Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitome pasakojimą apie Abraomą, kuris maldavo Dievą nepražudyti Sodomos miesto, jei jame bus rasta bent saujelė teisiųjų. Dievas pažadėjo: „Jo nesunaikinsiu ir dėl dešimties“ (Pr 18, 32). Šis Šventojo Rašto pasakojimas skatina meldžiantis ne tik prašyti medžiaginių gėrybių ar geros sveikatos, bet sau ir artimui maldauti Dievo gailestingumo: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4).

Skaitydami Evangelijas dažnai matome besimeldžiantį Jėzų. Prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į dykumą ir čia keturiasdešimt dienų pasninkavo ir meldėsi, ruošdamasis skelbti gerąją naujieną apie Dangaus karalystę.

Viešosios tarnystės metais Jėzus dažnai melsdavosi. Bažnyčios katekizme rašoma: „Jėzus dažnai pasitraukia melstis į nuošalią vietą, vienumon, ant kalno, ypač naktį. Kadangi įsikūnydamas Jėzus prisiėmė visą žmogiškąją prigimtį, į savo maldą Jis įima žmones ir, atnašaudamas save patį, drauge juos atnašauja Tėvui. Jis – Žodis, „tapęs kūnu“, – savo malda dalyvauja visame, kuo gyvena „Jo broliai“; Jis atjaučia jų silpnybes, kad juos iš jų išvaduotų“ (KBK, 2602).

Prieš savo kančią ir mirtį ant kryžiaus Jėzus meldėsi Alyvų kalne. „Tada Jėzus su jais nuėjo į vietą, vadinamą Getsemanę, ir tarė savo mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol nueisiu ten pasimelsti. Paėjęs kiek toliau, parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jei įmanoma, tepraeina ši taurė pro šalį. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 36.39).

Jėzus meldėsi ir prikaltas prie kryžiaus. Septyni maldos žodžiai, kuriuos tada Jėzus ištarė ant kryžiaus, yra brangus maldos pavyzdys, kaip reikia melstis kenčiant.

Evangelistas Lukas pasakoja, kaip kartą vienas mokinys, matydamas dažnai besimeldžiantį Jėzų, paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1). Mes esame kviečiami įsigilinti į Jėzaus atsakymą, kaip mes turime melstis, – į Dievą turime kreiptis kaip į savo Tėvą, prašydami visų pirma to, kas svarbiausia: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė“ (Lk 11, 2).

Tik paprašę dangaus Tėvą pačių svarbiausių dalykų, mes galime jam priminti, ko ir mums patiems reikia. Todėl Jėzus mokė prašyti ir „kasdienės duonos“. Ta kasdienė duona yra ne tik valgis ir gėrimas, bet ir visi mūsų žemiškieji reikalai.

Išsakydami Dievui, ko mums reikia šiai dienai, turime neužmiršti kelių labai svarbių prašymų: kad Dievas mums būtų gailestingas ir kad nesukluptume, kai būsime gundomi elgtis prieš jo valią: „Tėve <...> atleisk mums mūsų kaltes. <...> Ir neleisk mūsų gundyti“ (Lk 11, 4). Branginkime „Tėve mūsų“ maldą.

Be galo brangi Rožinio malda, kuri susieja lūpų maldą ir Jėzaus gyvenimo apmąstymą. Ne visi yra atradę maldos su Šventuoju Raštu lobį, kai skaitome ir apmąstome, ką Dievas mums kalba per perskaitytas Biblijos eilutes.

Viešpatie, išmokyk mus gerai melstis, tuomet mokėsime ir gerai gyventi.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Prašykite ir jums bus duota“ (Mt 11, 9), 17 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šis Evangelijos pasakojimas gali įnešti sumaišties; galime pamanyti, kad Jėzus nuvertino geras Mortos pastangas. Iš tikrųjų, Jėzus papeikė Mortą ne dėl to, kad ji ruošė vaišes, bet kad perdėtai buvo susirūpinusi tik vaišėmis ir ne tuo, ką kalbėjo Jėzus.

Evangelijos pamoka akivaizdi: net darant pačius geriausius darbus reikia neužmiršti paties svarbiausio – klausytis Dievo žodžio: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42).

