIS.

Pažymime, kad Konstitucinis Teismas (KT), interpretuodamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą dėl nediskriminavimo, išplėtė „lyties“ sąvoką, į ją įtraukdamas „lytinę tapatybę“ ir „socialinę lytį“. Savo interpretacijų pagrindu 2025 m. balandžio 17 d. KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Civilinio kodekso normą, leidžiančią partnerystę tik tarp vyro ir moters. KT išaiškino, kad teismai nuo šiol galės ad hoc spręsti dėl tokių esminių klausimų kaip santuokos ar įvaikinimo teisės, nepaisydami Seimo valios.

Tai pavojingas precedentas. Toks sprendimas, be Tautos pasirinkimo referendume ar Seimo patvirtinto teisės akto, kelia susirūpinimą ne tik dėl demokratijos pažeidimų, bet ir dėl Lietuvos teisinės sistemos stabilumo.

Tokia KT praktika pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės valstybės principą ir konstitucinį valdžių padalijimą. Didžiausia grėsmė yra ta, kad Konstitucinis Teismas ne tik nustojo vykdyti savo pagrindinę pareigą – spręsti ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (LR Konstitucijos 102 str. 1 d.).

Konstitucinis Teismas faktiškai perėmė įstatymų leidėjo funkciją – ėmėsi teisėkūros iniciatyvų, primesdamas visuomenei naujas „teises“ ir „vertybes“, kurių Tauta nepageidavo. Toks veikimas ne tik iškreipia valdžių padalijimo principą, bet ir sukuria teisinį chaosą.

Todėl Nacionalinis susivienijimas siūlo konkretų Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymą: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų vyro ar moters lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Ši formuluotė nepažeidžia nediskriminavimo principo, bet aiškiai apibrėžia lytį kaip biologinį faktą – vyrą arba moterį – ir užkerta kelią teisiniam dviprasmiškumui bei ideologinėms interpretacijoms.

Vakarų šalys, jau atsigręžė prie biologinės lyties teisinio apibrėžimo. Slovakija, Vengrija, kelios JAV valstijos, Jungtinės Karalystės teismai aiškiai įtvirtina binarinę lyčių sistemą kaip žmogaus teisių apsaugos pagrindą.

Nacionalinis susivienijimas kviečia Seimo narius inicijuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisą, o Respublikos Prezidentą – palaikyti šią iniciatyvą, Tautos valios viršenybę ir saugoti demokratinės valstybės pamatus.

Tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai apibrėžtos sąvokos gali užtikrinti teisinį stabilumą, šeimos instituto apsaugą bei visuomenės vertybinį nuoseklumą.

The post Konstitucija turi apibrėžti tik dvi lytis – vyro ir moters - partija Nacionalinis susivienijimas appeared first on LAIKMETIS.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog “pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i]. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir “medicinos pagalbą bei paslaugas”, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos “žmogui susirgus”. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.

Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.

Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui

29 straipsnis

(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.

reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.

Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?

Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.

Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.

Keletas apibendrinimų

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.

2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.

3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.

4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog  Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes  priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).

[i] 24 straipsnis

(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

25 straipsnis

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].

26 straipsnis

(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].

32 straipsnis

(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

36 straipsnis

(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

89 straipsnis

(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų

105 straipsnis

(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];

108 straipsnis

Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.

146 straipsnis

(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].

(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].

[ii] 26 straipsnis

(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

[iii] 38 straipsnis

(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

[iv] 39 straipsnis

(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

[v] 102 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

105 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas

Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo appeared first on LAIKMETIS.

Teismas konstatavo, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo norma, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali gauti tik santuoką (ar partnerystę) sudarę asmenys, prieštarauja:  

Konstitucijos 29 straipsniui, kuris įtvirtiną lygybės principą;  

Konstitucijos  53 straipsnio 1 daliai, kuri valstybei nustato reikalavimą užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.  

Kitaip tariant, nutarimas vienišoms moterims ir nesusituokusioms poroms suteikia teisę susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu.

Eilinė sveikatos priežiūros paslauga?

Eidamas savo išvados link, Konstitucinis Teismas bando apsimesti, kad pagalbinis apvaisinimas turi būti reguliuojamas analogiškai, kaip pvz., anginos gydymas. Nutarime įrodinėjama, kad pagalbinis apvaisinimas yra sveikatos priežiūra, todėl valstybė privalo visiems užtikrinti jos prieinamumą lygiais pagrindais. Teismas pamiršo galiojantį apibrėžimą Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 1 d.: “Asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą.” Teisėjai pamiršo ir analogišką apibrėžimą ir Civilinio Kodekso 6.725 str. 2 d., nurodantį, kad sveikatos priežiūros paslaugos tikslas yra sutrikimų prevencija, diagnozavimas arba gydymas.  

O štai pagalbinis apvaisinimas teisėje apibrėžiamas visiškai kitaip: “Pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą” (Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 d.).

Taigi nei vieno iš asmens sveikatos priežiūros tikslų pagalbinio apvaisinimo procesas neatitinka: jis nediagnozuoja, neužkerta kelio, neišgydo nevaisingumo priežasties, bet tik ją apeina. Pagalbinis apvaisinimas taip pat nepadeda atgauti ir nesustiprina kliento sveikatos, priešingai – didelės hormonų dozės ir kitos invazinės procedūros moters sveikatai dažnai yra kenksmingos.  

Pagalbinio apvaisinimo paslauga ypatinga tuo, kad jos tikslas – nėštumas, o rezultatas sėkmės atveju – GYVAS ŽMOGUS su savo žmogišku orumu ir prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Atkreipiu dėmesį, kad sėkmės atveju gimsta VAIKAS, kurio teisių ir interesų apsaugai taikomi aukštesni apsaugos standartai, nei suaugusiems. Net jei laikytume, kad visgi pagalbinis apvaisinimas yra sveikatos priežiūra (nors teisinių apibrėžimų neatitinka), akivaizdu, kad teisėje jis turi būti traktuojamas išskirtinai dėl savo ypatingo tikslo.

Melas, kad „šeiminė padėtis” vaikams nesvarbi

Teismas rašo: „Vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties.” Tačiau originaliame Konstitucijos tekste tokio pagrindo 29 straipsnyje nėra: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.” Na gerai, Teisėjai pasakytų, kad sąrašas nėra baigtinis, jie savo nuožiūra gali įdėti ir kitų pagrindų, jei situacija reikalauja. Suprask, „šeiminė padėtis” – toks nereikšmingas niekalas, į kurį draudžiama atsižvelgti net reguliuojant technologines manipuliacijas vaiko pradėjime. 

Teismas rašo neva tarp vienišų asmenų, nesusituokusių ir susituokusių porų, „nėra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą jų traktavimą teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas aspektu.“ Klausykit, gerb. Teisėjai, ar mes dar tame pačiame pasaulyje gyvename, ar jūs jau ir patys persikėlėte kažkur į Marsą, kur gamtos ir socialiniai dėsniai veikia kitaip? Nejaugi Jūsų planetoje vaikams nėra skirtumo, ar jie auga su vieniša mama, ar su susituokusiais tėvais?   

Žemėje paprastai skirtumas didžiulis, ir tą suvokia bet kuris sveiko proto žmogus. Aš labai užjaučiu vienišas, vyrų paliktas mamas, kurios susiduria su didžiuliais sunkumais, augindamos vaikus. Mes jas turime gerbti, palaikyti ir remti. Bet pažiūrėkime tiesai į akis – vaikui augti be tėvo yra blogai. Visuomenės iki šiol tėvo netektį šeimoje laikė nelaime, o ne smulkmena, dėl kurios neverta jaudintis ir bandyti išvengti.

Konstitucinis Teismas nesikreipė į Lietuvos statistikos departamentą ar kitus ekspertus, bet pasaulyje duomenų daugiau nei apstu (pavyzdžiai iš tarptautinės ekspertų grupės parengto tyrimų rinkinio „Pro-Child politics”, 2024):  

85% vaikų su elgesio sutrikimais auga be tėvo;  

71% iš mokyklų išmestų vaikų auga be tėvo;  

Be tėvo augančios mergaitės 4 kartus dažniau pastoja paauglystėje nei augančios su tėvu;

90% iš namų pabėgusių ar gatvėje gyvenančių vaikų neturi tėvo;  

75% paauglių, kurie atsiduria cheminių priklausomybių centruose, auga be tėvo;  

63% nusižudžiusių jaunuolių augo be tėvo;  

85% prievartautojų, motyvuotų į auką perkelto pykčio, augo be tėvo;  

90% paauglių, kurie pakartotinai padeginėja pastatus, auga tik su mama.  

