Rinkimams artėjant verta susimąstyti apie krikščioniškuosius politikos principus. Toks apmąstymas taikytinas visoms partijoms, nepaisant jų pavadinimų. Visose yra krikščionių, kurie bent jau sąžinės graužatyje, jeigu ne gyvenimo kelyje, nori būti geresni krikščionys.

Pagrindinis krikščioniškosios politikos principas – meilė. Pirmiausia tai meilė žmogui, o tik po to meilė idėjai, bendram (res publica) ar partiniam reikalui. Tai meilė savo atstovaujamiems žmonėms, rinkėjams, ir meilė (galbūt) teisiems arba klystantiems savo partiečiams arba oponentams. Bet svarbiausia – tai meilė praeities ir ateities žmonėms, ne tik bendraamžiams.

Krikščioniškos politikos principai pranoksta bet kurios iš partijų viziją.

Krikščionis gyvena visų (laikų) šventųjų bendruomenėje (sanctorum communio). Krikščioniška meilė reikalauja jausti Lietuvą, kaip protėvių, gyvųjų ir dar negimusiųjų bendruomenę. Meilė protėviams neleidžia lengvai griauti jau sukurto gėrio, reikalauja įsiklausyti į senolių išmintį ir tausoti paveldą. Meilė būsimosioms kartoms reikalauja daug dėmesio skirti motinoms ir vaikams, atsakingai skolintis, neniokoti gamtos ir turimų išteklių, rūpintis, kad būsimosios technologijos išlaisvintų, o ne pavergtų.

Istoriškai krikščioniškos politikos principai padėjo pagrindus visoms partijoms. Liberalioji politika mato kiek daug laisvės pasaulyje leidžia jo Kūrėjas, kaip subtiliai nematoma jo ranka (Adam Smith) veikia gamtoje ir visuomenėje. Socialinė politika mato žmonių skurdą ir negalias, atmena skurde gimusį Išganytoją ir jo jautrumą vargšams bei ligoniams. Nacionalinė politika mato Izraelio tautos reikšmę išganymo istorijoje ir sekdama šiuo pavyzdžiu laikosi ištikimybės savajai tautai. Europinė (transkontinentinė) politika mato krikščionybės plitimą iš Jeruzalės į kaimyninius kraštus, į Europą ir visą pasaulį bei sekdama šiuo pavyzdžiu kuria krikščionybės paliestų tautų šeimą.

Krikščioniškos politikos principai pranoksta bet kurios iš partijų viziją. Šie principai ragina krikščionį būti laisvesniu nei liberalai, mylėti gamtą labiau nei žalieji, moteris gerbti labiau nei feministės, varguolius užjausti labiau nei socialdemokratai.

Mums trūksta tokių krikščionių-politikų, kurie nesirūpindami dėl kitų rinkimų ir sekdami savo Išganytojo pavyzdžiu sugebėtų savo viešąją veiklą sutraukti į trejus metus.

The post Prof. dr. Gediminas Karoblis. Krikščioniškos politikos principai appeared first on LAIKMETIS.

Kiekvieną kartą, kai pasibaigia koks didelis karas, sakoma, kad dabar atėjo laikas sukurti naują tvarką pasaulyje, tokią, kad karų nebebūtų. Prisiminkime, po Napoleono sutriuškinimo pasaulio sutvarkymas patikėtas imperijoms, po Pirmojo pasaulinio – visuotiniam susitarimui, pavadintam Tautų Lyga, po Antrojo pasaulinio – dar kai kam, po Šaltojo karo – vilčiai, kad diktatūros „nugaišo“ ir gera politinė valia bei globalizacija bus tinkamiausia forma gyvenimui be karo. Kaip nujaučiate, nė vienas Pasaulio Tvarkos modelis neatlaikė laiko išbandymų. Dabartinis karas rodo, kad viltingoji vientisa ir laisva Europa „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ buvo tik graži svajonė. O tai, kad globalios politikos kuluaruose vis daugiau kalbų apie galimai naują Pasaulio Tvarką, ženklas, kad reikia ieškoti naujo tvarkos modelio. To naujo taikaus ir tvarkingo pasaulio, kurio iki šiol nepavykdavo sukurti. Gal jau dabar pavyks?

Pradžiai, kad būtų lengviau susivokti, keli teoriniai ekskursai. Teoriškai teigiama, kad Pasaulio Tvarką lemia iš esmės penki faktoriai, kuriuos turi galvoje pradžioje teoretikai, o paskui ir praktikai.

Pirmasis – Pasaulio Tvarka turi būti visiems ar bent jau daugumai priimtina. Tai reiškia, kad taisyklės, pagal kurias vyksta pasaulio gyvenimas, yra tokios, kurių naudingiau laikytis, nei jas laužyti... Na, tarkime, kaip jau Kelių eismo taisyklės, kurių laužymas yra dažniausiai nuostolingas.

Antras – tvarka turi užtikrinti globalų stabilumą, leidžiantį išsaugoti žmones (Homo sapiens rūšį) ir žmonių išgyvenimą užtikrinančias sąlygas. Suprantama, kad taika gali būti įgyvendinta bendru sutarimu. Kad ir kiek nekęstume vieni kitų, teks susitarti dėl klimato kaitos, gėlo vandens ir dar daug kitų dalykų. Gal ir nesinori taip sakyti, bet visi esame lyg vieno bendrabučio gyventojai, kurie pjaunasi dėl vietos bendroje virtuvėje, tačiau yra suinteresuoti, kad bendrabutis nesugriūtų...

Trečias – Pasaulio Tvarka turi būti „įperkama“, t.y. tokia, kad apsimokėtų ją įgyvendinti ir saugoti, o ne ieškoti alternatyvų. Jei taikai palaikyti reikia daugiau resursų nei karui, tada karas tampa labai tikėtina perspektyva. Pasauliniai karai kilo nebyliai sutarus, kad karu galima pasiekti daugiau nei derybomis ar ekonomine konkurencija.

Ketvirtas – Tvarka turi būti savaip komfortabili, suderinama su įprastu gyvenimo būdu, papročiais ir įpročiais. Na, kad atrodytų, jog yra taip, kaip ir turėtų būti.

Galiausiai penktas – Tvarka turi būti morali. Tai gal svarbiausia, nors ne visada suprantama. Gyvenimas taikoje – tai ne šiaip sau ramybė. Ramybė turi būti pasiekta neišdavus savųjų interesų ir nepabėgus nuo svarbiausių problemų. Teoretikų teigimu Pasaulio Tvarkos demoralizacija visada būdavo jos silpnėjimo pradžia. Ar su nesilaikančiais tvarkos reikia sutarti, ar pedantiškai kovoti? Sutarti pigiau, bet amoralu, o kova reikalauja aukų. Ar mums vis tiek, iš ko perkame naftą ir pigesnes prekes – iš sukčiaus ar iš sąžiningo verslininko? Kita vertus, ar galima nugalėti Hitlerį nepaskelbus karo visai Vokietijai, ar galima apginti Ukrainą nuo Rusijos, nekariaujant su Rusija? Šie klausimai nejučiomis tampa jau visai ne filosofiniai, o praktiniai.

Politinę „darbotvarkę“ mums rašo visokie Maskvos maniakai, o mes, pasirodo, su visomis savo proto ir jėgos galiomis, nieko negalime jiems padaryti.

O jei jau kalba apie būsimą tvarką, tai jos kūrimo kelyje jau šiandien matosi kelios sunkiai sprendžiamos problemos.

Pirmoji problema: partneriai ir priešininkai. Jei mes – euroatlantinė bendrija laikome save ta teisingąja pasaulio dalimi, taisyklių rašytoja bei moralės standartų pavyzdys, turime pačiai sau pasakyti, kur slypi mūsų problemos ir kai su jomis tvarkytis. Didžiausios „bėdos“ mums šiandien yra dabartinės tvarkos ardytojos – Kinija bei Maskvos valstybė, nekalbant apie visą eilę mažesnių... Ar su jomis reikia sutarti ir jas, kaip blogį, naikinti. Prisipažinkime, nežinome. Pamenate laikus, kai Hitleris su Stalinu buvo mums derybų parneriai. Ir Miloševičius, ir Arafatas, ir talibai... Nors galiausiai iš tokių partnerysčių taika negimė, šiandien taip pat nestinga norinčių su blogiu sutarti. Sako, ne tas atvejis, Putinas – ne Hitleris, o ir blogis nenugalimas... Tad ir tos taisyklės galiausiai bus kokios, palankios visiems, ar „nenugalimiems“? Pastarieji, kaip žinia linkę veikiau kariauti, nei palaikyti taiką.

Antra problema. Tvarkos saugotojai Kur pasaulio policija ir teisėsauga? Praeityje būta įvairių mėginimų: nuo leidimų stiprioms imperijoms savo nuožiūra „tramdyti“ taisyklių pažeidėjus iki tikėjimo, kad valstybės, laikančios save demokratijomis, karų nepradeda. Bėda ta, kad demokratinėmis šalimis save vadina beveik visos, ir vis tiek kariauja, gi imperijos, tramdančios „mažiukus“ galiausiai ima tramdyti vienos kitas. O tai jau tiesus kelias į karą.

