„Drobulės atvaizdas labiau atitinka meninę žemo reljefo reprezentaciją nei tikrą žmogaus kūno atspaudą“, – rašo brazilų 3D skaitmeninio modeliavimo specialistas Cicero Moraesas, naudojęs modeliavimo programinę įrangą.

Legendinė drobulė, kurios išmatavimai – 4,4 metro ilgio ir 1,1 metro pločio, yra viena iš garsiausių religinių relikvijų pasaulyje. Ant jos matomas nukryžiuoto vyro veidas, kurį atgailautojai ir religijos tyrėjai laiko Jėzaus atvaizdu – esą jis susiformavo, kai kruvinas Mesijo kūnas buvo suvyniotas į audeklą prieš 2000 metų.

Tačiau skeptikai šią teoriją ginčija, remdamiesi anglies izotopų datavimu, kuris parodė, kad drobulė sukurta tarp 1260 ir 1390 metų – laikotarpiu, kai Europoje itin paplito žemo reljefo skulptūros, ypač ant antkapių, kaip pažymi PBS.

Taigi, ar tai buvo tikrasis Jėzaus po mirties naudotas audeklas, ar viduramžių apgaulė?

Regis, Moraesas šį ilgalaikį ginčą išsprendė, panaudodamas aukščiau minėtąją technologiją moksliniam įrodymui, kad Turino drobulė negalėjo būti naudota Jėzaus kūnui suvynioti.

Norėdamas nustatyti, ar audeklas buvo labiau meninė forma ar religinės paskirties objektas, Moraesas sukūrė du skaitmeninius modelius: trimatį žmogaus kūno modelį ir žemo reljefo žmogaus figūros modelį, praneša „Livescience“.

Vėliau jis naudojo įvairius 3D modeliavimo įrankius, kad skaitmeniniu būdu uždengtų abu kūnus audeklu, ir palygino gautus audeklo vaizdus su istorinėmis Turino drobulės nuotraukomis, padarytomis 1931 m. Tai buvo tarsi kriminalistinė „vyniojimo“ dvikova. Šis tyrimas buvo tarsi ankstesnio eksperimento tąsa, kuriame buvo naudojamas tik trimatis kūno modelis be žemo reljefo versijos.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent žemo reljefo modelis tiksliai atitiko 1931 m. nuotraukose matomą vaizdą, tuo tarpu 3D žmogaus kūno modelis su deformuotu audeklu neatitiko formos.

Šiuo atveju audeklas išsikraipė aplink kūną – šį reiškinį Moraesas palygino su vadinamuoju „Agamemnono kaukės efektu“, kuris kilo nuo neįprastai plataus aukso mirties veido kaukės, rastos senovės Graikijos kapavietėje.

Tai galima palyginti su veido nudažymu ir prispaudimu prie audinio – atspaudas būna iškreiptas ir menkai primena tikrą veidą, todėl mažai tikėtina, kad drobulėje esantis Jėzaus veidas yra tikrasis jo atspaudas.

Todėl Moraesas padarė išvadą, kad Turino drobulė nebuvo tikrasis audeklas, kuriuo buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Veikiau tai buvo atvaizdas, sukurtas naudojant seklų reljefinį modelį kaip formą.

„Turino drobulės atvaizdas labiau atitinka žemo reljefo matricą“, – sakė jis „Livescience“. „Tokia matrica galėjo būti pagaminta iš medžio, akmens ar metalo ir nudažyta – ar net įkaitinta – tik kontaktiniuose taškuose, taip sukuriant matomą raštą.“

Vis dėlto Moraesas neatmetė labai mažos galimybės, kad tai galėjo būti ir tikros trimatės figūros atspaudas.

Kaip ir viduramžiais paplitę Jėzaus reljefai ant antkapių, Moraesas mano, kad Turino drobulė buvo laidotuvių meno kūrinys, „krikščioniškosios dailės šedevras“.

Nepaisant to, daugelis tyrėjų laikosi nuomonės, kad drobulės atvaizdas visgi buvo sukurtas nuo tikro kūno – būtent Jėzaus.

Paduvos universiteto profesorius Giulio Fanti savo tyrime tvirtina, kad Turino drobulė yra tikras įrodymas apie Jėzaus Kristaus kančias, remiantis kraujo dėmių raštais.

