Monikute! (Atsiprašau visų, kad taip kreipiuosi į laidojamą ses. Moniką, bet juk visi ją taip vadino, nors didis laisvės kovotojas monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašė, kad ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys.) Prisipažinsiu, man šiandien liūdna, labai liūdna, Monikute. Ne dėl Tavo mirties. Tu, tiek kovojusi, vargusi, nusipelnei tokios ramios mirties – tokio ramaus išėjimo iš šios ašarų pakalnės į Dievo prieglobstį. Dar daugiau, Tu nusipelnei, kad Tavo laidotuvių pamaldos vyktų Bazilikoje – šventoje vietoje, kur įvyko daugybė stebuklų. Viso to – ir gražios mirties, ir gražių laidotuvių – Tu nusipelnei.

Man liūdna, kad nebelieka ir, galima sakyt, nebeliko tų, kas matė, kaip laisvą Lietuvą griovė okupacijos, matė partizanų kraują ir visas kovas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę. Pamažu, pamažu išeina senoji karta, kovojusi už žmogaus teises ir tikėjimą, karta, kuri ištvėrė prievartą ir tikėjimo persekiojimą.

Ir Tu, Monikute, esi iš tos kartos, kuri kartu su šventuoju apaštalu Pauliumi vis šaukė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar kalavijas?“ (Rom 8, 35). Ne, nebuvo jėgos, kuri įveiktų Jus. Nes Jūs tvirtai ištarėte su šventuoju Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8, 31).

O vargo visada buvo. Ir eiti reikėjo ne ten, kur norėjosi, bet ten, kur Dievas šaukia. Mes visi įpratome sakyti, kad Monikutė – šeimininkė, nors ji pati iš to truputį šaipėsi. Ji prisimena, kaip kunigas Petras Našlėnas, sužinojęs ją tapus šeimininke, gerokai nusistebėjo. Atseit, Monikutė mokanti tik arbatą išvirti. Ir ji pati atsiliepia, kad teisingai kunigas sakęs: „Šeimininkauti nemokėjau ir labai nemėgau. Na, bet visko išmokstama. Labiausiai reikia eiti ten, kur, kaip man atrodė, yra sunkiausia. Tad ir nežinodama ir nemokėdama ryžtingai ėjau. Nors kažkada, dar jaunystėje, kai mane prašė eiti šeimininkauti pas kunigą negražiai atkirtau: „nemėgstu kunigų“. O kai generalinė vyresnioji 1976 metais išsiuntė mane dirbti pas Svarinską – net pusgarsiai bambėdavau, kad nuėjus ten dirbti šviesių dienų nematysiu. Na, bet Dievo malonei veikiant praėjo toks bambėjimas.“

O pats monsinjoras Alfonsas patvirtina: „Nuo 1976 metų Viduklėje ji (Monikutė) man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais. Mane aplankyti į lagerį važiavo net du kartus.“

Vieno dalyko negalima pamiršti, privalu tai atsiminti. Monikutė kartu su kitais rašė komunistiniam saugumui: „Mes, žemiau pasirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską“. O Svarinskui tada Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet nieko negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“.

Monikutė nuolat meldėsi už kalinius. Ne tik meldėsi, bet ir važiavo jų lankyti. Daug metų rašė sąžinės kaliniams padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus, siuntė jiems maistą, drabužius. Jie net vadino ją „Kalinių Motina“. O kai iš kalėjimo buvo paleistas Petras Paulaitis, nuvykusi į Kretingą ilgai ilgai jį slaugė.

Ko gero, visiems šių laidotuvių dalyviams teko lankytis Vilniuje, monsinjoro Alfonso Svarinsko bute (Odminių g. 10-2). Juk Monikutė, esant jam gyvam, visus vis kvietė ten apsilankyti. Ji, kaip ir pats Svarinskas, garsiai svajojo, kad tas butas visiems laikams būtų jaunimo ir visų Lietuvą mylinčių susibūrimo vieta. Ir liūdėjo, labai liūdėjo, kad taip neįvyko... (Mons. A. Svarinsko atsiminimai. Nepataisomasis II dalis, p. 251–256)

Na, bet pranašas Izaijas šiandien mus guodžia: „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 8). Ir tarsi girdžiu Monikutės pritarimą to paties pranašo Izaijo žodžiais: Toks yra mūsų Viešpats! „Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! [...] Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 9). Ir pats Jėzus meldėsi pakėlęs akis į dangų: „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę“ (Jn 17, 24). Amen.

The post Vyskupas Jonas Kauneckas. Monikute! appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs vysk. S. Bužauskas pamaldų įžangoje ne tik parapijiečiams, bet ir iš įvairių Lietuvos vietų susirinkusiems svečiams bei per „Marijos radiją“ transliaciją sekusiems klausytojams sakė, kad šį Dievo Žodžio sekmadienį, tą dieną, kai jis prieš 42 metus buvo areštuotas, minime mons. A. Svarinsko 100 metų jubiliejų ir tikriausiai jis iš dangaus džiaugiasi tokiu gausiu būriu žmonių, tarp kurių yra daug jaunimo, nes jo didžiausias troškimas buvo, kad jaunimas lankytų bažnyčią, melstųsi į Dievą, kad Jis padėtų įveikti visas negandas.

„Pradėdami šias šv. Mišias dėkokime Dievui už monsinjorą Alfonsą. Jis dažnai sovietmetyje pradėdamas pamokslus, žinodamas, kad jo atėję klausytis ne tik tikintys žmonės, pasiilgę tiesos, bet ir norintieji jį sumenkinti, tie, kuriuos atsiųsdavo tam tikros tarnybos, pirmiausiai liepdavo įsijungti magnetofonus, ir sakydavo: „Galite įrašinėti!“ Per tą laiką, kai jis čia dirbo 1976–1983 metais, kunigas buvo karštas ir uolus Evangelijos skelbėjas, mylėjo Dievą ir Bažnyčią, norėjo, kad žmonės lankytų bažnyčią ir būtų sąmoningi katalikai. Jis žodžiais ir savo pavyzdžiu sekė Viešpatį“. Šv. Mišių homilijoje vysk. S. Bužauskas kalbėjo apie Dievo Žodžio svarbą. Tikriausiai retas katalikas neturi Šventojo Rašto. Bet ar tie, kurie jį turime, skaitome?

Pasak vyskupo, gaila, kad dažnai Šventąjį Raštą skaitome kaip bet kurią kitą knygą ir vertiname pagal tuos pačius kriterijus. Šventąjį Raštą skaitome be maldos ir atvirumo Dievo asmeniui, iš tiesų turėtume skaityti ne širdimi ar tikėjimu, o protu. Norime tą knygą tuoj pat suprasti, o jei kažko nesuprantame ar kas nors nepatinka, numetame į šalį. Į Dievo asmenį turime žiūrėti su didele pagarba, meile, nuolankumu, atvirumu, supratimu, kad tos knygos tekstai skirtingose situacijose gali padėti labai įvairiai. Ta knyga parašyta tam, kad Bažnyčios nariai būtų tikėjimo bendruomenė, o šių laikų žmogus galėtų tinkamai pasirinkti, nes Viešpats per savo žodį mus stiprina. Pasak vysk. S. Bužausko, Šventasis Raštas parašytas tam, kad būtų įgyvendinti 4 tikslai.

Pirmasis – kad būtų atskleista tiesa apie Dievą ir žmogų. Per Šventąjį Raštą suprantame, koks yra Dievas ir koks yra žmogus, sukurtas pagal Jo paveikslą. Antrasis tikslas – Šventasis Raštas parašytas tam, kad stiprintų žmogų gyvenimo kelionėje. Mes suprantame amžinojo žodžio, kuris stiprina, paguodžia, suteikia ramybę, svarbą. Juk dažnai skaitydami Šventąjį Raštą jame visa tai randame. Juk ir monsinjoras Alfonsas bei jo lagerio bendražygiai sakė, kad ten per visokias užtvaras atėjęs Dievo žodis buvo kaip vaistas ir maistas, teikė dvasinę stiprybę.

Trečiasis Šventojo Rašto tikslas – amžinojo gyvenimo viltis. Tai maistas, duodamas čia ir dabar, kad prisimintume, jog esame kelionėje, o jos tikslas – amžinas gyvenimas, kad gyvendami žemėje ruoštumėmės gyvenimui dangaus karalystėje. Vyskupas sakė, kad ketvirtasis Šventojo Rašto tikslas – džiaugsmas, kad nesu vienas šiame pasaulyje, kad priklausau bendruomenei, kuri skaito Dievo žodį, keliauja į tiesą ir žino, kad Viešpats yra su mumis.

Taigi Dievo Žodį svarbu skaityti, o ne tik laikyti knygų lentynoje. Vyskupas ragino Šventąjį Raštą skaityti po truputį, bet kiekvieną dieną. Nereikia perskaityti visą iškart ir padėti, o verčiau kaip valgant kasdienį maistą nepersivalgyti. Ir skaitymo būdą galime pasirinkti įvairų.

