2021 m. kovo 5 d. popiežius išvyko į Iraką, įgyvendindamas šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II svajonę aplankyti Abraomo žemę - chaldėjų Urą. Ten jis susitiko su religiniais lyderiais, kad pasmerktų fundamentalistus.

„Mes, tikintieji, negalime tylėti, kai terorizmas piktnaudžiauja religija“. Popiežius Pranciškus taip pat susitiko su įtakingiausiu pasaulyje musulmonų šiitų lyderiu Ali al-Sistani, kuris jam pasakė, kad Irako krikščionys turi visas tas pačias teises kaip ir kiti piliečiai.

Mes, tikintieji, negalime tylėti, kai terorizmas piktnaudžiauja religija.

Popiežius buvo pastebimai sujaudintas lankydamasis Mosule, viename iš ISIS sugriautų miestų. „Brolystė yra stipresnė už brolžudystę. Viltis yra galingesnė už mirtį. Taika yra galingesnė už karą“, - kalbėjo Pranciškus.

Jis taip pat apsilankė Karakose, į kurį sugrįžo mažiau nei pusė krikščionių bendruomenės, iš pradžių pabėgusios iš miesto. Grįžęs į Romą, jis šventė Mišias, skirtas krikščionybės Filipinuose 500 – ųjų metų sukakčiai paminėti.

Popiežius taip pat priėmė keletą valstybinių vizitų. Jis džiaugėsi galėdamas susitikti su Portugalijos prezidentu Marcelo Rebelo de Sousa (Marcelo Rebelo de Suza) ir papasakoti jam apie savo kelionę į Iraką. „Kokia nuostabi kelionė, bet varginanti... Ir aš vis dar ne visiškai atsigavau“, - pasakojo jis.

Brolystė yra stipresnė už brolžudystę. Viltis yra galingesnė už mirtį. Taika yra galingesnė už karą.

Jis taip pat priėmė Ukrainos ministrą pirmininką Denisą Šmyhalį. Kovo mėnesį Vatikanas paskelbė pareiškimą, kuriame paaiškino, kodėl negalima palaiminti tos pačios lyties porų. „Tai nereiškia, kad jų neturime lydėti mes ir parapijų žmonės. Noriu primygtinai pabrėžti, kad niekas, niekas niekada neturi likti nuošalyje nuo Bažnyčios pastoracinės globos, meilės ir rūpesčio“, - teigė Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektas Kevin Farrel (Kevinas Farrelis).

Dėl pasaulinės ekonominės krizės kovo mėnesį popiežius Pranciškus nusprendė 10 proc. sumažinti Romos kurijos kardinolų atlyginimus. Aukštųjų pareigūnų atlyginimai buvo sumažinti 8%, o Vatikane dirbančių kunigų ir vienuolių algos sumažėjo 3%.

Kovo mėnesį popiežius užbaigė malda už savižudžio sprogdintojo išpuolio Indonezijos katedroje, per kurį buvo sužeista 14 žmonių, aukas.

„Melskimės už visas smurto aukas, ypač už šio ryto išpuolio Indonezijoje, prie Makasaro katedros, aukas“, - meldėsi popiežius. Tuo metu apsaugos kamerų įrašai užfiksavo žiauraus išpuolio per Verbų sekmadienio mišias momentą.

The post 2021 m. kovo mėn: popiežiaus Pranciškaus istorinė kelionė į Iraką appeared first on LAIKMETIS.

Kassavaitinės audiencijos metu 84-erių pontifikas aptarė praėjusią savaitę vykusį įtemptos darbotvarkės trijų dienų vizitą, kurio metu popiežius keliavo po Iraką, kad padrąsintų persekiojamus krikščionis ir ištiestų alyvų šakelę šiitams.

„Po šio vizito mano siela kupina dėkingumo – dėkingumo Dievui ir visiems, kurių dėka [šis vizitas] įvyko“ – sakė popiežius, cituodamas politinius ir religinius lyderius.

Tarp jo paminėtųjų buvo religinis šiitų lyderis didysis ajatola Ali Sistani (Ali Sistanis), „su kuriuo turėjau neužmirštamą susitikimą“, sakė pontifikas.

Jis taip pat sakė, jog iš pirmų lūpų išgirdo apie „neužgijusias žaizdas“, kurias sukėlė smurtas, dešimtmečius persekiojęs Irako krikščionių bendruomenes.

„Tuo pačiu metu mačiau džiaugsmingą Kristaus idėjų priėmimą“, – sakė jis.

„Irako žmonės turi teisę gyventi taikiai. Jie turi teisę atgauti orumą, kuris jiems priklauso“, – tęsė popiežius.

Jis pasmerkė „baisingą“ karą ir pridėjo: „Aš klausiu savęs: kas tiekia ginklus teroristams? Kas juos parduoda teroristams šiandien?“

„Jie kariauja ir kitur, pavyzdžiui, Afrikoje, ir tai yra klausimas, kurio atsakymą norėčiau sužinoti“, – sakė pontifikas.

Vis dėlto Šventasis Tėvas pridūrė, kad irakiečiai „uoliai stengiasi atsikurti. Musulmonai kviečia krikščionis sugrįžti, ir kartu jie atstato bažnyčias bei mečetes. Brolybės ten esama.“

The post Popiežius padėkojo irakiečiams už svetingumą ir palinkėjo taikos appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius prisipažino, kad nuvykęs į Mosulą, sustojęs prie sugriautos bažnyčios jis liko be žado. Sugriautos ne tik bažnyčios, bet ir mečetės, daugybė nužudytų žmonių, išniekintų, vergėmis paverstų moterų. Neįtikėtinas žiaurumas. Žiūrėjau į griuvėsius, ir tą akimirką negalėjau ištarti nė žodžio, sakė Pranciškus.

Popiežius prisipažino, kad nebuvo lengva priimti sprendimą keliauti į Iraką, ypač dėl vis dar labai sudėtingos vidinės šios šalies padėties, kurią dar labiau apsunkina pandemija. Popiežius priminė pagrindinius etapus, subrandinusius jo sprendimą ryžtis keliauti, paminėjo pakalbius su Irako diplomatinių atstovybių prie Šventojo Sosto ir Italijoje vadovais, vyskupų ir prezidento kvietimus. Tačiau svarbiausias buvo susitikimas su Nadia Murad. Popiežiaus sakė, kad jis perskaitė šios moters jazidės knygą, kurioje ji pasakoja apie žiaurumus, kuriuos patyrė patekusi į Islamo valstybės teroristų nelaisvę. Galiausiai ji ir asmeniškai aplankė popiežių. Ilgai galvojau, sakė Pranciškus, kol galiausiai, pasvėręs visus argumentus, nusprendžiau keliauti. Jaučiau, kad mano pareiga leistis į šią tikėjimo ir atgailos piligrimystę.

Per spaudos konferenciją daug dėmesio skirta popiežiaus susitikimui su Irako šiitų lyderiu ajatola Al-Sistani. Ar tikimasi ir musulmonus šiitus įtraukti į dialogo ir brolybės kūrimo procesą, kuris prasidėjo prieš dvejus metu paskelbus Abu Dabio dokumentą? Popiežius atsakė, kad tikrai apie Abu Dabio dokumentą galima kalbėti kaip apie pirmą žingsnį, po kurio seka ir kiti. Abu Dabio dokumentas, kaip ir vėliau paskelbta enciklika „Fratelli tutti“, yra svarbūs dokumentai, skelbiantys brolybę.

Popiežius sakė, kad šioje dvasioje jis aplankė ir ajatolą Al-Sistani – išmintingą žmogų, Dievo žmogų. Pranciškus paminėjo šiitų lyderio žodžius, kad kaip kūriniai visi žmonės yra lygūs, o kaip tikintieji – broliai ir seserys. Kad mes suvoktume save kaip brolius ir seseris, yra reikalingas tam tikras procesas, kuris apima ir kultūrą. Popiežius paminėjo mūsų, krikščionių, nueitą kelią – atsiminkime Trisdešimties metų karą ar Šv. Baltramiejaus naktį. Kaip labai pasikeitė mūsų mąstysena. Mūsų tikėjimas veda į brolybę. Jėzus mums apreiškė meilę ir jo meilė mums įkvepia brolybę. Tačiau prireikė šimtmečių, kad mes tai gerai suvoktume. Mes, žmonės, esame broliai ir seserys. Turime ugdyti ir brolybę tarp religijų. Vatikano II Susirinkimas buvo svarbus žingsnis šia linkme. Tuo tikslu buvo įkurtos ir bažnytinės institucijos – Krikščionių vienybės taryba ir Tarpreliginio dialogo taryba. „Tu esi žmogus, tu esi Dievo vaikas, tu esi mano brolis. Taškas!“, – pasakė Pranciškus.

Mes, žmonės, esame broliai ir seserys. Turime ugdyti ir brolybę tarp religijų.

