Šv. Mišioms vadovavęs vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas pakvietė melsti Viešpaties palaiminimo visoms Kauno arkivyskupijos šeimoms, taip pat Kauno arkivyskupijos Šeimos centro bendradarbiams bei jų sielovadinėms iniciatyvoms, sumanymams, projektams, kurie skirti visokeriopai palaikyti sutuoktiniams, šeimoms. Raginta prašyti pagalbos Santuokos sakramentui besirengiantiems sužadėtiniams bei toms šeimoms, kurios dabar patiria sunkumų ar krizių.

Mišiose giedojo ansamblis „Veritas“, vadovė – Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė.

Kaip pagalbą šeimoms ir visiems tikintiesiems homilijoje vyskupas S. Bužauskas priminė apie Jėzaus paliktą Duoną, kuri yra maistas krikščionio kelionei, būdas išlikti stipriems šio pasaulio keliuose ir pasirengti amžinybei. Raginta neapsiprasti su priimama Eucharistijos dovana, branginti susitikimo su Viešpačiu akimirką. Ganytojas pabrėžė, kaip svarbu vieniems kitus palaikyti ir vieniems už kitus melstis.

Visuotinę maldą rengę Šeimos centro bendradarbiai, be kitų maldavimų už Bažnyčią, šeimas, sužadėtinius, visus vienišus, kenčiančius žmones, vykstant Pašaukimų savaitės 2024 susitikimams bei artėjant Maldos už pašaukimus sekmadieniui, priminė arkivyskupijos intenciją šį mėnesį – meldžiamės už pašaukimus į kunigystę, pašvęstąjį bei šeimos gyvenimą.

Pasibaigus liturgijai su sužadėtiniais susitiko arkikatedros parapijos vikaras kunigas Nerijus Pipiras.

The post Kaune melstasi už šeimas appeared first on LAIKMETIS.

O balandžio 8–9 d. C. Symesas susitiko su tarnaujančiais Bažnyčioje – institucijų bei organizacijų darbuotojais, su maldos grupių bei kitų bendruomenių nariais ir vedė mokymus apie tai, kas šiandien uždega širdis tarnaujančiai lyderystei.

Svečio žodis pasižymėjo paprastumu, asmeniškais, gyvenimiškais pasidalijimais bei klausytojų vedimu į centrą – Dievą, kalbantį per Šventąjį Raštą, į Jėzų, į kurį turime tapti panašūs, į Šventąją Dvasią, kuri perkeičia būti Dievo garbei.

Dievas – kalbantis, bendraujantis

Ne vienam susitikimų klausytojui įsiminė panaudota ir pritaikyta ištrauka iš Evangelijos pagal Joną („Jėzus plauna mokiniams kojas“, 13, 1–18) apie tikrąją – Jėzaus – lyderystę, be to, ir visų padrąsinimas – Dievas kiekvieną myli asmeniškai, kiekvieną kalbina per savo Žodį.

„Mūsų Dievas nėra tylintis. Dievas yra kalbantis, bendraujantis. Frazė „Viešpats pasakė / tarė“ yra daugiausia kartų pakartota Biblijoje“, – kalbėjo svečias. Daug dėmesio savo pasidalijimuose skirdamas Šventajam Raštui, C. Symesas pabrėžė, jog Biblija – ne knyga, dokumentas, o BENDRAVIMAS. Biblija yra priemonė Dievui su mumis bendrauti.

Biblija – tarsi brangakmenių kasykla

„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ – svečias atkreipė dėmesį į šias Antrojo laiško Timotiejui eilutes (2 Tim 3, 16–17), kurių originale yra „Dievas kvėpia / kvėpuoja į mane“ per Raštą.

Pasak C. Symeso, mes viską galime sužinoti apie Bibliją iš mokslinių tyrinėjimų, bet tik tada, kai Šventoji Dvasia KVĖPIA, Raštas PRADEDA VEIKTI.

Dievas Senajame Testamente kalbėjo būtent TAM laikui, TOMS aplinkybėms, todėl turime skaityti ATSAKINGAI, ne paraidžiui. Šventąjį Raštą skaityti – ne išnaudoti jį kaip loterijos bilietą. Biblija yra tarsi brangakmenių kasykla. Kuo giliau kasi, tuo daugiau ir vertingesnių brangakmenių randi! Pripildyk savo širdį Rašto! Skaitydamas savyje statai ir augini lobį Svarbu skaityti ir KLAUSYTI. Ir melsti: Šventoji Dvasia, ateik, apreikšk, atverk...

Žmogus ir pasaulis – Dievo garbei

Vieną iš mokymų misionierius C. Symesas skyrė Dievo garbei: kaip ji pasireiškia šiandien? Jo garbė Mozės laikais pasirodė kaip debesis ir ugnies stulpas. Mozė turėdavo dėvėti šydą, nes Dievas buvo prie Jo prisiartinęs. Dievo garbė yra tai, kas gali paveikti žmogų. Svečias pasitelkė Mėnulio gravitacinės traukos, veikiančios Žemės vandenis, įvaizdį. Taip ir mus Dievas traukia. Žmogus sukurtas Dievo garbei. Dievo tikslas – mus ir Žemę pripildyti savo garbės!

