– Kaip jaučiatės dvasininkijos lopšyje Varniuose?
– Jaučiuosi visaip. Dažniausiai darbingai. Nemažas krūvis kliūva, norėtųsi daugiau nuveikti, tačiau esu, deja, ribotas žmogus. Šio krašto istorija – turtinga, praeitis – įspūdinga, dabartis… turinti savą ritmiką.
– Labai svarbu, kad Jūs deramai vertinate praeitį, garsias ne tik dvasininkų asmenybes, pokario kovotojus ir kt. Ar tai atėjo žingsnis po žingsnio pačiam save turtinant?
– Praeitis, kaip ir bet kokio pastato pamatai, mano giliu įsitikinimu, yra svarbi žmogui. Stengiuosi atpažinti praeities asmenybes, ypač išminties žmones, kurie dažnai sermėgomis apsivilkę vaikščiojo tarp savų kaip gyvas įrodymas, jog gyvenimas vertas tiek, kiek pajėgi kurti bendrą gėrį. Varnių praeityje ne vien tik dvasininkai, rašytojai, menininkai, muzikai, joje yra ir gilaus tikėjimo, ir skaidraus požiūrio į gyvenimą žmonių. Mano supratimu, juos būtina matyti, atkreipti dabarties žmonių žvilgsnį į juos. Pamažu Varniuose tai vyksta.

Kai augau, mano aplinkoje buvo diegiamas pagarbus požiūris į autoritetingus žmones, buvo raginama mokytis iš tų, kurie turi patirtį, juos vertinti. Dažnai prisimenu šviesios atminties babytės (taip ją visi jos anūkai švelniai vadinome) posakį: „jei visos varlės griovius (grabes) kastų, tai nė „zimagorų“ nereiktų“. Tuo buvo formuojamas požiūris, jog kiekvienas žmogus, turintis žinių, išsilavinimą, užimantis tam tikrą poziciją visuomenėje, yra gerbtinas, jo žodis svarus, jo pavyzdys svarbus. Įsižiūrėti į tuos, kurie gali tave kažko gero pamokyti, įkvėpti savo gyvenimo pavyzdžiu. Atrodo, kad lieka svarbu ir šiais, autoritetų nevertinimo, laikais.
– Kaip Jūs pradėjote kolekcionuoti senus religinius spaudinius ir kokią reikšmę jie turi Jūsų gyvenime?
– Specialiai nekaupiu, nerenku, neieškau, neperku. Tie spaudiniai mane savotiškai patys susiranda, o jeigu pakliūva į mano rankas, tai ir priglaudžiu. Šiek tiek jų jau susikaupė. Senieji tekstai iškalbingi, informatyvūs, padedantys suvokti senųjų autorių įžvalgas, kalbos ypatybes, raštijos raidą. Mano supratimu – tai didelis turtas, turintis vertybinį pobūdį.
– Ką Jūs laikote vertingiausiu savo kolekcijoje ir kodėl? Ar yra kokių nors ypatingų istorinių ar religinės reikšmės spaudinių, kuriuos galite paminėti?
– Tarp tų senųjų knygelių yra ir iš 18 amžiaus, ir iš 19 ar 20 amžiaus pirmos pusės leidinių. Nemažai turiu vadinamųjų „kantičkų“ – vyskupo M. Valančiaus liaudžiai leistų giesmynų iš 19 amžiaus, yra ir Žemaičių vyskupystės pirmasis leidimas, ir vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, kurio žemiškieji palaikai ilsisi iki šių dienų Varnių Katedroje, 1816 m. išverstas ir išleistas lietuvių kalba Naujasis Testamentas, yra ir „Žyvatai šventųjų“, maldaknygių „Aukso altorius“, senesnių giesmynų. Turiu pastebėti, kad dabartiniam žmogui, netgi inteligentui, dažnai tai nedaro jokio įspūdžio. Sena knyga, ir tiek. O man atrodo, kad tai didžiulis turtas, nes tos knygos alsuoja žmonių išgyvenimais, mena jų rankas, balsus, išmelstas, išdūsautas širdgėlas. Gyvi liudininkai apie žmogaus ir Dievo santykį. Sakralūs tekstai, visomis prasmėmis…
– Kaip manote, kokią reikšmę senieji religiniai tekstai ir spaudiniai turi šiuolaikinei tikėjimo praktikai ir tikinčiųjų gyvenimui?
– Padeda suvokti, jog ano meto kartos žmogui turėti namuose maldaknygę, giesmyną, šventųjų gyvenimų aprašymus buvo gyvybiškai svarbu. Dabartinis žmogus, anot poeto, prelato Maironio, tikėti mokos iš tų praeities žmogelių bei jų skaitytų knygelių…
– Kokias temas Jums labiausiai patinka dėstyti TAU studentams ir kodėl? Kaip šios paskaitos susijusios su Jūsų asmenine dvasine praktika?
– Dvasinio tobulėjimo fakultete gilinamės į tikėjimo, savęs pažinimo, religijos dalykus. Turtina pasirengimas paskaitoms ir mane patį. Nė vienas žmogus, kad ir kaip gerai išmanytų savo sritį, negalėtų teigti, jog viską jau žino. Tobulėti turime kiekvienas, o dalinantis su kitais, tobulėjimas tampa gera paskata.
– Kaip Jūs asmeniškai subalansuojate tiek dvasininko, tiek Dienos centro vadovo, tiek mokytojo ir kolekcionieriaus vaidmenis savo gyvenime? Ar tai reikalauja daug atsakomybės ir kaip su ja susitvarkote?
– Tobulumui ribų nėra. Siekiamybė. Kartais sekasi, o kartais – nelabai. Visko būna. Ant savo primicijinio paveikslėlio buvau užrašęs Kristaus žodžius apie tai, jog esame nenaudingi tarnai, ir turime padaryti tai, ką privalome atlikti. Šie žodžiai mano galvoje sukasi kasdien. Tik tarnystė, laikina tarnystė.
– Kokių vertybių laikotės savo kasdieniame gyvenime?
– Mano ausyse nuolat skamba vienos giesmės žodžiai: „Mes kaip bitelės, po žalią pievą, dirbdami darbą, garbinkim Dievą“. Geras priminimas, kaip turiu stengtis gyventi kasdienybės ritme…
– Žinau, kad rašote, todėl laukiu Jums mieliausio eilėraščio.
– Parašinėju. Paeiliuoju. Nieko ypatingo… Dabarties pamąstymų atsiduksėjimas…

