Dr. Jonas Basanavičius ir 1918 m. vasario 16 d. aktas žadino ir kėlė Lietuvių tautą savarankiškam gyvenimui savo valstybėje J. Basanvičius straipsnyje Priedėlis prie lietuviško klausimo (Apšvieta1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją. Jis 1883 m. pradėjo leisti “Aušrą”, garsino lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, buvo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. gruodžio 04–05 dienomis iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.

Daug nuveikė gindamas lietuvių kalbą ir kultūrą nuo lenkinimo.Buvo Lietuvių konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje pirmininkas. Joje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. J. Basanavičius tapo Tarybos nariu, pirmininkavo jos 1918 m. vasario 16 d. posėdžiui, priėmusiam Vasario 16 Aktą. Vasario 16 d. Lietuva iš vargano valstiečių krašto pradėjo augti į europietišką valstybę, kurios istoriją sutrikdė sovietinė ir vokiškoji okupacijos. Vasario 16 dienos Lietuva gyvavo 22 metus ir 4 mėnesius.

Dr. J. Basanavičius buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, kuri vėliau tapo Lietuvos mokslų akademija, iniciatorius, steigėjas ir pirmininkas iki mirties.

Basanavičius rašė: „Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliška ranka gesinta šiandien didei sunykus! Vislab, kas buvo lietuviška, per ilgus metus, buvo rūpinama išnaikinti, iš šaknų išrauti! Jei dar nepasisekė mūsų mylimą ir puikią kalbą drauge mums su liežuviu išplėšti, tai pasisekė piktžolių sėklas visuose Lietuvos kampuose išbarstyti, o tai nenaudėlės, žiūrėk, kaip išbujojo!..“ (Merkys Vytautas Jonas Basanavičius – Aušros kūrėjas)

Plk. Kazys Škirpa ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimas skelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. 1918 m. K. Škirpa tapo pirmu Lietuvos kariuomenės savanoriu, o 1919 m.sausio 1 d. vadovavo būriui savanorių iškeliant lietuvišką trispalvę Vilniuje Gedimino pilies bokšte. 1919 m. kovą jam  buvo įsakyta suformuoti atskirą Lietuvos kariuomenės batalioną, kuris išaugo į 5-tą pėstininkų pulka.

Su šiuo pulku K. Škirpa kovėsi visuose nepriklausomybės frontuose - su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920–21 buvo Steigiamojo Seimo narys,o 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją ir tapo Generalinio štabo Antrojo skyriaus viršininkas, 1926 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą. Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, Tautų Sąjungoje ir Lenkijoje. K. Škirpa pirmasis iš Lietuvos diplomatų įteikė protesto notą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai prieš Sovietų Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą.

1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne kartu su kitais 25 asmenimis pasirašė Lietuvių aktyvistų fronto Steigiamąjį aktą, buvo išrinktas organizacijos vadu. Kartu su Vilniaus LAF ir Kauno LAF siekė sutelkti lietuvių tautos jėgas kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, rengė sukilimą. Birželio sukilėliams užėmus Kauną K. Škirpa buvo išrinktas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, bet vokiečių sulaikytas Berlyne šių pareigų eiti negalėjo.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymas buvo iššūkis mestas vokiečiams. Okupacinė vokiečių valdžia ribojo Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą. Laikinoji Vyriausybė konstatavo, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią. Tokiu savo nusistatymo formulavimu Laikinoji Vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota nei likvidavusis, sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu. Birželio 23 dienos Lietuva gyvavo šešias savaites.

