Provincijos ministras brolis Evaldas Darulis ir brolis Andrius Nenėnas padėkojo gausiai šiemet konkurse dalyvavusiems kūrėjams ir pasveikino jo nugalėtojus: Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos moksleivius; Rietavo socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namų bendruomenę; itin gausų būrį palangiškių – Evą Dikšaitę ir Saulių Rimkų, Kotryną ir Pijų Jaraičius, Barborą Gečaitę, Gloriją Šiukštaitę ir jos šeimą, Miglą Šulcaitę ir Nojų Šulcą; socialinių paslaugų centro „Klaipėdos lakštutė“ bendruomenę“ ir kretingiškę Akvilę Bajalytę.

Konkurse I vietą laimėjo Saulė ir Upė Kiuberytės, Palangos pradinės mokyklos IV ir II klasių mokinės.

Pranciškoniškose šalies parapijose gyvuoja tradicija – mokiniai ir jų šeimos, įvairios bendruomenės per adventą raginamos kurti prakartėles iš gamtinių ir ekologiškų medžiagų. Šios pirmiausia yra eksponuojamos vietinėse parapijose, o po to atrinktos išmoningiausios iškeliauja į respublikinį konkursą Vilniuje.

The post Paskelbti pranciškoniško prakartėlių konkurso nugalėtojai appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus priminė šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinio apie Jėzų, Įsikūnijusį Dievo Žodį, žodžius: „Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neįveikė“ (Jn 1, 5). Skaitinyje minima šviesa primena Dievo meilės galią, kuri nesileidžia būti nugalėta ir kuri, nepaisant jokių kliūčių, toliau šviečia ir apšviečia mūsų gyvenimą.

Tai liudija Kalėdos, kai Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, įveikė daug dalijančių sienų. Jis metė iššūkį savo laikmečio didžiūnų protams ir širdims, kuriems apginti valdžią rūpėjo labiau, nei ieškoti Viešpaties (Mt 2). Jis dalijosi nuolankiu Marijos ir Juozapo, kurie jį priima ir augina su meile, gyvenimu su savo ribotomis galimybėmis ir sunkumais.

Jis, trapus ir bejėgis, pasirodo piemenimis (Lk 2), patyrusiems gyvenimo atšiaurumą ir visuomenės panieką, ir išminčiams (Mt 2), kurie, vedami troškimo jį pažinti, leidosi į ilgą kelionę ir rado jį paprastų žmonių namuose.

Popiežius patikino, kad šie ir kiti iššūkiai nesustabdo Dievo. „Jis randa tūkstančius būdų, kaip pasiekti kiekvieną iš mūsų ten, kur esame, be išskaičiavimų ir be sąlygų, net tamsiausiomis žmonijos naktimis atverdamas šviesos langus, kurių tamsa negali uždengti (Iz 9). Ši tikrovė mus guodžia ir suteikia drąsos, ypač tokiu metu, kaip mūsų, kai mums taip reikia šviesos, vilties ir ramybės, kai žmonės kartais sukuria tokias sudėtingas situacijas, kad atrodo neįmanoma iš jų išeiti.“

Dievas randa tūkstančius būdų, kaip pasiekti kiekvieną iš mūsų ten, kur esame.

„Šiandien Dievo Žodis mums sako, kad taip nėra: priešingai, jis kviečia mus sekti meilės Dievą ir tapti jo meilės pragiedruliais visur, kur tik galime, kad ir su kuo susitinkame, kad ir kokiame kontekste esame: šeimoje, socialiniame, ar tarptautiniame. Dievo Žodis kviečia nebijoti žengti pirmąjį žingsnį ir atverti artumo, atleidimo, atjautos ir susitaikymo langus visiems, kurie kenčia, kad gyvenimo kelionė taptų aiškesnė, saugesnė ir galima.

Popiežius pažymėjo, kad šis kvietimas ypatingai suskamba per ką tik prasidėjusius Jubiliejaus metus, kurie yra raginimas būti vilties pasiuntiniais per paprastus, bet konkrečius „Taip“ gyvenimui, su apsisprendimais už gyvenimą. „Visi mes taip darykime: tai kelias į išganymą“, – pažymėjo Pranciškus, pavedęs Marijai, į Jėzų vedančiai žvaigždei, padėti mums būti šviesiais Tėvo meilės liudytojais.

The post Popiežius: tapkime Dievo meilės pragiedruliais appeared first on LAIKMETIS.

Graži ir sena Sidnėjaus lietuvių tradicija – švęsti Kūčias kartu. Gruodžio 24 d. vakare Latvių namuose pirmiausia buvo švenčiamos Kalėdų išvakarių šv. Mišios, kurias aukojo arkivysk. Lionginas Virbalas. Jose skambėjo lietuviškos kalėdinės giesmės. Tarp Mišių dalyvių buvo ir iš Lietuvių sodybos atvykę žmonės. Tai bendro gyveno aplinka, kur keliolikoje atskirų namukų įsikūrę lietuviai ne tik gyvena šalia vienas kito, bet ir bendrauja, turi įvairių veiklų.

Po šv. Mišių į salę susirinko apie pusantro šimto lietuvių, iš anksto savo šeimoms užsisakę vietas. Kaip ir priklauso, ant stalų buvo padėti kalėdaičiai ir 12 Kūčių patiekalų. Susirinkusius pasveikino Sidnėjaus lietuvių klubo prezidentas Romas Cibas, visą gyvenimą pasiaukojusiai darbavęsis dėl Lietuvos ir lietuvybės palaikymo. Pasidžiaugęs, kad pirmą kartą Sidnėjaus lietuvių istorijoje Kūčiose dalyvauja arkivyskupas, pristatė šios gražios tradicijos atsiradimą.