Tėvo neturėjimas ne tik didina tikimybę, kad vaikas pakels prieš save ranką, bus išmestas iš mokyklos, suaugęs pateks į kalėjimą ir t.t., bet ir neigiamai veikia augančio vaiko sveikatą. Pvz., 2017 m. atliktame tyrime buvo nustatyta, kad vaikų, kurie neteko savo tėvo dėl mirties, skyrybų ar įkalinimo, telomeros yra trumpesnės (ypatingai berniukų). Telomeros - tai chromosomų galuose esančios struktūros, kurios saugo chromosomas ir yra itin svarbios gyvenimo trukmei bei sveikatai. Be tėvo augę vaikai gyvena trumpiau. 

Santuoka tarp vyro ir moters nėra kvailas archajiškas išradimas, skirtas diskriminuoti „dėl šeiminės padėties“. Tai yra institucija, kurianti palankiausias sąlygas gimti ir augti vaikams, nes užtikrina didžiausią stabilumą, rūpestį, saugumą ir abiejų tėvų meilę. Įrodančių tyrimų bei statistikos pasaulyje neišsemiami resursai, tereikia pasidomėti. Nesusituokusių tėvų vaikai: 

keturis kartus dažniau patiria fizinę, seksualinę ir emocinę prievartą;  

keturis kartus dažniau gyvena skurde; 

dažniau vartoja narkotines medžiagas, kenčia nuo depresijos, nebaigia mokyklos ir t.t. 

Teismo teiginys neva tarp vienišų mamų, nesusituokusių ir susituokusių tėvų „nėra objektyvių skirtumų” – pavojingas melas. Šis melas jau ne vienerius metus skverbiasi į mūsų kultūrą, visuomenės mentalitetą ir nuodija žmonių gyvenimus. Devyni teisėjai melą iškėlė į Konstitucijos lygmenį. O labiausiai nuo to nukentės vaikai – pažeidžiamiausia ir nuo suaugusių sprendimų priklausoma grupė. 

Vaikas nėra daiktas

Konstitucijos 18 straipsnis skelbia: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.” Taigi jos kyla iš žmogaus prigimties, o ne iš ideologinių teisėjų nuostatų ar suinteresuotų grupių reikalavimų. Visi ir santuokoje, ir per vienos nakties nuotykį, ir mėgintuvėlyje pradėti vaikai atsiranda susijungus vyro ir moters gametoms. Iš vienos moters vaikas negimsta (nebent Teismas mano, kad nekalti prasidėjimai vyksta įprastai). Vienišos moters, nenorinčios ar nesugebančios susirasti vyro, nuo kurio galėtų pastoti ir kartu auginti bendrus vaikus, prigimtinė teisė susilaukti vaikų neegzistuoja.

Nes vaikas nėra daiktas. Niekas neturi teisės jo įsigyti ir turėti kaip asmeninę nuosavybę. Vaikas ateina į pasaulį kaip dovana ir didžiulė atsakomybė. Ne visada laimingoje ir darnioje šeimoje, bet visada turi biologinius mamą ir tėtį, kurie abu atsakingi už jo egzistenciją ir abu jam yra labai reikalingi. Lietuvoje vaiko teisę turėti tėvus saugo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 7 straipsnis: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“ 

Žinoma, gyvenime pasitaiko visokių situacijų: kartais vaikai tampa našlaičiais, dėl įvairių aplinkybių nebendrauja su vienu ar net abiem tėvais. Tačiau valstybė negali tyčia kurti įstatymų, priešingų natūraliems vaiko poreikiams ir jų prigimtinėms teisėms. Valstybė turi stengtis užtikrinti ne tariamą vienišos moters teisę į vaiką, bet tikrą vaiko teisę į mamą ir tėtį.

Ne suaugusių norai, bet vaiko interesai svarbiausia  

Konstitucinio Teismo nutarimas leido vaiką naudoti kaip priemonę suaugusių norams tenkinti, ignoruojant vaiko prigimtines teises ir geriausius interesus. Tačiau priimant sprendimus ne suaugusiųjų norai, o vaiko teisės turi būti prioritetas. Šį principą įtvirtina Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1. d., Civilinio kodekso 3.3 str. ir VTAPĮ 4 str. 1 d. Dar neseniai šį principą puikiai išmanė ir Teismas. Citata iš 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimo: „iš Konstitucijos <...>, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.“

Kaip suprasti naująjį nutarimą ankstesnio šviesoje? Jei tyčia sukurta situacija, kad vaikas augtų be tėvo, nesudaro prielaidų pažeisti vaiko interesus, tai kas išvis gali juos pažeisti?! Kodėl Teismas naikina Seimo priimtą normą, kuri kaip tik įgyvendino valstybės pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus?

Tai įžūlumo pavyzdys, kai politiniu keliu Teismo galią uzurpavę teisininkai leidžia sau konstatuoti, ko nėra nei objektyvioje realybėje, nei Konstitucijoje - mūsų visuomenės sutartyje. Akivaizdu, kad nutarimo ekvilibristika yra suraityta poros entuziastų, besinaudojančių proga prakišti į Lietuvos teisę ir žmonių gyvenimus savo ideologiją. Kiti teisėjai pasielgė tiesiog kaip komformistiški bailiai (beje, ir mano buvę dėstytojai, kuriuos kažkada gerbiau už erudiciją ir, atrodė, sąžiningumą). Sunku patikėti, kad visiems 9 teisėjams nutarimas tinka ir atskirosios nuomonės nebus?   

Sugrįžkite į Žemę, apsidairykite ir savęs paklauskite – tai kam jums ta garbinga karjeros viršūnė, jei negarbingais nutarimais užsitraukiate gėdą ir visuomenės pasmerkimą tiek sau, tiek Konstitucinio Teismo institucijai?

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Vaikas – pagal užsakymą: kaip toli žygiuos KT kultūriniuose karuose? appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neap-ykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Taigi, Konstitucijoje, saviraiškos laisvės ir asmens orumo sankirtoje, nusikalstamais yra įvardinti trys veiksmai, kuriais gali būti pažeidžiamas kartu su kitomis įstatymo saugomomis vertybėmis taip pat ir asmens orumas: tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas (a), šmeižtas (b) ir dezinformacija (c).

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (BK) dezinformacija nėra kriminalizuota, o šmeižtas laikomas kriminaliniu nusikaltimu tik atskirais atvejais: kai per visuomenės informavimo priemonę paskleista apie kitą žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo (a), kai yra apšmeižtas asmuo neva jis padarė tyčinį nusikaltimą (b), ir kai šmeižikas yra fizinis asmuo (c).

Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai šmeižia juridinis asmuo (a), kai yra apšmeižtas juridinis asmuo (b) bei tuo atveju, kai fizinis asmuo šmeižiamas ne per visuomenės informavimo priemones (pavyzdžiui, susirinkime, elektroniniuose laiškuose ir pan.) ir šmeižtas nėra susijęs su kaltinimu padarius tyčinį nusikaltimą (c), baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.

Rasti ribą tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo šia teise, kuomet yra taikoma teisinė atsakomybė, nėra lengva.

Socialiniuose tinkluose paskelbta informacija gali būti taip pat prilyginta šmeižimui per visuomenės informavimo priemones, nes atskirų asmenų paskyros socialiniuose tinkluose pagal teisminę praktiką tam tikra apimtimi yra prilyginamos visuomenės informavimo priemonėms, o jų valdytojai yra teisiškai kvalifikuojami kaip viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Apie Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją vertinti socialinių tinklų paskyrose paskelbtos informacijos teisėtumą bei tokių paskyrų priskyrimą visuomenės informavimo priemonėms bei jų valdytojų pripažinimą viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). Jis yra išaiškinęs, kad socialinio tinklo paskyra atitinka informacinės visuomenės informavimo priemonės kriterijus, o tokios paskyros valdytojas laikytinas viešosios informacijos rengėju bei skleidėju, atsakingu už jo asmeninėje paskyroje paskelbtos informacijos teisėtumą[1].

Taigi fizinio asmens orumas baudžiamosios teisės priemonėmis, t. y. pagal BK 154 straipsnį, yra ginamas tik atskirais atvejais, o  juridinio asmens dalykinė reputacija pagal BK iš viso nėra ginama.

 Ar yra ginamas asmens orumas kitų BK normų ir kokia apimtimi?

Konstitucijoje įvardintas tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas yra detalizuotas BK 170 straipsnyje. Ši teisės norma yra daugialypė, apimanti kelis nusikalstamus veiksmus, tačiau teisminėje praktikoje suprantama per siaurai, t. y. baudžiamoji atsakomybė yra taikoma paprastai tik tuo atveju, kai nustatomas neapykantos motyvas dėl tam tikrų neapykantos kalbos aukos asmeninių ypatybių ar statuso (saugomi bruožai), todėl taikoma fragmentiškai. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2023 m. liepos 26 d. patvirtintų „Neapykantos ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinių rekomendacijų“ (GP Rekomendacijos) 19 punkte išvardintos neapykantos kalbos aukos asmeninės ypatybės ar statusas: amžius, lytis, seksualinė orientacija, negalia, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros yra vadinami  saugomais bruožais (saugomi bruožai)[2].

