Mišios, kurioms vadovavo Kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re (Džovanis Batista Rė), yra paskutinė vieša apeiga prieš trečiadienio popietę, kai kardinolai užsidarys už uždarų durų, kad išrinktų popiežiaus Pranciškaus įpėdinį.

Apaštalų darbų pradžioje skaitome, jog po Kristaus žengimo į dangų, laukiant Sekminių, apaštalai, kiti mokiniai „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“, kartu Marija.

„Būtent tai, likus kelioms valandoms iki konklavos pradžios, darome ir mes, globojami Dievo Motinos, kurios atvaizdas pastatytas prie bazilikos, iškilusios virš apaštalo Petro kapo, altoriaus. Jaučiame, kad su mumis visa Dievo tauta su savo tikėjimo jausmu, meile popiežiui ir pasitikėjimo kupinu laukimu.

Esame čia, kad šauktumės Šventosios Dvasios pagalbos, prašytume jos šviesos ir stiprybės išrinkti tokį popiežių, kurio Bažnyčiai ir žmonijai reikia šiuo sunkiu ir sudėtingu istorijos posūkiu. Malda, šaukiantis Šventosios Dvasios, yra vienintelė teisinga ir tinkama laikysena tuo metu, kai kardinolai rinkikai rengiasi didžiausios žmogiškos ir bažnytinės atsakomybės veiksmui ir išskirtinės svarbos pasirinkimui.  

Žmogiškam veiksmui, kurį atliekant reikia atsisakyti visų asmeninių sumetimų, o galvoje ir širdyje turėti tik Jėzaus Kristaus Dievą ir Bažnyčios bei žmonijos gėrį“, – kalbėjo pamokslininkas.

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“, – citavo kardinolas savo mokiniams Viešpaties paliktą įsaką ir dvasinį testamentą atsisveikinimo vakarienėje. Jėzus šį įsakymą vadina „nauju“, nes jis pakeičia ir išplečia Senojo testamento mokymą „nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“.

Meilė, kurią apreiškė Jėzus, neturi ribų ir turi būti būdinga visų jo mokinių mintims ir veiksmams, kurie savo elgesiu visada turi rodyti tikrą meilę, įsipareigoti kurti naują civilizaciją, kurią Paulius VI pavadino „meilės civilizacija“. Meilė yra vienintelė jėga, galinti pakeisti pasaulį. Jėzus mums paliko stebinantį šios meilės pavyzdį Paskutinės vakarienės pradžioje: jis pasilenkė, kad  tarnautų kitiems, nuplautų kojas apaštalams, neišskiriant ir Judo, kuris turėjo Jį išduoti. Šis Jėzaus veiksmas siejasi su skaitytomis eilutėmis iš pranašo Izaijo knygos, kurios priminė, kad pagrindinė Ganytojų savybė yra meilė, vedanti iki visiško savęs dovanojimo.

Mišių „Pro Eligendo Romano Pontifice“ liturginiuose tekstuose girdime šį kvietimą į brolišką meilę, savitarpio pagalbą ir įsipareigojimą bažnytinei bendrystei bei visuotinei žmonių brolystei. Tarp kiekvieno Petro įpėdinio užduočių yra ir siekis, kad bendrystė augtų: visų krikščionių bendrystė su Kristumi, vyskupų bendrystė su popiežiumi, vyskupų bendrystė tarpusavyje. Ne savitikslė bendrystė, bet bendrystė dėl žmonių, tautų ir kultūrų, visada širdyje žinant, kad Bažnyčia yra „bendrystės namai ir mokykla“.

Taip pat raginama išlaikyti Bažnyčios vienybę, kaip apaštalams nurodė Kristus. Bažnyčios vienybė yra Kristaus norėta. Tai vienybė, kuri nereiškia vienodumo, bet yra tvirta ir gili bendrystė įvairovėje, liekant ištikimais Evangelijai.

Melskimės, kad Dievas duotų Bažnyčiai popiežių, kuris geriausiai žinotų, kaip žadinti visų sąžines ir moralines bei dvasines jėgas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdinga didžiulė technologinė pažanga, bet kuri linkusi pamiršti Dievą.

Kiekvienas popiežius ir toliau įkūnija Petrą bei jo misiją, taip atstovauja Kristui žemėje. Jis yra uola, ant kurios statoma Bažnyčia (žr. Mt 16, 18). Naujo popiežiaus išrinkimas nėra paprasta žmonių kaita, bet – visada – apaštalo Petro sugrįžimas.

Kardinolai rinkėjai balsuos Siksto koplyčioje, kur, kaip sakoma Apaštališkojoje konstitucijoje Universi dominici gregis, „viskas prisideda prie Dievo, kurio akivaizdoje vieną dieną kiekvienas turės prisistatyti, kad būtų teisiamas, buvimo suvokimo“.

Romos triptike popiežius Jonas Paulius II tikėjosi, kad svarbiojo pasirinkimo už ką atiduoti balsą valandomis prieš akis iškylanti Michelangelo kompozicija, vaizduojanti Jėzų Teisėją, kiekvienam primins atsakomybės atiduoti Petro raktus į teisingas rankas dydį.

„Todėl melskime, kad Šventoji Dvasia, per pastaruosius šimtą metų davusi mums eilę tikrai šventų ir didžių popiežių, Bažnyčios ir žmonijos labui duotų mums naują popiežių pagal Dievo širdį“, – gegužės 7 dienos ryto Mišių homilijoje kvietė kardinolas G. B. Re.

„Melskimės, kad Dievas duotų Bažnyčiai popiežių, kuris geriausiai žinotų, kaip žadinti visų sąžines ir moralines bei dvasines jėgas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdinga didžiulė technologinė pažanga, bet kuri linkusi pamiršti Dievą. Šiandienos pasaulis daug tikisi iš Bažnyčios dėl tų pamatinių žmogiškųjų ir dvasinių vertybių, be kurių žmonių sugyvenimas nebus geresnis ir perduodantis gėrį ateities kartoms, išsaugojimo“, – pridūrė jis.   

Tegu Švč. M. Marija, Bažnyčios Motina, savo motinišku užtarimu padeda, kad Šventoji Dvasia apšviestų kardinolų rinkėjų protus ir padėtų jiems sutarti renkant popiežių, kurio reikia mūsų laikams“, – sakė Kardinolų kolegijos dekanas.

Dalyvauja ir lietuvis

133 kardinolai su visu Katalikų Bažnyčiai būdinga iškilmingumu pradės slaptą šimtmečių senumo ritualą, kuriuo siekiama išrinkti praėjusį mėnesį mirusio popiežiaus Pranciškaus įpėdinį.

Kardinolai, atvykę iš 70 šalių, bus izoliuoti nuo išorinio pasaulio, jie privalės atiduoti mobiliuosius telefonus, o ryšys aplink Vatikaną bus slopinamas, kad jie negalėtų palaikyti jokio ryšio su išoriniu pasauliu, kol bus išrinktas naujas 1,4 mlrd. narių turinčios Bažnyčios vadovas.

Pranciškus paskyrė 108 iš 133 kardinolų rinkikų, daugelį pasirinkdamas pagal savo „pakraščių Bažnyčios" iš tokių šalių kaip Mongolija, Švedija ir Tonga, kurios anksčiau niekada neturėjo kardinolo.

Daugelis jų iki praėjusios savaitės nė nebuvo susitikę ir apgailestavo, kad jiems reikia daugiau laiko susipažinti, todėl kilo klausimų, kiek laiko gali prireikti, kad vienas žmogus užsitikrintų dviejų trečdalių balsų daugumą. Galiojančiam popiežiaus išrinkimui reikės 89 balsų iš 133.