„Turėkime kantrybės ir išminties, stenkimės, kad Dievo Žodžio skaitymą visada lydėtų malda, atvirumas Dievo asmeniui, kuris tą knygą parašyti įkvėpė ir kurio malone ta knyga – Šventasis Raštas – buvo išversta į lietuvių kalbą, pasiekė mūsų Tėvynę Lietuvą ir per ją mes galime pagilinti savo tikėjimą“, –  ragino vysk. S. Bužauskas. Vyskupas sakė, kad monsinjoras Alfonsas ir čia, Viduklėje, esant įvairioms aplinkybėms, aiškino Dievo žodį, kad žmonės jį suprastų ir atpažintų tiesą. Tiesa ir laisvė buvo bene svarbiausi dalykai, kuriuos savo pamoksluose pabrėždavo monsinjoras Alfonsas. Pasak vyskupo, kalbant apie monsinjorą Alfonsą bene svarbiausias jį apibūdinantis žodi būtų kovoti. Jis dažnai šį žodį sakydavo kviesdamas į kovą, nors daug kas tam žodžiui nepritardavo, klausdamas: „Apie kokią kovą, kunige, kalbi? Kodėl kvieti kovoti, kai reikia kviesti mylėti ir tarnauti?“ „Daug kam šis kunigas buvo per kietas riešutas, per griežtas, per sunkus, per didelis, todėl daug kas jo nesugebėjo suprasti. Bet visiems jis išliko nepatogus kaip pranašas, kaip šauklys, kaip ženklas ar priekaištas, – homilijoje sakė vysk. S. Bužauskas. – Priekaištas Bažnyčiai, kunigams, vyskupams, tikintiesiems, jaunimui, sovietų valdžiai, kagėbistams ir laisvai Lietuvai, kad mes pamirštame kovoti. Juk yra įvairių kovos būdų. Šventajame Rašte irgi yra žodis kovoti. Čia raginama kovoti pirmiausiai su nuodėme“. „Jei Lietuvoje būtų laikomasi Dešimties Dievo įsakymų, patirtume dangaus karalystę“, – sakydavo monsinjoras.

Vyskupas ragino pasvarstyti apie tai, su kokiomis kovomis mes susiduriame. Juk priešiškos jėgos skatina nepaisyti Dievo Žodžio, negyventi kaip moko Kristus, nebūti Jam ištikimiems, vilioja įvairiomis pagundomis, patogumais, noru visiems įtikti ir atrodyti maloniems, bet tokiu būdu nutolstant nuo Kristaus. Kaip sakydavo monsinjoras Alfonsas, turime kovoti už teisingumą ten, kur esu, kad nebūtų skriaudžiamas silpnasis, paniekinami Dievo įsakymai. Jei kam nepatinka žodis kovoti, tai tebūnie kitas žodis, pavyzdžiui, atsispirti vilionėms, kurias siūlo šių dienų pasaulis. Branginkime laisvę, ginkime ją nuo pavojų, darykime teisingus pasirinkimus, galvokime, kokios bus jų pasekmės. Mylėkime gimtąjį kraštą ir Dievo mums duotą žemę. Tai Šventojo Rašto mintis, kurią mėgdavo kartoti mons. A. Svarinskas.

Pasak vysk. S. Bužausko, monsinjoras Alfonsas buvo pasaulyje labiausiai žinomas Lietuvos mylėtojas, būtent dėl jo išlaisvinimo iš lagerio kalbėjosi aukščiausieji valstybių pareigūnai. Jis buvo labiausiai minimas ir gerbiamas kaip tiek daug kentėjęs ir aukojęsis dėl Lietuvos ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II. „Šiandien atrodytų keista, kad jis buvo kaltintas dėl to, kad myli Lietuvą, kad platina „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, priklauso Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, – sakė vysk. S. Bužauskas, – Monsinjoras žinojo, ką reiškia gyventi vergystėje, būti nelaisvam. Jis kviečia mus stiprintis Viešpačiu bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir tikėjimo žinią perduoti kitiems.

Tegul monsinjoro Svarinsko gyvenimo pamokos, radikalus pavyzdys kviečia mus atsikratyti abejingumo Dievui, Tėvynei Lietuvai, kad mūsų valstybėje būtų daugiau laisvės ir teisingumo. Viešpatie, ačiū Tau už monsinjorą Alfonsą ir jo bendražygius, kurie mums yra ne tik istorinės asmenybės, bet ir priminimas, kad ir mes pagal savo pašaukimą kažką paliktume Tėvynei Lietuvai, kad pasaulyje būtų daugiau tiesos, šviesos, laisvės ir meilės“, – baigė homiliją vyskupas. Šv. Mišių pabaigoje jis visus kvietė sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ prašant pašaukimų, kad ir šiais laikais nepristigtume kunigų.

Šv. Mišiose giedojo parapijos choras (vadovas Rolandas Žakys), vargonais grojo Jurgita Urbutytė-Underienė. Šv. Mišių pabaigoje visi sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir „Marija, Marija“.

Po šv. Mišių visiems susirinkusiems paminėti mons. A. Svarinską dėkojo klebonas kun. V. Paukštis, o už renginio organizavimą atskirai pareiškė dėkingumą Pastoracinei tarybai ir Redai Sopranaitei.

Išėję iš bažnyčios susirinkusieji stabtelėjo prie šventoriaus vartų, kur uždegė žvakelių ir pasimeldė šalia mons. A.Svarinsko biusto ir atminimo lentos.

Paskui renginys tęsėsi Parapijos namuose. Čia ekrane visi matė nuotraukas iš mons. A. Svarinsko gyvenimo, atėjusiuosius sutikusieji parapijiečiai pasitiko savo atsineštais šiltais ir saldžiais patiekalais, kava, arbata, o maistą palaimino vysk. J. Kauneckas. Pasistiprinus prasidėjo atsiminimų apie mons. A. Svarinską popietė. Renginį vedusi Reda Sopranaitė sakė, kad jokių išankstinių kalbėtojų nenumatyta, nėra kviestinių svečių, taigi visi šios popietės dalyviai yra lygiaverčiai. Reda priminė, kad monsinjoras Alfonsas, grįžęs iš kokio nors renginio, jį įvertindavo pagal tai, ar jame būdavo dainuojama. Jei kada koks nors renginys geras būdavęs, su dainomis, monsinjoras jį pagirdavo, bet jei kuriame nebuvę dainuojama, sakydavo, kad būtų gerai, bet trūko dainos.

„Taigi ar šis renginys monsinjoro akimis bus geras, priklausys nuo visų mūsų“, – sakė R. Sopranaitė ir prisiminė, kaip monsinjoras, iš kokio nors renginio vis parsivesdavo svečių. Jo šeimininkė Monikutė, stengdamasi visus pavaišinti, turėdavo daryti stebuklus, nes būdavo paruošusi pietus dviems-trims asmenis, o monsinjoras parsivesdavo 15-20 svečių. Vidukliškiai turbūt prisimena, kad klebonijoje kartu su kunigu Alfonsu prie pietų stalo sėsdavo visi: remontus darę meistrai, Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai, svečiai profesoriai iš Vilniaus, kunigai ir šv. Mišių atėjusios užsisakyti močiutės.

R. Sopranaitė sakė, kad pamaldumas buvo vienas svarbiausių monsinjoro bruožų, malda jį lydėjo visur ir kasdien, klebonaujant, kalint lageryje, gyvenant užsienyje. Nesvarbu, kada begrįždavo namo, vis sakydavo, kad jo brevijorius dar nesušnekėtas. Tai buvo jo šventa pareiga. „Adoracija, Kryžiaus kelias, Rožinis gal mums vaikams kai kada būdavę nuobodu, – prisiminė savo vaikystę Reda. – Įsėdame į klebono automobilį ir iškart turime kalbėti Rožinį. Dabar suprantame, kad kelionėje tai svarbiausia malda“.

Vysk. J. Kauneckas priminė, kad sausio 26 dieną suėmus kunigą Alfonsą kiekvieno mėnesio 26 dieną melstis už jį susirinkdavo daugybė žmonių ir jie būdavę nuoširdesni, negu dabar. Nebūdavo jokių vaišių ir papildomų rūpesčių. Jo suėmimo dieną melstis atvykdavo iš įvairių vietų, ir vyresnių, ir jaunimo, buvo renkami parašai už jo išlaisvinimą. „Viešpatie, dėkojame Tau, kad uždegei meile Tau monsinjorą Alfonsą, kuris ir tada, ir dabar sugeba patraukti daugybę žmonių. Prašome, kad visi pakiltume į dabartinės Lietuvos atgimimą!“ –  sakė vysk. J. Kauneckas. Jis nusivylęs, kad šiandien Lietuva nyksta, šeimos išyra, daugelis gyvena susidėję, be Santuokos sakramento, net gyvendami kartu nutaria neturėti vaikų.

Vyskupas sakė girdintis netgi eucharistijos bičiulių skundų, kad jų vaikai dar susituokę, o vaikaičiai 10 metų gyvena kartu, bet neturi vaikų, užtat augina šunis… „Viešpatie, laimink Lietuvą, kad ji neitų į tokią baisią pražūtį!“, – prašė vysk. J. Kauneckas. Jis prisiminė, kad monsinjoras labai troško, jog visur dalyvautų jaunimas, Lietuvos ateitis. Vyskupas prisiminė 1977 metus, kai Žemaičių Kalvarijos atlaiduose iš kunigo Alfonso išgirdo paraginimą juose atgaivinti jaunimo procesiją. Jis pats iš anksto atsiuntė šiai procesijai kryžių su dviem vėliavomis. Ir iš tiesų, 1978 metais buvo surinkta po šimtą mergaičių ir berniukų procesija. Žemaičių Kalvarija tokios dar nebuvo mačiusi.

Vysk. E. Bartulis džiaugėsi pažintimi su monsinjoru Alfonsu, nuolat drąsindavusiu eiti tikėjimo keliu, drąsiai juo vesti jaunimą. „Kai monsinjoras iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, gyvenome viename name. Iš jo patyriau daug nuoširdumo ir meilės – esu už tai jam dėkingas“, – sakė vyskupas Eugenijus.

Tautodailininkas, medžio drožėjas Adolfas Teresius sakė esąs vienas pirmųjų eucharistijos bičiulių, o kunigo Svarinsko pamokslus suprasdavęs kaip vidinį padrąsinimą, kaip ir kur eiti tautai. Jam daug kartų tekę patarnauti jo aukojamose šv. Mišiose, yra matęs, kaip net kunigai, matyt, išsigandę  jo drąsių žodžių, yra atėmę mikrofoną… A. Teresius prisimena, kad apie 1982 metus, kai buvo ką tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, atvyko į Viduklę švęsti Užgavėnių. „Linksminomės, daug dainavome, ir staiga įsiveržia „daržovininkai“ su raudonais raisčiais, – sakė A. Teresius. – Aš jiems pasakiau, išgėrėt, vyrai, jauskit vietą, kur atėjote. Sugėdinau juos, bet neprisimenu, ką jiems pasakiau. Bet po kelių savaičių mane surado Josvainiuose ir iškart nuvežė į teismą Raseiniuose. Taigi esu teistas už valdžios pareigūnų įžeidimą ir jų išvadinimą bedieviais ir mėlynanosiais“.