Popiežius sakė, kad jis gerai žino, jog tokia laikysena sulaukia kritikos. Sakoma, kad popiežius – ne drąsus, bet neatsakingas, kad tai, ką jis daro, nesuderinama su katalikų doktrina, kad tai erezija, kad negalima taip rizikuoti. Tačiau, sakė popiežius, tokius sprendimus aš visada priimu melsdamasis, kalbėdamasis, klausdamas patarimo, apmąstydamas. Tai ne kaprizai, bet linija, kurios moko Susirinkimas.

Per pokalbį su žurnalistais paminėtas ir popiežiaus susitikimas su Alano Kurdi – nuskendusio migranto berniuko –  tėvu. Visą pasaulį apskriejusi nuskendusio berniuko nuotrauka – tai žmonių nejautrumo, mirštančio žmoniškumo, mūsų laikų nelaimių simbolis. Migracijos sukeltos problemos turi būti sprendžiamos iš dviejų perspektyvų – žmonės turi teisę migruoti ir turi teisę nemigruoti. Užtikrinti teisę nemigruoti – tai padėti šalims spręsti sunkumus, kurie tampa migracijos priežastimis. O kai kalbama apie žmones, kurie migruoja bėgdami nuo skurdo ir mirties, tai pagrindinis raktažodis, kuriuo turi vadovautis migrantų priėmimo politikos, turi būti integracija. Popiežius paminėjo du kraštutinius pavyzdžius – Belgijoje migrantų gete užaugusius jaunuolius, kurie prieš kelerius metus įvykdė teroristinius pasikėsinimus, ir Švedijoje sutiktą ministrę, kuri užaugo į šalį atvykusių migrantų šeimoje. Šie du pavyzdžiai rodo, ką reiškia integracija.

Galiausiai spaudos konferencijos metu kalbėta ir apie galimas kitas popiežiaus keliones. Pirmiausia paklausta, kodėl jis vis dar neaplankė savo gimtosios Argentinos. „Atsakysiu su tam tikra doze ironijos“, – sakė Pranciškus, – „Argentinoje praleidau 76 metus. Tai gal užtenka?“ O rimtai, tai du kartus buvo planuojama įtraukti Argentiną į kelionių programą. Dabar, kai tik bus tam tinkamos sąlygos, vėl galvojama apie kelionę į pietų Braziliją, Urugvajų ir Argentiną, kad niekas nesakytų, kad popiežius bijo sugrįžti į tėvynę.

Šia proga popiežius prasitarė, kad yra rengiama kelionė į Budapeštą. Pranciškus turėtų aukoti Tarptautinio eucharistinio kongreso uždarymo Mišias. Tai nebūtų kelionė į Vengriją, o tik trumpas vizitas Budapešte ir dalyvavimas kongreso uždaryme. Netoli nuo Budapešto yra ir Bratislava, tik dvi valandos automobiliu. Tai kodėl gi neaplankius ir Slovakijos? Taip savaime atsiranda idėjos...

The post Pranciškus: „Argentinoje praleidau 76 metus. Tai gal užtenka?“ appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Irako Nadžafo mieste buvo susitikęs su didžiuoju ajatola Ali al Sistani (Ali Sistaniu) – vienu įtakingiausių pasaulio šiitų dvasininkų. Šis susitikimas bus svarbus žingsnis gilinant ryšius su šiitais musulmonais, kurie Irake, remiantis kai kuriais vertinimais, sudaro daugumą, o pasaulyje – mažumą.

Tai buvo pirmoji popiežių kelionė į Iraką.

„Popiežiaus vizitas Irake buvo labai geras ir svarbus“, – spaudos konferencijoje sakė Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Saeedas Khatibzadeh (Saidas Chatibzada).

Sąlygas šiai „konstruktyviai kelionei“ sudarė „ramus ir saugus Irakas“, sakė jis.

S. Khatibzadeh komentarai yra pirma šiitiško Irano pareigūnų reakcija į vizitą.

„Irakas su irakiečių drąsa, [religinių] autoritetų išmintimi ir tyru krauju, pralietu ekstremizmo bei užsienio sąmokslų akivaizdoje, dabar pasiekė saugumą“, – pridūrė jis.

Teheranas, turintis sąjungininkų Irako valstybės remiamose sukarintose pajėgose „Hashed al Shaabi“, padėjo irakiečių kariams kovoti su sunitų džihadistų „Islamo valstybe“ (IS).

Irakas pergalę prieš IS paskelbė 2017 metų pabaigoje.

„Susitikimas su... ajatola al Sistani pats savaime pademonstravo tarpreliginį dialogą ir religijų artumą“, – sakė S. Khatibzadeh.

Jis pažymėjo, kad susitikimas perteikė „ne ką kita, o dialogo, taikos ir draugystės tarp religijų, bendradarbiavimo tarp civilizacijų žinią, ne taip kaip tie, kas siekia smurto ir kraujo liejimo“.

Nors yra Irano pilietis, A. al Sistani laikomas Irane vyraujančios „Wiliyat al Faqih“ (teologų jurisprudentų vadovavimo) doktrinos kritiku, manoma, kad jis teikia pirmenybę religijos ir valstybės atskyrimui.

Penktadienį Bagdade popiežius paragino nutraukti smurtą ir ekstremizmą, kvietė Irako pareigūnus labiau kovoti su korupcija.

Pranciškaus vizitą Irake pozityviai vertino ir daug Irano žiniasklaidos priemonių.

The post Irano pareiškimas: popiežiaus vizitas Irake buvo „geras ir konstruktyvus“ appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus pirmadienį užbaigia savo istorinę kelionę po Iraką, per kurią siekė suteikti vilties marginalizuojamai šios šalies krikščionių mažumai savo mintimis apie sambūvį, atleidimą ir taiką.

Su pontifiku ir jį lydėjusia delegacija ruošiamasi atsisveikinti per ceremoniją Bagdado oro uoste. Iš ten jis išskris atgal į Romą po keturias dienas trukusio vizito penkiose Irako provincijose.

Pranciškus ragino irakiečius gerbti socialinę įvairovę kiekviename žingsnyje – nuo pietinio Nadžafo miesto, kur įvyko jo istorinis susitikimas su įtakingu šiitų dvasininku didžiuoju ajatola Ali al Sistani (Ali Sistaniu), iki šiaurinės Ninevijos, kur Šventasis Tėvas susitiko su krikščioniais, nukentėjusiais nuo džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ siautėjimo, ir išklausė jų tragiškus pasakojimus.

Žmonės, norėję nors prabėgomis pamatyti Šventąjį Tėvą būriavosi visur, kur lankėsi Pranciškus – taigi, buvo nerimaujama, kad susidarys palankios sąlygos pandeminiam koronavirusui plisti. Tik nedaugelis tikinčiųjų dėvėjo kaukes, ypač per Pranciškaus viešnages šiaurės Irake sekmadienį. Tos dienos pabaigoje pontifikas aukojo mišias po atviru dangumi viename stadione, kur buvo susirinkę beveik 10 tūkst. žmonių. Per vizitą buvo imtasi griežtų saugumo priemonių, dauguma renginių buvo griežtai kontroliuojami.

Prieš kelionę visuomenės sveikatos ekspertai reiškė susirūpinimą, kad gausūs susibūrimai gali tapti koronaviruso „superplatinimo“ akcijomis šalyje, kur ir taip prastėja epidemiologinė padėtis ir paskiepyta labai nedaug gyventojų. Popiežius ir jo delegacijos nariai buvo imunizuoti, o daugelis irakiečių – dar ne.

Irakas šiuo metu grumiasi su nauja susirgimų banga, kurią sukėlė užkrečiamesnė koronaviruso atmaina, pirmąkart aptikta Jungtinėje Karalystėje. Irakiečių Sveikatos apsaugos ministerija šeštadienį užregistravo 4 068 naujus užsikrėtimo atvejus – gerokai daugiau, palyginti su sergamumo lygiu šių metų pradžioje. Protrūkis iki šiol pareikalavo 13 500 gyvybių, o užsikrėtė iš viso 720 tūkst. žmonių.

Kovo 7 d., 16:05

Sekmadienio popietės šventosiose Mišiose Irako Kurdistano autonominio regiono sostinės Erbilio stadione vyko popiežiaus Pranciškaus ir Irako krikščionių susitikimas, kuriame dalyvavo daugiausiai žmonių.

Galima priminti, kad Irako Kurdistanas atsispyrė ISIS islamistinės teroristinės organizacijos spaudimui ir tapo prieglobsčiu dešimtims tūkstančių krikščionių iš Mosulo ir Ninevės lygumų. 2017 metais sumušus ISIS dalis krikščionių grįžo į savo namus, tačiau dalis nusprendė savo ateitį susieti su Erbiliu. Stadionas, kuriame įvyko paskutinysis didelis popiežiaus vizito Irake susitikimas, yra dedikuotas Fransui Hariri, pirmajam Erbilio gubernatoriui krikščioniui, kuris žuvo nuo pasikėsintojo rankos 2001 metais. Beveik 30 000 žmonių talpinančiame stadione laikantis sanitarinių normų buvo apie 10 000 dalyvių. 