16 val. 30 min. vietos (17 val. 30 min. Lietuvos) laiku kardinolai iškilmingai įžengs į freskomis išpuoštą Siksto koplyčią, giedodami Visų Šventųjų litaniją ir lotynišką giesmę „Veni Creator“, prašydami šventųjų ir Šventosios Dvasios padėti jiems išrinkti popiežių.

Trečiadienį kardinolai neprivalo balsuoti pirmą kartą, tačiau paprastai toks balsavimas įvyksta. Darant prielaidą, kad nugalėtojas dar nebus nustatytas, Vatikanas sakė, kad juodų dūmų iš Siksto koplyčios kamino galima tikėtis apie 19 val. (20 val. Lietuvos laiku).

Tada tolesnėmis dienomis paprastai rengiama po du balsavimus ryte ir du po pietų, kol paaiškėja nugalėtojas ir iš kamino pasirodo balti dūmai.

Nors šią savaitę kardinolai sakė, kad tikisi trumpos konklavos, greičiausiai prireiks bent kelių balsavimo turų.

Pastarąjį šimtmetį popiežiui išrinkti prireikdavo nuo trijų iki aštuonių balsavimų. Jonas Paulius I – 1978 metais 33 dienas valdęs popiežius – buvo išrinktas per trečiąjį balsavimą. Jo įpėdiniui Jonui Pauliui II prireikė aštuonių. Pranciškus 2013 metais buvo išrinktas penktuoju balsavimu.

Vienu iš favoritų laikomas Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas (Pjetras Parolinas), kuris beveik visą Pranciškaus pontifikato laikotarpį buvo antras svarbiausias žmogus Vatikane. Kitas favoritas – Jeruzalės lotynų apeigų patriarchas Pierbattista Pizzaballa (Pjerbatista Picabala). 

Tarp favoritų taip pat yra Luisas Antonio Tagle (Luisas Antonijus Taglė) iš Filipinų ir Vengrijos kardinolas Peteris Erdo (Pėteris Erdas).

Tačiau naujuoju popiežiumi gali būti išrinktas bet kuris iš konklavos dalyvių, ypač prisimenant 2013 metais argentiniečio Jorge Bergoglio (Chorchės Bergoljo) išrinkimą popiežiumi Pranciškumi.

Tarp kardinolų rinkikų yra ir lietuvis Rolandas Makrickas.

The post Naujo popiežiaus išrinkimas nėra paprasta žmonių kaita - Kardinolų kolegijos dekanas appeared first on LAIKMETIS.

Italijos laikraštis Corriere della Sera pirmasis paskelbė, kad kardinolas Puljićius planavo vykti į Romą ir apsistoti Šv. Mortos namuose konklavos metu. Dėl neatskleistos sveikatos būklės jis buvo ketinęs balsuoti iš savo kambario, o ne prisijungti prie kitų kardinolų Siksto koplyčioje.

Vis dėlto vaizdo interviu Italijos pietuose, Brindizio regione, įsikūrusiai NVO L’Isola che non c’è Puljićius pareiškė, kad dabar planuoja dalyvauti konklavoje pačioje koplyčioje, pasinaudodamas tam skirta fizine pagalba.

„Man reikia pagalbos įeiti, bet nemanau, kad tai bus problema. Su pagalba aš galiu patekti į Siksto koplyčią“, – sakė jis.

Šis sprendimas išsklaido anksčiau kilusias abejones, kad balsavimas nuotoliniu būdu iš Šv. Mortos namų galėtų reikšmingai sulėtinti keturis kartus per dieną vykstančias konklavos balsavimo sesijas.

Kardinolas Puljićius, kurį 1994 m. kardinolu paskyrė šventasis popiežius Jonas Paulius II, laikomas gerbiamu Bažnyčios veikėju dėl savo lyderystės per Bosnijos karą ir pastangų skatinti tarpreliginį dialogą regione, ilgą laiką paženklintame religinių ir etninių konfliktų.

Jo dalyvavimas konklavoje turės tiek simbolinę, tiek praktinę reikšmę.

The post Kardinolas, kuris galėjo sulėtinti konklavos eigą, pakeitė sprendimą appeared first on LAIKMETIS.

Jis gimė 1965 m. Funšalyje, Madeiroje. Tai vienas jauniausių Kardinolų kolegijos narių. Ankstyvuosius vaikystės metus jis praleido Angoloje, kur jo tėvas dirbo žveju. Šie metai paliko tiek šiltų prisiminimų, tiek skaudžių patirčių: būdamas vaikas jis tapo žmogžudystės liudininku – tai jį giliai paveikė ir vėliau atsispindėjo jo poezijoje.

Tuo metu Angola dar buvo Portugalijos kolonija, nors nepriklausomybės karas jau buvo prasidėjęs. Po 1974 m. balandžio 25-osios revoliucijos Portugalijoje kolonijoms buvo pažadėta nepriklausomybė, o tai paskatino baltųjų gyventojų masinę migraciją. Mendonça'os šeima grįžo į Madeirą, kai José buvo dešimties, tačiau Afrikos patirtis jį suformavo visam gyvenimui.

1975 m. grįžęs į Madeirą, jis įstojo į mažąją seminariją, o 1989 m. baigė teologijos studijas Lisabonoje, Portugalijos katalikiškajame universitete. 1990 m. jis buvo įšventintas Funchalo vyskupijos kunigu, tačiau parapijoje tarnavo tik trejus metus, nes vėliau buvo pakviestas tęsti akademinį kelią Lisabonos patriarchate.

Tolentino akademinė ir pastoracinė karjera apėmė seminarijos dėstytojo, parapijos klebono ir Popiežiškosios portugalų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas. 1992 m. jis įgijo biblistikos magistro laipsnį Popiežiškajame Biblijos institute Romoje.

Jis taip pat turėjo išskirtinę karjerą Portugalijos katalikiškajame universitete (UCP): 1989 m. įgijęs teologijos bakalaurą, 2004 m. apgynė daktaro disertaciją biblinės teologijos srityje. Jis buvo UCP dėstytojas nuo 1996 m., vėliau tapo profesoriumi, 2012 m. paskirtas prorektoriumi, o 2018 m. Teologijos fakulteto dekanu.

Tolentino taip pat dėstė užsienyje – Brazilijoje, katalikų universitetuose Pernambuke, Rio de Žaneire, Belo Horizontės jėzuitų filosofijos ir teologijos mokykloje, o 2011–2012 m. buvo Straus stipendininkas Niujorko universitete, kur dalyvavo tyrimų projekte „Religija ir viešasis protas“.

Be akademinės veiklos, Tolentino taip pat ėjo svarbias bažnytines pareigas. 2004–2014 m. jis buvo Portugalijos vyskupų konferencijos Nacionalinio kultūros sekretoriato pirmininkas, skatindamas dialogą tarp Bažnyčios ir kultūros. Nors šis sekretoriatas formaliai priklausė vyskupui, jį iš esmės koordinavo pats Tolentino.

2018 m. popiežius Pranciškus pakvietė jį vesti dvasines lavybas Romos kurijai Aričioje, po kurių popiežius padėkojo jam už tai, kad priminė: „Bažnyčia nėra narvas Šventajai Dvasiai.“ Tose rekolekcijose Tolentino ragino dvasininkus – eiti į kiną.

Popiežius po keturių mėnesių paskyrė jį Šventosios Romos Bažnyčios archyvaru ir bibliotekininku bei suteikė arkivyskupo titulą. 2019 m. jis tapo kardinolu ir buvo paskirtas į kelias Romos kurijos dikasterijas. 2022 m. rugsėjį Pranciškus paskyrė jį Kultūros ir švietimo dikasterijos prefektu.

