„Žinoma, Kaliningradas yra labai svarbus Rusijos regionas... Sudėtinga situacija, susijusi su mokėjimais Europai, be abejo, bus aptarta“, – prieš vizitą Rusijos žiniasklaidai sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

Vizito metu V. Putinas mokslo metų pradžios proga susitiko su Kaliningrado srities mokyklų moksleiviais ir atsakė į klausimus įvairiomis temomis – nuo ekonomikos, kosmoso tyrinėjimo iki Kremliaus karinės intervencijos Ukrainoje.

„Mūsų karių misija – sustabdyti šį karą [Donbase], apsaugoti žmones ir, žinoma, pačią Rusiją“, – televizijos reportažuose sakė V. Putinas.

Jo teigimu, „dabartinės Ukrainos teritorijoje buvo pradėtas kurti antirusiškas anklavas, keliantis grėsmę mūsų šaliai“.

V. Putino vizitas į Kaliningradą surengtas kilus įtampai tarp Maskvos ir Briuselio po to, kai Europos Sąjunga įvedė Rusijai virtinę sankcijų dėl įsiveržimo į Ukrainą.

Birželį Rusija įsivėlė į ginčą su Lietuva, Vilniui apribojus sankcionuotų prekių tranzitą geležinkeliais iš žemyninės Rusijos dalies į Kaliningradą.

Po Maskvos grasinimų ir protestų Briuselis pareiškė, kad Lietuva turi leisti tranzitu gabenti rusiškas prekes, išskyrus ginklus.

Praėjusį mėnesį Rusija pranešė, kad Kaliningrado srityje dislokavo tris lėktuvus, apginkluotus raketomis „Kinžal“, kurias Maskva vadina hipergarsiniais ginklais. Rusijos gynybos ministerija nurodė, kad šie orlaiviai vykdys „kovinį budėjimą visą parą“.

Kaliningrado sritis, kurią, einant į pabaigą Antrajam pasauliniam karui, iš Vokietijos atėmė Raudonoji armija, buvo atskirta nuo pagrindinės Rusijos dalies, kai iširo Sovietų Sąjunga, o Lietuva tapo nepriklausoma valstybe.

Šis Baltijos jūros eksklavas, įsiterpęs tarp NATO narių Lietuvos ir Lenkijos, yra smarkiai militarizuotas ir neturi sausumos sienos su Rusija.

The post Vladimiras Putinas atvyko į Kaliningrado sritį appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos kariuomenės analitikai birželį fiksavo 444 neigiamos informacinės veiklos bruožų turinčius atvejus, gegužę identifikuota 411 tokių atvejų.

Nurodoma, kad augančiam dezinformacijos srautui daugiausiai įtakos turėjo NATO viršūnių susitikimas Madride ir su juo susiję Aljanso renginiai, ES sankcijų paketas, draudžiantis rusiško plieno ir kitų juodųjų metalų importą ir pervežimą per Bendrijos teritoriją, Ukrainai ir Moldovai suteiktas ES kandidačių statusas, Gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido atminimo diena, Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo (Olafo Šolco) ir JAV sausumos pajėgų sekretorės Christinos Wormuth (Kristinos Vormuf) vizitai Lietuvoje. 

„Viena labiausiai Rusijos propagandos eskaluotų temų birželį – tariama Kaliningrado srities „blokada“, – teigiama kariuomenės strateginės komunikacijos departamento pranešime.

Propaganda manipuliavo tranzito tema

Kariuomenės duomenimis, Rusijos valstybinė propaganda manipuliuodama klaidinančiomis žinutėmis apie Kaliningrado srities blokadą kompromitavo Lietuvą ir darė jai politinį spaudimą.   

„Kremliaus kontroliuojami šaltiniai kryptingai siekė formuoti neigiamą nuomonę apie mūsų šalį, teigdami, kad  jos veiksmai buvo surežisuoti ES ir yra NATO provokacija. Lietuva įvardinta „tarptautinės teisės naikinimo flagmanu“. Teigta, jog „Kaliningrado blokada“ gali tapti trečiojo pasaulinio karo priežastimi“, – teigia kariuomenė.