Karui einant į pabaigą K. Škirpa parengė memorandumą, kuriuo Vokietijai siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei. Atsakant į tai, 1944 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir nusiųstas į SS koncentracijos stovyklą Godesberge. K. Škirpa Lietuvos aktyvistų fronto programiniame dokumente rašė:

„Tikslas, kurį, netekus valstybinės nepriklausomybės, visi lietuviai, ištikimi Tėvynei Lietuvai, turi savo galvose ir nešioja savo širdyse, yra savaime aiškus: laisvos nepriklausomos valstybės atstatymas. <…> Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti. Esamomis tarptautinėmis ir socialinėmis sąlygomis valstybė yra galingiausia ir didžiausia organizacija patikrinti ir įgalinti minėtų tikslų siekimą. Todėl kiekviena tauta stengiasi turėti savo valstybę, o jos netekusi – kovoja, nesigailėdama didžiausių aukų už jos atstatymą.“ (Škirpa Kazys. Platformos metmenys. Sukilimas. Vilnius: Žara, 2020, psl. 145-150.)

Prof. Vytautas Landsbergis ir Sąjūdis atvedė Lietuvą į Kovo 11. 1989 metų rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias vedė į dainuojančią revoliuciją. Vytautas Landsbergis - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas – Lietuvos aukščiausias pareigūnas. Jis pirmininkavo Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui, priėmusiam Kovo 11 Aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Po to didžąja dalimi jo valia buvo atlaikyta 1990 metų ekonominė blokada ir 1991 metų ginkluota agresija, pasiektas susitarimas, kad iš Lietuvos būtų išvesti Rusijos kariniai daliniai. 1991 m. liepos 7 d. V. Landsbergis su Rusijos Federacijos prezidentu B. Jelcinu pasirašė Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. kovo 3 d. aktus. V. Landsbergis dirbo Seime, Europos parlamente, rašė ir leido knygas, minėjo Lietuvai svarbias datas ir žmones.

Be nepriklausomybės siekių ir darbų V. Landsbergis daug nuveikė kaip meno, muzikos ir kultūros istorikas, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas ir garsintojas, pripažintas Lojolos universiteto Čikagoje teisės garbės daktaru, nominuotas Jeilio universiteto teisės daktaru, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru, Ogdeno Weberio universiteto JAV humanitarinių mokslų daktaru.

V. Landsbergio žodžiai: „Kai skaitom apie Sąjūdį, kad ėjom, atėjom į Kovą, tai ir supraskim, kad Birželis buvo pradžia neįtikėtinai ilgo ir baisaus kelio į kovo 11-ąją. Čia mūsų atgimimas ir susipratimas. Tik senasis okupantas, nenorėjęs taikos ir nuodėmių prisipažinimo, tebegrūmoja. Jo ginklas – melas. Šviesus protas ir ištikima širdis tebūnie mūsų ginklas. Neapykantos apaštalai, kurie išduoda laisvės kovą, teputoja putinijoje. Lietuva gyvens.“ (Landsbergis Vytautas. Teisė sukilti, valia sukilti. Birželis kvietė į Kovą. Vilnius: Žara, 2021, psl. 22.) 

Ar neteks skaičiuoti kiek metų ir mėnesių gyvavo Kovo 11-os respublika?

Tai priklausys nuo to kiek bus:

- basanavičių, kurie švies visuomenę, saugos kalbą, gaivins istoriją, ugdys patriotizmą;

- škirpų, kurie tarnaus kaip pirmieji savanoriai, kovos kaip birželio sukilėliai, priešinsis kaip pokario partizanai, stovės tvirtai kaip sausio 13-osios gynėjai;

-landsbergių, kurie ves per kylančią audrą.

Su Vasario 16!

The post Skaitytojų paštas. Mūsų laisvės šaknys appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodo A. Bubnys trečiadienį išplatintame pranešime, Totalitarinių režimų propagavimo draudimo įstatymas centro direktoriui leidžia tik pašalinti įstatymui neatitinkantį objektą, keisti jo dalį arba konstatuoti nesant pagrindo šalinti ar keisti objekto.

„Šiandien situacija tokia, kad nėra šiuos išvardytus reikalavimus atitinkančios komisijos išvados dėl K. Škirpai skirtos atminimo lentos“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Desovietizacijos komisija rugsėjį pripažino, kad dėl tarpukario diplomato K. Škirpos asmenybės nėra galimybės priimti išvados, taip pat rekomendavo lentų tokioms asmenybėms neįrengti.

