Dešinės ir kairės apibrėžimų – tiek pat, kiek pačių dešiniųjų ar kairiųjų. Šįsyk apsistokime ties vienu. Dešinieji nuo pat pradžių teigė, jog žmonės yra skirtingi. Tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai. Kai kurie skirtumai reiškia skirtingą vertę, kai kurie – tiesiog įvairovę. Kairieji nuo pat pradžių linkę apibendrinti. Jie kalba apie vienodas žmogaus teises, visiems bendrą gėrio ir laimės siekį, vienodą žmogiškąją vertę. Nuoseklūs kairieji yra kosmopolitai ir apibendrina visą žmoniją, bet galima ir tautinė ar teritorinė kairė.

Dešinieji, gindami įvairovę, ją pripažįsta tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygiu. Skiriasi žmonės, skiriasi ir tautos, religijos, kultūros, valstybės. Ankstyviausia dešiniųjų stovykla – konservatoriai, vėliau kristalizavosi nacionalistai, lietuviškai – tautininkai. Liberalai gali būti kairesni ar dešinesni, bet istoriškai ir giliausios minties esmės atžvilgiu jie visada buvo arčiau kairės. Kai konservatoriai ir tautininkai kalbėjo apie anglų, prancūzų, vokiečių laisves ir bendruosius gėrius, liberalai manė žiną, ko reikia visai žmonijai.

Adolfas Hitleris su savo sėbrais šiandien laikomi radikaliosios dešinės provaizdžiu. Iš tiesų jie buvo kairieji, kuriems tautiškumas tebuvo priedanga jų socialistiniam-totalitariniam galios konstruktui. Fašizmo krikštatėvio Benito Musolinio šaknys – Socialistų partijoje, šį politiką ypač vertino Vladimiras Leninas. Pagrindinė fašizmo tezė – kad ne tauta kuria valstybę, o valstybė – tautą. Galios konstruktas iškeltas virš bendruomenės, virš kultūros, virš natūralių žmonių tarpusavio ryšių.

Tautiškumas pats savaime yra dešinysis principas, kaip ir asmens autentiškumas. Tikras dešinysis tautininkas atmes socializmą kaip politinį ar kultūrinį modelį, bet gali priimti socializmą kaip ekonominį modelį, tai – visai kas kita. Ūkis yra fizinės tikrovės erdvė. Fiziškai visi žmonės – išskyrus anomalijas – turi dvi rankas, dvi kojas ir vieną galvą. Visi nori valgyti. Ir tautinė valstybė turi pasirūpinti, kad visi tautos vaikai tilptų už bendro stalo. Bet politikoje ir kultūroje visi žmonės žengia savu keliu į tiesą ir laimę.

Nacionalsocializmas ir komunizmas turėjo daug pereinamųjų grandžių. A. Hitleriui oponavo broliai Štraseriai, kurį laiką su jais buvo ir Jozefas Giobelsas. Ši srovė pagimdė tai, kas vėliau praminta nacionalbolševizmu. Josifas Stalinas, oponuodamas Levui Trockiui, kalbėjo apie socializmą vienai šaliai – galima lyginti su A. Hitlerio socializmu vienai tautai.

Šiandien Vakarų Europoje kyla dar viena tautinės kairės atmaina, kur imperijų pavergtos tautos vienijasi su imigrantais ir lytiniais deviantais prieš dominuojančią imperijos tautą. Kur tai veda pavergtąsias tautas? Iš esmės – į išnykimą margaspalvėje jūroje. Multikultūralizmas vienoje teritorijoje reiškia įvairovės naikinimą ilgalaikėje perspektyvoje. Tikra įvairovė užtikrinama tik tada, kai kiekviena šeima, kiekviena bendruomenė, kiekviena tauta turi savo erdviškai apibrėžtus namus.

Mažai kam žinoma, bet didžiausi nacionalsocialistų oponentai buvo konservatyvūs tautininkai. Ne Spartako lyga, o Klausas fon Štaufenbergas paskutiniaisiais karo metais bandė išgelbėti Vokietiją ir Europą nuo raudonai rudos tironijos, o už K. Štaufenbergo pečių stovėjo pats vokiečių tautininkų vadas Karlas Frydrichas Giordeleris. Viena pirmųjų nacius teisusių valstybių buvo tautininko Antano Smetonos vadovaujama Lietuva. O vienas iš antihitlerinės koalicijos lyderių buvo tautininkas Šarlis de Golis.

