„Kopdami į Tetnuldį žuvo trys lietuvių alpinistai, šiuo metu kūnai rasti ir nugabenti į Mestijos miestą“, – BNS pirmadienį sakė A. Kamandulis.

Apie tai pirmasis pranešė LRT radijas.

Anot A. Kamandulio, žuvusieji, pirminiais duomenimis, yra patyrę alpinistai, jų tapatybės žinomos, tačiau jas dar norima patvirtinti, taip pat susisiekti su artimaisiais, todėl jos neskelbiamos.

Anot A. Kamandulio, žuvusieji, pirminiais duomenimis, yra patyrę alpinistai

A. Kamandulio teigimu, nelaimė įvyko pastarosiomis dienomis, spėjama, kad tam įtakos turėti galėjo prastos oro sąlygos.

Lietuvos ambasada Sakartvele oficialios informacijos apie įvykį nėra gavusi, BNS nurodė Užsienio reikalų ministerija.

Kaip skelbia naujienų portalas kavkaz-uzel.eu, remdamasis vietos televizija „Rustavi 2“, alpinistai rasti Svanetijos regione šiaurės rytinėje Sakartvelo dalyje, ties Tetnuldžio viršukalne, ryšys su jais nutrūko prieš kelias dienas. Sekmadienį jų paieškai gelbėtojai buvo pasitelkę sraigtasparnius.

The post Sakartvele žuvo trys lietuvių alpinistai appeared first on LAIKMETIS.

Jie labai mieli žmonės, visada šypsosi, kalbina, kuo nors pavaišina, abu rūpinasi Kristinos vaikučiais, gražiai tvarkosi savo tėvų paliktuose namuose, augina visokius pomidorus, apelsinus, citrinas, kažką dar dirba, ir nuomoja kambarius turistams, nors beveik nekalba angliškai. Na, jeigu geri žmonės kviečia, reikia važiuoti.

Sakau draugei Daivai, gyvenančiai Graikijoje kaimynystėje, važiuok kartu, pavertėjausi, kaip mes su jais tas kelias valandas kalbėsimės? Vienas dalykas - ryte pasisveikinti kalimera (liet. laba diena), kurį jau moku, persimesti keliais žodžiais ar komplimentais, padėkoti už dovanėlę ar vaikučius pakalbinti, duodant saldainį, o kitas dalykas - praleisti mašinoje ir ekskursijoje pusdienį su gidais, kurie beveik nekalba tau suprantama kalba. Daiva sako, važiuok, viskas bus gerai, susikalbėsit... Juk čia Graikija... Aaaa, tiksliai, tas „juk čia Graikija“ visada suveikia raminamai.

Rytas, šilta, sėdam į mašiną, mano draugas, kartu Graikijoje viešintis ir dirbantis, režisierius Artūras Pozdniakovas iškart Kostui pasako komplimentą, kad šis vairuoja kaip Šumacheris, ir jiedu supranta vienas kitą iš tų kelių žodžių. Tiesa, Kostas vairuoja tikrai labai gerai ir atsargiai, ypač siaurais kalnų keliais, kur svaigsta galva nuo grožio ir aukščio, prieš kiekvieną posūkį papypsindamas tam, kuris atvažiuoja iš priekio ir mūsų dar nemato. Mes su Kristina sėdim gale, ir ji man entuziastingai pasakoja, kur važiuosim ir ką matysim.

Klausau, linkčioju galva. Iš kai kurių angliškų žodžių ir pavadinimų, pavyzdžiui, Tripoli ar Kalavrita, suprantu, kad varom į kalnus, kad ten galima žiemą slidinėti, o kai prieš akis atsiveria gražiausi vaizdai, žodžių nebereikia. Štai upė, štai kaimas, vynuogynai. Stojam pavalgyti vynuogių, jos labai saldžios, bus razinos, kepsim pyragus.

Tolumoje skamba bažnyčios varpas, gieda šventikas. Stovim, klausom... Kristina pakalbina pažįstamus, tvarkančius vynuoges, visi suprantam, kad kalba apie orą ir bites, kad geras derlius ir šiaip gyvenimas puikus. Važiuojam toliau. Ne, nevažiuojam, nes neužsiveda variklis. Nieko, vyrai traukia kažkokią dėžę, „krokodilus“, ir mašina vėl rieda.

Atvažiuojam į beveik tuščią kaimą. Kristina rodo paminklą graikų kariams, žuvusiems Antrojo pasaulinio karo metu, braukia ašarą... ir man graudu pasidaro. Tada nuskina rožę ir duoda man, sako, flower to flower, suprask, gėlė gėlei, mat aš ten, Graikijoje, esu tikra gražuolė, na, patys suprantat, tie šviesūs plaukai ir žalios akys jiems yra kažkas tokio, o aš juk neišduodu, kad Lietuvoj mes čia visos tokios... 