Laukiant naujos Šventosios Dvasios bangos

Pasak svečio, „Žodis tapo KŪNU“ reiškia, jog Dievo garbė įsikūnijo Jėzuje. O Dvasia turi pagrindinį darbą – Ji perkeičia mus į Jėzų. Mes esame sukurti nešti Dievo garbę. Būdamas tikruoju savimi, atspindžiu Dievo garbę.

Be kita, misionierius atkreipė dėmesį, jog kai 40-ąją dieną Jėzus žengė į dangų, Jis sakė mokiniams: LAUKITE! 50-ąją dieną ant mokinių nužengė Šventoji Dvasia ir „pripildė Dievo garbės“. Dievo garbė nusileido ant jų! Jie ėmė kalbėti įvairiomis kalbomis, šlovinti – liejosi ta šlovė, kurios jie buvo pripildyti.

„Nuo Velykų iki Sekminių – laukimo laikas, kad Dievas išlaisvintų. Tai laukimas NAUJOS Šventosios Dvasios BANGOS – melskime to, prašykime“, – ragino tarnaujančius Bažnyčioje svečias misionierius Colinas Symesas.

Šiuos sutikimus lydėjo šlovinimo malda, į kurią visus kvietė bendruomenės „Gyvybės medis“ šlovintojai.

The post Kaune viešėjo garsus pamokslininkas ir misionierius škotas C. Symesas appeared first on LAIKMETIS.

The post Kauno arkikatedros parapijos namuose vyksta susitikimai sutuoktinių ir sužadėtinių poroms appeared first on LAIKMETIS.

Šių metų Pašaukimų savaitės šūkis: Pašaukimas – dovana! Jis skelbia, kad Dievas kiekvienam iš mūsų dovanoja pašaukimą.

Atsakingasis už Pašaukimų sielovadą Kauno arkivyskupijoje kunigas Liutauras Vilėniškis akcentavo, kad Bažnyčia nuo seno meldžiasi už pašaukimus.

„Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje yra svarbus. Pašaukimas – tai kelias į šventumą. Be savo pašaukimo atradimo kelias į šventumą nepasiekiamas. Pašaukimo atradimas ir įgyvendinimas padeda pasiekti geriausią savo versiją“, – teigė kun. L. Vilėniškis ir pridūrė, kad pašaukimą skiria Dievas, o ne pats žmogus jį susikuria.

Remdamasis asmenine patirtimi, kunigas konstatavo, kad pašaukimas nėra tik „kažkas švelnaus ir pūkuoto“: „Pašaukimo kelyje būna išbandymų, kančios. Rastas pašaukimas negarantuoja, kad tai bus sėkmės istorija, kad būsi tik laimingas, turtingas ir visko pertekęs. Atsiliepimas į pašaukimą nebūtinai tau garantuos prabangius namus, gerą uždarbį, stiprią sveikatą ir gyvenimo trukmę iki 100 metų. Šventieji irgi daug kentėjo, mirdavo anksti, bet jų gyvenimo prasme tapo liudijimas mums“, – susimąstyti ragino kun. L. Vilėniškis.

Jau šeštą kartą Kaune rengiama Pašaukimų savaitė kiekvieną ragins ieškoti savo pašaukimo (į šeimą, kunigystę / pašvęstąjį gyvenimą, vienužio kelią), o jį atradus – pagilinti. Koks mano gyvenimo tikslas, kam Dievas mane čia siuntė? Tai klausimai, į kuriuos rasti atsakymus padės net penki renginiai.

Visi renginiai ir jų aprašymai.

The post Kauno arkivyskupija kviečia - „Pašaukimų savaitė 2024“ appeared first on LAIKMETIS.

Penktadienio vakaro bendrystė

Susirinkę visi draugėn pirmiausia džiaugėsi bendrystės dovana prie vakarienės stalo, vėliau grupelėse vyko pasidalijimai apie Dievo veikimą kasdieniame gyvenime, o vakaras palydėtas bendra malda ir pirmuoju susitikimu su misionieriumi Colinu.

Pirmas mokymas prasidėjo džiugiu pasveikinimu „Kristus prisikėlė“ ir džiugiu atliepu: „Iš tiesų prisikėlė!“ Misionierius Colinas pradžioje pasidalijo, kad šiemet pirmą sykį dalyvavo Didžiosios savaitės Tridienio katalikų pamaldose Lenkijoje, ir tai jam padarė didžiulį įspūdį, nors jis pats yra protestantų pastorius.

Svečias pristatė šio savaitgalio temą – „Kerigma. Keistas žodis, ar ne?“ ir provokavo klausdamas: „Nebent jūs Lietuvoje dažnai vartojat tokį žodį?..“ Tai yra graikų kalbos žodis, Naujajame Testamente pavartotas 6 kartus ir reiškiantis skelbimą. Misionierius Colinas mokėsi teologijos universitete Edinburge. Dalis studijų vyko pagal šveicaro teologo Karlo Bartho knygas. Pats Barthas, žurnalistų paklaustas, kokia yra raktinė žinia jo daugybės teologijos veikalų, atsakė sudainuodamas paprastą vaikišką giesmę „Jėzus mane myli, aš tai žinau, nes tai sako Biblija“.