Trečioji problema. Moralė ir papročiai – kas nustatys standartus? Mano labai mylimas tarptautinės politikos guru Zbigniewas Brzezinskis ne kartą pabrėždavo, kad didžiausios mūsų problemos yra ne geografija, ekonomika ar prekyba. Didžiausios problemos yra moralinės ir jos neišsprendžiamos jokiomis techninėmis priemonėmis. Tad, pažiūrėjus kritiškai, visų ligšiolinių tvarkų silpniausia grandis buvo jau ne kartą minėti moralės standartai.

Šiuo trumpu tekstu, nenorėjau iki galo pasakyti, kokio tvarkos modelio siekiame. Jo kol kas nesame sumanę (tikrai nesame, nors apie vertybes bei raudonas linijas kalbame net paraudę). Klausiate, kaip bus, kaip tas mielas tvarkingas pasaulis galiausiai atrodys?

Tvarka bus, karas baigsis... bus ir tarpukaris. Bet tik tarpukaris.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Tas mielas tvarkingas pasaulis appeared first on LAIKMETIS.

„Geras gyvenimas žmogui yra gyvenimas, praeinantis ieškant gero gyvenimo žmogui“. (Alasdair MacIntyre)[1]

Posakis „Mylėk ir daryk ką nori“ dažnam žmogui rėžia ausį ir širdį, nes jis asocijuojasi ne tik su įtampomis Bažnyčioje seksualinės moralės klausimu, bet ir su visuomenėje stiprėjančia tendencija ieškoti meilės nemąstant apie tikrovės tiesą.

 „Mylėk ir daryk ką nori“ mūsų kultūroje skamba kaip refrenas, nebūtinai verbaline forma. Jis tampa šio laikmečio kodu, ir tai kelia rūpestį, ypač tada, kai jis virsta krikščionio gyvenimo charakteristika.

Nors, kita vertus, kodėl tai turėtų kelti rūpestį? Juk šis nurodymas suformuluotas šventojo Augustino, Hipono vyskupo ir vieno garsiausių Vakarų Bažnyčios daktarų.[2]

Beje, tame pačiame pamoksle yra dar dvi ištarmės, kurios šiandienos kontekste gali dar labiau įtempti, būtent – „Meilė (dilectio) yra Dievas“[3] ir „Veikti prieš meilę – tai veikti prieš Dievą“[4]. Ir vyskupas Augustinas įrodinėja šių ištarmių teisingumą. Gal jis kalba apie meilę, kuria mylimas tik Dievas? Ne, ir apie meilę žmogui. Ir meilė žmogui, pasak jo, yra Dievas.

Ir tai nėra loginė klaida, atsitiktinė apaštalo Jono formuluotės „Dievas yra Meilė“ inversija. Bent dešimtį kartų skirtinguose veikaluose Augustinas pakartoja, kad Meilė yra Dievas.[5] Ir ne tik jis. Taip rašo ir šventieji vyskupai Ambraziejus bei Cezarijus Arlietis ir netgi popiežius šventasis Leonas Didysis.[6]

O gal tai reiškia, kad Bažnyčios istorija mums pateikia įrodymus apie vadinamąjį evangelinio mąstymo platumą, t. y. apie tai, kad Bažnyčios moralės mokyme integruotas dorybių etikos modelis, kviečiantis prie tam tikros gyvenimo tvarkos, nėra vienintelis, taigi, nėra būtinas, o gal ir visai nereikalingas krikščionio gyvenimui, nes neatitinka tikrosios Evangelijos dvasios? 

Klausantis mūsų brolių ir sesių, vadinamųjų progresyviųjų krikščionių, ir skaitant jų tekstus susidaro įspūdis, kad būtent taip ir yra. Pasak vieno aktyviau veikiančių Lietuvos viešajame forume šios tikinčiųjų grupės atstovo, skelbiančio savo poziciją per visuomeninį transliuotoją, pastaruosius pusantro tūkstančio metų Bažnyčia yra „sustingusios moralės [...] saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis.“[7] „Realus dvasinis gyvenimas iškeistas į kažkokį nepasiekiamą idealą, kuris tėra gyvenimo iškamša“[8]. Seksualinei moralei taikydama „represyvumo logiką“ Bažnyčia siekė žmonių kontrolės.[9] „Daugybė religijos ar tautos mylėtojų atrodo lyg lunatikai, fosilijas laikantys dabartinio gyvenimo idealais ir pykstantys ant visų, kurie pagal jų fantasmagorines idėjas atsisako gyventi“[10].

Kaip alternatyva dorybių etikos modeliui yra siūloma Dievo meilės skelbimo ir liudijimo laikysena.[11] Neįmanoma jos kvestionuoti, tačiau Dievo meilės skelbimas yra siūlomas būtent kaip alternatyva, tarsi meilė ir tvarkingas gyvenimas galėtų eliminuoti vienas kitą. Beje, studijuojant Sinodo dokumentus susidaro įspūdis, kad jiems būdinga ta pati tendencija: dorybių etika čia jei ne eliminuojama, tai bent jau ignoruojama.

Taigi, atrodo, kad ištarmės „Meilė yra Dievas“ bei „Mylėk ir daryk ką nori“ įvardija vadinamųjų progresyviųjų krikščionių požiūrio esmę, pirmiausia seksualinės moralės klausimu. Jos abi labai taikliai nurodo problemą, kuri yra ne tik viena labiausiai skaldančių tiek katalikų, tiek visas krikščionių bažnyčias, bet ir supriešinanti visuomenę. Žinoma, jeigu šios ištarmės atsiejamos nuo konteksto, kuriame jas formulavo Bažnyčios tėvai, kitaip tariant, jeigu jos suprantamos neteisingai.

Susipriešinimas yra rimta problema, taip pat ir susipriešinimas Bažnyčioje. Šiandien mes iš tiesų išgyvename Bažnyčios krizę. Manau, galima būtų pasakyti, kad išgyvename krizę dėl meilės. Ir ne tik seksualinės moralės srityje. Dalis krikščionių mano, kad senasis Bažnyčios moralės mokymas atstumia savo draudimais, taisyklėmis, normomis ir prieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Svarbiausia – išgyventi meilės jausmą ir leisti mylėti kitam. Ko tam reikia? Pažinimo. Ne to, cituojant minėtą autorių, „sunkaus teologinio, filosofinio, kultūrinio balasto [...], kuris su Evangelija nieko bendra neturi“ ir kurio būtina atsikratyti,[12] reikia pažinimo, kuris yra įsiklausymas į žmogaus būseną, įsižiūrėjimas į jo prigimties niuansus ir subtilumus[13], pažinimo, kuris randasi gilinantis į subtilų ir jautrų sielos gyvenimą“[14] ir „verčia įžvelgti homoseksualios meilės vertingumą“[15].

Šiuose teiginiuose daug teisingų dalykų. Ir vis dėlto kažkas juose ne taip, būtent – pačiame meilės suvokime.

Problema ta, kad meilę, ir evangelinę meilę taip pat, krikščionys supranta skirtingai. Esame susipriešinę dėl meilės, nors pati meilės esmė prieštarauja susipriešinimui, jos esmė – jungti ir vienyti, bet vis dėlto atrodo, kad šiandien būtent dėl jos visoms krikščionių bažnyčioms kyla skilimo pavojus.

Įdomu, kad ir Augustino nurodymas „Mylėk ir daryk ką nori“ gimė gilios Bažnyčios krizės Šiaurės Afrikoje kontekste, donatizmo ir oficialiosios bažnyčios kovos sąlygomis iki ginkluoto susipriešinimo, smurto ir žudynių. Tai buvo rimtas Bažnyčios skilimas, kurį Augustinas jautriai ir skausmingai išgyveno. Pats patyrė „tyros ir teisios“ donatistų bažnyčios, be jokios dėmės ir raukšlės (Ef 5, 27), neapykantą. Sykį per stebuklą nebuvo nužudytas.

Ką reiškia Augustinui „Mylėk ir daryk ką nori“?

Augustinas laikomas autoriumi, kurio tekstai tampa ypač aktualūs krizės laikotarpyje. Taigi, šiandien jis galbūt galėtų mums pagelbėti. Daugiau nei dvi dešimtys tekstų buvo parašyta kovojant už Bažnyčios vienybę.

Augustinui Bažnyčia – visi Kristų tikintys žmonės. Ne tik dabar gyvenantys, bet ir gyvenę prieš mus nuo teisiojo Abelio laikų ir gyvensiantys po mūsų iki pasaulio pabaigos. Visi jie – vienas Kristaus kūnas.[16] Augustinas nepripažįsta jokio separatizmo. Bažnyčios skilimas jam yra gili drama, situacija, kuri neatitinka tikrovės tiesos. Pasak jo, krikščionims skilimai neįmanomi.

Kodėl? Nes jie myli. Ne tik savuosius, bet ir kitaip manančius.

Tačiau mylėti žmogų – reiškia norėti jo išganymo. Ir todėl kartais būtina pagelbėti jam palikti klaidą. O kartais prireikia net prievartos (coertio). Ir Dievui jos prireikia. Pavyzdžiui, Petrui ir kitiems apaštalams pakviesti Jėzui jos nereikėjo, o Sauliui – prireikė. Numetė ant žemės ir ištiko aklumu. Grąžinti žmogų į teisingą kelią ir yra meilė.[17]

Toks Augustino samprotavimas šiandienos žmogui yra beveik nepakeliamas. Jis tarsi patvirtina, cituojant kardinolą Ratzingerį, daugelio įsitikinimą, kad krikščionybės istorija yra ne „išlaisvinančios tiesos ir meilės plitimo, bet [...] susvetimėjimo ir prievartavimo istorija“.[18] Bet Augustino nurodymas  „Mylėk ir daryk ką nori“ su prievarta siejasi tiesiogiai. 