Kada ir kokiu būdu mums kalba Dievas? Ir kada mes jo klausomės? Dievas nuolat mums kalba per savo kūriniją. Psalmininkas sako: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, žvaigždėtas dangus skelbia jo rankų darbą. Jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19, 2. 5). Mums tik reikia, kad, matydami Dievo sukurtą pasaulio grožį, kaip ta Evangelijos Marija klausytume mums kalbančio Dievo.

Dievas mus kalbina per įvykius ir išgyvenimus – malonius ir skausmingus, tik reikia šiek tiek mūsų pastangų, kad per tuos įvykius girdėtume mus kalbinantį Dievą.

Mes ypač esame Dievo kalbinami per jo žodį, randamą Šventajame Rašte. Todėl Šventasis Raštas turi būti mūsų parankinė knyga, kurią kasdien reikia atsiversti ir bent trumpai paskaityti. Kartais Dievas per Šventąjį Raštą mums prakalba labai įtaigiai ir galingai.

Menu vieną dieną, kai aštuoniasdešimt trečiaisiais metais kalėjau KGB kalėjime. Slinko sunkios tardymo dienos, ir nuotaika buvo labai slegianti. Vieną dieną, slegiamas depresyvių minčių, atsiverčiau Šventąjį Raštą ir skaičiau Jėzaus kalno pamokslą: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. <...> Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.<...> Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 26.28–29.34). Beskaitant šiuos Jėzaus žodžius, širdyje atsirado didelė ramybė: juk esu ne tik Bažnyčios priešų rankose, bet, svarbiausia, esu Dievo delnuose, ir reikia tik visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Ir Dievo Apvaizda neapvylė: perėjau lagerius, Sibirą ir sugrįžęs vėl galėjau ilgus metus tarnauti tikintiesiems.

Mes ypač klausomės mums kalbančio Dievo, kai švenčiame Mišias ar adoruojame Švenčiausiąjį Sakramentą. Tuomet mes realiai esame Dievo artumoje ir galime klausytis mus kalbinančio Jėzaus. Ar gerai išnaudojame šias progas, kad girdėtume mus kalbinantį Dievo balsą?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Marija išsirinko geriausiąją dalį“ (Lk 10, 42) 16 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Įstatymo mokytojas toliau bandė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Ta proga Jėzus pasakė palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Plėšikai, sužeidę ir apiplėšę keleivį, paliko leisgyvį gulėti pakelėje. Pro šalį praėję kunigas ir levitas nekreipė dėmesio į sužeistą žmogų. Tačiau tuo keliu ėjęs svetimtautis samarietis pasirūpino sužeistuoju. Suteikęs sužeistajam pirmąją pagalbą, nugabeno jį į užeigą, slaugė ir net davė užeigos šeimininkui pinigų, kad tas pasirūpintų nelaimėliu. Baigdamas pasakoti palyginimą, Jėzus paklausė Įstatymo mokytoją: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 36–37).

„Eik ir tu taip daryk!“ Šie Viešpaties žodžiai yra paliepimas kiekvienam Jėzaus sekėjui. Kiek mes esame tikri krikščionys, galima atpažinti tik iš to, ar visuomet esame pasiruošę pasitarnauti ko nors stokojančiam žmogui.

Kai atgavome laisvę, pirmasis uolių katalikų žingsnis buvo pasirūpinti varge esančiais žmonėmis. Kad ta pagalba būtų kiek įmanoma geresnė ir pastovesnė, tikintieji įkūrė Carito organizaciją, kuri visose vyskupijose rūpinosi ir tebesirūpina vargstančiais žmonėmis. Daug tikinčiųjų tiesiog visą savo gyvenimą yra pašventę artimo meilės darbams.

Kai veikia įvairios vargšais besirūpinančios organizacijos, galime būti gundomi artimo meilės darbus palikti tik joms, o patiems mažiausiai kreipti dėmesio į šalia mūsų esančius vargstančius žmones. Dievo žodis apie gailestingąjį samarietį beldžiasi į kiekvieno mūsų sąžinę su klausimu, ar esame jautrūs kitų vargui.

Savo kunigiškosios tarnystės metu kaip Dievo dovaną turėjau kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo nepralenkiamas artimo meilės darbuose. Jis nepalikdavo net šalikelėje gulinčio girtuoklėlio, bet jį nugabendavo į reikiamą globos įstaigą. Vargšas alkoholikas jam buvo Dievo vaikas, kuriuo jis pasirūpindavo.