Šeštadienio liudijimų dovanos

Šeštadienį misionierius Colinas dalijosi, kad kai Dievas sukūrė žemę, augalus, gyvūnus, sakė, jog tai yra gera. O sukūręs žmogų pasakė, kad tai labai gera. Visa žmogaus aplinkoje buvo gera ir jam nereikėjo pažinoti blogio. Jis nebuvo sukurtas matyti bloga ir susidurti su blogiu, taigi žmogui nebuvo poreikio valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, nes blogio tiesiog nebuvo ir nebuvo poreikio jį pažinti. Taip pat išryškino, kad mes, krikščionys, nesame vergai, nes danguje turime Tėvą, o pas Tėvą nėra vergų, tik sūnūs ir dukterys.

Kartu švęstos šv. Mišios, kurias aukojo kunigas Peteris Hertelis, koncelebravo Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Liutauras Vilėniškis. Kunigas Peteris homilijoje atkreipė dėmesį, kad prisikėlęs Jėzus pirma pasirodė Marijai Magdalietei ir siuntė ją pranešti visiems. Tačiau ja niekas nepatikėjo, nes tais laikais Izraelyje moterys negalėjo būti liudininkės teismų bylose; tai turėdavo būti 2 vyrai. Taigi po to Jėzus siuntė paliudyti 2 vyrus, bet ir jais nepatikėjo. Tad Jis galiausiai pasirodė pats ir jau neliko priežasčių netikėti Prisikėlimu. Vienas žmogus sakė, kad per šv. Velykas nepatikusi kažkurio kunigo homilija, nes joje nebuvo nieko naujo. O kun. Peteris liudijo, kad jam nereikėjo išgirsti nieko naujo, nes buvo svarbu matyti iš kalbančiojo kunigo, kad Kristus tikrai prisikėlė.

Po šv. Mišių ir bendrystės prie pietų stalo skirta laisvo laiko praleisti tyloje su savimi ir Dievu, pasivaikščioti paupiu ar pabūti koplyčioje, arba skirti laiko dvasiniam pokalbiui ar išpažinčiai. Asmeninis laikas Dievui leido nurimti, susikaupti, apmąstyti, kas išgirsta, ir kibti į „mokslus“ antroje paskaitoje tema „Kaip skelbti Gerąją Naujieną postmoderniame pasaulyje“.

Misionierius Colinas akcentavo, kad šių laikų žmonių jau neveikia argumentas „tai parašyta Biblijoje“; dažnas atsakys: „Jūs turite savo Bibliją, o aš turiu savo tiesą, gali būti tavo tiesa ir mano tiesa.“ Bet jei papasakosite savo gyvenimo istoriją – negalės ja netikėti, jos nuginčyti. Būkite visada pasiruošę papasakoti savo istoriją per 3–5 minutes su mintimi: paklausyk, ką nuostabaus Dievas man padarė.

Be to, Colinas patarė užsirašyti savo istoriją ant mažo popieriaus lapelio ir turėti su savimi, kad prireikus būtų galima kam nors paduoti, ir parodė pavyzdį savo atspausdintos istorijos ant mažyčio lapelio su nuotrauka. Žmonės negali tuo netikėti, nes tai labai asmeniška.

Po šių patarimų buvo skirtas laikas užsirašyti savo liudijimus ir jais pasidalyti porose. Po pasidalijimo buvo paklausta, ar buvo lengva ir kokią įtaką mums daro kitų istorijos. Buvo išsakyta keletas nuomonių, ypač stiprus buvo vieno dalyvio argumentas: kai klausau kitų istorijų, trokštu, kad ir man Dievas taip pat padėtų; jei gali taip nutikti kitam – vadinasi, gali ir man.

Keletas naujų dalyvių pasidalijo savo asmeninėmis istorijos – labai atvirais nuoširdžiais liudijimais, kaip aplinka, pasaulis, žmonės buvo sužeidę jų gyvenimą ir kaip nuostabiai prisilietė Dievas, perkeisdamas neįmanomas situacijas arba kaip vis dar po truputį keičia ir gydo iš fizinių ir dvasinių sunkumų.

Šeštadienio vakaras užbaigtas šlovinimu ir malda seminarijos bažnyčioje. Šlovinimą vedė kunigas Rastislavas, o maldą – misionierius Colinas. Tai buvo asmeniškos, ir kartu bendruomeniškos maldos gilus patyrimas.

Sekmadienis – eikite į visą pasaulį

Sekmadienio ryto maldoje suskambo ir hebrajų kalba šlovinant Dievą.