Tarp atvykusių į Australiją lietuvių buvo ne tik šeimos, bet ir vieniši žmonės. Bet ir visi tolimame krašte atsidūrė žmonės jautėsi atskirti nuo savo Tėvynės, šeimos artimųjų, draugų, todėl lietuvių kapelionas kun. Petras Butkus pakvietė visus susirinkti kartu, kad pajustų šeimos nuotaiką. Bendros lietuvių Kūčios vyksta jau septintą dešimtmetį.

Arkivysk. L. Virbalas visus pasveikino, pakviesdamas dėkoti Dievui ir vienas kitam už praėjusius metus, gyventi susitaikymo dvasia ir patikėti ateitį Viešpačiui, prašant jo tolesnio vedimo. Po Kūčių vakaro maldos už susirinkusius, visus brangius žmones, o taip pat mirusius artimuosius ir bendruomenės narius visi dalijosi kalėdaičiais.

Kaip simbolišką visų lietuvių vienybės ženklą arkivyskupas prie kiekvieno stalo susėdusiems svečiams perdavė po kalėdaitį, atvežtą iš Lietuvos. Žinoma, baigiantis vakarienei atkeliavo ir Kalėdų senelis su pilnu maišu dovanų. O vaikai, kurių buvo visas būrys, padainavę pora smagių dainelių ėjo pas Senelį ir užtikrinę, kad per praėjusius metus buvo tikrai geri, gavo net po kelias dovanas.

Arkivyskupas L. Virbalas Kalėdų nakties Mišias šventė Sidnėjaus katedroje ir turėjo progą pasikeisti šventiniais sveikinimais su Sidnėjaus arkivyskupu Anthony Fisher bei įteikti jam dovaną iš Lietuvos – Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Didžiulėje neogotikinėje katedroje Kūčių vakarą vyko net kelios šv. Mišios ir per visas šventovė buvo pilna maldininkų. Tarp Mišių skambėjo berniukų choro atliekamos kalėdinės giesmės. Neįprastas vaizdas lietuviškai akiai, kai susirinkusieji į Kalėdų nakties Mišias yra nusiteikę ir apsirengę vasariškai. Gražu matyti įvairiausių tautų ir rasių katalikus. Kai jie išsirikiavę artinosi priimti Komunijos – primina Rytų išminčių kelionę pas Jėzų.

Kalėdų dieną šv. Mišios lietuvių kalba buvo švenčiamos Šv. Joakimo bažnyčioje. Jų metu pora paauglių ir du suaugusieji priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Arkivyskupas L. Virbalas Mišių homilijoje pasidalino džiaugsmu, kad Dievas priartėja prie mūsų, atskuba į mūsų gyvenimus. Tuo pačiu ir mes negalime likti sustingę, o turime ieškoti Dievo, skubėti pas jį, kaip piemenys prie Prakartėlėje gulinčio Jėzaus.

Prasidėję jubiliejiniai 2025 metai kviečia mus būti piligrimais. Nežinome kas laukia ateinančiais metais, tačiau kiekvienas turime savo svajonių, lūkesčių. Dievas nebūtinai turi vadovautis mūsų planais, bet jis lieka ištikimas ir tada, kai ne viskas vyksta taip, kaip tikėtumės. Kaip Kalėdų nakties Mišiose sakė popiežius Pranciškus, turime nešti viltį ten, kur ji prarasta, kur gyvenimas sužalotas, kur svajonės sudaužytos, kur vyrauja nuovargis ir kartėlis. O Jubiliejiniais metais tikimės, kad visiems būtų suteikta Evangelijos viltis, meilės viltis, atleidimo viltis.

The post Sidnėjuje Australijos lietuviai šventė Kalėdas appeared first on LAIKMETIS.

Kristaus Gimimo šventės proga noriu pasidalinti džiaugsmu, kurį išgyveno Švč. Mergelė Marija, Juozapas ir ką tik gimusį Kūdikėlį Jėzų aplankę piemenys. Kalėdinio džiaugsmo tegu būna pilnos ir jūsų širdys.

Švęsdami Kalėdas, mes džiaugiamės, suvokdami, kad Dievas mus be galo myli. Dievo Sūnus Jėzus Kristus, mylėdamas mus, priėmė žmogaus prigimtį, gimė Betliejuje, kad mus išgelbėtų – padarytų Dievo vaikais. Apaštalas Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Todėl šiandien iš mūsų širdžių kyla džiaugsmo giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse!“

Apaštalas Jonas pristato mums Betliejaus Kūdikį kaip Dievo Žodį: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 1–4). Šiais žodžiais apaštalas kalba apie antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, Betliejaus Kūdikiu nužengiantį į mūsų tarpą, kad mes galėtume pakilti iki Dievo. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

Žmogaus protas yra nepajėgus suvokti Dievo meilės gelmės. Dievas taip myli žmogų, jog antrasis Švč. Trejybės Asmuo prisiėmė žmogaus prigimtį ir gimė Betliejuje. Jis ne tik paskelbė Gerąją Naujieną apie žmogui skirtą amžinąjį gyvenimą, bet ir už mus mirė kryžiaus, kad būtume išgelbėti. Dievas mus myli net tuomet, kai mes nuo jo bėgame.

Švęsdami Kalėdas, mes džiaugiamės, suvokdami, kad Dievas mus be galo myli.

Kalėdos yra vilties šventė, tačiau daugelis žmonių šios vilties nebeturi. Vieni Jėzaus nepažįsta, o kitų pažinimas yra menkas, tad išgyvendami sunkumų neturi į ką atsiremti. Kalėdos kviečia visus atsigręžti į Kristų. Per Kalėdas labiausiai reikia ne tiek dovanėlių, kuriomis vieni kitus apdalijame, kiek Jėzaus artumo. Reikia leisti Jėzui gimti mūsų širdyse.

Patys pirmieji Betliejaus Kūdikio draugai buvo vargingi Palestinos piemenys. Panašiai ir šiandien kaip ištikimiausius Jėzaus draugus dažniausiai matome paprastus žmones, kurie nėra pametę kelio pas jį.