Autorės nuomone, BK 170 straipsnio 2 dalyje esanti baudžiamosios teisės norma, nepriklausomai nuo to, kad ji yra BK 25 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei[3], turėtų būti skirta taip pat ir atskiro asmens orumo apsaugai tais atvejais, kai iš žmogaus yra tyčiojamasi, kai jis yra niekinamas bei skatinama neapykanta tokio asmens atžvilgiu, t. y. ir tuo atveju, kai yra neapykantos motyvas (angliškai bias motive), tačiau neidentifikuojami saugomi bruožai.

Nors BK 170 straipsnio pavadinime yra įvardintas tik kurstymas prieš bet kokią žmonių grupę, tačiau iš teisės normos dispozicijos matyti, kad ji apima ne tik kurstymą, bet ir kitus veiksmus: gaminimą, įsigijimą, siuntimą, gabenimą bei laikymą dalykų, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, jeigu tokie veiksmai atliekami turint tikslą išvardintus dalykus platinti.

Be to minėto straipsnio 2 dalyje įvardintos dar dvi, autorės nuomone, savarankiškos nusikalstamų veikų sudėtys: tyčiojimasis, niekinimas bei skatinimas neapykantos (a) ir kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl saugomų bruožų (b), o šio straipsnio 3 dalyje numatytos dar dvi savarankiškos nusikaltimo sudėtys: viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl saugomų bruožų (a) ir finansavimas ar kitoks materialus tokios veiklos rėmimas (b). Už visas 170 straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Dėl BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo praktikoje

Asmens orumo ir saviraiškos laisvės sankirtos kontekste, aktuali yra BK 170 straipsnio 2 dalyje išdėstyta teisės norma, kurioje išvardinti veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas. Kiekvienas iš šių nusikalstamų veiksmų gali būti traktuojamas kaip nusikalstamas, tačiau dažnai jie yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, viešą įžeidžiančio pobūdžio gestų ir (ar) asmenį įžeidžiančių žodžių panaudojimą galima traktuoti, kaip tyčiojimąsi iš asmens, jo niekinimą bei neapykantos prieš tą asmenį skatinimą. Tokie nusikalstami veiksmai, autorės nuomone, sudaro savarankišką nusikalstamos veikos sudėtį ir šioje teisės normoje gramatiniu požiūriu neapykantos motyvas nėra siejamas su saugomais bruožais. Šios nusikalstamos veikos objektai faktiškai yra ne tik asmens lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė, kaip tai yra nurodyta BK 25 skyriaus pavadinime, bet ir asmens orumas, nes tyčiojimosi, niekinimo bei neapykantos skatinimo atveju pirmiausia yra pažeidžiamas neapykantos kalbos[4] aukos orumas.

Tokia išvada darytina pirmiausia dėl BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinės konstrukcijos. Jeigu įstatymų leidėjas būtų turėjęs tikslą visus šioje teisės normoje nurodytus nusikalstamus veiksmus susieti su motyvu, susijusiu su saugomais bruožais, tai gramatinė konstrukcija, matyt, turėtų būti kitokia, t. y.: „Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kurstė juos diskriminuoti“. Baudžiamojoje teisėje interpretacijų neturėtų būti, nes kaip žinia, baudžiamoji teisė yra griežčiausia teisės šaka ir jos taikymas turėtų būti ne tik ultima ratio, bet taip pat šios teisės šakos normos turi būti preciziškai tikslios.

Pagal dabartinę BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinę konstrukciją asmens, prieš kurį atliekami nusikalstami veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ir kurstymas diskriminuoti, priklausymo tam tikrai grupei požymis yra siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.Pagrįstai galima teigti, kad nusikalstami veiksmai (tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas) gali būti nukreipti tiek prieš atskirą asmenį, nesiejant jo su priklausomybe vienai ar kitai socialinei grupei ir saugomais bruožais, tiek prieš asmenų grupę, tiek ir prieš visą visuomenę. Tiesiog atskirais atvejais tokie veiksmai gali būti kaip neapykantos proveržis prieš bet kokį asmenį ar asmenis ir tokių veiksmų kriminalizavimo pagrįstumas turėtų būti vertinamas pagal teisminės praktikos suformuotus pavojingumo lygmens kriterijus, o tokių veiksmų atlikimo motyvas nors yra neapykanta, tačiau jų padarymas dėl saugomų bruožų teisinei kvalifikacijai pagal BK 170 straipsnio 2 dalį yra būtinas tik vienu atveju, kai yra kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.

Tokius argumentus dar labiau sustiprina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucinis Teismas) išaiškinimas, kad „būtų neįmanoma užtikrinti pagarbos kiekvieno žmogaus orumui ir visų asmenų lygiateisiškumo, jeigu Konstitucijos tekste nurodytas draudžiamo diskriminavimo pagrindų sąrašas būtų suvokiamas kaip baigtinis. Todėl pagal Konstituciją negalima pateisinti diskriminacijos, be kita ko, tokiais jos tekste neįrašytais pagrindais“[5].

Taigi, Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad saugomų bruožų sąrašas nėra baigtinis. Be to atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose tarptautiniuose dokumentuose saugomų bruožų sąrašas yra skirtingas. Antai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartija) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. Taigi Chartija numato ir tokius neapykantos kalbos aukos saugomus bruožus, kurių nėra BK 170 straipsnyje: asmens genetinius bruožus, politines pažiūras bei gimimą, o Nusikaltimų aukų direktyvos[6] preambulės 9 punkte išvardinti  dar keli papildomi saugomi bruožai, kurių taip pat nėra BK 170 straipsnio dispozicijoje: lytinė raiška, lytinės tapatybė, gyventojo statusas ar sveikata.

Autorės nuomone, asmens orumo, kaip vienos iš pagrindinių asmens konstitucinių teisių, apsaugos negalima būtų užtikrinti, jeigu tokia apsauga priklausytų nuo saugomo bruožo imperatyvo. Atskirais atvejais tokio motyvo buvimas gali būti traktuojamas kaip kvalifikuojantis požymis, rodantis aukštesnį pavojingumo laipsnį, tačiau šiuo metu galiojančioje BK 170 straipsnio 2 dalies dispozijos gramatinėje konstrukcijoje tokio kvalifikuojančio požymio (saugomo bruožo buvimo), kalbant apie tyčiojimąsi, niekinimą ir neapykantos skatinimą atskiro asmens atžvilgiu, nėra.

GP Rekomendacijų 2 punkte yra nurodoma, kad neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba pažeidžiami pamatiniai demokratinės visuomenės principai – asmenų lygiateisiškumo, orumo ir individualumo. Taigi GP Rekomendacijose taip pat yra įtvirtintas universalus asmens orumo apsaugos principas bei pripažįstama, kad „neapykantos kalba gali būti nukreipta ne tik į konkretų asmenį ar objektą, bet į visą bendruomenę ar asmenų grupę“ (3 punktas).

Nors Rekomendacijų 19 punkte yra įvardinti tam tikri motyvai, kuriais siekiama išreikšti nusikalstamą veiką padariusio asmens neapykantą kitiems asmenims dėl saugomų bruožų, tačiau tokie bruožai nėra nusikalstamų veiksmų, pasireiškiančių tyčiojimusi iš atskiro asmens, jo niekinimo ir neapykantos skatinimo tokio asmens atžvilgiu privalomi kvalifikuojantys požymiai. Rekomendacijose visos su neapykantos motyvu susijusios nusikalstamos veikos yra skirstomos į neapykantos nusikaltimus (1) ir neapykantos kalbą (2) (19 punktas).

Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių. Antai 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos rekomendacijoje Nr. 15 (EK Rekomendacijos) neapykantos kalba apibrėžiama kaip vienos ar daugiau išraiškos formų – būtent asmens ar asmenų grupės juodinimo, neapykantos ar šmeižimo – palaikymas (angl. advocacy), skatinimas ar kurstymas, taip pat bet koks priekabiavimas, įžeidinėjimas, neigiamas stereotipizavimas, stigmatizavimas arba grasinimai tokiam asmeniui ar asmenims, taip pat bet koks visų šių išraiškos formų pateisinimas – panaudojimas rasės, spalvos, kilmės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, kalbos, religijos arba įsitikinimų, lyties, lytiškumo, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos ir kitų asmeninių ypatybių ar statuso pagrindu[7].

Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (ET MK Rekomendacijos) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomi, skatinami, skleidžiami ar pateisinami smurtas, neapykanta ar diskriminacija prieš asmenį ar asmenų grupę arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos.

Neapykantos kalba yra nusikalstama, kai tam tikros išraiškos (kalbinės, vaizdinės ir pan.) turinys yra kriminalizuotas (t. y. viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos, diskriminacijos, smurto skatinimas) ir konkreti išraiška pasiekia tarptautinius standartus atitinkantį pavojingumo lygį (Rekomendacijų 28 punktas).