Dešinė gali būti autoritarinė, kaip A. Smetonos Lietuva, Miklošo Horčio Vengrija ar Antonijo Salazaro Portugalija. Bet yra ribos tarp autoritarizmo ir totalitarizmo. Tam tikra prasme tai net priešingi principai. Autoritarizmas remiasi konservatyviu požiūriu į prigimtinę ir socialinę žmonių hierarchiją. Bet konservatyvus autoritarinis modelis pripažįsta kiekvieno asmens ar asmenų grupės sklaidą savame lygyje. Konservatyvus autoritarizmas gerbia kūrybinę laisvę. O totalitarizmas išskirtinumą tiesiog naikina.

Taigi, totalitarizmas – su labai retomis išimtimis – yra išskirtinė kairės savastis. Dešinysis autoritaras sėdi ir stebi, kuris želmenėlis išaugs aukštesnis už kitus. Kairysis totalitaras jį tiesiog nupjauna. Pirmasis ieško žmonių su išskirtine išmintimi ir išskirtinėmis dorybėmis. Pastarasis visą visuomenę modeliuoja pagal valdančiojo asmens ar valdančiosios grupės užgaidas, veikdamas minios vardu.

Žinoma, dešinėje įžvelgti vien šventuosius būtų naivu. Fransiskas Frankas, Atatiurkas, Romanas Dmovskis –  arčiau dešinės, bet ne viskas jų keliuose rožėmis klota. Būta ir personalinių, ir etninių aukų. Čia įsijungia kiti principai, o pirmiausiai – imperializmas. Imperializmas yra prieštara klasikiniam nacionalizmui, ar tas imperializmas būtų tradicinis, ar modernus. Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Imperializmas gali būti ir kairysis, ir dešinysis. Visgi konservatyvios imperijos paprastai būna tolerantiškesnės nei socialistinės. Paradoksalu, bet šiandien tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys ja pasižymi mažiausiai. Jie reikalauja toleruoti jų pažiūras ir persekioja už kitokias. Demokratija taip pat gali pereiti į totalitarizmą, ir be jokio pučo. Nuo A. Hitlerio Vokietijos iki Džastino Trudo Kanados.

Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Ar nacionalizmas gali būti teroristinis? Deja, taip. Hutų ir tutsių, arabų ir kurdų, turkų ir kurdų, tamilų ir sinhalų atvejai liudija, kad ir tautiniai skirtumai gali įgauti konfliktinių formų. Tiesa, dauguma atvejų už tai tenka dėkoti buvusioms ar esamoms kolonijinėms imperijoms, sugrūdusioms į vieną katilą skirtingas tautas. Kiekvienos tautos siekis gyventi savoje šalyje pagal savo papročius yra natūralus. O kai kuriais atvejais, pradedant tamilais Šri Lankoje ir baigiant osetinais Sakartvele, konfliktai vyksta tarp vietinių ir atvykėlių.

Nacionalizmas gali būti konfliktiškas. Bet tik tada, kai pažeidžiamos natūralios, istorinės tautų ribos. Ne visur jas įmanoma nubraižyti vienodai teisingai. Kai kurios tautos išsidėsčiusios sporadiškai, persidengiančiomis salelėmis. Tada racionaliau kalbėti apie daugiatautes konfederacijas su plačia kultūrine autonomija visoms konfederaciją sudarančioms tautoms.

Tik laisvi žmonės gali sudaryti laisvą tautą. Ir tik laisvoje tautoje žmonės gali būti išties laisvi. Tad žmogaus ir tautos laisvės yra glaudžiai susijusios. Šiandien vyksta kova už nuomonių įvairovę, asmens saviraišką, tautinę valstybę. Visa tai skiria dešinę, kuri šias vertybes gina, nuo kairės, kuri siekia jas sunaikinti. Todėl tikrų tautinių patriotų kelias šiandien – į dešinę. Kuo toliau nuo totalitarinės kairės.

