Siekiant atsakyti į pranešimo pavadinime iškeltą klausimą, pirmiausia, remdamasis keliais tuomet dar kardinolo Jozepho Ratzingerio straipsniais, bandysiu nusakyti mūsų gyvenamą kontekstą.

Šiandien išgyvename vilties deficito laikus. Šios problemos priežasčių nereikia ieškoti pernelyg toli. Visgi reikia konstatuoti, kad šią problem sąlygojo dirbtinė religijos ir technimos takoskyra, sudariusi naują kultą be Dievo. Tai yra, technikos, nacijos ir militarizmo kultą. Atrodo, kad religija, tarsi koks priešas, bus įveikta vien tik kaip praeities reliktas, o dirbtinę laimę atstos materialinis gerbūvis, nes visa, ką turime – tai tik vystymosi produktai: dvasiai – materijos, o morale – aplinkybių.

Todėl atrodo, kad pernelyg pažangi visuomenė gali puikiai išgyventi ir be dvasios, ir be vertybių. Arba jas pristatant vien tik kaip karalystės, bet ne amžinosiomis vertybėmis. Iš pažiūros atrodo patraukliai ir nereikalauja nei pastangų, nei jėgų: moralu viskas, kas moralu man. Vertybės ir morale turi priklausyti tik nuo manes ir mano interesų. Taip po truputį gęsta ateitis kaip Dievo dovana, užleisdama vietą jos pačios iliuzijai, pamažu, bet be galo pavojingai imančia disponuoti visais ir viskuo. Nyksta moralinių vertybių perduotos ribos, kartu su savimi nusinešdamos ir ištisą senojo žemyno sąmonę.

Pamažu, gal net patys to visiškai nesuvokdami, pradedame išgyventi laiką be šventybės, kada visas dėmesys vis dar skiriamas vien tik karalystei be Dievo, o neretai net ir dirbtinai pastatomai Dievo vieton, vien tik kalbant apie taiką, teisingumą, kultūrą, kaip noro – nenoro ar vien tik nuo geros valios priklausančius dalykus.

Pamažu, gal net patys to visiškai nesuvokdami, pradedame išgyventi laiką be šventybės.

Tačiau iš kur tada, klausia savo straipsnyje “Bažnyčia ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio” kardinolas Josephas Ratzingeris,  žinome, kas tarnauja taikai? Iš kur sužinome, kuo pasverti teisingumą ir kaip atskirti jo link vedantį kelią nuo klystkelio? Ir kaip įžiūrime, kada technika atitinka kūrinijos reikalavimus ir kada ji ją griauna? Tas, kuris mato, kaip pasaulyje su vertybių triada elgiamasi, negali sau nepripažinti, kad ji vis labiau darosi ideologijų žaidimų aikštele ir negali egzistuoti be jai iširti neleidžiančio būties, kūrinijos bei žmogaus atitikties mato.

Vertybės negali pamainyti tiesos, negali pamainyti Dievo, kurio atspindys jos yra ir be kurio šviesos jų kontūrai pasidaro neryškūs, o Dievo vietoje lieka skambūs žodžiai (ir vertybės), kuriais galima visaip piktnaudžiauti. Ir vbūtent tas kraštutinis mėginimas modeliuoti žmogiškuosius dalykus išvis be Dievo visada veda mus vis labiau prie bedugnės krašto, į visišką žmogaus atmetimą. 

Ar tai situacija be išeities? – klausimas, kuris jungia epochas ir kartu pateikia tasakymą į šiuolaikinio žmogaus priekaištą, kad Dievui yra lengva būti Dievu, nes Jis nežino Chabarovsko, Čiumos, Butyrkų, Vladimiro, Aušvico ir daugybės kitų anuometinių ir šiuolaikinių kančios adresų.

Tačiau pati istorijos patirtis mums kalbėte kalba ką kita. Kardinolas Josepfas Ratzingeris taikliai yra pasakęs, jog žemė tampa humaniška tik Dievo dėka, todėl visais laikais reikia žmonių, žvelgiančių tiesiai į Dievą, žmonių, besimokančių iš jo tikrojo žmogiškumo, žmonių, kurių protai apšviesti Dievo šviesos, o širdys atvertos Dievo, kad jų protai galėtų prabilti kitų protams, o širdys – atverti kitų širdis.

Ko reikia, kad ne tik identifikuotume krizę, bet ir ją išgyventume? Bažnyčia ne veltui mums pateikia kankinystę kaip pavyzdį ir kaip autentikšką vilties mokyklą. Vilties, neįkalinančios dabartyje, bet padedančios sugrįžti prie sielos, Senojo Žemyno sielos, tam, kad išliktume.