Susirinkusiesiems nusikvatojus R.  Sopranaitė priminė, kaip vienoje kaltinamoje byloje buvo atrinktas 21 kun. A. Svarinsko pamokslas, o dar aštuonių įrašai esą išsimagnetino. Tada kunigas papriekaištavęs, kad sumenkino jo veiklą, nes jis per metus įvairiose Lietuvos bažnyčiose pasako apie 200 pamokslų, tą darė keliolika metų, o į bylą įtraukė vos 21-ą… Renginio vedėja sakė, kad tada pagrindinė dvasinė pagalba kunigams buvo eucharistijos bičiuliai, o Lietuvos laisvei ir jie paliko savo indėlį.

Toliau kalbėjo kitas eucharistijos bičiulis Vidas Abraitis. Jis sakė esąs dėkingas monsinjorui Alfonsui už daug ką, bet labiausiai – už žmoną. Mat prieš atvykdamas į Viduklę kun. A. Svarinskas dirbo Kudirkos Naumiestyje, kur prieš jį dirbo kun. Sigitas Tamkevičius. Dėl savo aktyvumo jiems nepasisekė ten ilgiau užsibūti, bet per tuos ten praleistus devynis mėnesius jis pasėjo tokią sėklą, kad vaikai iš Kudirkos Naumiesčio jo pamokslų pasiklausyti atvykdavo į Viduklę. V. Abraitis priminė savo apsilankymą Kavarske, kur kurį laiką klebonavo mons. A. Svarinskas. Ten zakristijonas guodėsi, kad parapija neišgyvens, nes monsinjoras nemokamai laidoja…

Keliautojas, gydytojas, fotografas  Valentinas Kabašinskas pasidalijo viena dar niekur neskelbta istorija, kaip jis kartu su mons. A. Svarinsku 1990 metais su automobiliais iš Vokietijos keliavo į Lietuvą. Tuo metu jam teko lankytis Vokietijoje, Bad Viorishofene, kur kunigas Alfonsas gyveno. Šiame mieste pokaryje įsikūrė vysk. Antanas Deksnys, prel. Paulius Jatulis, kun. Kazimieras Vaišvila. Jie leido čia apsistoti ir iš sovietų lagerio į tremtį išleistam kun. A. Svarinskui, kuris dažniau gyveno ne Bad Viorishofene, o važinėjo po pasaulį. Lietuva buvo ką tik paskelbusi atstatanti Nepriklausomybę, bet jau patyrė sovietų blokadą. Vieną dieną kunigas Alfonsas išgirdo skambutį iš Lietuvos. Jam skambinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius kvietė grįžti į Lietuvą, nes čia esąs reikalingas. V. Kabašinskas padėjo kunigui Alfonsui pasiruošti kelionei. Nusprendė į Lietuvą vykti kartu dviem automobiliais, kunigas – su „Fordu“, Valentinas – su „Fiatu“. Manė sugrūsią visus daiktus į automobilius. Bet kunigas Alfonsas dar nusipirko priekabą. Jos prireikė, nes kunigas rūpinosi ateitimi – nusipirko dauginimo aparatą, kad Lietuvoje galėtų dauginti knygas.

Tada nebuvo jokių navigacijų, tik žemėlapiai. Maršrutą numatė, žadamus pravažiuoti miestus susirašė. Išvykus ir įsukus į autobaną vienas paskui kitą važiuojančius 100 km/val. greičiu visi automobiliai juodu lenkė. Sustojus vienoje degalinėje kunigas Alfonsas Valentinui pasakė, kad reikia užsukti į Prahą ir aplankyti Aleksandrą Dubčeką. Esą tik jie du įvertinti kažkokiu tuo pačiu JAV prezidento Ronaldo Reigano apdovanojimu. Valentinui tai buvusi staigmena, nes apie tai kunigas iš anksto neužsiminė. Teko vykti į Prahą, pagal telefonų knygas ieškoti šio žmogaus adreso. Adresą rasti pavyko, tačiau į telefono skambutį niekas neatsakė ir į vidų neįsileido. Todėl teko vykti toliau. Įdomiausia buvę, kai turėjo įvažiuoti į greitkelį. Į kairę pusę įsukti niekas nepraleido.

Tada kunigas įvažiavęs į greitkelį sustabdė eismą, ir abudu galėję įsukti į kairę. Atvažiavę į Lenkiją pernakvojo pas kunigui pažįstamą vyskupą. Kitą dieną toliau tęsė kelionę į Lietuvą. Per blokadą įvažiuoti per Lazdijus nebuvo galima, sovietų pasieniečiai nieko nepraleisdavo, todėl reikdavę vykti per Baltarusiją. Kunigas Alfonsas sugebėjo su kažkuo Vilniuje susiskambinti. Iš ten kažkam atvykus juos abu praleido pro Lazdijų muitinę. Tada užsuko pas Lazdijų kleboną, o paskui laimingai atvyko į Kauną ir Valentinas „perdavė“ kunigą Alfonsą kun. E. Bartuliui. „Kai nežinome, ką daryti, ką kalbėti, turbūt monsinjoras Alfonsas mums patartų, – sakė V. Kabašinskas. – Įdomu, ką jis pasakytų Laisvės premiją gavusiam kunigui, teigiančiam, kad jam svarbiausia yra partnerystės įstatymas? Arba ką pasakytų kunigui bendražygiui, kuris kviečia į kažkokį susitaikymą su Putinu? Ir dar daug klausimų jam galėtume užduoti. Jo atsakymai mums patartų, kaip mes turėtume gyventi, kad mažiau klaidų padarytume“.

R. Sopranaitė susirinkusiesiems dar priminė, kad mons. A. Svarinskas mėgdavo pasakoti apie lagerį ne kaip apie kokią nors skausmingą vietą, bet apie vietą, kurioje buvo daug bendražygių, kur turėjęs galimybę su daug kuo pabendrauti, mokytis kalbų, filosofijos. Su juo kalėjo tokie garsūs žmonės kaip generolas Jonas Juodišius, jį kunigu įšventinęs vysk. Pranciškus Ramanauskas, kardinolas Josifas Slypijus, prof. Levas Karsavinas. Pasak jo, lageris buvęs jo aukščiausia karjeros vieta, nes jis buvęs kardinolo nuodėmklausiu. Monsinjoras ne tik aukojosi, bet mokėjo ir kitus įtikinti apie aukos prasmę. Kai kas mėnesį lankydavo ligonius, jų prašydavo, kad jie aukotų savo kančią už Bažnyčią ir Lietuvą, jos dvasinį atgimimą. Galbūt tada žmonės nelabai suprasdavo šio prašymo prasmės, dabar ji jau aiški.

Kun. A. Svarinsko Viduklėje klebonavimo laikais uoliai dirbusi su Petrašiūnų jaunimu ir dažnai su juo čia atvykdavusi seselė vienuolė Aldona Raižytė sakė girdėjusi, kaip vienas jaunuolis, dirbęs milicijoje, skundėsi labai blogai jaučiasi, kad kaip koks šuo turi vaikyti į atlaidus susirinkusius maldininkus.

Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė sakė, kad mons. A. Svarinskas buvo svarbus ne tik lietuviams, bet ir ukrainiečiams. Abi tautas vienija bendra istorija ir kova už Nepriklausomybę. Kai į Ukrainą atėjo tarybų valdžia, Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčia buvo uždrausta, daugiau kaip 3000 bažnyčių atiduota Stačiatikių Bažnyčiai, nesutikusieji į stačiatikybę pereiti kunigai buvo žiauriai nužudomi, kankinami, atsidurdavo lageriuose. Tarp jų buvo ir kardinolas J. Slypijus, su kuriuo kartu kalėjo mons. A. Svarinskas. Monsinjoras Alfonsas daug prisidėjo Vilniuje rytų (graikų) apeigų katalikams grąžinant Švč. Trejybės bažnyčią. „Jis, o ir sesuo Nijolė Sadūnaitė, dažnai dalyvaudavo mūsų bendrijos renginiuose, mėgdavo pasidalinti prisiminimais, o kartais imdavo verkti. Man yra sakęs, kad mes turime veikti, blogiausia, kai niekas nieko nedaro. Manau, kai šiandien Ukrainai labai sunku, kai mūsų kunigai tapo karo kapelionais, monsinjoras Alfonsas yra jiems pavyzdys“, – baigė savo pasakojimą N. Šertvytienė.

Save įvardijęs jau į atsargą išėjusiu politiku Povilas Urbšys sakė, kad sutikęs mons. A. Svarinską jausdavo jo milžinišką dvasią, kad reikia aukotis dėl Tėvynės. Ta jo auka kiekvienam iš mūsų pasėjo sėklą, kad ir tu turi žinoti, dėl ko reikia aukotis. Toks jo liudijimas įpareigoja ir vėlesnes kartas imtis atsakomybės aukotis.

Turbūt žinome, kad vietoje suimto Viduklės klebono į kalėjimą siūlėsi parapijietis Ignas Paulauskas. Jo vaikaitė Romena Antanavičienė, dabar Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos socialinė pedagogė, prisimindama kunigo Svarinsko klebonavimo laiką, labiausiai įsiminė tuometinių vaikų norą dalyvauti procesijose. Tuomet daugybei vaikų nebuvę jokios baimės, kiekvienas turėjo savo rūbelius. Gal tas jausmas persidavė ir tuometinių vaikų vaikams, dabar irgi noriai dalyvaujantiems šv. Mišiose, procesijose, nebijantiems ateiti į šermenis ar bendraklasių artimųjų laidotuves.