Dievo žodis beldžiasi į mūsų širdis, kviesdamas pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Betliejaus Kūdikiu. Kalėdinio džiaugsmo būsime pripildyti tik tuomet, kai Betliejaus Kūdikis taps mūsų gyvenimo centru. Būtų didelė bėda, jei mums tiktų apaštalo Jono žodžiai: „ Pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).

Betliejaus Kūdikis apreiškė, kad Dievas tikrai yra Emanuelis – „Dievas su mumis“. Popiežius Benediktas XVI sako: „Kaip kūdikis Jis tapo mums toks artimas, kad mes nesibaimindami galime jam sakyti Tu. <...> Jo buvimas kūdikiu rodo, kaip galime ateiti pas Dievą, būti sudievinti. Šioje perspektyvoje suprantami ir šie Jo žodžiai: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 18, 3)“.

Per Kalėdas apmąstome, kaip Dievo Sūnus tapo žmogaus Sūnumi, kad mes, žmonių sūnūs ir dukterys, taptume Dievo sūnumis ir dukterimis. Begalinis Dievas tampa trapiu žmogumi, nes mus be galo myli. Ši meilė tiesiog priverčia Dievą nusižeminti ir prisiimti žmogaus prigimtį, kad mus išaukštintų ligi dangaus. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, Jėzus Kristus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Dėl to sulaukę Kalėdų džiūgaujame: „Ateikite, tautos, pagarbinkite Viešpatį: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn.“

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jėzaus Gimimas appeared first on LAIKMETIS.

Sentimentus kelianti tradicija

Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. V. Ačas lapkričio viduryje pradėjo kalėdojimą. „Sena katalikų Bažnyčios tradicija lankyti žmones, – dėstė kunigas. – Kalėdojimas – vienas iš Bažnyčios įstatymų lankyti šeimas. Aš pagal galimybes išpildau įstatymą. Žmonės džiaugiasi aplankymu, palaiminimu, malda.“
Kan. V. Ačas kalbėjo, jog Lietuvoje šeimų lankymas tradiciškai vyksta prieš Kalėdas, o kitose katalikiškose šalyse – pavasarį, kaip antai, Italijoje – prieš Velykas. Bet ir Lietuvoje kai kurie kunigai renkasi parapijiečius lankyti vasarą. Pasak jo, vyresnės kartos žmonėms kalėdojimas kelia sentimentų. Jie prisimena, kai kadaise žiemą kalėdojantis kunigas su palyda atvykdavo į roges pakinkytais papuoštais arkliais.
„Priekulės parapijoje gyventojai susirinkę iš visos Lietuvos, bet jie prisimena savo regiono tradicijas, kurios yra panašios. Ir čia ją priima, – kalbėjo kunigas. – Neblogai pažįstu savo parapiją, kurioje yra daugiau nei 50 kaimų, ir ji išsidėsčiusi ne vien Priekulės seniūnijoje, bet jungia kai kuriuos Dovilų seniūnijos, uostamiesčio pakraščius. Parapijos teritorijoje gyvena daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Išvaikščiojau ne tik Dituvos sodininkų bendriją, aplinkinius kaimus – nuo durų prie durų ėjau, bet ne visus gyventojus namuose radau.“
Pasak kunigo, čia gyvena apie 6 tūkst. katalikų Bažnyčiai priklausančių žmonių, didelė yra stačiatikių bendruomenė, sutiko musulmonų, be to, įvairiems krikščioniškiems judėjimams priklausančių gyventojų.

Ugdo empatiją

Priekulės parapija kan. V. Ačui – pirmoji klebono tarnystės parapija. Iki tol dirbęs Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijoje, beveik prieš dešimtmetį čia atėjo su žiniomis, įgūdžiais, tačiau be praktinės patirties. „Atėjau su savo bažnytiniu požiūriu ir pradėjau lipdyti tikinčiųjų bend­ruomenę. Nuo mažo branduolio pradėjau, atsirasdavo naujų narių, kai kas pasitraukė, bet judame pirmyn – matau perspektyvą, – džiaugėsi kunigas Viktoras. – Parapija pamažu tapo traukos centru, kur žmonės renkasi, atranda vieni kitus. Kalėdodamas tai jaučiu.“
Gruodžio pradžioje jis buvo aplankęs apie šimtą šeimų – susitiko su beveik tūkstančiu žmonių.
Su vienais bendravo ilgiau, su kitais persimetė keliais ar keliolika sakinių, bet žmonės spėjo kunigui pasakyti svarbius dalykus ar apie juos paklausti.
Klebonas prisipažino, jog tai puiki galimybė įvertinti parapijos realybę. „Kalėdojimas – parapijiečių pažinimas iš arti, – patikino jis. – Bažnyčioje matai iš toli, bet, pabuvęs kartu namuose, supranti, kodėl jam sunku ateiti melstis. Atsiranda atjauta. Turi priimti tokius, kokie yra, ir su jais pamažu keliauti tikėjimo kelionėje. Kalėdojimas ypač ugdo empatiją. Supranti, kokie žmonės geri, juose daug geros dvasios, gražaus pajautimo.“
Pastaruoju metu savanoriai susitaria su parapijiečiais, kada lauks kunigo Viktoro apsilankymo. „Mes bendraujame, diskutuojame. Radau gražių, tikinčių, gėrio ieškančių žmonių. Jie gyvena neblogai, dvasingi, apsišvietę“, – atskleidė kan. V. Ačas. Jis džiaugėsi parapijiečių pozityvumu, šviesiu žvilgsniu į pasaulį, nors kartais šie ir užsimena apie karo židinius įvairiose pasaulio vietose. Visgi, pasak kunigo, nebėra milžiniškos įtampos, kuri tvyrojo pandemijos laikotarpiu.