Nors medžiaginė pagalba vargstantiems yra labai svarbi, bet nemažiau svarbi yra ir nemedžiaginė pagalba, kai padedame šalia esantiems žmonėms išvengti įvairių gundymų ir klystkelių. Per trisdešimt Nepriklausomybės metų žmonių medžiaginis gyvenimas kokybiškai neatpažįstamai pagerėjo, tačiau laisvoje visuomenėje yra ne mažiau, o gal net daugiau pavojų pasiklysti. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus nuolat girdime skelbiamą klaidingą informaciją apie gyvybę, šeimą, lytiškumą, ir žmogus lengvai gali būti suklaidintas bei priimti kaip tiesą jį žalojančią informaciją.

Gyvendami sekuliarioje visuomenėje galime būti gundomi nepraktikuoti tikėjimo ir visą dėmesį sutelkti tik į medžiaginę gerovę. Žmogus, neturintis tikėjimo, yra labiausiai sužeistas – tarsi laivas be vairo. Ne visada mes galime šiems žmonėms padėti, bet visada galime šviesti savo pavyzdžiu – savo tikėjimu ir meile. Gražus tikinčiojo pavyzdys gali būti kaip gailestingojo samariečio pasitarnavimas – gali padėti kitam susimąstyti: o gal verta tikėti į Dievą, jei tikėjimas padeda žmogui būti tokiam geram?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29) - 15 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas duoda progą pamąstyti, kodėl ne tik apaštalų laikais, bet per visus dvidešimt amžių iki mūsų dienų vieni, išgirdę Dievo žodį, su džiaugsmu jį priima, o kiti ne tik nepriima, bet net ir priešinasi jam. Šitai matome ir dabartiniu metu: į Bažnyčios bendruomenę dažnai ateina žmonės, augę sekuliarioje aplinkoje; brendę katalikiškoje aplinkoje, tampa tikėjimui visiškai abejingi. Kodėl taip nutinka? Atsakymas vienareikšmis: mūsų sprendimams didžiausią poveikį daro mūsų gyvenimo būdas. Todėl teisingai sakoma: „Gyvenk, kaip tiki, o jei ne, pradėsi tikėti, kaip gyveni.“

Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono patirtą regėjimą: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Viliamės, kad ir mes, pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei, būsime šioje minioje. Vienas iš šio apreiškimo dalyvių paklausė: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“, ir atsakė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14). Šis atsakymas yra aiški nuoroda, ką turime daryti, kad po žemiškos kelionės ir mes būtume toje palaimintųjų minioje. Pirma, neieškoti lengvo, patogaus gyvenimo kelionės, nes kantriai pakeliami sunkumai yra tiesiausias kelias pas Viešpatį. Antra, visi esame nusidėjėliai ir savo sielos drabužį dažnai supurviname, todėl turime jį išbaltinti Avinėlio krauju, tai yra dažnai pasinaudoti Atgailos sakramentu.

Jeruzalės šventykloje žydai kamantinėjo Jėzų, kad jis pasakytų, ar tikrai esąs žmonių laukiamas Mesijas. Jėzus atsakė palyginimu apie ganytoją ir paskui jį sekančias avis: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Tačiau tiems, kurie netikėjo Jėzaus žodžiais, jis pasakė: „Jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys“ (Jn 10, 26).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar tikrai priklausome Jėzaus kaimenei – tikrų jo draugų būriui. Per maža būti pakrikštytam ir formaliai priklausyti Bažnyčios bendruomenei. Būtinas klusnumas Ganytojo balsui. O kad klausytume, reikia žinoti, ko jis iš mūsų nori. Dėl to Šventasis Raštas turi būti parankinė mūsų knyga; ją skaitydami susiorientuojame, ko Dievas iš mūsų nori, ir tuomet galime atsiliepti visu savo gyvenimu.

Viešpatie, padėk mums ištikimai tave sekti, ir kai sieloje saulė šviečia, ir kai vargų debesys tą saulę užstoja.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27) - 4 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Senojo Testamento Išėjimo knygoje pasakojama apie egiptiečių pavergtus izraelitus ir jų kelionę į laisvę. Dievas pašaukė Mozę, kad jis išvestų izraelitus iš vergijos, ir pažadėjo pagelbėti atlikti šią sunkią misiją. Kelionė į laisvę truko net keturiasdešimt metų. Tiek laiko reikėjo, kad buvę vergai atgautų ne tik išorinę laisvę, bet ir taptų dvasiškai laisvi.