Jis sako:

„Tėvas muša vaiką, o vagis jį glosto. Argi kalbėdami apie pačius veiksmus – mušimą ir glostymą, nepasirinktume glostymo, o mušimo argi neatmestume? Tačiau žvelgiant į tą, kuris veikia, matyti, kad muša meilė, o glosto nedorybė. Žiūrėk, ką primygtinai čia pabrėžiame: žmonių elgesį atskleidžia tik meilės šaknis. Gali būti daugybė iš pažiūros gerų veiksmų, bet jų šaknis nėra meilė. Juk erškėčiai taip pat apsipila žiedais. Ir yra veiksmų, kurie atrodo tikrai šiurkštūs, netgi žiaurūs, bet drausmei jie reikalingi, jų priežastis – meilės įsakymas. Kartą visiems laikams tau duodame trumpą nurodymą: Mylėk ir daryk, ką nori: jei tyli, tylėk iš meilės; jei šauki, šauk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei tausoji, tausok iš meilės; tebūna vidinė šaknis meilė, iš jos gali kilti tik gėris.“[19]

Štai Augustino ištarmės kontekstas. Mylint kartais galima net prievarta.

Ir čia jis kalba apie evangelinę meilę. Galima jam nepritarti dėl prievartos panaudojimo pateisinimo, galima nepripažinti jo suformuluoto teologinio jos pagrindimo, galima kritiškai vertinti jo kovą už Bažnyčios vienybę taikant politinę galią ir fizinę jėgą, – šiandieninė Bažnyčia šiais klausimais laikosi kitos pozicijos, – bet argi tame, ką jis sako, nėra tiesos?

Jis rašo:

„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.[20]

Augustino pozicija yra pozicija „man rūpi“, „man brangu“, „svarbu“, „man ne tas pats, pražūsi tu ar ne“. Jis su meile žvelgia į žmogų. Bet žvelgia į jį ne tik kaip į tą, su kuriuo dalijasi žemiškąja bendryste ir kuriam linki žemiškos sėkmės, paguodos ir sielos poilsio. Jis žvelgia į žmogų kaip į tą, su kuriuo kartu yra pašauktas dalyvauti tobuloje dieviškoje palaimoje.[21]. O tai labai daug ką keičia. Jis iš tikrųjų labiausiai bijo, kad brolis nepražūtų ir neprarastų tos galimybės.

Tokia laikysena šiandieninei Vakarų visuomenei yra beveik nesuprantamas svetimkūnis. Bet Augustinui ji ir reiškia sekti Jėzų.[22] Jei myli žmogų, o jis klysta, stenkis pašalinti jo klaidą, ir dėl to daryk ką nori.[23] Progresyviesiems krikščionims tokia refreno semantika aiškiai ne prie širdies.[24] Tai laikoma pretenzija „kontroliuoti žmonių gyvenimus“[25], „nurodinėti, kaip gyventi“, „auklėti ir kontroliuoti visuomenę“[26].

Kokia meilė Augustinui yra Dievas?

O dabar grįžkime prie Bažnyčios tėvų mokymo apie Meilę, kuri yra Dievas.

Ką Augustinas turi galvoje taip drąsiai apversdamas pirmajame Jono laiške esantį „Dievas yra Meilė“?

„Meilė“ jam nėra vienareikšmė sąvoka. Veikale De civitate Dei jis rašo apie dvi skirtingas meilės rūšis, kurios formuoja gilią perskyrą tarp žmonių ir padaro juos dviejų skirtingų miestų piliečiais:

„Dvi meilės rūšys kuria du miestus: žemiškąjį – meilė sau, auganti iki pat neapykantos Dievui, Dangaus miestą kuria meilė Dievui, auganti iki neapykantos sau. Pirmasis miestas aukština pats save, antrasis – Dievą. Pirmasis ieško žmonių garbės, antrajam didžiausia garbė yra pats Dievas, sąžinės liudytojas. Pirmasis aukštai iškelia galvą, antrasis sako savo Dievui: Tu esi „mano garbė, tu pakeli mano galvą“ (Ps 3, 4). Pirmajame viešpatauja valdžios geismas, būdingas ir valdovams, ir tautoms, kurioms jie vadovauja; antrajame ir valdantieji, ir jiems paklūstantys pavaldiniai su meile tarnauja vieni kitiems. Pirmasis savo iškiliausius žmones vertina už jų žmogišką galią, antrasis sako savo Dievui:  „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe“ (Ps 18, 2).“[27]

Ir vienam, ir kitam miestui būdinga meilė. Bet skirtinga, lotynų kalba vadinama skirtingais vardais – caritas ir cupiditas. Meilė tėra kryptis, vektorius. Ją determinuoja jos objektas. Dvi meilės rūšys skiriasi savo objektu: caritas yra į Kūrėją nukreipta meilė, cupiditas – į kūrinius, taigi ir į save.

Dangaus, arba dieviškąjį, miestą kuria meilė Dievui, jo valdovas yra Kristus.[28] Šio miesto pilietis yra piligrimas, gyvenantis pagal dieviškus standartus,[29] ir jis amžinai karaliaus kartu su Viešpačiu. Žemiškojo miesto pilietis – galios trokštantis šio pasaulio valdovas, gyvenantis pagal kūno, o ne dvasios tvarką,[30] ir jo laukia amžinasis pasmerkimas.[31]

Mūsų svarstymas ragina klausti, kokia meilė yra Dievas?

Akivaizdu, kad ne cupiditas, bet meilė, kuria mylime Dievą.

O šiai meilei, pasak Augustino, būdinga tvarka, kurią nurodo Didžiojo įsakymo eiliškumas: pirmiausia mylėti Dievą, ir tik po to – artimą. Pirmiausia – Dievas, o visa kita – sąryšyje su Juo ir dėl Jo. Ši meilė yra pati Šventoji Dvasia. Taip mylėdami „mes pasiliekame Dieve ir Jis mumyse“[32].

O jeigu mylime žmogų? Meilė žmogui yra Dievas tada, kai ji dalyvauja meilėje Dievuje, kai yra meilės Jam išraiška.

Susipriešinimą, kuris šiandien būdingas krikščionių bažnyčioms, pavadinome susipriešinimu dėl meilės sampratos. Abi pusės nesutaria, ką laikyti evangeline meile. Atrodo, kad „progresyviems“ krikščionims perskyra tarp caritas ir cupiditas neegzistuoja ir jokios hierarchijos tarp meilės Kūrėjui ir meilės kūriniui nėra. Ir tai klaida. Klaida, kurią reikia taisyti.

Bet ar dėl to mes susipriešinę?

Juk jeigu aš myliu caritas meile, man neįmanoma pasielgti netinkamai[33]. Kaip sako Augustinas, tas, kuris myli, gyvena šviesoje. Jis įžengė į dieviškąjį atgailos kinkinį, buvo nuneštas į Dangų, kur gyvena Meilė, ir Ji įsikūrė jo širdyje. Šia meile jis apgaubia visą pasaulį. Todėl gali būti taikingas net su donatistais ir paversti juos savo broliais ir draugais. Tikroji mūsų susipriešinimo priežastis, pasak jo, yra ne sampratos, o evangelinės meilės nebuvimas.[34]

Mūsų susipriešinimo objektas – meilė – iš esmės turi neutralizuoti, eliminuoti patį susipriešinimą. Ji yra susipriešinimo vaistas, ir šiandien – kelias išeiti iš krizės.

Taigi, ištarmė „Meilė yra Dievas“ iš tiesų nusako Bažnyčios mokymo esmę. Ir tinkamai suprastas refrenas „Mylėk ir daryk ką nori“ iš tiesų yra imperatyvas krikščionio elgsenai. Beje, Augustinas yra pirmasis teologas, pavadinęs krikščionybę meilės religija.

Ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?

Ir vis dėlto, ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?

Kartais manoma, kad Augustinas pateikė alternatyvą antikiniam dorybių etikos modeliui, tačiau Augustino moralės teorija aiškiai priklauso Katalikų Bažnyčios mokymo tradicijai ir apima dorybių etikos principus. Beje, dorybėms jis paskyrė XIX-ąją De civitate Dei knygą.

Bet vis dėlto, kam caritas meilei reikia dorybių? Juk dalyvaujame Šventojoje Dvasioje, pačioje dieviškoje tikrovėje.