Jaunos šeimos neabejingos

„Žmonėse yra troškimas gėrio, pozityvių, šviesių dalykų. Jie supranta, kad reikia eiti šviesos link, o susidūrę su blogiu jį išgyvena, bet vis tiek veržiasi į šviesą nesustabdomai. Jie džiaugiasi tuo, kas gražaus vyksta parapijoje“, – pastebėjo kan. V. Ačas.
Klebonui džiugu, jog kalėdojimo grožį atranda jaunos šeimos. Jos nori, kad kunigas atvyktų, palaimintų namus, pasidžiaugtų jų pasiekimais, gražiais pokyčiais. Kai kurios laukia pasiruošusios: vaikai nupiešę paveikslų nori padaryti įspūdį. „Džiaugiuosi, kad jaunoji karta perima tradicijas. Šiame krašte kalėdojimo tradicija bus ilgai gyva“, – neabejoja kunigas V. Ačas.
Tai, kad ji negęsta, kad parapijiečiai laukia kalėdojančio kunigo, jis ypač pajuto šiemet. „Žmonės su jaučiamu priekaištu klausinėja, kodėl neateinu. Jie suvokia kunigo apsilankymo prasmę“, – įsitikinęs kanauninkas. Gruodis – intensyvių veiklų mėnuo – vyksta daug renginių, kuriuose jam tenka dalyvauti, ir sunku suspėti iki Kalėdų aplankyti visus kviečiančius. Tačiau parapijiečiai, norintys pabendrauti, sulaukti atsakymų į savo klausimus, pasikviečia kleboną ir ne kalėdiniu laikotarpiu.
„Kalėdojant tenka daug laiko skirti bendravimui. Kiekvienuose namuose – skirtinga dvasia, ir ši kaita išvargina. Kitas išbandymas – parapijiečių vaišingumas. Turi paragauti, kad neįžeistum, nors nesveika išragauti visus valgius“, – kalėdojimo sunkumus vardijo kunigas Viktoras. Jis sakė įspėjęs visus, kad nesiruoštų vaišinti, bet šio prašymo žmonės kažkodėl negirdi.

Jaučiasi parapijos dalimi

Ar po kalėdojimo bažnyčioje padaugėja besimeldžiančiųjų?
„Melstis renkasi tie patys, bet per metus bažnyčioje pamatau ir kitų parapijiečių: jie ateina į laidotuves, Krikšto, Santuokos sakramentų suteikimo šventes, dalyvauja privačiose Mišiose. Ir savanoriauti linkusių – įsijungiančių į talkas, chorą ar kitą veiklą – kasmet keletas atsiranda. Matau perspektyvą: parapijoje gali atsirasti naujų grupių, – optimistiškai kalbėjo klebonas V. Ačas. – Ir neaktyvūs žmonės yra dėmesingi, stebi parapijos gyvenimą socialiniuose tinkluose – žino, kas joje vyksta. Žinoma, tai netiesioginis bendravimas. Manau, nebūna, kad visi parapijiečiai aktyviai veiktų. Ir neaktyviųjų indėlis yra: auka kalėdojant ar pamaldose rinkliavos metu – investicija į parapijos bendruomenės sklaidą. Kai kurie gyventojai skiria 1,2 proc. GPM. Tai irgi jautrumas bažnyčiai, tikėjimui. Vadinasi, jiems svarbu, kad sėkmingai gyvuotų parapija.“
Kan. V. Ačas kalbėjo, jog yra ryšys su seniūnijos bendruomenėmis. „Mes esame kartu. Sekmadienį aukojamos Mišios, už visus meldžiamės – išgyvenamas dvasinis ryšys. Per šventes, susibūrimus, privačius renginius susitinkame, bendraujame ir su neaktyviais žmonėmis – jie jaučiasi parapijos dalimi. Atsiprašinėja, kad dėl įvairių priežasčių negali ateiti į bažnyčią. Vadinasi, jaučia atsakomybę. Ir jiems reikia šviesos, dvasinės atsvaros“, – įsitikinęs klebonas V. Ačas.
Ko palinkėtų „Bangos“ skaitytojams Kalėdų proga? „Kalėdų šventėje išryškinama žmogaus vertė, jo reikšmingumas. Linkiu, kad žmones pasiektų Dievo žinia, jog šie tokie pat svarbūs, reikšmingi, kaip ir Jis. Linkiu, kad žmonės pajustų aukštą savivertę, vidinę laisvę. Tai atspirties taškas į kokybišką gyvenimą“, – linkėjo kunigas Viktoras.

The post Kunigas Viktoras Ačas: kalėdojimas – parapijiečių pažinimas iš arti appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai Virgilijus Poškus ir Arnoldas Valkauskas. Jėzaus gimimas appeared first on LAIKMETIS.

Vienas vyriškis draugams rengėsi dovanoti du dėlionių rinkinius ir milžinišką pliušinį žaislą, kitas žmonai išrinko užrašų knygelę.

„Nuo rugsėjo pabaigos pastebėjome, jog žmonių, ateinančių į mūsų parduotuves ir perkančių daiktus iš antrų rankų, padaugėjo“, – sakė Ollie Meadas (Olis Midas), prižiūrintis „Oxfam“ labdaros parduotuvių visame Londone vitrinas, kurios šiuo metu mirga kalėdinėmis dekoracijomis.

Jungtinės Karalystės (JK) labdaros organizacijos valdomame dėvėtų prekių parduotuvių tinkle pirkėjai gali rasti naudotų, arba, kaip mėgstama sakyti, „anksčiau mylėtų“, žaislų, knygų, daiktų ir drabužių už mažesnę kainą nei kainuotų nauji.

JK populiarios asmeninio apsipirkimo tikslais, fizinės ir internetinės naudotų daiktų parduotuvės sulaukia neįtikėtinai didelio susidomėjimo kalėdiniu laikotarpiu – metų laiku, kuris dažnai kritikuojamas dėl vartotojiškumo skatinimo ir daugybės atliekų išmetimo.