Tokie standartai (kriterijai) yra suformuluoti EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija, t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į tokius reikšmingus pavojingumo lygmens kriterijus:

1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas;

2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas;

3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą[8].

Teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad neapykantos kalbos internete, be kita ko, ir socialiniuose tinkluose, atsižvelgiant į itin greito ir plataus tokios kalbos skleidimo skaitmeninėje aplinkoje galimybę bei keliamus pavojus, yra pavojingesnės[9].

Darytina pagrįsta išvada, kad tokie atvejai, kai yra viešai rodomi įžeidūs gestai ar viešai išsakomi įžeidžiantys niekinamojo pobūdžio žodžiai atskiro asmens atžvilgiu, nusikalstami veiksmai nebūtinai turėtų būti siejami su neapykantos kalbos aukos priklausymu tam tikrai grupei, o BK 170 straipsnyje išvardintų saugomų bruožų sąrašas (amžius, lytis, seksualinė orientacija, neįgalumas, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros) yra nebaigtinis ir kaip kvalifikuojantis požymis turėtų būti siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, bet nebūtų privalomas tais atvejais, kuomet yra tyčiojimąsis, niekinimas bei neapykantos skatinimas prieš atskirą asmenį. Juk neapykantos kalba gali būti siejama, ne tik su odos, plaukų, akių spalva, kūno sudėjimu, socialine padėtime, bet ir su ekonomine veikla[10], tokia neapykanta gali būti reiškiama ir prieš atskirų profesijų atstovus, papvyzdžiui, prieš antstolius[11], teisėjus, žurnalistus, kariškius, dvasininkus ar policininkus etc.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Šis konstitucinis imperatyvas įtvirtina valstybės pareigą užtikrinti žmogaus, nepriklausomai nuo jo priklausymo atskirai žmonių grupei, orumo apsaugą ir gynimą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų. Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso, t. y. nepriklausomai nuo to, ar identifikuojami saugomi bruožai ar ne.

Teisminėje praktikoje paprastai yra akcentuojamas nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 170 straipsnyje neapykantos motyvas, susijęs su saugomais bruožais, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Nesant tokio motyvo nusikalstami veiksmai: tyčiojimasis, niekinimas ir skatinimas neapykantos prieš atskirą asmenį, paprastai nėra inkriminuojami kaip nusikalstami, jeigu nėra identifikuojamas specialus motyvas, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl saugomų bruožų. Toks požiūris, autorės nuomone, yra teisiškai nepagrįstas ir siaurina, o kartais visiškai eliminuoja asmens orumo apsaugą baudžiamosios teisės kontekste.

Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso

BK 170 straipsnio 2 dalies aiškinimas ir taikymas praktikoje ypač pasidarė aktualus po 2015 m., kuomet įstatymų leidėjas dekriminalizavo įžeidimą bei valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą bei panaikino BK 155 straipsnį bei BK 290 straipsnį[12], o pasaulinės pandemijos bei karinės agresijos Vidurio Europoje bei Artimuosiuose Rytuose kontekste, ypač pagausėjo konstitucinių teisių (saviraiškos laisvės bei žmogaus orumo) sankirtų tiek socialinėje, tiek ir politinėje erdvėje. Žodžio laisvės ribų paieška pasiekė kritinę ribą, kai dėl neatsakingų pasisakymų buvo pritaikyta konstitucinė atsakomybė tiesioginiuose rinkimuose išrinktiems politikams[13], o taip pat tais atvejais, kuomet šios teisės sankirtoje su asmens orumo apsauga, vieši įžeidinėjimai atskirų asmenų atžvilgiu prilyginami viešųjų asmenų kritikai arba  vertinami kaip administraciniai nusižengimai,[14] etc.

Šiuos procesus ypač sunkina visuomenės ideologinis susiskaldymas ir to pasėkoje taikomi skirtingi standartai, kuomet įvairūs neigiami vieši pasisakymai bei neapykantos provežiai prieš atskirus asmenis bei socialines grupes teisėsaugos institucijų yra traktuojami skirtingai nei vieši pasisakymai prieš kitus asmenis bei kitas socialines grupes. Įsimintiniausi tokių skirtingų vertinimų pavyzdžiai yra:

Antai, komentuodamas rinkimų rezultatus visuomeninio transliuotojo ilgametis laidų vedėjas A. Valinskas viešai pareiškė, kad „Lenkų partija ir Tomaševskis neturi nieko bendro. Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris, gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, jis yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną į metus. Pradėt nuo jo, nes tai yra bėda, ką jis daro“.  Dėl tokių A. Valinsko teiginių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) 2 ir 3 dalis, tačiau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, požymių. Tiek vyriausiojo prokuroro nutarimu, tiek ir teismo nutartimis pareiškėjo skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti, o ikiteisminis tyrimas dėl tokių pasisakymų buvo nutrauktas, remiantis kalbos specialistų išvadomis, kad tokie „teiginiai negali būti pripažinti kurstymu smurtauti ar fiziškai susidoroti, nes šių teiginių komunikacinis tikslas – ne raginti ar skatinti žiūrovus atitinkamai elgtis, o išreikšti A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[15]. Taigi ikiteisminio tyrimo organai bei teismas tokiuose pasisakymuose neįžvelgė ne tik kurstymo smurtauti ar fiziškai susidoroti (BK 170 straipsnio 3 dalis), o akivaizdžiai išreikštą viešais pasisakymais tyčiojimąsi, niekinimą bei neapykantos skatinimą politiko atžvilgiu (BK 170 straipsnio 2 dalis) teisiškai kvalifikavo kaip „A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[16].

Primintina, kad EŽTT šiuo metu yra nagrinėjama politiko V. T. peticija prieš Lietuvą. Šioje byloje Strasbūro teismas vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, taikomas kartu su 8 straipsniu[17], nacionalinėms institucijoms nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl A. V. teiginių pareiškėjo atžvilgiu. EŽTT taip pat vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė pagal Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį dalyvauti laisvuose rinkimuose, kuriuose garantuojama žmonių nuomonės raiškos laisvė renkant įstatymų leidybos institucijas[18].

Ikiteisminis tyrimas taip pat buvo nutrauktas dėl viešai išsakytų buvusio visuomeninio transliuotojo laidų vedėjo A. Ramanausko akivaizdžiai neapykantą skatinančių teiginių: „Didžioji daugumą tų, kurių teigimu „prie ruso buvo geriau“, yra gyvuliai…“„Mano skaičiavimais, Lietuvoje yra nuo ketvirtadalio iki trečdalio žmonių, kuriuos būtų gerai ištremti – tai yra visa ta rusifikuota gyvulių, sovietinė masė.“„Mes turime daug šitų galvijų, jie dvesia po truputį, tai yra gerai.“„Išaugę prastos genetinės kokybės asmenys galvijų šeimose, nieko nuostabaus, kad jie irgi tampa galvijais“[19]. Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos taip pat neįžvelgė akivaizdžiai neapykantą kurstančių teiginių ir  prioritetą suteikė saviraiškos laisvei jos sankirtoje su tam tikros socialinės grupės ir tam tikrų politinių pažiūrų asmenų orumo apsauga[20].

Visai kitoks teisėsaugos institucijų požiūris į neapykantos kalbą, nukreiptą prieš homoseksualius asmenis. Antai Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu R. B. nors ir buvo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis socialiniame tinkle www.facebook.com, po paskyros „T. V. R.“ vartotojo paskelbta dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė!“ parašė komentarą: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“, tačiau buvo pripažintas kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Teismas sprendė, kad komentaras negali būti vertinamas kaip aiškiai lenkiantis kitus asmenis smurtauti ar fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, tačiau, įvertinęs R. B. parodymus apie komentaro paskelbimo aplinkybes, kad ryte pabudęs jis pamatė T. V. R. įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, susinervino ir po juo pakomentavo, padarė išvadą, kad teisiamasis R. B. saviraiškos laisvę įgyvendino netinkamai, t. y. viešai niekino nukentėjusįjį T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos. Su tokia teisine kvalifikacija sutiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT)[21].

Lyginant šiuos pavyzdžius, akivaizdus teisėsaugos institucijų skirtingas neapykantos kalbos traktavimas atskirų asmenų grupių atžvilgiu. Homoseksualių asmenų grupei priklausančio asmens atžvilgiu net ir lakoniškas netinkamas išsireiškimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kitų socialinių grupių bei atskirų asmenų atžvilgiu (politiko V. T., Kauno mero V. M. bei asmenų, kuriems „prie ruso buvo geriau“, išsakyti akivaizdžiai pavojingesnio lygmens išsireiškimai teisėsaugos institucijų yra toleruojami.

EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendime byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą[22] nusprendė, kad Lietuvos valdžios institucijoms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo, Lietuva pažeidė Konvencijos 14 straipsnį (diskriminacijos uždraudimas), taikomą kartu su 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) bei 13 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Taigi, šios bylos kontekste buvo suformuluoti BK 170 staipsnio taikymo homofobinės neapykantos kalbos nusikaltimuose standartai.

EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendime byloje Lilliendahl prieš Islandiją[23] išaiškino, kad pagal EŽTT praktiką neapykantos kalbos sunkiausios formos patenka į Konvencijos 17 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiavimą teisėmis, taikymo sritį ir neturi apsaugos pagal Konvencijos 10 straipsnį, ginantį saviraiškos laisvę.

Nors nei Konstitucija, nei Konvencija nerūšiuoja asmens teisių pagal jų svarbą, vis dėl to žmogaus orumo apsaugos svarba neginčytina, nes daugeliu atveju būtent žmogiškojo orumo gynimas yra pagrindas visoms kitoms žmogaus teisėms apsaugoti. Demokratinėje visuomenėje taip pat neginčijamai pripažįstame asmens saviraiškos ir žodžio laisvės svarbą, kaip demokratinės valstybės  pagrindą ir būtinąją sąlygą. Taigi rasti ribą tarp šių abiejų pamatinių teisių nėra lengva.

Matyt, sprendžiant tokį sudėtingą uždavinį, svarbiausia nenukrypti nuo pagrindinio principo, jog taikant proporcingumo principą ir ieškant balanso tarp šių svarbių teisių ir laisvių nė viena iš jų neturi būti nuneigta.

[1]     LVAT 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties 25-27 punktai bei LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1125-821/2­023 35-37  punktai. 

[2]     Interaktyvi nuoroda:  https://www.prokuraturos.lt/data/public/uploads/2023/09/20230726_neapykantos_nusikaltimai_rekomendacijos.pdf, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[3]     Šis BK skyriaus pavadinimas nėra visiškai tikslus, nes šio skyriaus normos saugoja ir kitas vertybes, įskaitamt bet neapsiribojant, asmens orumą, saviraiškos laisvę etc.

[4]     Neapykantos kalba(angliškai hate speech) – tai visų formų raiška (kalbinė, vaizdinė ir pan.), kurstanti, skatinanti, skleidžianti ar pateisinanti smurtą prieš asmenį ar asmenų grupę, neapykantą ar diskriminaciją arba menkinanti asmenį ar asmenų grupę dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių bruožų ar padėties, tokių kaip rasė, odos spalva, kalba, religija, tautybė, tautinė ar etninė kilmė, amžius, negalia, lytis, lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija – EŽTT2017 m. kovo 28 d.  sprendimas byloje Škorjanec v. Croatia, peticijos Nr. 25536/14; GP Rekomendacijų 26 punktas.

[5]     Ten pat, psl. 166.

[6]     2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų  aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR – interaktyvi nuoroda – https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=celex%3A32012L0029, žiūrėta 2025 m. vasario 3d.

[7]     2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijos Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ aiškinamojo rašto 9 punktas.

[8]     EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek v. Switzerland, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez v. France, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas etc.

[9]     EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas v. Lithuania, peticijos Nr. 41288/15, 127 punktas, su nuoroda į ECRI ataskaitą apie Lietuvą

[10]   Antai niekindami Kauno merą sporto sirgaliai  jį viešai įžeidinėjo dėl anksčiau buvusių verslo ryšių Rusijoje  -intraktyvi nuoroda: lrt.lt/naujienos/sportas/10/2425588/matijosaitis-kreipesi-i-policija-del-sirgaliu-poelgio-banditu-laikai-seniai-praeityje, žiūrėta 2024 m. vasario 2 d.

[11]   „Lietuvos antstolių rūmai yra užfiksavę daugiau nei 200 incidentų, susijusių su antstolių profesine veikla. Dėl teismų sprendimų įniršę skolininkai pyktį dažniausiai išlieja būtent ant savo darbą dirbančių ir teismų sprendimus vykdančių antstolių, antstolių padėjėjų ir kontorų darbuotojų“- interaktyvi nuoroda: https://www.antstoliurumai.lt/index.php?id=3120, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[12]   Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, priimtas 2015 m. birželio 25 d., įsigaliojo 2015 m. liepos 10 d., (Įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2016-04-01.) – registracimo duomenys: 2015-07-09 Nr. 2015-11 https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content179.

[13]   Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada Nr. KT37-12/2024 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“- interaktyvi nuoroda: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[14]   Interaktyvi nuoroda: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-administracine-teisena-del-fanu-skanduotes-kauno-merui-59-2349486, žiūrėta 2025 m. vasaio 5 d.

[15]   https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2309554/eztt-nagrineja-tomaszewskio-skunda-del-valinsko-pareiskimu

[16]   Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[17]   Primintina, kad asmens garbės bei orumo apsauga yra sudėtinė Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) dalis.

[18]   Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[19]   Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[20]   Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[21]   LAT 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-58-489/2024.

[22]   EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, ptiijos Nr., žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: http://lrv-atstovas-eztt.lt/uploads/BEIZARAS_ir_ Levickas_2020_sprendimas.pdf.

[23]   EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Lilliendahl prieš Islandiją, peticijos Nr. 29297/18, žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001- 203199%22.

The post Prof. Liudvika Meškauskaitė. Žodžio laisvės ribų paieška baudžiamosios atsakomybės kontekste: asmens orumas v. saviraiškos laisvė appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, skaitytojui reikėtų dar kartą pacituoti ginčijamą įstatymo nuostatą ir tas Konstitucijos nuostatas, kurioms pasak Konstitucinio Teismo, prieštaravo minėta įstatymo nuostata:

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas

4 straipsnis. Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija […]:

16) kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

25 straipsnis

(1) Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

(2) Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

38 straipsnis

(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

1. Visų pirma, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas šio nutarimo rezoliucinėje dalyje taip ir nekonstatavo, ar minėto įstatymo nuostata prieštarauja pačiai Konstitucijai, ką jis turi padaryti pagal Konstitucijos 102[i] ir 105[ii] straipsnius. Kitaip tariant, teiginys, kad įstatymo nuostata nedera su Konstitucijos 25 ir 38 straipsnių kai kuriomis nuostatomis, dar nereiškia, jog ši įstatymo nuostata prieštarauja visai Konstitucijai. Taip yra todėl, kad Konstituciją sudaro įvairios nuostatos, įtvirtintos 154 Konstitucijos straipsnyje bei konstituciniuose aktuose, kurie yra sudedamoji Konstitucijos dalis. Todėl negalima būtų pritarti tokiai Konstitucinio Teismo pozicijai, kuria jis nusprendė „toliau netirti [pareiškėjo ginčytus] ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai“ klausimus.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas šiuo atveju, norėdamas nuspręsti dėl įstatymo nuostatos atitikimo Konstitucijai, turėjo tirti jos atitikimą ne tik kai kurioms 25 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatoms, bet ir pareiškėjo paminėtiems 29 bei 138 straipsniams bei visoms kitoms su šia byla susijusioms Konstitucijos nuostatoms, iš kurių čia galima paminėti tik keletą, pavyzdžiui, Konstitucijos 26 str. 5 dalies nuostatą, kad “tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” ir 38 str. 6 dalies nuostatą, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nėra civilinis teismas ir jam negalioja reikalavimas neišeiti iš civilinio ieškinio ribų ir juo labiau – jis negali savo nuožiūra „susisiaurinti“ konstitucinės priežiūros objekto nei iki pareiškėjo nurodytų, nei iki savo pasirinktų kelių Konstitucijos nuostatų, nes taip būtų pažeisti minėti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir šia prasme – Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių pusiausvyros, samprata. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas taip pat neturi kompetencijos susiaurinti konstitucinės priežiūros byloje ginčijamos nuostatos turinio.

2. Visgi, čia būtų įdomu atidžiau panagrinėti ir tai, ar Konstitucinis Teismas pagrindė įstatymo neatitikimą, minėtiems dviejų Konstitucijos straipsnių nuostatoms, t.y. 25 str. 1, 2 ir 3 dalims bei 38 str. 1 ir 2 dalims. Taigi, pradėkime nuo Konstitucijos 38 straipsnio, kurio 1 dalyje numatytas bendras principas, jog “šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir jokių normų nenustato. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje teigiama, jog “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kuri tiesiog nurodo, jog “motinystė, tėvystė ir vaikystė”, kylanti iš vaiko santykio su savo tėvais, valstybės yra saugoma taip pat, kaip ir „šeima“ , todėl šia prasme gali būti įtraukta pastarosios sampratos turinį.

Bet kuriuo atveju, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos apie šeimą (kaip valstybės ir visuomenės pagrindą bei valstybės teikiamą apsaugą šeimai) yra ginčijamu įstatymu saugomos „Konstitucijoje įtvirtintos […] šeimos kūrimo sampratos“ dalis. Todėl sekant Konstitucinio Teismo argumentavimo logiką, išeitų, kad Konstitucijai prieštarauja tai, … kas įtvirtina Konstitucijoje.