Fantis nurodo, kad „analizuojamos įvairios kraujo tėkmės kryptys iš šoninės žaizdos, tikėtinas plaučių skysčio buvimas“ bei kitos dėmės, rodančios patirtas kančias.

The post Naujas tyrimas neigia Turino drobulės autentiškumą appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus siunčia į misiją septyniasdešimt du mokinius. Šis simbolinis skaičius rodo, kad Evangelijos viltis skirta visoms tautoms: toks yra Dievo širdies plotis, jo didžioji pjūtis – pasaulyje atliekamas darbas, kad visus jo vaikus pasiektų jo meilė ir jie būtų išgelbėti.

Tačiau Jėzus priduria: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“

Dievas, tarsi sėjėjas, dosniai išėjo į pasaulį sėti, įdėjo į žmogaus širdį bei į jo istoriją begalinio ir pilno gyvenimo, jį išlaisvinančio išganymo, troškimą. Derlius gausus, Dievo karalystė tarsi sėkla dygsta dirvoje, o šių dienų moterys ir vyrai, net jei atrodo, kad tai jų gyvenime užgožia daugybė kitų dalykų, laukia didesnės tiesos, ieško pilnesnės savo gyvenimo prasmės, trokšta teisingumo, jaučia savyje amžinojo gyvenimo troškimą.

Antra vertus, trūksta darbininkų, kurie eitų dirbti į Viešpaties pasėtą lauką, gebėtų Jėzaus akimis atpažinti pjūčiai pribrendusius grūdus. Viešpats nori nuveikti mūsų gyvenime ir istorijoje kai ką didinga, tačiau trūksta tų, kurie tai suvokia, kurie sustoja priimti šią dovaną, kurie ją skelbia ir perduoda kitiems.

Bažnyčiai ir pasauliui nereikia žmonių, kuriems religinės pareigos yra proga pademonstruoti savo tikėjimą kaip išorinę etiketę. Reikia darbininkų, trokštančių dirbti misijų lauke, mylinčių mokinių, liudijančių Dievo karalystę, kad ir kur jie būtų.

Gal netrūksta „proginių krikščionių“, kurie retkarčiais parodo gerų nuostatų, sudalyvauja kokiame nors renginyje, retkarčiais sudalyvauja kokiame nors renginyje. Bet nėra daug tokių, kurie pasirengę kasdien dirbti Dievo lauke, savo širdyse augindami Evangelijos sėklą, o paskui nešti ją į savo kasdienį gyvenimą šeimoje, darbo ir studijų vietose, įvairiose socialinėse aplinkose tiems, kuriems jos reikia.

Kad to imtumėmės, nereikia daug teorinių idėjų apie sielovadą, reikia, kaip pataria Viešpats, melstis į pjūties šeimininką. Kitaip tariant, pirmoje vietoje yra santykis su Viešpačiu, dialogo su juo puoselėjimas. Tuomet jis padarys mus savo darbininkais ir pasiųs į pasaulio laukus kaip savo karalystės liudytojus.

„Prašykime Mergelę Mariją, kuri, dalyvaudama išganymo darbe, dosniai pasiūlė savo „Štai aš“, užtarti mus ir lydėti sekimo paskui Viešpatį kelyje, kad ir mes taptume džiugiais Dievo karalystės darbininkais“, – liepos 6 dienos vidudienio maldos susitikime sakė popiežius Leonas.

The post Popiežius Leonas XIV: netrūksta „proginių krikščionių“ appeared first on LAIKMETIS.

„Toliau apmąstome Jėzaus palyginimus, kurie padeda mums iš naujo atrasti viltį, nes parodo, kaip Dievas veikia istorijoje, – kreipėsi Leonas XIV į audiencijos dalyvius. – Šiandien norėčiau sustoti prie vieno palyginimo, kuris yra ypatingas, nes jis yra tarsi įvadas į visus kitus palyginimus. Tai palyginimas apie sėjėją.“

Pasak popiežiaus, šiame pasakojime matome Jėzaus bendravimo būdą. Iš jo galime daug ko pasimokyti kaip šiandien skelbti Evangeliją. Kiekvienas palyginimas pasakoja istoriją, paimtą iš kasdienio gyvenimo, tačiau nori mums pasakyti kažką daugiau, atskleidžia gilesnę prasmę. Palyginimai kelia klausimus, kviečia nesustoti ties tuo, kas yra tik išorė. Išklausęs palyginimo istoriją kiekvienas gali savęs paklausti: kiek tai susiję su manimi? Ką tai sako mano gyvenimui?

