Neseniai ant staliuko Palangos bibliotekoje, kur padeda skaitytojai nereikalingas knygas, radau prisiminimų brošiūrą „Lietuvos aneksija" (Vilnius: Periodika, 1990). Tai A. Smetonos pro memoria, kaip elgėsi Lietuvos valdžia sovietams okupuojant Lietuvą.

Rašoma, kad po to, kai A. Merkys grįžo iš Maskvos priblokštas (prisiklausęs V. Molotovo grasinimų), kai sulaukta užsienio reikalų ministro J. Urbšio telefoninio pranešimo apie ultimatumą, vargais negalais susirinko Prezidentas, Ministrų Taryba ir kariuomenės vadai. Buvęs jos vadas S. Raštikis dalyvavo kaip galimas kandidatas į naujus ministrus pirmininkus.

Sovietrusiai reikalavo keisti Vyriausybę, areštuoti Lietuvos saugumo vadovus ir įsileisti savo neribotą kontingentą kariuomenės. Posėdis prasidėjo vidurnaktį (1940 m. naktį, iš 14 d. į 15 d.). Raštiškas sovietų ultimatumas buvo gautas apie 4 val. nakties, o atsakyti reikėjo iki 9 val. ryto.

A. Smetona rašo (cituoju iš eilės, praleisdamas didelius tarpus): „Visi nusiminę… niekam nebuvo noro kalbėti. Rodos, visiems turėjo būti aišku, jog sutikti su tokiais reikalavimais yra lygu atsižadėti Lietuvos suverenumo ir pavirsti bolševikine Sovietų provincija… teko prašnekti ir kitus prašnekinti. Priminiau ar prieš savaitę Ministrų Tarybos pareikštą nuomonę: jei rimtas pavojus grėstų Lietuvos suverenumui, tai nieko daugiau neliktų, kaip tam grasinimui pasipriešinti dargi ginklu ir priešinantis trauktis vyriausybei drauge su kariuomene iš savo krašto…". (Šioje knygoje K. Musteikis – krašto apsaugos ministras – rašo, kad buvo parengtas ir planas „R” – priešintis net ir be vadų įsakymo, jei priešas užpultų netikėtai).

Ministras pirmininkas A. Merkys, karo vadai, daugelis ministrų priešintis nesutiko, ir siūlė priimti visus sovietų reikalavimus. Manyta pavesti S. Raštikiui suformuoti naują vyriausybę, areštuoti saugumo vadovus, įsileisti sovietų kariuomenę be pasipriešinimo ir t. t.

Respublikos Prezidentas A. Smetona manė priešingai: „Būtų galima padaryti: atsistatydinti esamai vyriausybei ir pavesti naują sudaryti gen. Raštikiui kaip patikimam (Molotovo žodžiais) Sovietams žmogui. Tačiau… niekas negelbėtų, nes, atmetus kitu du… reikalavimus, vis tiek jie pavartotų prieš Lietuvą smurtą. Vadinasi, noromis nenoromis turėtume visomis galimomis priemonėmis jam pasipriešinti. Mūsų pasipriešinimo žygis nors ir neišgelbėtų dabar Lietuvos laisvės, tačiau parodytų kaipo neseniai buvo savybėje manoma, lietuviams ir prašaliečiams, jog tauta nori laisva gyventi”. Su S. Raštikio paskyrimu vėliau sovietai nesutiko, gal jau buvo numatę „savą" lietuvį.

Kai kurie kiti tuometiniai valdžiažmogiai – bailiai ar išdavikai (?) - tame posėdyje tarė, esą pasipriešinimas labai supykdytų Maskvą, ir ji įtūžusi labai nuniokotų mūsų kraštą.

Patrauklu buvo tai, kad Prezidentas siūlė neaukoti saugumo vadų, nes tai „būtų lygu pripažinti teisybe prasimanytiems Molotovo kaltinimams".

Prezidentas A. Smetona prisiminimuose analizuoja savo elgesį: „Kaip pasielgti Resp. Prezidentui, kai min. pirmininkas Merkys, gen. Raštikis, kandidatas naujuoju min. pirmininku ir esamasis kar. vadas gen. Vitkauskas visais reikalavimais nusileidžia Maskvos smurtui? Skirti jų vieton naujus? Nebėra laiko… Ir ką skirti? Iš ko pasirinkti?... Jis pavedė… sudaryti naują vyriausybę ir pareiškė kitų dviejų Maskvos reikalavimų svarstyme nebedalyvausiąs, nors posėdyje paliksiąs, … arba atsistatydinsiąs, arba pavesiąs savo pareigas eiti min. pirmininkui.”

