Kaip skelbia Širvintų rajono savivaldybė, idėjos modelio konkursą laimėję skulptorius Liutauras Griežė ir menotyrininkė Laura Kešytė pasiūlė Širvintose sukurti „Skaitančios mergaitės“ skulptūrą, skirtą vaikiškajai J. Marcinkevičiaus kūrybos linijai.

Skulptūros atidengime dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, koncertuos choras „Ąžuoliukas“, renginį ves aktorė Ilona Balsytė.

„Nuoširdžiai tikiu, kad augančiai, bręstančiai jaunajai Lietuvos kartai yra labai svarbu pažinti, suvokti, suteikti vertybinį poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos dovanojamą pagrindą. Todėl drąsiai galiu pasakyti – įamžinti tautos poeto atminimą meniniu akcentu yra garbė bet kuriam dideliam ar mažam Lietuvos miestui. Neslėpsiu pasididžiavimo, kad Širvintose tai ir padarėme,“ – savivaldybės pranešime cituojama rajono merė Živilė Pinskuvienė.

Idėją mieste įamžinti J. Marcinkevičiaus atminimą Ž. Pinskuvienė iškėlė praėjusią vasarą po kilusių diskusijų dėl paminklo poetui Vilniuje.

Pernai Lietuvos rašytojų sąjunga ėmėsi iniciatyvos statyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardu pavadintame skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje, tačiau sumanymą temdė visuomenėje atsinaujinusi diskusija dėl poeto asmenybės, iškeliant aspektą dėl jo prisitaikymo prie sovietinės sistemos.

Iki metų pabaigos J. Marcinkevičiaus atminimui skirta skulptūra turėtų atsirasti ir Druskininkuose.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post Širvintose bus atidengta poetui J. Marcinkevičiui atminti skirta skulptūra appeared first on LAIKMETIS.

„Renkame lėšas toliau, vietą kaip ir turime išsirinkę, nusižiūrėję – rudenį ten atsodinome obelų sodą. Tai yra vieta Vilniuje, Karoliniškėse. Gavome leidimus iš savivaldybės sodui atsodinti ir tęsiame veiklą toliau“, – BNS sakė lėšų rinkimą organizuojančios viešosios įstaigos „Basos mamos“ atstovė, buvusi „valstietė“ Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Pasak jos, balandį planuojama kreiptis į sostinės savivaldybę, siekiant šį sodą pavadinti J. Marcinkevičiaus vardu bei jame įrengti paminklą.

„Pradėjome rinkti parašus, kad būtent sostinėje turėtų būti tas paminklas. Visoje Lietuvoje ieškome savanorių (parašams rinkti – BNS), tai čia šviežias toks procesas, kol kas turime gal apie 20 savanorių. (...) Mes tiesiog taip norime svariu pagrįsti, kodėl reikalingas tas paminklas“, – kalbėjo V. Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Jos teigimu, šiame sode galėtų vykti poezijos skaitymas, kultūriniai renginiai.

Gavę savivaldybės leidimą įrengti paminklą, visuomenininkai ketina skelbti konkursą.

„Lauksime tada skulptorių, architektų pasiūlymų ir leisime gal net visuomenei balsuoti ir išsirinkti“, – teigė V. Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Kaip BNS sakė Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė BNS teigė, kad komisija tokį kreipimąsi svarstytų.

„Jei Vilniaus Istorinės atminties komisija gautų prašymą vienu ar kitu formatu įamžinti J. Marcinkevičiaus atminimą, tai, žinoma, prašymą, kaip ir visus prašymus dėl įamžinimo iniciatyvų, svarstytume. Turbūt komisijoje turėtume įsivertinti ir tai, kiek ir kokių atminimo ženklų J. Marcinkevičiui Vilniaus mieste jau yra ir ar dar yra poreikis naujiems poeto atminimo įamžinimo formoms“, – sakė politikė.
 