Mūsų Lietuva šioje užduotyje gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Turėjome daugybę kankinių, kurių pavyzdys visais laikais moko ne tik išgyventi, bet ir tikrąja tažodžio prasme gyventi. Tad kuo gali būti naudinga Adelė Dirsytė, kaip šiandienos Europos Vilties mokytoja, koks jos  mokymo metodas nepraradęs aktualumo? Kokia Adelės Dirsytės patirtis išgyvenant krizę, kančią?

Formuojanti pajautą, kad Dievas moka vaikščioti tyliai bei mažais žingsneliais. “Mes taip buvom pasiilgusios gamtos spalvingumo.Pirmiau taip ilgai spoksodavau pro langą į kasdien kitokius saulėleidžius ir besprogstantį svyruoklį beržą, kuris kasdien keitėsi ir pagaliau visai sužaliavo.Tada mes palikome anuos namus ir anuos pamiltus vaizdus.Dabar mes daug matome. Vaikščiojame po kiemą, kartais nešiopopjame akmenukus, kartais plytas, kartais su kastuvu paknaisiuojam žemę.Koks malonu žemės kvapas!”(1947.VI.26) “Tundrų Lietuvoj viską išgyvenu: ir Verbų sekmadienio garbę - tarp daugybės – tyrus ir iš negaliomų dalykų pasidaro tikrovė” (1948.VI.8)

Ryšys su Tėvyne, tradicijomis, žmogaus ir kančios santykio išgyvenimas, valios formacija.  „Šį brangų Dievo Motinos mėnesį stengiuos jungtis maldomis su tėvyne. Tam reikalui turėjau simpatingų moterų grupelę. Jos liko kitame barake. Dabar dar nežinau, kaip ųio mėnesio tradiciją baigsiu. <...> Šiandien mane domina sielų originalumas“ (1948.VI.21).

Išgyvenimų įprasminimas.“Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau“ (1949.III.20).

Mokanti meilės. „Lucyte, dažnai būnu aš net labai laiminga, ypač kai galiu jaunuolėms padėti. Jos mane savo mama vadina, man padeda, patarnauja.Tiesiog retai būnu viena. <...> Aš rašau moterima laiškus, aiškinuos su mergaitėmis įvairius klausimus, daug kalbame apie gražiąją meilę, mokomės jos. Meilės išmokti – didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra, kaip meilė.Labai mažai supratimo apie tuos dalykus turėjau be šių sąlygų. Skaičiau, žavėjaus gražiais posaskiais, bet beveik piršto nepajudindavau, o reikia darbų, darbų, tik darbų.Neik mano pėdomis. Aš daug kur klydau. Kraštas laukia ne svajonių, bert darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingu nepadarysi.  Be didelių pastangų meilės neišmoksi“ (1950.XI.22).

Pažinti žmogaus vidų, gebėti ieškoti kartu, įsigyvenant į Viešpaties valią. Viltis gimsta priimant viską kaip dovaną. „Aš esu labai ir labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur padeda man. Sieloj visiška giedra“ (1952.VIII.7).

Atsakomybė už rytojų. “Kai aš žiūriu į savas jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytis, kad sužinoti, man graudu darosi, kad kai kas ir pavalgęs, negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu, šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą“ (1953.I.1) (Plg. Dirsytė A. Jūs manieji. Kaunas. Atmintis. 2000).

Koks Adelės Dirsytės vilties mokymo metodas? Jį galima apibūdinti vienu žodžiu: bendrakeleivystė. Būtent Adelė ne tik mūsų Europą, bet ir Bažnyčią moko konkretaus sinodiškumo: net ir kalėjimo, lagerio sienose turi būti įmūryta Evangelija, o bendrystė su Viešpačiu atsiskleisti per gamtos grožį, troškimą nesxtovėti vietoje, ugdytis, šviestis, bendrauti.

Taigi, visokeriopas dialogas, net ir su eschatologine perspektyva yra pukiki priemone vilčiai. Jį siūlo žmonijai Jėzus. Jį primena Adelė Dirsytė, pati asmeniškai nepabijojusi apsigobti kančios apsiaustu, kad vis labiau parodytų tiek kartu kalėjusioms, tiek ir šiandienei žmonijai vilties veidą.

The post Kun. dr. Nerijus Pipiras. Mokyti Europą vilties. Kuo aktualus Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės pavyzdys? appeared first on LAIKMETIS.

Per pirmadienio, spalio 23 d., generalinę kongregaciją Sinodo tėvai ir motinos klausėsi australo teologo kun. Ormondo Rusho paskaitos. Į juos taip pat kreipėsi jau ne kartą pastarosiomis dienomis kalbėję italė benediktinė sesuo Maria Ignazia Angelini ir britas dominikonas Timothy Radcliffe’as, kurie, beje, vadovavo Sinodo asamblėjos narių rekolekcijoms spalio pradžioje.