Anot jos analitikų, ši tema išnaudota spekuliacijoms ir apie galimą Rusijos atsaką: grasinta griežta Maskvos reakcija ir rimtomis pasekmėmis Lietuvos žmonėms, svarstyta apie karo grėsmę.

„Buvo skleidžiami pareiškimai, jog ES turi imtis priemonių dėl Kaliningrado problemos sprendimo, kitaip Rusija „turės laisvas rankas bet kokiomis priemonėmis išspręsti tranzito klausimą“. Skleisti siūlymai sutelkti Rusijos pajėgas prie Lietuvos-Baltarusijos pasienio ir jų pagalba užtikrinti tranzito koridorių į Kaliningradą“, – teigiama pranešime.

Anot jo, propaganda taip pat išplatino melagingą informaciją apie neegzistuojančio JAV generolo siūlymus laikinai stabdyti Lietuvos narystę NATO, nes Lietuvos pozicija ES sankcijų ir Kaliningrado tranzito atžvilgiu gali sukelti plataus masto konfliktą ir branduolinį karą.

Dalies Rusijos prekių tranzitą į Kaliningradą Lietuva sustabdė birželio 17-ąją, įsigaliojus ketvirtajam ES sankcijų paketui, kuris taikomas dėl Maskvos invazijos į Ukrainą, ir nurodė tai dariusi remdamasi tranzitą draudusiomis reglamento nuostatomis.

Europos Komisija trečiadienį naujomis gairėmis leido Rusijai geležinkeliais gabenti sankcionuotas prekes į ir iš Kaliningrado srities per Lietuvą šio eksklavo poreikiams.

Taikinys – ir NATO

Dar vienas taikinys, sulaukęs didelio priešiškos propagandos dėmesio birželį – NATO bei kitos gynybos temos, nurodoma kariuomenės pranešime.

„Su Rusijos režimu susiję propagandiniai kanalai jautriai reagavo į Aljanso plėtrą dėl Suomijos ir Švedijos narystės,  pajėgų stiprinimą Europoje ir Baltijos regione ir į šios organizacijos valstybių politinę bei karinę paramą Ukrainai“, – teigia analitikai.

„Viena vertus, buvo teigiama, kad siųsdamos karinę paramą Ukrainai, JAV ir NATO bando eskaluoti pasaulinio lygio įtampą, kuri sukels branduolinį karą. Kitą vertus, buvo žeminamas Aljanso įvaizdis, teigiant neva NATO yra praradusi formą ir pasenusi organizacija, už kurios gynybinio „skydo“ realiai slypi silpnumas bei susiskaldymas“, – rašoma pranešime.

Birželio 28-30 dienomis Madride įvykęs NATO viršūnių susitikimas, kurio metu Rusija įvardinta kaip didžiausia grėsmė Aljanso saugumui ir priimtas sprendimas didinti Lietuvoje dislokuotų karių skaičių iki brigados lygio, Rusijos informaciniuose šaltiniuose pavadintas „išpūstu propagandiniu renginiu, pasižymėjusiu turinio tuštuma“.

Dezinformacija eskalavo trėmimus

Kremliaus propagandinių šaltinių eskalacijos sulaukė ir su Lietuvos istorija bei konstituciniais pagrindais susijusios temos – minint Gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido atminimo dieną buvo keliamos abejonės dėl sovietinių represijų organizavimo, pastebi kariuomenės specialistai.

„Teigta, jog sovietų valdžios archyvuose esančiuose dokumentuose nieko nekalbama apie birželio trėmimų organizavimą ar padarytą žalą, kuri atitiktų genocido apibrėžimą“, – nurodo kariuomenės pranešimas.

Anot analitikų, aktyvaus priešiškos žiniasklaidos dėmesio sulaukė Rusijos Dūmai pateiktas įstatymo projektas atšaukti SSRS Valstybės Tarybos sprendimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, ši informacija panaudota spekuliacijoms, jog atšaukus mūsų šalies nepriklausomybės pripažinimą, bus sudarytos prielaidos pašalinti Lietuvą iš NATO.