Pasak LGGRTC, pasikonsultavus su teisininkais, ar galimas centro vadovo sprendimas šiuo klausimu, konstatuota, kad įstatymų leidėjas direktoriui nesuteikė teisės be komisijos išvados vertinti viešojo objekto priskyrimo vienai ar kitai kategorijai.

Tuo metu Desovietizacijos komisija turi pateikti „ne bet kokią nuomonę, raginimą ar vertinimą, bet konkrečią išvadą, ar viešasis objektas atitinka arba neatitinka Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymą“ ir ar jis turi būti nukeltas arba paliktas.

LGGRTC taip pat pažymėjo, kad vadovo sprendimo priėmimui būtinas ir pats viešasis objektas, kurį reiktų pašalinti, pakeisti arba palikti. Vilniuje ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato sienos K. Škirpai birželį be leidimo pakabinta atminimo lenta buvo nuimta jos pašalinimą lydint dalies gyventojų pasipriešinimui.

Prašys klausimą svarstyti iš naujo

Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje A. Bubnys žurnalistams sakė prašysiantis Desovietizacijos komisiją dar kartą apsvarstyti K. Škirpos klausimą ir „priimti teisėtą išvadą“.

„Mano nuomone, komisija turėtų susirinkti ir iš naujo svarstyti šitą klausimą“, – kalbėjo jis.

A. Bubnys tvirtino, kad rugsėjo 19-osios posėdyje dalyvavo šeši komisijos nariai, kurių nuomonės pasidalijo perpus.

„Dėl to nebuvo priimta teisėta išvada dėl atminimo lentos K. Škirpai, tik buvo pareiškimas, kad nereikia naujų atminimo ženklų, nes tai gali sukelti nepageidaujamas reakcijas visuomenėje“, – sakė Genocido centro direktorius.

„Mano nuomone, tai yra samprotavimai ne į temą, visiškai nesusiję su tiesioginiu komisijos darbu“, – pridūrė jis.

Jeigu Desovietizacijos komisija atsisakytų K. Škirpos klausimą svarstyti iš naujo, A. Bubnio manymu, sprendimą turėtų priimti Vilniaus miesto savivaldybė.

„Stumdymas nuo vienos institucijos ar komisijos prie kitos yra tam tikras problemos sprendimo vengimas. Tą dalyką gali padaryti pati savivaldybė. Tuo labiau, kad ji turi istorinės atminties komisiją, kuriai vadovauja Kamilė Gogelienė, ji pati gali nuspręsti, pasisamdyti reikalingus ekspertus šito klausimo konsultavimui ir sprendimui“, – kalbėjo LGGRTC vadovas.

„Direktoriui neaišku, kas gi tas K. Škirpa“

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS teigė, kad įstatymas numato teisę LGGRTC vadovui priimti savarankiškus sprendimus.

Kaip pavyzdį jis pateikė išvadas dėl Partizanų ir Veteranų gatvių pavadinimų Visagine. Juos A. Bubnys pripažino kaip propaguojančius totalitarinius režimus. Tuo metu komisija teikė priešingą rekomendaciją.

„Kai aišku jam pačiam, jis priima sprendimus savarankiškai ir turi tokią teisę. (...) Tai reiškia, kad ir jam pačiam neaišku, kas gi tas K. Škirpa, jeigu jis nepriėmė sprendimo“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Jis tvirtino, kad gavus prašymą klausimą dėl atminimo lentos K. Škirpai svarstyti iš naujo, vertins prašymo argumentus, tačiau „pozicija vargu, ar pasikeis“.

„Nesakau, kad svarstysime, lauksime (prašymo – BNS). Kadangi mūsų negali įpareigoti svarstyti, mes jį apsvarstėme, išvadą paskelbėme. Vertinsime argumentus“, – pažymėjo komisijos pirmininkas.

Pasak V. Karčiausko, pagrindinė problema – susistemintų tyrimų trūkumas apie K. Škirpos vaidmenį 1941-ųjų birželio sukilime, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje.