Žinoma, konstruktyvus dešinysis kelias nėra priimti visa, kas šiandien vadinama dešine. Ekonomikoje, o ypač – ekologijoje arčiau tiesos yra kairieji, išpažįstantys holistinį (visuminį) požiūrį į žmogaus vietą visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje. Žmonės kaip biologinė rūšis yra gana panašūs. Didžiausi jų skirtumai glūdi dvasinėje plotmėje, tad grynoji politika, o ypač – kultūra yra sritys, kur arčiau tiesos yra dešinieji.

Žmogus kaip biologinė būtybė yra gamtos dalis ir turi siekti darnos su kitomis gyvybės formomis. Žmogus kaip dvasinė būtybė nuolat balansuoja tarp savasties ir objektyvios tiesos. Visgi vienintelis autentiškas santykis su tiesa yra paties atrastas santykis. Primesta tiesa tėra suvaidinta tiesa. Valstybė gali ir turi pateikti visuomenei tiesos gaires, bet dauguma atvejų įtikinimas yra geresnis kelias nei prievarta. Ir tai skiria dešinę nuo kairės. Dešinieji diskutuoja, kairieji – represuoja.

Kairieji pradeda nuo bendrybės, kurią patys susikuria savo galvose. Dešinieji pradeda nuo atskirybės ir nuo jos palaipsniui eina link vis didesnių bendrybių. Nuo asmens – prie šeimos, draugijos, tautos, civilizacijos, galiausiai – žmonijos ir viso gyvojo pasaulio. Ne visi dešinieji pasiekia galutinį bendrybių tašką, kai kurie sustoja pusiaukelėje. Todėl sveiko mąstymo dešinysis turi išgirsti, ką teisingo sako kairė.

Vis dėlto pats dešinės principas – nuo atskiro eiti prie bendro – yra, mažų mažiausiai, blaivesnis už priešingą kairės principą. Tik sužinoję, kad Sokratas yra mirtingas, po to – kad Platonas ir Aristotelis taip pat yra mirtingi, galime eiti prie išvados, kad visi žmonės (tikėtina) yra mirtingi. Nes tai liudija visi mums žinomi pavyzdžiai. Pradėti nuo to, kad visi žmonės – mirtingi, todėl mirtingas ir Sokratas, yra spekuliacija.

Atimkime iš žmogaus jo tautiškumą, kultūrą, religiją, individualius pomėgius, gabumus, dorybes ir svajones – ir kas liks iš žmogaus apibrėžimo? Ko bus verta iš tokių statistinių individų sudėliota žmonija? Kairieji žmonių visuomenę traktuoja kaip mechanizmą, dešinieji – kaip organizmą. Kur kiekvienas organas yra gyvas ir jį praradus kenčia visas kūnas. Kairieji geriau suvokia fizinę tikrovę, dešinieji – dvasinę.

Kairysis Karlas Marksas dvasią subordinavo kūnui, dešinysis Edmundas Berkas – priešingai. Tauta yra ir fizinė, bet pirmiausiai – dvasinė bendruomenė, tuo ji skiriasi nuo rasės. Tai – dar viena priežastis, dėl ko tautininkui artimesnė dešinė nei kairė. Dvasinė, idėjinė tikrovė – sudėtingesnė nei geometrija. Dešinės ir kairės sąvokos nėra vienareikšmės. Bet tik ten, kur esame aš, tu, jis ar ji, galima kalbėti apie sąvoką: mes.

The post Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre appeared first on LAIKMETIS.

Lydonas, vadovavęs grupei, kurią daugelis laiko pankroko pradininkais, išsakė kaltinimus dabartinei Europos politinei vadovybei ir išsakė nuomonę apie „nuolaidžią" politiką, kurią vykdo save progresyviais vadinantys politikai.

Kalbėdamas Vokietijos laikraščiui „Die Welt", Lydonas, dar žinomas buvusiu sceniniu vardu Johnny Rotten, kaltino liberalų elitą, kad šis reguliuojamą migraciją prilygina rasizmui, ir aiškino, kad žmonės bijo pasisakyti prieš migrantus, nes gali būti pavadinti rasistais.