Varniuose
Didinga praeitis, šlovingų įvykių aidai,
Ir asmenybės kilnios, brendusios šioj žemėj,
Ir tu, žmogau, kažkaip čia pakliuvai,
Tau lemta štai varyt toliau – praartą vagą…

Abi šventovės, bokštai ir varpai,
Čia liudija – gyvybės būta,
Šlovinga praeitis praėjo jau seniai,
O dabartis augina savo grūdą…

Šitam mieste užaugo Lietuva,
Tos gatvės mena žingsnių aidą,
Kurie atėjo ir įmynė pėdas čia,
O jų gyvenimai į greitkelius išaugo.

Čia Varniai – Žemė, dosnų derlių išauginus,
Ir šiandien duoda syvų ateitį brandinti,
Šio krašto dabartis, kaip ta širdis krūtinėj,
Vis plaka – su viltim dar nenumirti…

– Dėkoju už malonų pokalbį.

The post Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas: dalinantis su kitais, tobulėjimas tampa gera paskata appeared first on LAIKMETIS.

Nepaisant to, kad knyga seniai išleista, ši tema nesensta, apie ją reikia nuolat kalbėti.

Anotacijoje rašoma, kad Timas – mažas berniukas sužeista širdimi ir sužalotu veidu. Dar trejų motina jį paliko pririštą pakelėje, vėliau tėvas taip sumušė, kad dvejus metus gulėjo ligoninėje prikaustytas prie lovos. Paskui gyvenimas globėjų šeimoje ir virtinė nusivylimų, dar labiau atvėrusių meilės stygių.

Skaitant vis nepaleidžia mintis, kodėl tiek daug skausmo, kraupių ir nesuvokiamų dalykų aprašyta. Pabaigoje tampa aišku. Tam, kad suprastum atgailos ir atleidimo galią.

Pratarmėje autorius rašo: „Pamesti, mušami, išnaudojami, apgauti vaikai. Vaikai, nepatyrę meilės, žiaurūs, atstumti. Jie jau prarasti ar jiems nėra lemta patirti laimę ir padaryti kitus laimingus, jiems niekada nepavyks rasti savo vietą visuomenėje, nepavyks susirasti draugų, darbą? Ar sugebės jie atleisti patys sau ir tiems, kurie juos sužeidė? O gal visam laikui jų širdyje ir kūne pasiliks žiaurumas, toji neapykanta, kilusi ne iš jų pačių?“

Iš tiesų dažnai skubame nuteisti, neįsigilinę į konkretaus žmogaus istoriją. Nežinome, ką jis išgyveno ir kaip rado būdą išgyventi. Štai trejų ar ketverių Timas atsidūrė ligoninėje. Jo niekas nelankė, nes buvo niekieno vaikas. Kartą palatos draugui atnešė dovaną, ją išvyniojant po lova nukrito pakavimo popieriaus gabalėlis. Timas griebė jį. Berniukas nevaikščiojo, nes kojos buvo sutraiškytos. Pirmiausia nušliaužė iki tualeto, iš apatinių išsitraukė popierėlį ir juo džiaugėsi. Popierėlis buvo Timo stimulas atsikelti ir pradėti vaikščioti. Kiek daug mes išpakuojame dovanų ir išmetame. O čia šiukšlė prikėlė žmogų gyventi!

Berniukas vis minėjo: „Jeigu tik tėvas man pasakytų, kad myli mane, jeigu tik ištartų vieną padrąsinantį žodį, aš galėčiau pakęsti mušimą“. O tėvas, pamotė ir jos vaikai tiesiog iš jo šaipydavosi. Ir ne vien tiktai žodžiais, bet ir veiksmais. Nesuvokiama situacija, kai žiemą Timą išveda gyventi į tvartą kartu su gyvuliais arba leidžia nusiprausti tik po 3 ar 4 vaikų, galima sakyti, pamazgose. Jo geriausiu draugu tampa šuo, kuris priima į savo būdą, šildo jį, laižo rankas, vaikas taip ir išgyvena. Nesuvokiamas žiaurumas. Ir ne praeitų amžių, o mūsų laikų. Deja, tokių dalykų vyksta ir Lietuvoje.

Žiauri Timo vaikystės patirtis. Tačiau norėtųsi pažvelgti į suaugusio Timo ėjimą atsivertimo ir Dievo pažinimo link.

