Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

susirinkome melstis už mirusiuosius ir pavesti juos Dievo Gailestingumui. Pati malda primena mums tą kelią, kuriuo ir mes, gyvieji, šiandien einame. Atliepiamojoje psalmėje meldėmės: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23). Ši mūsų kelionė pastatyta ant asmeninio santykio su Viešpačiu, su mūsų Išganytoju. Tas asmeninis santykis kviečia mus gyventi Dievo meilėje ir pasitikėti Dievu.

Prieš savaitę popiežius Pranciškus išleido naują encikliką, pavadintą Delixit nos („Pamilo mus“). Enciklika prasideda šiais žodžiais: „Jis mus pamilo“, – sako šventasis Paulius apie Kristų (plg. Rom 8, 37), kad suprastume, jog niekas „negalės mūsų atskirti“ nuo tos meilės (Rom 8, 39). Paulius tai galėjo tvirtai pasakyti, nes pats Jėzus savo mokiniams buvo sakęs: „Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9.12). Net ir dabar Viešpats mums sako: „Aš jus draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Jo atvira Širdis eina pirma mūsų ir laukia mūsų besąlygiškai, nekeldama jokių išankstinių reikalavimų, kad galėtų mus mylėti ir pasiūlyti savo draugystę. Juk jis pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 10). Jėzaus dėka „mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).“

Įdomu, kaip gražiai kartojasi ta daugiskaita. Dievas ne tik mane pamilo, Dievas mus pamilo. Jis mus draugais vadina, kad mes pažintume ir tikėtume Dievo meile mums. Tai yra ta pati daugiskaita, kurią kartojame kiekvieną dieną melsdamiesi „Tėve mūsų“ maldą. Dievas myli mane asmeniškai, bet taip pat myli mus visus kartu. Tai yra toje gyvenimo kelionėje, kurioje mes einam kartu.

Šiais metais mirė benediktinas vienuolis, kuris lydėjo mano pašaukimą 40 metų. Turėjo man vesti rekolekcijas ir dvi savaitės prieš rekolekcijų pradžią jis numirė. Spėjau nuskristi į jo laidotuves ir pradėjau savo rekolekcijas dieną po laidotuvių. Ir kiekvieną rytą pradėdavau rekolekcijas nuo kapo duobės. Atrodo, kad tokios rekolekcijos turėtų iškelti senąją mintį Memento mori ( „Prisimink, kad mirsi“). Bet iškėlė daugiau – priminė tą visą kelią, nueitą kartu. Dievas iš savo begalinės meilės duoda mums žmones, su kuriais einame per šį gyvenimą. Ir tie kapai, kuriuos mes šiandien lankom, primena ne tik žmogų, išėjusį į amžinybę, bet primena mums ir tą kelią, nueitą kartu. Bažnyčia, Dievo tauta, visi pakrikštytieji, yra keliaujantys kartu į Dievo karalystę.

kapai, kuriuos mes šiandien lankom, primena ne tik žmogų, išėjusį į amžinybę, bet primena mums ir tą kelią, nueitą kartu.

Sinodas apie sinodiškumą, kuris baigė trejų metų kelią, visai Bažnyčiai primena šią tiesą. Per šį gyvenimą keliaujam ne pavieniui, bet kartu. Pirmiausia kartu su Viešpačiu, palaikydami su Juo asmeninį santykį, ir kartu su gyvaisiais. Bet taip pat keliaujame ir su tais, kurie prieš mus gyveno. Mes tą ypatingu būdu minėjome ir vakar, ir šiandien. Visų šventųjų užtarimas lydi mūsų kiekvieną dieną. Ir, kaip matome Šventajame Rašte, mums duoti angelai bei arkangelai lydėti mus kelyje, kad mes pasiektumėm šios kelionės tikslą.