Iniciatyvos Vilniuje statyti paminklą J. Marcinkevičiui buvo ėmusis ir Lietuvos rašytojų sąjunga, norėjusi paminklą pastatyti rašytojo vardo skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje.

Jos skelbtą konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ projektas „Trilogija“, tačiau visuomenėje tuomet atsinaujino diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės, iškeliant aspektą dėl jo prisitaikymo prie sovietinės sistemos.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tuomet tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo. Dėl leidimo turi apsispręsti savivaldybė taryba, tačiau šis klausimas svarstytas nebuvo.

Kaip BNS sakė Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, leidimas statyti paminklą tebėra įstrigęs savivaldybėje.

„Mes visus raštus savivaldybei dar pernai siuntėme, bet taip viskas ir stovi, dar jokio atsakymo negavome. Leidimo neturime“, – sakė ji.

Sostinės meras BNS teigė, kad jo pozicija dėl paminklo J. Marcinkevičiui poreikio nesikeičia.

„Viešos diskusijos parodė gana didelį visuomenės susiskaldymą, kas iš esmės neleidžia vienareikšmiai vertinti paminklo poreikio, todėl tolesnius vertinimus atliks Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija“, – sakė V. Benkunskas.

Savo ruožtu Seimas šią savaitę pradėjo svarstyti siūlymą 2030-uosius paskelbti J. Marcinkevičiaus metais. Tada bus minimos 100-osios rašytojo gimimo metinės.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post J. Marcinkevičiaus atminimo paminklui Vilniuje surinkta beveik 40 tūkst. eurų appeared first on LAIKMETIS.

Skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Lino Krūgelio projektas užėmė antrą vietą Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame konkurse.

Nors konkursas buvo skelbtas įamžinti poeto atminimą Vilniuje, Druskininkų savivaldybė jį pasirinko įrengti kurorte.

Kaip BNS informavo savivaldybės atstovė spaudai Diana Sinkevičiūtė-Griežė, skulptūros pasirinkimas aptartas su poeto dukra ir anūke, gautas Rašytojų sąjungos ir autorių sutikimas jį statyti Druskininkuose.

„Giminaitės pabrėžė, kad J. Marcinkevičių žavėjo gamta, ir šeima labiausiai norėtų matyti jo atminimą įamžintą ne sostuose, o simboliuose, tokiuose kaip knyga, paukštis, plunksna, medis“, – nurodė savivaldybės atstovė.

Ant lauko akmens nutūpusį giedantį paukštį planuojama pastatyti parke greta Kultūros ir kongresų rūmų. Paminklas viena ašimi bus sujungtas su šalia pasodintu ąžuoliuku ir iš trinkelių padarytu atvertos knygos lapų bei plunksnos motyvu.

Projekto autorių teigimu, giedančio paukščio vaizdinys – tai gyvybės ir vilties, meilės šiam pasauliui šauksmas.

„Metaforiška santūria forma siekiama atskleisti Justino Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos tikrumą, žemiškumą ir sakralumą. Didelis ir kuklus paukštis, nutūpęs ant paprasto lauko akmens, virš kasdienybės – tarsi atsiliepimas į tylų poeto prašymą: „Tegul tas paukštis vis dar gieda man...“, – nurodoma projekte.

Numatoma skulptūros sukūrimo ir įgyvendinimo vertė – 70 tūkst. eurų be pridėtinės vertės mokesčio. Tam bus panaudotos savivaldybės ir rėmėjų lėšos.

Lapkričio pabaigoje šiam sumanymui pritarė Druskininkų savivaldybės taryba.

„Kol kas aš teturiu dvi vietas, kur norisi sugrįžti – tėviškė ir Druskininkai“, – sanatorijos „Dainava“ knygoje yra įrašęs poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, akademikas J. Marcinkevičius.

Būdamas Druskininkuose 1968 metais per 12 dienų jis parašė istorinę dramą „Mindaugas“.