Praėjusį mėnesį naudotų daiktų prekybos platformos „Vinted“ ir konsultantų „RetailEconomics“ parengtoje ataskaitoje teigiama, kad šiais metais JK pirkėjai išleis 2 mlrd. svarų sterlingų (2,4 mlrd. eurų) naudotoms kalėdinėms dovanoms. Tai sudaro apie 10 proc. iš 20 mlrd. svarų sterlingų (24,1 mlrd. eurų) vertės kalėdinių dovanų rinkos.

Praėjusiais metais, „Oxfam“ apklausos duomenimis, 33 proc. respondentų ketino Kalėdoms pirkti dovanas iš antrų rankų, o 2021-aisiais tokių buvo 25 procentai.

Praėjusiais metais, „Oxfam“ apklausos duomenimis, 33 proc. respondentų ketino Kalėdoms pirkti dovanas iš antrų rankų, o 2021-aisiais tokių buvo 25 procentai.

„Šis pokytis akivaizdus „Vinted“, – naujienų agentūrai AFP nurodė „Vinted“ prekybos platformos vadovas Adamas Jay (Adamas Džėjus).

„Pastebėjome, kad spalio–gruodžio mėnesiais, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, padaugėjo narių iš JK, ieškančių dovanų, – sakė jis.

Pasak O. Meado, kuris per pastarąsias trejas Kalėdas dovanojo žmonėms naudotus daiktus, didžiuliai veiksniai yra susirūpinimas tvarumu ir kylantis spaudimas dėl pragyvenimo išlaidų.

Londono centre įsikūrusioje parduotuvėje gydytojas Edas Burdetas (Edas Bardetas) rado raktų pakabuką ir užrašų knygelę savo žmonai.

„Šiuo metu taupome, o ji mėgsta suteikti daiktams dar vieną gyvenimą. Taigi, tai bus puikus dalykas jai“, – AFP sakė 50-metis E. Burdettas. 

„Malonu išleisti mažiau ir žinoti, kad lėšos skiriamos geram tikslui, o ne eilinei parduotuvei komercinėje gatvėje“, – pridūrė jis. 

„Tai, ko trokšti“

Wayne'as Hemingway (Veinas Hemingvėjus), prekės ženklo „Charity Super.Mkt“ dizaineris ir bendraįkūrėjis, jau daug metų kalėdinių dovanų ieško naudotų prekių parduotuvėse.

Jo prekės ženklo tikslas yra steigti naudotų prekių parduotuves tuščiuose prekybos centruose ir komercinėse gatvėse.

„Kai pradėjau šią veiklą, daugelis manė, kad užsiimu keistais dalykais“,  – sakė jis ir pridūrė, kad dabar tokios pardavimo vietos yra „ant bangos“. 

Jis prisiminė, kad prieš daugiau nei 40 metų, kai pradėjo prekiauti dėvėtais drabužiais, „per Kalėdas pardavimai visada krisdavo, nes visi norėdavo naujų“ rūbų.

Tačiau dabar „pastebime kalėdinių pardavimų augimą“, panašų kaip ir naujų prekių parduotuvėse, AFP sakė W. Hemingway.

„Praėjusį savaitgalį pardavimai buvo beprotiški, parduotuvės buvo pilnos žmonių“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad visose jo parduotuvėse likus kelioms savaitėms iki Kalėdų pardavimai išaugo 20 proc. daugiau nei tikėtasi.

„Situacija keičiasi į gerąją pusę (...) naudotos prekės yra ne tai, ko nenori Kalėdoms, o tai, ko trokšti“, – tvirtino jis. 

Pasak jo, šią tendenciją populiarina jaunimas, kuris sąmoningiau renkasi daiktus, remia žiedinę ekonomiką ir „idėją atiduoti savo pinigus visuomenei, kuri yra dosnesnė ir teisingesnė“. 

„Sąmoningas pokytis“

Prie parduotuvės kasos pakalbinta 56-erių Jennifer Odibo (Dženifer Odibo) buvo linkusi šiek tiek paprieštarauti. 

Moteris, kuri pirko ryškiai oranžinį švarką, pabrėžė, kad mėgsta vintažą.

Tačiau ji prisipažino, kad daugumai žmonių nedovanotų jau naudoto daikto. 

„Kalėdos yra ypatingas metas, todėl tai turi būti kažkas, ką jie brangintų, kažkas naujo“, – mano J. Odibo.

„Per Kalėdas eisiu nusipirkti ko nors gražaus į „Selfridges“ arba „Fenwick“, – pridūrė ji, turėdama omenyje dvi kultines Jungtinės Karalystės (JK) universalines parduotuves.

W. Hemingway pripažino, kad kai kurie pirkėjai „jaučia, kad žmonės per Kalėdas tikisi kažko naujo“, bet naudoti daiktai vis populiaresni.

„Mes keliaujame prie to. Pasaulis eina link to, bet dar laukia ilgas kelias“, – įsitikinęs jis.

Pasak Mančesterio universiteto sociologijos tyrėjos Tetyanos Solovey (Tetjanos Solovėj), „kai kuriems žmonėms gali būti šiek tiek keista švenčiant (Kalėdas) gauti naudotus daiktus“. 

„Tačiau tai galėtų būti sąmoningas pokytis, pasirinkus švęsti Naujuosius metus, suteikiant kažkam antrą gyvenimą“, – AFP sakė T. Solovey. 

„Tai galėtų būti labai tvarus požiūris į Kalėdas, o tai, manau, yra nuostabu“, – pridūrė ji. 

The post Britai vis dažniau kalėdinių dovanų ieško naudotų prekių parduotuvėse appeared first on LAIKMETIS.

Ketvirtus metus iš eilės organizuojamą akciją „Eglutė gyvenimui“ miškininkai organizuoja kartu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Kraujo centru.

„Kraujo donorystė – nieko nekainuojantis ir itin kilnus poelgis, todėl kviečiame visus, turinčius galimybę, prisijungti prie šios iniciatyvos ir artėjant gražiausioms metų šventėms atlikti gerą darbą“, – pranešime cituojamas Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

Idėją kraujo donorams padovanoti eglutes vazonėliuose prieš ketverius metus Kraujo centrui pasiūlė patys miškininkai.