Mes mokomės keliauti kartu. Mokomės iš Dievo žodžio, kuris yra šviesa mūsų keliui. Mokomės vieni iš kitų. Kiekviena gyvenimo istorija mums irgi yra pamoka, kaip elgtis, arba – dažnai taip pat – kaip nesielgti. Pasimokyti iš kitų klaidų. O kelionės tikslas yra vienas, kaip girdėjome toje ištraukoje iš popiežiaus enciklikos: „Jo atvira Širdis eina pirma mūsų ir laukia mūsų besąlygiškai, nekeldama jokių išankstinių reikalavimų, kad galėtų mus mylėti ir pasiūlyti savo draugystę.“ Tai yra ta amžinoji bendrystė, kad mes galėtume įžengti į amžinos meilės santykį. Ta meilė, apie kurią apaštalas Paulius mums primena, niekada nesibaigia. Tik tas meilės santykių būdas keičiasi. Bet meilė išlieka. Šių Mišių prefacijoje girdėsime žodžius: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.“

Kaip Evangelijoje girdėjome, Jėzus kalba, kad tai jo Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą, ir todėl Jis mus prikels paskutiniąją dieną (plg. Jn 6, 40). Mes turime išmokti regėti Viešpatį, tikėti, kad Jis eina tuo keliu su mumis pasislėpęs Eucharistijos pavidale, kalba mums Dievo žodyje, prabyla mums iš burnų tų, kurie keliauja su mumis šiame gyvenime. Ir dažnai įvairiais būdais siekia prisibelsti į mūsų širdis per vargstančius mūsų bendrakeleivius šioje žemėje.

Dabar mes Jį matome netiesiogiai, o apaštalas Paulius žada, kad matysime Jį akis į akį. Mūsų malda – tiek Mišiose, tiek prie kiekvieno kapo – siekia padėti tiems, kurie dar nepakelia meilės karščio. Mūsų malda už juos yra ir mūsų meilės jiems išraiška, padedanti jiems ir mums vis labiau patirti amžinąją Dievo meilę.

Dievo kvietimas ir šiandien galioja. Ir jis mums kalba: „Pasilikite mano meilėje“ – tame meilės ryšyje su Dievu ir tarpusavio meilėje tiek su gyvais, tiek su tais, kurie jau iškeliavo į Amžinybę. Kiekviena ant kapo šviečianti žvakutė mums teprimena tą Jėzaus kvietimą. Pasilikite Jo meilėje. Amen.

The post Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Mes turime išmokti regėti Viešpatį appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus distrikto superintendento M. Jastržembskio palaikai rasti netoli 2018 metais rastų partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų.

M. Jastržembskio palaikų užkasimo vieta, kaip ir kiti užslaptinti ir apleisti Našlaičių kapinių kapai, nepažymėta jokiu užrašu. Anot centro, išlikusioje kapinių sargo, buvusio sovietų KGB bendradarbio knygutėje ši vieta užrašyta kaip kapas Nr. 107.

Kunigo M. Jastržembskio palaikai 1956 metais birželio 28 dieną kartu su dar dviem karstais buvo atvežti iš Vilniaus evangelikų kapinių. Tuo metu sovietai Vilniuje ant Tauro kalno sumanė statyti Profsąjungų rūmus, todėl sunaikino šalia esančias evangelikų kapines, o ten esančius palaikus slapčia išvežė ir užkasė be jokių atminimo ženklų.

M. Jastržembskis prieškario Vilniuje buvo žinomas ir svarbus asmuo: 13 metų ištarnavo Vilniuje ir jo apylinkėse pamokslininku, vėliau 31 metus iki mirties atliko Vilniaus superintendento pareigas Lietuvoje ir Baltarusijoje, buvo Sinodo kolegijos narys, Sinodo skyrybų komisijos pirmininkas.

Jis mirė 1938 metais Vilniuje ir buvo palaidotas evangelikų kapinėse ant Tauro kalno. M. Jastržembskio tėvas taip pat buvo pastorius, klebonavo Slucke, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Apie M. Jastržembskį Lenkijoje yra išleista knyga.

M. Jastržembskio palaikai buvo ieškomi Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos prašymu.

Palaikų tapatybė patvirtinta DNR sugretinimu, antropologiniais ir istoriniais tyrimais bei antriniais identifikavimo požymiais.

The post Vilniuje, apleistose Našlaičių kapinėse, rasti evangelikų reformatų pastoriaus palaikai appeared first on LAIKMETIS.