Knyga parašyta švelniu juodojo humoro stiliumi, reikia tai priimti ir suprasti. Vienas iš linksmesnių momentų, kai Timas susipažino su vienuoliu kunigu. Mišiose dalijo Komuniją. Kai atėjo jo eilė, kunigas pasakė: „Kristaus kūnas ir kraujas“. Timas nesuprato, ką daryti ir atsakyti, todėl nepriėmė Švenčiausiojo ir išėjo. Bet lauke palaukė kunigo, užmezgė pokalbį ir pasiūlė parvežti jį namo motociklu. Tuo metu vyras jau buvo daug pasiekęs boksininkas. Vis dėlto Timas gėdijosi, jei kuris nors draugas pamatytų jį, vežantį kunigą. Todėl nusprendė kunigą išbandyti: tai vežė ant vieno rato, tai dideliu greičiu, tai per raudoną šviesoforo signalą. Kunigas išlaikė išbandymą. Kai parvežė, įmetė namų raktus į motociklo krepšelį: „Kai norėsi, užsuk.“

Timui, susidūrusiam su begale išdavysčių, paniekos ir pašaipų, toks pasitikėjimas buvo neįprastas. Išėjęs iš baro naktį nusprendė aplankyti kunigą. Atsistojo prie jo lovos, kunigas nė kiek nesutriko. Jie pradėjo bendrauti. Timui buvo didžiulis sukrėtimas, kad jo agresyvi išvaizda, įžūlus elgesys neatbaidė, kunigas neiškvietė policijos, o kalbėjo apie Kristų, maldą ir Dievo atleidimą. Timas, kaip ir daugelis pradėjusių eiti tikėjimo keliu, netikėjo, kad Jėzus gali atleisti, kad Jėzus ir už jį numirė. Išties tai ne tik Timo skriaudos istorija. Skriaudė ir jis pats: reketavo prostitutes, vogė, plėšikavo.

Kunigo žodžiai jam labai padėjo. Kiekvieną vakarą Timas važiuodavo maldos pas vienuolį. Jam gražiausia buvo, kai melsdavosi užsimerkę: „Atsimerkdavau šiek tiek anksčiau nei kunigas ir žiūrėdavau, koks jis ramus, gražus ir kaip jis už mane meldžiasi ir tiki“. Iš tikrųjų kiek nedaug reikia, kad žmogus atsiverstų ir eitų kitokiu gyvenimo keliu. Turime suprasti, kad norėdami padėti kitam visada susidursime su išbandymais, nes kiekvienas nori įsitikinti, kad myli ne tik jo gražų fasadą, bet išties priima visokį: įžūlų, išgeriantį, įsiveliantį į muštynes ir t. t. Ačiū Dievui, Timo aplinkoje atsirado žmonių, kurie mylėjo jį tokį, koks yra.

Tiesą sakant, norint pamatyti grožį, reikia pasistengti. Pavyzdžiui, gražu į kalnus žiūrėti. Bet stovint apačioje matyti tik labai siaura dalis, reikia pasistengti ir užkopti į kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Taip ir norint pamatyti kito žmogaus grožį, reikia kartu su juo užlipti iki tos viršūnės.

Timas perėjo pragarą žemėje. Kunigas padėjo jam užlipti į kalno viršūnę. Timas atrado Dievą, viltį gyventi ir meilę. Jis pasikeitė, sukūrė gražią šeimą ir dabar padeda kitiems. Ar jam lengva buvo? Be abejo, nelengva, bet sunkumai jį užaugino. Paradoksalu, tačiau ir sunkumuose visada yra vilties ir meilės.

Jei norite padiskutuoti apie šią ar kitas knygas, užduoti klausimų, rašykite xfm@xfm.lt Likit su Dievu. Viso geriausio ir gerų skaitinių.

The post Stipriau už neapykantą yra atleidimas ir atgaila appeared first on LAIKMETIS.

Nuo krikšto pradžios Lietuva tris kartus buvo paaukota Mergelei Marijai, tad natūralu, jog šiandien yra vadinama Marijos žeme (Terra Mariana). Lietuvos ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Lvove 1656 m. balandžio 1 d. dvasininkų, senatorių bei vietinių žmonių akivaizdoje pagal nustatytą tvarką, t. y. atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo Lietuvos ir Lenkijos paaukojimo Marijai aktą. Antrąjį kartą Lietuva buvo paaukota Marijai 1951 m. gegužės 13 d. Romoje, Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje, minint bažnytinės provincijos įsteigimo Lietuvoje 25 metų sukaktį.¹ Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.

Šiandien, nepaisant sociologinių prognozių, kuriose buvo skelbiama apie sacra praradimą industrinėje visuomenėje, verta kalbėti apie Mergelės Marijos garbinimo svarbą. Šis atgimimas ypač pasireiškia per maldingas keliones į Marijos šventoves, įvairias maldingumo apraiškas, tęsiasi votų (ženklų, žyminčių gautas malones) praktika.

Religinio mentaliteto kitimas ir nauji pamaldumo prioritetai, ypač pasiruošimas 2008 m. švenčiant Šiluvoje įvykusio Apsireiškimo 400 metų jubiliejų, pastarojo laikmečio tyrinėtojus skatino vis daugiau dėmesio skirti Švč. Mergelės Apsireiškimui Šiluvoje. Dr. Liudas Jovaiša konstatavo, kad „Šiluvos istorija, perpasakota ir perrašyta ne vieną kartą, tarsi suskirstė autorius į dvi – „pamaldžių entuziastų“ ir „skeptikų racionalistų“ – stovyklas. Iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai, įtaigumo siekiantis meniškas polėkis ilgainiui taip pakoregavo pirmosios apsireiškimo istorijos turinį, kad, matydami galus nesueinant, kai kurie istorikai apsireiškimą apskritai „nurašė“.²

Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.