Kelis šimtmečius gyvendami Egipto nelaisvėje izraelitai prarado tikėjimą į vieną Dievą ir priėmė egiptiečių stabmeldiškąją religiją. Pirmasis izraelitų žingsnis į laisvę buvo atsigręžimas į Dievą, kurį išpažino jų protėviai. Apsireiškęs Mozei Dievas tarė savo vardą ir nurodė, ką jis turės pasakyti savo tautiečiams: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: 'VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus'. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 15 ).

Dievo žodis, pasakodamas apie izraelitų ėjimą į laisvę, rodo ir mums, XXI amžiaus žmonėms, nuo ko turi prasidėti dvasinė kelionė į laisvę. Pradėdami šią kelionę, pirmiausia iš savo širdies turime pašalinti susikurtus stabus ir leistis vedamiems Dievo.

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis?

Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje vietoj Dievo garbinami susikurti stabai. Tais stabais gali būti medžiaginis turtas, kūniškumas, valdžios turėjimas ar savo asmens sudievinimas. Šie stabai žmogų pavergia ne mažiau, kaip izraelitus buvo pavergę egiptiečiai. Be Dievo pagalbos iš jų išsilaisvinti tiesiog neįmanoma. Todėl pirmas žingsnis, kurį reikia žengti, – tai nuolankiai pripažinti, kad gyvenome daugiau ar mažiau vergaudami stabams, tikėjimu atsigręžti į Dievą ir prašyti jo pagalbos kelyje į dvasinę laisvę.

Dykumoje prie Horebo kalno Dievas davė Dekalogą, kuris skelbė, ko negalima daryti ir ką reikia daryti, kad į laisvę vedami izraelitai taptų visiškai laisvais žmonėmis. Tikėjimu atsigręžus į Dievą, antras žingsnis, kurį turime žengti, – pasiryžti nuosekliai laikytis Dekalogo.

Belieka į dvasinę laisvę žengti trečią svarbų žingsnį – pasiryžti priimti visa tai, ko mokė Jėzus. Jis kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). O puikybės pilniems žydų vadams, kurie priešinosi Jėzui, jis pasakė karčius žodžius: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis <...> niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44–45).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis? Kiek su juo bendraujame maldoje, švęsdami Mišias ir priimdami sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją? Ar Dekalogas ir Evangelijos žodis yra kelias, kuriuo ištikimai einame? O kai suklystame, ar tuojau apgailime ir vėl žengiame savo amžinojo tikslo link? Maldoje prašykime gerai suprasti šias elementarias tiesas ir jas padaryti savo kasdienio gyvenimo keliu.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) 3 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pradžios knygoje randame ilgą pasakojimą apie teisųjį patriarchą Abraomą, kurį Dievas vedė nelengvu keliu, bet iš kurio šis nė kiek neišklydo. Abraomas gyveno Uro mieste, turėjo daug turto, tik buvo bevaikis. Dievas pašaukė Abraomą palikti Urą ir keliauti į tolimą Kanaano žemę; tenai gyvenant jam buvo pažadėta Dievo globa ir gausūs palikuonys: „Išvedęs jį laukan, (Dievas) tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys“. Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (Pr 15, 5–6). Dar didesnis išbandymas buvo, kai Dievas pakvietė Abraomą paaukoti jam savo vienturtį sūnų, bet ir tuomet Abraomas išlaikė klusnumo egzaminą.

Šis Pradžios knygos pasakojimas kviečia ir mus visuomet ištikimai paklusti Dievo valiai, nors kartais ji atrodytų labai neaiški ir sunkiai priimama.

Gavėnios metas bus tikrai mums palaimingas, jeigu labiau apsispręsime visuomet ištikimai klausyti mus kalbinančio Dievo.