2015 m. interviu kardinolas Tolentino teigė, kad jo kartai Antrasis Vatikano susirinkimas buvo „normali Bažnyčios ir pasaulio matymo forma“. Jis nemanė, kad Pranciškaus pontifikatas sulaukia daugiau kritikos nei ankstesni, tačiau pabrėžė, kad nauja yra tai, jog popiežių atvirai kritikuoja „konservatyvusis sparnas“, tarp jų – ir kai kurie įtakingi kardinolai, kurie esą linkę iškelti tradicionalizmą aukščiau už Tradiciją.

Liturgijos srityje kardinolas Tolentino nėra tradicionalistas – jo liturginė laikysena visada buvo iškilminga, pagarbi, su dideliu dėmesio detalėms, tačiau be nostalgijos senajai apeigų formai. Jis kruopščiai rengia homilijas net ir šiokiadienių Mišioms, net jei jose dalyvauja tik keli tikintieji.

Jo dvasinė laikysena ir Eucharistijos samprata aiškiai atsiskleidžia tiek homilijose, tiek rašytiniuose tekstuose. 2024 m. Eucharistinio kongreso uždarymo Mišiose Bragoje jis kalbėjo apie „Eucharistinę Bažnyčią“, priešpriešindamas ją klerikalinei Bažnyčiai: „Eucharistinė Bažnyčia – tai Bažnyčia, kuri vertina visų pakrikštytųjų dalyvavimą, pripažįsta kunigo tarnystės vaidmenį, rūpinasi ir ugdo savo ganytojus, investuoja į pasauliečių tarnystes, ugdo bendrą atsakomybę ir turi pranašišką moterų vaidmens viziją.“

Toje pačioje homilijoje jis pabrėžė, kad Bažnyčia turi būti marijiška – jis citavo Hansą Ursą von Balthasarą: „Be mariologijos krikščionybei gresia nejučiomis tapti nežmoniška.“

Viena ryškiausių Tolentino savybių – gebėjimas dvasinius dalykus atrasti pasaulietinėje kultūroje. Jo dvasinių įžvalgų iš pasaulietinės kultūros pavyzdžių buvo galima rasti ir popiežiaus Pranciškaus kalbose Pasaulio jaunimo dienų metu Lisabonoje 2023 m., kurios neabejotinai atspindėjo Tolentino įtaką.

Jis taip pat kuruodavo knygas, tokias kaip „Žmonių malda – dvasinių tradicijų antologija“, kurioje pateikiamos maldos nuo seniausių civilizacijų iki krikščionybės, įskaitant afrikiečių animistines, amazoniečių, žydų ir islamo maldas.

Nors jis pats nevadovavo ekumeniniam ar tarpreliginiam dialogui pastoracine prasme, jo akademinė ir kultūrinė veikla artino jį prie įvairių religinių ir krikščioniškų tradicijų atstovų, su kuriais jis mezgė draugystes.

Portugalijoje kai kurie jį laiko Bažnyčios žmogumi aukštojoje kultūroje. Menininkai ir kūrėjai jį vertina kaip savą, o ne kaip iš šalies atėjusį dvasininką. Nors jis nepropaguoja prozelitizmo, jo buvimas pritraukė nemažai kultūros žmonių, kurių dvasinis alkis ilgą laiką buvo atitrūkęs nuo institucinės Bažnyčios.

Tolentino kunigystės metais ne kartą sukėlė kontroversijas, ypač dėl to, kad simpatizavo netradicinėms ir tolerantiškoms homoseksualumo vertinimo kryptims (nors niekada viešai neprieštaravo oficialiam Bažnyčios mokymui šiuo klausimu), taip pat dėl bendradarbiavimo su radikalių pažiūrų feministine benediktine vienuole, kuri pasisako už abortų teisę, moterų šventimus, tos pačios lyties asmenų „santuokas“ ir vaikų įvaikinimą tokių porų šeimose. Pats kardinolas šiuos veiksmus vertina kaip Bažnyčios pastangas įsitraukti į šiuolaikinę kultūrą.

Jis laisvai kalba itališkai, gerai moka anglų kalbą, taip pat – klasikinę hebrajų ir graikų kalbas, kurios būtinos jo moksliniam darbui.

Tolentino yra aistringas ir produktyvus skaitytojas bei literatūros mylėtojas; jo poezija specialistų vertinama itin palankiai, nors dažniau pasaulietinėje nei religinėje aplinkoje. Kai kurie jo eilėraščiai paliečia religines temas, tačiau jo kūryba nėra išskirtinai religinė – ji aprėpia platų žmogiškosios patirties spektrą.

Tolentino vadovavimas Kultūros ir švietimo dikasterijai bei ryšiai su įtakingomis grupėmis – tokiais tinklais kaip Sant’Egidio bendruomenė, Jungtinės Tautos ir Romos kurijos sąjungininkai – stiprina jo, kaip reikšmingo modernistinės krypties veikėjo, statusą šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje.

Valdymo srityje jis yra užėmęs daug atsakingų pareigų, parodydamas gebėjimą vadovauti, tačiau jo administraciniai įgūdžiai buvo ne kartą kvestionuojami. Taip pat pastebima, kad jis nėra komandiško tipo žmogus ir gali būti sudėtingas bendradarbis.

2024 m. žurnalui „America Magazine“ jis sakė: „Tikroji išmintis turi gebėti kalbėti visiems. Visa mano tarnystė buvo bandymas rasti kalbą, kuri būtų suprantama kiekvienam.“

Jo ryšys su Roma užsimezgė per kardinolą Gianfranco Ravasį, o esminiu lūžio tašku laikoma popiežiaus Benedikto XVI kelionė į Portugaliją 2010 m., kurios kultūrinį susitikimą Lisabonoje prie Belemo centro suplanavo būtent Tolentino. Renginys sulaukė didžiulės sėkmės, o netrukus po to Benediktas XVI paskyrė jį Popiežiškosios kultūros tarybos konsultantu.

Jis yra sakęs, kad kūrybiškumas jam artimesnis dirbtuvėse, o ne bažnytinėje rutinoje. „Kai pernelyg įsitraukiu į bažnytinį pasaulį, jaučiuosi tarsi žuvis be vandens.“

„Teologijai reikia pasaulio“, – sakė jis tame pačiame interviu. Todėl jam įdomu, ką su Biblija daro Bruce’as Springsteenas, Andrejus Tarkovskis ar populiarioji kultūra.

Visa tai daro jį unikaliu kandidatu tarp galimų įpėdinių popiežiui Pranciškui. Jis yra artimas buvusiam pontifikui, vertinamas tiek kultūriniuose, tiek teologiniuose sluoksniuose, o jo požiūris atitinka viziją apie Bažnyčią, atvirą pasauliui, drąsią, bet ne dogmatišką.

Tiems kardinolams, kurie konklavoje sieks ne tiek stabilumo, kiek kūrybingos tęstinės reformos, portugališkas balsas iš Madeiros gali pasirodyti kaip tik tai, ko reikia. Nors jo amžius yra rimta kliūtis tapti Šv. Petro įpėdiniu, bet konklavos favoritams patekus į aklavietę, konklava gali pasukti paskui „juodąjį arkliuką".

The post Poetas iš Portugalijos - konklavos „juodasis arkliukas" appeared first on LAIKMETIS.

Vėliau jis patyrė įvairaus laipsnio diskriminaciją dėl savo tikėjimo. Mokėsi piaristų berniukų mokykloje Budapešte. „Dievo tikrovė“ pradėjo traukti jaunąjį Peterį Erdo dar patarnaujant Mišioms, suteikdama jo gyvenimui prasmę ir kryptį. Po ilgų maldos valandų jis įstojo į kunigų seminariją, tikėdamas, kad padėti žmonėms kelyje į išganymą yra taip svarbu, jog tam turėtų skirti visą savo gyvenimą.