Visgi, nepaisant to, XVII a. pradžioje atsitiko tai, kas reikšmingumu peržengė net Lietuvos ribas. Tuomet į sunkią ir painią istoriją įsiterpė pati Dievo Motina. 1608 m. piemenims ganant bandą, ant didelio akmens Šiluvos laukuose netikėtai ir nelauktai apsireiškė Mergelė Marija. Apsireiškimo pasakojimas, pradėjęs plisti tarp valstiečių įvairiose vietose, pasiekė ir Žemaičių vyskupijos oficijolą kunigą J. M. Kazakevičių. Jis, susirūpinęs šios žinios plitimu, nuvyko į Šiluvos valsčių ir rūpestingai apklausė visus tą apsireiškimą mačiusius. Po to atidžiai peržiūrėjo Žemaičių kunigaikštijos žemių registrą, ieškodamas fundacijos aktų. Ilgai ieškojęs ir neradęs, ne iš karto pastebėjo dvi šiek tiek suklijuotas korteles. Labai rūpestingai jas atskyręs, negalėjo įskaityti paties rašto, tik šiuos išlikusius aiškius žodžius: „O aš, Morkienė Vnučkienė, Maršalkienė ir ... ir tas stabmeldžių žemes visiems laikams prijungiu prie savo Šiluvos surinkimo |kalvinistų bažnyčios]“.³

Paėmęs aktų išrašą, J. M. kun. Kazakevičius vėl nuvyko į Šiluvos valsčių ir primygtinai prašė senojo ūkininko parodyti vietą, kurioje, kiek šis atmena, stovėjusi katalikų bažnyčia. Senukas leidosi prikalbinamas ir liepė nuvesti jį į tą dirvą, kuri tais metais buvo apsėta rugiais. Jis tikino, kad nors ir aklas, apčiuopomis parodysiąs senosios bažnyčios bei užkasto lobio vietą. Vos atvestas į vietą senolis staiga praregėjo. Padėkojęs Viešpačiui Dievui už stebuklingą regėjimo sugrąžinimą, jis nurodė vietą, kur reikia kasti. Kasant buvo surasta skrynia su Šiluvos bažnyčios lobiu, o šiame – fundacijos aktas. Paskatintas sėkmės ir tokių aiškių Dievo pagalbos ženklų, viltingai nusiteikęs, J. M. kun. Kazakevičius stengėsi teisiškai atgauti Šiluvos bažnyčios žemę, kurijai priklausė pagal fundaciją.⁴ 1623 m. birželio 6 d. teismo raštu katalikai galiausiai atgavo kalvinistų nusavintas žemes.⁵

Istorija baigiama liudijimu apie Dievo gerumą ir maloningumą – Šiluvoje Dievui garbinti atgautos ne tik bažnytinės žemės, bet ir žmonių širdys. Kan. M. Sviekauskas rašo: „didėja Dievo gerumas ir Jam ištikimų žmonių pamaldumas“.⁶ Būriais plūstantys maldininkai Šiluvoje patiria Viešpaties malonių, atgauna kūno ir dvasios sveikatą.

Nustatyta, kad Marijos apsireiškimą matė tikri istoriniai asmenys – kalvinistų seminarijos rektorius, bakalauras Saliamonas Gracijus ir Šiluvos kalvinistų katechetas Mikalojus Fiera. Tyrinėjant kalvinistų archyvus paaiškėjo, kad pastarasis dėl neaiškių priežasčių po Apsireiškimo gana greitai (1609 m.) išsikėlė iš Šiluvos. 1614 m. kalvinistų Vilniaus Sinodas jį grąžino į Šiluvą. Paprastai Sinodas tirdavo pamokslininkų pasitraukimo priežastis, netgi juos dėl to peikdavo, bet šį sykį to nepadarė ir po metų M. Fierai leido iš Šiluvos pasitraukti. M. Fieros pasitraukimas, nuo 1609 m. ėmusi krikti kalvinistų seminarija leidžia spėti, kad kalvinistus tikriausiai paveikė koks nors neįprastas įvykis.⁷

Vadovaujantis istoriku L. Jovaiša, pasakojimas apie Šiluvos bažnyčią surašytas praėjus maždaug pusei amžiaus nuo paties įvykio. Istoriją aprašo žmogus, girdėjęs ją iš kanauninko Kazakevičiaus ir kitų kunigų; Kazakevičius, savo ruožtu, apie apsireiškimą veikiausiai girdėjo iš pačių įvykio dalyvių. Taigi pasakojimas buvo iš trečių lūpų ir praėjus gerokam laikotarpiui. Pasakojimo autorius, matyt, pats atliko pirmąją girdėtų versijų analizę (nes girdėjo ne iš vieno asmens) ir pateikė mums apibendrintą, jo nuomone, patikimą versiją. Anot L. Jovaišos, tokios pasakojimo surašymo aplinkybės leidžia suprasti, kodėl tekste atsirado įvairių istorinių detalių netikslumų, kurių autorius neturėjo galimybės patikrinti. Kai kuriems tyrinėtojams tai davė pagrindo abejoti paties įvykio autentiškumu.⁸

Vis dėlto, Mergelės Marijos apsireiškimo garsas nuaidėjo per visą Lietuvos kraštą, žadindamas katalikų savimonę. Taip tolydžio Lietuvoje atgimė Katalikų Bažnyčia, tiesėsi ir lietuvių tautos dvasia, nualinta bado, maro ir karų su švedais bei rusais. Apie tuos įvykius vyskupas M. Valančius rašė: „Paskelbtas Švč. Marijos apsireiškimas ant akmens ir įstatytas į didįjį altorių stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas patraukė iš visos Žemaitijos daugybę žmonių, kurie plūdo į Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus“.⁹