Trečiojo gavėnios sekmadienio Mišių homilijoje popiežius Pranciškus dar kartą kreipėsi į krikščionis irakiečius, kviesdamas ir mokydamas, kaip gyventi pagal Evangelijos, o ne pagal pasaulio logiką. 

Kristus yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“, moko apaštalas Paulius (žr. 1 Kor 1, 24). Ši galybė pasireiškė gailestingumu ir atleidimu, o ne jėgos demonstravimu, valios primetimu iš aukšto, neprilygstamais įrodymais.

„Kaip lengva įkliūti į manymo, jog turime kitiems įrodyti, kokie stiprūs, kokie sumanūs esame, spąstus... Į netikrų, tačiau saugumo jausmą teikiančių Dievo atvaizdų darymosi spąstus“, – sakė popiežius. – „Iš tiesų yra priešingai, mums reikia tos Dievo galios ir išminties, kurią Jėzus apreiškė ant kryžiaus.“

Mūsų žaizdos buvo išgydytos Jėzaus žaizdomis, pažymima apaštalo Petro laiške. Daugybė žmonių Irake yra sužeisti karo ir smurto, tai regimos ir neregimos žaizdos. Dažnai norisi į tai reaguoti su žmogiška jėga, su žmogiška išmintimi. Bet Jėzus rodo kitą kelią – Jis pats juo ėjo ir kviečia mus sekti. 

Sekmadienio Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus iš šventyklos išvaikė pinigų keitėjus ir kitus prekiautojus. Kodėl jis ryžosi tokiam stipriam, tokiam provokuojančiam gestui? Nes jis buvo Dievo siųstas nutyrinti, apvalyti šventovę – ne vien pastatytą iš akmenų, bet ir ypač esančią mūsų širdyse. Jėzus nenorėjo, kad jo Tėvo namai būtų turgavietė, panašiai jis linki, kad ir mūsų širdis nebūtų sumišusi, pilna betvarkės. 

Širdį reikia išvalyti, sutvarkyti, nutyrinti. Nuo ko? Nuo ją purvinančių melagienų, nuo veidmainystės dvigubumo. Pas visus tokių dalykų esama, tai širdį sargdinančios ligos. Taip pat turime išsivalyti apgaulingą saugumą, kuris tikėjimą į Dievą tarsi turguje iškeičia į laikinus dalykus, akimirkos patogumus. 

„Reikia, kad iš mūsų širdžių ir iš Bažnyčios būtų iššluota nelemta galios ir pinigų įtaka. Kad išvalytume širdį, turime susipurvinti rankas: jaustis atsakingais ir nelikti žiūrėti, kai brolis ir sesuo kenčia“, – sakė popiežius Pranciškus. Tačiau nesame, pabrėžė jis, pajėgūs tai padaryti vieni, mums reikia Jėzaus, kuris turi galią įveikti mūsų blogybes, išgydyti mūsų ligas, atstatyti mūsų širdies šventovę. „Kaip aš gyvas, nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“, – pranašo Ezekielio lūpomis sakė Viešpats (žr. Ez 33, 11). Viešpats nenori, kad mirtume savo nuodėmėse, jis nori, kad gyventume ir būtume Jo meilės šventove, broliški, atidūs kitiems, gailestingi. 

Jėzus ne vien išvaduoja mus iš nuodėmių, bet ir padaro savosios galybės ir išminties dalininkais. Jis išlaisvina mus iš būdo suvokti tikėjimą, šeimą, bendruomenę skaldančiu, supriešinančiu, dalį žmonių atskiriančiu būdu, pakeičia jį tokiu, kuris leidžia Bažnyčiai ir visuomenei būti atviroms, atidžioms broliams ir seserims, kurie stokoja. 

„Bažnyčia Irake su Dievo malone daug padarė ir daro, kad, rodydama Kristaus gailestingumą ir atleidimą, ypač labiausiai stokojantiems, skelbtų šią nuostabią kryžiaus išmintį. Daugelis iš jūsų, patys patirdami didelių sunkumų ir nepriteklių, pasiūlėte konkrečią pagalbą ir solidarumą vargšams bei kenčiantiems. Tai vienas iš šios mano piligrimystės pas jus motyvų – padėkoti jums, sustiprinti jūsų tikėjimą ir liudijimą. Šiandien matau, galiu ranka paliesti gyvą Bažnyčią Irake, savo šventoje ir ištikimoje tautoje gyvenantį Kristų“, – sakė popiežius Pranciškus, homiliją užbaigęs kreipimusi į Dievo Motiną, kad ši mus užtartų ir vestų link savo Sūnaus, Dievo galybės ir išminties. 

Mišių pabaigoje popiežius pasveikino tarp susitikimo dalyvių buvusį Rytų asirų Bažnyčios patriarchą Gewargisą III. 

„Ačiū, brangus broli! Apkabinu visus įvairių konfesijų krikščionis: daugelis jų išliejo kraują toje pačioje žemėje! Mūsų kankiniai šviečia kartu, tarsi to paties dangaus žvaigždės! Iš ten jie mūsų prašo eiti kartu, be dvejonių, link vienybės pilnatvės!“, – sakė Pranciškus. Jis padėjo Bažnyčios ir valdžios autoritetams už priėmimą, taip pat visiems, kurie prisidėjo prie jo kelionės organizavimo. Popiežius su dėkingumu paminėjo ir tuos, kurie padeda atstatyti Iraką ir atkurti jo socialinį audinį. 

„Priartėjo metas sugrįžti į Romą. Tačiau Irakas visada išliks su manimi, mano širdyje. Prašau visų jūsų, brangūs broliai ir seserys, dirbti kartu ir vieningai dėl taikios ir klestinčios ateities, kurioje nei vienas nebūtų užmirštas, nei vienas nebūtų  diskriminuojamas“, – sakė popiežius, laimindamas susitikimo dalyvius ir visą kraštą. 

Po šv. Mišių popiežiaus laukė valandos trukmės skrydis iš Erbilio į Bagdadą, o pirmadienio ryte – beveik aštuonių valandų trukmės skrydis į Romą.

Kovo 7 d., 12:06

Tęsdamas vizitą Irako šiaurėje, iš Mosulo popiežius nuvyko į kitą Ninevės lygumos miestą Karakošą ir Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje susitiko su regione gyvenančių katalikų bendruomenių atstovais.

Karakošą, panašiai kaip Mosulą, keliolika metų valdė vadinamosios Islamo valstybės kovotojai, žiauriai persekioję krikščionis, griovę maldos namus. Bažnyčia, kurioje vyko popiežiaus susitikimas su Ninevės lygumos katalikais, irgi tapo džihadistų vandalizmo auka. Nuo varpinės buvo nuversta Marijos statula, nukapotos šventuosius vaizduojančių statulų galvos, sudegintas bažnyčios inventorius. 2016 m. miestą išvadavus iš džihadistų valdžios, buvo pradėti bažnyčios restauravimo darbai. Atnaujintoje bažnyčioje popiežius kartu su vietiniais katalikais kalbėjo sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldą.

„Žvalgomės aplinkui ir matome daugybę smurto, neapykantos ir griaunančios jėgos ženklų. Kiek daug sunaikinta! Ir kiek daug reikia atstatyti! Tačiau šis mūsų susitikimas rodo, kad terorizmas ir mirtis niekada netaria paskutinio žodžio”, – sakė popiežius. Paskutinis žodis priklauso Dievui ir jo Sūnui, nuodėmės ir mirties nugalėtojui. Net kai siautėjo karas ir terorizmas, tikėjimo akimis jūs matėte gyvybės triumfą prieš mirtį. Matėte savo tikinčių tėvų ir motinų pavyzdį, kurie meldėsi ir šlovino Dievą. Jie tvirtai tikėjo ir atkakliai pasitikėjo Dievu, kuris niekada nenuvilia ir visada palaiko mus savo malone.

Didis dvasinis turtas, kurį jums paliko jūsų tėvų karta, šiandien toliau gyvena jumyse. Šis palikimas yra jūsų stiprybė, sakė Pranciškus. Dabar atsikūrimo metas. Dabar laikas pradėti iš naujo, patikint Dievo malone, kuri vadovauja kiekvieno žmogaus ir visų tautų likimams. Jūs nesate vieni! Su jumis yra visa Bažnyčia, lydinti jus malda ir remianti konkrečia meile.