„Druskininkiečių bendruomenė pritaria ir palaiko idėją įamžinti poeto J. Marcinkevičiaus atminimą Druskininkuose“, – pabrėžė savivaldybės atstovė.

Skulptūrą tikimasi pastatyti kitų metų pabaigoje. 

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Lietuvos rašytojų sąjunga planavo jam sostinėje, rašytojo vardo skvere, pastatyti paminklą. Tačiau ši iniciatyva atnaujino diskusiją dėl poeto asmenybės.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos sovietmečiu parašytus kūrinius, skirtus valdančiajam režimui.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo mieste įamžinti J. Marcinkevičiaus atminimą, kol visuomenėje nebus sutarimo.

The post J. Marcinkevičiaus atminimui - giedančio paukščio skulptūra appeared first on LAIKMETIS.

„Siekdami suprasti, kokį norime matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 metų suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų, kiek tai įmanoma, skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes ir stiprintų santarvės jausmą, rengiame atvirą diskusiją“, – nurodoma pranešime.

Lietuvos rašytojų sąjunga ir ėmėsi iniciatyvos statyti paminklą J. Marcinkevičiui rašytojo vardo skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje. Konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“. Tačiau iniciatyvą temdo visuomenėje atsinaujinusi diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės, iškeliant aspektą dėl jo prisitaikymo prie sovietinės sistemos.

Diskusijose dalyvaus sąjungos pirmininkė Birutė Augustinienė, literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, menotyrininkė Laima Kreivytė, muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė, sostinės savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė, vitražų dailininkė, kultūros ir meno projektų vadovė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė, istorikas Valdemaras Klumbys, skulptorius profesorius Gediminas Karalius, architektas Gediminas Sakalis.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Kritiką J. Marcinkevičiaus atžvilgiu atmetė prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų

Kritiką J. Marcinkevičiaus atžvilgiu atmetė prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų, o diskusijos apie jo atminimą skaudina rašytojo artimuosius.

Siekį poetui statyti paminklą yra išsakiuosius kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.

Taip pat rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui, kuriam vieta dar neparinkta.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post Rengiama diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo appeared first on LAIKMETIS.

Pradėkime nuo pradžių. Ar Justino Marcinkevičiaus biografijoje yra elementų, kurie yra vertintini neigiamai? Taip. Ar tie elementai turėtų užkirsti kelią poeto atminimo įamžinimą paminklu? Ne.

Tikrai taip, poetas gūdžiame sovietmetyje ėjo pareigas, kurios galėtų būti prilygintos tam tikro lygio kolaboravimui su sovietiniu režimu. Taip, yra parašęs kūrinių, kurie buvo palankūs okupaciniam režimui. Taip, iš okupacinio režimo gavo kitiems žmonėms neprieinamų privilegijų, kuriomis naudojosi.

Būtent šiuos J. Marcinkevičiaus biografijos faktus pabrėžia įvairūs viešosios erdvės kalbėtojai, menkindami J. Marcinkevičių ir norėdami užkardyti paminklo jam pastatymą. Pakankamai įdomu, kad šie viešosios erdvės kalbėtojai, kurie visaip bando menkinti J. Marcinkevičių, yra daugiau ar mažiau asocijuojami su viena labai konkrečia valdančiąja partija.

Įvertinus tai, jau dabar įdomu man: ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui? Nes partijos patriarchas lygiai taip pat ėjo pareigas, kurių sovietiniais laikais be tam tikro lygio kolaboravimo su okupaciniu režimu eiti buvo sunkiai įmanoma.

ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui?