Evangelistas Lukas, būtent, ir pasakoja apie tokią sunkią situaciją, kuria turėjo užsibaigti žemiškasis Jėzaus gyvenimas. Mokiniai vis puoselėjo svajonę, kad Jėzus įkurs žemiškąją karalystę, o jie, Jėzaus mokiniai, toje karalystėje užims reikšmingas vietas. Ant Taboro kalno Jėzus leido trims mokiniams matyti regėjimą, kurio metu buvo kalbama apie paskutiniąsias Jėzaus dienas žemėje, tai yra apie jo kančią ir mirtį. Šio regėjimo metu pasigirdo Dangaus Tėvo balsas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus. Jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

Šis Gavėnios metas bus tikrai mums palaimingas, jeigu labiau apsispręsime visuomet ištikimai klausyti mus kalbinančio Dievo. Nuo šio klusnumo priklausys visa mūsų dvasinė pažanga. Todėl Gavėnios metu dažniau skaitykime Šventąjį Raštą, kuris padės susiorientuoti, ko Dievas iš mūsų laukia ir kur turime jo klausyti.

Gavėnios metu bažnyčiose giedami Graudūs verksmai ir einami Kryžiaus keliai. Tai puiki proga apmąstyti Kristaus kančią, o kartu ir begalinę Dievo meilę. Jėzus prisiėmė net mirtį ant kryžiaus, nes mus be galo mylėjo.

Kančios išvakarėse, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kvietė juos pasilikti jo meilėje ir kaip didžiausią meilę įvardijo už draugus aukojamą gyvybę: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9–10.13).

Klusnumas Dievui visų pirma reikalauja laikytis Dekalogo – Dešimties Dievo įsakymų. Kai vienas vyras paklausė Jėzų, ką jis turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, išgirdo atsakymą: „Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19).

Dekalogo įsakymų laikymasis yra minimumas, kiek mes turime paklusti Dievui. Ištikimi Jėzaus sekėjai laikosi ne tik Dekalogo, bet ir visų jo paraginimų, kuriuos randame Evangelijos žodyje, ypač Kalno pamoksle (žr. Mt 5–7). Skaitydami Kalno pamokslą galime pasitikrinti, kiek ištikimi esame Jėzaus draugai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35)  2 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šį sekmadienį Dievo žodis kaip tik ir pasakoja apie dvi beturtes moteris, kurios labai pasitikėjo ne pinigu, bet Dievu. Evangelistas Morkus pasakoja apie suvargusią našlę, kuri atėjusi į šventyklą įmetė į aukų skrynią tik vieną skatiką, nes daugiau pinigėlių neturėjo. Jėzus, stebėjęs aukotojus, mokiniams pasakė: „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 43–44).

Šventykloje aukojami pinigai buvo naudojami ne tik šventyklai išlaikyti, bet ir vargšų reikalams. Vargšė našlė atidavė paskutinį pinigėlį, nes tikriausiai mąstė, kad už ją yra labiau vargingesnių žmonių. Šitaip didžiadvasiškai pasielgti gali tik mylintis ir Dievu labai pasitikintis žmogus.

Pirmojoje Karalių knygoje pasakojama apie kitą labai vargingą našlę, kuriai buvo likę tik sauja miltų ir šlakelis aliejaus. Išsikepusi duonos paplotėlį našlė jau mąstė, kad reikės jai su sūneliu mirti iš bado. Tuomet pranašas Elijas paprašė, kad moteris jam iškeptų tą paplotėlį, ir Dievo vardu pažadėjo, kad miltai ir aliejus ilgai nepasibaigs. Našlė paklaũsė pranašo žodžio ir viskas vyko taip, kaip Elijas buvo kalbėjęs: „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko“ (1 Kar 17, 16).

svarbiausi yra ne tie, kurių sąskaitose milijonai, bet tie, kurie myli ir geba aukotis dėl kitų gerovės, nors jie būtų tikri vargšai.

Dievo žodis, pasakodamas apie šias dvi vargšes našles, moko mus būti didžiadvasiškus ir visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Dievas gali leisti, kad žmogus patirtų vargą ir kančią, bet jis niekuomet neapvilia juo pasitikinčiųjų. Jėzus, mirdamas už mus ant kryžiaus, paliko ribų nežinančios meilės pavyzdį. Apaštalas Paulius apie šią Jėzaus meilę taip kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <...> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Mus mylėdamas, Jėzus ne tik skelbė Evangeliją apie Dievo karalystę, bet ir paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus medžio, kad išgelbėtų mus nuo amžinosios mirties. Dievo žodis kviečia mus visuomet turėti šią amžinybės perspektyvą.