„Be galo džiaugiamės šia besitęsiančia tradicija ir tikime, kad padovanota „Eglutė gyvenimui“ neša labai svarbią žinutę – būkime vieni dėl kitų, nes tik drauge galime padaryti didžius darbus“, – teigė Santaros klinikų Kraujo centro kraujo atstovė Vaida Strakšytė.

Anot Miškų urėdijos, vazonėlyje dovanojama eglutė pasirinkta neatsitiktinai – visi, aukoję kraujo ir gavę šią dovaną, pavasarį ją galės pasodinti, tokiu būdu prisidėdami prie aplinkos tausojimo.

Kasmet Santaros klinikų Kraujo centre kraujo aukoja apie 25 tūkst. žmonių, iš kurių net 80 procentų – nuolatiniai kraujo donorai.

The post Kraujo donorams - dovanų kalėdinės eglutės appeared first on LAIKMETIS.

Šiemet pasistenkime sustoti ir pažvelgti giliau. Galbūt geriausia dovana artimiesiems – tai mūsų laikas, nuoširdumas ir rūpestis. Vietoj kalno dovanų, kurios netrukus gali būti pamirštos, galime investuoti į šiltesnį pokalbį, ranka rašytą laišką ar mažą, bet apgalvotą gestą.

Svarbu prisiminti ir tuos, kurie Kalėdas sutinka kitaip – be šeimos, šilumos ar netgi būtiniausių dalykų. Vietoj papildomo nereikalingo pirkinio galime paaukoti labdaros organizacijoms, kurios rūpinasi vaikais, vienišais senoliais ar žmonėmis, susiduriančiais su skurdu. Juk net mažas mūsų indėlis gali tapti tikru stebuklu kitam žmogui.

Šventės nėra apie materialumą – jos apie dalijimąsi. Tad šią Kalėdų dvasią galime atskleisti ne per didelę vartojimo puotą, o per kilnius darbus, bendrystę ir rūpinimąsi tais, kuriems mūsų šilumos labiausiai reikia.

„Aukojimas turi prasmę, jis mus moko ir kviečia dalintis. Ne iš savo pertekliaus, bet iš atjautos. Gal man pačiam labai reikia, tačiau turiu lyg ir pakankamai, o štai kitas nieko neturi. Dievas mums save padovanojo per Jėzų Kristų, kuris tapo žmogumi dėl kiekvieno iš mūsų. Dievas savo „turtingumo“ nepasilaikė sau, bet tai, kas brangiausia, o ne tai, kas atlieka, atidavė žmogui. Iš šio Dievo veiksmo, o ir iš Jėzaus pasiaukojimo dėl mūsų – mokomės dovanoti, aukoti, būti, pabūti, išgirsti, neburbėti, nemoralizuoti“, – sako Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas, kunigas Rytis Baltrušaitis. 

Kunige Ryti, ar laukiate švenčių? Kas Jums yra jų laukimas? O gal šventė yra kiekviena gyvenimo diena? 

Taip, švenčių laukiu. Dažnai laukimas man labiau patinka nei pati šventė, nes laukimas padeda stabtelti, prisiminti, reflektuoti. Džiaugiuosi, kad prieš Jėzaus Gimtadienį turime adventą, prieš Jėzaus Prisikėlimo iškilmę – gavėnios kelionę. 

Šventų Kalėdų laukimas, kadangi labai arti ir metų pabaiga, man sukelia daug minčių apie laikinumą, prabėgantį laiką ir kviečia pasvarstyti, koks tame laike buvau aš, kas mano gyvenime įvyko, ko nesuspėjau, ką dar turėčiau nuveikti. Ir kartu turiu progą padėkoti – Dievui ir žmonėms.
Kiekviena gyvenimo diena yra dovana, kurią mokausi išgyventi kaip vienintelę. Sekasi įvairiai, tačiau nedrįsčiau teigti, kad kiekviena diena yra šventė.

Kaip šiandien Jums apskritai atrodo Kalėdų laukimas? Vis anksčiau puošiame namus, eglutes. Ar mes neišbarstome Kalėdų, kai į jas panyrame dar lapkričio mėnesį? O gal čia viskas gerai, juk keičiasi laikai?

Kad laikai keičiasi – tai faktas. Nemažai žmonių šv. Kalėdas švenčia niekaip neprisimindami Dievo, kad tai Jėzaus gimimo diena, neparuošia Susitaikinimo sakramentu savo širdies, todėl tikriausiai dvasinį vakuumą reikia kažkuo užpildyti, širdies dykumą staiga apželdinti tinkamais ir netinkamais augalais.

Ir aš pastebiu, kad tik po Vėlinių jau pilna kalėdinių prekių, jau puošiami namai, valstybinės institucijos bei įvairaus profilio privataus sektoriaus pastatai ir interjeras.

Ar ne per anksti? Sunku pasakyti. Kai kas sako, kad tai pats tamsiausias ir niūriausias metų laikas. Bet kodėl mes turime ignoruoti tamsą, kodėl norime tai, kas vyksta natūraliai, staiga išsklaidyti, sumažinti? Ar žmogus viduje niekada neišgyvena tamsos? Išgyvena. Ir psichologai sako, kad nereikia skubėti staiga uždegti kažkokią vidinę lemputę, bet pabūti toje patirtyje, pažinti ją, suprasti, ką man tai reiškia, ar aš pajėgiu ištverti, ar turiu kantrumo.

Manau, kad tai nekantrumo laikas, kai viskas padaroma prieš patį įvykį. Žmogus, lapkričio pradžioje išpuošęs savo namus, po pusantro mėnesio, Kūčių vakarą, vargu ar gali nustebti, kad jo namai pasikeitė, kad akimirka neeilinė, kad namai nekasdieniški, o šventiški, kitokie. Kai puošmenos tampa kasdienybės rutina, kas nustebina šventės metu? Kai viską padarome iš anksto, kas lieka šventės turinyje? Kažkokia kiaurymė. Ir šventė praeina panašiai kaip ir visos kitos dienos, tik dažnuose namuose daugiau šurmulio.