Patriarcho tėvui, jei neklystu, buvo paskirta valstybinė pensija, kuri buvo skiriama tik labai režimui nusipelniusiems asmenims. Pačiam patriarchui ne kartą buvo sudarytos sąlygos išvykti į užsienį pas brolį (į Australiją). Paprastiems gi piliečiams galimybė išvykti į užsienį buvo apribota iki teorinės galimybės išvykti į taip vadinamas „draugiško režimo šalis“, tokias kaip Lenkija, Čekoslovakija ar Bulgarija. Ir net toks išvykimas būdavo pakankamai sunkiai įmanomas. O jau galimybė išvykti į taip vadinamas „vakarų kapitalistines šalis“ būdavo suteikiama tik jau ypač labai nusipelniusiems.

Tačiau neturiu nei menkiausios abejonės, kad, kai ateis momentas svarstyti paminklo patriarchui statybą, lygiai tie patys viešosios erdvės kalbėtojai visą patriarcho biografiją iki Sąjūdžio užbrauks. Net neabejoju.

Tai dėl ko visas tas triukšmas dėl paminklo J. Marcinkevičiui statybos? Mano asmenine nuomone, žingsnis po žingsnio yra vykdomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijos „privatizavimas“. Visą nepriklausomybę suvedant į vieną asmenį, visus kitus eliminuojant ar sumenkinant. R. Ozolo atminimas jau beveik ištrintas ir užmirštas, nors Sąjūdžio steigime jo nuopelnai buvo daug didesni, nei patriarcho. Ozolas buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio iniciatorių, o patriarchas, jei neklystu, į Sąjūdį atėjo jau vėliau. Genzelio irgi niekas nebeatsimena. Kad Vytautas Radžvilas (dabartinis Nacionalinio susivienijimo pirmininkas) yra vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, aš ir pats tik prieš kelis metus tesužinojau. Na o dabar atėjo eilė sumenkinti Justino Marcinkevičiaus atminimą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą. 1996-2000 kadencijoje buvo priimtas įstatymas dėl prezidento socialinių garantijų patriarchui suteikimo. Aišku, po kelių metų Konstitucinis Teismas pripažino tokį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, nes patriarchas jokiu prezidentu nebuvo niekada išrinktas. Ok, Konstitucinis Teismas uždaro duris, tai „pagrindinė šalies partija“ lipa per langą ir paskelbia savo patriarchą „šalies vadovu“. O, kad šį kartą Konstitucinis Teismas tokio įstatymo nebepripažintų prieštaraujančiu Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą paskiria savo partietį. Taigi, viskas vedama į tai, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas. Ir atvirkščiai: patriarchas = Sąjūdžiui ir Nepriklausomybei.

Istorija yra toks mokslas, kurį rašo nugalėtojai. Įvykių amžininkams daug kas ilgainiui užsimiršta, o kartoms, gimusioms po įvykių, jie tegali būti žinomi iš istorijos vadovėlių ar kitų istorinių knygų. Jei istorijos vadovėliuose bei kitose knygose bus įtvirtinta formulė, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas, vadinasi, taip ir bus.

Grįžkime prie paminklo Justinui Marcinkevičiui. Mes ruošiamės įamžinti atminimą žmogaus, nusipelniusio Lietuvai. Ne kanonizuoti jį į šventuosius, bet įamžinti už nuopelnus. Ar tai, kad žmogus per gyvenimą yra padaręs ir neigiamų dalykų, nubraukia jo nuopelnus? Manau, kad gerą formulę yra pasiūlęs prof. Raimondas Kuodis: jei žmogus, kurio atminimą ruošiamės įamžinti, per gyvenimą padarė ir gerų, ir blogų dalykų, žiūrime, ar geri dalykai nusveria blogus. Sąjūdžio šauklys ir mūsų Konstitucijos priambulės autorius nusveria ankstesnius bandymus įsiteikti okupacinei valdžiai.