„Priešiška informacija buvo skleidžiama tikslingai, siekiant sukelti Lietuvos piliečių nepasitikėjimą šalies politinės ir karinės vadovybės sprendimais, menkinti Lietuvos kariuomenės pajėgumus, skatinti jų nepasitikėjimą savo valstybę, klaidinti ir įbauginti dėl galimos karo grėsmės Baltijos šalyse“, – teigia analitikai.

The post Rusijos propaganda Kaliningrado srities „blokadą“ eskalavo labiausiai - kariuomenė appeared first on LAIKMETIS.

Iš pradžių kyla klausimas, kaip Karaliaučius (kaip kraštas) šiandien matomas pasaulyje?

Atsakysiu - geopolitinis vaizdelis nekoks, nors daugeliui jūsų atsakymas nepatiks. Karaliaučius, kurį dauguma pasaulio vadina, deja, Kaliningradu, su visa jo administruojama teritorija šiandien laikomas Rusijos dalimi, kaip Maskva mėgsta sakyti – istorinė Rusijos žemė. Be abejo, vis tas nelemtas politinis korektiškumas - niekas nedrįsta pasakyti, kad šis kraštas yra Antrojo pasaulinio karo grobis, visi tyliai sutinka, kad čia yra neginčijama Rusija.

O jei jau Rusija, o jei taip, tai dėl visokių problemų, įskaitant tranzitą, kalta Lietuva, kaltas SSSR žlugimas, kaltos sankcijos, bet Rusija - visai nekalta.

Dar liūdniau, kad visuomenės sąmonėje žiniasklaida ir politikai, neišskiriant mūsiškių, vis labiau įtvirtina pasaulio sąmonėje tokias žalingas ir pavojingas sąvokos, kaip „Suvalkų koridorius“, „neapginama teritorija“ ir pan. Lietuvos komentatoriai, vadinami politologais ar karo ekspertais, neužsičiaupia postringaudami, kaip reikės spręsti koridoriaus problemą.

„Koridorius“ yra Rusijos projektas ir Maskvai geidžiamas žodis, gi neapginamumas prasideda nuo neginamumo, t. y. politinės valios nebuvimo. (Vakarų Berlynas buvo apginamas, nes tokia buvo politinė valia).

Visa Europos (deja, neretai ir mūsų) žiniasklaida veikia taip, tarytum mes turime čia jausti kaltę ir būtinai padėti Rusijai, kad Karaliaučius „nemirtų“. Kad tik neapšauktų kokiais naciais ar karo pasekmių revizionistais…

Nesistebėkite, kad Vokietija ypatingai gina tą Rusijos naratyvą, demonstruodama neva „kaltės jausmą“ dėl Antrojo pasaulinio karo. Kartais net atrodo, kad tai Vokietija kažkada buvo užgrobusi šią Rusijos teritoriją. Patys vokiečiai sako, kad jie gali atsiminti, kad buvo vokiečių Danzig ar Breslau, bet nekorektiška atminti Koenigsberg. Tai buvusios (visuomenės sąmonėje jau palaidotos) Rytų Prūsijos „sprendimo“ dalis, o joje nei Lietuvos nepriklausomybė, nei SSSR žlugimas nebuvo numatytas.

Jei norime ką nors pakeisti, reikia išspręsti, regis labai paprastą uždavinį - Karaliaučius iš mūsų problemos turi virsti Rusijos problema.

Taigi, Karaliaučiaus korta yra Maskvos rankose, ir todėl mums Karaliaučius yra problema. Rusija tai supranta, jai nereikia jokio „honkongo“ prie Baltijos - jai reikia savo forposto Vakarų Europoje, forposto NATO „ežero“ pakrantėje. Be jo Rusija jau tikrai nelabai Europa, o Europa būti jai kol kas naudinga. Ypač, kai Europoje jos bijomasi. Ir taip bus tol, kol mes nepakeisime savo matymo ir neišsigydysime nuo baimių, arba kol nepasikeis pati Rusija. Abu dalykai, beje, susiję.

Jei norime ką nors pakeisti, reikia išspręsti, regis labai paprastą uždavinį - Karaliaučius iš mūsų problemos turi virsti Rusijos problema.