Kunigiškosios tarnystės metais susipažinau su kauniečiu Virgilijumi Jaugeliu. Šeima gyveno labai vargingai, bet motina išmokė sūnų visiškai pasitikėti Dievu. Ir šios motinos pastangos nenuėjo veltui. Sūnus, rizikuodamas laisve, įsitraukė į pogrindžio kovą už Bažnyčios laisvę ir už tai sumokėjo didelę kainą. Buvo teisiamas ir lageryje neteko sveikatos. Kantriai pakėlė sunkią ligą ir norėjo būti kunigu. Kadangi sovietinė valdžia neleido jam rengtis kunigystei oficialiai veikiančioje Kunigų seminarijoje, tad rengėsi pogrindyje ir savo tikslą pasiekė: vyskupas Vincentas Sladkevičius jam suteikė kunigystės šventimus. Trumpas buvo Virgilijaus kunigystės kelias, nes liga progresavo ir Viešpats anksti pasišaukė jį pas save. Tačiau kunigo Virgilijaus pavyzdys įkvėpė kelis Kybartų parapijos jaunuolius siekti kunigystės. Kokie nuostabūs Viešpaties keliai!

Būti didžiadvasišku ir mylėti panašiai, kaip moko Jėzus, vien žmogaus jėgomis pasiekti labai sunku. Todėl mes esame skatinami nuolankiai prašyti Dievo pagalbos, kaip jos savo laiku prašė šv. Ignacas Lojola: „Imk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau. Visa yra Tavo – tvarkyk pagal savo valią. Tik duok man savo meilę ir malonę, nes to man užteks“ (Dvasinės pratybos, 234).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Našlės skatikas - 32 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijoje pasakojama, kaip žydų vyresnieji, nepakęsdami Jėzaus, pabandė jį sukompromituoti, užklausdami, ar reikia mokėti mokesčius ciesoriui, tai yra okupacinei valdžiai. Fariziejų klausimas „Ar valia mokėti ciesoriui mokesčius?“ bet kokiu atveju turėjo Jėzų sukompromituoti. Sakydamas, jog nereikia mokėti, jis galėjo užsitraukti romėnų nemalonę, o sakydamas, kad reikia, būtų praradęs autoritetą liaudies akyse. Jėzus atsakė: „Atiduokite, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“

Ši Jėzaus sparnuota frazė atsako, kad žmogus turi pareigų ir Dievui, ir pasaulietinei valdžiai. Pati svarbiausia žmogaus pareiga Dievui – drąsiai išpažinti jį ir savo gyvenimą taip tvarkyti, kad jis vestų į vis artimesnę bendrystę su Kūrėju, pašaukusiu mus į gyvenimą. Kad žmogus nepasiklystų ir nepradėtų garbinti stabų, kaip tai nutiko išrinktajai tautai Izraeliui, Dievas paliko Dekalogą. Jame surašyti įsakymai: neturėk kitų dievų, tik mane vieną; nežudyk; nesvetimauk; nevok ir kt., kreipia žmogų į Dievo ir žmonių meilę.

Kas myli Dievą ir žmones, tas gerai atlieka Aukščiausiojo skirtą pareigą. Mes gyvename čia, Žemėje, ne kaip atsiskyrėliai kur nors girios glūdumoje, bet žmonių bendruomenėje ir drauge su kitais žmonėmis keliaujame šios Žemės keliais, todėl Dievas mums yra skyręs kitą svarbią pareigą – mylėti žmones panašiai, kaip mylime pačius save. Tačiau tikriausiai visi esame patyrę, kad mylėti šalia mūsų esančius žmones kartais yra sunki pareiga, kurią ne kartą esame linkę apleisti.

Kas myli Dievą ir žmones, tas gerai atlieka Aukščiausiojo skirtą pareigą.

Žmonių gyvenimas bendruomenėje būtų tiesiog neįmanomas, jei ta bendruomenė neturėtų vadovų – valdžią turinčių žmonių. Tuos vadovus mes išsirenkame, bet jie gali būti mums primesti, kaip tai nutinka autoritariniuose ar okupaciniuose režimuose. Pasaulietinė valdžia tiesiog yra būtina, nes be jos gyvenimas būtų chaotiškas ir žmonės neturėtų reikalingų sąlygų gyventi. Todėl Jėzus ir paliepė ciesoriui atiduoti tai, kas jam priklauso.