Palyginimu apie sėjėją Jėzus mums paaiškina, kaip veikia Dievo žodis, sakė popiežius Leonas. Iš tiesų kiekvienas Evangelijos žodis yra tarsi sėkla, pasėta į mūsų gyvenimo dirvą. Jėzus savo palyginimuose daug kartų vartoja sėklos įvaizdį, suteikdamas jam skirtingas reikšmes.

Popiežius pastebėjo, kad palyginimo sėjėjo elgesys mums gali atrodyti gana keistas. Šiam sėjėjui nerūpi, kur nukris sėkla. Jis sėja sėklą ir ten, kur ji vargu ar duos derlių: ant kelio, tarp akmenų, tarp erškėčių. Toks požiūris stebina klausytoją ir verčia klausti: ką tai galėtų reikšti?

Popiežius paminėjo ir garsųjį Van Gogho paveikslą. Stebina, kad už sėjėjo tapytojas pavaizdavo jau subrendusius grūdus.

Šis dosnus, netaupus sėjėjas, sakė popiežius, simbolizuoja Dievo meilę mums. Juk žinome, kad sėklos likimas priklauso ir nuo to, kaip ją priima dirva, nuo situacijos, kurioje ji atsiduria. Tačiau pirmiausia šiuo palyginimu Jėzus mums sako, kad Dievas sėja savo žodžio sėklą į kiekvieną dirvą, į kiekvieną mūsų situaciją.

Dievas mus myli. Jis nelaukia, kol tapsime geresne dirva. Jis visada dosniai mums dovanoja savo žodį. Galbūt matydami, kad jis mumis pasitiki, subrandinsime savyje troškimą tapti geresne dirva? Tai viltis, kurios pamatas yra Dievo gerumas ir gailestingumas. Palyginimas apie sėjėją mus skatina galvoti ir apie patį Jėzų, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu tapo sėkla, nukritusia į žemę ir mirusia, kad duotų gausių vaisių. 

Popiežius paminėjo ir garsųjį Van Gogho paveikslą. Stebina, kad už sėjėjo tapytojas pavaizdavo jau subrendusius grūdus. Tai vilties įvaizdis: vienaip ar kitaip, sėkla davė vaisių. Tačiau scenos centre yra ne sėjėjas, kuris stovi šone, bet saulė. Tai mums primena, kad Dievas yra svarbiausias, net jei kartais mums atrodo, kad jo nėra ar jis nutolęs. Būtent saulė sušildo žemės grumstus ir leidžia sėklai subręsti.

„Brangūs broliai ir seserys, kokioje gyvenimo situacijoje šiandien mus pasiekia Dievo žodis? – klasė popiežius, baigdamas katechezę. – Prašykime Viešpaties malonės visada priimti sėklą, kuri yra jo žodis. O jei suprantame, kad nesame derlinga dirva, nenusiminkime, bet prašykime, kad jis mus išpurentų ir padarytų geresne dirva.“

The post Įvyko pirmoji popiežiaus Leono XIV bendroji audiencija, dalyvavo apie 40 tūkst. žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Bažnyčių vadovai primena, kad net ir šiuolaikiniam mokslui pasiekus reikšmingų laimėjimų, gyvybės kilmė išlieka Dievo rankose. Mokslas jau šiandien nekelia abejonių, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento – tada pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas esame praėję šį savo gyvybės etapą.

Pagarba gyvybei neatsiejama nuo pagarbos žmogaus orumui. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: „gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai [...] žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo.“

Šiomis vertybėmis vadovaudamiesi, krikščioniškosios bendruomenės Lietuvoje su nerimu stebi bandymus įteisinti vadinamąsias „reprodukcines teises“, kurios, mūsų įsitikinimu, prieštarauja tiek žmogaus orumui, tiek prigimtinėms žmogaus teisėms ir vaiko interesams. Įstatymai negali būti kuriami taip, kad vienų asmenų interesai būtų tenkinami kitų žmonių – ypač silpniausiųjų – teisių sąskaita.