„Matome vienus tyrimus, kur juodu ant balto K. Škirpa parodytas kaip didvyris. Jis man irgi atrodo kaip didvyris. (...) Ta pati pažyma Genocido centro dviprasmiška. Jeigu būtų nedviprasmiška, gal ir būtų priimtas aiškesnis sprendimas“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Pasak jo, todėl komisija negali priimti vienareikšmiškos išvados, joje ragina organizuoti naujus tyrimus, supažindinti visuomenę su K. Škirpos veikla.

„Mūsų išvados galėjo būti, kad lentos įrengimas neprieštarauja įstatymui, lentos įrengimas prieštarauja įstatymui ir negalime priimti sprendimo, nes nesusidaro dviejų trečdalių balsų dauguma aniems dviem sprendimams priimti, – dėstė komisijos pirmininkas. – Tai ir buvo trečias variantas.“

„Kyla praktinių problemų“

V. Karčiauskas pritarė, kad savivaldybės pagal įstatymą gali savarankiškai priimti sprendimus dėl desovietizacijos proceso, tačiau Vilnius dėl K. Škirpos prašė Genocido centro sprendimo.

Jo teigimu, komisijoje šiuo metu yra septyni nariai, kvorumui reikia penkių dalyvavimo. Rugsėjo 19-osios posėdyje, kuriame nagrinėtas atminimo lentos K. Škirpai klausimas, dalyvavo šeši nariai. Kitas Desovietizacijos komisijos posėdis numatomas lapkričio 5 dieną.

LGGRTC vadovas A. Bubnys pranešime taip pat atkreipė įstatymų leidėjo dėmesį, kad Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymas nėra tobulas.

„Kyla praktinių problemų kaip vėluojančios viešosios diskusijos, uždelsti savivaldybių kreipimaisi dėl konsultacijų, ilgi komisijai pateiktų klausimų nagrinėjimo ar direktoriaus sprendimų įgyvendinimo terminai“, – pažymėjo A. Bubnys.

Istorikai ir visuomenė K. Škirpos asmenybę vertina nevienareikšmiškai.

LGGRTC išvadoje nurodoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais K. Škirpos veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Pasak centro, K. Škirpos vadovaujamas LAF antisemitizmą buvo iškėlęs į politinį lygmenį, o „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. LAF siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos, nors apie nacių planus vykdyti Holokautą, LGGRTC teigimu, nežinojo.

The post Kazio Škirpos atminimas ir toliau kelia nesutarimus appeared first on LAIKMETIS.

Prašyme nurodoma, kad Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau biblioteka) vadovybės nurodyta V. Valiušaičio darbo atleidimo priežastis (darbo organizavimo pakeitimai) yra fiktyvi, o tikrieji jo atleidimo motyvai yra diskriminaciniai, t. y. susiję su ieškovo mokslinėje veikloje reiškiamais vertinimais ir pažiūromis į prieštaringai vertinamus 1941 m. birželio sukilimą bei istorines asmenybes, tokias kaip Kazys Škirpa, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša Daumantas, Juozas Brazaitis ir kt. V. Valiušaitis savo tyrinėjimų išvadas grindžia surinktais faktiniais duomenimis, su kuriais polemizuoti vengiama, tad bandoma naudoti prieš jį neteisėtas priemones.

Per pastaruosius 7 darbo metus V. Valiušaitis parengė 3 autorines knygas, sudarė, redagavo ir parengė komentarus 5 knygoms, paskelbė 44 mokslines publikacijas ir straipsnius, skaitė 39 paskaitas ir pranešimus konferencijose, organizavo ir vedė 37 renginius.

