Tai paaiškėjo atlikus kokybinį tyrimą. Agderio universiteto docentai Ronaldas Mayora Synesas ir Irene Trysnesas klausinėjo 25 jaunų žmonių, priklausančių tautinėms mažumoms, krikščionių ir musulmonų, apie jų elgesį socialinėje žiniasklaidoje. Trylikos moterų ir dvylikos vyrų tyrimo dalyvių amžius: nuo 16 – os iki 35 – erių metų.

Tyrimo rezultatai, pateikti neseniai paskelbtame moksliniame straipsnyje, rodo, kad daugelis jaunų žmonių dėl įvairių priežasčių atsisako dalytis religiniu turiniu socialinėje žiniasklaidoje. „Jie norėtų pranešti apie savo religinius įsitikinimus, tačiau Norvegijoje jiems tai padaryti sunku.“

daugelis jaunų žmonių dėl įvairių priežasčių atsisako dalytis religiniu turiniu socialinėje žiniasklaidoje.

Jaunuoliai nurodo skirtingas priežastis, kodėl vengia religinio turinio socialinėje žiniasklaidoje, tačiau kai kurios priežastys kartojasi: „Jie bijo būti išstumti iš draugų bendruomenės ir sulaukti stereotipinių nuostatų ir charakteristikų. Krikščionys ypač baiminasi, kad sekuliarūs draugai iš gyventojų daugumos laikys juos pernelyg konservatyviais.“

Tarp apklausoje dalyvavusių informantų labiausiai save ribojo musulmonų berniukai. „Jie susiduria su dviguba stigma, kai taip pat atsiranda baimė būti laikomiems ekstremistais ir teroristais“, - sako Synnes. Jis pabrėžia, kad apklausti jaunuoliai yra išradingi ir gerai besimokantys arba dirbantys žmonės, turintys gerus darbus.

Pasak tyrėjo, nė vienas iš informantų nėra labai religingas. „Kalbame ne apie tokias prieštaringas ar konfliktus keliančias temas kaip abortai ar homoseksualumas, o apie religiją apskritai. Taip pat kalbama apie tai, kad jie negali dalytis Biblijos ar Korano eilutėmis, kaip jie norėtų.“

Krikščionys ypač baiminasi, kad sekuliarūs draugai iš gyventojų daugumos laikys juos pernelyg konservatyviais.

Kitas 2019 m. Bažnyčios, religijos ir filosofijos tyrimų departamento KIFO atliktas tyrimas parodė, kad religinės veiklos įvardijimas gyvenimo aprašyme sumažina galimybę būti pakviestam į darbo pokalbį. Tai buvo taikoma tiek musulmonų, tiek krikščionių veiklai.

Baimė, kad bus mažiau galimybių įsidarbinti, taip pat buvo viena iš priežasčių, dėl kurių jaunuoliai vengia rodyti savo tikėjimą internete. „Nerimą kelia, kad taip yra. Vienas iš informantų pavadino karjeros savižudybe, jei socialinėje žiniasklaidoje išreikštų ką nors religinio.“

„Tai stiprūs žodžiai“, - sako Synnesas. „Demokratinėje visuomenėje iš esmės problemiška, kad saviraiškos laisvė yra tokia siaura. Bijau, kokias pasekmes tai turės religinių mažumų įsiliejimui į profesinį gyvenimą, ypač darbo aplinkoje, kuri ir taip yra labai homogeniška.“

The post Jauni norvegai socialinėje žiniasklaidoje slepia savo religinius įsitikinimus appeared first on LAIKMETIS.

Atrodo, kad kitas elementas yra susijęs su stipriu ir greitu Bažnyčios reagavimu į įtarimus dėl seksualinio išnaudojimo ir priekabiavimo. Bijodami skandalų socialinėje žiniasklaidoje, kai kurie kunigai - kalti ar nekalti - akivaizdžiai susiduria su sunkumais dėl naujų Bažnyčios protokolų.