Tolesniame mokyme Colinas trumpai peržvelgė krikščionybės istoriją savo žvilgsniu nuo pirmojo Gerosios Naujienos paskelbimo, aprašyto Apaštalų darbuose 2, 20–24, kai atsivertė ir priėmė Jėzų kaip Mesiją 3000 žmonių, kurie visi buvo žydai; po to mokinių skaičius nuolat augo, nors jie ėjo prieš visuomenės srovę, buvo persekiojami ir daugelis žuvo. IV amžiuje įvyko didžiulis pokytis, kurį Colinas pavadino Bažnyčios imperializavimu. Užuot buvusi mokinių bendruomenė, Bažnyčia tapo masine religija, kai pradėti persekioti ne krikščionys. Tie, kas iš tiesų norėjo būti Kristaus mokiniais, išėjo į dykumą arba kūrė savo bendruomenes, vienuolynus.

Pasak Colino, dabar yra naujoji apaštalinė era. Kodėl? Nes šiandienos pasaulyje žmonės nenori religijos; jie nori realybės, kuri iš tikrųjų parodo kitokį gyvenimą. Dabar žmonės tikėjime ieško ne galios ir institucijų, o prasmės ir tikslo, todėl jie turi asmeniškai atiduoti gyvenimą Jėzui.

Misijų mokyklos vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė pasidalijo, koks turi būti liudijimas, kai norime tarnauti drauge kaip komanda misijose: trumpas, asmeninis, kristocentrinis, nusakantis, kokia buvo problema, kokiu būdu Dievas ją perkeitė ir kokia situacija tapo po to. Gerai yra dalytis savo nuoširdžiomis, ilgomis, išsamiomis istorijomis su savo draugais, darbo kolegomis, šeimos nariais, ar bet kokiose gyvenimo situacijose: prie kavos puodelio, autobuse, taksi, tačiau pasirengusieji tarnauti misijose turi susidėlioti labai konkrečius, trumpus, aiškius liudijimus.

Savaitgalio programą vainikavo sekmadienio šv. Mišios, kurias aukojo kunigas Peteris Hertelis. Homilijoje jis klausė: Viešpatie, kur Tu labiausiai parodei galybę? Ar kai pervedei per Raudonąją jūrą, ar padarei kitų didžių stebuklų? Ne, iš tiesų labiausiai parodai galybę, kai pasigaili ir atleidi. Gailestingumo sekmadienis – Jėzus pasirodė po Prisikėlimo ir jo kūnas buvo visiškai išgydytas, išskyrus tas 5 žaizdas – tai dėl mūsų, kad pagydytų mus. Kad ir mes eitume ir paliestume kitų žaizdas, nes Jėzus pasakė: eikite į visą pasaulį.

The post Kaune vyko pirmasis Misijų mokyklos savaitgalis appeared first on LAIKMETIS.

Pro gerai pažįstamas vietas, gerai pažįstamomis gatvėmis šįkart eita su Jėzumi, paskui Jo kryžių, čia pat, gatvėse, arkivyskupijos ganytojams, miesto parapijų kunigams 14-oje stočių paskelbiant Evangeliją. Maldai stotyse vadovavo Kauno I dekanato dekanas monsinjoras Vytautas Grigaravičius, giedojimui – sesuo Celina Galinytė OSB.

Kryžių pasikeisdami nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios laiptų iki arkikatedros nešė į pakvietimą atsiliepusių beveik 30-ies miesto mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, licėjų, kolegijų bendruomenių atstovai – nuo mažesnių mokinukų iki gimnazistų ir mokytojų, skaičiusių mąstymų mintis.

Dalyvavo Kauno „Atradimų“, Karalienės Mortos, „Šviesos“ mokyklos-darželio, Palaimintojo Jurgio Matulaičio montesori, Jono ir Petro Vileišių, Juozo Urbšio mokyklų, Garliavos Jonučių, Sargėnų, Šv. Kazimiero, Senamiesčio, VDU „Atžalyno“ progimnazijų, Jono Pauliaus II, Jono Jablonskio, Juozo Grušo, Juozo Naujalio, LSMU, „Saulės“, „Varpo“ , „Vyturio“, Veršvų gimnazijų, VDU Ugnės Karvelis, „Erudito“ bei KTU inžinerijos licėjaus, Kolpingo bei Šv. Ignaco Lojolos kolegijų bendruomenių atstovai.

Žmonės su žibintais rankose giedodami sekė paskui Kryžių – atrodė, tą vakarą miestas buvo labai arti Dievo, kenčiančio, mirusio. Arti Jo meilės, kurį kvietė susimąstyti ir atsiliepti...

Juk „kai jaučiamės bejėgiai, sužlugę, be sveikatos, be laisvės, be ateities, be vilties, galime būti panašūs į Prikaltąjį ant kryžiaus. Kai pažiūrime į kryžių, ant kurio prikaltas Jėzus, mes išties žvelgiame į meilės ženklą, begalinės Dievo meilės ir išgydymo šaltinį. Per jį piktasis yra įveiktas, mirtis nugalėta, mums duodamas naujas gyvenimas ir atkuriama viltis“ (iš šio Kryžiaus kelio mąstymo).

Kryžių sutiko ir praeiviai. Ir juos pasiekė Dievo žodis. Ir žmonės atsiliepė, daug jų pagarbiai stabtelėdami, nuostabos žvilgsniais nulydėdami eiseną.