Parapijietis Pranas Laurinavičius pirmąjį įspūdį apie kunigą Svarinską patyrė tuomet, kai šis mažame kambarėlyje suteikė Ligonio sakramentą jo mamai. Pranas buvo elektrikas, dažnai rašinėdavo į rajono laikraštį „Raseiniečių žodis“, vėliau pervadintą „Nauju rytu“, lankydavosi bažnyčioje. Bet vienąkart pasibaigus profsąjungos susirinkimui, rajono komunistų partijos sekretorė ideologiniam darbui paprašė jį pasilikti. Sakė, žinanti, kad Pranas rašinėja rajono laikraščiui ir vaikšto į bažnyčią, paprašė parašyti apie kunigo Svarinsko pamokslus. „Man jie labai patinka“, – atsakęs jis.

Nepaisant to, vis tiek prašė parašyti, o jis sakė jokio teksto apie kleboną nerašęs. Bet vėliau jokių priekaištų dėl to nesulaukęs, tik tas vėliau, matyt, atsiliepė darbe, nes buvo ignoruojamas jį vertinant, niekada negaudavęs premijų. P. Laurinavičius sakė dėl to jaučiasi ramios sąžinės. Pasak jo, kai kurie parapijiečiai, matyt, ne tik rašė, bet ir talkino įrašinėdami kun. A. Svarinsko pamokslus. P. Laurinavičius teigė, kad kiekviena epocha turi savo herojus. Jei XIX amžiuje toks buvo kun. Antanas Mackevičius, tai XX amžiaus herojus buvo mons. A. Svarinskas.

Viduklės parapijietis Adolfas Kumpikevičius prisiminė Viduklės kleboną kun. A. Svarinską kaip labai uoliai besirūpinusį bažnyčios remontu. Kadangi Adolfas tada dirbo Skaudvilėje, jis padėdavo gauti lentų iš lentpjūvės, o kad jos patektų bažnyčiai remontuoti, prisidėdavo ir aplinkiniais keliais talkinę vietinės valdžios žmonės. Beje, tais laikais atliktas remontas buvo paskutinis. Matyt, klebonas gerai prižiūrėjo darbus, kad jie buvo atlikti kokybiškai.

Keliomis mintimis apie bendravimą su mons. A. Svarinsku dar pasidalijo buvęs Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos narė Alė Jurgaitienė.

Kadangi mons. A. Svarinskas įvairių renginių grožį vertindavo pagal tai, ar jose būdavę ir dainų, to norėdavo ir jo šventėse, tai ir šįkart tarp kalbėjusiųjų skambėjo dainos, kurių žodžių tekstus kiekvienas galėjo pamatyti ekrane ir pritarti savo balsais. Dainuoti kvietė parapijietė, choristė Jolita Piatkienė.

Beje, mons. A. Svarinskas buvo dažnas svečias „XXI amžiaus“ redakcijoje. Jis rūpinosi, kad katalikai skaitytų „XXI amžių“, o vaikai – „Kregždutę“. Kol ėjo šis laikraštėlis, nuolat paimdavo po kelis šimtus jo egzempliorių ir išplatindavo sutiktiems vaikams. Kai atvyko klebonauti į Kavarską, rado tik vieną „XXI amžiaus“ prenumeratorių, o išvykdamas tokių paliko 40. Dabar ten „XXI amžiaus“ neskaito niekas… Vis atsinešdavo parodyti ir padovanoti kokį nors savo išleistą žymaus žmogaus portretą. Kai išleido mons. Zenono Ignatavičiaus-Ignonio portretą, ketino pasirūpinti ir jo knygos „Praeitis kalba“ leidimu. Šis kunigas Antrojo pasaulinio karo metais rūpinęsis karių sielovada Baltarusijoje bei šioje knygoje pasakojantis savo išgyvenimus itin sunkiu laiku parodė savo misijos svarbą, todėl monsinjoras Alfonsas tą knygą norėjo padovanoti kariams. Bet ta knyga jau buvo ką tik išleista, todėl monsinjorui tik nurodėme, į kurį knygyną nueiti.

O renginyje dalyvavęs kun. A. Vaitkevičius „XXI amžiui“ sakė jaunystėje gimtosios Skaudvilės parapijos bažnyčioje dažnai klausydavęs kunigo Svarinsko pamokslų, o kartais atvykdavęs jų pasiklausyti ir į Viduklę.

Žvelgdamas svečio įspūdžiu, galiu pasakyti, kad vidukliškiai puikiai paminėjo savo buvusį kleboną. Didelis būrys parapijiečių ruošdamiesi renginiui prisiėmė konkrečias atsakomybes ir puikiai jas įvykdė. Nemažai ruošos turėjo zakristijonas Jonas Kačiušis, katechetas Tomas Branauskas, Audronė Tamulevičienė, Roma Janulevičienė, procesijos organizatorės Edita Baltrušaitienė ir Inga Molotokienė. Choro vadovas Rolandas Žakys ne kartą sukvietė choristus į repeticiją. Renginiui ruošėsi ir šauliukai (vadovė mokytoja Lina Radžienė) bei kitas Viduklės jaunimas. Be karšto maisto, kurį paruošė Loreta Laurinaitienė, pyragus kepė, sumuštinius tepė ir dalino: Valdonė Kuzerienė, Aušra Vaitkevičiūtė, Edita Majevskaja, Odeta Jokimčienė, Giedrė Peldūnienė, Ilona Daunienė. Norinčius pasižvalgyti po parapijiečių įkurtą mons. A. Svarinsko atminimo kambarį lydėjo mokytoja Eugenija Verygienė, maltiečių vadovė Gerda Visockienė. Parapijiečių iniciatyvai paminėti mons. A. Svarinską nuoširdžiai pritarė klebonas kun. V. Paukštis.

The post Viduklėje iškilmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės appeared first on LAIKMETIS.

„Noriu pasidžiaugti, kad galiu įsikurti Šiaulių mieste, būti vienu iš šiauliečių. Nors esu gimęs netoli, Telšiuose, Šiaulių nelabai pažįstu. Pirmas įspūdis, atvykus ir pasivaikščiojus gatvėmis, parkais, – nuostaba, kaip gražiai miestas sutvarkytas. Nenusileidžia Vilniui, kitiems miestams, tegalima pasidžiaugti, koks jis erdvus, žalias. Čia daug dviratininkų, planuoju ir aš įsijungti į jų gretas – dviratį atsivežiau, tik jis dar supakuotas“, – šypsosi vyskupas Darius Trijonis, kurį šiemet birželio 6-ąją popiežius Pranciškus paskyrė Šiaulių vyskupu koadjutoriumi. Birželio 29-ąją jo tarnystės pradžia iškilmingai paminėta šv. Mišiomis, kuriose kartu meldėsi Lietuvos vyskupai, Šiaulių vyskupijos kunigai bei kunigai svečiai.

Susitikus su „Etaplius“, D. Trijonis pirmiausia paaiškino, kokios yra procedūros ir kodėl jis atvyko į Šiaulius: „Popiežius Pranciškus mane paskyrė vyskupu koadjutoriumi, o tai reiškia, kad esu Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pavaduotojas. Jo Ekscelencija prašė sau pagalbininko, popiežius prašymą patenkino. Paprastai vyskupai, kuriems sukanka 75 metai (E. Bartuliui 75 metai sukaks gruodžio 7 d., – aut. past.) rašo popiežiui prašymą atsistatydinti. Popiežius prašymą arba patenkina, arba ne, o koadjutorius turi paveldėjimo teisę.“

– Dar prieš įsikurdamas Pastoraciniame centre, dalyvavote Kryžių Kalno atlaiduose – dieną, kai miestą galingai nuplovė lietus ir nusiaubė audra. Įdomiai Šiauliai jus pasitiko.

– Netipiškas pasitikimas (juokiasi). Kaip gėlės yra įvairios, visko reikia ir mūsų gyvenime: debesų ir saulės.

– Ar geras sąlygas gavote gyventi?

– Kuriuosi pastate aukščiau, nes iš aukščiau geriau matosi (juokiasi). Bet žinote, ko tam žmogui reikia gyventi? Man svarbiausia darbo stalas, lovelė poilsiui ir keletą knygų kad būtų kur pasidėti.

– Gal turite širdžiai mielų, brangių daiktų, kurie keliauja su jumis, kur tik besikeltumėte tarnystei?

– Visų paslapčių negaliu atidengti (juokiasi). Natūralu, kad vežuosi brangių nuotraukų, bet yra tokia mano viena stichija – turiu labai daug įvairių šalių žemėlapių. Juose – gražiausios Europos vietos, svarbiausios šventovės. Mano toks hobis, savęs realizavimas, kuris patinka ir žmonėms, – piligriminės kelionės.

1997 m. išvažiavau į Romą studijuoti, po 2 metų Popiežiškajame Laterano universitete įgijau pastoracinės teologijos licenciato laipsnį, išmokau italų kalbą, susipažinau su Italija. O 2000-aisiais pavasarį, kai buvo jubiliejiniai krikščionybės metai, tuometis Telšių vyskupas Antanas Vaičius mane paskyrė vadovauti piligriminei kelionei į Romą. Susirinko apie 130 žmonių, o mano darbas buvo organizuoti, užsakyti autobusus, viešbučius, rūpintis piligrimyste, suburti dvasinius palydėtojus kunigus. Buvome trise, lydėjome tris autobusus. Vasarą važiavau jau vienas pats, kaip kunigas, su jaunimu, dalyvavome jubiliejinėse jaunimo dienose Romoje, kur susirinko du milijonai jaunuolių. Teko 60 paauglių grupę suvaldyti (šypsosi). Nuo tų metų su daugeliu likome draugai, susibūrėme į būrelį, kurį pavadinome „keliaujančia parapija“. Kasmet važiuodavome į įvairias Europos šventoves, sudarinėjau grafikus, 10 metų rengėme keliones, kurios trukdavo po savaitę – tokia buvo mano tarnystė ir misija.