Solidarizuodamiesi su nevaisingumą išgyvenančiais asmenimis, pabrėžiame, kad pagalba tokiose situacijose turi būti teikiama paisant žmogaus gyvybės neliečiamumo, vaiko orumo ir šeimos vertės. Mokslinis ar medicininis procedūros įgyvendinamumas dar nereiškia jos moralinio pateisinamumo. Žmogaus gyvybė negali būti redukuojama iki „priemonės“ suaugusiųjų tikslams siekti.

Taip pat pažymime, kad net jei valstybės įstatymai nedraudžia aborto, tai nesukuria moralios teisės į abortą ar pareigos gydytojams ir kitoms institucijoms jame dalyvauti. Prievarta versti žmogų veikti prieš savo sąžinę – nesuderinama su žmogaus orumo samprata.

Lietuvos Konstitucijos 25 ir 26 straipsniai užtikrina kiekvieno piliečio minties, sąžinės ir tikėjimo laisvę. Todėl tikintieji, kaip ir visi piliečiai, turi ne tik teisę, bet ir pareigą dalyvauti viešajame diskurse, ypač tais klausimais, kurie paliečia žmogaus gyvybės neliečiamumą – pamatinę vertybę, kurios apsaugai turime susitelkti visi, nepriklausomai nuo tikėjimo ar pažiūrų.

Kviečiame visus krikščionis sąžiningai įsiklausyti į savo sąžinę – Dievo balsą žmoguje – ir drąsiai liudyti pagarbą gyvybei visuomenėje. Kiekvienas esame atsakingas ne tik prieš visuomenę, bet ir prieš gyvybės Kūrėją.

Kreipimąsi pasirašė Gintaras Grušas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Mindaugas Sabutis Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas, Justinas Kiviloo Visuotinio patriarcho egzarchas Lietuvoje.

The post Krikščioniškų Bažnyčių Lietuvoje vadovai išreiškė susirūpinimą dėl svarstomo Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto appeared first on LAIKMETIS.

Pamoksle kardinolas komentavo trečiajam Velykų sekmadieniui skirtą Evangelijos ištrauką, kurioje prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams prie Tiberiados ežero, pataria, kur mesti tinklus, ir kalbasi su Petru, patikėdamas jam ganytojo misiją (plg. Jn 21, 1–19).

Šis susitikimas, vykęs prieš Jėzui sugrįžtant pas Tėvą, primena pirmąjį Petro pašaukimą – tapti „žmonių žveju“. Nors Petras vėliau ne kartą nesuprato Mokytojo ir net jį išdavė, Jėzus priima jo trapų, tačiau nuoširdų atsakymą į trigubą klausimą: „Ar myli mane?“ – ir vėl jam patiki atsakomybę. „Petras seka Viešpačiu, žinodamas savo silpnumą, bet pasitikėdamas Prisikėlusiojo malone“, – sakė kardinolas.

Homilijoje Mamberti taip pat citavo šv. Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus per jo pontifikato 25-ųjų metinių Mišias, apie kasdienį vidinį dialogą tarp jo ir Kristaus. Pasak popiežiaus, Kristus pažįsta žmogaus trapumą, tačiau moko pasitikėti ir ištarti: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“, ir atsakingai prisiimti jam skirtą užduotį.

„Ši misija yra pati meilė, tampanti tarnyste Bažnyčiai ir visai žmonijai“, – pridūrė kardinolas Mamberti, pabrėždamas Šventosios Dvasios veikimą per Sekmines, leidžiantį šią užduotį vykdyti.

„Visi matėme, kaip popiežius Pranciškus, stiprinamas Viešpaties meilės ir Jo malonės, ištikimai ėjo savo kelią iki paskutinės dienos“, – sakė jis. Pasak kardinolo, Pranciškus visam pasauliui skelbė Evangelijos džiaugsmą, Dievo gailestingumą ir Kristų Išganytoją – savo žodžiais, kelionėmis, gestais ir gyvenimo stiliumi.

Mamberti pasidalijo ir asmenine patirtimi: „Velykų dieną buvau šalia jo bazilikos balkone. Mačiau jo kančią, bet dar labiau – ryžtą iki galo tarnauti Dievo tautai.“

Tarp ryškiausių popiežiaus Pranciškaus palikimų, anot kardinolo, išlieka jo mokymas ir pavyzdys apie adoracijos svarbą – Dievo garbinimą, maldos šviesą ir skonį. Pamokslą kardinolas užbaigė kvietimu patikėti Pranciškų Viešpačiui ir mūsų Motinai Marijai – ta, kuria jis visada pasitikėjo. Tai primena ir 126 jo apsilankymai prie Salus Populi Romani ikonos, šalia kurios popiežius pasirinko ir savo amžinojo poilsio vietą.