Poliarizacija – tai ne Sinodo kelias

Po kelių dienų prasidės vienuolika mėnesių truksianti pertrauka tarp dviejų šios Sinodo asamblėjos dalių. Tačiau tai nebus tuščias laukimo laikotarpis, pirmadienį Sinodo tėvams ir motinomis kalbėjo tėvas T. Radcliffe’as. Pasak jo, tai bus pats vaisingiausias Sinodo laikotarpis – dygimo metas. Nes juk Jėzus sako, kad Dievo karalystė yra panaši į žmogų, kuris beria sėklą į žemę, ir sėkla dygsta ir auga pačiam sėjėjui nežinant kaip.

Šie vienuolika mėnesių bus aktyvus laukimo metas, tarsi nėštumas, kalbėjo dominikonas, primindamas Simone Weil pastebėjimą, kad brangiausias dovanas gauname ne jų ieškodami, bet jų laukdami. Toks požiūris eina prieš dabartinės kultūros srovę. Mūsų laikų pasaulio kultūra dažnai yra poliarizuota, agresyvi, niekina kitų nuomonę.

Girdime šaukiant: kieno pusėje esi?! Pasak tėvo T. Radcliffe’o, galbūt ir Sinodo dalyvių žmonės klaus, ar jie gynė jų pozicijas, ar priešinosi tam, kas, pasak jų, nepriimtina. Reikia daug melstis, kad atsispirtume pagundai pasiduoti tokiam mąstymo būdui, nes tokia poliarizacija – tai ne Sinodo kelias. Sinodinis procesas yra organiškas ir ekologiškas, o ne konkurencinis. Sinodo kelias labiau primena ne mūšio laimėjimą, bet medžio sodinimą.

Dieviškasis apreiškimas apsibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje.

Dėl to, pabrėžė kalbėtojas, labai svarbu išlaikyti atvirus protus ir širdis per pastarąsias savaites išgristoms mintims ir jas išsakiusiems asamblėjoje dalyvavusiems žmonėms, būti jautriems išsakytoms viltims ir baimėms. Jei tų žmonių žodžiai dygs ir augs mūsų gyvenime, o mūsų žodžiai – jų gyvenime, sulauksime gausus derliaus, Bažnyčia atsinaujins.

Sinodas yra dialogas su Dievu

Australų teologas kun. Ormondas Rushas pastebėjo, kad per pastarąsias tris savaites sinodo posėdžių salėje kelti klausimai labai dažnai buvo susijęs su tradicijos sąvoka. Tai tas pats klausimas, kuris buvo ir vienas pagrindinių Vatikano II susirinkimo diskusijų klausimų.

Pasak teologo, iš esmės tai klausimas, ar turėjo Bažnyčioje toliau galioti vadinamasis antimodernizmas – tai yra išskirtinumo, gynimosi ir kitų smerkimo pozicija, kone neurotiškai neigianti kiekvieną naujovę. O gal reikėjo, kad Bažnyčia, imdamasi visų būtinų atsargumo priemonių tikėjimui apsaugoti, atverstų naują puslapį ir grįžtų prie savo šaknų, pozityviai žiūrėtų į artimą ir į šiandieninį pasaulį?

Vatikano II susirinkimo dalyvavęs Josephas Ratzingeris, vėliau apžvelgdamas vykusias diskusijas rašė, kad įtampos priežastis buvo du požiūriai į tradiciją. Jis juos vadino statiškuoju tradicijos supratimu ir dinamiškuoju supratimu. Pirmasis yra legalistinis, įsakomasis ir atsietas nuo istorijos (t. y. galiojantis visais laikais ir visose vietose); antrasis – personalistinis, sakramentinis ir įsišaknijęs istorijoje.

Pirmasis yra linkęs sutelkti dėmesį į praeitį, antrasis – matyti praeitį, įgyvendintą dabartyje, bet atvirą ateičiai. Tam apibūdinti Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum panaudotas „gyvosios tradicijos“ terminas. Šiame Susirinkimo dokumente pabrėžiama, kad Apreiškimas yra ne tik tiesos apie Dievą ir žmogaus gyvenimą perteikimas, bet pirmiausia yra Dievo meilės perteikimas, susitikimas su Dievu Tėvu Kristuje per Šventąją Dvasią.

Dieviškasis apreiškimas apsibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje. Dievo pasiūlymas užmegzti su juo santykį tebėra gyva tikrovė čia ir dabar. Tai nereiškia, kad galimas naujas apreiškimas, tačiau Dievas ir toliau bendrauja su žmonėmis ir nepaliaujamai veda žmoniją link naujų suvokimų, naujų klausimų ir naujų įžvalgų įvairiose kultūrose ir vietose, kai tuo metu Bažnyčia pasaulyje žygiuoja per laiką į ateitį, į galutinį tikslą.

Dieviškasis apreiškimas apsibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje.