Tiesa, tokį teiginį galbūt reikėtų suprasti kartu su tuo, kad, pasak Konstitucinio Teismo, ginčijama įstatymo nuostata (kad nepilnamečiams neigiamą poveikį daro vieša informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje […] įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata) neva tai yra neaiški, t.y. „neaišku, kokią konkrečiai informaciją […] siekiama riboti“. Todėl, pasak Teismo, šis neaiškumas savaime sąlygoja prieštaravimą teisinės valstybės principui. Tačiau, ar bet kurio įstatymo nuoroda į Konstituciją gali būti vadinama neaiškia?

Sunku būtų atsakyti teigiamai į šį klausimą, tačiau net jeigu kas nors taip galėtų teigti, tokiu atveju reikėtų pastebėti, jog teismų (visų pirma, Konstitucinio Teismo) prerogatyva kaip tik ir yra išaiškinti šios nuostatos turinį, remiantis Konstitucija. Taigi, Konstitucinio Teismo teiginys, kad ginčijama įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 daliai (kartu su prieštaravimu teisinės valstybės principui) švelniai tariant, neįtikina.

3. Dabar pabandykime panagrinėti ginčijamos informacijos nepilnamečiams ribojimo neatitikimą Konstitucijos 25 straipsnio 1-3 dalims. Šiame kontekste įdomus yra Konstitucinio Teismo teiginys, jog pagal Konstituciją „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų suponuojama, kad informacija apie bet kokius šeimos modelius ir asmenų tarpusavio santykius savaime yra netinkama nepilnamečiams vaikams“, nes toks ribojimas, pasak Konstitucinio Teismo, „trukdo nepilnamečiams vaikams formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms […], yra nesuderinamas su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“. Nelabai aišku, ką čia reiškia „bet kokių šeimos modelių“ sąvoka, nes jei čia turimi omenyje kiti („bet kokie“) šeimos modeliai nei tie, kurie yra numatyti Konstitucijoje, tuomet išeitų, kad Konstitucija bet kuriuo aspektu draudžia riboti informaciją nepilnamečiams, pavyzdžiui, apie poligaminės ar be tarpusavio įsipareigojimų gyvenančios šeimos modelius.

Tačiau, paprastai visos žmogaus teisės turi tam tikrus ribojimo pagrindus, jie yra numatyti ir Konstitucijos 25 str. 3 dalyje, teigiant, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas savo nutarime net neanalizavo minėtos įstatymo nuostatos santykio nei su 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais įsitikinimų laisvės bei teisės į informaciją principais, nei su 3 dalyje numatytais šios teisės ribojimo pagrindais.

Tiesa, paprastai Konstitucinis Teismas, siekdamas nustatyti konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumą, naudoja iš Europos Žmogaus Teisių Teismo „pasiskolintą“ keturių kriterijų testą, teigiant, kad: konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, šis ribojimas turi būti būtinas demokratinėje valstybėje, jis turi būti proporcingas siekiamam tikslui ir nepažeisti ribojamos teisės esmės. Tačiau šioje byloje Konstitucinis Teismas nusprendė (nepaaiškinęs priežasties) minėto žmogaus teisių ribojimo konstitucingumo vertinimo testo netaikyti.

Gaila, nes čia galima buvo pritaikyti bent jau teisės į informaciją ribojimo proporcingumo testą, turint omenyje, kad įstatyme informacija ribojama ne visiems asmenims, o tik nepilnamečiams vaikams. Kitaip tariant, nežiūrint į tai, ar, kaip teigia Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas „konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas“[iii], visų pirma, šioje byloje Teismui reikėjo atskleisti, kuo gi konstitucinės teisės į informaciją (ir kartu galimybės ją riboti) turinys skiriasi nepilnamečio atžvilgiu, palyginus ją su pilnamečio asmens teisių turiniu.

Be to, analizuojant ribojimo proporcingumo klausimą galima buvo atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamame įstatyme numatytas ribojimas nėra absoliutus, nes įstatymo 5 straipsnyje yra numatytos „ribojimų skleisti neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją išimtys, [kai] 1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; 2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams, švietimui ar ugdymui; 3) yra viešasis interesas ją skelbti; 4) jos mastas ir poveikis yra mažareikšmiai“.

Aišku, Konstitucinis Teismas neprivalo taikyti būtent „strasbūrišką“ žmogaus teisių ribojimo vertinimo testą, tačiau visais atvejais Teismas turi paminėti, koks testas (aišku, numatytas Konstitucijoje) šioje byloje bus naudojamas. Pavyzdžiui, šioje byloje reikėjo atskleisti, ar informacijos nepilnamečiams vaikams ribojimas apie Konstitucijoje neįtvirtintus šeimos modelius atitinka 25 str. 3 dalyje įvardintą „privataus gyvenimo” ir „dorovės” apsaugos kriterijų bei 26 str. 5 dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų nevaržomą teisę rūpintis „vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Todėl nesuprantama, kaip Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti ginčijamų įstatymų nuostatų prieštaravimą „Konstitucijos 25 str. 3 daliai“, jei joje numatytų informacijos skleidimo pagrindų jis visai neanalizavo?

Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje leido suprasti, jog informacija nepilnamečiams apie šeimos kūrimo modelius negali būti ribojama jokiais pagrindais. Tačiau bandant suprasti, kodėl Konstitucinis Teismas šioje byloje dėl informacijos ribojimo nepilnamečiams apie kitokius nei Konstitucijoje įtvirtintus šeimos kūrimo modelius nusprendė visai netaikyti jokio Konstitucijoje numatyto (ar ankstesnėje savo jurisprudencijoje įvardinto) ribojimo konstitucingumo vertinimo testo, į galvą ateina mintis, kad galbūt tokio pasirinkimo priežastis buvo ta, kad ginčijamo įstatymo nuostatoje apskritai nebuvo įvardinta žmogaus (šioje byloje – nepilnamečio) teisių ribojimo.

Kitaip sakant, čia galima kelti klausimą, kaip galima vertinti informacijos skleidimo ribojimo būtinumą, esmę, proporcingumą ar kitus ribojimo pagrindus (pvz., privataus gyvenimo apsaugą), kai įstatyme ribojamos informacijos apie šeimos kūrimo sampratą turinys visai nėra įvardijimas, o nukreipiamas į Civilinį Kodeksą ir, visų pirma į Konstituciją? Bet kuriuo atveju, kaip buvo minėta, negalima konstatuoti įstatymo prieštaravimo toms Konstitucijos nuostatoms (visų pirma, 25 str. 1-3 dalims), kurių atžvilgiu nebuvo atlikta įstatymo konstitucingumo priežiūra.

4. Visgi, kaip tuomet Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti, kad įstatyme pateikta nuoroda į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“ gali prieštarauti pačiai Konstitucijai? Ogi tai galima buvo padaryti tik performulavus pačią įstatymo nuostatą. Taigi, Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog ginčijamą įstatymo nuostatą reikia suprasti ne kaip ribojančią informaciją apie „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, o kaip ribojančią „informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius“.

Jei paklaustumėte, kaip yra įmanoma padaryti tokį įstatymo nuostatos pakeitimą ir susiaurinimą, tai reiktų atsakyti, jog tokį performulavimą Konstitucinis Teismas pagrindė, atsižvelgdamas į „įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus“ ir atsižvelgiant į ginčijamos įstatymo nuostatos „taikymo praktiką“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „iš Seimo narių pasisakymų šio įstatymo projekto svarstymo metu matyti, kad ginčijama nuostata siekta apsaugoti tokią Konstitucijoje įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą, pagal kurią šeimą sudaro susituokę vyras ir moteris, o neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikytina informacija apie bet kokius kitus šeimos modelius“. Tačiau nustatyti, ką galvojo kiekvienas (savo motyvų neįvardijęs) Seimo narys, balsuodamas už šį įstatymą, nėra galimybės. Tačiau netgi ir tuo atveju, jei visi už įstatymą balsavę Seimo nariai būtų galvoję taip, kaip užfiksuota kai kurių Seimo narių pasisakymuose, visgi, įstatymo taikymui svarbiausia yra konkreti įstatymo formuluotė, o ne šių Seimo narių intencija.