The post Vatikane oficialiai baigėsi gedulas appeared first on LAIKMETIS.

Papusryčiavus Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Pakartotinai klausiamas Petras sutriko, nes jam atrodė, kad Jėzus abejoja jo meile ir todėl net kelis kartus klausia, ar jis mylįs savo Mokytoją. Gal tuo metu Petras prisiminė, kaip jis Kajafo kieme triskart išsigynė suimto Jėzaus. Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17), Jėzus paliepė: „Ganyk mano avis!“ Paliepimas ganyti avis reiškė, kad Jėzus paveda Petrui vadovauti Jėzaus draugų bendruomenei – Bažnyčiai.

„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais. Tik neskubėkime, kaip Petras, tuojau atsakyti, kad tikrai mylime Jėzų.

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau. Ji reikalauja ištikimybės Evangelijai, kai tai daryti yra sunku, kai sekti paskui Jėzų reiškia nešti kryžių. Jėzus šitai yra aiškiai įvardijęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau.

Apaštalas Petras šitai gerai suvokė. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petras buvo atvestas į teismo tarybą ir vyriausiasis kunigas metė jam kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.(Apd 5, 28). Šį kartą Petras neapgailestaus dėl savo elgesio, bet drąsiai kalbės: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 29–30). Už šį Jėzaus liudijimą apaštalai buvo nuplakti, bet „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Tradicija skelbia, kad apaštalas Petras 67-ais mūsų eros metais buvo nukryžiuotas buvusiame Nerono cirke.

Pirmaisiais amžiais už savo ištikimybę Jėzui kankiniais mirė daugybė krikščionių. XX amžiuje krikščionys ėjo Gulago keliais per lagerius ir Sibirą. Ačiū Dievui, kad mums nereikia bijoti būti nukryžiuotiems ar atiduotiems sudraskyti žvėrims, bet ir šiandien už ištikimybę Jėzui, už gyvybės ir šeimos gynimą ne kartą užsitarnaujame panieką. Tačiau meilė Jėzui reikalauja visiškos ištikimybės Evangelijai, nepaisant to, ar būtume giriami, ar niekinami.

„Ar myli mane?“ Jei nesu tik tradicinis katalikas, aplankantis bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, bet kasdien palaikau su Jėzumi maldos ryšį, jei branginu Mišias, jei saugojuosi nuodėmių, o suklydęs skubu pasinaudoti Atgailos sakramentu, tuomet mano atsakymas bus: taip, myliu tave, Jėzau!

„Ar myli mane?“ Minėdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kiekvienas pabandykime sąžiningai atsakyti į šį jo klausimą. O jei reikėtų, turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį, kad ištikimybė Jėzui būtų visiška ir nors šiek tiek panašesnė į apaštalo Petro ištikimybę savo Mokytojui.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16) - 3 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Mišiose dalyvavo net apie 200 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo daug vaikinų bei merginų iš įvairių pasaulio šalių, nes, jei ne popiežiaus mirtis, šią dieną turėjo būti švenčiamas Paauglių jubiliejus ir vykti Karolio Akučio kanonizacija. Skelbimo šventuoju iškilmės įvyks vėliau; jų datą paskelbs naujasis popiežius.

Prisikėlęs Jėzus pasirodo išsigandusiems, užrakintame kambaryje pasislėpusiems mokiniams. Jie sukrėsti, jų širdis slegia liūdesys. Šio sekmadienio Evangelijos scena puikiai atspindi ir mūsų visų vidinę būseną. Ganytojas, kurį Viešpats buvo davęs savo tautai, popiežius Pranciškus, baigė savo žemiškąją kelionę ir mus paliko, sakė kardinolas Pietro Parolinas Mišių homilijoje.

Vis dėlto Evangelija mums sako, kad būtent tokiais tamsos momentais Viešpats atneša mūsų širdims prisikėlimo šviesą. Popiežius Pranciškus nuo pat savo išrinkimo akimirkos mums dažnai kartodavo, kad visko centre yra Evangelijos džiaugsmo žinia.