Todėl, pasak Josepho Ratzingerio, Susirinkimo konstitucija Dei Verbum mums pateikia tokį apreiškimo supratimą, kuris iš esmės suvokiamas kaip dialogas. Sinodo tėvams ir motinoms kalbėjęs australas teologas kun. Ormondas Rushas pridūrė, kad šis aspektas itin svarbus norint suprasti sinodiškumą ir patį šio sinodo tikslą. Šis sinodas būtent ir yra dialogas su Dievu, sakė teologas.

Įžvalgiu žvilgsniu stebėdami laiko ženklus turime suprasti, ką Dievas mums nori pasakyti dabartiniais laikais; į ką turime atkreipti dėmesį, stengdamiesi Jėzaus akimis žiūrėti į tikrovę. Tačiau Dievas mus taip pat ragina būti budrius, kad nepatektume į spąstus: reikia saugotis pavojaus įsitvirtinti tik praeityje arba tik dabartyje, netrokštant dieviškosios tiesos pilnatvės, į kurią Tiesos Dvasia veda Bažnyčią.

Teologas linkėjo, kad šio sinodo dalyviai, kaip dalyvavusieji Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje aprašytame pirmajame Jeruzalės susirinkime, galėtų tarti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“

The post Sinodo dalyviams kalbėjo teologai appeared first on LAIKMETIS.

Kardinolas yra Vyskupų sinodo generalinis sekretorius ir šiuo metu vykstančio Katalikų Bažnyčios Sinodo pagrindinis organizatorius.

Maltos kardinolas palygino Josephą Ratzingerį - būsimąjį popiežių Benediktą XVI - su klounu iš garsaus filosofo Kierkegaardo pasakojimo: kai klounas bandė skelbti aliarmą, kad cirke kilo pavojingas gaisras, kuris gresia miestui, jei nebus užgesintas, miestiečiai nežiūrėjo į klouną rimtai, bet juokėsi iš to, kas, jų manymu, buvo tik jo bandymas prisivilioti juos į cirką.

Kardinolas atkreipė dėmesį, kad profesorius Josephas Ratzingeris, kaip tada buvo vadinamas jaunas teologas, 1968 m. savo knygą „Krikščionybės įvadas" pradėjo ta pačia istorija, lygindamas to meto krikščionių tikinčiųjų patirtį su nesuprasto klouno patirtimi.

„Nors Ratzingeris niekada to aiškiai nepasakė, aš įžvelgiu tapatybę ar bent jau panašumą, iš tiesų, tarp istorijos apie klouną ir asmeninės Bavarijos teologo popiežiaus istorijos", - sakė kardinolas.

Ratzingeris ir jo šeima nebuvo suprasti, kai priešinosi nacistinei Vokietijai, sakė kardinolas. Teologas Ratzingeris taip pat nebuvo suprastas, kai laikotarpiu po Vatikano II susirinkimo kėlė klausimą, ar tam tikros siūlomos reformos yra naudingos Bažnyčiai, ir dėl to prarado tam tikrus draugus bei poziciją.

Kardinolas Ratzingeris buvo nesuprastas ir Romoje, kur, būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, turėjo griežto ir nelankstaus žmogaus reputaciją.

„Ratzingerio nesuprato net tada, kai jis atsistatydino [iš popiežiaus pareigų], - tęsė kardinolas. - Jo figūra ir atminimas kartais naudojami ir politizuojami siekiant sukurti priešpriešą tarp popiežių Benedikto ir Pranciškaus."

„Šie keli pavyzdžiai aiškiai parodo, kaip nesupratimas buvo nuolatinis šio žmogaus gyvenimo ir misijos veiksnys", - sakė jis.

Taigi Ratzingeris turėjo du pasirinkimus prieš save, sakė Maltos kardinolas: arba toliau ieškoti tiesos, t. y. paties Jėzaus Kristaus, rizikuodamas likti nesuprastas šiuolaikinio pasaulio; arba eiti į kompromisą su tiesa ir nebebūti matomas kaip klounas Kierkegaardo istorijoje.

„Ratzingeriui atsakymas buvo akivaizdus. Jis niekada nenorėjo eiti į kompromisą su tiesa, nustoti ieškoti jos, kad ir kiek tai kainuotų", - pabrėžė M. Grechas.

Ieškodamas tiesos Benediktas XVI ieškojo ne filosofinių sąvokų, bet Jėzaus Kristaus, sakė Maltos kardinolas.

„Būtent meilė toiam Dievui, susitikimas su Jėzumi vadovavo visam jo gyvenimui, - sakė jis. - Iš tiesų, kaip jis sakydavo, „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį (Deus caritas est, 1). Šis Asmuo yra Jėzus Kristus."

The post Kardinolas M. Grechas: Benediktas XVI visą savo gyvenimą buvo nesuprastas appeared first on LAIKMETIS.