Tarp pagrindinių veiksnių, galinčių lemti savižudybę, yra depresija darbe ir perdegimo sindromas.

Naujausias atvejis nutiko lapkričio 7 d., kai 43 – ejų metų kunigas José Alves de Carvalho (Chozė Alvešas de Karvaljo) buvo rastas negyvas parapijos namuose Bom Jesus mieste, Piaui valstijoje. De Carvalho neseniai buvo apkaltintas 14 – os metų mergaitės išnaudojimu, dėl to dieną prieš savižudybę buvo sustabdytas jo pareigų vykdymas.Tarp pagrindinių veiksnių, galinčių lemti savižudybę, yra depresija darbe ir perdegimo sindromas.

Bažnyčios įtariamas netinkamas valdymas tokiose bylose kaip De Carvalho buvo griežtai kritikuojamas tekste, kuris po kunigo mirties ėmė plisti socialiniuose tinkluose. Pagrindinė žinutė, priskiriama neįvardytam „tėvui Simeao“, yra ta, kad kunigai turėtų labiau mylėti save nei Bažnyčią.

„Broliai, bet kuris kunigas gali susidurti su tokia situacija. Denonsavimas, net ir be jokių įrodymų, jei jis adresuotas diecezijos vyskupui, gali sukelti tokį pat nušalinimą nuo pareigų, koks buvo pritaikytas tėvui Jose (Chozė)“, - sakoma įraše. Autorius taip pat teigė, kad Brazilijos Bažnyčios struktūra neturi „laiko ir neteikia pirmenybės kunigų globai“, ir paminėjo keletą sunkumų, su kuriais susiduria dvasininkai.

„Esame verslininkai ir tarnautojai su sutanomis. Neužtenka mylėti Bažnyčią. To nepakanka, kad išliktume gyvi, susidūrę su tiek daug kunigiškų iššūkių, kuriuos mums primeta dabartinė epocha. Geriausia, ką Bažnyčia gali padaryti, tai melstis už mus. Ji retai mus priglaudžia, retai mūsų klausosi, nemoka rūpintis, neturi laiko mylėti“, - rašoma straipsnyje.

Geriausia, ką Bažnyčia gali padaryti, tai melstis už mus. Ji retai mus priglaudžia, retai mūsų klausosi, nemoka rūpintis, neturi laiko mylėti.

Psichologas ir savižudybių ekspertas tėvas Lício Vale (Licijus Valė) sakė, kad kai kurie kunigai, atrodo, kenčia nuo kažkokios baudimo paranojos, nes Bažnyčia užėmė griežtą poziciją dėl smurtautojų baudimo. „Manau, kad Bažnyčia išgyvena prisitaikymo procesą. Nuo kultūros, kai prievartautojai nebuvo baudžiami, pereinama prie visiško griežtumo. Tai svarbus procesas, turint omenyje, kad nusikaltėliai turi būti baudžiami. Tačiau kunigams, kurie buvo neteisingai apkaltinti, turi būti atlyginta ...“, - sakė jis.

„Jauni kunigai ir seminaristai yra egocentrizmo ir nevaržomo sėkmės siekimo epochos vaisius. Dabar visur vyrauja karjerizmas. Seminarijos ir Brazilijos episkopatas turi permąstyti kunigų ugdymą ir akcentuoti brolybę, o ne konkurenciją“, - sakė jis.

Visiškai susitelkęs į savo nuolatines pareigas, kunigas pamiršta pasirūpinti savo dvasingumu, fizine ir psichine sveikata bei bendruomeniniu gyvenimu. „Perdegimo“ sindromo ir darbinės depresijos simptomai: nuolatinis liūdesys ir nuovargis, atidėliojimas, nemiga, sunkumas dirbti. Tokias problemas nesunkiai galima atpažinti tarp daugelio kunigų.