Karaliaučiaus klausimas iš tikro nėra tik techninis sankcijų įgyvendinimas. Ukrainos karo baigtis neišvengiamai privers peržiūrėti ir Rusijos, kaip valstybės, tarptautinį statusą ir Karaliaučiaus situaciją. Mums būtų svarbu, kad Karaliaučius geopolitiškai pasidarytų kuo toliau nuo Maskvos, taptų kuo sudėtingiau kontroliuojamas iš toli, kad jis būtų Maskvai vis didesne geopolitine našta.

Jeigu bus taip, kaip mes norime - jei Ukraina laimės - tada ir reikės spręsti Rusijos klausimą.

Didžiausi mūsų norai būtų Rusijos „degradacija“ iki Maskvos kunigaikštystės lygio šalies ar, dar mažiau, Baltarusijos „perėjimas“ į mūsų pusę. Tuomet Karaliaučius išties geopolitiškai atsidurtų labai toli nuo Maskvos, būtų savotiška „užjūrio teritorija“, o tranzitas taptų keliskart ilgesnis.

Krašto militarizacija Rusijai vis mažiau apsimokėtų. Krašto turėjimas jau pats savaime „pabrangtų“. Karaliaučius taptų nebe grėsminga Rusijos karo bazė, o labai pažeidžiama Rusijos dalis - tiesiog vargas pačiai Rusijai - lyg koks lagaminas be rankenos, kai išmesti gaila, o naudos jokios. Tai ne toks Vakarų Berlynas, kurio gynimas būtų garbės reikalas. Krašto demilitarizacija butų pačios Rusijos (ar paveldėtojos) interesas.

Gal atsirastų tada net koks Potsdamas-2, nes reikės tą kraštą kažkur „padėti“? Gal koks politinis neutralitetas? Ar mums reikia čia kokio nors „honkongo“? Nežinau, bet gal ir nereikia…

Beje, jei pralaimės Rusija, pralaimės ir lukašenkinė Baltarusija - nebebus jokių svaičiojimų apie koridorius. O tai Lietuvos ir Lenkijos laimėjimas. Baltarusiją reikia būtinai „pasiimti“ į mūsų Vakarus. (Čia jau kita istorija, kitam kartui, net su Lietuvos istorijos permąstymu.)

Karaliaučiaus krašto militarizacija - demilitarizacija taptų Vakarų santykių su Rusija testavimo laboratorija

Jei karas baigsis čia ir dabar, arba bus kažkokios savotiškos lygiosios ir kažkokia momentinė sutartis, reiktų spręsti Ukrainos statuso klausimą. Karaliaučiaus krašto militarizacija - demilitarizacija taptų Vakarų santykių su Rusija testavimo laboratorija – vieta „aiškintis“, kur yra militarizacijos kiekio ir kokybės „raudonosios linijos“. Abi šalys griežtai laikytųsi statuso „raidės“. Savotiškas Vakarų Berlynas. Jis bus nesunaikinamas, bet ir kontroliuojamas, kad nesugalvotų kokių „koridorių“.

Jei laimės Rusija, tai jau reikalaus ne tik Krymo pripažinimo, bet ir daugiau laisvės kelionei į visų pripažįstamą Rusijos Karaliaučių. Baltarusija tuomet taps vis daugiau Rusija, o Suvalkų sąsmauka - beveik koridorius. Jei neskubėsime, ir paliksime Ukrainą likimo valiai, bus keblumų ne tik Ukrainai, jei norėsime būti laisvi - teks statyti naują „geležinę uždangą“. Bus blogiau, negu dabar.

Tad bet kuriuo atveju… geriau Ukraina laimėtų. O mums geriau kuo greičiau baigti pliurpalus apie koridorius ir neapginamas NATO teritorijas.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Kodėl mums (ne)reikia to Karaliaučiaus? appeared first on LAIKMETIS.

Tarptautinių blokų įtampos - irgi raudonai įkaitę. Kaip buvo visų pasaulinių konfliktų išvakarėse. Panašu, kad tereikia atsitiktinės kibirkšties, ir vėl plykstelės visuotinis nebevaldomas gaisras.

Didžioji dalis savarankiškai (ne svetimos ar savos propagandos klišėmis) mąstančios Lietuvos visuomenės tą grėsmę, per 30 metų turbūt pirmąsyk tokią realią, jaučia. Ir nerimo bei klausimų bangos, matyt, pasiekia valdžios ešelonus, kad ir kaip jie būtų pastaraisiais metais atitolę nuo tikrųjų savo tautos rūpesčių.