Šiandien reikia ne tik atstatyti sugriautus pastatus, bet pirmiausia atkurti ryšius, vienijančius bendruomenes ir šeimas, jaunus ir senus žmones. Be abejo, būna valandų, kai tikėjimas gali palūžti, kai atrodo, kad Dievas mūsų negirdi ir nepalaiko. Toks jausmas ne vieną slėgė tamsiomis karo dienomis; taip gali būti ir dabartiniu pasaulinės sveikatos krizės ir didelio nesaugumo metu. Tokiomis akimirkomis atsiminkite, kad Jėzus yra su jumis, sakė popiežius. Nesiliaukite svajoti! Nepasiduokite ir nepraraskite vilties! Visada dėkokite Dievui už jo malones ir prašykite, kad apdovanotų taika, atleidimu ir brolybe šį kraštą ir visus jo gyventojus. Nepaliaukite melstis, kad atsiverstų visų žmonių širdys, kad gyvenime triumfuotų susitaikinimas ir broliška meilė, kad būtų gerbiamas žmonių skirtingumas ir skirtingos religinės tradicijos, kad visi geros valios žmonės, būdami vieningi ir bendradarbiaudami, kurtų laimingą ateitį.

Popiežius pabrėžė ir atleidimo svarbą. „Atleidimas yra būtinas jei norime išlikti meilėje, jei norime išlikti krikščionimis“, – sakė popiežius, „Iki visiško pagijimo galbūt dar laukia labai ilgas kelias, bet jus prašau neprarasti drąsos. Reikia sugebėjimo atleisti ir kartu drąsos kovoti. Žinau, kad tai labai sunku. Tačiau mes tikime, kad Dievas gali suteikti taiką šiam kraštui. Mes juo pasitikime ir kartu su visais geros valios žmonėmis sakome „ne“ terorizmui ir religijos naudojimui savo tikslams.“

Baigdamas prieš „Viešpaties angelo“ maldą sakytą kalba, popiežius tarė padėkos žodį drąsioms Irako motinoms ir moterims, jas ir visus patikėjo Dievo ir mūsų Motinos Marijos globai.

„Iš šios sunaikintos ir atstatytos bažnyčios, Karakošo ir viso Irako vilties simbolio, aš meldžiu, kad Dievas, Mergelei Marijai užtariant, suteiktų taikos dovaną.“ 

Kovo 7 d., 9:16

Sekmadienį ankstų rytą išvykęs iš Bagdado, popiežius atskrido į Kurdistano sostinę Erbilį. Oro uoste Pranciškų pasitiko autonominio regiono prezidentas ir vyriausybės vadovas. Po trumpo pokalbio su jais iš Erbio popiežius sraigtasparniu išskrido į šalia Kurdistano esančio Ninevės lygumos departamento administracinį centrą Mosulą išaugusį netoli vietos, kur buvo Biblijoje minimas didysis Ninevės miestas.

Mūsų laikais Mosulas labai nukentėjo nuo vadinamosios Islamo valstybės. Miestą užėmę džihadistai nužudė daug gyventojų, daugybę kitų, tarp jų tūkstančius krikščionių, išvarė, sistemingai naikino kultūros paveldo vertybes.

Atvykęs į Mosulą, popiežius Pranciškus išklausė musulmono ir katalikų chaldėjų kunigo liudijimų apie dar neseniai miesto gyventojų patirtas kančias, meldėsi už nužudytuosius ir už dabartinių miesto gyventojų santarvę.

„Šiandien meldžiamės Visagaliam Dievui už visas karo ir ginkluotų konfliktų aukas“,  – kalbėjo popiežius. „Čia Mosule tragiškos karo veiksmų pasekmės yra akivaizdžios. Kaip žiauru, kad šią šalį, civilizacijos lopšį, užklupo tokia nežmoniška audra, maldos vietos buvo sunaikintos, o tūkstančiai žmonių – musulmonai, krikščionys, jazidai ir kiti – buvo priversti palikti savo namus arba buvo nužudyti! Nepaisant visko, šiandien mes dar kartą skelbiame įsitikinimą, kad brolybė yra stipresnė už brolžudystę, kad viltis yra stipresnė už mirtį, kad taika yra stipresnė už karą. Šis įsitikinimas skamba garsiau nei neapykanta ir smurtas, jo niekada negali užgniaužti kraujas, kurį lieja tie, kurie, eidami smurto keliu, niekina Dievo vardą.“

„Dievas yra gyvybės Dievas, dėl to mums nevalia žudyti jo vardu. Dievas yra taikos Dievas, dėl to negalime jo vardu kariauti. Dievas yra meilės Dievas, dėl tu mums nevalia jo vardu nekęsti kitų žmonių“, – sakė Pranciškus.

„Melskimės už visas karo aukas, kad Visagalis Dievas suteiktų amžinąjį gyvenimą ir nesibaigiančią ramybę, meilingai priimdamas į savo glėbį. Melskimės ir už mus visus, visų tikybų išpažinėjus, kad sugebėtume darniai ir taikiai gyventi, žinodami, kad Dievo akyse visi esame broliai ir seserys.“

„Biblijos pasakojime apie pranašą Joną minimi Ninevės gyventojai išklausė raginimo atsiversti ir išsigelbėjo. Ir mes, Viešpatie, meldžiame atleidimo ir prašome atsivertimo malonės: Kyrie eleison!“

„Mes patikime Tau tuos, kurių žemiškąjį gyvenimą nutraukė smurtaujančių brolių ranka. Requiem æternam dona eis, Domine ir et perpetua luceat eis. Requiescant in pace“.

Baigdamas trumpą apsilankymą Mosule popiežius atidengė lentą 2003–2017 metais nužudytų ir ištremtų krikščionių atminimui.

Kovo 6 d., 17:14

Išmintis, liudijimas, pažadai – krikščioniškoje perspektyvoje tai reiškia visai ką kita, nei pasaulio. O kaip elgiamės mes, šeštadienio pavakare klausė popiežius Pranciškus, antrąją savo vizito Irake dieną aukodamas šventąsias Mišias Šv. Juozapo chaldėjų apeigų katedroje Bagdade. Šv. Mišios buvo aukojamos pagal chaldėjų apeigas.

Nuo seniausių laikų, pažymėjo Šventasis Tėvas, Irako žemėse ieškota išminties, puoselėtos žinios. Tačiau dažnai tas, kuris turi daugiau priemonių, įgyja daugiau žinių ir daugiau galimybių, o jų neturintis – nustumiamas į šalį. Tokia šiandien paplitusi nelygybė yra nepriimtina. Išminties knyga stebinančiai apverčia šią situaciją: „Paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai teisiami (žr. Iš 6, 6)“.

Mažiau turintis pasauliui yra atstumtinas, o daugiau turintis – privilegijuotinas. Dievui – atvirkščiai: galingesnis bus griežtai teisiamas, o paskutinieji bus privilegijuojami. 

Jėzus, įsikūnijusi Išmintis, Evangelijoje užbaigia šį apvertimą: ne tarp kitko, o pirmosios kalbos pradžioje – palaiminimuose. Apvertimas yra visiškas: palaiminti tie, kurie rauda, yra persekiojami, vargšai. Kaip tai įmanoma? Pasauliui palaimintieji yra turtingi, galingi, žinomi. Vertas tas, kuris turi, kuris gali, kuris svarbus. Dievui – atvirkščiai: didesnis ne turintis draugiau, o nuolankus dvasioje; ne visiems nurodinėjantis, bet romus; ne aukštinamas žmonių, bet gailestingas broliui. 

Ši perspektyva, neslėpė Šventasis Tėvas, gali sukelti dvejonę: jei gyvensiu taip, kaip Jėzus kviečia, ką laimėsiu? Ar neatsidursiu po kitų padu? Ar Jėzaus pasiūlymas naudingas? Ar pralaimintis? Ne pralaimintis, tačiau išmintingas. Išmintingas, nes palaiminimų šerdyje esanti meilė, silpna pasaulio akyse, iš tiesų viską laimi ir nugali. Ant kryžiaus ji parodė, jog yra stipresnė už nuodėmę, o kape įveikė mirtį. Ta pati meilė leido kankiniams pergalingai įveikti išbandymus. Kaip pabrėžė apaštalas Paulius, viskas praeina, tik meilė ne, tik meilė niekada nesibaigia. Gyventi palaiminimais – amžina padaryti tai, kas praeina, atnešti dangų į žemę. 

Kaip? Kasdieniu liudijimu. Tai nereiškia ypatingų ir mūsų jėgas pranokstančių žygių. Palaimintas tas, kuris gyvena romiai, kuris gailestingas, kuris išsaugo tyrą širdį ten, kur gyvena. Kad būtum palaimintas, reikia ne retkarčiais tapti herojumi, bet liudytoju kiekvieną dieną. Nes taip elgėsi Jėzus, iki galo išgyvendamas tai, ką buvo kalbėjęs. 