– Kokie žmonės, dvasininkai jums turėjo didžiausią įtaką, kad pasirinkote dvasininko kelią?

– Vyskupas Jonas Kauneckas, tuomet dar kunigas, vikaras Telšių katedroje, man labai buvo svarbus. Jaunas kunigėlis sakė ugningus pamokslus, daug įdomių pavyzdžių, diegė inovacijas. Jis gerai mokėjo vokiškai, skaitė vokišką literatūrą ir pamoksluose pasakydavo tai, ko nepasakydavo kiti kunigai. Jo pavyzdys augino mane kaip asmenybę. J. Kauneckas Telšių katedroje rodė skaidres apie Romą – amžinąjį miestą – ir kitas su krikščionybės pradžia susijusias vietas. Į katedrą plūsdavo žmonės, neįmanoma net būdavo patekti.

Mane jis ruošė Pirmajai Komunijai. Buvo sudėtinga vaikus ruošti, sovietinė valdžia draudė, o jis buvo labai drąsus. Jis manęs klausinėdavo, o jo mokymas buvo toks inovatyvus, ne vien sausi klausimai ir atsakymai. Eidavai į egzaminą su dideliu noru, nes žinodavai, kad gausi šventą paveikslėlį iš jo kolekcijos. Ir dabar turiu tuos paveikslėlius. Tai vieni tų asmeninių daiktų, kurie keliauja su manimi kartu.

Pamenu, po Pirmosios Komunijos nusifotografavome kartu. Ši nuotrauka iš jo asmeninio albumo dabar įdėta į J. Kaunecko prisiminimų knygą „Prieš visus vėjus“. Joje du vyskupai stovi – vienas mažiukas trečiaklasis mažais sandaliukais ir kunigas J. Kauneckas.

J. Kauneckas mane ruošė ir Sutvirtinimo sakramentui, egzaminavo. Tada man reikėjo vardą pasirinkti, galvojau, kad drąsus žmogus tas Kauneckas, nebijo sovietinei valdžiai priešintis, man, paaugliui, tai labai imponavo. Todėl nutariau imti sutvirtinimui vardą Jonas. Įdomus dalykas – Trijonis ir dar Jonas. Keturi Jonai (juokiasi).

– Bet buvote pionierius?

– Buvau, privertė. Vėliau sudeginau raudoną kaklaraištį. Laikotarpis buvo toks, kad vaikai visokių protesto formų prisigalvodavo. O aš tėvuko kolektyviniame sode, kai jis šiukšles degino, iškilmingai kaklaraištį įmečiau į ugnį. Įdomus laikas buvo – mokyklos direktorius mane tampė, kad į bažnyčią vaikštau... Nenukentėjau stipriai, bet patyriau, ką reiškė sovietinis režimas. Niekada penketo už elgesį neturėjau. Neturėjo prie ko prikibti, mokiausi pakankamai gerai, bet už elgesį rašydavo tik ketvertuką.

Mano tėvukai buvo katalikai, eidavo į bažnyčią. Vaikystėje nebuvau aš patarnautojas, 11-oje klasėje tik įstojau į patarnautojų gretas. Buvo toks keistas dalykas: man labai patikdavo gegužinės, birželinės pamaldos, labai gražiai choras giedodavo, gražios pamaldos buvo – smilkalai, Švenčiausiojo išstatymas, giesmės... Priklaupė prie manęs toks senas patarnautojas Algis Malakauskis, kuris vėliau taip pat tapo kunigu ir vienuoliu pranciškonu, ir pakvietė. Buvo nepatogu atsisakyti, patarnavau kokius vienus metus.

– Nesišaipė iš jūsų klasiokai dėl patarnavimo?

– Ne. Dabar patarnauti bažnyčioje berniukams darosi labiau sudėtinga nei anais laikais. Anuomet nemaža dalis jų buvo tikintys ar su tėvais praverdavo bažnyčią bent per šv. Velykas, Kalėdas. O dabar patarnaujantieji jaučia iš bendraamžių didesnį spaudimą, neretai nieko dėti patarnaujantys vaikai savo bendraklasių būna pravardžiuojami davatkomis ar net kitokios seksualinės orientacijos. Gaila, kad toks įvaizdis susikūrė apie kunigus dėl įvairių paviešintų ar pasigirstančių nedorų poelgių. Tai nėra gerai. Privalome imtis visų priemonių, kad toks įvaizdis išnyktų. Turime parodyti, kad Bažnyčioje tikrai yra daug gerų kunigų, kurie nuoširdžiai stengiasi dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų.

Todėl, mano nuomone, visų pirma turime apsivalyti ir daryti rimtą atgailą dėl visų netinkamų pavyzdžių.

– Ar žadate daug naujovių Šiaulių vyskupijai?

– Vienas dalykas yra tai, ką tu sugalvotumei, o kitas – koks būtų atliepas. Esminis dalykas – ne tai, ko reikia tau, o ko reikia žmonėms. Manau, nereikia prisirišti prie formų, kurios buvo, galvoti, kad tik jos gali išgelbėti pasaulį. Esminis dalykas – žiūrėti, ką šiandien galime padaryti tinkamiausio. Piligriminiai žygiai man labai patinka, turiu nusipirkęs naujus kelionių batus, nes vieni jau susidėvėjo, bet pirma reikia išgirsti žmones, ko jie tikisi. Kas geriausia, tą reikia puoselėti, o kas priblėsę, gal laikas keisti, ieškoti naujų formų. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas šiandienos žmogui – turėti laiko jį išklausyti, įsiklausyti į jo problemas ir būti tikru ganytoju, kuris keliauja kartu. Todėl ieškosiu vis naujų būdų, kaip geriau galėtų Bažnyčia atliepti šiandienos žmonių poreikius.

– Tapęs Šiaulių vyskupu koadjutoriumi, liekate Lietuvos maltiečių vyskupu?

– Taip. Su maltiečiais mano kelionė prasidėjo jau 2018 metais ir ji tęsiasi iki šiolei. Tikiuosi, kad ateityje galėsime bendrauti dar intensyviau ir ieškoti būdų, kaip kartu labiau padėti vargstantiems žmonėms. Vyskupų konferencijos esu oficialiai paskirtas delegatu maltiečiams. Ateityje turime planų dar plačiau išvystyti veiklą, telkiant Baltijos šalių maltiečius.

Pernai teko dalyvauti Maltos ordino ambasados Taline palaiminime, susipažinti su Estijos maltiečiais. Šiais metais, švenčiant pirmąsias Maltos ordino pagalbos tarnybos įkūrimo metines Estijoje, aukojau šv. Mišias Talino katedroje ir palaiminau gausų būrį naujų maltiečių. Prieš tai buvęs Maltos ordino ambasadorius Lietuvai Manfred Ritter Mautner von Markhof iš Austrijos, Maltos ordino narys, šiuo metu esantis ambasadorius Estijoje, mane pakvietė į Taliną, kur dabar telkia ordino savanorių komandą ir prašo palaikyti ryšį su Estijos maltiečiais. Šiuo metu Taline darbuojasi lietuvių kilmės kunigas, maltiečių kapelionas Edgaras Versockis. Manau, kad kuo labiau mobilizuosime bendroms veikloms Baltijos šalių maltiečius, tuo daugiau gėrio galėsime padaryti kartu.

Tačiau patys mieliausi susitikimai yra su Lietuvos maltiečiais, kurie man jau yra tapę artimais draugais. Kartu dalyvaujame šventėse, susitikimuose, dalijame sriubą ir meldžiamės kartu su jais. Man šioje veikloje labai padeda maltiečių kapelionas kun. Vytautas Rapalis. Tai yra nuostabi Dievo dovana, kad atsiranda tiek daug degančių širdžių, kurios nori padėti vargstantiems.

Labai įsimintina piligriminė kelionė buvo kartu su Lietuvos maltiečiais prieš porą metų į Romą – turėjome asmeninį susitikimą su popiežiumi Pranciškumi jo namuose. Jis priėmė 30 žmonių grupę, su kiekvienu asmeniškai pasilabino, pasveikino, įteikė po dovaną. Turėjome gerą pusvalandį privačios audiencijos. Tai buvo didžiulė dovana mums visiems, kad popiežius įvertino Lietuvos maltiečių veiklą.

– Jūs turite ir daugiau atsakomybių.

– Esu Vyskupų konferencijos paskirtas atstovas, delegatas ekumeninei veiklai Lietuvoje – santykiams su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su evangelikais liuteronais, evangelikais reformatais. Iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą datos pakankamai glaudžiai bendravome ir su Maskvos patriarchato ortodoksais, tačiau dabar krikščioniškų vertybių fone turime iš naujo įsivertinti esamą situaciją ir išgryninti savo santykius. Dėl to Lietuvoje atsirado Konstantinopolio patriarchato ortodoksų bažnyčia, su kuria palaikome labai šiltus ryšius. Neseniai iš Latvijos atvažiavo armėnų vyskupas, su kuriuo puikiai sutariame, jis dalyvavo pamaldose mano šventėje. Džiugu, kad armėnų diaspora taip aktyviai telkiasi apie jį Baltijos šalyse.

Sausio 18–25 d. kasmet rengiame ekumeninę savaitę, vyksta renginiai, o Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje paskutinę dieną susirenka tradicinių Lietuvos krikščioniškųjų bažnyčių vadovai, kartu meldžiasi – tai labai miela. Bendradarbiaujame ir su laisvaisiais krikščionimis, naujųjų apaštalų bendruomene, „Tikėjimo žodžio“ ir kitų konfesijų krikščionimis. Labai džiaugiausi, kad mano šventėje dalyvavo ir Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodžio“ pastorė Anželika Krikštaponienė. Tikimės tęsti gražų bendradarbiavimą ir toliau.