Marijos apsireiškimo Šiluvoje tikrumą patvirtina ir nenutrūkstama tradicija, kurioje Šiluva toliau garsėjo malonėmis ir stebuklais. Svarus Marijos apsireiškimo liudijimas yra ir vysk. Jono Lopacinskio prašymas, kuris, galima sakyti, greitai buvo patenkintas (1775 m.): 1774 m. spalio 31 d. prašyme vyskupas išdėstė Šventajam Sostui, kad Šiluvos bažnyčios prepozitūra būtų Apaštalų Sosto malone pakelta ir taptų infulatine prepozitūra¹⁰, nes Šiluvos bažnyčia atgauta „ypatinga Dievo malone bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba... aiškiam stebuklui tarpininkaujant (mediante evidenti miraculo)“.¹¹

XVII a. pradžioje Šiluvoje įvykęs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, be abejonės, buvo didelė Dievo dovana istorijos audrų blaškomai mūsų tautai. Galbūt tik šiandien galima visapusiškiau suvokti įvykio reikšmę, labiau suprasti ir įvertinti jo poveikį istorijos eigai ir Lietuvoje vyravusiai jėgų pusiausvyrai. Ištisus šimtmečius šio įvykio prisiminimas ir gausios, Mergelei Marijai užtariant, gaunamos malonės gaivino Lietuvos žmones. Marijos apsireiškimo Šiluvoje žinia – tai kvietimas atverti savo gyvenimą Kristui, turėti drąsos tikėti, būti laisvam ir atsakingam, puoselėti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes.

1 Juozas Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958), p. 152.

2 Liudas Jovaiša, Švč. Mergelės apsireiškimas Šiluvoje: liudijimai, tradicija, kritika, Naujasis židinys-Aidai. 2007, Nr. 11–12, p. 511.

3 Liudas Jovaiša, Švč. Mergelės apsireiškimas Šiluvoje: liudijimai, tradicija, kritika, Naujasis židinys-Aidai. 2007, Nr. 11–12, p. 512.

4 Juozas Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958), p. 349.

5 Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 374.

6 Nicolaw Swechowski,Historya zagubionego od heretikow kosciola Szydlowskiego... Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka (VUMB). F. 1. E. 289. L. 75 (3).

7 Juozas Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958), p. 351.

8 Liudas Jovaiša, Švč. Mergelės apsireiškimas Šiluvoje: liudijimai, tradicija, kritika, Naujasis židinys-Aidai. 2007, Nr. 11–12, p. 512.

9 Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupystė. In Valančius M. Raštai, t. 2. Vilnius: Vaga, 1972, p. 73.

10 Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 227–229.

11 Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 382–384.

The post Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje ir jo įtaka Lietuvai appeared first on LAIKMETIS.

Kodėl dabar?

Kai kurie pranašystės entuziastai mano, kad dabartinis popiežius Pranciškus gali būti paskutinis pagal šią pranašystę, nes prieš jį buvęs Benediktas XVI buvo 111-asis sąraše.

Tad norisi priminti, kad ši „pranašystė“ pirmą kartą žiniasklaidoje „blykstelėjo“ tuoj po Benedikto XVI išrinkimo. Frazė, kurių „Malachijo sąraše“ yra 112) Gloria olivae (lietuvių k. - „Alymedžio šlovė“) sutapo su kai kuriais Benedikto XVI – ojo asmenybės ir tarnystės niuansais.

To pakako, kad šv. Malachijo pranašystė atsidurtų ne tik sensacijų trokštančių smalsuolių, bet ir pamaldžių katalikų akiratyje, o pontifikas būtų meiliai „tituluojamas“ Gloria olivae.

„Pranašystei“ papildomo svarumo suteikia aplinkybė, kad jos autorius – šventasis.

Tačiau tikroji „pranašystės“ istorija šia autoryste verčia abejoti. Juk oficialus šv. Malachijo biografas šv. Bernardas Klervietis (XII a.), kuris aprašė šventojo gyvenimą, ten apie jokius regėjimus, susijusius su būsimais popiežiais, net neužsiminė.

Viskas priklauso nuo interpretacijos

Šios  „pranašystės“ niekas ir nematė iki pat dienos, kai ją savo knygoje Lignum Vitae (1595 m.) paminėjo vienuolis benediktinas Arnoldas de Vijonas. Šioje knygoje ir buvo paskelbtas pranašystės tekstas kartu su nedidele įžanga ir glaustu šv. Malachijaus gyvenimo aprašymu.

Vertėtų atkreipti dėmesį į Lignum Vitae pasirodymo datą. Tai – kontrreformacijos era, kai imamasi visų priemonių, kad būtų sutvirtintas po Reformacijos pašlijusios popiežystės autoritetas, ieškoma papildomų argumentų įrodyti jos būtinybę. Šiuo atveju pasitelkiama mistika – esą Dievas yra numatęs kiekvieną popiežių ir tai apreiškęs savo šventiesiems.

Atitinkamai šiam kontekstui parinkta ir pabaiga, kuri praneša apie martyrologinį popiežystės aspektą: „Paskutinio Šventosios Romos Bažnyčios valdymo metu iškils Petrus Romanus (lietuvių k. - Petras Romietis), kurio valdomi žmonės patirs daugelį vargų, po kurių miestas ant septynių kalvų bus sunaikintas ir pasirodys baisus Teisėjas paskutiniam teismui. Pabaiga.“

Nevertėtų stebėtis ir tuo, kad pranašystė priskirta šv. Malachijui. Kiekvienas bent paviršutiniškai susipažinęs su hagiografijos žanru žino, kad sunku būtų rasti šventąjį, kurio biografijoje nerastume nebūtų dalykų.