Apaštalas Paulius, priminė popiežius, meilę aprašė šiek tiek netikėtu žodžiu – meilė yra maloninga (žr. 1 Kor 13, 4). Šiuo žodžiu taip pat apsakoma Dievo kantrybė. Istorijoje žmogus daug kartų nutolo nuo Dievo, išdavė sandorą, tačiau Dievas išliko ištikimas, kantrus, atlaidus. Kantrybė yra meilės savybė. Toks yra Dievo liudytojas – jis nėra aikštingas, pasyvus, kerštingas, jis nepasiduoda akimirkos aplinkybėms ar instinktui, tačiau yra pasirengęs pradėti iš naujo, nes remiasi meile, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“. 

„Galime paklausti savęs: o aš, kaip aš reaguoju į nesklandžias situacijas? Susidūrus su priešiškumu visada kyla dvi pagundos. Visų pirma, bėgti, atsukti nugarą, nenorėti nieko žinoti. Antroji – reaguoti piktai, griebtis jėgos. Kaip kad mokiniai Getsemanės sode: sumaištyje dauguma dėjo į kojas, o Petras griebėsi kardo. Tačiau nei sprukimas, nei kardas nebuvo išeitis. Jėzus pakeitė istoriją. Kaip? Nuolankia meilės jėga, kantriu liudijimu. Taip esame kviečiami elgtis ir mes, taip Dievas išpildo savo pažadus“, – sakė Šventasis Tėvas.

Kiekvieną palaiminimą lydi Dievo pažadas – regėti Dangaus karalystę, būti paguostiems, pasotintiems. Paradoksaliai ir Dievo pažadai išsipildo per mūsų silpnumą. 

Dievas palaimintais padaro tuos, kurie iki galo įveikia savo vidinio skurdo kelią. Yra tik šis kelias, kito nėra. Pažvelkime į Abraomą ir Sarą, senus, bevaikius, tačiau jie pasitikėjo palikuonių gausybę pažadėjusiu Dievu. Mozė bijojo eiti ir kalbėtis su faraonu, bet per jo žodžius Dievas išpildė pažadą išlaisvinti tautą. Marija buvo pašaukta tapti motina tuo metu, kai Įstatymo buvo draudžiama. Ir galiausiai Petras – Jėzus pakviečia stiprinti brolius būtent tą, kuris tik ką jo išsižadėjo. 

„Brangūs broliai ir seserys, kartais galime pasijusti nesugebantys, nenaudingi. Netikėkime tuo, nes Dievas nori atlikti stebuklus būtent per mūsų silpnumą. (...) Esame išbandomi, dažnai suklumpame, bet nepamirškime, kad su Jėzumi esame palaiminti. Tai, ką pasaulis iš mūsų atima, yra niekis, palyginus su švelnia ir kantria meile, su kuria Viešpats išpildo savo pažadus. Brangi sese, brangus broli, galbūt žvelgi į savo rankas ir jos atrodo tuščios, gal į tavo širdį šliaužia neviltis, gyveni tarsi be atlygio. Jeigu taip yra, neišsigąsk: palaiminimai skirti tau, kenčiančiam, alkanam, trokštančiam teisingumo, persekiojamam. Viešpats tau pažada, kad tavo vardas įrašytas Jo širdyje, danguje“, – sakė popiežius ir dar kartą padėkojo irakiečiams, iš kurių tarpo atsirado tiek kankinių, pamirštų įvykių suvestinėse, tačiau brangių Dievo akyse.

Šventosios Mišios buvo paskutinysis viešas popiežiaus susitikimas šeštadienį. 

Kovo 6 d., 10:23

Po susitikimo su Irako šiitų vadovu, šeštadienio rytą, iš Nadžafo popiežius nukeliavo dar toliau į pietus – į vietą, kur jau prieš keturis tūkstantmečius buvo susikūręs Mesopotamijos civilizacijos židinys ir politinis centras – Uro miestas, iš kurio Dievas pašaukė tikinčiųjų tėvą Abraomą.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje archeologų atkastame Chaldėjų Ure įvyko tarpreliginis susitikimas, kuriame dalyvavo visų Irake gyvenančių konfesinių grupių atstovai.

„Ši palaiminta vieta nukelia mus atgal į pradžią, sugrąžina prie Dievo darbo ištakų, į mūsų religijų gimimo laikus. Čia, kur gyveno mūsų tėvas Abraomas, mes jaučiamės tarsi sugrįžę namo. Čia jis pajuto Dievo pašaukimą, iš čia leidosi į kelionę, kuri pakeitė istoriją. Mes esame to pašaukimo ir tos kelionės vaisius. Dievas paprašė Abraomą pakelti akis ir suskaičiuoti dangaus žvaigždes (plg. Pr 15, 5). Tas žvaigždes jis matė kaip jam pažadėtų gausių palikuonių simbolį, matė mus. Ir šiandien mes, žydai, krikščionys ir musulmonai, kartu su kitų religijų broliais ir seserimis pagerbiame mūsų tėvą Abraomą, darydami tai, ką jis darė: žiūrime į dangų ir vaikštome žeme“, – kreipėsi Pranciškus į tarpreliginio susitikimo Abraomo mieste Ure dalyvius.

Mes, Abraomo palikuonys, skirtingų religijų atstovai, jaučiame, kad mūsų užduotis – padėti mūsų broliams ir seserims kelti akis į dangų. Tikrasis religingumas – garbinti Dievą ir mylėti artimą, kalbėjo Pranciškus. Šiandieniniame pasaulyje, kuris dažnai pamiršta Aukščiausiąjį arba siūlo iškreiptą jo vaizdą, tikintieji yra kviečiami liudyti jo gerumą, savąja brolyste liudyti jo tėvystę. Iš šios vietos, kurioje gimė tikėjimas, iš mūsų tėvo Abraomo žemės mes skelbiame, kad Dievas yra gailestingas, o kas nekenčia savo brolio, tas šventvagiškai niekina Dievo vardą. Priešiškumas, ekstremizmas ir smurtas kyla ne iš tikinčios sielos, bet yra religijos išdavimas. Mes, tikintieji, negalime tylėti, kai terorizmas piktnaudžiauja religija.

Žiūrėjimas į dangų neišblaškė Abraomo, bet dar labiau į skatino tvirtai vaikščioti žeme, leistis į kelionę, kuri per jo palikuonis pasiekė visus žemės pakraščius ir visus laikus, sakė Pranciškus. Kažkas panašaus nutinka ir mums: ir mes esame kviečiami atisakyti to, prie ko esame prisirišę, palikti grupes, kuriose esame užsidarę, išeiti iš savęs, nes mums reikia vieniems kitų. Pandemija parodė, kad niekas negali išsigelbėti vienas. Audrų, kurias išgyvename, metu negalime izoliuotis vieni nuo kitų, negalime lenktyniauti, ginkluotis ar statyti sienų. Mūsų neišgelbės nei stabmeldžiavimas pinigams, nei konsumizmas, kuris atima jautrumą iš mūsų proto ir širdies.

Žiūrėdami į dangų esame kviečiami eiti taikos keliu. Tačiau nebus taikos be dalijimosi ir priėmimo, be teisingumo, be visų, ypač silpniausiųjų, orumo pripažinimo. Nebus taikos, jei vienos tautos neišties pagalbos rankos kitoms tautoms. Sutaikintoje žmonijoje nėra laimėtojų ar pralaimėjusiųjų, bet broliai ir seserys, kurie, nepaisant praeities nesusipratimų ir žaizdų, atsisako konfliktuoti ir siekia vienybės. Karštai melskime taikos visiems Artimiesiems Rytams, o ypač netoliese esančiai kenčiančiai Sirijai, sakė popiežius.

Senoji pranašystė skelbia, kad tautos „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti“ (Iz 2, 4). Ši pranašystė nesipildo, nes matome, kad kalavijai ir ietys tapo raketomis ir bombomis. Ko gi turime imtis, kad liautųsi karai? Nuo ko pradėti? Nuo atsisakymo turėti priešų. Kas turi drąsos žiūrėti į žvaigždes, kas tiki Dievą, tas neturi priešų, su kuriais turėtų kovoti. Jis turi tik vieną priešą, kuris kėsinasi įsibrauti į jo širdį ir ją užvaldyti, – priešiškumą.

Susitikimas Chaldėjų Uro vietoje baigėsi popiežiaus sukurta malda, kurią arabų kalba perskaitė vietinis kunigas. „Visagali Dieve, mūsų Kūrėjau, kuris myli žmonių šeimą ir viską, ką padarė tavo rankos, mes, Abraomo sūnūs ir dukterys, priklausantys judaizmui, krikščionybei ir islamui, kartu su kitais tikinčiaisiais ir visais geros valios žmonėmis, dėkojame tau, kad davei mums šios kilnios ir brangios žemės sūnų Abraomą, kaip mūsų visų tikėjimo tėvą“, – sakoma Šventojo Tėvo maldoje. „Mūsų tėvo Abraomo ir mūsų visų Dieve, suteik mums tvirtą tikėjimą ir veiklią meilę, mokyk mus atverti savo širdis tau ir savo broliams bei seserims, apdovanok mus nepalaužiama viltimi, kad sugebėtume visur matyti, kaip pildosi tavo duoti pažadai.“

Kovo 6 d., 08:44

Irake viešintis popiežius Pranciškus šeštadienį pradėjo istorinį susitikimą su vienu įtakingiausių pasaulio šiitų dvasininkų – didžiuoju ajatola Ali Sistani (Ali Sistaniu).