Po kunigystės šventimų 1975 m., kuriuos jis vadina vienu iš trijų laimingiausių savo gyvenimo momentų, dvejus metus tarnavo parapijose, o paskui buvo išsiųstas į Romą, kur Popiežiškajame Laterano universitete įgijo teologijos ir kanonų teisės laipsnius (1980 m.). Vėlesniais metais dėstė įvairiuose kanonų teisės ir teologijos fakultetuose Vengrijoje ir užsienyje, įskaitant Buenos Aires, tuo pat metu dirbdamas bažnytiniu teisėju.

Per tą laiką paskelbė vadovėlių ir straipsnių kanonų teisės klausimais. 1995-1996 m. buvo Kalifornijos universiteto Berklyje mokslinis bendradarbis. Kurį laiką buvo Vengrų kolegijos Romoje rektorius, dėstė Grigaliaus ir Laterano universitetuose. Šv. Jonas Paulius II 2000 m. konsekravo Erdo vyskupu, o 2003 m. paskyrė jį visos Vengrijos primu, Esztergomo-Budapešto arkivyskupijos ordinaru. Tais pačiais metais Erdo buvo pakeltas į kardinolus.

Kalbėdamas vokiškai, itališkai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai ir gimtąja vengrų kalba, Erdo 2005 m. buvo išrinktas Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos prezidentu ir tais pačiais metais – Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) prezidentu.

Jo kolegų vyskupų pagarba buvo parodyta 2011 m. perrinkimu į CCEE ir paskyrimu padėti prižiūrėti Valstybės sekretoriato „Antrąją sekciją“, atsakingą už diplomatinius santykius. Nuo 2003 m. jis dalyvavo visuose Vyskupų sinodo susirinkimuose, o popiežius Pranciškus jam suteikė ypatingą garbę būti 2014 ir 2015 m. sinodų pranešėju. Jis yra daugiau nei 250 straipsnių ir 25 knygų autorius.

Susiformavęs ateistinio komunizmo sunkmečio sąlygomis, kardinolas Péteris Erdo plačiai vertinamas kaip didis intelektualas ir ypatingos erudicijos žmogus. Būdamas produktyvus ir itin skaitomas autorius, P. Erdo taip pat yra įgudęs mokytojas ir labai puikus kanonistas bei Šventojo Rašto tyrinėtojas, už ką yra gavęs nemažai apdovanojimų, tarp jų kelių institucijų, įskaitant Paryžiaus katalikiškąjį institutą (1996 m.), garbės daktaro vardą, o visai neseniai, 2023 m., - Vox Canonica apdovanojimą, skirtą nusipelniusiems kanonistams.

Atsargus, rizikos vengiantis, netgi drovus, Erdo buvo vienas jauniausių Bažnyčios kardinolų, būdamas 51 metų, kai Jonas Paulius II 2003 m. jį pakėlė į Kardinolų kolegiją.

Jis labai mėgsta liturgiją po Vatikano II susirinkimo, ypač joje akcentuojamus Senojo Testamento skaitinius. Eucharistiją ir kunigystę jis laiko glaudžiai susijusiais dalykais ir nepritaria neprivalomam kunigų celibatui. Bažnyčios hierarchinės struktūros gynėjas, jis yra pastoracinės širdies kunigas, kuriam išganymo svarba buvo varomoji jėga būti įšventintam į kunigus.

Daug dėmesio skiria naujajai evangelizacijai ir tarnystei jaunimui. Jo pastoraciniame požiūryje svarbiausias vaidmuo tenka misionieriškam darbui, jis rodo didelį susirūpinimą Bažnyčios pašaukimų krize.

Pašaukimų skaičius jo vadovaujamoje vyskupijoje per jo kadenciją dažniausiai svyravo: 2002 m. bendras kunigų skaičius buvo 358, o 2013 m. išaugo net iki 443, o 2021 m. sumažėjo iki 365. Vyrų vienuolių šiek tiek padaugėjo - nuo 173 2002 m. iki 199 2021 m., tačiau moterų vienuolių sumažėjo daugiau nei perpus - nuo 699 2022 m. iki 303 2021 m.

Žinomas jo griežtas vadovavimo stilius, dėl kurio 2019 m. net 40 Vengrijos kunigų pareikalavo jo atsistatydinimo. Be to, Erdő žiniasklaidoje turi gana neigiamą įvaizdį – jis vadinamas „reakcionieriumi“.

Politiniais klausimais, tokiais kaip imigracija - problema, kurią Vengrija sprendžia jau kelerius metus - kardinolas laikėsi subalansuoto požiūrio, pripažindamas teisę į migraciją, bet kartu suvokdamas pavojus, kylančius integruojant pabėgėlius ir nekeliant pavojaus politiniam stabilumui.

Jo nuomone, reikia rasti tikrą pusiausvyrą tarp solidarumo ir gailestingumo. Kardinolas susirūpinęs dėl persekiojamų krikščionių („Mes juose matome Kristaus mokinius“), tačiau iš esmės palankiai vertina islamą. Erdo labai teigiamai vertina Ortodoksų Bažnyčią ir labai palaiko dialogą su nekrikščioniškomis religijomis, pabrėždamas Dignitatis Humanae vertę. Jo akcentuojama vienybė ir kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo sustiprino jo, kaip svarbaus Bažnyčios vadovo, pozicijas.

Daugelį savo kunigystės metų kardinolas Erdo praleido kaip mokytojas - šią profesiją jis labai mėgsta. Jis dažnai pabrėžia asmeninio santykio su Kristumi reikšmę - tai, jo nuomone, svarbu Bažnyčiai, kuri dėl sekuliarizmo ir reliatyvizmo patiria rimtą krizę. Jis tvirtai pasisako už prigimtinį įstatymą, o komunizmo patirtis jį išmokė, kad religija gali užpildyti politinės ideologijos žlugimo paliktą tuštumą ir kad tik asmeninis santykis su Kristumi suteikia tikrąją laisvę bei laimę.

„Jei tikėjimas yra svarbiausias dalykas gyvenime, tai tarnauti kitų tikėjimui, perduoti tikėjimą, mokyti tikėjimo ir ypač tarnauti liturgijoje yra didžiausi dalykai gyvenime“, – sakė jis 2024 m. rugpjūtį. Padėti „kitų išganymui“, pridūrė jis, yra svarbi ir naudinga užduotis. „Tai buvo pagrindinė motyvacija, kurią jaučiau dar būdamas berniukas“, – sakė jis. „Ir taip pamažu priėjau prie sprendimo įstoti į seminariją.“

Erdo neigia universalizmą, t. y. idėją, kad visi yra išgelbėti, tačiau vis dėlto tiki, kad visi gali būti išgelbėti. Galiausiai, jo įsitikinimu, tik per Jėzų Kristų žmonija gali rasti kelią pas Dievą. Jis pasisako už „antrą kartą susituokusių“ išsiskyrusiųjų pastoracinį lydėjimą, tačiau tik tuo atveju, jei „nėra abejonių“ dėl Bažnyčios mokymo apie santuokos neišardomumą.

Jis griežtai pasisako prieš homoseksualių asmenų sąjungų pripažinimą, tačiau pritaria pastoracinei paramai homoseksualiems asmenims, kenčiantiems nuo potraukio tai pačiai lyčiai. Jis palaiko Humanae Vitae, griežtai pasisako už gyvybę ir pasižymi karštu pamaldumu Marijai.

72-ųjų metų Erdo laikomas tradicionalistų favoritu, kuris galėtų pasipriešinti Pranciškaus aplinkos kandidatams. Tačiau lieka atviras klausimas, ar konklavoje yra pakankamas kiekis prelatų, kurie norėtų grįžti į Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI laikų dvasią.

The post Intelektualas iš Vengrijos laikomas stipriu kandidatu į pontifikus appeared first on LAIKMETIS.