Kam prireikė ir koks situacijos suvokimo lygis leido dabarties pasaulio atmosferoje, pritvinkusioje benzino garų, skelti papildomas kibirkštis? Geopolitiškai itin nesaugioje Lietuvos aplinkoje?

Panašu, kad tereikia atsitiktinės kibirkšties, ir vėl plykstelės visuotinis nebevaldomas gaisras.

Valdantieji bando atsikirtinėti į tuos ore tvyrančius, į nesaugumo stresą nardinamos visuomenės keliamus klausimus.

Pagrindiniai atsikirtinėjimai ar pasiteisinimai yra šie. Pamėginsiu juos eilės tvarka sudėlioti ir taip pat paeiliui atskleisti jų nepagrįstumą.

Pirma. „Čia ne mes, čia Europos Sąjunga!" Tiesiog vykdome sankcijų Rusijai kažkurio ten paketo reikalavimus ir nepraleisime į Karaliaučiaus sritį tam tikrų prekių.

Antra. Čia mūsų solidarumo su grobikišką Rusijos pradėtą karą kenčiančia Ukraina reikalas. Turime, kur tik galime, apsunkinti agresoriui gyvenimą.

Trečia. Čia Lietuvos orumo ir suverenumo gynimas. Turime elgtis ryžtingai, nepaisyti jokių spaudimų, grasinimų, kaip verždamiesi į Nepriklausomybę 1990 - 1991 m. Tai mūsų patriotinė ir savigarbos pareiga.

Ir ketvirta. Rusijai nereikia pretekstų pradėti karą. Jei tulžis treks į galvą, susikurs užpuolimo priežastį ir be tranzito - kaip SSSR 1939 m. užpuolė Suomiją ir Lenkiją.

Visi tie pasiaiškinimai neatlaiko netgi paviršutiniškos kritikos (kurios didžiojoje žiniasklaidoje, vieningai pučiančioje valdžios dūdą, neberasime).

ES ir joje vis labiau monopolinį vaidmenį įgyjanti Vokietija, pakvipus paraku dar viename ES rytų pasienyje, gana artikuliuotai pasakė mūsų valdžioms - „stabdyti arklius".

Taigi, ES ir joje vis labiau monopolinį vaidmenį įgyjanti Vokietija, pakvipus paraku dar viename ES rytų pasienyje, gana artikuliuotai pasakė mūsų valdžioms - „stabdyti arklius". Visai logiškai nurodė, kad sankcijos draudžia Rusijai eksportuoti savo prekes į užsienio šalis. Bet ne iš Rusijos į jos valdomą Karaliaučiaus sritį. O tranzito sąlygos esančios įtvirtintos Lietuvos Respublikos - Rusijos Federacijos sienų sutartyje. Ir Lietuvos Respublikos stojimo į ES sutartyse.

Kad ir banditiška toji Rusijos Federacija, bet, kol sutartys nėra denonsuotos, jos įpareigoja. Į šį ES sveiko proto balsą, šiaip jau uoliai Briuselio signalams paklūstantys mūsų valdininka,i ėmė murmėti, kadgi čia Lietuvai „išsukinėjamos rankos".

Retas atvejis, kai Europos Komisijai ir kokiai Vokietijai, atrodo, labiau rūpi Lietuvos likimas, negu paauglišku „heroizmu" trykštantiems mūsų pačių politikams

Taip pat nuolat apeliuojama į mūsų istorinį ir žmogišką jautrumą ukrainiečių tautos kančioms, teisinant dažnusyk nelogiškus, neadekvačius ir isteriškus Lieuvos valdančiųjų sprendimus (kaip su tais rusų kriminalinio žargono keiksmažodžiais, solidžių (?) veikėjų platinamais Lietuvos viešosiose erdvėse ir, kažkodėl manant, kad taip gelbstima Ukraina ir ribojama rusų įtaka).

Lietuva drauge su Lenkija yra tos šalys, kurios teikia daugiausia humanitarinės ir visokios kitokios pagalbos kovojančiai už savo išlikimą Ukrainai. Tai ne tiktai valdžių nuopelnas, bet ir mūsų tautos, visuomenės nuoširdaus palaikymo išraiška.