„Progresyviesiems“ krikščionims akivaizdu, kad nereikia. Bet atrodo, kad jie laikosi tokio požiūrio ne todėl, kad gilinasi į Šventąjį Raštą, Bažnyčios tradiciją, skaito laiko ženklus Šventosios Dvasios vedami ir taip suprato, kad mylint dorybių nereikia. Alasdairas MacIntyre‘as argumentuotai įrodo, kad dorybių atmetimas šiandien yra dėsnis, kuris siejasi su moralės suvokimo Vakarų kultūroje krize.[35] Pasak jo, šiuolaikinėse demokratijose dorybių etika yra nebeįmanoma. Ir jis nurodo kodėl. Nes paneigtos objektyvios moralinės vertybės, įsigalėjo etinis pliuralizmas, vartojamos moralinės kategorijos prarado savo skaidrumą, galiausiai įsivyravo emotyvizmas, analitinės filosofijos teorija, „teigianti, jog visi [...] moraliniai sprendiniai, yra ne kas kita kaip preferencijų išraiškos, požiūrio ar jausmo išraiškos“[36]. „Kitaip tariant, jei teigiu, kad kažkas yra teisinga ar gera, aš nesakau nieko kito, o tik tai, kad aš tai palaikau, man tai patinka.“[37]

Taigi, „pažangioji“ krikščionybė nesako nieko kita, o tik atkartoja Vakarų socialinėse praktikose ir institucijose įsitvirtinusią paradigmą.[38]

Tūkstantmetė Bažnyčios tradicija rodo, kad dorybių etika neprieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Ji atliepia tikrovės tiesą, kad vien savo buvimu žmogus neturi išsipildymo ir palaimos. Dorybė yra priemonė save išbaigti, ištobulinti tuo būdu, kuris atitinka prigimtį. Ne sunkūs pančiai ar žmogų laužanti praktika, bet ultimum potentiae – daugiausia, kuo jis gali būti. Ji įgyvendina prigimtinį žmogaus potencialą ir yra pastovi jo kryptis į prigimties išsipildymą.[39]

Įgyjamų keturių dorybių schemą, kuri pirmą kartą pasirodo Platono „Valstybėje“[40] ir kurią šv. Ambraziejus pavadina kardinaline krikščionybė papildė įlietomis, arba teologinėmis – tikėjimo, vilties ir meilės, – dorybėmis.

Pasak Maksimo Išpažinėjo, „žmogus pašauktas per malonę tapti tuo, kas Dievas yra iš prigimties“. Taigi, krikščioniškoji žmogaus samprata iškelia žmogui tikslą – sudievėti (kitaip nei šiandieninė Vakarų kultūra su protagorišku prinicpu „žmogus visų daiktų matas“, t. y. tas, kuris neturi jokios užduoties, jokio tikslo, kuris yra pilnai įgyvendintas ir todėl jį reikia palikti ten, kur jis yra).

Teologinės dorybės suteikia žmogui sukilnintą buvimą, kuris gerokai pranoksta tai, kuo jis gali būti pats iš savęs. Jos įgyvendina aukščiausią – antgamtinį – žmogaus buvimo potencialą.[41]

Bet kam reikia kardinalinių dorybių, jei turi kilnesnes – teologines?

Į šį klausimą tradicinė Bažnyčios moralės teorija atsako taikydama aristotelinę metodologinę priemonę – materijos ir formos perskyrą. Molio puodynė yra molis (materija) ir pavidalas (forma). Žmogus yra kūnas (materija) ir dvasinė siela (forma). Žmogaus prigimtis, ištobulinta įgytosiomis, kardinalinėmis dorybėmis (materija) yra „įpavidalinama“ teologinėmis dorybėmis (forma). Įgytosios ir įlietosios dorybės negali vienos be kitų. Kaip puodynė be molio ar siela be kūno. 

Ar tikrai dorybių etika yra žmogaus kontrolės įtvirtinimas, kaip mano „progresyvieji“ krikščionys? Ar tikrai tai tik „grynai teorinis žmogaus įsivaizdavimas“[42]?

Man rodos, mūsų oponentai klysta atsisakydami evangelinę meilę sieti su Bažnyčios moralinio mokymo visuma. Ragindami gilintis išimtinai į „žmogaus gyvenimo konkretybę“[43], jie susiaurina pažinimo horizontą. Skaityti reikia ne tik žmogaus gyvenimo evangeliją, bet ir visą tikrovę. Tai ir įgalina padaryti svarbiausioji kardinalinė dorybė protingumas.

O kai šią dorybę išbaigia teologinė meilės dorybė, žmogus siekia „džiaugsmo pilnatvės“, kuri yra tada, kai kartu su visais, taip pat ir klystančiais broliais ir sesėmis, meilės vienybėje išgyveni dieviškąją palaimą[44].

Pabaigti pirmiausia sau norėčiau pasakyti jau skaitytą Augustino paraginimą:

„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.

[1] After Virtue. London: Duck worth (1985), 219. Cit. iš Anzenbcher. Etikos įvadas. P. 142

[2] Ji suformuluota pamoksle, komentuojančiame pirmąjį apaštalo Jono laišką: In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII.

[3] Ten pat. VII, 6.

[4] Ten pat. VII, 5.

[5] Roland Teske. Augustine‘s Inversion of 1 John 4:8 // Philosophy Faculty Research and Publications, 2008. https://epublications.marquette.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1000&context=phil_fac

[6] Ten pat.

[7] LRT. 2024.03.17

[8] LRT. 2023.12.26.

[9] LRT. 2024.02.04.

[10] LRT. 2024.03.17

[11] „Ieškoti būdų, kaip žmonėms parodyti Tikrovę – tą žodžiais neišsakomą Dievo meilę, kuri gaubia kiekvieną žmogaus ląstelę kiekvieną jo gyvenimo akimirką, be mažiausios intencijos sukelti kaltės jausmą“ (Aleksandravičius P. Už ką teisiama Suomijos parlamentarė Päivi Räsänen? LRT. 2024.05.12).

[12] LRT. 2023.11.26

[13] LRT. 2023.12.26.

[14] LRT. 2024.03.31

[15] LRT. 2023.10.15

[16] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011). P. 208-209.

[17] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011). P. 214.

[18] Ratzinger. Tikėjimas, religija ir kultūra // Bažnyčios žinios, 2006, rugsėjo 15, Nr. 17. P. 15

[19] In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 8.

[20] Contra Litteras Petiliani Donatist. Cirtensis Episcopi, I, 27. 29, 29. 31.

[21] Thomas Aquinas. De Caritate, 7, c.

[22] Jėzus „pamilo neteisiuosius ir šalino neteisingumą: [...] pamilo ligonius ir aplankė juos, kad jie pasveiktų“. (Tractatus VII, 7)

[23] Radu Bandol. Dilige homines, interficite errores. The ethics of Saint Augustine in Approaching the Donatist // Perichoresis 9.2 (2011)

[24] Ypač jiems nepatiktų ši pastraipa: „Nemanyk, kad myli tarną, kai jo nemuši, myli sūnų, kai jo nedrausmini, myli artimą, kai jo nebaudi: tai ne meilė, o tiesiog silpnumas. Tebūna meilė karšta taisyti ir keisti: jei įpročiai geri, tegul jie džiugina; jei blogi, tebūna keičiami ir taisomi. Mylėk ne žmogaus klaidą, bet patį žmogų: nes žmogų sukūrė Dievas, o klaidą – žmogus. Mylėk ką sukūrė Dievas ir nemylėk ką padarė žmogus. Mylėdamas vieną, atmeti kitą; įvertindamas vieną, keiti kitą. Bet ir tada, kai būsi griežtas, būk griežtas iš meilės, dėl pataisymo.“ (Tractatus VII, 11)

[25] LRT. 2023.10.15.

[26] LRT. 2023.12.26.

[27] De civitate Dei, XIV, 1.

[28] De civitate Dei, XVI.

[29] De civitate Dei, XIV, 4.

[30] De civitate Dei, XIV, 11.

[31] De civitate Dei, XIV, 28.

[32] De Trinitate, 41.

[33] „Neįmanoma mylėti ir būti blogu žmogumi“ (In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 6)

[34] In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus II.1.

[35] Alasdair MacIntyre. Trumpa etikos istorija, Etikos dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimtojo amžiaus. Charibdė, 2014.

[36] After Virtue, 1996, 11-12

[37] Andrius Bielskis. Egidijus Mardosas. Alasdairo MacIntyre praktinė filosofija: prasmės klausimas kaip politinis klausimas // Filosofija. Sociologija, 2014. T. 25. P. 147.

[38] Ten pat. P. 148.

[39] Josef Pieper. Faith. Hope. Love. Ignatius press, San Francisco, 1997. P. 99

[40] 427e, 435 b-c

[41] Pieper. Ten pat.

[42] LRT. 2023.12.26.

[43] Ten pat.

[44] (Plg., Augustinus. In Epistolam Joannis Ad Parthos,  Tractatus I, 3)

The post Doc. dr. Lina Šulcienė. Kam krikščioniui kardinalinės dorybės? Mylėk ir daryk ką nori appeared first on LAIKMETIS.

Kaip teigia įvairūs enciklopediniai žinynai, šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas, kuriuo sergant sutrinka tikrovės suvokimas, mąstymo nuoseklumas ir produktyvumas.

Asmenys, sergantys šiuo sutrikimu, patiria haliucinacijas ir kliedesius. Ilgametė patirtis rodo, kad ligoniai neretai susikuria savo vaizduotės „burbulą“, kuriame savotiškai apsigyvena ilgainiui nebesuprasdami, kad savo noru atsiduria nerealiame pasakų pasaulyje.

Akylesnis ir kandesnis skaitytojas, tikriausiai, pagalvos, kad dabar pradėsiu kritikuoti visus, kurie iš realaus pasaulio persikelia į gerai žinomu socialinius burbulus, kurie ieško ir neranda patogaus lytinio kūno savo vaivorykštinėms sieloms, galiausiai pasakysiu, kad klasikinės Alisos šalis „anapus veidrodžio“ yra ne kas kita kaip šizofreninė haliucinacija.