„Visi posėdžio dalyviai pasisakė už tai, kad Prezidentas neatsistatydintų, o kad tik kurį laiką  atostogų paimtų". Tai rodė, kad, nepatenkinus jo pasiūlymo priešintis, ir patenkinant jo „atostogų" prašymą, faktiškai įvyko savotiškas tylus valstybės perversmas. Nors kažin ar suokalbininkai taip mąstė, bet buvo pasirinktas geresnis variantas.

Tai anuos tenkino, nes faktiškai Prezidentas prarado valdžią, kita vertus, liko galimybė priversti jį (kaip rodė tolimesni bandymai tai padaryti) prisiimti atsakomybę už kapituliaciją. Viską įrodo bandymas prievarta neleisti Prezidentui kirsti Lietuvos-Vokietijos sienos, nors jis  turėjo patvirtintą vizą išvažiuoti. Kas tą darė ir kodėl?

Prezidentas rašo: „Krikščionių demokratų tarpe būta žmonių…, kurie laiko tautininkus sau pavojingesnius už bolševikus… išėjus jam (Prezidentui, - mano pastaba) atostogų, galbūt švitėjo Ašiai viltis, kad jos politinė linija ims viršų vyriausybėje.”

Prezidentas žinojo, kas ši „ašis”, tai buvo krikdemų ir jų oponentų valstiečių - liaudininkų suokalbis. Kadangi juos parėmė ir kariuomenės vadai, pasidavė ir A. Merkys tą suvokęs, tai A. Smetonos gyvybę tada išgelbėjo tik sąmokslininkų noras sulaikyti Prezidentą Lietuvoje, kad ne jie, o jis („atostogaujantis Prezidentas" !) „pasirašytų" visišką pasidavimą sovietams, kai jų kariuomenė jau bus Kaune.

Kitas svarbus momentas, kad atsirado dori žmonės, kurie Prezidentą pervedė per sieną, o vokiečiai jį priėmė. Jis dar buvo gerbiamas, tą įrodo tolimesni įvykiai (F. Ruzvelto A. Smetonos priėmimas pokalbiui, jo garbingos laidotuvės Amerikoje, kai jis žuvo ne iki galo aiškiomis aplinkybėmis).

Keistoką Prezidento A. Smetonos elgesį, kai jis be kovos pasidavė savo paties paskirtai valdžiai, galima iš dalies pateisinti tuo, kad jis skrupulingai laikėsi savo paties sukurtos konstitucijos. Ir politinės aplinkybės daug reiškė.

A. Smetona aiškino taip: „Prezidentas… Palikęs savo pareigose, savųjų neginamas, jis būtų galėjęs daugiau nei kas kitas pakenkti ar nusidėti Lietuvai. Turėdami jį savo valioje, Maskvos valdovai būtų nukamuotą galėję panaudoti… Visam pasauliui yra žinoma, kaip Maskvos valdovai geba priversti...

Vienas kitas gali manyti, kad Prezidentas vis dėlto norėdamas galėjo įsakyti… bet… Prezidento įsakymas turi būti gynimo metu pasirašytas min. pirmininko. Pasisakę nesipriešinti… nebūtų davę savo parašo.”

Lietuva tada pasidavė. Tautos gėdą vėliau nuplovė Birželio sukilėliai ir partizanai. Daug žmonių žuvo.

Mūsų „diktatorius" elgėsi nelabai diktatoriškai ir nereagavo, priešingai, stengėsi įtraukti į valdymą ir oponentus.

Prezidentas A. Smetona prisiminimuose taip reziumuoja visas priežastis: „… rizikinga būtų buvę prezidentui duoti kariuomenei įsakymą priešintis. Jeigu jis nebūtų buvęs įvykdytas, tai būtų nemažas smūgis visam kraštui. Ruošti kariuomenę pasipriešinimui reikia ne paskutinę valandą, o daug anksčiau, visą laiką ruošti, lygiuojantis į vyriausią krašto vadovybę, o ne vien į kariuomenės vadą". Kokie aktualūs šiandien yra Jo žodžiai !

Dabar, kai NATO žada ginti kiekvieną mūsų žemės „colį", ar tikrai esame saugūs?