„Jie kviečia juodaodžius vakarienės, nes jie yra juodaodžiai, nes tai madinga, bet dažniausiai tai yra tik pataikavimas", - sakė Lydonas. „Jie pasisako už masinę imigraciją, kuriai nebeturėtų būti jokių taisyklių, nes tokios taisyklės prilyginamos rasizmui. Pabėgėlius jie įkurdina darbininkų klasės rajonuose, kur žmonės ir taip yra labai neturtingi, o tai savo ruožtu lemia dar didesnį nedarbą ir nusikalstamumą."

„Jei pasakysite ką nors prieš, būsite pavadintas rasistu. Bet aš nesu rasistas ir niekada juo nebūsiu. Politika naikina dirbančiųjų klasės vertybes, paremtas empatija, meile ir pagarba, o ne vagimu vieni iš kitų. Visos šios vertybės dabar nustumiamos į šalį madingo elitizmo naudai", - pridūrė jis.

Jie pasisako už masinę imigraciją, kuriai nebeturėtų būti jokių taisyklių, nes tokios taisyklės prilyginamos rasizmui.

Žmogus, kuris yra vienas iš „Sex Pistols" hito „Dieve, saugok karalienę" autorių, taip pat pažėrė kritikos Didžiosios Britanijos monarchijai, ypač karaliui Karoliui III, kurį pavadino „ne pačiu šviesiausiu žmonių šioje planetoje".

„Bijau, kad jis sukels chaosą, kai tik įsitrauks į pasaulio politiką", - sakė Lydonas vokiečių laikraščiui, kaltindamas monarchą, kad šis „desperatiškai bando pelnyti budulių palankumą".

Lydono politinės pažiūros įvairios ir sunkiai klasifikuojamos. Anksčiau jis yra išreiškęs savo neapykantą dogmoms, tvirtindamas, kad žmonės turėtų daugiau mąstyti patys ir nesivadovauti autoritetais ar socialinėmis tendencijomis.

2016 m. JAV prezidento rinkimuose palaikęs Hillary Clinton prieš Donaldą Trumpą, 2020 m. jis perėjo prie buvusio respublikonų prezidento, pasakodamas žurnalistams: „Aš būčiau kvailas, jei to nedaryčiau. Jis yra vienintelis protingas pasirinkimas dabar, kai atsirado Bidenas."

Buvęs pankroko lyderis taip pat palaikė „Brexit" judėjimą savo tėvynėje, tvirtindamas, kad darbininkų klasė pasakė savo nuomonę politikams. „Britams neturi diktuoti nežinomi žemyno gyventojai", - tuomet sakė jis.

The post „Sex Pistols" lyderis: pasaulis pernelyg pasuko į kairę appeared first on LAIKMETIS.

Vienas iš jų pažymėjo, kad pirmasis domino grandinėje, vedančioje prie Roe sprendimo panaikinimo, buvo tada, kai Sethas Myersas (Setas Majersas) 2011 m. Baltųjų rūmų korespondentų vakarienės metu išjuokė Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą) ir paskatino jį kandidatuoti į prezidentus.

Kitas pastebėjo, kad jei ne Anthony Weinerio (Entonio Veinerio) nešiojamajame kompiuteryje nebūtų aptikti Hillary Clinton (Hilari Klnton) elektroniniai laiškai, FTB direktorius Jamesas Comey (Džeimsas Komėjus) nebūtų paskelbęs tyrimo laiško, kuris padovanojo Trumpui pergalę svarbiausiose valstijose, o tai, žinoma, lėmė trijų Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie visi balsavo už Roe panaikinimą, pasirinkimą.

Krikščionys, žinoma, įžvelgia, kad visa tai paremta Dievo apvaizdos veikimu. Tačiau yra vienas šio keisto „Kortų namelio" aspektas, kurį žurnalistai, atlikdami Roe tyrimą, iš esmės ignoravo. Progresyviems kairiesiems vis radikaliau pasisakant abortų ir kitais socialiniais klausimais, į tuos, kurie laikomi grėsme vis labiau besiplečiančiai seksualinei revoliucijai, buvo negailestingai nusitaikyta. Tai sukėlė poliarizaciją ir susipriešinimą - ir keleto pagrindinių šios sagos politinių veikėjų radikalizaciją.