Tačiau šis „ciesorius“ ne visuomet būna panašus į persų karalių Kyrą, kuris leido izraelitams sugrįžti iš Babilonijos tremties ir atstatyti sugriautą Jeruzalės šventovę. Dažnai pasaulietinė valdžia piktnaudžiauja savo galiomis ir pradeda reikalauti iš pavaldinių tokių dalykų, kurie yra nesuderinami su žmonių sąžinės ir tikėjimo laisve.

Mums norima primesti su tikėjimu nesuderinamą lytiškumo sampratą, o pasipriešinimą laiko neapykantos kalba. Kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis nuosekliai tikėjimo besilaikantiems žmonėms? Aišku, kad reikia nepritarti bet kokiai nuostatai, kuri prieštarauja Dekalogui ir Šventajam Raštui. Pavyzdys gali būti apaštalas Petras, kuris kaltinamas, kad neklausė ciesoriaus, teisėjams atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Kas Ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui (Mt 22, 21) - 29 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus palyginime apie du sūnus kalba panašiai: vienas sūnus, gerai pradėjęs dirbti, vėliau apsileido, o kitas, atvirkščiai, pradžioje nepaklausęs tėvo, vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Jėzus aiškino, kad atsivertę nusidėjėliai greičiau pateks į dangaus karalystę už gerai pradėjusius, bet vėliau apsileidusius teisuolius (žr. Mt 21, 28–32).

Krikščioniškąjį tikėjimą priėmusius žmones galima suskirstyti į kelias grupes. Laimingiausi yra tie, kurie, priėmę tikėjimą, ištikimai jo laikosi per visą gyvenimą. Jie kartais nusideda ir ne visada išlaiko gyvą tikėjimą, bet suklydę atgailauja, susitaiko su Dievu ir vėl ištikimai eina tikėjimo keliu. Kai kuriems pasiseka tiesiog karžygiškai sekti paskui Kristų. Mes juos laikome šventaisiais; Bažnyčia kai kuriuos iš jų, kaip antai šv. Kazimierą, šv. popiežių Joną Paulių II, net kanonizavo.

Kitai tikinčiųjų grupei priklauso tie, kurie buvo pakrikštyti, tam tikrą laiką tikėjimą praktikavo, bet paskui apsileido ir pradėjo gyventi kaip „kultūriniai“ katalikai, kurie save laiko tikinčiaisiais, bet tikėjimo nepraktikuoja. Kai kuriuos iš jų matome bažnyčiose per šv. Velykas ar Kalėdas, laidotuvių ar atlaidų metu. Tai katalikai, apie kuriuos Jėzus pasakė, kad „pirmieji bus paskutiniai“ (Mt 20, 16).

Trečiai tikinčiųjų grupei priklauso tie žmonės, kurių gyvenime yra buvę daug nuodėmių; kai kurie iš jų net nebuvo pažinę Kristaus kaip pasaulio Gelbėtojo. Tačiau kažkuriuo metu jie atsivertė į tikėjimą, susitaikė su Dievu ir pradėjo rimtą kelionę su Kristumi. Jėzus juos įvardijo kaip paskutinius, tapusius pirmaisiais.

Laimingi šie žmonės, kad laiku susiorientavo priimti tikėjimą ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą. Laimingi dvigubai, kurie nepritrūksta ištvermės ir iki mirties išsaugo ištikimybę Kristui.

Kas nulemia gerą ar prastą žmogaus tikėjimo kelionę? Labai tiksliai į šį klausimą atsako apaštalas Paulius, kurio gyvenime buvo visko: ir klaidų, ir uolaus Kristaus sekimo. Laiške Filipų Bažnyčios bendruomenei Paulius rašo: „Padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus <...> jis nusižemino, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 2–5).

Kaip matome, apaštalas išryškina, kas tikinčiojo žmogaus gyvenime yra svarbiausia: tai meilė, nuolankumas ir geri darbai. Laimingas žmogus, kuris šitai suprato ir bando nors ir netobulai vykdyti. Tačiau išlikti tokiu nuosekliu ir ištikimu Kristaus sekėju mūsų laikais nelengva. Net sovietmečiu, kai tikėjimas buvo persekiojamas, daugeliui nebuvo sunku jį praktikuoti, o šiandien žmonės yra stipriai veikiami sekuliariosios kultūros.