Septintoje stotyje, kai Jėzus parpuola antrą kartą, maldoje prisiminta ir Ukraina – kad turėtume stiprybės nenusigręžti nuo to, kas vyksta karo apimtame krašte.

Daugybė jaunų šeimų į procesiją atėjo su vaikais. Arkikatedra buvo pasiekta ir jiems keliaujant tėveliams ant rankų arba pirmąjį savo gyvenime Kryžiaus kelią nueinant dar vaikiškuose vežimėliuose.

Užtruko, kol minia, pasibaigus stočių apmąstymui, suėjo į arkikatedrą, kur Jėzaus mirties valandą priminė mišrusis choras, vadovaujamas Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės: buvo giedamas himnas „Stovi Motina“. 

„Te mūsų širdys būna atvertos nuostabiai Velykų malonei. Būkit palaiminti!“ – sakė arkikatedroje Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, suteikdamas palaiminimą Šventojo Kryžiaus relikvija ir nuoširdžiai padėkodamas mokyklų bendruomenėms, jauniesiems savanoriams, giedotojams, kunigams, visiems procesijos dalyviams, kad visi kartu per šį šventą laiką išgyveno nuostabią tikinčiųjų šeimos – Bažnyčios – bendrystę.

Ši bendrystė nenutrūko greitai ir pasibaigus pamaldoms. Žmonės neskubėjo skirstytis, lankė Viešpaties kapą arkikatedroje, pagerbė Jo kryžių, bendravo tarpusavyje jau alsuodami tuo būsimu džiaugsmu, kuris ištiks netrukus, šventų Velykų naktį.

The post Didįjį penktadienį Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę Kaune užtvindė besimeldžianti minia appeared first on LAIKMETIS.

Pirmasis liturgijos gestas buvo pati nuolankiausia malda – arkivyskupas Kęstutis Kėvalas meldėsi tylomis, guldamas ant grindų priešais altorių. Šitaip galėtume įsivaizduoti Jėzaus maldą Alyvų kalne prieš nukryžiavimą, galbūt šitaip į maldą Tėvui buvo sudėtas maldavimas, kad kančia būtų atitolinta, – panašiai kaip šiandien to norime melsti pasauliui, kur nerimsta jau įsiliepsnoję ir įsižiebia nauji kariniai konfliktai, kur daug kančios, skausmo, nežinios.

Žodžio liturgijoje buvo skaitomas pranašas Izaijas, Laiškas žydams, meditacijai buvo skirtos Mindaugo Zimkaus, mišriojo choro „Veritas“ (jo vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė) atliekamos psalmės.

Pasija – Kristaus kančios istorija pagal apaštalą Joną buvo skaitoma vaidmenimis. Pagerbdami Viešpaties mirtį ant Kryžiaus liturgijos dalyviai arkikatedroje, o ir visa Bažnyčia tą vakarą suklupo ant kelių.

„Jėzus mirė ant kryžiaus už visus, ir už nusidėjėlius, ir už Judą“, – sakė homilijoje kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, pakviesdamas kryžiaus papėdėje suprasti, kas čia įvyko.

Pasak ganytojo, lieka paslaptis, kodėl Judas, trejus metus vaikščiojęs su Jėzumi, Jį nutaria išduoti.

„Pirmiausia sunyko meilė jo širdyje“, – sakė kardinolas, atkreipdamas dėmesį, jog kiekviena sąmoninga nuodėmė atkartoja Judo tragediją. Tai meilės išdavystė.

Tačiau kitą apaštalą meilė išgelbėjo – Petras apsiverkė ir apgailėjo išsigynęs savo Mokytojo. Meilės solidarumas siejo Motiną ir Joną po Jėzaus kryžiumi. Jėzus irgi parodė beribę meilę pasirūpindamas jais.

Kryžius yra Dievo meilės slėpinys. Nuo kryžiaus prasidėjo didysis krikščionijos meilės žygis už pasaulio išgelbėjimą – sakė  kardinolas užbaigdamas trumpą homiliją.

Po Visuotinės maldos už Bažnyčią, žmoniją, be kita, ir už Kristaus netikinčius buvo organizuota rinkliava Šventojoje Žemėje bei visuose Artimuosiuose Rytuose karus, nesantaiką, persekiojimus kenčiantiems krikščionims.

Didžiojo penktadienio liturgijos centre buvo šventojo Kryžiaus pagarbinimas. Pamaldų dalyviai noriai atsiliepė į arkikatedros vyriausiojo ceremonijarijaus kunigo Artūro Kazlausko pakvietimą prieiti ir pabučiuoti Kryžių – medį, ant kurio kabojo Išganytojas.

Pamaldų pabaigoje procesijoje Švč. Sakramentas buvo atneštas iš koplyčios prie Viešpaties kapo – Didžiojo šeštadienio – Dievo mirties laiko – budėjimui.

The post Didžiojo penktadienio liturgijos centre Kaune - šventojo Kryžiaus pagarbinimas appeared first on LAIKMETIS.

Kartu su daugiau kaip dviem dešimtimis sielovados pagalbininkų laiką kartu klausydami, melsdamiesi, papietaudami bei pasidalydami praleido abu arkivyskupijos ganytojai – arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas.