Panašiai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo nutarime minimą šios įstatymo nuostatos (Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Vilniaus apygardos teismo) „taikymo praktikos“ argumentą, nes galimai netinkamas institucijų šios nuostatos taikymas negali pakeisti ar susiaurinti ginčijamos įstatymo nuorodos į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, kuri, beje, įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje ir išaiškinta 2011 m. rugsėjo 28 d. bei pakartota 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose[iv]. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

5. Visgi, čia galima manyti, jog Konstitucinio Teismo sprendimą performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį įtakojo pernykštis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Macatė prieš Lietuvą, kur jis pripažino, jog „priemonėmis, kurių buvo imtasi prieš pareiškėjos knygą, buvo siekiama apriboti vaikų galimybę gauti informaciją, vaizduojančią tos pačios lyties asmenų santykius kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, įvardijant tokią informaciją kaip žalingą“, ir konstatavo, jog „šiomis priemonėmis nebuvo siekiama teisėto tikslo, numatyto Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje” (leidžiančio riboti saviraiškos laisvę)[v]. Manomai todėl, Konstitucinio Teismo nutarimo viena iš struktūrinių dalių kaip tik ir vadinasi – „II. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali EŽTT jurisprudencija“, kur Konstitucinis Teismas pateikė tam tikrą EŽTT bylų, susijusių su tos pačios lyties asmenų santykiais, santrauką ir atskirai – sprendimo Macatė prieš Lietuvą santrauką. Visgi, čia būtina priminti, jog ginčytinoje įstatymo nuostatoje niekur nėra minimi tos pačios lyties asmenų santykiai.

Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

Tačiau tokios Konstitucinio Teismo praktikos ateityje būtina atsisakyti, nes, kaip jau daug kartų buvo minėta, Konstitucija ir jos nuostatos negali būti aiškinamos nei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, nei EŽTT jurisprudencijos pagrindu ne tik todėl, kad taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas, tačiau ir todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinys yra daug platesnis, t.y. susijęs ne tik su žmogaus teisėmis, bet su visomis trimis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis.

Čia ne vieta plačiau apsistoti ties šių trijų pamatinių konstitucinių vertybių turiniu, tačiau galima tik paminėti, jog į teisinės valstybės sampratos turinį įeina ne tik formalaus pobūdžio elementai (kaip, teisinis tikrumas ir aiškumas), tačiau ir tokie substancinio turinio principai, kaip valdžių padalijimas. Tuo tarpu Konvencijos turinys yra daug siauresnis, nes susijęs, visų pirma, su žmogaus teisėmis, tuo tarpu nuorodas į demokratijos ir teisinės valstybės principus (gana siauroje apimtyje) Konvencijoje galima rasti tik jos preambulėje ir žmogaus teisių ribojimo nuostatose.

Todėl Konstituciniam Teismui, vykdančiam konstitucingumo kontrolę nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų žmogaus teisių atžvilgiu, reikia jas subalansuoti ne tik su žmogus teisių ribojimo pagrindais, bet ir su Konstitucijoje įtvirtintomis teisinės valstybės bei demokratijos ir kitomis vertybėmis, kurios, kaip minėta, Konvencijoje visai nėra minimos arba jų turinys joje yra daug siauresnis. Pavyzdžiui, Konvencija niekaip nepasisako apie nepilnamečių apsaugą, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tam tikras vaiko teises ir pareigas bei mini valstybės pareigą ginti nepilnamečių vaikų teises. Taip pat Konvencija nepasisako (ir negali pasisakyti) apie tai, kad teisę į informaciją galima riboti, jei tuo būtina apginti Lietuvos Respublikos „konstitucinę santvarką“, kaip tai numatyta Konstitucijos 25 str. 3 dalyje.

Be to, Strasbūro teismas nevykdo nacionalinių teisės aktų teisėtumo kontrolės, o konstatuoja tik jų taikymo atitikimą Konvencijai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atvirkščiai, neturi kompetencijos konstatuoti netinkamo teisės aktų taikymo praktikoje, o gali tik abstrakčiai konstatuoti teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Aišku, nacionalinių konstitucinių teismų ir Europos teismų dialogas vienokia ar kitokia forma yra svarbus šiuolaikinėse demokratijose, tačiau pats žodis dia-logas suponuoja tai, kad šiame pokalbyje turi dalyvauti du lygiaverčiai pokalbio partneriai, todėl dialogo dia-lektika negali būti vienos krypties judėjimas, nes tokio pokalbio negalima būtų vadinti dialogu. Taigi, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, dalyvaudamas šiame dialoge, neturėtų jo suprasti, kaip tiesiog bandymo prisitaikyti prie EŽTT sprendimų net ir tais atvejais, kai toks „prisitaikymas“ nederėtų su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Toks teismų „dialogas“ ne tik nebūtų niekam naudingas, bet ir nėra galimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. 

6. Nors šis komentaras nėra tinkama vieta plačiau aprašyti Konstitucijos interpretavimo metodologiją, tačiau norisi priminti, jog dar 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog yra bent devyni Konstitucijos aiškinimo metodai (lingvistinis, sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt.)[vi], todėl, aiškinant Konstituciją, negalima taikyti tik kurio nors vieno iš jų.

Visgi, perskaičius šį nutarimą, taip liko ir neaišku, kokius Konstitucijos interpretavimo metodus Konstitucinis Teismas čia naudojo, kurie leido prieiti išvados, kad Konstitucinis Teismas gali netirti ginčijamos įstatymo nuostatos atitikties visai Konstitucijai ir turi kompetenciją pats susiaurinti ginčijamo įstatymo nuostatos turinį; pagaliau, neaišku, koks Konstitucijos aiškinimo metodas galėtų privesti prie išvados, jog Konstitucijai prieštarauja nuoroda į pačią Konstitucija.

Pabaigai reikėtų priminti, jog Konstitucinis Teismas nėra civilinis ar kitas ordinarinis teismas, vykdantis teisingumą Konstitucijos IX skirsnio prasme, visgi, jo nariai vadinami „teisėjais“, todėl jis negali tapti politine institucija, o jo sprendimams turi būti taikomas nešališko teismo proceso ir pagrįstų sprendimų priėmimo reikalavimas. Tam, kad Konstitucinio Teismo nutarimus visuomenė galėtų priimti ne kaip politinės institucijos, o kaip nešališko ir objektyvaus teismo, būtina keisti ir Konstitucinio Teismo teisminį procesą, leidžiant dėl byloje keliamų konstitucingumo kausimų savo nuomonę pateikti ir tam tikroms suinteresuotų asmenų grupėms.

Tuo tarpu šiame nutarime buvo priimti tik vieno „suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus rašytiniai paaiškinimai“. Aišku, negalima buvo drausti tuometiniam Žmogaus teisių komiteto pirmininkui atstovauti Seimo šioje byloje, bet Konstitucinio Teismo sprendimas apsiriboti išimtinai tik šio politiko rašytiniais paaiškinimais vargiai galėjo prisidėti prie didesnio pasitikėjimo šio nutarimo objektyvumu ir atitikti bendrą teisės principą audiatur et altera pars.

Taigi, čia norėtųsi grįžti prie šio komentaro pavadinime užduoto klausimo: kaip gi ginčijimo įstatymo nuoroda į Konstituciją (tiksliau – į „Konstitucijoje įtvirtintą šeimos kūrimo sampratą“) Konstitucinio Teismo žodžiais tariant, galėjo „sudaryti prielaidas susiaurinti šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį“ ir „paneigti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes […]“? Atsakymą į šį klausimą palieku pačiam skaitytojui.

Keletas apibendrinimų

1. Konstitucinis Teismas turi keisti savo rezoliucinės dalies formuluotes, nes dabartinė jų formulavimo praktika (įskaitant ir šį nutarimą) yra nepakankama, norint konstatuoti ginčijamos nuostatos prieštaravimą Konstitucijai pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius.

2. Tik Konstitucinio Teismo spendimas performuluoti ir susiaurinti ginčijamos įstatymo nuostatos (dėl informacijos nepilnamečiams ribojimo) turinį į siauresnį leido jam pripažinti šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijos 38 str. 2 daliai. Toks sprendimas de facto sąlygojo tai, jog Konstitucijai prieštaraujanti buvo pripažinta originali ginčijamo įstatymo nuostatos nuoroda į pačią Konstituciją.

3. Netgi performulavęs ginčijimo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas nepagrindė jos prieštaravimo Konstitucijos 25 str. 1-3 dalims ir teisinės valstybės principui dėl to, kad jis visai neanalizavo 25 str. 3 dalyje numatytų informacijos ribojimo pagrindų.

4. Tokį ginčijamo įstatymo nuostatos turinio susiaurinimą sąlygojo EŽTT 2023 m. sausio 23 d. sprendime Macatė prieš Lietuvą įvardintas šios nuostatos turinio „neaiškumas“ ir jos taikymo Lietuvos institucijose praktika. Visgi, jei Konstitucinis Teismas būtent taip supranta nacionalinių ir Europos teismų „teisminį dialogą“, tai reikia pasakyti, jog jis yra netinkamas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Siekiant Konstitucinio Teismo procesą padaryti labiau objektyvų ir nešališką, būtina leisti jo nagrinėjamose bylose dalyvauti ir rašytinius paaiškinimus teikti suinteresuotoms byloje šalims.

[i] 102 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai […].