Pasak kardinolo, tą Velykų džiaugsmą, kuris palaiko išmėginimų ir liūdesio valandą, šią dieną galima beveik apčiuopti Šv. Petro aikštėje. Jį matome jaunuolių ir paauglių, kurie atvyko iš viso pasaulio švęsti Jubiliejaus, veiduose. „Jums noriu skirti ypatingą sveikinimą, – sakė jiems kardinolas. – Norėčiau, kad pajustumėte Bažnyčios apkabinimą ir popiežiaus Pranciškaus, kuris labai norėjo su jumis susitikti, meilę.“

Kardinolas ragino Mišiose dalyvavusius paauglius ir jaunuolius, kaip ir visus dabartinių laikų jaunus žmones, kuriems tenka susidurti su įvariais mūsų epochos iššūkiais, atsiminti, kad tikroji žmogaus gyvenimo viltis yra Jėzus Kristus.

Toliau homilijoje kardinolas priminė, kad šią dieną, antrąjį Velykų sekmadienį, Bažnyčia švenčia Dievo Gailestingumo šventę. Būtent Tėvo gailestingumas, didesnis už mūsų ribotumą, už visus žmogiškuosius skaičiavimus, buvo pagrindinis popiežiaus Pranciškaus mokymo ir jo intensyvios apaštalinės veiklos bruožas.

Gailestingumas yra tikėjimo šerdis. Jis mums primena, kad neturime savo santykio su Dievu ir savo buvimo Bažnyčioje suvokti pagal žmogiškas ar pasaulio kategorijas, nes geroji Evangelijos žinia pirmiausia yra atradimas, kad mus myli Gailestingasis ir Gerasis Dievas.

Todėl esame pašaukti gyventi ne pagal naudos kriterijus, neturime leisti, kad mus apakintų egoizmas, bet turime atsiverti dialogui su kitais, priimti kiekvieną gyvenimo kelyje sutinkamą žmogų, sugebėti atleisti. Tik gailestingumas gydo, tik gailestingumas kuria naują pasaulį, sakė kardinolas Pietro Parolinas Gailestingumo sekmadienio Mišių homilijoje.

The post Kardinolas Pietro Parolinas: Gailestingumas yra tikėjimo šerdis appeared first on LAIKMETIS.

Ši detalė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip mirties simbolis ar bendra memento mori (iš lotynų k. - atmink, kad mirsi) nuoroda, tačiau iš tikrųjų jos šaknys glūdi krikščioniškos teologijos ir tradicijos gelmėje. Tai ne tik alegorinis, bet ir labai konkretus ikonografinis elementas, susijęs su žmogaus nuopuoliu, atpirkimu ir Kristaus aukos prasme.

Šis simbolis siejamas su Adomu – pirmuoju žmogumi, ir išreiškia krikščioniškojo tikėjimo mintį, kad Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus atpirko visos žmonijos, pradedant Adomu, nuodėmę.

Pagal senąją krikščioniškąją tradiciją, vieta, kurioje buvo nukryžiuotas Jėzus – Golgota (išvertus „kaukolė“) – laikyta ta pačia vieta, kur buvo palaidotas Adomas. Nors Biblijoje tiesioginių užuominų apie tai nėra, ši simbolinė sąsaja tapo itin reikšminga ir paplito ankstyvojoje krikščionybėje, ypač Rytų Bažnyčios teologijoje.

Manoma, kad kraujas, tekantis nuo Jėzaus kryžiaus, simboliškai nuplauna pirmojo žmogaus – Adomo – kaukolę, taip žymėdamas išganymą ir galutinę pergalę prieš nuodėmę bei mirtį. Todėl kaukolės ir kaulų vaizdavimas po kryžiumi nėra tik baimės ženklas, o dvasinių reikšmių išraiška.

Ši tradicija plačiai atsispindi krikščioniškojo meno kūriniuose. Vienas iš pavyzdžių – Rogier van der Weyden kūrinys „Nukryžiavimas“, kuriame subtiliai perteikta visa kančios, aukos ir atpirkimo simbolika, įskaitant ir po kryžiumi esančią kaukolę. Tai viena iš aiškiausių šio motyvo iliustracijų Vakarų Europos mene. Kaukolė čia ne tik fiziškai simbolizuoja mirtį, bet ir teologiškai kalba apie naują gyvybę – apie Kristaus atneštą išganymą nuo Adomo laikų paveldėtos nuodėmės.