Susikaupimo dienos svečias kunigas dr. Gediminas Jankūnas (Panevėžio vyskupija) gyvu ir įtaigiu žodžiu (kovo mėnesį jį dar išgirdo ir Marijos dienos Šiluvoje katechezės klausytojai) vedė konferencijas plg. Evangelijos pagal Joną 17 sk.

The post Kauno arkivyskupijos kurijos bei institucijų bendradarbiai dalyvavo susikaupimo dienoje appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai kunigai, mieli tikintieji,

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kokia nuostaba turėjo lydėti Nazareto žmones girdint tokiu netikėtu būdu į juos prabylantį Jėzų! Jis paskelbė, kad išmušė valanda, kai pradeda pildytis didžiojo Izraelio pranašo Izaijo žodžiai, nešę tautai vilties ir išvadavimo džiaugsmą. „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (4, 18), nuskambėjęs taip naujai iš jų gerai pažįstamo Jėzaus, buvo nuostabi staigmena, kad visi „jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (4, 22). Tačiau, kaip toliau liudija Luko evangelija, vėliau „visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino“ (4, 28). Šiuose keliuose sakiniuose slypi Jėzaus gyvenimo tikrovė. Tas, kuris atnešė į pasaulį Dievą, buvo atmestas. Tačiau kryžiaus pažeminimas ir tarsi pralaimėjimas tapo Jėzaus pergale. Dievas prakalbino žmoniją savo Sūnaus kryžiumi. Jis toliau šiuo Kryžiumi beldžiasi į žmogaus širdies duris mums sakydamas, kad veikia „šiandien“ mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Tai primena mums ir Didžiosios savaitės liturgija, ir Velykų žinia.

Didžiojo ketvirtadienio rytmečio šv. Mišiose šventinami ligonių ir katechumenų aliejai, konsekruojama šventoji krizma. Drauge su savo vyskupais susirinkę kunigai atnaujina kunigystės pažadus, duotus Šventimų dieną. Galėtume drąsiai tarti – Dievas sušiandienina savo malonę, siųsdamas Šventąją Dvasią Gaivintoją ir ant šių aliejų, ir ant savo kunigų. Jis nori savo Dvasia vėl sustiprinti ir įkvėpti kunigus, savo pašauktuosius, kad jie neštų Gerąją naujieną ir paguostų prislėgtuosius. Jis nori šiandien išpildyti savo Žodį, kuris, pasak Laiško žydams, „yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“ (Žyd 4, 12). Šiandien Viešpats nori atnaujinti patepimą savo tarnams, apie kuriuos pranašas Izaijas kalba: „O jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: Mūsų Dievo tarnai“ (Iz 61, 6).

Ankstyvojoje Bažnyčioje pašventintas aliejus laikytas ypatingu ženklu, žyminčiu Šventosios Dvasios dovaną, kurią mums perduoda Kristus čia ir dabar. Jėzus patikėjo mums skelbti Gerąją naujieną, kad padovanotume „šiandien“ mūsų žmonėms džiaugsmą Dievo artumu, Jo gailestingumu, Jo gerumu, patikinančiu mus, kad esame mylimi, trokštami ir labai brangūs. Jėzus perduoda mums džiaugsmą pačia egzistencija, pačiu gyvenimu, jog gera būti ir gera būti žmogumi.

Ką gi reiškia Jėzaus perskaityti pranašo Izaijo žodžiai, jog Jis atėjęs paguosti visų liūdinčiųjų, suteikti „džiugesio aliejaus vietoj gedulo“? (plg. Iz 61, 2–3). Jie sako, kad Šventoji Dvasia teikia mums gebėjimą net kenčiant giliai viduje likti linksmiems. Apaštalų darbų knyga mums pasakoja, jog apaštalai, nuplakdinti aukščiausiojoje teismo taryboje, džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Kristaus apaštalai, taigi ir mes, esame, pasak šventojo Pauliaus, „džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24).

Aliejus yra ir ramybės simbolis. Balandis su alyvmedžio šakele istorijoje apie tvano pabaigą tapo į pasaulį įžengusios taikos ir ramybės simboliu. Šiuo simboliu kaip pergalės vainiku ir alyvmedžio šakele pirmųjų amžių krikščionys puošdavo savo mirusiųjų kapus. Jie gerai atsiminė pirmuosius Prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Prisikėlusio Jėzaus žinia pasauliui tapo ta atnešta alyvmedžio šakele, kad žmoniją gąsdinantis nuodėmės ir neteisybės tvanas yra įveiktas. Todėl visi turi turėti pagrindą ramybei, ateinančiai ne iš šio pasaulio, bet iš Dievo, kurio rankose mūsų likimas. Jis yra mūsų ramybės giliausia priežastis.

Aliejus yra ir ramybės simbolis. Balandis su alyvmedžio šakele istorijoje apie tvano pabaigą tapo į pasaulį įžengusios taikos ir ramybės simboliu. Šiuo simboliu kaip pergalės vainiku ir alyvmedžio šakele pirmųjų amžių krikščionys puošdavo savo mirusiųjų kapus.

