T. R. Pasolini OFM Cap. visų pirma pasveikino popiežių, kuris stebėjo rekolekcijų meditaciją iš savo palatos ligoninėje, ir palinkėjo jam sveikatos, užtikrindamas visų dalyvių meilę ir maldą už jį. Jis pastebėjo, kad Romos kurijos rekolekcijos jau įpusėjo, todėl pats laikas pereiti nuo minčių apie mirtį prie minčių apie gyvenimą pagal Kristų, apie dvasišką atgimimą.

Pasak Jėzaus, norintieji pamatyti Dievo karalystę turi atgimti „iš aukštybių“. Tai reiškia gilų ir radikalų pasikeitimą, kuris nėra pasiekiamas lengvai. Tai gali sukelti baimę, nes reikalauja atsisakyti to, kas ligi šiol buvo tikra ir savaime suprantama. Tikrasis atgimimas reiškia pasitikėjimą Dievu. Turime leistis vedami į neištirtus laukus taip, kaip Izraelio tauta ėjo per dykumą. Ji keliavo bijodama mirti, tačiau išsigelbėjo, nes kreipė žvilgsnį į Dievo ženklą. Šiandien šis išgelbėjimo ženklas yra ant Kryžiaus iškeltas Kristus.

Krikštas yra šio naujojo gyvenimo simbolis – tai ne tuoj pat įvykstantis ir matomas pasikeitimas, o perkeitimo kelionės pradžia. Kristus kviečia radikaliai apsispręsti. Jis iškelia santykį su juo prieš bet kokį kitą ryšį. Tai reiškia, kad turime ne išsižadėti savo jausmų, o pripažinti, jog tik Dievas gali dovanoti tikrąjį gyvenimą. Biologine ir psichine prasme turime rasti drąsos netekti gyvenimo, kad jį atpažintume amžinybės matmenyje.

Anot Popiežiaus pamokslininko, visi mes esame kviečiami pereiti per savo prigimties „įsčias“, kad visaverčiai atsivertume amžinajam gyvenimui, išeitume iš komforto zonos, kad galutinai įsikibtume į naują gyvenimą Kristuje. Atgimimas per Kristų nėra jokia iliuzija, o tikrovė. Ji prieinama visiems, kurie leidžiasi Šventosios Dvasios perkeičiami ir jau dabar gyvena amžinybės pažadu.

The post Gavėnios rekolekcijos Vatikane: jau dabar gyventi amžinybės pažadu appeared first on LAIKMETIS.

Oficialiai gautame rašte teigiama: „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisija (toliau – Komisija) susipažino su Mažesniųjų brolių kapucinų ordino Krokuvos provincijos prašymu pateikti turimą informaciją dėl galimo Lietuvos piliečio, kapucino, vienuolio ir kunigo tėvo Stanislovo Dobrovolskio bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis saugumo tarnybomis.

Atsakydami į prašymą informuojame, kad Komisija, informacija apie tėvo Stanislovo Dobrovolskio bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, nedisponuoja.“

Dokumentą pasirašė Komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas.

The post Oficialiai patvirtinta, kad t. Stanislovas Dobrovolskis nebendradarbiavo su KGB appeared first on LAIKMETIS.

Duodami amžinuosius įžadus, visi trys vienuoliai kapucinai gavo naujus vardus: dvidešimtmetis Juozapas pasivadino br. Benediktu, taip pat dvidešimtmetis Jokūbas – br. Juozapu, o trisdešimtmetis Jonas – br. Dominyku. Visi trys buvo kunigai, Benediktas ir Juozapas tarnavo Katalonijos kapucinų vienuolynuose, Dominykas kurį laiką tarnavo Kosta Rikos ir Nikaragvos misijose, 1925 m. sugrįžo į Ispaniją.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Astūrijoje pradėjo reikštis priešiškumas Bažnyčiai, įvyko pirmieji persekiojimai, o po kelerių metų jie apėmė į visą kraštą, tapo sistemingi ir žiaurūs.

1936 m. liepos 16 dieną Manresoje prasidėjo katalikų bendruomenės – dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai. Po keturių dienų marksistai ir anarchistai kovotojai užpuolė, nusiaubė ir padegė Manresos kapucinų vienuolyną, vienuoliai išsilakstė, išsiskyrė jų keliai. Trys palaimintieji prisiglaudė pas artimuosius, skirtingomis dienomis, bet vienodomis aplinkybėmis buvo suimti, kankinti ir be teismo nužudyti.

Kardinolas M. Semeraro beatifikacijos Mišiose priminė, kad palaimintieji Benediktas da Santa Coloma de Gramenet (Benediktas da Santa Koloma de Gramenetas), Juozapas Oriol da Barcellona (Juozapas Oriolis da Barcellonas) ir Dominykas da Sant Pere de Riudebiltless (Dominykas da Sant Perė Riudebitlesas) buvo nužudyti tik todėl, kad buvo krikščionys. Jie, pagal apaštalo Pauliaus laiško žodžius, „linksmai sutiko savo turto išplėšimą, žinodami, jog turi geresnį ir nenykstantį lobį“ (plg. Žyd 10, 34).

Jie savo mirtimi slėpiningu būdu apvertė aukštyn kojomis gyvenimo ir mirties procesą: per mirtį Kristuje tapo ne mirties, o gyvenimo sėklomis.

Šie trys kapucinai kankiniai primena, kad į žemę kritusi sėkla tikrai miršta, tačiau mirdama duoda gausių vaisių (plg. Jn 12, 24).

Katalonijos palaimintųjų kapucinų beatifikacijos procese būta įvairių kliūčių, vienu metu skelbimo palaimintaisiais byla buvo visai nutraukta ir reikėjo ją pradėti iš naujo. Kapucinai 1951 m. paprašė pradėti bylą Viko vyskupijoje. Užbaigus formalumus, vyskupija 1956 m. perdavė dokumentus Romai, tačiau aštuntajame dešimtmetyje Ispanijos Bažnyčios bylos buvo sustabdytos. Vėliau atšaukus sprendimą Šventųjų skelbimo kongregacija nurodė užbaigti įrodymų rinkimą.

Viko vyskupija atnaujino diecezinį tyrimą, jis tęsėsi nuo 1997 iki 2000 metų, tačiau 2004 m. kongregacija dar kartą vyskupijai grąžino bylą. Vėliau kongregacija, ištyrusi postulatūros parengtą bylos „positio“ dokumentą dėl trijų kapucinų kankinystės, nurodė vyskupijai iš naujo pristatyti šiuos Dievo tarnus ir jų kankinystę.

Tik patvirtinus naują „positio“ 2020 m. byla buvo užbaigta, pripažinus, jog kapucinai Benediktas, Juozapas ir Dominykas per savo kankinystę praliejo kraują dėl ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai.

The post Trys Katalonijos kankiniai paskelbti palaimintaisiais appeared first on LAIKMETIS.

The post Lietuvoje lankėsi Kapucinų ordino provincijos vadovai appeared first on LAIKMETIS.