Jis gimė 1960 m. sausio 24 d. Boto kaime, Kongo Demokratinės Respublikos Šiaurės Ubangi provincijoje, gausioje katalikų šeimoje, kurioje augo vienuolika brolių ir seserų; jo tėvas buvo kaučiukmedžių staklininkas.

Fridolinas studijavo filosofiją Bvamandos seminarijoje ir teologiją Saint Eugène de Mazenod institute Konge, o 1981 m. įstojo į Mažesniųjų brolių kapucinų ordiną ir 1987 m. davė paskutinius įžadus. Kunigu įšventintas 1988 m. rugpjūčio 14 d.

Po šventimų tapo profesorium Kinšasos katalikiškajame fakultete (dabar - Kongo katalikiškasis universitetas). Alfonsiano akademijoje Romoje studijavo moralinę teologiją ir 1995 m. apgynė moralinės teologijos disertaciją, tema: „Žmogaus reabilitacija - tikrojo vystymosi pagrindas Zaire. Už integralaus vystymosi etiką“.

1995-2005 m. dėstė moralinę teologiją Mazenodo institute. 2004 m. šv. Jonas Paulius II jį paskyrė Bokungu-Ikelos vyskupu. Po dvylikos metų, 2016 m., tapo Mbandaka-Bikoro arkivyskupu, o 2018 m. - Kinšasos arkivyskupu koadjutoriumi. Tų pačių metų lapkritį jis buvo pakeltas Kinšasos arkivyskupu.

Popiežius Pranciškus arkivyskupą Ambongo kardinolu paskyrė per 2019 m. spalio 5 d. konsistoriją. Kitais metais Šventasis Tėvas jį paskyrė Kardinolų tarybos nariu. Nuo 2023 m. vasario mėn. jis eina Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininko pareigas.

Jo svarbi padėtis Katalikų Bažnyčioje Afrikoje neatsiejama nuo dalyvavimo politikoje Konge, kur jis laikomas ne tik Katalikų Bažnyčios Afrikoje vadovu ir potencialiu popiežiumi, bet ir politinės opozicijos prezidentui Félixui-Antoine'ui Tshisekedi Tshilombo lyderiu.

Kardinolas, save vadinantis „sargybiniu“, atvirai kritikuoja vyriausybę. Ambongo tapo toks aršus, kad 2024 m. pradžioje Kongo Kasacinio Teismo viešasis prokuroras apkaltino kardinolą Ambongo „kurstančiu elgesiu, sukėlusiu nusikalstamus veiksmus“, teigdamas, kad jis nepakankamai palaikė Kongo kariuomenę kovose rytinėje šalies dalyje, bet vietos episkopatas sumenkino bylos nagrinėjimą.

Kardinolas Ambongo aiškiai suvokia politikos ir socialinio teisingumo klausimus, nesvarbu, ar tai būtų neokolonializmas, Kongo gamtinių išteklių naudojimas, turtinė nelygybė, korupcija, ar aplinkos apsauga.

Su tikėjimu ir Bažnyčia susijusiais klausimais jis taip pat atrodo visiškai ortodoksiškas: tvirtai gina šeimą, kunigų celibatą ir Bažnyčios moralinį mokymą. Jis garsėjo tuo, kad daugumos Afrikos vyskupų vardu priešinosi „Fiducia Supplicans“ ir sumaniai derėjosi su Vatikanu dėl išstojimo iš deklaracijos.

Kardinolas Fridolin Ambongo ryžtingai gina kunigų celibato reikalavimą ir 2022 m. sušaukė susitikimą su Kinšasos kunigais, siekdamas aptarti jo pažeidimus. Jis pabrėžė, kad vaiko teisė turėti tėvą yra svarbesnė nei kunigystės pašaukimas – kunigai, turintys vaikų, gali prašyti laicizacijos. Kardinolas ragina seminaristus laisvai, bet atsakingai apsispręsti dėl celibato, o pasirinkus – gyventi nuosekliai.

Tačiau jo mąstymas taip pat dažnai gali pasirodyti painus ir prieštaringas. Jis gina katalikiškąją tapatybę ir pabrėžia misijų svarbą, tačiau pritaria, kad protestantai liktų protestantais, o musulmonai - musulmonais, ir leidžia suprasti, kad krikštas išganymui nebūtinas.

Jis pripažįsta Vakarų krikščioniškosios civilizacijos nuosmukį, bet dabartinį pontifikatą laiko panašiu į ateities „jaunąją Bažnyčią“, nors daugelis pastarojo pontifikato kritikų teigia, kad jis pernelyg dažnai priimdavo pasaulietines vertybes, kurios ir yra Vakarų nuosmukio priežastis.

Kardinolas Ambongo savo pastoraciniame darbe Kinšasos vyskupijoje ypatingą dėmesį skiria jaunimui. Jis laiko Afrikos jaunimą visuotinės Bažnyčios ateitimi ir pabrėžia pastoracinės globos, ugdymo ir gilios evangelizacijos svarbą savo vyskupijoje.

Popiežiaus Pranciškaus vizito Kongo Demokratinėje Respublikoje metu jis suorganizavo susitikimą su daugiau kaip 100 tūkst. jaunų žmonių. Jam jaunimo ugdymas itin svarbus tiek Bažnyčiai, tiek visam Afrikos žemynui: „Svajoji apie naująją Afriką – vadinasi, pirmiausia turime įsipareigoti investuoti į mūsų jaunimo švietimą.“

Kardinolas išreiškė susirūpinimą dėl paviršutiniškos evangelizacijos, bet daugiausia dėmesio skiria žmogaus orumui, socialiniams klausimams ir kultūrai, o ne sakramentams ir Mišių aukai.

Jis mano, kad raktas į Bažnyčios ateitį yra sinodiškumas, kuris, jo įsitikinimu, yra „naujas būdas būti Bažnyčia“, tačiau, regis, nepastebi, kad daug sinodo proceso dalyvių naudojasi juo, siekdami įgyvendinti tuos pačius tikslus, kuriems jis nuosekliai ir griežtai priešinasi.

Kardinolas Ambongo tvirtai ir aistringai tiki Afrika ir tuo, ką šis žemynas gali pasiūlyti Bažnyčiai ir pasauliui. Jis yra stiprus įkultūrinimo ir Zairo apeigų šalininkas ir mano, kad evangelizacija yra tokia pat reikalinga jo tėvynei, kaip ir regresyvioms naujoms Vakarų misijų teritorijoms. Tačiau jo paties arkivyskupijoje yra prastas pašaukimų pritraukimo rodiklis žemyne, kuriame, kaip teigiama, jie auga sparčiausiai. Kardinolo Ambongo vadovavimo metu kunigų ir vienuolių skaičius smarkiai sumažėjo.

Kardinolas Ambongo turi daug stiprių pusių ir pastaraisiais metais dažnai buvo minimas kaip galimas popiežius, tačiau kyla daug klausimų dėl jo pozicijų dviprasmiškumo.

Kardinolas Ambongo nėra plačiai žinomas už Afrikos ribų, o daugelio kardinolų nuomonė apie jį formuojasi labiau iš žiniasklaidos ir gandų nei iš asmeninės pažinties. Jo griežta Vakarų moralinių normų kritika bei riboti anglų kalbos įgūdžiai kai kuriems rinkikams gali kelti atsargumą, tačiau jei jis būtų išrinktas popiežiumi, pasaulį sukrėstų pirmojo „juodojo popiežiaus“ figūra, suteikianti jam milžinišką kultūrinę įtaką.

The post „Juodojo popiežiaus“ belaukiant appeared first on LAIKMETIS.

Kardinolai, ligi šiol dalyvavę dviejose konklavose, yra konklavoje dalyvausiantys popiežiaus šv. Jono Pauliaus II paskirti kardinolai.