The post Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis: ne trys, o keturi Jonai appeared first on LAIKMETIS.

Programa

14:00 Partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse (kalbės dr. Vytautas Sinica)

14:45 Partizanų parke naujai pastatyto koplytstulpio-kryžiaus, skirto kardinolui J. Slipyj (skulptorius Rimantas Zinkevičius), pašventinimas

15:00 Šv. Mišios Partizanų parke (vadovaus arkiv. Kęstutis Kėvalas, giedos Šiaulių katedros choras „Džiaugsmas“)

16:00 Prof. Marijos Horyača (Lvovo universitetas) pranešimas „Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys“

Organizatoriai

Ukmergės krašto muziejus, Ukmergės kultūros centras, Ukmergės rajono savivaldybė, Ukmergės rajono Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras

Renginio globėjai

Ukmergės rajono meras Darius Varnas, vysk. Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis

The post Ukmergės rajone vyks tradicinė laisvės kovotojų atminimo šventė appeared first on LAIKMETIS.

Nuo pat ryto į Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią plūdo tikintieji ir geravaliai žmonės atsisveikinti su viena iškiliausių Lietuvos asmenybių. Paskutinę pagarbą velionei atidavė Bažnyčios ir šalies vadovai, kultūros veikėjai ir buvę sesers bendražygiai. Prie karsto stovėjo Lietuvos kariuomenės garbės sargyba.

Šv. Mišių koncelebracijai, kurioje dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai, abu Lietuvos kardinolai, Šv. Tėvo pasiuntinys Lietuvoje ir Baltijos šalyse Antun Pedar Rajič, vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Kardinolas S. Tamkevičius: sesers Nijolės gyvenime ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika

Šv. Mišių metu homiliją pasakė kardinolas Sigitas Tamkevičius. Skelbiame visą homilijos tekstą.

"Per Velykas minime patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – mūsų Viešpaties iš numirusiųjų prisikėlimą. Šis įvykis paliečia kiekvieną žmogų priėmusį į savo gyvenimą Jėzų Kristų, nes Jo prisikėlimas atveria perspektyvą, dėl kurios tikrai verta džiūgauti. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 10)

Iš pirmojo amžiaus mus yra pasiekęs rašytinis dokumentas - apaštalo Pauliaus mokinio Luko parašyta knyga „Apaštalų darbai“. Joje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus prisikėlimo. Petras susirinkusiai miniai kalbėjo: „Mes esame liudytojai visko, ką jis (Jėzus) yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <...> iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10,39-42). Sujaudinti Petro kalbos žmonės klausė, ką jie turėtų daryti? Petras ragino atsiversti ir pasikrikštyti, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną.

Tik ką girdėjome pasakojimą, kaip apaštalas Petras pagydė luošą elgetą. Šis paprašė tik išmaldos, o gavo didžiausią dovaną – buvo pagydytas iš prigimto luošumą. „Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“ (Apd 3,8).

Susirinkome atsisveikinti ir palydėti į Tėvo namus iškeliavusią seserį Nijolę, kuriai labai tinka „Apaštalų darbų“ knygos žodžiai: „Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“.

Paveiksluose matome nutapytus šventuosius labai rimtais veidais ir galima susidaryti nuomonę, kad visi šventieji yra panašūs. Sesers Nijolės gyvenimo šventumas buvo, būtent, šiek tiek kitoks. Prieš Mišias klausėmės jos gyvenimo istorijos pasakojimo, kuris išryškino jos dvasinį gyvenimą, kuris buvo apstus ne tik kančios, bet ir tyro džiaugsmo, kuris visuomet vainikuoja besąlyginę ištikimybę Evangelijai.

Kas nulėmė tokį ses. Nijolės dvasinį gyvenimą? Be jokios abejonės didžiausia Dievo dovana buvo ses. Nijolės sveikai religingi tėveliai. Iš jų paveldėjo sveiką, optimistišką charakterį, iš jų mokėsi Dievą laikyti gyvenimo centru bet kokiose sąlygose: ir kai viskas gerai klojasi, ir kai tenka nešti sunkų gyvenimo kryžių.

Sovietiniais metais, kai mokyklose buvo diegiama ateistinė pasaulėžiūra, jaunutei Nijolei pasirinkti Dievui pašvęstąjį gyvenimą reiškė apsisprendimą, kad Dievas jai bus žvaigždė, kurį švies ir rodys kelią, pilną pačių netikėčiausių išbandymų. Areštas, sunkūs tardymai, teismas, paskyręs šešerių metų bausmę, lageris ir tremtis Sibire buvo tie išbandymų keliai, kuriais teko eiti jaunai vienuolei, pasirinkusiai gyvenimo centru ne marksistinę ideologiją, bet už žmones gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų. Tie išbandymai buvo Dievo dovana, nes niekas žmogaus negali taip priartinti prie Dievo, kaip kantriai pereiti kančios keliai.

Ses. Nijolė labai anksti suvokė, kad tikėjimas be meilės, be gerų darbų būtų miręs, todėl jos gyvenime labai ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika. Šios meilės orbitoje buvo ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir pavergta Tėvynė. Neatsitiktinai ses. Nijolė įsijungė į kovos už laisvę judėjimą. Teisiama ji žinojo, kad laukia ilgas nelaisvės kryžiaus kelias, bet sąmoningai jį rinkosi.

Teismo metu ses. Nijolė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms, Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausia meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“.

Ses. Nijolės meilės orbitoje buvo ir tie, kurie ją tardė, gąsdino ir nuteisė. Juos visus ji laikė savo broliais, kuriuos Dievas labai myli, tik tie broliai yra nelaimingi, nes neturi tikėjimo ir meilės. Ses. Nijolė jų nekeikė, bet už juos meldėsi.

Paklausta, kas per 85 – erius metus jos gyvenimo metus jai buvo svarbiausia, ses. Nijolė atsakė: „Tai kad Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Tikėti jo Sūnumi Jėzumi – tai tikėti, kad meilė yra galingesnė už neapykantą, ir už bet kokį blogį. Meilė turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu“.

Labai simboliška, kad Dievas ses. Nijolę pasikvietė pas save pasauliui švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Laidotuvėse melskimės, kad mes, dar keliaujantieji, būtume Kristaus Prisikėlimo liudytojais, šiek tiek panašiais, kokia buvo ses. Nijolė."

Laidotuvių apeigoms vadovavo vyskupas J. Kauneckas

Po Mišių Vatikano atstovas arkivyskupas P. A. Rajič tarė atsisveikinimo žodį ir perdavė artimiesiams popiežiaus Pranciškaus užuojautą. Gedulinga procesija, kuriai, kaip ir laidojimo apeigoms, vadovavo s. N. Sadūnaitės bendražygis laisvės kovose Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, nuvilnijo į Verkių kapines.

Gedulingoje procesijoje dalyvavo virš 20 kunigų, pašvęstojo gyvenimo atstovai, Seimo nariai, visuomenininkai.

Norintiems pagerbti mirusiosios kilnaus gyvenimo atminimą, buvo išreikšta sesers Nijolės valia vietoj gėlės žiedo paaukoti Vilniaus arkivyskupijos Carito valgyklai “Betanija”, vargšams ar pagelbėti jums žinomai stokojančiai šeimai ar asmeniui.

N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 metais, Anykščiuose baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, 1970 metais Vilniuje – medicinos seserų kursus.

Aktyvi antisovietinė veikėja N. Sadūnaitė 1975 metais sovietų režimo buvo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą.

Vienuolės kelią po mokyklos pasirinkusi moteris buvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir po to dar trejiems metams tremties.

Grįžusi į Lietuvą N. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą, dėl to buvo toliau sovietų saugumo persekiojama.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

2018 metais N. Sadūnaitei įteikta Seimo įsteigta Laisvės premija, skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Joms ji skyrė ypatingą dėmesį iki pat savo iškeliavimo į amžinybę.

The post Vilniuje į Tėvo namus palydėta sesuo Nijolė Sadūnaitė (skelbiama kardinolo S. Tamkevičiaus homilija) appeared first on LAIKMETIS.

Homiliją Ganytojas pradėjo šios dienos psalmės priegiesmiu: „Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei“. Daug kartų esame Viešpaties pagalba ištrūkę iš priešo rankų. Prisiminkime ilgus priespaudos metus, kuomet mūsų tautiečius buvo bandoma nugirdyti, surusinti. Buvo uždrausta lietuviška spauda. Vos prieš trisdešimt metų Dangaus pagalba atgavome Nepriklausomybę. Buvo aukų, kurios priešinosi realiam puolimui… Tai – laisvės kaina. Tuomet tautos skanduojamus žodžius: „Lietuva“, „Laisvė“, lydėjo ir malda „Sveika, Marija“… Rožinio maldą kalbėjo visa tauta! Prisiminkime Baltijos kelią. Tuomet susijungė ne tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių rankos, bet ir širdys.

O kaip yra dabar? Kokiomis vertybėmis mes gyvename? Kokias vertybes mums norima perteikti? Ir ką mes, konkrečiai aš, renkuosi?

Dieve, laimink Lietuvą, jos žmones, šalies valdančiuosius, kad nepamirštų dėl ko mūsų protėviai kovojo, už ką atidavė gyvybes, kokios vertybės juos skatino rinktis nesavanaudiškumą.

Dieve, laimink Lietuvą, jos žmones, šalies valdančiuosius, kad nepamirštų dėl ko mūsų protėviai kovojo, už ką atidavė gyvybes, kokios vertybės juos skatino rinktis nesavanaudiškumą“.