Atrodo, kad neatsiejama šventės esmė yra dovana. Ar šventei būtinai reikia dovanų? Kokių?

Jūsų straipsnio įžangoje paminėta – buvimo vienas su kitu dovana, laiko skyrimo vienas kitam dovana. Nors dažnai bendraujame, matomės, bet ar tikrai mūsų pokalbiai yra apie esmę? Dažnai taip ir nučiuožiame paviršiumi pasakodami apie planus, orus, problemas, įterpiame vieną kitą paskalą, nes be jų pokalbis... liesas. 

Gauti svarbu ir fizinę dovaną, bet tikrai ne pirmą pasitaikiusį kinišką puodelį iš „Maximos“ su kalėdiniu elniu, bet kažką, kas būtų apie tą žmogų, kuriam dovaną dovanosime. Kad pirkdamas dovaną, praktišką ir suvartojamą, skirčiau laiko, o padovanojimas suteiktų galimybę apie tai pasikalbėti, ramiai, neskubant, prie puodelio arbatos. 

Gal nedrąsumą atvirai kalbėtis net su pačiais artimiausiai žmonėmis norime tiesiog užkimšti dovanomis? O gal ir ne…

Per Kalėdas pasaulis dažnai prisiperka daug daiktų, maisto, dovanų, dalis jų lieka nepanaudota ir tenka išmesti. Ar žmonės turėtų būti atsargesni su vartojimu ir švaistymu, ypač šventiniu laikotarpiu? 

Biblija mus moko, kad yra saikingumas ir atsakomybė, pabrėžia, kad reikia tenkintis tuo, ką turime: „Nes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime.“ Ir ragina vengti švaistyti: Jėzus, maitindamas 5 000 žmonių, liepė mokiniams surinkti likučius, kad niekas nebūtų išmesta. Ir dosnumas turi būti protingas – dovanas reikia derinti su rūpesčiu aplinkai ir atsakomybe.

„Jei žmogus perka kitam dovaną ir nori jam gera padaryti, tai yra dvasingumo pradžia. Dovanos, ypač Kalėdų, esmė yra priminimas, kad aš noriu dovanoti dalelę savęs, tu man rūpi, kaip kad Dievas dovanoja save žmonijai iš meilės.“ Taip viename interviu yra sakęs vyskupas Kęstutis Kėvalas. 

Prie vyskupo žodžių nelabai ir norisi kažką pridėti. Dovanoju dalelę savęs. Manau – čia esmė.

Kaip šventinį dvasingumą ir Kalėdų prasmę atspindi aukojimas, dalijimasis? Ką Jėzus mokė apie aukojimą ir meilę artimui, kas galėtų įkvėpti šiai praktikai?

Aukojimas turi prasmę, jis mus moko ir kviečia dalintis. Ne iš savo pertekliaus, bet iš atjautos. Gal man pačiam labai reikia, tačiau turiu lyg ir pakankamai, o štai kitas nieko neturi.

Dievas mums save padovanojo per Jėzų Kristų, kuris tapo žmogumi dėl kiekvieno iš mūsų. Dievas savo „turtingumo“ nepasilaikė sau, bet tai, kas brangiausia, o ne tai, kas atlieka, atidavė žmogui. Iš šio Dievo veiksmo, o ir iš Jėzaus pasiaukojimo dėl mūsų – mokomės dovanoti, aukoti, būti, pabūti, išgirsti, neburbėti, nemoralizuoti.

Kaip įtraukti vaikus, kad jie taip pat suprastų aukojimo vertę?

Vaikai labai noriai aukoja, jei tik randamas tinkamas jiems būdas.

Ar yra kokių nors bažnyčios inicijuojamų akcijų, skirtų aukojimui per Kalėdas?

Taip. Šiais metais pirmą kartą buvo organizuota akcija „Dosnumo krepšelis“, kuri susilaukė didelio atgarsio, ir žmonės, iš parapijų bažnyčių ar „Carito“ skyrių paėmę tuščius akcijos maišelius, pripildė juos maisto produktų ir grąžino atgal.

Pati pirmoji „Carito“ akcija „Gerumas mus vienija“ gyvuoja ir šiandien, kuomet žmogus paaukoja auką ir kaip padėkos ženklą gauna žvakelę, kurią savomis rankomis pagamino „Carito“ savanoriai.

Daug kur rengiamos vakarienės nepasiturintiems žmonėms, kai kur parapijose yra „Pasninko vaisių“ pintinėlės.

Atskirose parapijose yra daug kilnių ir prasmingų iniciatyvų.

Ką ir kam dovanojate Jūs? Kokia Jums yra geriausia Kalėdų dovana? Gal esate sulaukęs kokios ypatingos dovanos, kurią prisimenate, saugote iki šiol?

Dovanoju ir kaip konkrečios šeimos narys, kažkam kaip draugas, parapijos žmonėms kaip klebonas. Šių metų dovanų leitmotyvas – bilietas į teatrą.
Kažkaip nepamenu išskirtinės dovanos, bet vis labiau džiaugiuosi, kai po tarnystės, šventinių pietų galiu klausytis ramios mėgiamos muzikos, uždegti žvakes ir svajoti, stebint kaip temsta, o jei dar sninga – nieko daugiau nereikia.

Ką daryti, jei esi vienišas, gal net benamis, gyveni skurdžiai. Ir Tave erzina ir kalėdinis šurmulys, ir raginimas aukoti. Kaip susikurti šventę tokiam žmogui?