Tai – kardinolai Vinko Puljičius iš Bosnijos Hercegovinos, kuriam rugsėjį sukanka 80 m., 76 metų Peteris Kodwo Appiah Turksonas iš Ganos, kuris nuo 2009 m. yra Romos kurijos kardinolas, prancūzas Philippe’as Barbarinas, pasitraukęs iš Liono arkivyskupo pareigų prieš penkerius metus, kuriam spalį sukanka 75 metai, ir Budapešto arkivyskupas Peteris Erdo, kuriam birželį sukanka 73 metai bei 76 m. Zagrebo arkivyskupas emeritas Josipas Bozaničius.

20 kardinolų, kurie dalyvaus konklavoje yra paskirti popiežiaus Benedikto XVI, o 108 - Pranciškaus.

The post Penki kardinolai popiežiaus rinkimuose dalyvaus trečią kartą appeared first on LAIKMETIS.

Tai - kardinolas Matteo Maria Zuppi – sparčiai kylanti Italijos Bažnyčios figūra, jos episkopato pirmininkas, laikomas ryškiausiu Katalikų Bažnyčios novatoriško bloko atstovu ir jo kandidatu į popiežiaus sostą. Tikėtina, kad jis tęstų popiežiaus Pranciškaus palikimą, nors tai darytų glaudžiai bendradarbiaudamas su pasauliečių judėjimu „Sant’Egidio“ (Šv. Egidijaus), su kuriuo jį sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai.

Gimęs 1955 m. ir užaugęs Romoje, Zuppi turi gilių šeiminių ryšių su Vatikanu. Jo tėvas Enrico buvo žurnalistas ir fotografas, kurį tuometinis Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas Giovanni Battista Montini (vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI) paskyrė savaitraščio L’Osservatore della Domenica redaktoriumi. Motina, Carla Fumagalli, buvo kardinolo Carlo Confalonieri dukterėčia – šis tarnavo popiežiaus Pijaus XI sekretoriumi, vėliau vadovavo Vyskupų kongregacijai ir pirmininkavo Kardinolų kolegijai popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus I laidotuvėse.

Būdamas penktas iš šešių vaikų, Matteo lankė vidurinę mokyklą Romos senamiestyje, kur susipažino su Andrea Riccardi – „Sant’Egidio“ bendruomenės įkūrėju. Greitai jis prisijungė prie šios dar tik besiformuojančios bendruomenės, kurią vėliau apibūdino kaip „kitą Evangeliją ir kitokią Bažnyčią“.

1977 m., būdamas 22 metų, Zuppi baigė literatūros ir filosofijos studijas Romos La Sapienza universitete, parengęs baigiamąjį darbą apie kardinolo Alfredo Ildefonso Schusterio gyvenimą. Vėliau įstojo į Palestrinos vyskupijos seminariją ir studijavo teologiją Popiežiškajame Laterano universitete, kur įgijo bakalauro laipsnį. 1981 m. buvo įšventintas Palestrinos vyskupijos kunigu. Jo pirmoji tarnystės vieta – Santa Maria in Trastevere parapija Romoje, kur dirbo su arkivyskupu Vincenzo Paglia. Tuo metu ėjo ir keletą kitų pareigų: buvo netoliese esančios bažnyčios rektoriumi ir vyskupijos kunigų tarybos vadovu.

1992 m. tėvas Zuppi atliko svarbų vaidmenį taikos derybose tarp Mozambiko vyriausybės ir sukilėlių, kuriose tarpininkavo „Sant’Egidio“ bendruomenė. Už tai jis buvo paskelbtas Mozambiko garbės piliečiu.

2000 m., kai Vincenzo Paglia tapo Terni vyskupu, Zuppi perėmė jo pareigas kaip Santa Maria in Trastevere parapijos klebonas ir „Sant’Egidio“ bažnytinis asistentas. 2006 m. popiežius Benediktas XVI jam suteikė Popiežiaus kapeliono titulą. 2010 m. Zuppi paskirtas į vieną didžiausių Romos periferinių parapijų, o 2012 m. Benediktas XVI jį paskyrė pagalbiniu Romos vyskupu. Jį konsekravo ir arkivyskupas Paglia. 2015 m. popiežius Pranciškus paskyrė Zuppį Bolonijos arkivyskupu, pakeisdamas kardinolą Carlo Caffarrą, o 2019 m. jį pakėlė į kardinolo rangą.

Be gimtosios italų kalbos, Zuppi turi šiek tiek anglų kalbos žinių, tačiau kitomis kalbomis laisvai nekalba.

Zuppi dažnai apibūdinamas kaip komunikabilus ir prieinamas hierarchas, turintis draugų įvairiose politinio spektro pusėse. Jo ilgalaikė tarnystė vargstantiesiems bei atstumtiesiems, glaudžiai bendradarbiaujant su „Sant’Egidio“, leidžia jį laikyti autentišku Vatikano II Susirinkimo dvasios tęsėju. Jis mano, kad Bažnyčia turi iš naujo „išgirsti pasaulio klausimus“, o tai, jo manymu, turėtų prasidėti nuo gailestingumo – „nuostatos, kuri apibūdina posusirinkiminę Bažnyčią“.

Zuppi išsiskiria siekiu atmesti neapykantą, puoselėti tikrą solidarumą, pripažinti religijų įvairovę ir skatinti brolybę. Jis aktyviai siekia būti su tais, kurie atsidūrę visuomenės paribyje – benamiais, priklausomybę turinčiais, romų vaikais ar apleistais senoliais. Dėl šio artumo marginalizuotiems, jį neretai vadina „gatvės kunigu“.

Jis taip pat atviras LGBT asmenims, išsiskyrusiems ir civiliškai susituokusiems, taip pat aktyviai palaiko dialogą su musulmonais, žydais ir migrantų teises ginančiomis iniciatyvomis.

Kardinolas Zuppi neatmeta galimybės kunigų celibatą padaryti neprivalomu, sakydamas, kad tai yra „svarstoma tema“. Jis priminė, jog Katalikų Bažnyčioje jau yra vedusių kunigų:

„Jeigu nuvyksite į Ukrainą ar Rumuniją, pamatysite Bizantijos apeigų bendruomenių kunigus, kurie yra susiję su Roma“, – sakė jis. – „Vadinasi, tai yra drausmės klausimas, kurį galima keisti.“

Zuppi laikomas vienu ryškiausių Pranciškaus pontifikato rėmėju. Jis vadovaujasi Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu Evangelii Gaudium ir remia 2019 m. Abu Dabyje pasirašytą deklaraciją apie žmogaus brolybę – vieną svarbiausių, bet ir kontroversiškiausių šio pontifikato dokumentų. Jis aktyviai dalyvauja sinodiniuose procesuose, kuriuos laiko esminiais Bažnyčios atnaujinimui.

Popiežius Pranciškus paprašė M. Zuppi būti popiežiaus pasiuntiniu, kuris 2023 m. gegužę „pradėtų taikos kelius“ tarp Rusijos ir Ukrainos. Dėl šių klausimų jis du kartus lankėsi Kyjive ir Maskvoje, taip pat Pekine.

Zuppi aiškiai atmeta individualizmą – jo manymu, bendruomenė, aktyvumas ir misija turi būti pirmoje vietoje. Jis pasižymi pamaldumu Švč. Mergelei Marijai ir didele pagarba maldai, tačiau socialinis teisingumas ir lygybė yra jo tarnystės kertiniai akmenys. Dėl to jis yra glaudžiai susijęs su Italijos kairiosiomis politinėmis jėgomis. Kai Pranciškus paskelbė apie jo paskyrimą kardinolu, Italijos žiniasklaida šmaikštavo, esą į kardinolų kolegiją bus įtrauktas „socialistų partijos kapelionas“.