Be to, neigiamus dalykus reikėtų vertinti iš to meto, kai jie buvo padaryti, o ne iš šių laikų perspektyvos. Iš dabartinių perspektyvų vertinant, J. Marcinkevičiaus okupacinio laikotarpio biografija vertintina gal net labai neigiamai. O jei vertintumėme iš okupacinio laikotarpio perspektyvų bei tuo metu buvusių sąlygų? Norėjai, kad tavo kūrinius „praleistų” cenzūra bei juos publikuotų – teko žaisti pagal tokias taisykles, kurias nustatė okupacinė valdžia, tikintis, kad tokiu būdu pro cenzūrą pavyks „prastumti” ir tai, ką tu pats norėtum publikuoti, o ne tik tai, ką nori publikuoti cenzūra.

Tuo metu Marcinkevičiui alternatyva buvo arba iš viso nieko nerašyti, arba rašyti „į stalčių”. Mano nuomone, vis tiek geriau, kad rašė ir publikavo, kad ir darydamas tokius reveransus okupacinei valdžiai, nei kad būtų nerašęs ir nepublikavęs. Tuo labiau, kad J. Marcinkevičius į Lietuvos pusę perėjo dar labai anksti, kai dar niekas tikrai nebuvo aišku. Skirtingai nuo kokio nors J. Baltušio.

Lygiai tokios pačios taisyklės turėtų galioti ir patriarcho atminimo įamžinimui, kai tik ateis laikais. Taip, patriarchas irgi yra nusipelnęs paminklo, kada nors jis ir bus pastatytas. Bet patriarcho atminimo įamžinimas turėtų būti vykdomas pagal lygiai tokias pat taisykles, kaip ir J. Marcinkevičiaus ar R. Ozolo. O ne taip, kad patriarcho atminimo įamžinimas vyktų pagal vienokias taisykles, o kitų – jau pagal kitokias.

The post Dominykas Vanhara. Istorijos dėmės ir nerimstančios aistros appeared first on LAIKMETIS.

„Sunku įsivaizduoti Lietuvos atgimimą, visą Sąjūdį, visą tą pakilimą be Justino Marcinkevičiaus. Jis visą laiką yra su mumis, nežinau, ką galėčiau ir bepridurti. Iš tikrųjų, jo veiklą tyrinėja ir tyrinės istorikai, ir literatūrologai, tik norėtųsi, kad tos diskusijos būtų tokios oresnės, konstruktyvesnės, nereikia to drabstymosi purvais“, – Žinių radijui penktadienį sakė V. Blinkevičiūtė.

Anot jos, pats J. Marcinkevičius ragino „nereikia pykčio, pagiežos, keršto, melo“, o įamžinimo klausimas visada kelia daug diskusijų apie kokią asmenybę bebūtų kalbama. 

„Todėl aš visiškai neabejoju, kad Lietuvos žmonės, Lietuvos bendruomenė, anksčiau ar vėliau vis tik ras tą sutarimą, kaip, kur, kada, kokiu pavidalu tai padaryti, nes Justinas Marcinkevičius tikrai yra to vertas“, – teigė politikė. 

V. Blinkevičiūtės teigimu, šalis neturėtų bijoti įvertinti ir padėkoti žmonėms, kurie prisidėjo prie laisvės siekimo ir šalies atgimimo.

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį atmetė kritiką Lietuvos poetui J. Marcinkevičiui, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų, o kritiškos diskusijos apie jo atminimą skaudina rašytojo artimuosius.

Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post V. Blinkevičiūtė: sunku įsivaizduoti Lietuvos atgimimą be J. Marcinkevičiaus appeared first on LAIKMETIS.

Taip jis kalbėjo tęsiantis ginčams dėl to, ar reikėtų Vilniuje statyti J. Marcinkevičiui paminklą.

„J. Marcinkevičius sau pasistatė tokį paminklą, kad jau joks XXI amžiaus ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai yra turbūt didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje arba vienas iš garsiausių mūsų poetų, su kurio eiliuotu žodžiu ėjo ir į Sąjūdį žmonės, ir į laisvę ėjo žmonės“, – žurnalistams Šilalės rajone sakė šalies vadovas.