Visiškai susitelkęs į savo nuolatines pareigas, kunigas pamiršta pasirūpinti savo dvasingumu, fizine ir psichine sveikata bei bendruomeniniu gyvenimu.

Psichologo Ênio Pinto (Onio Pinto), dešimtmečius dirbančio su kunigais, nuomone, šiandien daugumoje seminarijų dirba psichikos sveikatos specialistai, tačiau kartais jiems pritrūksta reikiamų mokslinių parametrų, kad galėtų iš tiesų padėti klierikams. „Bažnyčia turi išsiugdyti kritiškesnį požiūrį į psichikos sveikatą. Daug kartų ji naiviai supranta tokias problemas, įskaitant ir kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar siųsti kunigą ieškoti profesionalios pagalbos“, - sakė jis.

Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, Rio de Žaneiro vyskupas augziliaras Joelis Portella Amado (Žoelis Portelja Amadas), stebėjo kunigų savižudybių atvejus. Jis sakė, kad Bažnyčia turi permąstyti, kaip išgyvenama kunigystė.

Daugelis mano, kad kunigystė reiškia vienatvę, tačiau tai yra klaida.

„Jei anksčiau kunigo, kaip supermeno, įvaizdis buvo naudingas, dabar jis toks nebėra. Kunigams reikia kurti trapumo mistiką“, - sakė jis. Amado mano, kad kunigų savižudybė yra didesnės krizės Brazilijos visuomenėje, „kurioje patiriame didelį nusivylimą ir bendrą nuorodų bei supratimo stoką“, dalis. Jis pabrėžė, kad kiekvienas kunigas turi būti „formuojančios ir kunigiškos bendruomenės“ dalis.

„Kunigai turi išmokti gyventi ir dalytis su savo bendruomenėmis. Daugelis mano, kad kunigystė reiškia vienatvę, tačiau tai yra klaida“.

The post Brazilijos Bažnyčioje nerimą kelia kunigų savižudybių skaičius appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvę pianistę karantinas paskatino atskleisti savo išradingumą veiklą perkeliant į internetą. Taip gimė sumanymas viso pasaulio lietuviams pasiūlyti unikalų projektą – grojimo pianinu pradžiamokslio vaizdo pamokas.

Tačiau žymi pianistė atvira - kad ir kaip iki pandemijos viskas atrodė ranka pasiekiama, šiandien daugelis muzikantų ir menininkų - tarp jų ir Ieva - kaip niekas kitas puikiai žino, kas yra depresija ir jos pasekmės.

Ieva kartu su savo vyru išgyveno nelengvą korona viruso sukurto gyvenimo tarpsnį ir šiandien teigia, kad turime būti kaip niekada arti venas kito bei branginti.

Apie netikėtus gyvenimo pokyčius, begalinę meilę muzikai savo gerbėjams ir šiandienos menininko realybę žymioji pianistė I. Dūdaitė pasakoja Laikmetis.lt skaitytojams.

Ieva, kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir kodėl ją pasirinkote?

-Tėveliai pasakojo, kad šešerių pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Taip pradėjau mokytis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.

Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu. Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna tų dienų, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavi, sintezę, padeda išeiti iš komforto zonos.

Man fortepijonas – ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas. Kartu ir tai, ką man gyvenime sunkiausia daryti. Paradoksas, kad galėjau nueiti daugybe kelių, nuo vertimų iki matematikos, kvantinės fizikos ar chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis, gyvenime priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos yra grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini: daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, kelionių, streso, nepastovumo – visko yra. Atrodo, kad ėjimas fortepijono atlikėjos keliu – labiausiai pildantis mano pašaukimą gyvenime, todėl juo ir einu.

Esate klasikos atlikėja, kaip šiandien gyvena šio žanro atlikėjai? 