Kitas įdomus pavyzdys – italų renesanso dailininko Antonello da Messina paveikslas „Kalvarija“. Jame, be kaukolės, dar vaizduojama gyvatė – kitas svarbus nuodėmės ir blogio simbolis, kuris, kaip ir Adomas, savo buvimu po kryžiumi pabrėžia Kristaus aukos reikšmę visos žmonijos kontekste. Šios ikonografinės detalės padeda tikinčiajam ar meno žiūrovui ne tik vizualiai įsijausti į evangelinį pasakojimą, bet ir giliau suvokti jo dvasinę prasmę.

Hans Baldung Grien, vokiškosios renesanso mokyklos atstovas, taip pat panaudojo šį motyvą savo „Freiburgo altoriuje“. Čia kaukolė yra neatsiejama altoriaus dalis ir tampa kertiniu elementu, kuris kalba apie žmogaus trapumą, mirties neišvengiamumą, bet kartu ir Kristaus atneštą išganymo pažadą. Ši kūrėjo pasirinkta simbolika ne tik sustiprina emocinį paveikslo poveikį, bet ir įkūnija teologinę žinią, kuri buvo svarbi tiek menininkams, tiek jų auditorijai.

Įdomu ir tai, kad net Bizantijos bei ankstyvosios krikščionybės dramblio kaulo raižiniuose galima aptikti šį motyvą. XI a. kūrinyje, kuriame vaizduojamas Nukryžiavimas, po kryžiumi pavaizduotas Adomo kapas, išryškinant sąsają tarp Kristaus aukos ir pirmojo žmogaus nuodėmės. Ši simbolika peržengia geografines ir kultūrines ribas, ją galima aptikti tiek Rytų, tiek Vakarų krikščioniškosios kultūros meno kūriniuose.

Visa ši ikonografija atskleidžia, kaip per meną buvo siekiama perteikti teologines tiesas ir stiprinti tikėjimo pagrindus. Kryžiaus vaizdinys kartu su kaukole ir kaulais tampa vizualia pamoka apie nuodėmės kilmę ir atpirkimo kainą. Tai ne tik pasakojimas apie kančią, bet ir apie viltingą pažadą – kad žmogus, klydęs nuo pat Adomo, per Kristaus mirtį gauna galimybę išsigelbėti.

Šiandien, žvelgdami į šiuos ikonografinius pavyzdžius, galime ne tik grožėtis jų menine verte, bet ir prisiminti gilią dvasinę žinią, kurią jie perteikia. Kaukolė po kryžiumi nėra vien mirties ženklas – tai gyvenimo pergalės prieš mirtį simbolis, kuris per amžius kalba tikintiesiems apie atpirkimą, viltį ir amžinąją gyvybę.

The post Kodėl po Nukryžiuotojo kojomis vaizduojama kaukolė su sukryžiuotais kaulais? appeared first on LAIKMETIS.

Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Remiantis Evangelijomis, Senąja Sandora ir istorine rekonstrukcija, galima apžvelgti, kokie maisto produktai ir simboliai buvo pasitekti Paskutinės vakarienės metu.

Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7–8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente – laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12). Todėl ir vakarienės elementai atitiko šios šventės liturgiją ir simboliką.

Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną – paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Taip kasdienės duonos paplotis tapo amžinojo gyvenimo ženklu.

Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui – išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6–7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27–28). Vynas tampa Kristaus aukos simboliu ir Jo kraujo ženklu, kuris suteikia atleidimą ir atveria kelią į amžinąją sandorą.

Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3–13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29). Jėzus ne tik švenčia atminimą apie Dievo išlaisvinimą, bet pats tampa tuo išlaisvinimu.

Kitas tradicinis Pesacho valgis – karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Tai galėjo būti momentas, kai mokiniai kartu mirkė karčias žoles į actą ar sūrų padažą – kaip daroma pagal senovinį ritualą.

Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29). Tai galėjo būti ir tipiškas to meto rūgštus vynas, vadinamas posca, kurį gėrė romėnų kareiviai ir net vargingesni žmonės.

Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą. Evangelijose šis valgis neminimas, tačiau jis tikėtina buvo vakarienės dalis.