„Gaila, kad šioje situacijoje vėl tokiu negražiu būdu diskutuojame net ne tiek apie paminklą arba jo tikslingumą arba jo meninį vaizdą, bet apie patį J. Marcinkevičių“, – pridūrė jis.

Pasak G. Nausėdos, J. Marcinkevičiaus pavardė yra neišdildoma iš Lietuvos istorijos.

„Gaila, kad tokie dalykai skaudina jo artimuosius ir kiekvieną kartą mes savotiškai atliekame jų atžvilgiu savotišką žudymo aktą tokiomis diskusijomis“, – kalbėjo prezidentas.

Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post G. Nausėda: J. Marcinkevičiaus nuopelnų nepaneigs joks inkvizitorius appeared first on LAIKMETIS.

„Jeigu galim nestatyti, geriau nestatyti, aš vadovaujuosi tokiu noru, tokia taisykle ir kitų paminklų atvejais. Man atrodo, kad visi tie, kurie nori labai greit apstatyt Vilnių ar kitą miestą paminklais, savotiškai paima tas viešąsias erdves iš savo vaikų, tų kartų, kurios gyvens po jų, nes nori savo kartos akimis sudėlioti akcentus, kad jie liktų šimtams metų į priekį“, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė V. Mitalas.

Anot jo, kartais daug geriau yra „palaukti, pažiūrėt, kaip ta visa diskusija nusėda, o ne lėkti kaip išdegus akis ir savo vizijas, jausmus va dabar įprasminti betonu, bronza ar kitom medžiagom“.

Lietuvos rašytojų sąjungai siūlant pastatyti skulptūrą poetui J. Marcinkevičiui jo vardo skvere, Vilniaus meras Valdas Benkunskas antradienį paskelbė, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo šiam įamžinimui, kol visuomenėje nebus sutarimo.

„Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje nebus prieita vieningos nuomonės dėl šio paminklo reikalingumo“, – BNS antradienį perduotame komentare sakė meras.

Savo ruožtu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė tvirtina, kad organizacija  neatsisako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato įamžinimo minties, tačiau pripažįsta, kad daug faktorių lems, ar projektas bus įgyvendintas. 

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 metais skverui prie Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje suteikė J. Marcinkevičiaus vardą. Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post „Laisvietis" V. Mitalas apie paminklą J. Marcinkevičiui: jeigu galim nestatyti, geriau nestatyti appeared first on LAIKMETIS.

„Klausimo dėl paminklo J. Marcinkevičiui į tarybą neteiksime, kol visuomenėje nebus prieita vieningos nuomonės dėl šio paminklo reikalingumo“, – BNS antradienį perduotame komentare sakė meras.

Savo ruožtu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė tvirtina, kad organizacija neatsisako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato įamžinimo minties, tačiau pripažįsta, kad daug faktorių lems, ar projektas bus įgyvendintas. 

„Kol kas idėjos tikrai neatsisakom, bet ji kol kas ir yra idėjos lygmeny, nes projektas-laimėtojas dar nepatvirtintas Vilniaus miesto taryboje, taip pat nėra numatyta jokių terminų, kada šis projektas būtų įgyvendintas. Kur buvome, čia ir esame“, – antradienį BNS sakė V. Maksvytė.

Anot V. Benkunsko, Vilniuje nuo seno gyveno ir dirbo daug iškilių asmenybių, tačiau ne visiems jiems yra pastatyti atminimo ženklai. Tarp jų meras mini „jau išdiskutuotą“ Žydų gelbėtojų atminimo paminklą, kalbininko Jono Jablonskio memorialą.