Abu didelę pagarbą pelnę religijos veikėjai ryte susitiko kukliuose A. Sistani namuose šventajame Nadžafo mieste pirmojo kada nors surengto popiežiaus vizito Irake antrąją dieną.

Šeštadienio, antrosios vizito dienos Irake, rytą popiežius Pranciškus iš Bagdado atskrido į už maždaug pusantro šimto kilometrų į pietus esantį Nadžafo miestą, kuriame yra viena svarbiausių musulmonų šiitų maldos vietų – imamo Ali mečetė. Prie jos savo rezidenciją turi Irako musulmonų šiitų dvasinis lyderis Didysis ajatola Sayyidas Ali Al-Husayni Al-Sistani.

Irako šiitų vadovui – jau devyniasdešimt metų. Jis yra visoje šalyje gerbiamas autoritetas, daug prisidėjęs prie pastangų stiprinti Irake visuomenės darną ir visų jos narių taikų sambūvį.

Popiežiaus susitikimas su Didžiuoja ajatola buvo privatus, truko 45 minutes. Šventojo Sosto spaudos salė informuoja, kad popiežius Pranciškus per susitikimą pabrėžė religinių bendruomenių bendradarbiavimo ir draugystės svarbą, kad ugdydamos tarpusavio pagarbą ir dialogą jos prisidėtų prie Irako, regiono ir visos žmonijos gerovės. Popiežius padėkojo Irako šiitų vadovui, kad per pastarųjų metų sunkumus, ypač per smurto protrūkius, jis kėlė balsą gindamas silpniausius ir labiausiai persekiojamus,  siekdamas apsaugoti žmonių gyvybes ir Irako vienybę.

Ruošiantis šiam susitikimui komentaruose buvo prisimenamas kitas panašus dvišalio tarpreliginio dialogo įvykis – prieš kiek daugiau kaip dvejus metus Abu Dabyje įvykęs popiežiaus ir svarbiausio musulmonų sunitų lyderio susitikimas, kurio metu buvo pasirašytas garsusis dokumentas apie žmonių brolybę dėl pasaulio taikos. Nors popiežiaus susitikimo su Irako šiitų vadovu nevainikuoja jokie oficialūs pareiškimai, pastarasis susitikimas irgi suprantamas kaip labai svarbus tarpreliginio dialogo įvykis, padėsiantis išplėsti brolybės ir taikos kūrimo procesą.

„Labai didžiuojamės“

Šis vizitas – vienas svarbiausių akcentų per Pranciškaus keturių dienų kelionę po karų nualintą Iraką, kur A. Sistani pastaraisiais dešimtmečiais atliko itin svarbų vaidmenį mažinant įtampą.

Kad šis tiesioginis susitikimas įvyktų, Nadžafas ir Vatikanas kelis mėnesius buvo įsitraukęs į atsargias derybas.

„Didžiuojuosi, ką simbolizuoja šis vizitas, ir dėkoju padariusiems jį įmanomą“, – Nadžafe sakė aukšto rango dvasininkas Mohamedas Ali Bahras al Ulumas (Mohamedas Ali Bahras Ulumas).

Popiežius Pranciškus, aktyvus tarpreliginio bendradarbiavimo pastangų šalininkas, yra susitikęs su aukščiausiais sunitų dvasininkais keliose musulmonų daugumos šalyse, įskaitant Bangladešą, Maroką, Turkiją ir Jungtinius Arabų Emyratus.

Tuo tarpu didžiuoju ajatola A. Sistani seka didžioji dalis iš 200 mln. pasaulio šiitų – mažuma tarp musulmonų, bet dauguma Irake. Jis yra nacionalinis irakiečių veikėjas.

„Ali Sistani yra religinis lyderis, turintis didelį moralinį autoritetą“, – pažymėjo Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos vadovas ir islamo studijų specialistas kardinolas Migelis Angelis Ayuso Guixotas (Migelis Anchelis Ajusas Gišotas). 

Religijos studijas A. Sistani pradėjo būdamas penkerių, o 10-ajame dešimtmetyje tapo didžiuoju ajatola.

Kol valdžia buvo diktatoriaus sunito Saddamo Husseino (Sadamo Huseino) rankose, A. Sistani ilgus metus buvo uždarytas namų arešte, tačiau kai 2003 metais JAV vadovaujamos invazijos metu represinis režimas buvo nuverstas, didysis ajatola užėmė beprecedentį vaidmenį visuomenėje.

2019 metais jis kartus su Irako protestuotojais reikalavo geresnių viešųjų paslaugų ir kad išorės jėgos nustotų kištis į Irako vidaus reikalus.

Penktadienį Bagdade popiežius Pranciškus išsakė panašų prašymą.

„Tegu turintieji siaurų interesų atsitraukia – tie pašaliniai suinteresuotieji, kurie neatsižvelgia į vietos gyventojus“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.

„Didelis prestižas“

A. Sistani santykiai su gimtuoju Iranu, kur yra kita svarbi šiitų religinei bendruomenei vieta – Kumas , – yra sudėtingi.

Nors Nadžafas pasisako už religijos ir politikos atskyrimą, Kumas mano, kad aukščiausias dvasininkas – Irano aukščiausias lyderis ajatola Ali Khamenei (Ali Chamenėjus) – taip pat turėtų vadovauti Irakui.

Irako dvasininkai ir krikščionių lyderiai teigia, kad vizitas gali sustiprinti Nadžafo padėtį Kumo atžvilgiu.

„Nadžafo mokykla turi didžiulį prestižą ir yra pasaulietiškesnė už religingesnę Kumo mokyklą“, – pažymėjo M. A. A. Guixotas.

„Nadžafas turi didesnės įtakos socialiniams reikalams“, – pridūrė jis.

Abu Dabyje 2019 metais popiežuis susitiko su šeichu Ahmedu al Tayebu (Ahmedu Tajebu) – Al Adžaro mečetės Kaire – Egipto prestižiškiausios sunitų doktrinos įstaigos – didžiuoju imamu. 

Jie pasirašė dokumentą, kuriuo skatinamas krikščionių ir musulmonų dialogas ir kuriam, kaip tikisi katalikų dvasininkai, A. Sistani taip pat pritars, nors šaltiniai iš dvasininkų luomo Nadžafe naujienų agentūrai AFP teigė, kad tai mažai tikėtina.

Popiežius jau yra pasiskiepijęs nuo COVID-19 ir paragino kitus pasekti jo pavyzdžiu, tuo tarpu A. Sistani biuras nėra paskelbęs apie dvasininko skiepijimą.

Irakas šiuo metu susiduria su koronaviruso atvejų skaičiaus augimu – čia kasdien užregistruojama daugiau nei 5 000 infekcijų atvejų ir daugiau nei dvi dešimtys mirčių.

Po apsilankymo pas didįjį ajatolą popiežius keliaus į senovės Ūro miesto vietą dykumoje, kuri, kaip manoma, gimė pranašas Abraomas – krikščionių, žydų ir musulmonų tikėjimo patriarchas.

Čia popiežius aukos mišias kelių religijų atstovams, kuriose dalyvaus įvairios kitos Irako religinės mažumos.

Kovo 5 d., 16:02

Penktadienio popietę popiežius Pranciškus susitiko su tais, kurie pašaukti vienokiai ar kitokiai atsakomybei už krikščionių bendruomenės gyvenimą Irake: vyskupais, kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, seminaristais, katechetais, aktyviais pasauliečiais, maždaug šimtu asmenų. Susitikimas įvyko Bagdado Sayidat al-Nejat (Išganymo Dievo Motinos) sirų apeigų katalikų katedroje, kuri 2010 metų spalio 31 dieną buvo apšlakstyta dešimčių kankinių krauju. Prieš įžengdamas į katedrą popiežius Pranciškus pasveikino keliolika žmonių su negalia ir jų palydovus.

Tarp popiežių pasitikusių ir vėliau tarusių pasveikinimo žodį – chaldėjų apeigų patriarchas kardinolas Louis Sako ir Antiochijos sirų apeigų patriarchas Ignacas Yuossefas III Younanas. Pastarasis pabrėžė, kad vizitas buvo itin lauktas ir kad reikšminga, jog šis susitikimas vyksta vietoje, kurioje 48 krikščionių kankinių kraujas sekmadienio Mišių metu susiliejo su Avinėlio krauju.

Visų Irako katalikų bendruomenių – chaldėjų, sirų, armėnų, melkitų, lotynų – vardu į popiežių kreipėsi kardinolas Sako. 