Visgi lotyniškų frazių sąrašas - metaforos, kurias reikia atkoduoti pasitelkus popiežių biografijas, istorines jų gyvenamos epochos aplinkybes, heraldikos žinias. Nenuostabu, kad šios pastangos tampa interpretacijomis. Popiežiai ir jų aprašymai pranašystėje dažnai interpretuojami tik po jų išrinkimo, todėl prognozės neturi jokios praktinės vertės.

Teisybės dėlei, verta pastebėti, kad iki 1590 m. šie aprašymai gana tiksliai atitinka istorinius popiežius, dažnai remiasi jų herbais, šeimomis ar kilmės vieta. Tačiau po 1590 m. popiežių aprašymai tampa labai neaiškūs ir abstraktūs, todėl juos galima interpretuoti įvairiai.

Puikiu pavyzdžiu kaip pritempinėjamos šios „pranašystės“ frazės prie konkretaus pontifiko gali būti 91 – oji frazė Miles in bello (lietuvių k. - „Karys mūšyje“), siejama su popiežiaus Benedikto XIII asmeniu. Nėra jokių faktų, kad šis pontifikas būtų dalyvavęs kariniuose reikaluose, tad pranašystės entuziastai aiškina, kad prieš jam tampant popiežiumi kaimyniniuose kraštuose vyko nemažai karinių konfliktų, tai nenuneigia prielaidos, kad ir jis esą, teoriškai galėjęs juose dalyvauti... Tuo metu Pietro Francesco (Vincenzo Maria) Orsini de Gravina (toks šio popiežiaus pasaulietinis vardas) priklausė aristokratų Orsinių giminei ir iki pat savo pasitraukimo į domininkonų ordiną (ten įstojo sulaukęs vos 18 m.) gyveno ramiai tėvų pilyje.

Bažnyčia nepripažįsta

Bažnyčia nepripažįsta jokios pranašystės apie konkretų paskutinį popiežių. Vatikanas niekada nepripažino šios pranašystės autentiškumu.

Katalikų Bažnyčios istorikai, kaip M. J. O’Brienas, jau XIX a. parodė, kad ši pranašystė buvo suklastota, jog atitiktų konkrečius istorinius įvykius. Be to, joks kitas patikimas katalikų ar biblinis šaltinis nemini „paskutinio popiežiaus“ prieš pasaulio pabaigą.

Norisi priminti vieną reikšmingą mintį, kurią užrašė šv. Kryžiaus Jonas ir citavo Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Nuo to laiko, kai jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra jo Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko mums pasakyti. <…> nes ką jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, dabar jis pasakė viską iš karto, atiduodamas mums viską, savo Sūnų. Todėl tas, kuris dabar dar norėtų jį klausinėti arba trokštų iš jo vizijų ar apreiškimų, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir tiesiog įžeistų Dievą, nes nekreiptų akių vien į Kristų, o ieškotų ko nors kito arba kokių nors naujybių” (KBK 65, Carm. 2, 22).

Dar būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu ir kardinolu Benediktas XVI rašė: „Pranašavimas Biblijos prasme reiškia ne aiškiaregystę, bet Dievo valios dabarčiai aiškinimą, taip pat parodantį teisingą kelią į ateitį.

Aiškiaregis atsiliepia į proto, trokštančio nutraukti ateitį dengiantį šydą, smalsumą; pranašas grumiasi su valios bei mąstymo aklumu ir atskleidžia Dievo valią dabarčiai kaip reikalavimą ir kelio rodyklę. Būsimųjų dalykų numatymas čia antraeilis.”

Šiame kontekste vadinamoji šv. Malachijo pranašystė neturi nieko bendra su autentišku pranašavimo charizmos pasireiškimu, nes tik dirgina žmogaus smalsumą, kuris yra nepasotinamas.

The post Kas ta Malachijo pranašystė? appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje – saleziečio misijos

Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 34-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas.

„Teko 11 metų mokytojauti naujoje, pagal šv. Jono Bosko dvasią, atidarytoje privačioje saleziečių mokykloje Turine. Esu savotiško stebuklo liudytojas, kaip viena klasė išaugo į didžiulę mokyklą, kuri tiesiog sprogo nuo pageidaujančių į ją patekti mokinių. Nors kai kurie vaikai tingėdavo mokytis, bet labai noriai eidavo į šią mokyklą“, – prisiminė Pjeras Karlas.

Jis tęsė mintį: „Tačiau šią mokyklą lankė turtingų tėvų vaikai. Pasakiau sau – esu salezietis, mano pašaukimas – dirbti su neturtingais ir vargšais vaikais. Ką aš čia veikiu? Ar besugebėsiu tarnauti pagal tikrąjį pašaukimą? Todėl sumaniau išvykti į misijas. Panorau išmokti kokią nors sunkią kalbą. Tuomet sulaukiau dviejų pasiūlymų: vykti į Tunisą, bet ten kaip tik tuo metu įvyko du teroro aktai, arba į Lietuvą. Taip atsidūriau čia“, – pasakojo vienuolis.

Misionieriauti į Lietuvą Pjeras Karlas atvyko prieš 10-metį: pirmiausiai dirbo Vilniuje, po to Trakuose, amatų mokykloje, o ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose Vincento Borisevičiaus gimnazijoje – mokė penktokus Lietuvos istorijos ir dirbo sielovadininku.