V. Valiušaitis yra ne tik profesionalus ir produktyvus tyrėjas, bet ir aktyvus visuomenininkas, argumentuotai kalbantis istorinės atminties klausimais. Jo veikla įvertinta apdovanojimais: 2024 m. jam skirtas Šiaulių krašto žymuo „Šiaurės Lietuvos žvaigždė“, už veiklos rezultatus, garsinančius Šiaurės Lietuvą ir Tėvynę; 2018 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“; 2016 m. - Kauno m. burmistro Jono Vileišio medalis „Už nuopelnus įtvirtinant Kauno m. savivaldą, įgyvendinant pilietines iniciatyvas ir kuriant miesto įvaizdį“; 2014 m. jam skirtas aukščiausias Lietuvos žurnalistikos apdovanojimas – Vinco Kudirkos premija; 2012 m. – Romualdo Ozolo žurnalo Nepriklausomybės sąsiuviniai nominacija „už esminį indėlį į nacionalinės istorinės sąmonės gilinimą ir plėtojimą“; 2003 m. – Prezidento Valdo Adamkaus atminimo žymuo „už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius“; 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis „Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1990–2000 metais“; 1996 m. – 1941 m. Birželio sukilėlių sąjungos žymuo.

Buvo žinoma, kad bibliotekoje stinga vyriausiųjų tyrėjų, jų skaičius pastaruoju metu padidėjo nuo 13 iki 20, ir ši problema spręsta priimant naujus darbuotojus arba perkeliant esamus iš visai kitų pareigų. Tuo metu V. Valiušaičiui, prieš atleidžiant iš darbo, formaliai buvo pasiūlyta užimti bibliotekininko pareigas, kurios iš esmės neatitinka jo kvalifikacijos.

Pažymėtina tai, kad konkursas, kuriuo bibliotekos generalinės direktorės pareigas laimėjo Aušrinė Žilinskienė šiuo metu yra apskųstas ir nagrinėjamas teisme. Galima daryti prielaidą, kad tiek naujosios direktorės paskyrimas, tiek V. Valiušaičio atleidimas iš darbo yra politizuoti procesai.

„Apie galimą V. Valiušaičio atleidimą su diskriminaciniais motyvais pradėjus eiti pareigas naujai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinei direktorei, dar prieš jo atleidimą, ne kartą viešojoje erdvėje perspėjo keli Seimo nariai, žinomi visuomenėje žmonės, nevyriausybinių organizacijų atstovai, užsienio lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai. Manome, kad mūsų teisininkų surinkti faktai patvirtina šią versiją, kad viešai deklaruojama atleidimo iš darbo priežastis yra fiktyvi ir neatitinka tikrovės, o tikrieji motyvai - diskriminaciniai,  susiję su tyrėjo V. Valiušaičio mokslinėje veikloje reiškiamais įsitikinimais ir pažiūromis.

Todėl Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga ragina Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją išsamiai ištirti mūsų profsąjungos nario V. Valiušaičio atvejį bei imtis visų reikalingų veiksmų, siekiant užtikrinti teisingumą ir teisėtumą, kad būtų užkirstas kelias galimai  diskriminacijai ir neteisėtam atleidimui iš darbo.“ – sako Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys.

The post V. Valiušaitis: Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos generalinės direktorės nurodyta atleidimo iš darbo priežastis - fiktyvi, tikrieji motyvai – diskriminaciniai appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus miesto savivaldybės kreipimasis dėl to įtrauktas į komisijos rugpjūčio posėdžio darbotvarkę.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas tikisi, kad sprendimas šiuo klausimu bus priimtas.

„Jau pateikė Genocido centras savo pažymą, tai ko nors naujo niekas nepateiks. Knyga apie Škirpą perskaityta nuo A iki Z, ką galėjom, tą išsinagrinėjom“, – BNS sakė jis.

V. Karčiausko teigimu, K. Škirpos klausimą komisija jau yra svarsčiusi ankstesniame posėdyje, tuomet nuspręsta kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl papildomos medžiagos.

„Mes kreipėmės (į komisiją –BNS) gal prieš metus, labai seniai tas buvo“, – BNS sakė Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė.

Anot jos, tuomet atminimo lenta K. Škirpai dar nebuvo pakabinta ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato.