„Tad šiems paminklams ir numatome skirti dėmesį prioriteto tvarka. Tuo tarpu, naujos idėjos turi būti gerai išdiskutuotos ir turėti platų visuomenės sutarimą jų atžvilgiu, prieš pradedant jas įgyvendinti. Tokios pozicijos laikysimės visų asmenybių ir įvykių įamžinimo atvejais“, – tvirtino meras.

Kai kuriems kūrybos sektoriaus atstovams, visuomenininkams viešoje erdvėje kritiškai įvertinus iniciatyvą J. Marcinkevičiaus įamžinimo, Rašytojų sąjungos atstovė pažymėjo, kad diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos atsinaujina nuolat, tik teigė apgailestaujanti dėl jos tendencingumo.

Rašytojų sąjungos atstovė pažymėjo, kad diskusija dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos atsinaujina nuolat, tik teigė apgailestaujanti dėl jos tendencingumo

Rašytojų sąjungos atstovė sakė, kad sovietmečiu kūrusių autorių ir jų kūrybos negalima vertinti be konteksto.

„Dėl diskusijos – puiku, kad ji vyksta, gal šiek tiek gaila, kad ta diskusija tendencinga ir nebe pirmą kartą būtent dėl J. Marcinkevičiaus laikas nuo laiko išnyra šita tema ir J. Marcinkevičiaus asmenybė sulaukia nevienareikšmių vertinimų. Kita vertus, rašytojų sąjungos pozicija tokia, kad J. Marcinkevičius yra vienas iš iškiliausių XX amžiaus poetų“, – kalbėjo V. Maksvytė.

Paminėdama žinomus autorius, tokius kaip Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Algimantą Baltakį, ji teigė, kad šie menininkai taip pat gyveno ir kūrė „tais laikais, kurie buvo sudėtingi“.

„Žvelgiant iš kultūrinės, istorinės perspektyvos, jų tiek biografijas, tiek kūrybą vertinant vienareikšmiškai, iškarpant tik tam tikrus faktus ar kūrybos elementus iš visos visumos nėra profesionalu“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos atstovė.

Ji taip pat teigė, kad kol kas iš viso nėra aišku, ar projektas bus įgyvendintas, nes jame dalyvauja daug pusių – tiek kūrinio autoriai, tiek poeto artimieji, tiek galimi mecenatai, nes valstybės finansavimo nėra numatyta, jo taip pat dar nepatvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tad projektas gali baigtis „bet kurioje vietoje“.

„Gali savivaldybė sakyti, kad netvirtinam, Rašytojų sąjunga sakyti, kad nebevykdome, gali artimieji sakyt, gali pasitraukti projekto kūrėjai, yra labai daug veiksnių, kurie arba nulems to projekto įgyvendinimą, arba jį sustabdys“, – pažymėjo Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 metais skverui prie Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje suteikė J. Marcinkevičiaus vardą. Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

The post Vilniaus meras: savivaldybė nespręs dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo, kol dėl to nesutars visuomenė appeared first on LAIKMETIS.

Esu politikoje jau 27 metus, todėl puikiai suprantu, kodėl ir kas bando sumenkinti Justino Marcinkevičiaus autoritetą lietuvių Tautos akyse. Pirmiausia reikia suprasti, kodėl tai vyksta dabar. Užaugo kelios kartos lietuvių, kurie tik iš dokumentinių filmų, knygų ar artimųjų pasakojimų gali sužinoti tiesą apie Sąjūdį, Atkuriamąjį Seimą ir tuos, kurie buvo Tautos nepriklausomybės šaukliais.

Tačiau, kiek mūsų šiandien žiūri dokumentinius filmus, skaito knygas ar klausia artimųjų apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą? Gyvenimas toks spartus, kad daugelis žmonių pasikliauja tuo, kas šnekama per televiziją, radiją, interneto portaluose. O šiuos informacinius šaltinius užvaldė prokoncervatoriška-liberali propaganda.