Nuvažiuojam į Kristinos ir Kosto gimtąjį kaimelį, eisime į namą, kuriame jie užaugo. Kostas bando atrakinti duris, bet paaiškėja, kad paėmė ne tą raktą. Kristina barasi, gniaužo kumščius, o aš krizenu, nes man labai juokinga - suprantu, kaip jai pikta ir kaip kvailai jaučiasi, pakvietę mus į svečius ir negalėdami užeiti į vidų. Kristina eina į šalį, gniaužo kumščius ir verda iš pykčio. Spėju, norėtų užvožti broliui, kaip turbūt vaikystėje pešdavosi.

Beje, draugė Daiva, ištekėjusi už graiko ir gyvenanti Graikijoje jau dvidešimt metų, pasakojo, kad graikai gali supykę rėkauti, bartis, trykšti seilėmis iš neapykantos ar įtūžio, bet niekada nesimuša - trenkti žmogui yra tabu.

Sakau, Kristina, relax, čia juk šilta ir gera. Štai jei Lietuvoje žiemą nepasiimtume sodybos raktų, stovėtume lauke prie minus dvidešimt, tada būtų problema, o dabar viskas gerai, einam, pasivaikščioti. Vaikštome po kaimelį, skiname graikinius riešutus ir migdolus, juos valgome traiškydami tiesiog čia pat, į asfaltą. Valgome kaimynų vynuoges, jie vis tiek išvykę, ir mokyklos nebėra, ir dauguma jau apačioje, prie jūros, Ksilokastro (Xylokastro) mieste - kurorte gyvena, kur yra darbo.

Visgi kaimynų yra vienas kitas, jie pamatę mus šypsosi, kalbasi su Kristina ir Kostu, o šie mus išdidžiai pristato. Artūrui sakau, kad aš jaučiuosi kaip CK laikais, kai atvažiuodavo ponai pažiūrėti, kaip gyvena kaime paprasti žmonės, ir visi krizename sau patenkinti... Fotografuoju dieviško grožio granatus, o kaimynas sako, skinkis, imk kiek nori. Skinu tą grožį, kaip kokius stebuklingus vaisius iš pasakų sodo. Vešiu juos namo kaip brangenybę, bus lauktuvės...

Prie Kristinos namo užkandame, namas akmeninis, statytas 1855 metais. Kristina kažką paima iš medžių krūvos prie jo, o, tai kiaušinis, meta Artūrui, sako, gaudyk. Artūras baugščiai bando pagauti tą kiaušinį, nepagauna, kiaušinis krenta ant žemės ir nesudūžta, atšoka, visi juokiamės. Tai, pasirodo, Kristinos vaikų paliktas kiaušinio tikslios kopijos guminis kamuoliukas. Mėtomės tuo netikru kiaušiniu kaip kamuoliu visi keturi, tuščiame kaime prie graikų vaikystės namo, ir jaučiamės patys vaikais, be rūpesčių, tikrų ir tariamų, be amžiaus... pasaulio vaikai, o gal jau suvaikėję nebrendylos? Nesvarbu, dabar mes mėtome kiaušinį ir juokiamės, mes tiesiog laimingi, ir Kristina nebepyksta ant brolio, kad šis raktus sumaišė, ir šiaip gyvenimas gražus...

Vėl važiuojame, apžiūrime apleistą mokyklą... Šalia bažnyčia, vėl paminklas. Kostas prieina, rodo man tą paminklą ir sako: „Solgers bim bam bim bam... Kombat...“ Suprask, kareiviai kariavo, šaudė, žuvo kaip kompiuteriniame žaidime „Mortal kombat“. Tas paminklas, kaip suprantu iš užrašų, Antrojo pasaulinio karo kareiviams, bet aš jau nebegaliu susilaikyti, pradedu kvatoti, nes jaučiuosi kaip filme apie Boratą. Sakau, Kristina, tavo brolis man pravedė istorijos pamoką, „Solgers bim bam bim bam, kombat“, betrūko tik „Hitler kaput" pasakyt, ir viskas tapo aišku. Visi juokiamės iki ašarų, ta situacija tokia tragikomiška, mes lyg filme ,„Didysis pasivaikščiojimas“ su Lui de Finesu. Ir vakare prieš miegą tą „Solgers bim bam bim bam“ prisiminusi kratausi lovoje iš juoko, negaliu prieš kelionę užmigti...