Na, tiek Bažnyčia, tiek ir valstybė per savivaldybes tikrai pasirūpina vienišais žmonėmis, kad jie nesijaustų labai vieniši. Ir maisto, ir kokią dovanėlę parūpina. Vienišumas kartais yra žmogaus pasirinkimas, kviečia jį giminaičiai, nenori eiti, bažnyčios durys atviros, nenori ateiti ir melstis su bendruomene, kviečia parapijų „Carito“ valgyklėlė – irgi nenori eiti. Kartais dėl įvairių priežasčių žmogus pats save atitveria nuo kitų. Gal kitų vienatvė yra mūsų problema, nes žmogus, kuris ne vienus metus gyvena vienas – jis išmoksta būti, susikuria tam tikrą buvimo būdą, kartais tokį komfortabilų, kad šeimų žmonėms to net neįmanoma padaryti.

Tačiau jei erzina kitų džiaugsmas, vadinasi, aš pavydžiu, jei nervina raginimas aukoti – kažkas negerai su žmogumi, nes aukojimas yra meilės gestas, jei meilė erzina... tai besierzinančiojo meilė serga.

Kuo per Kalėdas žmogui pasotinti sielą?

Siela gali būti pasotinta tik Dievu, todėl jis per Šventas Kalėdas ir pabučiavo Žemę per Jėzų Kristų.

The post Kunigas Rytis Baltrušaitis: siela gali būti pasotinta tik Dievu appeared first on LAIKMETIS.

Daugumai šiuolaikinių krikščionių adventas praeina beveik nepastebimai, nes „Kalėdos“, kaip pasaulietinė ir itin komercinė šventė, pradedamos švęsti vos baigus minėti Vėlinių dieną. Tačiau advento laikas mums suteikia galimybę giliau pasinerti į kontrkultūrinį ramaus apmąstymo metą, viltingo ir kantraus laukimo etapą bei Dievo įsikūnijimo slėpinio prasmės ir kaip jis veikia šiandienos pasaulyje, erdvę.

Iki IV a. vidurio nebuvo liturginių laikotarpių, tokių kaip adventas ar gavėnia, tad nebuvo jokios „liturginių metų“ idėjos, kurią šiandien daugelis krikščionių laiko savaime suprantamu dalyku. Didžioji Velykų šventė buvo pagrindinis krikščioniškųjų metų akcentas kartu su sekmadienio susirinkimais, laikomais „mažosiomis Velykomis“.

Adventas pirmą kartą paminėtas apie 350-uosius metus, maždaug tuo pačiu metu, kai pirmą kartą paminėtas Kalėdų šventimas. Kalėdų data galėjo būti nustatyta netoli žiemos saulėgrįžos, pakeičiant Romos imperijoje vykusias pagoniškas šventes.

Liturginiai metai su daugiasluoksniais Advento- Kalėdų ir Gavėnios-Velykų laikotarpiais susiformavo Romos imperijos pasaulyje - šiauriniame pusrutulyje. Imperijoje gyvenę žmonės atpažino ir pritaikė paraleles tarp gamtos pasaulio, kuriame jie gyveno, ir žodžių, muzikos bei vaizdinių, naudojamų jų šventimo metu.

Trumpėjant dienos šviesai, jie troško ir laukė sugrįžtančios šviesos. Matydami Dievo ranką sezoninių pokyčių ritme, jie tikėjo ir skelbė, kad Jėzaus, „pasaulio šviesos“, gimimas paskelbs tą taip trokštamą šviesos sugrįžimą, pranašaujantį Dievo taikos ir harmonijos viešpatavimą (Iz 2, 1-5, iš „A“ ciklo pirmojo advento sekmadienio skaitinių).

advento laikas mums suteikia galimybę giliau pasinerti į kontrkultūrinį ramaus apmąstymo metą.

Kaip ir kituose metiniuose liturginiuose cikluose, šio advento laikotarpio skaitiniai atspindi keturių savaičių judėjimą nuo apokaliptinio ir kosminio Dievo įsiveržimo pirmaisiais sekmadieniais iki intymesnių istorijų, kurių pagrindinė figūra yra Marija, ketvirtaisiais sekmadieniais, kurie mus ruošia Dievo įsikūnijimui pačiu netikėčiausiu ir nenuspėjamiausiu būdu.

Visi trys šio sekmadienio skaitiniai yra padrąsinimo ir ateities vilties žinia. Jeremijas pranašauja Izraeliui ir Judui, kad Dievo išrinktasis atneš teisingumo, teisumo ir saugumo viešpatavimą. Paulius, rašydamas besikuriančiai krikščionių bendruomenei Tesalonikoje (tikėdamas, kaip ir jie, kad antrasis Kristaus atėjimas yra neišvengiamas), meldžiasi, kad jie, kantriai laukdami, būtų sustiprinti tikėjimu ir kupini meilės.

Nors Jėzaus įspėjamieji žodžiai Evangelijoje gali atrodyti griežti, jie nėra tokie griežti kaip ta pati žinia iš Morkaus evangelijos (skaityta praėjusį adventą). Jėzaus padrąsinimas Luko evangelijoje skamba taip: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Advento muzika turėtų atspindėti tiek kosminį Kristaus viešpatavimo pilnatvės matmenį (kaip skelbta praėjusią savaitę Kristaus Karaliaus sekmadienį), tiek įsikūnijusio Dievo, kuris yra taip arti, kaip mūsų kvėpavimas, imanentiškumą.

Taigi šį šventąjį laikotarpį, kai pasaulis yra toks pat pašėlęs kaip bet kuriuo kitu metų laiku, pradedame su stipria vilties žinia ir kvietimu (Izraeliui, pirmiesiems krikščionims Tesalonikoje, Jėzaus mokiniams, mums) iš tiesų įsisąmoninti ir pagilinti tikėjimą bei meilę savo gyvenime bei bendruomenėse.

Parengta pagal Marty Haugen advento apmąstymus

The post Pirmuoju advento sekmadieniu prasideda vilties ir išsipildymo laikotarpis appeared first on LAIKMETIS.