„Dėkojame už drąsų vizitą“, – pasakė chaldėjų apeigų katalikų patriarchas. Pasak jo, Pranciškaus apsilankymas Irake svarbus dvejopai: viena, jis sustiprins vietos krikščionių bendruomenes, antra – santykius su bendrapiliečiais musulmonais. 

Pastarasis laikotarpis Irako krikščionims buvo sunkus, kaip liudija, pakartojo kardinolas L. Sako, pati susitikimo vieta: 2010 spalio 31 nusikaltėliškos atakos metu buvo nužudyti 48 krikščionys, tarp jų – du jauni kunigai, sužeista daug kitų. 2014 m. rugpjūtį 120 000 krikščionių skubiai paliko Mosulo miestą ir Ninevės lygumą, traukdamiesi nuo ISIS grėsmės. 2017 metais šios teritorijos buvo išlaisvintos, apie pusė pabėgėlių sugrįžo. 

„Nepaisant visų smūgių ir skausmo išsaugojome tikėjimą, dvasinę ramybę, brolišką solidarumą, visos bažnytinės bendruomenės daug padarė dėl nukentėjusių žmonių, kad jiems padėtų ir palengvintų jų skausmą“, – sakė ganytojas irakietis. Pasak jo, šiandien krikščionys trokšta būti aktyvia mažuma ir kartu su bendrapiliečiais musulmonais kurti pliuralistinę ir brolišką santvarką. 

„Tėviškai visus apkabinu. Dėkoju Viešpačiui, kad jo apvaizda mums leido šiandien čia susitikti“, – sakė Pranciškus. – „Susitikome šioje Išganymo Dievo Motinos katedroje, palaiminti mūsų brolių ir seserų kraujo, sumokėjusių aukščiausią kainą už ištikimybę Viešpačiui ir jo Bažnyčiai. Tegu jų aukos prisiminimas įkvepia naujam pasitikėjimui kryžiaus jėga ir gelbstinčiai atleidimo, susitaikymo ir gimimo iš naujo žiniai. Krikščionis yra pašauktas liudyti Kristaus meilę visur ir kiekvienu metu. Tai yra Evangelija, kurią reikia skelbti ir įkūnyti ir šiame mylimame krašte.“

Pasak Pranciškaus, daug aplinkybių slopina ir kliudo krikščioniškam gyvenimui Irake, tačiau tai neturi paliesti apaštalinio užsidegimo ir uolumo, kurio šaknys Irake itin senos. Nesunku užsikrėsti nevilties virusu, nuleisti rankas. Tačiau Viešpats davė vakciną prieš šį bjaurų virusą – iš ištvermingos maldos ir kasdienės ištikimybės apaštalavimui kylančią viltį. Paskiepyti tokia vakcina būsime gyvi Dievo karalystės, šventumo, teisingumo ir taikos ženklai. Pasauliui labai reikia tokių Evangelijos džiaugsmo perkeistų gyvenimo liudijimų. 

Pastaruosius dešimtmečius sunkumai – nuo ekonominio nesaugumo iki karo pabėgėlių lemties – yra irakiečių tikinčiųjų kasdienybės dalis. 

„Dėkoju jums, broliai vyskupai ir kunigai, kad likote arti savo žmonių, juos stiprinote, stengėtės atsiliepti į jų poreikius, kiekvienam padėjote tarnauti bendrajam gėriui. Jūsų Bažnyčių ugdymo ir artimo meilės apaštalavimas yra labai vertingas krikščionių bendruomenei ir visai visuomenei“, – sakė popiežius.

Kalbėdamas apie krikščioniškų bendruomenių ir apeigų įvairovę Irake, popiežius pasitelkė palyginimą apie kilimą: Bažnyčios Irake, jų šimtametės istorinės, liturginės ir dvasinės tradicijos yra tarsi spalvoti siūlai, supinti viename gražiame kilime. Tai ne vien kalba apie brolybę, bet ir kreipia link kilimo kilmės – jo kantrus ir rūpestingas audėjas yra pats Dievas. Svarbu vengti egocentrizmo, varžymosi ir kitų dalykų, kurie trukdo kurti visuotinę bendrystę ir brolių bendruomenę. 

Jeigu atsirastų nesusipratimų, įtampų, nepamirštant, jog visi esame nusidėjėliai, tegu šie mazgai būna atlaisvinti malonės ir didesnės meilės, atleidimo ir broliško kalbėjimosi, kantraus vienas kito naštų nešimo, vienas kito stiprinimo išbandymo ir sunkumo akimirkomis, linkėjo popiežius. Jis atskirai kreipėsi į vyskupus ir paprašė jų visada būti arti savo žmonių, kad šie juose matytų ne administratorius, bet tėvus, kurie rūpinasi savo vaikais. 

Kunigams, seminaristams, katechetams Šventasis Tėvas palinkėjo gerai pasirengti savo tarnystei, kuriai buvo pašaukti, – būti ganytojais ir Dievo tautos tarnais, o ne valstybės funkcionieriais ir privilegijuota klase. Ir jiems jis pabrėžė, kad svarbiausia ne susirinkimai, darbas prie rašomojo stalo, bet atsidavęs, nuolankus, malonus tikinčiųjų palydėjimas. Tarnavimas kitiems, ypač rizikuojantiems atsilikti ar būti paliktiems, yra tarnavimas Kristui, kuris teikia tikrą džiaugsmą. 

Pranciškus dar kartą prisiminė prieš dešimtmetį katedroje įvykdyto teroro akto aukas, kurioms užvesta beatifikacijos byla. Jų mirtis dar kartą primena, kad karo, neapykantos, smurto skatinimas nesuderinamas su religijų mokymu. Pasak popiežiaus, paminėjusio visas karo ir teroro aukas, šeštadienio susitikime su Irako religinių tradicijų atstovais Ure šis įsitikinimas bus dar kartą garsiai paskelbtas.

Irakas, pasak Pranciškaus, garsus neįkainojamu archeologiniu paveldu, tačiau jo ateitis yra jaunuoliai. Jie tarsi gražiausi medžio vaisiai, kuriuos reikia gerai prižiūrėti ir laistyti viltimi. 

„Jūsų liudijimas, subrendęs priešiškose sąlygose ir sustiprintas kankinių krauju, tebūnie tarsi šviesa, šviečianti Irake ir kitur, skelbianti Viešpaties didybę ir išaukštinanti šios tautos dvasią Dieve, mūsų Gelbėtojuje“, – linkėjo popiežius. 

Popiežius ir irakiečiai ganytojai apsikeitė atminimo dovanomis, kartu sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, Pranciškus visiems suteikė palaiminimą, pasirašė garbės knygoje, pozavo bendrai nuotraukai, atskirai sveikino susitikimo dalyvius. Po to išvyko į apaštalinės nunciatūros būstinę Bagdade vakarienei ir poilsiui. 

Kovo 5 d. 14:31

Popiežius automobiliu atvyko į Irako prezidento rūmus Bagdado centre. Čia įvyko oficiali priėmimo ceremonija, oficialius susitikimas su Irako prezidentu Barhamu Ahmed Salih Qassimu, po to trumpas privatus susitikimas su prezidento šeima, o paskui iškilmingais popiežiaus priėmimas prezidentūros rūmų salėje, kuriame dalyvavo apie 150  Irako vyriausybės, religijų, diplomatinio korpuso, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovų. Po Irako prezidento sveikinimo kalbos į jį ir susirinkusiuosius kreipėsi popiežius Pranciškus, pirmojoje Irake pasakytoje kalboje save pavadindamas „atgailos ir taikos piligrimu“.

„Atvykau kaip atgailautojas, prašantis Dangaus ir brolių atleidimo už tiek daug naikinimo ir žiaurumo. Atvykau kaip taikos piligrimas, taikos kunigaikščio Kristaus vardu“, – pasakė popiežius Pranciškus, dėkodamas už jam suteiktą galimybę įgyvendinti seniai trokštamą kelionę į Iraką – žemę, kuri per Abraomą ir daugelį kitų pranašų yra tampriai susijusi su išganymo istorija, su didžiųjų religijų – hebraizmo, krikščionybės ir islamo – tradicija, kuri yra civilizacijos lopšys.

Kalbėdamas apie per pastaruosius dešimtmečius Irako išgyventus karus, terorą ir sektantiškus konfliktus, popiežius patikino, jog dažnai jie gimsta iš fundamentalizmo, kuriam svetimas etinių ir religinių grupių, skirtingų idėjų ir kultūrų taikingas sugyvenimas. Paminėjęs jadzidų patirtas kančias, popiežius sakė, kad tik jei sugebėsime vieni kitus matyti, su visais mūsų skirtingumais, kaip vienos žmonijos šeimos narius, galėsime pradėti veiksmingą atsikūrimo procesą ir sukurti ateities kartoms geresnį, teisingesnį ir žmoniškesnį pasaulį.