Pasak pranešimo, pirmosios lietuvių egiptologės palaidojimo vietą išsiaiškinti pavyko muziejaus, Kultūros paveldo departamento ir kapinių administracijos atstovams, ji iki tol buvo nežinoma net giminėms.

„Paaiškėjus, jog savo gyvenimą Egipto mirusiųjų kultūrai pašventusi tyrėja jau ilgus metus pati yra likusi be kapo, buvo nuspręsta jos atminimą įamžinti atviroje ir neužlaidotoje kapinių teritorijoje šalia buvusios kapo vietos“, – skelbia Lietuvos nacionalinis muziejus.

M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės perlaidojimui skulptorė Ksenija Jaroševaitė sukūrė sarkofago dangčio formos kenotafą su įrašu „SENOVĖS AIGIPTO PAKERĖTA SAULĖS DUKRA“.

Pasak pranešimo, atminimo ženklo formą įkvėpė ne tik svarbiausia M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės domėjimosi sritis – senovės egiptiečių mirties ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, ar vienas jos parvežtų iš Egipto eksponatų, bet ir jos asmenybės ekscentriškumas, apie kurį pasakoja pažinojusieji mokslininkę.

Kenotafo pastatymą organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su partneriais Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Vilniaus universitetu. 

Pateikti daugiau informacijos apie rastus egiptologės palaikus ir pristatyti kenotafą ketinama antradienį spaudos konferencijoje.

The post Vilniaus kapinėse aptikta pirmosios šalies egiptologės palaidojimo vieta appeared first on LAIKMETIS.

Tokiais antkapiniais ženklais bus žymimi partizanų, žuvusių pokariu, mirusių sovietmetyje ir amžinybėn iškeliavusių jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, kapai.

Genocido centras, bendradarbiaudamas su Varėnos rajono savivaldybe, duomenis apie partizanų kapus renka nuo 2023 metų rudens.

Jau aplankytos 34 Varėnos rajono kapinės, rasta ir užfiksuota, aprašyta, nufotografuota apie 120 partizanų ir jų ryšininkų kapų.

Renginio metu taip pat bus įteikta Adolfo Ramanausko-Vanago premija.

Šiemet ji skirta režisieriui, dokumentinių filmų kūrėjui Algiui Kuzmickui.

Jis yra sukūręs dokumentinius filmus apie A. Ramanausko-Vanago palaikų paiešką ir jų identifikavimą, apie 1949 metų vasarį vykusį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, apie partizaną Juozą Lukšą, baigia kurti filmą apie Lietuvos partizanų bunkerių istoriją ir jų tyrimus.

Minėtą premiją 2018 metais įsteigė Varėnos rajono savivaldybės taryba, pagerbdama Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos signataro, ginkluotųjų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago asmenybę.

Kiekvienais metais premija skiriama siekiant skatinti Lietuvos visuomenę puoselėti laisvės idėją, branginti ir įamžinti kovotojų už laisvę atminimą, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, puoselėjančias ir ugdančias visuomenės pilietiškumą.

The post Varėnoje bus pristatytas partizanams atminti skirtas antkapinis ženklas appeared first on LAIKMETIS.

Šio laikotarpio kapinynas rastas dar 2008 metais, tačiau siekiant tiksliau nustatyti kapinyno ribas ir jo datavimą, archeologiniai tyrimai pratęsti šių metų pavasarį.

Archeologiniams tyrimams vadovavo archeologas Robertas Žukovskis, jų užsakovas – Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija.

Radinius konservuos ir restauruos Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras. 

Verkių dvaro sodyba įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, vienas jos pakraštys remiasi į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Verkių dvaro ansamblį sudaro daug išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių. XVIII amžiaus pabaigoje šioje teritorijoje įkurtas dvaro parkas, jį sudarė žemutinis ir viršutinis parkas. Žemutinis parkas neišliko.

The post Verkių dvarvietės teritorijoje archeologai aptiko XIII–XIV amžių kapus appeared first on LAIKMETIS.

„Archeologiniai tyrimai baigėsi, - rašo R. Šimašius, - ir atėjo svarbi diena – čia rastų palaikų perlaidojimo ceremonija kartu su liuteronų Bažnyčia. Po to bus pratęsti parko tvarkybos darbai – iki pat jų pabaigos 2023 m. rudenį".