[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[iii] Neneigiant, kad Konstitucija (pvz. 39 str.) numato ypatingą dėmesį vaiko teisių apsaugai, tiksliau būtų konstatuoti, jog Konstitucija (22 str. 4 d., 31 str. 3 d., 38 str. 1, 2, 6, 7 dalys) neleidžia „vaiko interesų“ priešinti šeimos interesams, kur vaiko interesai ir yra geriausiai garantuojami. 

[iv] Tai, kad pagal Konstitucijos 38 str. 2 dalį, šeimos santykiai atsiranda ne tik iš santuokos, bet kyla ir iš „vaikystės, tėvystės ir motinystės“, t.y. vyrui ir moteriai “auginant vaikus”, buvo konstatuota 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Taigi, Konstitucinis Teismas ir šiame nutarime paminėjo, kad negalima sudaryti prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių, „kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt”. Įdomu, kad cituodamas 2011 m. KT nutarimą, kiek „pagudravo“, nes nepaminėjo, to, kad pastarajame, kaip viena iš šeimos santykių atsiradimo sąlygų, yra minima vyro ir moters „bendras vaikų auginimas“ (tiesa, jis šiame nutarime to ir nepaneigė). Toks nepilnas ankstesnių savo nutarimų citavimas nėra tinkama vadinamojo „precedentų“ Konstitucijos aiškinimo metodo naudojimas.

[v] https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-222072%22]}

[vi] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta265/content

The post Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Ar Konstitucijoje numatyta šeimos kūrimo samprata prieštarauja Konstitucijai (2024-12-18 d. KT nutarimo komentaras)? appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, Konstitucinis Teismas savo naujausiame nutarime nepasakė nieko naujo. Santuoka ir toliau lieka vieninteliu pagal Konstituciją privalomu įstatymuose įtvirtintu juridiniu instrumentu, skirtu kurti teisinius šeimos santykius tarp giminystės ryšiais nesiejamų vyro ir moters. Žinome, kad yra ir nesantuokinių šeimų. Jos taip pat laikomos šeimomis pagal KT, jos taip pat gerbiamos, ir žinia apie jas nedaro neigiamo poveikio nepilnamečiams.

Kreipimasis į KT buvo ideologiškai ir politiškai motyvuotas, bet netikiu, kad kreipimosi teikėjai dabar labai džiaugiasi pačiu nutarimu. Jie, aišku, bandys jį visaip pristatyti tarsi laimėjimą, bet laimėjimas, jeigu ir yra, tai labai mažas (įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), arba jo visai nėra (nuostata realiai nebuvo taikoma — galime diskutuoti).

Kas man leidžia taip teigti? Ogi tai, kad teisėjų dauguma, kuriems turiu padėkoti, nutarė nedalyvauti šiame kultūriniame kare ir apsimetė, kad jo nemato. Suprantant, kokioje nepavydėtinoje padėtyje jie atsidūrė, manau, iš dalies tai galima pateisinti.

Taigi, kad suprastumėte, kaip KT interpretavo teisės akto, kurio atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama, turinį, pateikiu trumpą ištrauką:

„Pagal ginčijamą įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą apibendrinus įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus, taip pat atsižvelgiant į įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto taikymo praktiką, informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius laikoma neatitinkančia Konstitucijoje ir CK įtvirtintos santuokos bei šeimos kūrimo sampratos, niekinančia šeimos vertybes; tokios informacijos sklaida yra ribojama, ją skleisti nepilnamečiams leidžiama tik išimtinais atvejais.“

KT savo argumentaciją dėliojo taip, tarsi ginčijamu įstatymu būtų draudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie kitokius nei santuokinės šeimos modeliu grindžiamus vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykius. Dar viena citata:

„Taigi iš įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyto teisinio reguliavimo nėra aiškus jame įtvirtinto informacijos sklaidos ribojimo turinys, neaišku, kokią konkrečiai informaciją apie kitokią, nei įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo sampratą siekiama riboti, ar Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos samprata bei šeimos kūrimo samprata vartojamos kaip sinonimai, ar turi skirtingą turinį.“

Ir dar:

„Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos konstitucinės šeimos sampratos ar konstitucinio vaiko pirmumo imperatyvo nekyla reikalavimas riboti nepilnamečiams pateikiamą informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, kai bendro jų gyvenimo santykiai grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“

Pabaigai noriu pasakyti, kad konstitucinei šeimos sampratai svarbiausias yra savanoriškas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti (tam tikras) teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių .... (?). Čia šį tą nutylėjau. Savarankiškai paskaitykime KT doktriną, ne tik šį nutarimą, ir viskas taps aiškiau.

The post Vytis Turonis. Antraštės kalba garsiau negu KT nutarimas appeared first on LAIKMETIS.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo užuojautoje teigia, kad Lietuva neteko vieno iškiliausių teisininkų, žmogaus, su kurio pavarde visada bus siejamas šalies Konstitucijos gimimas ir pirmieji konstitucinės jurisprudencijos žingsniai.

„Tai buvo Žmogus, kurio dvasinę ramybę, inteligentiškumą, pagarbą aplinkiniams iki šiol mini daugelis su juo vienaip ar kitaip susidūrusių. Todėl tikrai iškalbinga, kad būtent J. Žiliui buvo lemta palikti tokį ryškų įspaudą Lietuvos teisinėje kultūroje. Jo pavyzdžiu turėsime sekti ir ateityje“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad J. Žilys rengė ir prisidėjo prie daugelio svarbių teisės aktų rengimo, kaip mokslininkas ir dėstytojas išugdė ne vieną Lietuvos teisininkų kartą.

G. Nausėda išreiškė užuojautą J. Žilio artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos teisininkų bendruomenei.

Savo ir parlamento vardu užuojautą išreiškusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad J. Žilys daug nusipelnė Lietuvai, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo vienas iš Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, 1992-ųjų Konstitucijos, kitų teisės aktų rengėjų.

„Tai išties didelė netektis. Dėl jos nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, teisininkų bendruomenę“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės teigimu, J. Žilio nuopelnai Lietuvos valstybei ir jos teisinių pamatų tvirtybei yra neįkainojami.

„Būdamas vienu iš valstybės pagrindinio įstatymo kūrėjų, Konstitucinio Teismo pirmininku ir prisidėjęs prie teisinės minties progreso Lietuvoje, jis paliko itin reikšmingą pėdsaką įtvirtinant ir saugant kiekvieno iš mūsų laisves ir teises, be kurių šių dienų demokratinis pasaulis yra tiesiog neįsivaizduojamas. Užuojauta šio puikaus teisininko, didžio žmogaus artimiesiems ir visai teisininkų bendruomenei“, – sakė premjerė.

J. Žilys mirė per savo gimtadienį rugsėjo 7-ąją, sulaukęs 82-ejų metų.

1992 metais jis vadovavo darbo grupei, rengusiai Konstitucijos projektą, taip pat dalyvavo rengiant Pilietybės, Referendumo, Savivaldos pagrindų, Prezidento rinkimų įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

J. Žilys apdovanotas Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, ordino Už nuopelnus Lietuvai kryžiais, Norvegijos ir Lenkijos valstybiniais apdovanojimais.

The post Reiškiama užuojauta dėl pirmojo Konstitucinio Teismo pirmininko, vieno iš Konstitucijos kūrėjų J. Žilio mirties appeared first on LAIKMETIS.

Naujausiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, suskaičiavus absoliučią daugumą balsų, referendume dalyvavo 1 mln. 396 tūkst. 828 arba 59 proc. rinkėjų.

Iš jų pilietybės pokyčiams pritarė 1 mln. 11 tūkst. 14 arba 73,9 proc. balsavusiųjų, tačiau to nepakako.

Kad Konstitucijos pataisa dėl pilietybės būtų priimta, už ją privalo balsuoti ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių asmenų. Rinkėjų sąraše šiemet iš viso buvo 2 mln. 385 tūkst. 234 piliečiai. Todėl privalu buvo surinkti 1 mln. 192 tūkst. 617 rinkėjų balsų.

2019 metais surinkti reikėjo 1,24 mln. balsų, pavyko – 956 tūkst. 564 arba 72,35 proc. balsavusiųjų.

Šiemet siūlyta pakeisti Konstituciją iš jos išbraukiant sakinį, kuris dabar užkerta kelią Lietuvos piliečiams įgyti antrą pilietybę – kad „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Pareikšti nuomonę reikėjo dėl pataisytos Konstitucijos formuluotės: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Politologai ir visuomenės atstovai kritikavo šią formuluotę, vadino nesuprantama.

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik referendumu pakeitus Konstituciją galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę Lietuvos piliečiams, kurie po nepriklausomybės atkūrimo įgijo kitų šalių pilietybę.

The post Konstitucijos keitimo nebus, - nusprendė balsavusieji appeared first on LAIKMETIS.