„Toks ir buvo sutarimas, kad mes pasikreipiame į vadinamąją Desovietizacijos komisiją, gauname išaiškinimą ir tada kabiname arba nekabiname lentos. O Nacionalinis susivienijimas pakabino nesulaukęs to išaiškinimo“, – tvirtino K. Šeraitė-Gogelienė.

Jos teigimu, jeigu komisija nuspręstų, kad K. Škirpos įamžinimas nepažeidžia įstatyme nustatyto draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuose objektuose, tuomet Istorinės atminties komisija iš naujo svarstytų lentos pakabinimo klausimą.

Birželio mėnesį Nacionalinio susivienijimo iniciatyva Vilniuje, Gedimino prospekte, ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato sienos, be leidimo buvo pakabinta atminimo lenta K. Škirpai.

Kitą dieną Vilniaus infrastruktūros prižiūrėtojos „Grindos“ darbuotojai lentą nukabino, nes, savivaldybės atstovų teigimu, ji įrengta neteisėtai.

Būrelis žmonių mėgino neleisti nukabinti lentos, įvyko susistumdymas.

Nacionalinio susivienijimo lyderis Vytautas Radžvilas tuomet žurnalistams sakė, kad pakabinti lentą nuspręsta, nes partija trejus metus nesulaukė savivaldybės leidimo įamžinti K. Škirpos atminimą.

Tiek dėl lentos pakabinimo, tiek dėl nukabinimo kreiptasi į policiją.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Tomas Bražėnas BNS informavo, kad pradėta viena administracinė teisena, susijusi su Susirinkimų įstatymo pažeidimu, dvi – dėl savaldžiavimo ir keturios – dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo. Dėl pastarojo pažeidimo trims asmenims surašyti administracinių nusižengimų protokolai.

Šie ginčai vyksta visuomenei nesutariant dėl K. Škirpos (1895–1979) asmenybės vertinimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvadoje jo veikla Antrojo pasaulinio karo metais vertinama nevienareikšmiai. Teigiama, kad jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais jo veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Pasak centro, K. Škirpai, jo vadovaujamai Lietuvių aktyvistų frontui (LAF) galima prikišti tai, kad antisemitizmas joje buvo iškeltas į politinį lygmenį ir „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. Organizacija siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos. Centras pažymėjo, kad apie nacių planus vykdyti Holokaustą LAF nariams Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo žinoma.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti ir negali būti įrengiami nauji totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

The post Atminimo lentos diplomatui ir karininkui K. Škirpai likimas - Desovietizacijos komisijos rankose appeared first on LAIKMETIS.

Sprendimas atmestas 21-am tarybos nariui balsavus „prieš“, keturiems susilaikius ir 13-ai projektą palaikius.

Kaip posėdyje nurodė komisijos iniciatorius TS-LKD frakcijos narys Paulius Lukševičius, klausimas buvo svarstytas dviejuose komitetuose, kurie tokios komisijos sudarymo nepalaikė.

Šią poziciją savivaldybės administracija grindė jau veikiančia Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupe, nors, P. Lukševičiaus teigimu, „čia yra visiškai ne tas pats“.

„Analogiška komisija veikia Vilniaus mieste, iš didžiųjų miestų būtume antras miestas, kuris turėtų tokią komisiją“, – kalbėjo politikas, posėdyje paklaustas, kaip istorinės atminties klausimai sprendžiami kituose miestuose.

Daugumą taryboje sudarantys „Vieningo Kauno“ atstovai svarstomu klausimu posėdyje nepasisakė.

Komisiją siūlyta sudaryti iš 16 narių: aštuonių ne savivaldybės įstaigų deleguotų atstovų, vieno mero deleguoto atstovo, dviejų savivaldybės administracijos atstovų direktoriaus paskyrimu ir penkių tarybos narių, kurių daugiau nei vienas priklausytų opozicijai.

Kaip anksčiau BNS sakė P. Lukševičius, iš specialistų komisiją turėtų sudaryti keturi istorikai, du architektai, vienas kultūrologas ir vienas menotyrininkas.