Taigi, Landsbergių klanui reikėjo kentėti kelis dešimtmečius, kad atsirastų pakankamai daug lietuvių, kurie vadovaujasi ne savo gyvenimo patirtimi, o propagandos pagalba formuojamais stereotipais. Verta priminti, jog prieš puolant Justiną Marcinkevičių, buvo priimtas sprendimas Vytautą Landsbergį pripažinti valstybės vadovu, kuriuo jis niekada nebuvo.

Vėlgi, tai žinome tie, kurie matėme, kas ir kaip elgėsi, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, todėl ir tie, kurie nori perrašyti Lietuvos istoriją, mūsų apgauti nebegali. Bet kaip vertinti Lietuvos istoriją tiems, kurie užaugo jau veikiami propagandos, teigiančios, jog nepriklausomybė yra konservatorių ir Vytauto Landsbergio nuopelnas, o visi kiti tėra „vatnikai“ ir „šunauja“?

Kiti, anot šios valdžios, turi būti palaidoti užmarštyje. Ne veltui konservatoriai Sausio 13-osios atminimui pasirinko neužmirštuolės simbolį, kuris pasaulyje yra Alzheimerio ligos simbolis – tam, kad viskas ir visi prisidėję prie Lietuvos nepriklausomybės būtų pamiršti, išskyrus Landsbergį.

Bet kaip vertinti Lietuvos istoriją tiems, kurie užaugo jau veikiami propagandos, teigiančios, jog nepriklausomybė yra konservatorių ir Vytauto Landsbergio nuopelnas?

Būtent tai, vienas pirmųjų pradėjo sakyti Justinas Marcinkevičius, kurio pasitraukimas iš politikos buvo protestas prieš prasidedantį Tautos supriešinimą. Jis teisingai pastebėjo, jog nėra „buvusių“ ar „absoliučių“ patriotų, nes ir tie, kurie bando pažeminti kitus, gyveno toje sovietinėje sistemoje, joje darė karjeras, gaudavo mokslinius laipsnius…

Daugelis nebedrįsta pasakyti, kad Vytautas Landsbergis tapo profesoriumi sovietinėje mokslo sistemoje, kurioje tokio mokslinio laipsnio nebuvo įmanoma gauti pilnai netarnaujant tai sistemai. O jis profesoriumi vadinamas iki šiol su pasididžiavimu!

Gal aš esu per jaunas, bet man nežinoma, kokiu būdu Vytautas Landsbergis kėlė Tautos nepriklausomybės dvasią prieš atsirandant Sąjūdžiui, bet aš pats mačiau, kaip anūko valstybės vadovu paskelbtas senelis stūmė iš politikos visus, kurie buvo tikrai garbingi lietuvių Tautos atstovai.

Tuos Lietuvai nusipelniusius žmones, kurie ilgiau buvo politikoje, konservatoriai sudorojo propagandos pagalba, o Justinas Marcinkevičius jų propagandai buvo neįkandamas riešutas, nes laiku pasitraukė iš politikos. Dabar laikas atėjo ir tiems, kurių buku melu nepaniekinsi.

Šiandieninė valdžia perrašo istoriją ir jų propaganda daro viską, kad tuo būtų patikėta. Šiandien niekinamas ne tik Justinas Marcinkevičius, bet ir lietuvių kalba, o viskas kas yra tautiška, patriotiška – keičiama narkotikais ir socialine lytimi. Paminklo Justinui Marcinkevičiui mūsų širdyse sunaikinti neįmanoma, kaip ir ištrinti jo rašytą preambulę Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

O po artėjančių Seimo rinkimų neturi likti tų, kurie bando sunaikinti Lietuvą ir tada mes visi pastatysime tikrus paminklus Justinui Marcinkevičiui, kad Tauta niekada nepamirštų, kas iš tiesų yra mūsų Tautos atgimimo dainiai.

The post Ramūnas Karbauskis. Justino Marcinkevičiaus iš mūsų širdžių jokia valdžia neatims appeared first on LAIKMETIS.