Sakykite, kuo pagelbės Ukrainai banalaus buitinio tranzito į Karaliaučių varžymai? Ir kuo pasitarnautų ukrainiečių laisvei scenarijus, jei Lietuva, suteikusi ramų prieglobstį dešimtims tūkstančių Ukrainos karo pabėgėlių, taip pat būtų nusiaubta Rusijos išplėsto konflikto?

Agresorė, banditiškas režimas, teroristinė valstybė - visa tai yra teisingi, tačiau labiau į emocijas kreipiami apibūdinimai. Reali politinė pagalba reikalautų šaltu protu dėliojamų šito lauko šachmatų figūrų. Kokio aiškiai pristigo Baltarusijos, Taivanio, dabar Karaliaučiaus krizių sprendimų priėmėjams Lietuvos valdžioje.

Bet, sako man, čia mūsų patriotizmo, orumo ir valstybinio suverenumo reikalas! Jei būtume taip nuolaidžiai, atsargiai veikę, gal nei Kovo 11-ąją nebūtume drįsę atkurti Valstybės, nei Sausio 13-ąją nebūtume gynęsi! Esame narsi tauta, Ivanas su lapine „ušanka" mums nenurodinės. Tranzitas - tai juk per mūsų, Lietuvos Respublikos, ir ES, teritoriją!

Atsakau. Atgimimo metais kovojome už savo, kaip tautos, išlikimą, kurio sąlyga buvo atkurti savąją, nacionalinę, valstybę. Todėl tuomet buvo pateisinama ir net būtina dėl šio bendro tikslo prisiimti dideles rizikas. Daužyti galva SSSR kalėjimo sieną, tada jau gerokai įpuvusią, stoti prieš okupantų tankus. Tuo metu sveikas avantiūrizmas buvo priespaudą laužanti ir gyvenimą išlaisvinanti jėga.

Atgimimo metais kovojome už savo, kaip tautos, išlikimą, urio sąlyga buvo atkurti savąją, nacionalinę, valstybę. Todėl tuomet buvo pateisinama ir net būtina dėl šio bendro tikslo prisiimti dideles rizikas.

Dabar, kai turime savo valstybę, kad ir sergančią korupcijos bei demokratijos imitavimo ligomis - atsakingų politikų svarbiausia pareiga yra padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad neprarastume savo valstybės. Neprarastume netgi toms 180 dienų, apie kurias nerimastingai kalbėjo Estijos premjerė Kaja Kallas (esą, Rusijai okupavus Baltijos šalis, NATO pajėgos pagal numatytus planus per tiek dienų jas atsiimtų; tik nežinia, kas iš tų šalių ir jų gyventojų dar būtų likę).

Vaizdžiai ir taipgi emocionaliai tariant, savąją tautą mylinčių valstybės vyrų ir moterų užduotis - maksimaliai užtikrinti, kad nekiltų kibirkščių, galinčių paversti Vilniaus ar Kauno senamiesčius Mariupoliu numeris du. Įdėti visas įmanomas pastangas, kad Lietuvos vaikų, vyrų ir moterų lavonai nesimėtytų gatvėse.

Tikras patriotizmas - tai esamomis nepalankiomis sąlygomis kiek įmanoma garantuoti valstybės ir jos piliečių saugumą. Parama vaikus gimdančioms ir auginančioms šeimoms. Orų pragyvenimą leidžianti kainų ir atlyginimų politika. Tautinės tapatybės, dvasinės kultūros, prieinamos sveikatos apsaugos puoselėjimas. Tai būtų nesumeluota Tėvynės meilė iš politinės klasės pusės, - nūnai, atsisakant net minties apie tokias veikimo kryptis, patogiai pravardžiuojama „populizmu".

Patriotizmas reiškiasi būtent tokių sąlygų savajai šaliai kūrimu - o ne sektantiška terminologija persunktais pašnekėjimais apie „europines",„tvariąsias", „įtraukiąsias" vertybes.