Istorinės atminties komisija būtų teikusi rekomendacijas savivaldybės administracijai rengiant projektus dėl viešųjų objektų pavadinimų, atminimo ženklų įrengimo, atminties kultūros programos įgyvendinimo ir kitais klausimais.

Politikas pažymėjo, kad siūlymą sudaryti tokią komisiją lėmė daug diskusijų viešumoje sukėlęs Kauno savivaldybės sprendimas inicijuoti paminklo prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui pastatymą.

Kilus diskusijoms dėl A. M. Brazausko paminklo Kaune ir dėl pulkininkui Kaziui Škirpai Vilniuje pakabintos atminimo lentos, kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad tokius klausimus svarstančios istorinės atminties komisijos savivaldybėse turėtų veikti privalomai.

The post Kauno taryba - prieš konservatorių siūlymą steigti Istorinės atminties komisiją appeared first on LAIKMETIS.

„Kreipėmės į policiją, to paprašė ir Apeliacinio teismo administracija (ant kurios būstinės Gedimino prospekte buvo pakabinta atminimo lenta – BNS) – įvertinti padarytą veiką. Šiuo atveju tikrai teisėsauga savo tyrimą atliks“, – BNS sekmadienio vakarą sakė V. Benkunskas.

„Tai buvo visiškai neteisėtas, sąmoningas, tyčinis veiksmas siekiant ne kažką pagerbti, ne parodyti kažkokį pagarbos ženklą, bet tiesiog pritraukti visuomenės dėmesį ir išreikšti savo pseudo-patriotizmą“, – opozicinės Vilniaus miesto savivaldybės partijos veiksmą komentavo meras.

Vilniuje sekmadienį popiet pašalinta be leidimo pulkininkui K. Škirpai pakabinta atminimo lenta, kurią penktadienio vakarą pakabino Nacionalinis susivienijimas.

The post Vilniaus meras: dėl Nacionalinio susivienijimo pakabintos atminimo lentos jau kreiptasi į policiją appeared first on LAIKMETIS.

Apie tai penktadienį vakare savo feisbuko paskyroje pranešė vienas Nacionalinio susivienijimo lyderių Vytautas Sinica.

„Po daugiau nei trijų metų institucijų patyčių ir vilkinimo ant buvusio Lietuvos kariuomenės karo komendantūros pastato, kur 1918 metais dirbo pirmasis savanoris, pulkininkas Kazys Škirpa, Nacionalinis susivienijimas pakabino jo garbei skirtą atminimo lentą“, – teigė V. Sinica.

Savo įraše Vilniaus miesto tarybos narys linkėjo, kad „valdžia (...) visgi surastų drąsos jį pagerbti, o ne trinti jo atminimą“.

Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Gogelienė pabrėžė, kad savavališkai pakabinta atminimo lenta bus nukabinta.

„Atminimo lentų kabinimas Vilniuje labai aiškiai reglamentuotas. Savavališkai kabinamų atminimo lentų likimas irgi labai aiškus – nukabinimas. Taisyklės galioja visiems vienodos“, – feisbuke rašė ji.

Kazys Škirpa yra prieštaringai vertinamas praėjusio amžiaus lietuvių diplomatas ir karininkas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvadoje K. Škirpos veikla Antrojo pasaulinio karo metais vertinama nevienareikšmiai. Teigiama, kad jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais jo veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Pasak centro, K. Škirpai, jo vadovaujamai Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizacijai galima prikišti tai, kad antisemitizmas joje buvo iškeltas į politinį lygmenį ir „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. Organizacija siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos. Centras pažymėjo, kad apie nacių planus vykdyti Holokaustą LAF nariams Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo žinoma.

Dėl aiškaus K. Škirpos asmenybės vertinimo nesutaria ir kiti istorikai.

The post Nacionalinis susivienijimas Vilniaus centre pakabino pulkininkui K. Škirpai skirtą atminimo lentą appeared first on LAIKMETIS.