Marcinkevičius – lyg italams Dantė

P. K. Manzo traukė Lietuvos istorija, ypač – Vytauto Didžiojo laikų, traukia ir šio iškilaus karvedžio asmenybė. Jis sakė daug skaitąs istorinės literatūros, nagrinėjąs Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio parašytas istorijas. Neseniai perskaitęs Kazio Sajos, Romualdo Granausko apsakymus, tačiau, neslėpė, širdį atgaunąs su Sigito Gedos, Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio lyrika. Nežinomus žodžius pasižymi, o po to aiškinasi jų prasmę.

„Vis dar neišdrįstu prisėsti prie Justino Marcinkevičiaus. Jis jums – tarsi italams Dantė: atsargiai prie jo prisileidžiate, bet cituojate lyg šventraštį“, – pastebėjo pašnekovas. O netrukus, sakė, imsiąs į rankas Salomėjos Nėries poezijos tomą, žinąs, kad ši poetė Lietuvoje vertinama prieštaringai, tačiau jis norįs turėti savo nuomonę.

Išmokti lietuviškai, atviravo Pjeras Karlas, jam lengviausia buvo iš dainų, ypač pamėgo A. Mamontovą, nes jo dainų tekstai dvasingi, skatinantys mąstyti. „Jo tekstus panaudoju pamokose ir dvasinėje veikloje. Džiaugiuosi, kad praėjusį pavasarį su Mamontovu teko gyvai susitikti, pabendrauti“, – kalbėjo Pjeras Karlas, į pokalbį įterpdamas mėgstamų posmų.

Pajuto saleziečio pašaukimą

Paklaustas, kas paskatino stoti į saleziečių broliją, P. K. Manzo mintimis grįžo į praeitį: jis kilęs iš kaimo Pjemonto regione, netoli sienos su Prancūzija. Šeimoje buvęs pirmagimis, dar turi jaunesnį brolį. Mama jį norėjusi pakrikštyti Augustinu, tačiau tam paprieštaravo tėvas, nes šeimoje tokia tradicija – tęsti vardą pagal giminės linijas, taigi tapęs Karlu Pjeru, tačiau motina vis vien išsikovojusi, kad brolis būtų Augustinas.

Baigusį pradinę mokyklą, tėvai jį, dešimtmetį, išsiuntė į mokyklą mieste už 60 km – apsigyveno bendrabutyje, namo grįždavo tik savaitgaliais. Toje mokykloje vyravo saleziečių bendruomenės dvasia ir tvarka, santykiai su mokytojais ir draugais buvo puikūs. Jis pradėjo savanoriauti, ir tai teikė jam didelį džiaugsmą. Taip, pabaigęs mokyklą, ir apsisprendė tapti saleziečių vienuoliu: įstojo į noviciatą, po to 2-jus metus studijavo filosofiją ir atliko privalomąją praktiką vienuolyne – intensyviai dirbo su jaunimu.

Atsiribojo nuo intensyvios veiklos

Kaip Italijoje, taip ir Lietuvoje jo, kaip saleziečio, pašaukimas yra dirbti su vaikais ir jaunimu iš nepasiturinčių šeimų, su sunkiai auklėjamais vaikais. Vasarą Kėkštuose vyksta įvairios stovyklos jaunimui, tačiau žiemą – ramybė. Todėl, sakė Pjeras Karlas, jis mėgstąs dirbti miške: vasarai ruošia meditacijos takus prie upelio, įrengia suolus, tenka pakęsti ir aptiktų 5 bebrų šeimynų išdaigas.

„Vakarais bendrauju su kunigu H. Šulcu, kuriam 85-eri. Su mano tėvu jiedu vienmečiai ir gimę kone per plauką: kunigas Hermanas spalio 28-ąją, o mano tėvas – spalio 29-ąją. Dieną rūpinuosi sodybos ūkiu: turime 3 asilus, 3 ožkas su ožiukais, 3 žąsis ir 3 didelius šunis. Visko po tris, tik broliai – du, juokaudamas sakau savo provincijolui – turėsite mums atsiųsti trečią brolį“, – šmaikštavo Pjeras Karlas, primindamas, kad Lietuvoje 2-jose brolijose –Vilniuje ir Telšiuose – iš viso gyvena 8 saleziečiai.

Vienuolis neslėpė, kad savo buvimą Kėkštuose priimąs kaip vadinamuosius šabo metus – trumpalaikį atsitraukimą nuo įprastos veiklos: „Man nuolat reikia naujų įspūdžių, potyrių. Gyvenu labai greitai, esu nesustabdomas. Greit sugalvoju ir nebegaliu nuvyti tos minties. Taigi prireikė sustoti ir pailsėti nuo fizinio ir psichologinio krūvio. Pajutau, kad reikia ramybės.“

Pažėrė komplimentų kretingiškiams

Paklaustas, kaip jis, tokio ekspresyvaus būdo žmogus, apsiprato Žemaitijoje, kur žmonės – lėtesni ir santūrūs, atsakė: „Kai atvykau į Lietuvą, negalėjau įsivaizduoti, kokia tai bus šalis. Po Sovietų Sąjungos žlugimo kaip savanoris esu pabuvojęs Moldovoje, Armėnijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – Maskvoje ir Peterburge, važiuodamas pro langus mačiau, kokia yra ta tikroji Rusija. Lietuvą atradau kaip didžiulės pažangos šalį, labai tvarkingą ir žalią. O pastaruosius 10 metų Lietuva dar labiau išgražėjo: koks Telšių senamiestis, ir Kretinga labai žavi!“ – komplimentus mūsų šaliai žėrė italas vienuolis.