Prieš palaiminimą vyskupas pakvietė visus kartu pasimelsti už Lietuvą šia malda:

„Viešpatie Jėzau Kristau, dėkojame už nesuskaičiuojamas Tavo malones, už Tėvynę Lietuvą ir jos laisvę, už tai, kad savo gailestingosios meilės jėga stabdai blogį ir apšvieti žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį. Pasitikėdami begaliniu Tavo gailestingumu pavedame Švenčiausiajai Tavo Širdžiai mūsų Tėvynę Lietuvą šiuo išbandymų bei grėsmių laikotarpiu. Nuolankiai prašome, kad pašauktum ir padrąsintum valdyti mūsų šalį tuos, kurie gali dorai tarnauti mūsų Tėvynei ir jos žmonėms gerbdami Tavo valią ir tvarką, o mums, Lietuvos žmonėms, suteiktum malonę išsirinkti valdžią pagal Tavo širdį, išmintingai valdytų, sąžiningai tarnautų bendrajam Lietuvos žmonių gėriui, gerbtų prigimtines žmogaus teises, užtikrintų tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę, saugotų mūsų šalį nuo niokojančių socialinių ir ideologinių eksperimentų bei išorės grėsmių.
Jėzau, pasitikime Tavimi. Tu mūsų Viešpats ir mūsų viltis. Švenčiausioji Mergele Marija, gailestingumo motina, melski už mus. Visi Lietuvos kankiniai ir šventieji, melskite už mus. Amen".

Po palaiminimo, kaip įprasta tokiomis progomis, visi susirinkusieji katedroje sugiedojo Lietuvos himną.

The post Panevėžyje melstasi už Tėvynę, prisiminta laisvės kaina appeared first on LAIKMETIS.

Kaip taikiosios rezistencijos dalyviai, SSSR okupacijos laikais gynę žodžio, spaudos ir netrukdomo pažiūrų reiškimo laisvę, norime atkreipti dėmesį į nerimą keliančias tendencijas - pastaraisiais metais dažnėjančius esminių pilietinių teisių varžymus.

LRT žurnalistas Virginijus Savukynas savo darbdavių yra persekiojamas dėl asmeninėje (!) fb paskyroje išsakytos kritikos valdančiųjų atžvilgiu.

VU docentė, dr. Jolanta Mažylė susilaukia "tyrimo" ir sovietmečio praktikas primenančio ujimo dėl interviu kultūros temomis internetinei "Op TV".

Politikas, paskutinis sovietų okupacinio teismo nuteistas (1988 m.) lietuvis disidentas Petras Gražulis teisiamas jau nepriklausomos Lietuvos teismų dėl jo išsakomo nepritarimo LGBT gyvensenos įkyriai propagandai. Savo viešus pasisakymus ir laikyseną disidentas grindžia tradicine krikščionybės pažiūra, kad homoseksualios praktikos yra nuodėmingos (Šv. Raštas, Kun 18, 22b: "/.../ tai yra pasibjaurėtina") ir kad garbinga lyčių sąjunga tegali būti santuokinėje vyro ir moters bendrystėje.

Suprantame, kad ne visi priima ir vadovaujasi krikščioniškąja pažiūra į žmogaus lytiškumą ir jo raišką.

Suprantame, kad buvusio Seimo nario Petro Gražulio kritiški žodžiai kitaip manantiems gali būti nemalonūs, tačiau prioritetinę reikšmę turi nekvestionuojama žodžio ir pažiūrų reiškimo laisvė.

Joks žmogus Lietuvoje neturi bijoti, kad gali būti teisiamas dėl pasakyto žodžio, kritikos, teigiamo ar neigiamo vertinimo (išskyrus tuos atvejus, kai skatinama smurtauti - o minimuose epizoduose nieko panašaus nebuvo).

Kitaip iškyla grėsmė sugrįžti į tą (ne)teisinę būseną, kaip nelaimingoje Rusijoje, kur režimo oponentai baudžiami realiomis laisvės atėmimo bausmėmis dėl žodžių "Karui - ne!"

The post Lietuvos laisvės kovų dalyviai kreipėsi viešu laišku į visuomenę ir teisėsaugą appeared first on LAIKMETIS.

Rekolekcijas veda: vysk. Jonas Kauneckas

Rekolekcijų pradžia: kovo 15 d. 18:00 val.

Pabaiga: kovo 17 d. 14:00 val.

Registracija: https://forms.gle/wsrZBFLAEWW4kAiT6

The post Rekolekcijos - Dievas mano gyvenime appeared first on LAIKMETIS.

Raudoti pradedi, net negali susilaikyti klausydamas tokių istorijų. Štai vienuolės seselės nuėjo į vaikų namus - ten virš šimto vaikų. Vaikams papasakojo apie Jėzaus gimimo istoriją - kaip jam nerado vietos gimimui, kaip Jėzus gimė tvartelyje tarp smirdančių gyvulių, kaip jį išminčiai su dovanomis lankė ir tada vaikams uždavė pagaminti prakartėles. Atnešė spalvoto popieriaus, visokių priemonių, piešinių, kad sugebėtų iškarpyti, padaryti. Ir nustebo, labai nustebo seselės, kai mažasis Vladukas į prakartėlę paguldė du kūdikėlius. Štai ką jis pasakė: kai Marija Jėzų paguldė į ėdžias, Jėzulis staiga manęs klausia: Vladuk, ar turi prieglobstį? Pasakiau - ne Jėzuli, nes neturiu nei tėtės, nei mamos. Tada Jėzulis sako: pasilik su manimi. Aš jam sakau: neturiu dovanų kaip tie išminčiai. Bet staiga pagalvojau ir sakau: Jėzuli, ar tai bus gera dovana, jei aš tave šildysiu? Apkabinsiu ir šildysiu?

Jėzulis kad nusišypsojo, kad pradžiugo, sako: o tai pati nuostabiausia dovana - pasilik su manimi visada. Tai pasakęs Vladukas ėmė labai graudžiai verkti, net pečiai jo judėjo, kumštukais šluostėsi ašaras. Seselė suprato: vargšas našlaitėlis rado, kas jį amžinai priima, kas jį myli, todėl leido prakartėlėje palikti ir antrą kūdikį.

Taip, brangieji, Kalėdose minime Jėzaus gimimą. Pas mus atėjęs Dievas Jėzus amžinai pasilieka su mumis. Toks yra mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas. Jo šviesa nušvito. Šiandien - Šventosios Šeimos šventės - Dievo žodis, pilnas pamokymų, kaip visa tai sutvarkyti, kad nebūtų tokių graudžių istorijų. Dievo žodis pilnas paties Dievo pažadų. Kas tėvą, motiną gerbia - net Dievą pagerbia. Net maldos tokio žmogaus bus išklausytos, toks net nuodėmę savo dildo, lobį net amžinybėje krauna. Pilna, pilna tokių nuostabių pažadų. Ir pabrėžia, pabrėžia Dievas - tiesiog laimingi būsite, jei laikotės Dievo parodyto kelio, jei dievobaimingi esate.

Taigi pirmoji sąlyga - gyvas tikėjimas. Šventasis Paulius tiesiog šaukte šaukia: Kristaus žodis tegyvena jumyse vaisingai. O kada mumyse bus gyvas ir vaisingas Dievo žodis? Ogi tada, kai neužmirštame maldos, kai nuolat dalyvaujame Mišiose, priimame patį Dievą Jėzų, kai nuolat graužiamės dėl mažiausio negerumo savo sąžinėje. Tačiau po to ir kita nepaprastai svarbi sąlyga yra - gink Dieve, kad nebūtų tik vienas ar du vaikai, nes jei tik tiek - spaudžia baisios bėdos, sugyvenimo ir sveikatos problemos.

Pas įžymų vokiečių gydytoją Bortrageną ateina moteris ir skundžiasi visokiais negalavimais. Staiga gydytojas jos klausia: kiek turite vaikų? Vieną. Jei penkis turėtumėte - visos ligos išgaruotų. Moteris daugiau ligų gauna ir vargo turi vaikų besisaugodamos, nei juos gimdydamos. Iš prigimties, brangioji, juoktis negalima. Štai Arenbacho institutas ištyrė: trys ketvirtadaliai moteriškų ligų tik dėl to, kad piktnaudžiaujama moterų teisėmis. Tai ne tik abortas, bet ir saugojamasi nuo pastojimo. Prancūzijos statistika štai ką rodo: 95 proc. ligotų moterų yra arba bevaikės, arba mažavaikės. O tik penki procentai ligotų moterų - daugiavaikių.

Lietuvoje 90 proc. šeimų augina vieną arba du vaikus. Jei tik tiek vaikų - per tris šimtus metų išnyks mūsų tauta. Nebeliks jos – nereikės nei priešams užpulti, nei karui kilti. Baisiausia, kad tai gresia visam moderniam pasauliui, visai Europai. Dar įdomesnis dalykas: tėvai, turėdami mažas šeimas, tikisi geriau išauklėti vaikus, bet iš mažų šeimų daugiausiai nusikaltėlių.

Jei šeimoje vienas du vaikai, tėvai tampa vaikų vergais. Apie juos šokinėja ne tik tėvai, bet ir seneliai, dėdės, tetos, net mokytojai.

Ir dar kas, jei tik vienas, du vaikai - patys vaikai dažniau serga. Jie tik vienas, du vaikai - tik 13 proc. vaikų yra sveiki. Tai nustatė Austrijoje statistika. O iš gausių šeimų 68 proc. yra sveikų. Ir Lietuvoje juk šaukte šaukiama - visur labai daug vaikų jau ligotų, nutukusių. Nepakeisime, brangieji, viso to, - lepindami ir augindami vos vieną, du vaikus. Ne veltui, ne veltui psalmę šiandien skelbia: vaikai kaip jaunos alyvų šakelės susės aplink stalą. Kokios ten gali būti šakelės, jei tik vienas du vaikai? Tai tiesiog patyčios.