Pasiremdamas Vatikano antrojo susirinkimo mokymu, jog visų mūsų pati giliausia tapatybė yra buvimas vieno Dievo ir Kūrėjo vaikais, popiežius prašė Irako valdžios ir atsakingųjų pripažinti visas religines bendruomenes, jas gerbti ir ginti.

Politikai ir diplomatai pašaukti ugdyti brolybės solidarumo dvasią. Būtina stabdyti korupcijos, piktnaudžiavimo valdžia ir nelegalumo apraiškas, bet vien to negana. Kartu reikia kurti teisingumą, ugdyti sąžiningumą, skaidrumą, stiprinti institucijas. Šitaip bus galima tvirtinti stabilumą ir sveiką politiką, kuri visiems, ypač jaunimui leistų sugrąžinti viltį geresne ateitimi.

Popiežius Pranciškus priminė, kiek daug Bažnyčioje melstasi už Irako taiką, paminėjo šv. Jono Pauliaus II pastangas. „Dievas visuomet išklauso; mes turime klausyti jo, eiti jo keliu“, – pasakė Pranciškus, karštai prašydamas, kad „Irake ir visur kitur nutiltų ginklai, būtų ribojamas jų platinimas“. „Suteikime žodį taikos kūrėjams – mažiesiems, vargšams, paprastiems žmonėms, kurie nori taikingai gyventi, dirbti ir melstis. Gana smurto, ekstremizmo, pasidalijimo, nepakantumo; duokite erdvės piliečiams, kurie nori kartu kurti šį kraštą per dialogą, dalykišką, nuoširdų ir veiksmingą bendravimą; tiems, kurie įsipareigodami susitaikymui ir bendram gėriui yra pasiryžę atsisakyti savanaudiškų interesų. Tačiau niekas tenebūna laikomas antraeiliu piliečiu“, – sakė popiežius.

Pasak Pranciškaus, religijos iš prigimties yra tarnaujančios taikai ir brolybei. Dievas mus kviečia skleisti meilę, geranoriškumą, santarvę. Taip pat katalikų Bažnyčia Irake trokšta būti visų draugė, palaikyti dialogą su kitomis religijomis ir veiksmingai darbuotis dėl taikos.

Popiežius dėkojo visiems, kuriantiems brolybe, solidarumu ir santarve pagrįstą visuomenę: „Jūsų tarnystė bendrajam gėriui – kilnus darbas“, –pasakė Irako prezidentui, vyriausybės ir religijų lyderiams, diplomatams, visuomenės atstovams ir kultūros darbuotojams popiežius Pranciškus.

Kovo 5 d., 13:27

Popiežių oro uoste prie lėktuvo pasitiko Irako ministras pirmininkas Mustafa Abdellatif Mshata ir du vaikai, popiežiui įteikę gėlių puokštę.

Tuoj po Irako vyriausybės ir Šventojo Sosto delegacijų prisistatymo, Irako premjeras popiežių pasikvietė privataus pokalbio į oro uosto salę. Po to popiežius automobiliu atvyko į Irako prezidento rūmus Bagdado centre. Čia įvyko oficiali priėmimo ceremonija, oficialius susitikimas su Irako prezidentu Barhamu Ahmed Salih Qassimu, po to trumpas privatus susitikimas su prezidento šeima.

Kovo 5 d., 09:02

Popiežius Pranciškus penktadienį išskrido iš Romos į Iraką savo pirmojo užsienio vizito nuo koronaviruso pandemijos pradžios, informavo jo lėktuve esantis naujienų agentūros AFP žurnalistas.

Vatikanas 84 metų popiežiui suplanavo turiningą trijų dienų programą, kurios tikslas – suteikti paguodos vienai seniausių ir labiausiai persekiojamų krikščionių bendruomenių. Vienas ypatingiausių šios kelionės momentų bus jo susitikimas su Irako vyriausiuoju šiitų dvasininku didžiuoju ajatola Ali Sistani (Ali Sistaniu), daugelio pasaulio šiitų dvasiniu lyderiu.

Kovo 4 d., 11:45

„Brangūs broliai ir seserys Irake, assalam lakum („taika jums“)! Už kelių dienų pagaliau būsiu tarp jūsų! Labai noriu su jumis susitikti, pamatyti jūsų veidus, aplankyti jūsų žemę, senąjį ir ypatingąjį civilizacijos lopšį“, – sakė popiežius Pranciškus video žinioje, kurią savo kelionės į Iraką išvakarėse pasiuntė irakiečiams. Popiežius kreipėsi ne vien į krikščionis, bet ir į kitų religinių tradicijų išpažinėjus.

„Atvykstu kaip piligrimas, kaip atgailaujantis piligrimas, melsti Viešpaties atleidimo ir susitaikymo po ilgų karo ir terorizmo metų, prašyti Dievo paguodos širdims ir užgydyti žaizdas. Atkeliauju pas jus kaip taikos piligrimas, kad pakartočiau: „jūs visi esate broliai (žr. Mt 28, 3)“. Taip, atvykstu kaip brolybės ieškantis taikos piligrimas, vedamas troškimo melstis ir eiti kartu, taip pat ir su kitų religinių tradicijų broliais ir seserimis, žvelgiu į Abraomą, kuris į vieną šeimą sujungia musulmonus, žydus ir krikščionis“, – tęsė popiežius Pranciškus.

„Brangūs broliai ir seserys krikščionys, kurie liudijote tikėjimą į Jėzų sunkiausiuose išbandymuose, nekantriai laukiu, kada jus pamatysiu. Man garbė susitikti su kankinių Bažnyčia: ačiū už jūsų liudijimą. Daug, deja, labai daug kankinių, kuriuos pažinote, tepadeda mums ištverti su nuolankia meilės jėga. Sugriautų namų ir išniekintų bažnyčių vaizdas vis dar stovi jūsų akyse, o širdyje žioji praradimų ir apleidimų paliktos žaizdos. Norėčiau jums perduoti meilų visos Bažnyčios prisilietimą, ji artima jums ir visiems iškankintiems Artimiesiems Rytams, ji drąsina jus eiti pirmyn. Neleiskime, kad viršų paimtų baisūs kentėjimai, kurios patyrėte, kurie skaudina ir mane. Nepasiduokime blogio sklaidai: senosios jūsų žemės išminties versmės skatina eiti kita kryptimi, daryti kaip Abraomas, kuris, nors ir viską paliko, niekada nenustojo vylęsis (žr. Rom 4, 18) ir pasitikėdamas Dievu susilaukė gausybės palikuonių, tarsi žvaigždžių danguje. Brangūs broliai ir seserys, žvelkime į žvaigždes, ten mūsų pažadas“, – kvietė Šventasis Tėvas.

„Brangūs broliai ir seserys, per visus šiuos metus apie jus – daug iškentusius, bet neparblokštus – daug galvojau. Apie jus – krikščionis, musulmonus, apie tokias tautas, kaip jazidai, kurie taip daug kentėjo: visi esate broliai, visi. Dabar atvykstu į jūsų palaimintą ir sužeistą žemę kaip vilties piligrimas. Pas jus, Ninevėje, nuskambėjo Jonos pranašystė, kuri užkirto kelią sugriovimui ir atnešė naują viltį, Dievo viltį. Užsikrėskime šia viltimi, kuri drąsina pradėti iš naujo ir viską atkurti. Ir šiuo sunkiu pandemijos metu padėkime vienas kitam stiprinti brolybę, kartu statyti taikią ateitį. Kartu, bet kurios religinės tradicijos broliai ir seserys. Iš jūsų žemės prieš tūkstančius metų Abraomas pradėjo savo kelionę. Dabar turime ją tęsti tokia pat dvasia, eidami kartu taikos keliais!“, – kvietė popiežius. 

„Todėl visiems jums meldžiu Aukščiausiojo taikos ir palaiminimo. Visų jūsų prašau elgtis taip, kaip Abraomas: eiti su viltimi ir niekada nenustoti žvelgti į žvaigždes. Visų jūsų prašau malonės lydėti mane malda. Shukran! („Ačiū!”)“, – baigdamas savąjį kreipimąsi sakė popiežius Pranciškus. 

Galima pridurti, kad Irako krikščionys jau atsiliepia į šį popiežiaus prašymą. Didžiausios Irako krikščionių bendruomenės – chaldėjų apeigų katalikų – patriarchas Louis Sako kovo 3 dieną vadovavo maldos už sėkmingą popiežiaus vizitą Irake vakarui, kuris buvo surengtas Šv. Juozapo chaldėjų katedroje Bagdade, esančioje Karados kvartale. Šeštadienio, kovo 6-osios, vakare šioje katedroje melsis ir popiežius Pranciškus, kuris vadovaus šventosioms Mišioms.

The post Istorinis popiežiaus Pranciškaus vizitas į Iraką appeared first on LAIKMETIS.