Iš tiesų, šiais reliatyvizmo laikais ribos tarp realybės ir pasakų pasaulio vis labiau išsitrina. Taipogi išsitrina ribos tarp ligos ir savo iniciatyva pasirenkamo tikrovės suvokimo. O tada pradedame svarstyti, ar šizofrenija yra psichikos sutrikimas ar tiesiog dar viena gyvenimo būdo rūšis, kurioje laisvė rinktis yra aukščiau bet kokių vertybinių principų ar sveiko (dar toks yra!!!) proto.

Nesu nei gydytojas, nei teisininkas, tad nesiimu autoritetingai spręsti kada ir kaip ligos tampa teisėtais norais, kada reikia gydyti, o kada toleruoti ir net ligas įteisinti. Esu lyg ir politikas (jei toks galvojimas atitinka tikrovę), tad toliau kalbėsiu apie tai, ką „moku“ – tarptautinės politikos šizofreniją.

Viena iš populiarių žmogaus elgsenos teorijų teigia, kad vaikų žaidimai savo esme yra vaikiška gyvenimo realijų imitacija. Vaikystėje žaidžiau karą. Kaip ir visi (taip atrodė) Šančių „bachūrai“. Prieš šešis dešimtmečius žaisti tokius žaidimus niekas nedraudė. Visi žinojo, kad karas nėra malonumas, bet tas žaidimas savotiškai rodė, kad karo nuojauta yra ne šizofrenija, o realybė, kuriai ruoštis mokė mūsų vaikiškas sveikas protas. Tas pats sveikas protas mokė kiekvieną vaiką ruoštis gyvenimui pagal savo prigimtį, o ne su prigimtimi pyktis.

Atėjo metas, kai kažkokie vaikų auklėjimo specialistai nutarė, jog vaikų žaidimus reikia reguliuoti: berniukams „nesveika“ būti stipriais ir vikriais kariais, mergaitėms tiesiog gėda žaisti mamas, auginti gėles ir draugauti su jas ginančiais berniukais. O jau karą žaisti tai visai blogai. Ir šiaip jau, karo gi... nebus. Ne tie laikai.

Šiandien gyvename taip, kad „už lango“ vyksta realus karas ir tą karą reiks realiai kariauti, bet mūsų šizofreninis politikos suvokimas kalba, kad geriau karą kariauti ne realybėje, o savoje veidaknygės paskyroje (ten jau visi savo karus laimėjo).

Kaip čia kariauti, kad nereiktų kariauti? Visai rimtai – ginčijamės ar padėdami Ukrainai gintis nuo kariaujančios Maskolijos, galime leisti jai kariauti su ta pačia Maskolija ir net laimėti. Ukrainą mylime, maskvėnų bijome tad sukuriame kažkokią šizofreninę situaciją.

Sakoma, kad padedame Ukrainai, „kiek reikės“, o iš tikro su ta pagalba yra labai nemoraliai manipuliuojama, nes nepadedame tiek, kad laimėtume. Teisus (gana dažnai cituojamas) Gabrielius Landsbergis sakantis, kad de facto Vakarai labiau rūpinasi Rusijos likimu, o ne Ukrainos.

Jei dar prisimenate, NATO pagal apibrėžimą yra karinė organizacija. Karas turėjo (pagal strategų svajones) parodyti, koks NATO yra galingas ir efektyvus, bet atrodo, kad būtent karas yra NATO „Achilo kulnas“, nes aljansas įsikalbėjo sau, kad dirbti „pagal specialybę“ yra visiškai nepasiruošęs.

Aljansas linkęs užsiimti tarptautinių interesų derinimu, vertybių puoselėjimu ir atgrasymu nuo kariavimo, baisiai išsigandęs, kad gali tekti fiziškai ginti savo egzistenciją. Dar blogiau, kad karas totaliai griauna NATO svajonę (laikytą realybe), kad Europa yra vientisa ir laisva ir tik link to yra einama. Europa vientisa ir laisva nebuvo ir nebus, o svajonės apie tokią – tai dar vienas politinės šizofrenijos simptomas.

Kovos su skurdu teorija sako, kad pašalpos ir stipendijos yra skiriamos tam, kad būtų galima šiaip taip išgyventi, bet jokios pašalpos neleidžia išbristi iš skurdo, tam reikia savų pastangų. Yra (ir nemažai) išmokstančių ilgą laiką gyventi iš stipendijų ir pašalpų, bet tai yra mokslas visa gyvenimą gyventi skurde.

Europa vientisa ir laisva nebuvo ir nebus, o svajonės apie tokią – tai dar vienas politinės šizofrenijos simptomas.

Vakarų parama Ukrainai de facto yra savotiška tikslinė stipendija – parama, kurią galima naudoti tik aiškiai apibrėžtose srityse. Stipendija gali (šiek tiek) atgrasinti priešininką, bet ne nugalėti. Jei manysime, kad Ukraina gali ir galės kariauti iš tokių tikslinių stipendijų, turėsime savotišką ilgą ir „skurdų“ karą - forever war - visiems: ukrainiečiams, rusams ir mums. Tad Ukraina turi išsivaduoti iš tikslinių stipendijų, bei šizofreniškai besikeičiančių sprendimų („duodam-neduodam-žadam-atsiimam pažadus“). Ukrainai reikia išsivaduoti iš tos stipendinės priklausomybės ir kuo greičiau.

O mums ar galima nuo viso šito pasveikti? Pasakysiu optimistiškai – liga pagydoma. Prieš kelis dešimtmečius vadinamieji Vakarai turėjo politinės šizofrenijos požymių – linkėjo mums laisvės, tačiau tuo pat metu paniškai bijojo, kad mūsų laisvė sugriaus „blogio imperiją“, su kuria jie buvo visi draugiškai susigyvenę.

Receptą nuo politinės šizofrenijos tuomet „surašė“ trys sveiki politikai. Ronaldas Reaganas kelis kartus primygtinai sakė – nejokite matyti tai, ką matote, kitaip tariant matykite realų pasaulį, o ne jo šizofrenišką vaizdelį. Tai pirmas žingsnis sveikimo kely. Karolis Wojtyla, dabar jau žinomas kaip Šventasis Jonas Paulius II, kvietė atverti duris tikėjimui, nes, kaip sako Raštas – „tikėjimas pagydė tave“. Margaret Thatcher parodė, kad pamačius ir įtikėjus reikia veikti... tad kaip ir nesudėtinga. Bet liga yra liga.

Taip jau nutiko, kad šiandien dažnai bendrauju su jaunuoliais, kurie savąja Alma mater pasirinko Karo akademiją. Patyriau, kad ne vienas jų tikrai vaikystėje žaidė karą ir tikrai sulaukė priekaištų, kad žaidžia kažkokius svetimus realybei žaidimus. O prisipažinę, kad svajoja būti karininkais sulaukdavo pasiūlymų greit apsigalvoti – specialybė nepelninga, neperspektyvi ir iš viso neturinti ateities.

O dabar, va, kaip gaunasi – gal specialybė bus kaip tik pati reikalingiausia...

The post Dr. Egidijus Vareikis. Šizofrenija (arba praeitą kartą skelbto komentaro tęsinys) appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau atidžiai pažiūrėjus, tiksliai apibrėžti, kuo remiantis taip teigiama, nelabai išeina.

Pavyzdžiui, valdančioji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionių demokratų partija ( TS-LKD) vis vadinama dešiniąja. Vis tik sunku suprasti, kodėl ji priskiriama šiam politiniam sparnui. Tuo, kad deklaruojama užsienio politika yra antirusiška? Tačiau Rusija yra ir bus visoms savo kaimynėms egzistencinė grėsmė, kad ir kokios būtų vieno ar kito veikėjo politinės pažiūros, ši grėsmė niekur nedings.

Politinis atsakas į ją mažai bendra turi su ideologinėmis nuostatomis. Kas būtumėte: kairysis ar dešinysis, ieškosite būdo, kaip atsilaikyti šios grėsmės akivaizdoje. Todėl neįmanoma dešinumo apibrėžti su Rusijos sulaikymo strategijomis.

Taip pat ir kitais atvejais įsižiūrėjus į TS-LKD politiką, sunku aptikti dešinumo bruožų. Štai ekonominė ir socialinė politika yra liberali, švietimo – neomarksistinė. Paprastai, dešinieji turėtų saugoti tradicines vertybes – šeimą, patriotizmą, kūno ir nuosavybės neliečiamybę. Valdant TS-LKD, visos šios vertybės buvo atidėtos į šoną ir tik nedidelė šios partijos dalis bandė prisiminti jas.

Tad kur pasidėjo žymusis Andriaus Kubiliaus apibrėžtas „dešinysis mąstymo pusrutulis“? Tas pats pasakytina ir apie kitus valdančiuosius – liberalus. Per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje buvo tiek asmens laisvės pažeidimų, kiek jų nebūta per visą nepriklausomos valstybės istoriją. Matėme neregėto masto valstybės invaziją į privatų žmogaus gyvenimą. Žinoma, omeny turimas karantino laikotarpis, kai valstybė reguliavo net žmonių kiekį viename automobilyje ar kambaryje. Ką kalbėti apie tokias skaitmenines piliečio kontrolės priemones kaip galimybių pasas?