Pirmasis iš jų - senatorius Mitch McConnell (Mičas Makonelis), kuris nesulaukė deramo įvertinimo už Roe prieš Vaidą žlugimą (nors ir pasisakydamas už abortus, jis nepritaria vėlyviesiems abortams ir džiaugėsi šiuo sprendimu). M. McConnellis buvo jaunas senatorius iš Kentukio valstijos, kai Senato demokratai pradėjo žiaurų puolimą prieš prezidento R. Reagano pasiūlytą kandidatą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Robertą Borką. Borkas buvo labai gerbiamas teisininkas ir intelektualas konservatorių sluoksniuose, tačiau senatorius Tedas Kenedis (Ted Kennedy) liūdnai pagarsėjusioje tiradoje teigė, kad Borko atėjimas į Teismą gali paversti Jungtines Amerikos Valstijas pragaro šalimi:

„Roberto Borko Amerika - tai šalis, kurioje moterys neturėtų teisės į abortą abortus, juodaodžiai sėdėtų segreguotose vietose, nesąžininga policija galėtų laužti piliečių duris per naktinius reidus, moksleiviai negalėtų būti mokomi apie evoliuciją, rašytojai ir menininkai būtų cenzūruojami pagal valdžios užgaidas, o federalinių teismų durys būtų užtrenktos milijonams piliečių, kuriems teismai dažnai yra vienintelis asmens teisių, kurios yra mūsų demokratijos pagrindas, gynėjas.

Beprecedenčiu būdu politizavus paskyrimo procesą, Borko kandidatūra buvo atmesta, o jo vietą užėmė Anthony Kennedy. Kenedis balsavo už tai, kad būtų išsaugota byla Roe prieš Wade, ir buvo 2015 m. Obergefello nuomonės, primetusios tos pačios lyties asmenų santuokas visose 50 valstijų, autorius.

McConnellis išmoko savo pamoką. Jei demokratų prezidentas kada nors „pasiųs ką nors, kas mums nepatinka", kai respublikonai kontroliuos Senatą, - sakė jis po žiauraus elgesio su Borku, - respublikonai atsakys tuo pačiu. Jis gavo progą, o jo sprendimas beveik metus laikyti Antonino Scalia vietą laisvą - atimti iš B. Obamos galimybę užimti šią vietą ir užtikrinti, kad po D. Trumpo išrinkimo galiausiai bus patvirtintas Neilas Gorsuchas - yra vienas drąsiausių politinių žingsnių pastaruoju metu. Kai mirė Ruth Bader Ginsburg, McConnellis nedelsdamas paskambino Trumpui ir pasakė, kad, nepaisant įtempto grafiko, Trumpo kandidatas turi užimti laisvą vietą - taip ir buvo.

Tas pats pasakytina ir apie prezidentą Donaldą J. Trumpą. Yra rimtų priežasčių, kodėl vos vienas konservatyvus ar už gyvybę pasisakantis lyderis pradžioje palaikė jo kandidatūrą - tik susidūręs su aštriu pasirinkimu tarp Hillary Clinton ir LGBT remiančio milijardieriaus megalomano, D. Trumpas užsitarnavo kelių aukšto rango prieš abortus pasisakančių grupių (kurios, padedamos tokių sąjungininkų kaip Mike'as Pence'as, sėkmingai išsireikalavo įsipareigojimus dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir kitų darbotvarkės klausimų) palaikymą. Tačiau daugelis buvo įsitikinę, kad D. Trumpas mažai ką nuveiks judėjimui už gyvybę.