Loja šuo, Kristina pasakoja, kad turėjo lygiai tokį patį, tik mašina partrenkė. Suprantate, mes visą laiką kalbame, valgome, juokiamės, ir suprantame vieni kitus be ypatingo žodyno, puikiausiai susikalbame. Štai vėl nuostabi vieta, uola su panoraminiu vaizdu, švento Konstantino bažnytėlė, kur, žinoma, uoloje buvo rasta ikona ir tada pastatyta bažnyčia. Toks tradicinis graikiškos krikščionybės istorijos epizodas su stebuklu, kurio tikrumu man net nekyla  mintis abejoti. Tai tikrai stebuklinga vieta su nepaprasta tyla, ramybe ir Dievo artumu. Važiuojame namo prieš tai dar užsukę į nebeveikiančią taverną ir paglostę vietinius šunis, ištroškusius bendravimo ir švelnumo, juk žmonių kalnuose liko labai mažai...

Grįždami klausomės muzikos, kažkokio graikų dainininko, kuris dainuoja „Operos fantomą“. Prisimename kitas garsenybes, pavyzdžiui, neseniai išėjusį kompozitorių Mikį Teodorakį, dainininkę Naną Mouscuri. Ta proga Artūras Pozdniakovas papasakoja, kad jam teko su ja kadaise bendrauti ir net svečiuotis jos namuose Atėnuose, kai kino žmonės iš Lietuvos, Rusijos ir Graikijos glaudžiai bendradarbiavo ir draugavo. Tas faktas Kristinai su Kostu padaro didžiulį įspūdį, o aš eilinį kartą klausausi Artūro nuotykių išsižiojusi...

Jau netoli mūsų miestelio stojame prie bažnyčios. Prieš tai lyg buvau girdėjusi, kad čia kažkur yra kapinės, galvoju, gal Kristina nori tėvų kapą aplankyti. Einame į bažnyčios kiemą, gilyn, gilyn, ir prieiname akmeninę tvorą. Už jos dykynėje auga laukinis persimonas, Diospyros lotosas. Kristina lipa per tvorą ir skina tuos niekieno žemės persimonus, ir aš skinu, o jie tooookie prisirpę, net įtrūkę nuo saulės ir sulčių, minkšti ir skanūs, ir mes krykštaujame kaip vaikai, radę tėvų giliai spintoje paslėptus saldainius.

Kristina pasakoja apie Odisėją, kurio vyrai, prisivalgę šitų, kaip sako Kristina, lotosų, pamiršo Itakę dešimčiai metų... Ir aš tikiu, kad taip galėjo atsitikti, juk jie tokie skanūs, čia, toli nuo namų Graikijoje, čia taip gera, ir mąstau, ar man taip neatsitiks, ar, prisivalgiusi šitų skanėstų, galiu pamiršti savo Itakę? Ne, negaliu, tik žinau, kad grįžtu namo kitokia. Su ta tyla širdyje, kurią išgirdau kalnuose, su ta ramybe ir džiaugsmu, kuris užplūsta panirus į smaragdinę Korinto įlankos jūrą, su pažadu nesileisti vėl į pykčio ir nerimo debatus.

Jau prie pat namų Kristina tyliai sako: „Man labai patinka kalnuose, ten nėra nei koronos, ten taip tylu ir gera“... No korona, no nothing... Ir tai yra tiesa. Ir jeigu yra tokia vieta, aš visada galiu į ją sugrįžti bent jau mintyse... Mes visi galime, juk Jėzus pažadėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!" 

Tenebūgštauja ir teneliūdi.

The post Ligita Juknevičiūtė. Pamoka kalnuose appeared first on LAIKMETIS.

Į 8848,86 metro aukščio kalną ji įkopė per 25 valandas ir 50 minučių, ketvirtadienį agentūrai AFP patvirtino jos laiką užfiksavęs Nepalo vyriausybės atstovas.

44 metų moteris kalno viršukalnę pasiekė gegužės 23 dieną, o sekmadienį grįžo į Katmandu.

„Esu .. atsipalaidavusi ir laiminga, nes užsibrėžiau šį tikslą prieš maždaug ketverius metus, – sakė ji agentūrai AFP. – Visuomet savo mokiniams ir draugams sakiau, kad jeigu sieki didelių tikslų, daug ir pasieksi.“

Verta paminėti, kad moteris mėgino į Everestą įkopti ir anksčiau gegužę, tačiau dėl prastų oro sąlygų pasiekė tik 8755 metrų aukštį. Jai teko grįžti į stovyklą ir vėliau vėl mėginti pagerinti rekordą.

Tsang Yin-hung gimė žemyninėje Kinijos dalyje, tačiau kai jai buvo dešimt metu, ji su šeima persikėlė į Honkongą.

Alpinizmu moteris susidomėjo prieš 11 metų ir į Everestą įkopė 2017 metais bei tapo pirmąja tai padariusia moterimi iš Honkongo.

Tsang Yin-hung pagerino 2018 metais nepalietės Phunjo Jhangmu Lama pasiekta pasaulio rekordą, kuomet ji į Everestą įkopę per 39 valandas ir šešias minutes.

The post Honkongietė pagerino greičiausio įkopimo į Everestą moterų rekordą appeared first on LAIKMETIS.