Pereikime prie opozicinių partijų. Nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) mėgsta save apibrėžti kaip kairę, tačiau šių bruožų jų programinėse nuostatose sunku rasti. Jai vadovauja oligarchas, jos retorikoje ir programoje daugybė nuostatų, kurios būdingos būtent tradicinei dešinei. Kultūrinis paveldas, tradicinės šeimos vertybių apsauga, švietimo svarba, visi šie aspektai yra savi partijoms, kurioms politologai lipdo net kraštutinės dešinės etiketes.

Kita save kairiąja tituluojanti partija - socialdemokratai. Jie, kaip nebūdinga jų kolegoms Vakarų Europoje, itin atsargūs ir nuosaikūs. Senieji socialdemokratai vengia neomarksizmo, nes žino, kad senasis elektoratas, išvydęs visus gender ideologinius pėdsakus, greitai emigruos, pavyzdžiui, pas LVŽS. Dažnai vadovaujamasi aksioma, kurią kažkada, viename interviu, pasakė jų patriarchas Algirdas Brazauskas: kokie mes konservatoriai ar socialdemokratai - visi mes liberalai.

Įdomu pasižvalgyti ir po mažesnes partijas, priskiriamas būtent kraštutinės dešinės politiniam sparnui. Nors jų retorika yra tradicinės dešinės, bet socialinės ir ekonominės nuostatos atspindi kairiąją ideologiją. Čia akcentuojamas valstybės vaidmuo, ribojama kapitalo įtaka, siekiama labiau perdalyti biudžeto lėšas.

Galima teigti, kad Lietuva šiuo požiūriu mažai kuo atsilieka nuo pasaulinių Vakarų civilizacijos tendencijų. Esame akivaizdoje didelių pokyčių, kuomet ideologijos patiria gilumines transformacijas. Ryškėja nauji kapitalo ir jo valdomo pasaulio kontūrai, kas neišvengiamai kelia įtampą mūsų visuomenėse. Šias tampas patiriame kiekvienas savo gyvenimuose ir kasdienybėje. Išgyvename ne tik po-tiesos, bet ir po-ideologijų laikotarpį, kuris pasireiškia metafizine kova dėl asmens orumo. Ideologijos persimaišo, persimaino, praranda apibrėžimus, o tai atsiliepia ir politinės kovos lauke.

Todėl svarbu netapti stereotipinio mąstymo įkaitais, o daug giliau žvelgti į nūdienos politikos veidą. Dešinės, kairės ar mitinio centro sąlygiškumai neturėtų lemti piliečių pasirinkimo, ypač kai kalbame apie stovėjimą prie balsadėžės, kuris neretai būna paklydimas tarp dviejų pušų. Daug svarbiau žvelgti į vertybines pozicijas, bylojančias apie pačių esminių piliečių teisių ir laisvių išsaugojimą. 

The post Tomas Viluckas. Kai nebežinai, kur kairė, o kur dešinė appeared first on LAIKMETIS.

The post Dr. Vytautas Sinica. Apie skandalus olimpiadoje appeared first on LAIKMETIS.

Tolesnius pokyčius galėtų inicijuoti jau nauja valdžia, teigė jis.

„Matome, kad yra dalykų, kuriuos, jeigu socialiniai partneriai pritars, įmanoma padaryti ir priimti dar šią kadenciją“, – antradienį LRT radijui sakė ministras Vytautas Šilinskas.

„Matau, kur galima dar pakeisti ir padaryti geriau, bet to jau nespėtume šioje kadencijoje padaryti. Tai jau būtų ilgesnis laikotarpis, reikia daugiau diskusijų ir daugiau laiko“, – kalbėjo ministras.

Pasiūlymus dėl pokyčių antrojoje pensijų pakopoje antradienį svarstys Vyriausybės, darbdavių ir darbuotojų interesams atstovaujanti Trišalė taryba.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praėjusią savaitę pasiūlė daugiau galimybių laikinai stabdyti pensijų kaupimą šiuose pensijų fonduose, o jį anksčiau laiko nutraukti dėl sunkios progresuojančios ligos ar negalios.

Pensijų kaupimo įstatymo pataisas ministerija parengė po to, kai Konstitucinis Teismas (KT) dar šių metų kovą paskelbė, kad žmonėms turi būti leista pasitraukti iš pensijų fondų dėl svarbių priežasčių, o jas turi nustatyti Vyriausybė bei Seimas.

SADM duomenimis, Lietuvoje aktyviai pensijai kaupia 766 tūkst. žmonių. Antros pakopos pensijų fonduose dabar sukaupta 8,2 mlrd. eurų, iš kurių – 2,4 mlrd. eurų, arba beveik 30 proc. yra uždirbta suma.

The post V. Šilinskas: tolesnius pensijų sistemos pokyčius toliau galėtų inicijuoti jau nauja valdžia appeared first on LAIKMETIS.

Sekuliari visuomenė yra atitrūkusi nuo krikščioniškų švenčių simbolizmo ir reikšmių. Kad ir kaip nemalonu, bet tenka pripažinti, kad tai yra šiuolaikinės visuomenės norma. Visuomet tokiais atvejais vertėtų klausti apie pačių krikščionių/katalikų atsakomybę, kad nesugebama perteikti savo amžininkams ženklų ir simbolių prasmės.

Kuo paprastiems katalikams yra Mergelė Marija? Dažniausiai ji užima garbingą vietą „dangiškoje hierarchijoje“: blogiausiu atveju trečiąją „aplenkdama“ Šventąją Dvasią arba „įsitaiso“ ketvirtoje po Trejybės.

Kita jos „funkcija“ guosti katalikus, nubaustus rūsčiojo Dievo Tėvo. Jei Dievas nedavė, tai ko reikia išprašys Mergelė Marija. Taip ji tampa sentimentalaus ir emocinio pamaldumo objektu.

Tuo pat metu socialiniuose tinkluose pratrūksta diskusijos dėl Marijos vaidmens krikščionių pamaldume. „Ekumeniškai“ nusiteikę protestantai vis dar talžo katalikus, kad šie esą stabmeldžiai, nes garbina ne Dievą, o žmogų. Katalikai kažkaip ginasi ir bando paaiškinti kuo grindžiamas pamaldumas Dievo Motinai. Rezultato nesimato, bet karštos diskusijos kažkam sukelia adrenaliną, ir jaučiasi laimingi pamokę „eretikus“.

Tačiau už viso šito nesusipratimo glūdi slėpinys. Jei suprastume jį, tokiu jis ir nebebūtų. Vis tik Dievo apreiškimas turi būti žmogui protu bent kiek suvokiamas. Žinoma, jo protas negali aprėpti slėpinio, bet geba rasti bent kokius racionalius paaiškinimus.

Dievo apreiškimas turi būti žmogui protu bent kiek suvokiamas.

Pirmiausia, vertėtų paprasčiausiai žinoti, kad niekur Katalikų Bažnyčios liturgijoje į Dievo Motiną nesikreipiama tiesiogiai. Liturginėse maldose ir tekstuose ji yra minima kaip išganymo vyksmo dalyvė. Suprantama, ji yra pati svarbiausia dalyvė, nes ji – tikroji tikinčioji. Marija yra pirmoji tūkstantmečiais besitęsiančioje Bažnyčios kelionėje.

Marija yra būtina, kad turėtume tobulo tikinčiojo paveikslą, vaizdinį. Mums reikia žmogaus, kuris ištvėrė visus iš tikėjimo kylančius išbandymus. Žmogaus, kuriam buvo su kaupu „atlyginta“ už tai, kad jis pakluso tikėjimo galiai, priėmė kiekvieną jo keliamą iššūkį. Todėl į Dievo Motiną žvelgiame kaip į tobulą krikščionę ir griežtai Bažnyčios kontekste.

Žolinės iškilmė primena šį išskirtinį jos vaidmenį. Liaudiškas pamaldumas jai priskiria daugybę titulų, pagerbdamas tokį gyvenimo su Dievu vaisingumą. Šios maldos, giesmės, kreipiniai sukuria pagarbos bei šventiškumo atmosferą.

Būtų didžiulė klaida, kad dėl pasitaikančių perlinkimų, teologinio neraštingumo, baimės sumažinti Dievo šlovę, paleisti į darbą „valymo veiksmus“ bei atsisakyti tokio pamaldumo. Daug prasmingiau yra šviesti Dievo tautą apie ne tik Mergelės Marijos vaidmenį krikščionybėje, bet ir suprantama, paprasta kalba perteikti svarbiausių dieviškų slėpinių prasmes.

Tad Žolinė dar viena proga prabilti apie mūsų visų laukiančią šlovę, kuria būsime vainikuoti pakėlę gyvenimo sunkį ir priėmę jo teikiamas galimybes.   

The post Tomas Viluckas. Kam reikia Žolinės? appeared first on LAIKMETIS.

Kad tokiais atvejais yra pažeidžiamos moterų teisės, jau keletą metų kalbama JAV ir kitose Vakarų šalyse. Merginos tokioms transmoterims pralaimi lengvojoje atletikoje, plaukime, dviračių sporte – o taip pat ir kovos menuose. Pavyzdžiui, daug kalbama apie save moterimi laikančio Fallon Fox pergalės prieš moteris dažniausiai jau pirmame kovos raunde. Prieš transmoterų dalyvavimą moterų sporte yra pasisakiusios ir tokios įžymios feministės kaip Hario Poterio autorė J. K. Rowling ir Sussex‘o Universiteto profesorė Kathleen Stock.