Brangūs broliai kunigai, mieli tikintieji, mums, pakrikštytiesiems, Viešpats patikėjo paguodos ir ramybės žinią nešti šio pasaulio prislėgtiesiems, liūdintiesiems ir belaisviams. Šiais neramiais laikais tai ypač svarbu prisiminti. Pasaulio neramios žinios, gąsdinančios prognozės nori pavogti mūsų džiaugsmą ir ramybę. Tai piktojo klasta apgauti žmogų, tarsi pats gyvenimas yra tik ašarų pakalnė. Gerąją džiaugsmo naujieną skelbęs Jėzus prisiėmė kančią ir mums parodė, kad vienybėje su Dangaus Tėvu žmogus gali išlikti ramybėje. Tą mums primena ir Bažnyčios liturgija, pakviesdama palinkėti vieni kitiems ramybės. Viešpaties ramybę dovanoja mums ir Jo malonės sudabartinimo ženklai – sakramentai. Keturiuose sakramentuose naudojamas aliejus, šis Dievo gerumo ir ramybės ženklas: Krikštu įvedant žmogų į Bažnyčios šeimą, Sutvirtinimu teikiant Šventosios Dvasios dovaną, Šventimų sakramentu – Viešpaties patepimą ir Ligonių sakramentu – Dievo prisilietimą, Jo gerumo vaistą. Krikščionis pašauktas nešti į pasaulį džiaugsmo ir ramybės žinią, o savo gyvenimu sudabartinti Dievo malonę kaip paguodą liūdintiesiems. Ši diena mums primena, kad mes visi esame pakviesti nešti Gerąją naujieną. Juk ir mums skirti šiandienos Evangelijos žodžiai: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“ (Lk 4, 18).

Brangieji, rengiantis Bažnyčios Jubiliejiniams 2025-iesiems metams, popiežius Pranciškus 2024-uosius paskelbė Maldos metais. Tai dvasinio pasirengimo Jubiliejui laikas, kurio esmė – vėl naujai atrasti maldą ir kantriai mokytis jos meno. Tai būdas šiandien savo dabartyje išgyventi Viešpaties Dvasios artumą, Jo žodžių išsipildymą. Džiaugsmo ir ramybės dovana skirta tiems, kurie gyvena maldos disciplina. Ji tampa galia žmoguje dovanoti save, paguodą ir įkvėpimą. Vienybė su Dievu, išgyvenama per maldą, žmogaus gyvenimui dovanoja Viešpaties patepimą, o pasauliui – Gerosios Naujienos sudabartinimą. 1969 metais kardinolas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, kalbėdamas, kokia Bažnyčia bus 2000-aisiais, sakė: „Bažnyčios ateitį, kaip ir visada, formuos šventieji, t. y. žmonės, kurių protas yra gilesnis nei dienos šūkiai, kurie mato daugiau nei kiti, nes jų gyvenimas apima platesnę tikrovę. Nesavanaudiškumas, kuris daro žmones laisvus, pasiekiamas tik kantriai atliekant mažus kasdienius savęs išsižadėjimo veiksmus.“ Ir tada pabrėžė: „Tik tas, kuris atiduoda save, kuria ateitį. Žmogus, kuris tik bando pamokyti, kuris nori pakeisti kitus, lieka nevaisingas“ (What will the church look like in 2000, 1969). Maldai skirtas laikas – tai savęs atsižadėjimo veiksmas, o jo vaisius – galia ir gebėjimas dovanoti save. Tai kunigystės esmė, tai ir kiekvieno krikščionio pašaukimas.

Ar tikrai galime drąsiai tarti, kad mumyse pildosi šiandien girdėti pranašo Izaijo žodžai: „Kas tik juos regės, suvoks, jog tai giminė, kurią Viešpats palaimino“ (Iz 61, 9)? Šiame pasaulyje esame pakviesti būti Jėzaus „ambasadoriais“, Dangaus Karalystės ženklais. Mums, silpniems žmonėms, tai nemenkas iššūkis, juolab kad ir mes patys šio pasaulio vitrinose ieškome paguodos ir suraminimo. Tačiau niekas negali gauti vidinio džiaugsmo ir ramybės tik pasyviai laukdamas, kada Dievo Dvasia aplankys. Ją gauna tie, kurie meldžiasi, skaito Dievo žodį ir pagal jį atsiduoda meilės misijai. Tą kartą Jėzus į Nazareto sinagogą atėjo maldai, Dievo žodžio skaitymui ir šių žodžių išsipildymui savo brolių ir seserų akivaizdoje. Tai ir Dievo mums duoto mūsų pašaukimo esmė: atradus vienybę su Viešpačiu, skelbti Jo malonės metą savo šeimai, bendruomenei, savo Tėvynei ir šiam pasauliui. Tai Bažnyčios gyvastingumo priežastis, tai šio nerimastingo pasaulio viltis. Te Prisikėlusiojo žinia savo mokiniams ir vėl naujai uždega mūsų širdis: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Amen.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Išsipildę žodžiai appeared first on LAIKMETIS.