Jis tęsia: „Kodėl reikėjo atlikinėti archeologinius tyrimus? Ruošiantis Nacionalinės koncertų salės statybai buvo proga padaryti ir šį darbą – deramai sutvarkyti prieš 60 metų sunaikintas kapines. Tam ruoštasi nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, bet vis pritrūkdavo arba valios, arba lėšų. Sovietmečiu kapines uždarius, daugybė kryžių nukeliavo į metalo laužą, o antkapių akmenys – ne naujiena – buvo naudojami statybose".

Jis užtikrina: „Baigus parko tvarkymo darbus ateinančiais metais, radikalių pokyčių nepastebėsite – išsaugosime visus senuosius parko medžius, simboliškai pažymėsime palaidojimų teritoriją, sugrąžinsime antkapius ir tuo pačiu sutvarkysime paviršines nuotekas. Erdvė bus parengta glaudžiai kaimynystei su Nacionaline koncertų sale".

R. Šimašius taip pat savo įraše pridūrė: „Vienas esminis pokytis – tai nebeturėtų būti augintinių vedžiojimo ne takais (ant palaidojimų) vieta. Bet augintiniams tikrai liks vietos ant Tauro kalno“.

The post  Liuteronų sode rasta masinė Napoleono karių kapavietė - R. Šimašius appeared first on LAIKMETIS.

„Baigta unikali lietuvių palaikų iškėlimo operacija. Kazachstane palaikai ekshumuoti iš naikinamų kapinių Rudnike ir perlaidoti Spaske (už 700 km)“, – sakė Centro vyresnysis patarėjas prof. A. Vyšniūnas.

Paminklo atidarymo iškilmės įvyks 2022 m. gegužės 31 d. Spaske (Karagandos sr., Kazachastanas). Ši diena pasirinkta neatsitiktinai, nes būtent šią dieną Kazachstane pagerbiamas politinių represijų aukų atminimas.

Istorija – skaičiai ir faktai, paminklo statymo istorija

Kazachstane, neskaitant Rusijos Federacijos, buvo didžiausia represijas patyrusių lietuvių tremties ir kalinimo vieta. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad 1948–1949 m. į spec. gyvenvietes buvo perkelta 49331 lietuvių (žr. „Спецпереселенцы в Карагандинской области. 1931–1960 гг.“. Сборник документов. Караганда. 2002, с. 172.).

1951 m. duomenimis, iš Baltijos šalių į Kazachstaną buvo atvežta  94300 žmonių (rus. спецпереселенцы), tarp jų iš Lietuvos – 45 304 žmonės.

1953 m. sausio mėn. 1 d. duomenimis, Kazachstane buvo 75024 suaugę lietuvių kilmės asmenys – tremtiniai (rus. переселенцы). 1953 m. liepos mėn. 1 d. duomenimis, Karagandos srityje gyveno 81 495 lietuviai tremtiniai (iš jų – 19 859 vaikai), ištremti 1944֪–1953 m. Šie įspūdingi skaičiai rodo, kad lietuvių koncentracija įvairiose Karagandos srities vietose išties buvo didžiulė.

Be tremties vietų, šioje respublikoje įkurtuose ypatinguose lageriuose kalėjo iki šiol tiksliai nenustatytas skaičius lietuvių politinių kalinių, nuteistų pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 1954 m. birželio mėn. 10 d. duomenimis, vien tik Steplage kalėjo 2690 lietuviai.

Daug lietuvių dėl įvairių priežasčių negrįžo į Lietuvą – mirė nuo bado ir įvairių ligų, žuvo lageriuose arba buvo tiesiog nužudyti. Svetimoje žemėje, įvairiose vietose liko palaidoti tautiečiai, kai kurie – bendruose kapuose prie lagerių, kiti vieni palikti stepėse ir pan.

1990 m. rugpjūčio mėn. į Kazachstaną nuvyko buvusių politinių kalinių ekspedicija (apie 60 žmonių), kurios nariai aplankė buvusius lagerius ir savo draugų, negrįžusių į Lietuvą, kapus. Apie šią ekspediciją 1991 m. sukurtas filmas „Karlagas – mirties žemė“ (režisierius – V. Gruodis).