Zuppi taip pat buvo siejamas su judėjimais, oponuojančiais populistinei Matteo Salvini vadovaujamai „Lega“ partijai. Jis net įkardinavo į Bolonijos arkivyskupiją kunigą komunistą, kandidatavusį į Europos Parlamentą.

Dar viena kontroversija – jo artimi ryšiai su įtakingu Italijos laisvuoju mūrininku Gioele Magaldi. Pastarasis 2020 m. interviu pareiškė: „Iš visų kardinolų labiausiai gerbiu Matteo Zuppį, kuris, be kita ko, sutuokė mane.“ Jis pridūrė: „Jis būtų puikus popiežius.“

Zuppi taip pat išsiskiria atvirumu homoseksualiems asmenims, dažnai vengdamas kalbėti apie būtinybę keisti gyvenimo būdą.

Tačiau Zuppi stengiasi išlaikyti dialogą ir su tradicinių pažiūrų katalikais. Jis yra bent du kartus celebravęs tradicinę Mišių formą ir 2022 m. vadovavo iškilmingoms vakarinėms pamaldoms Romos Panteone.

Nors dažnai pasirodo kaip kuklus „gatvės kunigas“, Zuppis vadovauja vienai turtingiausių pasaulio vyskupijų – Bolonijai, kuriai prieš jo paskyrimą buvo paskirtas dosnus vieno fondo 1,8 mlrd. JAV dolerių paaukojimas.

Zuppi yra išsilavinęs ir strategiškai mąstantis hierarchas. Neretai sudėtinga tiksliai nustatyti jo poziciją doktrinų klausimais, nes jis linkęs derinti žinią prie auditorijos ar aplinkybių. Vis dėlto jo pažiūros dažnai laikomos artimomis doktrininiam lankstumui, ypač santuokos neišardomumo, homoseksualumo, lyčių ideologijos ir pragaro temomis.

Jo šalininkai sako, kad jis puikiai išmano šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą ir geba atsiliepti į dabarties iššūkius. Kritikai – kad jis yra išradingas, tipiškas modernistas.

The post Italijos vyskupų vadovas - į popiežiaus sostą pretenduojantis išsilavinęs ir strategiškai mąstantis kardinolas appeared first on LAIKMETIS.

Kaip anksčiau skelbė Laikmetis.lt, 79 metų amžiaus ispanų kardinolas Antonio Cañizares Llovera, paskelbė, kad nedalyvaus konklavoje, vyksiančioje Romoje, kurioje bus renkamas popiežiaus Pranciškaus įpėdinis. Pasak Valensijos arkivyskupijos šaltinių, jo sveikatos būklė neleidžia vykti į Italijos sostinę.

Tuo tarpu trečiadienį Nairobio (Kenija) arkivyskupijos šaltiniai patvirtino ACI Africa, kad dėl sveikatos problemų į Romą popiežiaus rinkimams nevyks vienas iš Afrikos prelatų - Johnas Njue.

Šis 79 metų kardinolas – antrasis Kenijos dvasininkas, pakeltas į kardinolo rangą. Jis buvo įšventintas kunigu 1973 m. popiežiaus Pauliaus VI Šv. Petro bazilikoje, skirtas tarnauti Kenijos Meru vyskupijoje. 1986 m., būdamas 40-ies, gavo vyskupo šventimus, kai popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį pirmuoju naujai įkurtos Embu vyskupijos ganytoju – ten jis tarnavo iki 2002 m.

Prieš tapdamas kardinolu 2007 m., kai jį paskyrė popiežius Benediktas XVI, Johnas Njue tarnavo Kenijos Bažnyčioje kaip Njerio koadjutorius arkivyskupas ir Isiolo apaštalinis administratorius.

Afrikos prelatas taip pat du kartus ėjo Kenijos Katalikų Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas – 1997–2003 m. ir 2006–2015 m.

Šiuo metu jis yra Vatikano Evangelizacijos dikasterijos narys.

Kadangi būsimojoje konklavoje nedalyvaus nei kardinolas Antonio Cañizares, nei kardinolas Johnas Njue, iš viso balsavimo teisę turės 133 kardinolai rinkėjai.

Norint išrinkti naują popiežių – 1,4 milijardo pasaulio katalikų Pranciškaus įpėdinį ir vadovą – reikia bent 89 balsų, t. y. dviejų trečdalių daugumos.

The post Paaiškėjo dar vieno kardinolo, kuris praleis konklavą, pavardė appeared first on LAIKMETIS.

1957 m. gimęs, iš pradžių ruošęsis tapti gydytoju, Chito buvo šiek tiek „apgautas“, kad apsvarstytų stojimą į seminariją, o vėliau pats su šypsena pripažino, kaip Dievo ir kitų žmonių „pajuokavimai“ gali pakeisti gyvenimą.

Svarbų vaidmenį jo formacijoje atliko jėzuitai – jie jį mokė Šv. Juozapo seminarijoje ir vėliau Manilos Ateneo universitete, kur 1977 m. įgijo bakalauro, o vėliau ir magistro laipsnį. Palikęs jėzuitų aplinką, 1982 m. buvo įšventintas į kunigus Manilos arkivyskupijoje. Netrukus tapo vietinės seminarijos dvasiniu vadovu ir dėstytoju, o 1983–1985 m. – jos rektoriumi.

Vyskupo siųstas į Jungtines Valstijas, 1987 m. jis įgijo teologijos licenciatą, o 1991 m. – daktaro laipsnį, apgynęs disertaciją apie vyskupų kolegialumą popiežiaus Pauliaus VI doktrinoje ir praktikoje, vadovaujant teologui Josephui Komonchakui. Tai jam atvėrė duris į aktyvų dalyvavimą vadinamojoje Bolonijos ekleziologijos ir istorijos mokykloje, kuri Vatikano II susirinkimą traktuoja kaip lūžį su iki tol buvusia Bažnyčios paradigma. Vėliau penkiolika metų jis buvo šios krypties tyrimų projekto Vatikano II istorija redakcinės kolegijos narys, dirbdamas kartu su Giuseppe Alberigo.

Grįžęs į Filipinus, Tagle ėjo vyskupijos vikaro vienuolijoms pareigas (1993–1995) ir katedros parapijos klebono pareigas Imuse (1998–2001). 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Imuso vyskupu, o 2011 m. popiežius Benediktas XVI – Manilos arkivyskupu.

1997–2003 m. jis buvo Tarptautinės teologinės komisijos narys, taip pat dalyvavo Azijos vyskupų konferencijos veikloje. 2012 m. Benediktas XVI suteikė jam kardinolo titulą – nuo to laiko jis dirbo daugelyje tarybų ir kongregacijų. Tagle dalyvavo keliuose vyskupų sinoduose Romoje: apie naująją evangelizaciją (2012), šeimą (2014 ir 2015), jaunimą (2018) ir Amazoniją (2019).

2015 m. kardinolas Tagle tapo Caritas Internationalis prezidentu ir buvo perrinktas 2019 m. dar vienai kadencijai. Tačiau 2022 m. lapkritį popiežius Pranciškus, kaip rašė kai kurie šaltiniai, „visiškai pakeitė Caritas Internationalis vadovybę“, tarp jų ir kardinolą Tagle.

2019 m. Pranciškus pakvietė jį į Romą vadovauti Evangelizacijos kongregacijai (vėliau pertvarkyta į Evangelizacijos dikasteriją), kurioje jis tapo pro-prefektu. 2020 m. popiežius suteikė jam kardinolo vyskupo titulą – kai kam tai atrodė kaip ženklas, kad Tagle gali būti laikomas Pranciškaus įpėdiniu.