Jei tikrai Imane Khelif būtų transmoteris, pasipiktinimas jos pergale būtų suprantamas. Tačiau neužilgo po šio bokso mačo Tarptautinis olimpinio komiteto prezidentas pareiškė, kad Khelil yra moteris nuo pat gimimo. Rusijos paveikiama Tarptautinė bokso federacija teigė 2022 ir 2023 metais nustačiusi, jog Imane Khelif, o taip pat Taivanio boksininkė Lin Yu-Tin turi XY, t.y. vyrams būdingas chromosomas bei aukštesnį nei moterys testosterono lygį. Šį organizmo savybė suteikia pranašumą prieš moteris, ir todėl varžytis su jomis jai buvo uždrausta. Tad kaip gi čia yra? Ar galima tikėti Tarptautinės bokso federacijos teiginiais? O jei galima, tai ar moteris gali turėti XY chromosomas?

Atsakymas į ši klausimą yra toks: moteris gali turėti XY chromosomas, jei ji kenčia nuo tam tikros „seksualinio vystymosi sutrikimo“ („Disorder of Sexual Development“) formos, vadinamos „nejautrumo androgenams sindromu“ (androgenai yra vyriškumą įtakojantys hormonai, kurių svarbiausias yra testosteronas). Tokiu atveju dėl genetinio sutrikimo kūno ląstelės nereaguoja į testosteroną ir XY chromosomas turintis kūdikis vystosi kaip mergaitė. Jos gimties (lyties) organai atrodo moteriški  (yra makštis, varpa neegzistuoja, nors ją kiek primena padidėjęs klitoris), o paauglystės metais išsivysto krūtys ir kiti moters kūno bruožai. Tačiau taip pat paaiškėja, kad nėra menstruacijų, o ištyrus nerandamos ir kiaušidės. Mūsų dienomis kylant abejonių dėl gimties organų išvaizdos, kūdikiui gimus šis sindromas dažniausiai nustatomas iškart. Sunkiau pasakyti apie situaciją Alžyre prieš du dešimtmečius.

Kodėl Alžyro boksininkė atrodo kaip vyras? Vyriška išvaizda šio Nejautrumo androgenams sindromo paliestiems asmenims yra būdinga tuo atveju, kada nejautrumas yra ne pilnas, o dalinis. Kaip ir pilno nejautrumo androgenams atveju, kūdikis turi moteriškus išorinius gimties organus, tačiau kadangi kūno ląstelės dalinai reaguoja į testosteroną, pastarojo poveikyje tokia mergaitė ir vėliau moteris atrodo kaip vyras. Ji gali turėti ir aukštesnį testosterono koncentracijos lygį negu moterys – tad ir pranašesnė įvairiose sporto rungtyse. Testosteroną tiek pilno, tiek dalinio nejautrumo androgenams atveju gamina šių asmenų kūne esančios sėklidės. Jos išoriškai nėra matomos, kadangi intrauterininio vystymosi eigoje nenusileidžia žemyn, tačiau lieka pilvo ertmėje arba kirkšnyje.

Klausimas ar gali žmogus, turintis XY chromosomas laikyti save moterimi iš esmės yra nekorektiškas. Pilno nejautrumo androgenams paliestos moterys dažniausiai nekvestionuoja savo moteriškos tapatybės ir nenori keisti gimties į vyrišką. To daryti nenori, kaip pažymima amerikiečių diagnostiniame žinyne DSM 5, ne tik turintys nejautrumo androgenams, bet ir kitas seksualinio vystymosi sutrikimo formas išgyvenantys žmonės (pvz. Kleinefelterio, Turnerio sindromus, Įgimtą antinksčių hiperplaziją etc.) Tuo tarpu didžioji dauguma transgender  asmenų, dabar pas mus vadinamų translyčiais, skirtingai nuo patiriančių seksualinio vystymosi sutrikimą, yra fiziškai sveiki vyrai arba moterys.

Tiesa, tam tikrų klausimų dėl Imane Khelif varžymosi su moterimis išlieka. Dėl sėklidžių veiklos testosterono lygis jos organizme gali būti panašus į tą, kuris yra būdingas vyrams. Tačiau laikyti jos vyru nėra galima, ir klausimas, kokia testosterono koncentracija yra leistina moterų sportininkių organizme tenka sporto organizacijų kompetencijai. Jis nėra paprastas, kadangi yra ir kitų seksualinio vystymosi sutrikimų – kaip, pavyzdžiui, įgimta antinksčių hiperplazija – kurių metu mergaitės turi aukštesnį testosterono lygį.

Beje, Tarptautinis olimpinis komitetas padarė žingsnį, kurio rezultate transmoterys – t.y vyrai, galvojantys, jog jie yra moterys – olimpiadoje varžytis su moterimis negali. Komitetas šiuo klausimu suteikė sprendimo teisę tarptautinėms įvairių sporto šakų organizacijoms: lengvosios atletikos, plaukimo. Visos jos pasisakė prieš „transmoterų“ varžymąsi su moterimis. Tai reiškia, kad Tarptautinis olimpinis komitetas apgynė moterų teises. Tad Paryžiaus olimpiadoje matome požiūrių išsiskyrimą: nors olimpiados organizatoriai atidarymo ceremonijoje propagavo „nebinarinės“ bei kitokias seksualines tapatybes, sporto valdžia vyrams varžytis su moterimis neleido.

Į LRT aktualijų studiją praeitą savaitę buvo pakviesti tie pasipiktinę moterų teisių pažeidimu pašnekovai, kurie iš pradžių galvojo, jog Imane Khelif yra „transmoteris.“ Jie buvo sugėdinti dėl  patikėjimo šia melagiena. Melagiena buvo skleidžiama Rusijos įtakojamos Tarptautinės bokso federacijos, tad buvo keliamas klausimas, kaip jie ir kiti žinomi žmonės buvo tokie naivūs. Kaip žinia, Rusija aršiai pasisako prieš transgender teises ir vaizduojasi esanti pasaulio moralės gelbėtoja. Tačiau nėra teisinga manyti, kad moterų teisių pažeidimas, kada jos priverstos varžytis su transmoterimis yra „rusiškas“ argumentas. Rusija nesukuria, tačiau tik naudojasi Vakarų susiskaldymu šioje srityje. Vargu ar moterų teisių atstovės J.K. Rowling, K. Stock, seksologė Debra Soh ir kitos ginančios tiesą, kad žmogaus gimtį nulemia ne jo nuomonė, bet biologija, yra rusų propagandos aukos. Arba tokios yra tos homoseksualios orientacijos moterys, kurios nesutinka seksualiai santykiauti su vyriškas genitalijas išsaugojusiomis „transmoterimis“, kurios mano dabar tapusios lesbietėmis. Tačiau klausant laidą susidarė įspūdis – labai prašau atleisti, jei klystu - kad  aštri kritika pasisakiusiems už moterų teises  buvo skiriama ne tiek dėl to, kad jie patikėjo, jog Imane Khelif yra „transmoteris“, tačiau labiausiai todėl,  kad jie pasisakė prieš „įvairovę“.

Tačiau nėra teisinga manyti, kad moterų teisių pažeidimas, kada jos priverstos varžytis su transmoterimis yra „rusiškas“ argumentas.

Juk olimpiados atidaryme triumfavo DEI – „dievų“ ideologija (akronimas DEI anglų kalboje aiškinamas kaip „diversity, equity, inclusion“ – „įvairovė, lygybė, įtraukumas“, o lotyniškai, kaip žinia  – „dievai“). Bakchas ir panašūs taip lėbavo prie Paskutinės vakarienės stalo, kad net Friedrichas Nietsche, niekinęs racionaliąją Vakarų tradicijos dalį ir apdainavęs bakchanalijų didybę, matyt, vartėsi karste iš džiaugsmo. Sporto federacijoms tyliai neleidus olimpiadoje transmoterims varžytis su moterimis, nors kai ką mėginta priskirti „įvairovės“ kategorijai. Pavyzdžiui, amerikiečių bėgikę Nikki Hiltz, kuri skelbiasi esanti „nebinarinė“ ir „transgender“. Geriau pagalvojus, šios dvi sąvokos viena kitai prieštarauja, o bent jau iš to, ką galima sužinoti, Nikki Hiltz yra homoseksualios orientacijos moteris. „Tik“...

„Aktualijų“ laidoje buvo ir kitų įdomių dalykų. Biomokslų specialistas paaiškino, jog XY chromosomos dar nereiškia, kad žmogus turi būti vyras. Mat jei genas, nulemiantis gimtį, iš Y chromosomos sudėtingų biologinių procesų metu pereina į X chromosomą, kūdikis motinos įsčiose vystosi kaip mergaitė. Tad laidoje iškilo klausimas, kad gal ir joje dalyvaujančios moterys turi XY chromosomas? Į tai mokslininkas atsakė, kad visko gali būti. Įspūdinga žinia! Vadinasi tie, kurie rėmėsi genetika kaip paskutiniu argumentu, kad ne žmogaus savijauta, o biologija nulemia jo arba jos gimtį, klysta! Genai nelabai ką nulemia, ir triumfuoja „įvairovė“ – moterys, turinčios XX chromosomas, kitos – XY chromosomas, vyrai, turintys XX chromosomas...