-Tai tikrai nėra lengviausia karjera – labai nepastovu, yra milijonai pianistų, pianisčių… Konkurencija tokia žvėriška, jog pasaulinę karjerą padaro vos vienas iš milijono. Be to, daug valandų praleidžiame grodami tarp keturių sienų. Gan vieniša, netgi intravertiška.

Ar tikrai to nori? – kažkada manęs klausė šeima. Vis tik gyvenimas nomadiškas, esi nuolatiniam keliavime po pasaulį, koncertus, ant lagaminų, viešbučiuose, viena. Tikrai nebuvo lengva kovoti už save, bet mano tikslas, kuris mane veda į priekį – savo darbu paliesti kitus žmones. Žmogus klausydamas atliekamos muzikos gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.

Išleidote albumą. Sakykite, ar galite pasidalinti jo kūrimo istorija ir atskleisti apie ką jis?

-Ši programa vienija dvi skirtingas epochas. Paryžiaus salonuose skambėjusi Frederiko Šopeno muzika pilna romantikos, nostalgijos, ornamentų, pompastikos. Yanno Tierseno repertuaras – nuo garso takelio Amelijai iki jo šiandieninių kompozicijų, yra orientuotas į plačiąją publiką, minimalistinis.

Jie abu yra skirtingi, išskirtiniai. Sakoma, kad Šopenas per savo gyvenimą sugrojo tik apie 30 viešų pasirodymų, kai šiandieninio pianisto norma yra 60 – 100 koncertų per metus, o Tiersenas paskutinį savo albumą įrašinėjo tiesiog gamtoje, ant jūros kranto, miške, uolos papėdėje. Manau, kad abu kompozitoriai yra transcendentalūs novatoriai, pranokę savo epochos lūkesčius.

Skirtingais laikmečiais muziką kūrę kompozitoriai pianistę žavi būtent jiems būdingomis ypatybėmis: Šopeno melodijos išdailintos, įsimintinos, puikiai pritaikytos fortepijonui. Šiam koncertui parinkau ryškiausius šio kūrėjo „perliukus“, kurie tikrai nepaliks abejingų. Tuo tarpu, Tiersenas mane, kaip atlikėją, perkelia į kitas erdves: Monmartro gatveles, pilnas akordeono garsų, turgavietes, kalvas, klonius, skliautus… Šį jausmą norėjau perduoti ir klausytojams.

Jums, kaip atlikėjai svarbu tikras ryšis su klausytojais, kodėl jums svarbus net pats mažiausias jūsų klausytojas?

-Ryšys su publika man itin svarbus ir simbolinis, turi stiprų emocinį užtaisą. Kiekvienas koncertas – tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip, atrodo, turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau tai su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia. 

Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Gal savaitės eigoje visi skubėjo po darbų, su savais rūpesčiais – užtai per pirmąsias minutes tarsi reikia prisijaukinti klausytojus. Bet, kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia.

Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi labai daug galimybių, susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Provincijoje žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto neskuba namo, pasilieka, pašneka. Gal dėl to, kad vyksta mažiau koncertų, renginių. Atėję pasiklausyti ir kurdami šventę sau, ją sukuria ir man.

Savo koncertus vedu pati, spaudžiu rankas atėjusiems (ne pandemijos metu), daug bendrauju, pasakoju apie atliekamus kūrinius. Iš kur semiuosi energijos? Iš tikro, yra vienas ir banalus atsakymas – meilė.

Negaliu slėpti ar maskuoti – aš kaifuoju nuo grojimo. Myliu savo darbą, myliu savo publiką, myliu gyvenimą, myliu keliauti, myliu bendravimą. Pasitaiko pavargti, įtampų, visko juk nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje.

Pandemijos metu nemenka visuomenės dalis išgyvena depresiją. Ar ji jums pažįstama, ir kaip ją išgyventi kuo lengviau?