Paskutinės vakarienės metu valgoma ne sėdint, bet gulint prie stalo. Tai buvo tuo metu įprasta laisvųjų valgymo poza – taip žydai pabrėždavo savo laisvę, kurią gavo iš Dievo. Evangelijoje pagal Joną minima, kad mokinys „gulėjo prie Jėzaus krūtinės“ (Jn 13,25), o tai rodo, kad vakarienė buvo švenčiama gulint.

Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas. Tai buvo įprastas maistas, kuris papildė šventinį stalą.

Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras – Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę. Paprastas duonos paplotis ir vyno taurė tampa gyvu Dievo artumo ženklu. Vakarienė, kurią šventė Jėzus su mokiniais, ne tik atveria kelią į kryžių, kančią, bet ir į prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Tai stalas, prie kurio kviečiama visa žmonija.

The post Ką per Paskutinę vakarienę valgė Jėzus su mokiniais? appeared first on LAIKMETIS.

Šis įkvepiantis filmas pasakoja Jėzaus Kristaus gyvenimo istoriją – didingiausią visų laikų pasakojimą, kuris paliečia širdis ir skatina apmąstyti tikėjimo, meilės bei atleidimo prasmę. „Karalių Karalius" sukurtas kaip vizualiai įspūdingas, jautrus pasakojimas, kuris puikiai tiks žiūrėti su šeima, draugais ar kitais bendruomenės nariais – tiek mažiems, tiek didesniems.

Filmas bus įgarsintas lietuviškai, tad jį lengvai supras ir mažiausieji.

„ Jėzaus Kristaus istorija – pati didingiausia kada nors papasakota istorija."

Čarlzas Dikensas buvo pasakotojas iš prigimties – jo žodžiai daugelį metų įkvėpė ir palietė viso pasaulio žmones. Tačiau toks kūrybinis talentas dažnai reikalauja aukų. Nors Dikensas buvo mylintis tėvas, jo darbas dažnai atitolindavo jį nuo šeimos. Ypač jam sunkiai sekėsi rasti ryšį su jauniausiu sūnumi Walteriu – penkerių metų svajokliu, kuris gyvena savo vaizduotės pasaulyje. 

Vieną dieną Dikenso skaitymo vakaras Londono teatre nutrūksta dėl išdaigas krečiančio Walterio elgesio. Tėvas maldauja sūnaus bent pabandyti pasiklausyti istorijos, tačiau Walteris tiesiog nesusidomi. Vaikinas iki ausų pasinėręs į karaliaus Artūro legendas, todėl jo mama Katerina paragino tėtį papasakoti istoriją apie tikrąjį karalių.

Taip Dikensas nusprendžia sukurti pasakojimą ne pasauliui, o savo šeimai – ypač Walteriui. Jis pasakoja jam tai, kas jam pačiam svarbiausia – Jėzaus Kristaus gyvenimą. Didingiausią visų laikų istoriją.

Įsitaisęs prie židinio, Čarlzas pradeda pasakoti apie tolimus laikus. Kai jis aprašo Kristaus gimimą, Walterio vaizduotė įsiplieskia. Jis regi seną tvartą, angelų apsireiškimą, tris išminčius ir piemenis. Jį sukrečia karaliaus Erodo žiaurumas, kai šis bet kokia kaina siekia rasti gimusį Karalių. Walteris su nekantrumu seka jaudinančią Marijos ir Juozapo pabėgimo istoriją, kad apsaugotų kūdikėlį Jėzų .Vedamas tėvo žodžių, Walteris panyra į Kristaus laikus – jis išgyvena stebuklus, mokinių pašaukimą, jautriai reaguoja į persekiojimą, nukryžiavimą ir galiausiai – prisikėlimą. Per šį pasakojimą Walteris ne tik suartėja su istorija, bet ir su savo tėvu. Čarlzas padeda sūnui suprasti, kodėl ši istorija turėjo baigtis taip, kaip pasakojama. Jėzaus prisikėlimas – tai ne tik vilties simbolis pasauliui, bet ir šviesa, kuri atveria kelią tarp tėvo ir sūnaus. Per pasakojimo galią tarp Čarlzo ir Walterio užsimezga ryšys, kuris išliks visą gyvenimą.

The post Šalies kino teatruose - animacinė Jėzaus istorija „Karalių Karalius" appeared first on LAIKMETIS.