Ir dar: dejuojama, kad Lietuvoje mokymasis smunka, kad vis blogiau moksleiviai mokosi. Aukštosioms sunku surinkti sugebančius studijuoti gero lygio techninius mokslus. O tuo tarpu genijai, žmonijos gelbėtojai - didieji mokslininkai, šventieji - dažniausiai iš gausių šeimų.

Štai šventoji Kotryna Sienietė - iš 29 vaikų, šventasis Klemensas - iš 12, šv. Teresėlė - iš dešimties vaikų. Šv. Ignacas Lojola turėjo trylika brolių seserų - kaip ir Airijos buvęs prezidentas, popiežius Pijus X - iš dešimties vaikų būrio. Garsusis dailininkas Albrechtas Diureris iš septyniolikos. Muzikai: Hendelis iš 16, Šubertas iš 14, Haidnas iš dvylikos, Johanas Sebastianas Bachas iš aštuonių, o Vagneris iš devynių. Šventasis Pranciškus Ksaveras - septintasis.

Įsivaizduokite, jei būtų vienas du vaikai, šių, mano minėtų - nei vieno nebūtų. Mielieji, - ir manęs nebūtų, jei tėvai būtų nutarę turėti šešis. Aš gi, septintas ir po manęs dar gimė trys. Melskitės, brangieji, melskitės, kad Lietuvos žmonės suprastų, ko labiausiai reikia mūsų Lietuvai, mūsų šeimoms.

Parengta pagal Marijos radijuje skelbtą homiliją.

The post Vyskupas Jonas Kauneckas. Ko reikia mūsų šeimoms appeared first on LAIKMETIS.

Taigi Kristus Karalius šiandien ir kviečia mus susimąstyti - kokie mes esame karališki, kaip mes tapome karališkais, kaip tapome Dievo tauta, Dievo vaikais - per Krikštą. Nuolat klauskime savęs, ar elgiuosi visada taip, kaip priklauso karalaičiui, ar karalaitei, ar žmonės mato mano gyvenime karališką dvasią?

Tegu pasitikrinti mums padės senas žydų pasakojimas apie vieną karalių. Tas jaunas karalius turėjo du potraukius - kaip šiandienis žmogus sakytų du hobius. Labai mėgo brangenybes ir arklius. Ir štai kartą pas jį atkeliauja vienas pirklys ir siūlo jaunajam karaliui pirkti diademą, brangią, vertingą. Karalius tiesiog šokinėja susižavėjęs. Jis nori pirkti diademą. Patarėjai šnibžda į ausį: palauk, karaliau, neskubėk, nepirk. Pasitark, - mūsų mieste yra senas žydas, brangenybių specialistas - pakvieskime jį. Tegu jis apžiūri, diademą ir pataria, tegu ateina, įsako karalius. Žydas ateina į rūmus, apžiūri diademą ir rimtu veidu sako: karaliau, tik nepirk. Tai kas tau čia siūloma yra labai menkavertiška. Mūsų mieste tu gali rasti daug geresnių dalykų ir žymiai pigiau. Karalius nudžiugo, kad toks geras patarimas ir atsidėkodamas žydui kaip atlyginimą duoda tris varines monetas. Žydas paima pinigus ir eina namo.

Bėga mėnesiai. Vieną dieną rūmuose pasirodo pirklys ir siūlo karaliui žirgą. Pažvelgė karalius į tą žirgą: šokinėja, žvengia, trypčiojia. Jis susižavėjęs. Oho, kaip man bus smagu ant jo jodinėti. Bet jo patarėjai vėl šnibžda į ausį: karaliau, neskubėk, nepirk, pakvieskime vėl tą išminčių, jis visus dalykus išmano, jis net ir arklius gerai žino. Vėl kviečia karalius žydą iš miesto. Žydas apžiūri arklį, sako: karaliau, patariu tau - nepirk šito žirgo. Jis yra tiesiog laukinis, audringo būdo. Kai užsėsi ant jo, jis tave numes, tu galą gausi. Karalius nustebęs tokiu patarimu. Bet iš tvarto atėję bernai patvirtina - kai šėrė tvarte arklį, jis daužėsi, spardėsi, draskėsi kaip laukinis. Tad karalius priima patarimą ir neperka arklio. Atsilygindamas žydui jis vėl duoda tris vario monetas. Žydas paima pinigus ir eina namo.

Vėl bėga dienos, mėnesiai ir kartą šaltą, lietingą rudens dieną karalius neturi ką veikti. Jam kyla klausimas - kas aš? Iš tikro, kas aš? Jie neranda atsakymo, bet jie prisimena senąjį išminčių žydą ir liepia jį pakviesti. Ir tiesiai paklausia atėjus žydui - pasakyk man, kas aš esu. Ir senasis žydas atsako: karaliau, tu joks karalius, tu tiesiog elgeta, menkysta, ubagas. Karalius išblykšta, įniršta ir įsiutęs liepia žydą įmesti į kalėjimą. Susierzinęs bėga pas savo motiną. "Motina - įsivaizduok, mane karaliaus ir karalienės sūnų žydas išvadino elgeta, menkysta. Pasakyk motina, ką tu apie tai galvoji?" O motina atsako: žinoma, tu esi karališko kraujo, mano sūnau. Užmiršk to senio plepalus.

Bet jam atrodo, kad motinos balsas toks netikras. Jaučiasi, kad ji meluoja, jis pažvelgia griežtai į ją. Pareikalauja iš motinos - sakyk teisybę, ir motina pradeda pasakoti: kai aš pagimdžiau sūnų – visi, visa karalystė džiaugėsi, šventė. Taip bus karalius mūsų karalystėje. Bet po keturių dienų sūnus numirė, ir aš prisiminiau vargšę elgetą - mergaitę, kuri truputį pas mus uždarbiaudavo - tą pačią dieną gimdė kaip ir aš. Liepiau atvesti ją pas mane ir paėmiau jos vaiką. Mano sūnau, tas vaikas - tai tu.

Nebesiklausydamas toliau motinos bėga jaunasis karalius į kalėjimą ir išvaduoja senąjį žydą: bet pasakyk man, žyde, iš kur tu žinojai, kad aš ne karališko kraujo? Pasakyk man. Ir žydas kiek dvejodamas, bet pabrėždamas sako: žinai ką - kai aš sulaikiau tave nuo brangenybės pirkimo tu man davei tris bevertes varines monetas. Ir kai aš netiesiogiai išgelbėjau tavo gyvybę liepdamas nepirkti žirgo, tu vėl davei man tris bevertes monetas. Iš to atpažinau, kad tu joks karalius - tikras karalius duoda iš visos širdies karališkai.

Nuolat klauskime savęs, ar elgiuosi visada taip, kaip priklauso karalaičiui, ar karalaitei, ar žmonės mato mano gyvenime karališką dvasią?

Ši istorija tiesiog išryškina brangieji, kokį karalių šiandien pagerbiame. Mūsų karalius Jėzus Kristus mums visiems davė nepaprastai daug – karališkai. Jis atidavė save patį. Jis gyveno ne dėl savęs Žemėje - gyveno dėl mūsų. Gimė dėl mūsų, skurdžiai gimė ėdžiose, tvarte, buvo teisiamas, siaubingai, žiauriai kankinamas ir ant kryžiaus atidavė save už mus ir už visą pasaulį. Žinome - net mirdamas jis girdėjo tik patyčias, juokėsi iš jo, o jis ne apie save galvoja. Jis staiga tam nukryžiuotajam, tam nusikaltėliui - prisipažinusiam savo kaltę - pažada rojų. Prisiminkime ir daugiau. Kaip jis meldžiasi už kankintojus, pajuokėjus, teisėjus, budelius. Jis prašo: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.

Brangieji - ar galėjo per visą pasaulio istoriją kas nors daugiau už jį paaukoti? Ne! Kaip baisu, brangieji, kai dalis katalikų mąsto, net kalba: privalau, privalau šventadienį švęsti, dalyvauti Mišiose. Privalau kasdien pasimelsti. Privalau laikytis Dievo įsakymų. Privalau būti geras, teisingas, kaip baisu, kaip baisu - kai katalikai galvoja, jog jie tai daro Dievui, jog jie privalo Dievui.

Dieve mano, koks elgetiškas, menkystų galvojimas. Juk ne mes Dievui duodame - Jis kviečia mus, Jis trokšta mus karališkai apdovanoti. Jis trokšta, kad mes priimtumėme jo dovanas, kad nebūtumėme menkystos, savanaudžiai. Kiek dėl mūsų menko tikėjimo - dėl Žemės žmonių, menko tikėjimo, savanaudiškumo - padaroma blogybių. Juk šią savaitę minėjome Negimusio kūdikio dieną: žudomi pasaulyje kūdikiai, kad netrukdytų gyventi. Koks tai baisus savanaudiškumas, kokia menkystė, kokia dvasios ubagystė!

Vėl pradedame naują savaitę. Pagalvokime - galime būti karališki. Padėdami iš širdies kitam žmogui, pakalbindami jį, paguosdami jį, pasimelsdami už jį, nekeikime ir tų, kurie klysta, kurie blogą daro - pasimelskime ir už juos. Tai tikrai bus karališka. Ypač melskimės už valdžios žmones, už esančius valdžioje, kad dabar, svarstydami biudžetą, neplanuotų tūkstančiais didesnių atlyginimų sau, nekeltų atlyginimų, bet geriau pakeltų mažiau uždirbantiems, mažesnes pensijas gaunantiems, kad nors kiek - kad nors truputėli juose būtų karališkos dvasios. Juk visi jie pakrikštyti. Visi Kristaus Karaliaus sūnūs ir dukros. Tai kodėl taip savanaudiškai, taip ubagiškai - kaip menkystos - elgiasi.

Melskime visiems karališkos didybės.

Parengta pagal Marijos radijuje sakytą homiliją

The post Vyskupas Jonas Kauneckas. Būkime karališki appeared first on LAIKMETIS.