Kauno senamiesčio praeiviai ir šių iškilmių dalyviai šį Didžiojo ketvirtadienio rytmetį turėjo retesnę progą ir džiaugsmą išvysti gausų dvasininkų būrį iš visų 7 arkivyskupijos dekanatų, iš artimesnių ar tolimesnių miestų, miestelių ir kaimų parapijų, tarnaujančių po Šventimų dar tik kelerius metus ar savo kunigiškąją tarnystę jau skaičiuojančių dešimtmečiais.

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21) – šiuos Jėzus žodžius sinagogoje iš diakono Martyno Vasiliausko paskelbtosios Evangelijos pagal Luką pakartojo arkivyskupas Kęstutis pradėdamas savo homiliją.

Joje ganytojas atkreipė dėmesį į Nazareto gyventojų nuostabą, su kuria šie priėmė jiems gerai pažįstamo Jėzaus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (4, 18), o visai netrukus Jis buvo atmestas ir pažemintas iki kryžiaus mirties. Dievas dabar „Kryžiumi beldžiasi į žmogaus širdies duris mums sakydamas, kad veikia „šiandien“ mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Tai primena mums ir Didžiosios savaitės liturgija, ir Velykų žinia“.

„Galėtume drąsiai tarti – Dievas su šiandienine savo malonę, siųsdamas Šventąją Dvasią Gaivintoją ir ant šių aliejų, ir ant savo kunigų“, – sakė arkivyskupas, pabrėždamas jog taip Dievas vėl atnaujina savo Dvasios patepimą, savo Dvasia vėl sustiprina ir įkvepia kunigus, savo pašauktuosius, kad jie neštų Gerąją naujieną. Jėzus patikėjo kunigams skelbti Gerąją naujieną, dovanoti „šiandien“ mūsų žmonėms džiaugsmą Dievo artumu, gailestingumu, gerumu – „džiaugsmą pačia egzistencija, pačiu gyvenimu, jog gera būti ir gera būti žmogumi“.

„Tai piktojo klasta apgauti žmogų, tarsi pats gyvenimas yra tik ašarų pakalnė. Gerąją džiaugsmo naujieną skelbęs Jėzus prisiėmė kančią ir mums parodė, kad vienybėje su Dangaus Tėvu žmogus gali išlikti ramybėje“, – kalbėta homilijoje, paminint ir pasaulio neramias žinias, gąsdinančias prognozes, norinčias atimti džiaugsmą ir ramybę.

„Niekas negali gauti vidinio džiaugsmo ir ramybės tik pasyviai laukdamas, kada Dievo Dvasia aplankys. Ją gauna tie, kurie meldžiasi, skaito Dievo žodį ir pagal jį atsiduoda meilės misijai“, – sakė arkivyskupas, be to, šia proga primindamas, jog Bažnyčia artėja į Jubiliejinius 2025-uosius metus, o šiais metai popiežiaus Pranciškaus paskelbtais Maldos metais galime naujai mokytis maldos meno, svarbios maldos gyvenimo disciplinos.

Arkivyskupas padrąsino kunigus, kuriems nelengva nešti Kristaus ramybę, kai visi jaučiame tvyrant įtampą, ir todėl dar labiau reikia Viešpaties malonės, Jo pagalbos, reikia maldos, savęs dovanojimo (visą homilija).

Po homilijos dvasininkai visų tikinčiųjų akivaizdoje atnaujino pažadus, kiekvieno asmeniškai priimtus Šventimų dieną, kai buvo Dvasios patepti būti Kristaus kunigais.

Šv. Krizmos Mišių liturgijoje įvairiu jos metu buvo palaiminti Ligonių ir katechumenų aliejai, o arkivyskupo įkvėpimu ir malda – konsekruota šventoji Krizma. Aliejus prie altoriaus atnašų procesijoje su duona ir vynu atnešė pasauliečiai, mūsų arkivyskupijoje tarnaujantys ligonių sielovadoje, katechumenate.

Per visus metus naujai palaiminti šventieji aliejai, kunigų šią dieną parsivežami į bažnyčias, bus naudojami švenčiant sakramentus ir taip paženklinant Dievo artumu svarbius krikščionio gyvenimo momentus – nuo pat kūdikystės iki tada, kai ištinka liga, prisiartina senatvė. Naujai pašventinta Krizma ir aliejai jau bus naudojami ir šių metų Velyknaktyje Kauno arkikatedroje krikštijant bei sutvirtinant suaugusiuosius.

Liturgijos pabaigoje arkivyskupas Kęstutis dar kartą padėko broliams kunigams ir tikintiesiems – vienai komandai – Bažnyčios vaikų šeimai, kuri kartu meldžiasi, priima Dievo Žodį, vieni kitus palaiko, paguodžia, kuri kartu keliauja į šv. Velykų džiaugsmą.

Po Krizmos šv. Mišių kunigai rinkosi į konferenciją ir pietus arkivyskupijos kurijoje, dalijosi vieni su kitais artėjančių Kristaus Prisikėlimo švenčių linkėjimais.

Vakare Kauno arkikatedroje bus švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios.

The post Kauno arkikatedroje vyko Krizmos Mišios appeared first on LAIKMETIS.