Patriotizmas reiškiasi būtent tokių sąlygų savajai šaliai kūrimu - o ne sektantiška terminologija persunktais pašnekėjimais apie „europines",„tvariąsias", „įtraukiąsias" vertybes.

Be abejo, Rusijos užpuolimui nereikia tikrai esamos priežasties. Labai panorėjusi, susikurs kokią Mainilą (kaimas Karelijos sąsmaukoje, kurį, esą, „apšaudė" suomiai 1939 metais; SSSR taip pagrindė agresiją prieš šiaurės kaimynus). Tačiau ar tai reiškia, kad mūsų valdžia turėtų pakišinėti Maskvos despotijai tokį patogų pretekstą - „Žiūrėk, pasauli, neprognozuojami lietuviai badu marina mūsų „Kaliningradą"! Nesvarbu, kad tai netiesa.

Propagandos kare dažnai labiau paveikia (deja) ne tiktai kuo tikslesnis įvykių atspindėjimas, o tai, kiek nežinančių, nesigilinančių ir abejojančių pavyksta įtikinti vienam ar kitam galios centrui naudinga fikcija. Visiškai išgalvotos priekabės prie Lietuvos visą pasaulinę opiniją sutelktų mūsų valstybės palaikymui. Nevykęs bandymas padaužyti Sibiro meškai per nosį tuo Karaliaučiaus tranzitu - kažin, ar bus visuotinai išsiaiškinta Lietuvos naudai.

Tai siūlote, pasakys man valdančiųjų sprendimų advokatai, bučiuoti Maskvos teroristų, Bučos žudikų padus, nusileisti grasinimams?! O, ne, susimilkite! Nereikia nei piktadarių bučiuoti, nei jų melų kartoti. Tačiau, rodos, nei Latvija, nei Estija, nei Vidurio Europos šalys nekaltinamos padlaižiavimu rusams? Ir kažkaip išsilaiko jos principingai, oriai, ir sankcijas Rusijai taiko - bet į tokias sprogimui artimas būsenas kaip mūsiškiai su Taivaniu ar dabar su tranzitu į Karaliaučių - savęs neįsivaro.

Kur čia paslaptis? Ar anie visi kvaili ir konformistai? Ar mūsų politinė klasė dar ne itin subrendusi? Labiau paisanti savo modernios dogmatikos „vertybių", o ne gyvybinių Lietuvos valstybės interesų?

Sprendimas riboti tranzitą iš Rusijos į Karaliaučių, taigi, besti špygą rusų meškai panosėn, galbūt dar būtų suprantamas, jei Lietuvoje stovėtų trys NATO brigados.

Sprendimas riboti tranzitą iš Rusijos į Karaliaučių, taigi, besti špygą rusų meškai panosėn, galbūt dar būtų suprantamas, jei Lietuvoje stovėtų trys NATO brigados, o mūsų didžiuosius miestus ir strateginius objektus nuo atakų dengtų JAV priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patriot".

Kol mūsų sienų ir oro erdvės apsauga simbolinė, o Suvalkų koridorius labai pažeidžiamas, tokie veiksmai dvelkia itin neatsakingu prieš savo valstybės žmones avantiūrizmu.

Užbaigsiu susijusiu pamąstymu apie Pilėnus.

Profesorius Vytautas Landsbergis valstybinės šventės proga kreipėsi į susirinkusiuosius: „Pilėnai!" Kontekstas, jei gerai supratau, buvo toks - geriau sudegti, žūti, kaip Margirio pilies įgula, bet neprarasti savasties, nenusilenkti priešams.

Pakili toji mūsų istorinės romantikos poezija. Savo laiku, savo vietoje ji gali įkvėpti teisėtam pasipriešinimui. Pažadinti tautos savigarbą. Tačiau susideginti ar sudeginti savo tautą, valstybę neapgalvotais sprendimais turbūt didelio proto nereikia.

Didesnių pastangų iš veikiančiųjų politikų pareikalautų nuoširdus kasdienis darbas, kaip politinėse ir karinėse krizėse išsaugoti savo valstybę bei jos žmones nuo potencialių grėsmių. Kaip apginti Lietuvos gyvybę.

The post Kunigas Robertas Grigas. Apie tranzitą ir patriotizmą appeared first on LAIKMETIS.