Lenkijos generolas Valdemaras Skšipčakas (Waldemar Skrzypczak) savo interviu BBC teigia, kad Vakarai vėluoja, ir Ukrainos pergalė neaiški. Jei Ukraina nelaimės, Baltijos šalių geopolitinė padėtis labai pablogės, ir istorija gali pasikartoti.

Ir vėl esame nevieningi. Ar Lietuvoje bręsta valdymo krizė („pranešėjo ir prezidento" galimas tyrimas)? Lietuva kalba. Naglio alėjoje girdėjau moterį sakant: ir gerai, kad tarnybos tyrė valdžios norinčių aplinką. Neįsivaizduoju, kad kur nors Anglijoje į valdžią galėtų ateiti koks nors prorusiškas tipas. Svarbu tik, kad eilinius žmones mažiau sektų, - atsakė jos draugė.

Smetoninė Lietuva paliko neprasigėrusią, darbščią visuomenę, nepraskolintą valstybę. Prezidentas labai pergyveno, kad okupantas ištvirkins jaunimą... Ar taip atsitiko? Ar mūsų karta todėl nesugebėjo daug ko gerai padaryti ir leidome sugriauti, išgrobstyti didžiulius turtus? Ar mūsų vaikai ir anūkai sugebės kurti valstybę geriau, jei nežinos savo šalies istorijos? Nes Vilnius nenori A. Smetonos paminklo, pasirenka meno kūrinį – kanalizacijos vamzdį, o ne Vytį.

Bet Palanga – Vasaros sostinė – rodo gerą pavyzdį ir gerbia prieškarinės Lietuvos savanorių-kūrėjų atminimą. Tai paminklas ne tik A. Smetonai, bet ir visai „smetoninei" Lietuvai.

The post Jonas Gediminas Siaurukas. Ar Lietuvoje bręsta valdymo krizė? appeared first on LAIKMETIS.

Šis mano „Įvadas“ ne istorija, aš tik seku J. Aisčio, A. Smetonos ir daugelio kitų lietuvių pėdomis ir agituoju už tai, kad istorija būtų ne tik objektyvi, mokslinė, bet ir išaiš­kinta lietuvybės interesų gynimo tikslu; net ir neigiami pra­eities dalykai, supratus jų priežastis, naudingi ateičiai, kaip kad patalogoanatominiai tyrimai gydant ligas. Tuo labiau naudingi teigiami dalykai, dažnai nutylimi arba iškraipomi lietuvybės nedraugų.

Istorijos žinovas man sakė, kad vieną geriausių istori­jų masiniam vartojimui yra parašęs Lenkijos lietuvis Bronius Makauskas. Joje yra įdomių, mažai žinomų dalykų. Pavyz­džiui, kad lenkai privertė lietuvius pasirašyti Liublino uniją grasindami karu. Ir lietuvių ponai pasidavė. Kitas pateikiamas faktas vokiečių okupantai Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvoje įkūrė apie tūkstantį pradinių mokyklų. Nustebino tik B. Makausko teiginys, kad „paspirti į šoną demokratiniai krašto valdymo principai tą nelemtą naktį (paskutinio Vy­riausybės posėdžio, okupuojant šalį sovietų kariuomenei, metu mano pastaba) atskleidė tiesą, kad „karalius yra nuo­gas“. O „karalius“ tada buvo A. Smetona...

Kartais tarpukario Lietuvai priekaištaujama, kad ji buvo „per griežta“ nusikaltėliams ir išdavikams. Bet juk neįmanoma buvo būti „demokratišku“ tarp Hitlerio, Stalino ir lietuvy­bės smaugėjo Pilsudskio. Gal kaip tik priešingai, „nedemo­kratiškumo“ tada stigo?

Kažin ar teisingi teiginiai, kad A. Smetona buvo ne­ryžtingas. Bepigu dabar kritikuoti. A. Smetonos veikla tuo kritiniu metu atitiko padėtį, agresoriaus akivaizdoje buvome palikti vieni, be didžiųjų pagalbos. Ir nederėjo to nutylėti. Priekaištus reikėjo pateikti krikdemams, valstiečiams liaudi­ninkams ir kitiems „demokratams“.

Toliau galite skaityti visą Jono Gedimino Siauruko knygą „Mes viską apie jus žinome".

The post Jonas Gediminas Siaurukas. Mes viską apie jus žinome appeared first on LAIKMETIS.