Mitas, kad „gimtis (lytis) yra spektras“ – t.y. kad yra daugybė žmonių, kurie yra nei vyrai, nei moterys, arba ir vyrai, ir moterys, arba „nebinariniai“ etc. – jau yra paveikęs ir dalies mokslininkų pažiūras. Tokia pažiūra yra gender  ideologijos svajonė: gimtis, kaip sako šios ideologijos grandė Judith Butler, yra tapsmas ar niekada nesustabarėjanti  transformacija. Šią idėją mėginama įrodyti ir pasitelkiant žinias apie intersex asmenis. Mokslinis jų būklę aprašantis terminas yra mūsų aukščiau paminėtas „seksualinio vystymosi sutrikimas“. Dalis šių sutrikimų, tai tiesa,  apima net tas būkles, kuriose XY chromosomos nenulemia vyriškumo. Tačiau ideologijos teiginiai nepamini dviejų problemų: viena jų yra tokia, kad šios būklės yra rimti sveikatos sutrikimai, kurie reikalingi gydymo hormonais arba chirurginėmis operacijomis (pavyzdžiui, iš XY moterims reikalinga pašalinti nenusileidžiusias sėklides, kurios yra linkusios suvėžėti); antroji – tokios būklės yra ypatingai retos, nes 99.98 procentai žmonių seksualinio vystymosi sutrikimų nėra paliesti. Tad Lietuvos ir kitų šalių damos (atleiskite už tokį „seksistinį“ terminą...) gali nusiraminti (o gal kai kas nuliūsti?...): išskyrus labai retomis ligomis sergančiąsias, jų 23-oji chromosomų pora yra XX. Biologija ideologijos puolimą atlaiko. Net jei Imane Khelif nėra„trans“moteris.

The post Dr. Gintautas Vaitoška. Ar Imane Khelif yra vyras? Medicininių subtilybių mėgėjams appeared first on LAIKMETIS.

Jei būčiau griežtas ir laikyčiausi taisyklių, tai sakyčiau, kad nežinau ir žinoti nenoriu, kiek medalių olimpiadoje gavo Kinija ar Lietuva; sakyčiau, kad nėra čia ko džiaugtis, kad lietuviai laimėjo ženkliai daugiau nei latviai ir estai kartu paėmus. Tai nesiskaito.

Pagal formaliai galiojančią chartiją olimpinės žaidynės yra sporto renginys, kuriame varžosi atletai, norintys ir gebantys garbingose varžybose parodyti savo išskirtinius sugebėjimus. Varžosi ne valstybės, ne vėliavos, ne regionai, o tiesiog sportininkai. Tačiau niekas taip neintriguoja, kaip vis dar neoficialia vadinama valstybių suvestinė pagal gautų medalių skaičių. Ir medalio laimėtojas būtinai bėgioja su savo valstybės vėliava… Iš esmės tai niekis ir visai ne sportas, valstybės labai nevienodos savo dydžiu bei tradicijomis, valstybės šiandien sporto žvaigždes gali pirkti ir parduoti, kaitalioti pilietybes bei lytis, sportininkai neretai treniruojasi ir finansinę paramą gauna labai toli nuo formaliosios tėvynės (nugirdau, kad lietuviškoji olimpinė komanda ir jos „stafas“ kalba net septyniomis kalbomis…). Taigi, toks tas sportas, jame vis daugiau lytinių ir politinių nesusipratimų, organizatorių ir dalyvių elgesys kelia visokius kultūrinius ir ideologinius šokus, apie kuriuos ir „Laikmetis“ netylėjo.

Taigi, nors olimpiadose dalyvauja sportininkai, jų vyksmą didele dalimi organizuoja politikai. Rusai visai ne pirmi, baudžiami olimpinėmis bausmėmis. 1916 metais olimpiada turėjo vykti Berlyne, tačiau nevyko, nes prasidėjo karas. 1920 metų olimpiada buvo numatyta Budapešte, tačiau Vengrija, kaip kare pralaimėjusi šalis, buvo nubausta – žaidynės perkeltos į Belgijos Antverpeną. Dar daugiau – Vokietijai, Austrijai, Vengrijai, Bulgarijai ir Turkijai iš viso uždrausta dalyvauti iki 1925 metų. Po Antro pasaulinio karo Japonijai ir Vokietijai uždrausta varžytis 1948 metų olimpiadoje. Atmintinos 1936 metų Berlyno žaidynės vyko nacizmo pakilimo ženkle, nors nutarimas rengti olimpiadą Berlyne priimtas dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią. Beje, pats JAV olimpinis komitetas pašalino iš komandos ir kelis žydų kilmės atletus, idant nenervuoti vokiečių, o Prancūzijos sportininkai sveikino žiūrovus “romėnišku” gestu labai primenančiu kanoninį nacių pasisveikinimą. Rasiniai klausimai palietė ir Afrikos šalis: dėl apartheido politikos 1972 metais „raudoną kortelę“ gavo Pietų Rodezija, o Pietų Afrika nedalyvavo olimpiadose iki pat 1996 metų.

Sporte, kaip ir politikoje, yra toks populiarus žodis – boikotas. Pirmą kartą bandyta boikotuoti minėtas 1936 metų Berlyno žaidynes dėl jau minėtos nacistinės politikos - Ispanijos kairioji vyriausybė sportininkų nesiuntė, boikoto galimybę svarstė ir amerikiečiai bei prancūzai, tačiau galiausiai nutarė “atskirti” sportą nuo politikos ir dalyvauti. Maskvos olimpiadą siūlyta boikotuoti dėl SSSR bandymo „tvarkyti“ Afganistaną. Manoji kartą gerai prisimena, kad su ta Maskva ne viskas buvo taip „švariai“. Daugelis Vakarų valstybių, neva, nedalyvavo, bet leido savo sportininkams rungtis, prisidengiant tautinių olimpinių komitetų vėliavomis. Kokie nors belgai ar skandinavai formaliai neatstovavo savo šalių, realiai juk buvo jų finansuojami ir gavo valstybines premijas. Galiausiai šiandieninėse istorinėse medalių suvestinėse, jų gautieji apdovanojimai įskaitomi į šalies pasiekimus, tad ta balta vėliava ne tokia ir balta, visai teisūs sakantys, kad individualūs rusų/gudų dalyviai olimpiadoje vis tiek yra tikri rusai ar gudai

1956 metais olimpiadą boikotavo Egiptas, Irakas bei Libanas dėl karo Sueco kanalo zonoje, o Nyderlandai, Ispanija bei Šveicarija dėl Sovietų invazijos į Vengriją. Beje, Sovietų Sąjungai tai buvo pirmasis pasirydymas žaidynėse. Anksčiau SSSR net ir kviečiama, atsisakydavo dalyvauti, tad iš esmės boikotuodavo olimpiadą, oficialiai žaidynes laikydami buržuazine atgyvena. Sovietinė spartakiada (beje ne nuo žodžio sportas, o nuo žodžio – Spartakas – vergų sukilimo vado) kur kas svarbiau nei buržuazinis Olimpo kalno dievų minėjimas. 1964 metais Tokijuje dėl regiono politinių priežasčių atsisakė dalyvauti Indonezija ir Šiaurės Korėja, 1976 metais 22 Afrikos valstybės atsakė dalyvauti todėl, kad Naujosios Zelandijos regbininkai, lankėsi ir žaidė Pietų Afrikoje.

Pokario dešimtmečiais žaidynėse buvo bandomas spręsti ir Kinijos reikalus - kas yra tikra, o kas – netikra Kinija. 1972 metu Monrealio olimpiadą boikotavo ne tik KLR, bet ir Taivanas, nes Kanada nenorėjo Taivano pripažinti Kinijos Respublikos vardu. Taivaniečiams siūlyta dalyvauti ne Kinijos, o kažkokio sunkiai suvokiamo “kinietiško Taipėjaus” pavadinimu. Tačiau noras gauti medalį nugalėjo. Tiek to, tebūnie kinietiškas Taipėjus, toks jis yra ir šiandien. Kinijos klausimai tuo nesibaigė. Prieš Pekino olimpiadą bandyta pagrobti ar užgesinti olimpinį deglą, o kaip kurių didžiųjų valstybių vadovai atsisakė dalyvauti žaidynių atidaryme, nors pačios olimpiados ir neboikotavo. Tai jau ne Taivano, o Tibeto reikalai… Būta ir teroro aktų ir dar daug ko, tad Paryžiaus olimpiados organizatoriams rūpesčių nestigo. O dar ir visokie meniniai/nemeniniai nesusipratimai. Tad visa ta „nemedalinė“ olimpiadų istorija išties įdomi, ir viso čia į trumpą tekstą nesudėsi. Pridursiu kuklų pastebėjimą, kad nedemokratiškos šalys (naciai, sovietai jugoslavai… kinai bei rusai), kuriam laikui praėjus, patiria didelius politinius sukrėtimus. Čia toks penas refleksijai…

O jei jau neoficialiai, tai džiaugiuosi lietuvių pasiekimais, ir net labai. Pasakysiu, esame labai sportiška šalis. Jei nepatingėsite paskaičiuoti, kiek olimpinių medalių vidutiniškai tenka, pvz., milijonui gyventojų, pamatysite, kad mūsų nepilni „trys milijonai“ yra sportiškiausių šalių elite. Tad, sveikinu.

O tas Paryžius… kaip sakė, tikrai vertas Mišių. Tik gal su gailestingumo elementais.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Olimpo dievų kaprizai ir nemedalinė olimpiada appeared first on LAIKMETIS.