Dažnai vadinamas „Azijos Pranciškumi“, kardinolas Tagle ne tik turi daug panašumų su Jorge Bergoglio, bet ir pasižymi didžiule pastoracine, administracine bei teologine ir istorine patirtimi. Ilgą laiką jis buvo laikomas vienu iš popiežiaus Pranciškaus favoritų, nors pastaruoju metu jo įtaka, regis, sumažėjo.

Apie jo galimybes būti pontifiku buvo kalbama dar 2012 m. Tačiau tiek tuomet, tiek dabar kliūtimi laikomas jo sąlygiškai jaunas amžius popiežystei.

Viešumoje Tagle nevengia rodyti emocijų ar net švelnaus sentimentalumo – mėgsta šokti su jaunimu, bendrauti paprastai, dažnai šiltai švenčia Mišias. Vis dėlto jis taip pat žinomas kaip sumanus derybininkas, mokantis naudotis politiniais metodais. Jėzuitiškas išsilavinimas Filipinuose, studijos JAV, penkiolika metų trukęs darbas su Alberigo ir Komonchaku bei ryšiai su Bolonijos mokykla liudija jo artumą progresyviai ekleziologinei vizijai – nors pats Tagle vengia tokių etikečių.

Savo pamoksluose jis dažnai pasisako socialinio teisingumo temomis, tačiau jo požiūriai moraliniais klausimais kartais atrodo nenuoseklūs. Jis kritikavo Filipinų „Reprodukcinės sveikatos“ įstatymą, kuris, anot jo, kenkia šeimai ir gyvybei, ir aiškiai pasisako prieš abortą bei eutanaziją.

Kita vertus, jis pripažįsta situacijas, kuriose universalūs moraliniai principai, pasak jo, gali būti netaikytini – pavyzdžiui, kalbant apie Komuniją poroms, gyvenančioms be sakramentinės santuokos, ar homoseksualumo klausimais. Jis pasisako prieš „griežtą“ ar „žiaurią“ kalbą apibūdinant kai kurias nuodėmes ir mano, kad Bažnyčia turi „peržvelgti“ gailestingumo mokymą dėl kintančių kultūrinių ir socialinių nuostatų. Kitaip tariant, jis linkęs sumenkinti kai kurių nuodėmių rimtumą ir su tuo susijusį viešą papiktinimą.

Tačiau kalbant apie visuomenėje aktualias temas, Tagle drąsiai išsako savo poziciją – ypač ekologijos srityje. Tai liudija jo dalyvavimas prieštaringai vertintame Pačamamos rituale Vatikano soduose 2019 m. Kartu su dviprasmiškais pareiškimais apie visų religijų gėrį, tai kelia klausimų apie jo požiūrį į Bažnyčios misiją ad gentes.

Artėjant konklavai, internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame 67 metų Luisas Antonio Tagle dainuoja Johno Lennono dainą Imagine. Šis įrašas, darytas 2019 metais, rodo Tagle, energingai atliekančiu dainą, už jo nugaros matomas kryžius. Šis pasirodymas, dėl kurio Italijos spauda praminė jį „Azijos Bergoliu“, sukėlė nemažai kalbų Romoje ir kai kuriam nepatogumų pačiam kardinolui.

Nepaisant visko, Tagle paskyrimas Evangelizacijos kongregacijos prefektu ir kardinolo vyskupo titulas iškelia jį kaip realų kandidatą į popiežiaus sostą, jei kardinolai siektų tęstinumo su Pranciškaus pontifikatu ir norėtų kito popiežiaus iš globalių pietų. Tuo labiau Azija yra demografiškai didžiausias žemynas, jame katalikų skaičius auga sparčiai, o Filipinai - ketvirta šalis pasaulyje pagal katalikų skaičių.

Kardinolas Luisas Antonio Tagle garsėja ir savo kalbiniais gebėjimais – be gimtosios tagalogų kalbos, jis laisvai kalba angliškai ir itališkai, taip pat turi žinių prancūzų, korėjiečių, kinų ir lotynų kalbomis.

The post Kardinolas Tagle - Azijos Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Bagdado kardinolas Louis Raphael Sako prognozuoja, kad artėjanti konklava, prasidėsianti gegužės 7 d., bus trumpa ir truks vos dvi ar tris dienas.

„Atmosfera tarp kardinolų labai broliška, jaučiamas stiprus atsakomybės jausmas“, – sakė kardinolas žurnalistams prieš bendrąją kongregaciją.

Paklaustas, ar jau žino, už ką balsuos naujojo popiežiaus rinkimuose, kardinolas atsakė: „Turiu labai aiškią idėją, bet jos atskleisti negaliu.“

Tuo tarpu vokiečių kardinolas Reinhardas Marxas žurnalistams sakė, kad tikisi, jog konklava truks „vos kelias dienas“.

Tačiau švedų kardinolas Andersas Arboreliusas, laikomas vienu iš galimų kandidatų į popiežiaus sostą, prieš susitikimą teigė, kad balsavimas gali užtrukti ilgiau, „nes daugelis mūsų vienas kito gerai nepažįstame“.

Kardinolas Gualtiero Bassetti, buvęs Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, taip pat optimistiškai vertina galimybę, kad konklava užtruks vos kelias dienas. Interviu „Corriere della Sera“ jis sakė, kad tarp kardinolų tvyro „gera atmosfera“ ir „stiprus vienybės jausmas“.

Bassetti teigė: „Tikiu, kad konklava gali pasiųsti gražų liudijimą pasauliui, kuris šiandien kupinas karo, susiskaldymo ir neapykantos. Žinoma, gali kilti tam tikrų sunkumų, nes dar niekada nebuvo tiek daug rinkėjų ir ne visi vieni kitus pažįsta.“

Popiežius gali būti iš bet kurios pasaulio šalies

„Bažnyčiai reikės gero ir giliai tikinčio popiežiaus, gebančio tvarkytis su valdymo reikalais bei vadovauti per itin sudėtingą ir pavojingą tarptautinę situaciją. Taip pat reikės gailestingo popiežiaus, net ir Bažnyčios valdyme,“ – italų žiniasklaidai sakė 94-erių m. kardinolas Camillo Ruini.

Visgi jis vengia aptarinėti būsimojo popiežiaus kilmės klausimą: „Popiežius gali būti iš bet kurios pasaulio šalies. Italai dažnai turi pranašumą, nes jų kilmė mažiau juos veikia – jie yra universalesni.

Tačiau tai nereiškia, kad kitų tautų atstovai negalėtų dar geriau atitikti Bažnyčios poreikių. Tai yra pagrindinis vertinimo kriterijus.“

Vokiečių kardinolas Walteris Kasperis laikraščiui „La Repubblica“ sakė, kad gedulo išraiška dėl Pranciškaus rodo, jog katalikai nori, kad kitas popiežius tęstų jo reformatorišką pontifikato stilių.

„Dievo tauta balsavo savo kojomis“, – pareiškė 92 metų Kasperis, kuris konklavoje nedalyvaus. – „Esu įsitikinęs, kad turime žengti Pranciškaus pėdomis toliau.“

Kardinolas Romos vyskupo vikaras Baldassarre Reina, pareiškė: „Šis laikas nėra tinkamas balansavimui, taktinėms strategijoms ar atsargumui; jis neturi būti laikas, kai leidžiamasi į instinktyvų troškimą grįžti atgal, o juo labiau – į keršto siekį ar galios aljansų kūrimą. Reikalingas radikalus pasirengimas įsitraukti į Dievo svajonę, patikėtą mūsų silpnoms rankoms.“

Pasak jo, konklava turi didžiulę atsakomybę tikinčiųjų akivaizdoje: „Žmonių širdyse gyvena nerimas, ir man atrodo, kad jų žvilgsniuose skamba klausimas: kas bus su pradėtaisiais procesais?“

The post Kardinolai prognozuoja trumpą konklavą appeared first on LAIKMETIS.