Viena iš aplankytų vietų – Rudniko miestas (prie Žezkazgano). Čia aptiktas unikalus atvejis – bendras kapas, kuriame palaidoti 9 lietuviai. Ekspedicijos dalyviai aplankė savo draugų kapą, padėjo gėlių. Iš esmės tai buvo atsisveikinimas, nes, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m., niekas nebesitikėjo vėl atvažiuoti į šias vietas.

Taip atsitiko, kad 2009 m. į Rudniką atvyko žurnalistas A. Seikalis (1933–2022) ir architektas A. Vyšniūnas. Tai buvo Kazachstano Respublikos ambasados Lietuvoje projektas, kuriam vadovavo žymi Kazachstano diplomatė Aigul Kuspan.

Susitikimo Žezkazgano akimate metu akimas K. Balmagambetovas informavo, kad Rudniko miesto apylinkėse rastas didelis geologinis vario telkinys, todėl nutarta iškelti visą Rudniko miestą ir šalia esančias kapines į kitą vietą. Gyventojų iškėlimui ir palaikų perlaidojimui buvo numatytas 10 metų pereinamasis periodas, t. y. iki 2019 m.

2019 m. rugsėjo mėn. Žezkazgane atidengtas paminklas, skirtas Kengyro sukilimo 65-osioms metinėms pažymėti. Atidarymo renginiuose Žezkazgane dalyvavo akimo pavaduotoja Z. Akilbekova, LR ambasadorius Kazachstane G. Vasiulis, atašė E. Jelanskis, Karagandos lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas, architektas prof. A. Vyšniūnas ir kt. LR ambasados Kazachstane atstovai susitiko su Žezkazgano miesto akimu K. Begimovu ir jo pavaduotoja Z. Akilbekova.

Susitikimo metu kalbėta apie Rudniko kapinių likvidavimą. Žezkazgano akimas pažadėjo visokeriopą pagalbą sprendžiant lietuvių, palaidotų tose kapinėse palaikų iškėlimo klausimus.

Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas „Lituanica“ V. Tvarijonas 2019 m. spalio 19 d. oficialiai kreipėsi į LGGRTC su prašymu pradėti oficialią palaikų perlaidojimo procedūrą nurodydamas, kad būtina neatidėliojant pradėti ekshumavimo procesą. Apie ketinimus perlaidoti lietuvių palaikus informuota Kazachstano vietinė valdžia, LR ambasadorius Kazachstano Respublikoje G. Vasiulis.

Kapinių likvidavimo procesas prasidėjo 2020 m. Prof. A. Vyšniūnas parengė specialią programą, kurios tikslas – maksimaliai išsaugoti didelę istorinę ir memorialinę vertę turinčias kapavietes, pagerbti lietuvius, kentėjusius ir žuvusius Kazachstano lageriuose. Programai pritarė LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.

Numatomi programos vykdymo partneriai – LRS Istorinės atminties komisija, Karagandos lietuvių bendruomenė „Lituanica“, LR Kultūros ministerija, LR KM Kultūros paveldo departamentas, LR Užsienio reikalų ministerija, LR ambasada Kazachstano Respublikoje, LRV kanceliarija, bendrija „Lemtis“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

2020 m. pradėti ekshumavimo ir perlaidojimo darbai, kuriuos atliko UAB „Kultūros vertybių paieška" specialistai. Ekspedicijoje į Kazachstaną dalyvavo archeologai dr. L. Kvizikevičius ir R. Lisis, garbės konsulas V. Tvarijonas ir architektas prof. A. Vyšniūnas. Palaikai iš Rudniko kapinių perlaidoti šalia Spasko memorialo.

Paminklo statymo reikalai pajudėjo, kai buvo paskirtas naujas LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys. 2021 m. parengtas kapavietės Spaske sutvarkymo ir paminklo techninis projektas (projekto vadovas –  V. Rudokas). Tų pačių metų rugpjūčio mėn. prasidėjo statybos darbai, kurie jau užbaigti ir oficialus paminklo atidarymas įvyks 2022 m. gegužės 31 d.

The post Baigta unikali lietuvių palaikų iškėlimo operacija Kazachstane appeared first on LAIKMETIS.