Televizija, internetas, socialiniai tinklai aukština tuos žmones, kurie galingi, turtingi ir įtakingi; jie pristatomi kaip sektinos žvaigždės. Visi kiti lieka paraštėse. Esant tokiai padėčiai, sunkiausia tikėjimą praktikuoti jaunimui, ypač kai neturi tikėjimo atramos savo šeimoje. Dievo akivaizdoje pamąstykime, kokia yra mūsų tikėjimo kelionė; melskimės su psalmininku: „Parodyk, Viešpatie, man savo kelią, mokyk mane takais tavo eiti“ (Ps 25, 4).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Ištikimybė sekant Kristų - 26 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Vienas iš pačių brangiausių Jėzaus palyginimų yra apie žmones, pašauktus į Viešpaties vynuogyną: vieni buvo pašaukti ankstų rytą, kiti vidurdienį, o kai kurie net baigiantis dienai. Šeimininkas visiems buvo pažadėjęs užmokestį po denarą. Anksčiausiai atėjusieji į vynuogyną pasipiktino, kad jie buvo sulyginti su vėliausiai atėjusiais į darbą. Vynuogyno šeimininkas paaiškino: „Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ (Mt 20, 14–15).

Baigdamas pasakoti palyginimą, Jėzus pasakė: „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 16). Iš tikrųjų, ne visi pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji; tai priklausys nuo pačių pašauktųjų atsiliepimo ir ištikimybės sekant paskui Kristų.

Dievo vynuogynas yra jo sukurtas pasaulis. Visi esame gavę gyvybės dovaną, visi esame pašaukti darbuotis ir gauti atlygį – amžinąjį gyvenimą. Nors Dievas visus šaukia pas save, bet ne visi atsiliepia; kai kurie atsiliepia kad ir pavėluotai. Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus rinkosi savo mokinius: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo“ (Mt 4, 18–22).

Dievas neverčia mus tapti jo draugais, bet tik kviečia; jam reikalingi ne vergai, bet laisvi žmonės, apsisprendę eiti jo rodomu keliu.

Šie pašauktieji ištikimai sekė paskui Jėzų ir po jo įžengimo į dangų būrė tikinčiųjų bendruomenę Bažnyčią ir jai vadovavo. Evangelijoje randame ir kitokį pavyzdį. Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, šalia jo buvo nukryžiuoti du plėšikai. „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų. Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39–41).

Dievas neverčia mus tapti jo draugais, bet tik kviečia; jam reikalingi ne vergai, bet laisvi žmonės, apsisprendę eiti jo rodomu keliu. Dauguma mūsų buvome pašaukti į Dievo vynuogyną Krikšto dieną. Tolesniame mūsų gyvenime buvo visko: šviesių akimirkų, kai nuoširdžiai bendravome su Dievu, ir tamsių momentų, kai nusidėdavome ir Dievą beveik pamiršdavome. Kai kurie pakrikštytieji, deja, neišsaugo ištikimybės Dievui ir tampa net ateistais. Jėzaus žodžiais tariant, šie pirmieji tampa paskutiniais.

Tačiau daug gerų Jėzaus sekėjų į Dievo vynuogyną atėjo pavėluotai. Galbūt jie augo nereligingoje šeimoje ir jų jaunystės metais niekas nepasirūpino jų dvasiniu gyvenimu. Bet vėliau jie sutiko gerų krikščionių, kurių pavyzdys bei geras žodis parodė jiems Jėzų, ir jie pradėjo juo sekti. Tokių žmonių turime net kanonizuotų šventųjų tarpe. Šv. Monikai reikėjo ilgai melstis, kol sūnus Augustinas tapo ištikimu Jėzaus sekėju, Bažnyčios ganytoju ir šventuoju.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, kokie mes esame Kristaus vynuogyno darbininkai. Ar atsilaikome sekuliaraus pasaulio įtakai vertinti ne tikėjimą, bet gerą medžiaginį gyvenimą bei pramogas? Dėkokime Dievui, jei galime atsakyti: taip, atsilaikome ir Dievą mylime labiau už viską.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Pašauktieji į Kristaus vynuogyną - 25 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.