-Taip, vienareikšmiškai. Manau, jog gyvename labai jautriu laikotarpiu, kuris dar labiau parodo, koks reikalingas žmogui meno įkvėpimas, vidinio pasaulio harmonija, psichologinis ir emocinis stabilumas. Paradoksalu, jog kultūros sektorius, kuris dabar labiausiai apribotas, yra būtent kertinis vidinės ramybės nešėjas.

Pati asmeniškai turiu privačią ir labai įkvepiančią 23 mokinių klasę, užsiimu meditacija, malda, live koncertais, kompozicija. Galbūt dėl to nejaučiu depresijos apraiškų. Tačiau prisipažinsiu, jog nemažai kolegų, draugų ir pažįstamų išgyvena labai slegiantį laikotarpį.

Mano patarimas: paskambinkite ar parašykite tiems, kuriems norite. Raskite laiko. Palikite kažką mielo už jų durų, pašto dėžutėje. Žmonės – didžiausias turtas šiais jautriais laikais. Nepamirškime socialinio kontakto svarbos, juk laikas, kurį skiriame kitam – geriausia dovana šiame išprotėjusiame pasaulyje.

Kaip šiandien atrodo atlikėjo tikrovė?

-Ji karantino metu evoliucionuoja, keičiasi, daug atlikėjų netgi persiorientavo į kitas sritis. Pradėjau pati kurti muziką, tarkim šiandien Spotify platformoje jau galite išgirsti mano debiutinį kūrinį „Marie”. O galvoje kirba milijonai idėjų.

Visuomet buvau muzikantė, kurios minčių ir kūrybinių impulsų pakaktų keliems žmonėms. 2020 m. su debiutiniu albumu „Tiersen Meets Chopin“ Vokietijoje buvau nominuota prestižinei premijai „OPUS CLASSIC 2020“ dviejose kategorijose – jaunojo atlikėjo ir solinio įrašo. Kristalizuojasi kelios naujos solo programos.

Antrasis mano CD – su seserimi sopranu Marija Dūdaite. Karantino metu išleidau pirmąjį Lietuvoje pianino pradžiamokslį (7 video pamokas pradedantiems nuo nulio), laukia ir jo tęsinys. Dar startavau naujame Lietuvos Nacionalinės filharmonijos projekte „Laikas muzikai”.

Jūs ir jūsų vyras persirgote COVID-19. Ar tai stipriai palietė jūsų šeimą?

-Šia tema viešai dalinuosi pirmą kartą. Pasakysiu trumpai. Tai buvo vienas didesnių išbandymų mūsų šeimai. Sunkiausią savo gyvenimo savaitę praleidau viena namuose, nors pati sirgau lengva forma, bet būdama septintą mėnesį nėščia, o vyras – ligoninėje.

Daug neužtikrintumo, nerimo, bet kartu ir tikėjimo. Kiekvieną dieną kaip įprastai karantino metu vedžiau pamokas nuotoliniu būdu, neatšaukiau nė vienos, netgi grojau live koncertą iš namų! Muzika padėjo man išgyventi šią pandemijos patirtį. Visi trys esame sveiki ir įgijome stiprų imunitetą.

Ar muzika gali kurti žmonių sėkmės istorijas?

-Muzika – tai ne tik meditacija, tai svajonė, terapija, išėjimas iš patogumų zonos ar pomėgis. Mokslo įrodyta, kad grojant gerėja atmintis, gebėjimas išlaikyti dėmesį ir susikaupti, mažėja tikimybė susirgti demencija, Alzheimerio liga. Tai padeda stabdyti senėjimą. Bet svarbiausia, kad grojimas – tai ramybės ir tobulėjimo šaltinis, o to šiais jautriais laikais taip stinga.

Jei kas nors jūsų paklaustų, kas esaste, kaip save pristatytumėte?

-Muzika pasirinko mane, o aš ją. Jei myli savo pašaukimą, tai - ne darbas. Esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė.

Dėkoju.

The post Pianistė Ieva Dūdaitė: esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė appeared first on LAIKMETIS.