Žinoma, tam yra daug priežasčių (kai kurias iš jų esu išsamiai aprašęs anksčiau). Tačiau jau seniai įtariau, kad yra dar viena priežastis, kodėl Trumpas noriai priešinasi savo buvusiems draugams iš abortų šalininkų politinio spektro pusės. Kitą dieną po D. Trumpo inauguracijos 2017 m. sausį kaip reporteris dalyvavau Vašingtone vykusioje Moterų eisenoje. Tai buvo didžiausia minia, kokią kada nors mačiau - beveik 500 000 žmonių, gatvėse susibūrusių petys į petį. Įniršis, nukreiptas prieš D. Trumpą, buvo juntamas. Šimtai ženklų su užrašu „F*** Trump". Jūra kitų kreipėsi į jį įvairiais epitetais; viename iš jų, kaip bebūtų keista, buvo pavaizduota, kaip Trumpas smaugia triumfuojančią feministę. Kalbėtojai buvo įsiutę - Michaelas Moore'as, Scarlett Johansson ir Madonna, kuri fantazavo apie Baltųjų rūmų susprogdinimą.

Kitą dieną po liūdnai pagarsėjusių eitynių prisaikdintas prezidentas - žmogus, kuris garsėja tuo, kad kai jį užpuola, atsako dvigubai stipriau

Taip galvojau tada, taip galvoju ir dabar: ši eisena buvo viena didžiausių strateginių klaidų, kurias galėjo padaryti kairieji. Kitą dieną po liūdnai pagarsėjusių eitynių prisaikdintas prezidentas - žmogus, kuris garsėja tuo, kad kai jį užpuola, atsako dvigubai stipriau.

Galbūt, Donaldas Trumpas ir norėjo bendradarbiauti su Planuotos tėvystės organizacija ir feminisčių lyderėmis savo prezidentavimo laikotarpiu (jei slaptas Planuotos tėvystės organizacijos vadovės Cecile Richards ir Ivankos Trump susitikimas yra koks nors ženklas). Tačiau progresyvistės tiesioginiame televizijos eteryje užtrenkė šias duris ir paskelbė jam karą. Trampas tai stebėjo. Nepaisant jo ideologinio laisvumo, tapo aišku: abortų aktyvistai buvo jo priešai. Jie brangiai sumokėjo už klaidą.

Galiausiai labiausiai pagarsėjęs buvo bandymas nepaskirti Bretto Kavanaugh. Demokratai darė viską, kad sužlugdytų jo kandidatūrą. Jis buvo kaltinamas daugybe nusikaltimų - nuo seksualinės prievartos iki dalyvavimo grupiniame išprievartavime. Vėliau vienos iš jo kaltintojų advokatas sakė, kad visa tai buvo verta, nes kai „jis paims skalpelį prieš Roe v. Wade bylą, mes sužinosime, kas jis yra". Ašarojantis ir pasipiktinęs Kavanaugh gynė savo vardą, tačiau daugelį konservatorių radikalizavo klausymai ir tai, ką demokratai norėjo padaryti, kad apsaugotų abortus. Stebėjau kartu su keliais gyvybės gynėjais; dvi moterys verkė. Progresyvistai bandė sunaikinti Kavanaugh, ir tai beveik pavyko.

Jei prieš klausymus Brettas Kavanaugh buvo atsargus konservatorius, jo išbandymai jį radikalizavo kur kas labiau nei tie, kurie jį stebėjo - gindamasis jis atvirai užsiminė apie prieš jį nukreiptą šmeižto kampaniją.

Istorija yra sudėtingas dalykas ir, kaip jau minėjau anksčiau, ji vystosi Dievo apvaizdos fone. Tačiau nepaprastai įdomu, kad trys pagrindiniai veikėjai, prisidėję prie JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo nedviprasmiškai paskelbti, kad abortas Amerikoje nėra konstitucinė teisė, yra nuosaikus senatorius, nereligingas prezidentas, kuris dar visai neseniai visiškai pasisakė už abortus, ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas, kuriuo abejojo daugelis už gyvybę pasisakančių lyderių. Demokratams padvigubinus seksualinės revoliucijos ekstremistinius išpuolius, jie turėtų gerai apsvarstyti, kokios reakcijos sulauks. Įtariu, kad be leftistų pagalbos nebūtume sulaukę Roe v. Wade panaikinimo.

The post Kaip leftistai padėjo naikinti abortus Amerikoje? appeared first on LAIKMETIS.