Bet labiausiai Pjerą Karlą domina žmonės: „Jūs, kretingiškiai, esate smalsūs ir labai svetingi. Jei parduotuvėje ko nors paklausi, nuveda, parodo ir dar ko nors pasiūlo. Žmonės pajaučia, kad esi ne vietinis, kalbina, jiems įdomu, iš kur ir kas esi. Įsišnekame. Jūs este gerokai šiltesni, negu žmonės didžiuosiuose miestuose, kur paklausus šiurkščiai atsako – yra buvę, kad išėjau iš parduotuvės nieko taip ir nenusipirkęs.“

Vienuolis sakė, kad jam norėtųsi įsitraukti ir į Kretingos bendruomenės gyvenimą, tačiau dabar labiau brangina ramybę ir apsiriboja bendryste tų žmonių, kurie atvyksta į rekolekcijas, edukacijas ar stovyklas Kėkštuose.

The post Vienuolis salezietis Pjeras Karlas Manzo: esu nesustabdomas appeared first on LAIKMETIS.

Įvykis buvo užfiksuotas vaizdo įraše.

Adrianas Simancasas (Adrianas Simankasas) šeštadienį irklavo netoli Patagonijos Punta Arenaso miesto, kai milžiniškas banginis prarijo jį su visa geltona baidare.

Po penkių sekundžių apstulbęs A. Simancas išniro į paviršių, o tuo pat metu banginio nugara vėl pasirodė virš šaltų, pilkų vandenų.

„Maniau, kad jis mane prarijo!“ – komentavo A. Simancas.

Visas šis neįtikėtinas įvykis buvo užfiksuotas vaizdo įraše ir paviešintas socialiniuose tinkluose jo tėvo Dello Simancaso (Delo Simankaso).

„Atsipalaiduok! Atsipalaiduok!“ – šaukė jis savo sūnui, kuris dėl suprantamų priežasčių buvo gerokai įsitempęs.

„Griebk, griebk“, – įraše priduria tėvas, liepdamas sūnui laikytis už baidarės.

„Atsipalaiduok, atsipalaiduok, jau ateinu, – sako tėvas. – Plaukiam į krantą.“

The post Pasikartojo pranašo Jonos istorija - banginis prarijo ir išspjovė žmogų appeared first on LAIKMETIS.

Verta žinoti, kad čia pasakojama ne apie išskirtinius gebėjimus, bet veikiau apie pinigus. O per juos – ir apie talentus didinti kapitalą. Anuomet vienas talentas (piniginis vienetas) buvo vertas apie 40-50 kg aukso. Turtingas šeimininkas tarnams išdalino didelę sumelę ir teisėtai tikėjosi pelno. 

Taigi Šv. Rašto kontekste talentų „gamyba" yra ir gebėjimas investuoti, padidinti kapitalą, ir išskirtinių žmonių gebančių atlikti tai, ko negali kiti, paieška, ugdymas, inkorporavimas į investicinęrinką. 

Lietuvoje kalbos apie tai sukasi jau kuris laikas, o sistemos nėra ir, regis, nenusimato. Kalbu atsakingai, nes pats Seime esu Švietimo ir mokslo komiteto narys. Gi talentų reikia visomis prasmėmis (ir talentingų žmonių, ir jų sukuriamios pridėtinės vertės). Ką daryti?

Siūlau žvilgtelėti į gyvenimo siūlomas išbandytas praktikas. Pradėsiu nuo to, kad verta atsisakyti požiūrio, kad talentingi žmonės randasi iš niekur. Tai netiesa, nes jie – ugdomi. Egzistuoja du pagrindiniai požiūriai į talentų ugdymą: pirmasis mums žinomas iš sovietų sąjungos laikų. Tai mokyklos–internatai. Sportininkai, kompiuterininkai ar net menininkai ten ugdomi nuo mažų dienų. Tai uždara, keistoka ir neretai likimus laužanti terpė, kur „būna visko". Depresijos, griežta atranka ir aiškus kelias ateityje turi įtaką vaikų psichikai. 

Antrasis požiūris ir praktika ugdant talentus kiek lengvesnis, humaniškesnis. Tai bendros kūrybiškos atmosferos kūrimas gabiems mokiniams nesuvarant jų į internatus. Tačiau aiški kryptis išlieka: dauguma mokinių orientuojami į konkrečią, rūpimąveiklą. Mokytojas, pastebėjęs gabų vaiką, turi galimybę jį ugdyti labiau, nei vidurkį. Taip veikia Norvegijos slidininkų ar Indijos programuotojų „gamybos sistema". Ji sukuria bendrą kūrybinę nuotaiką, kurios veikiamas vaikas yra identifikuojamas ir jam skiriamas atskiras dėmesys. Talentingieji turi galimybę nesilygiuoti į vidurkį. 

Būtų protinga paklausti kuris būdas geresnis? Man regis, kad abu prasti. Ypač atsižvelgiant į nūdienos norą vaikus ugdyti apkamšius pagalvėmis. Pirmu atveju turime lengvą kalėjimo formą, o antruoju, jaunimas dažnai verčiamas užsiiminėti tuo, kas konkretiems vaikams gali būti neįdomu. 

Tikiu, kad dabarties globaliame pasaulyje egzistuoja veikiantis galimybių langas, kuriuo verta pasinaudoti ugdant talentingas asmenybes. Nuotoliniai mokymai, mentorių konsultavimas ir panašios, dažniausiai nuotolinės platformos, su valstybės palaikymu gali duoti gerų rezultatų. 

Tačiau būtina atsiminti ir kultivuoti keletą svarbių aspektų:

a) Būtina plėsti pasirenkamų dalykų kiekį. Bendras pamokų skaičius gali būti visiems vienodas, tačiau gabūs mokiniai turi turėti galimybę rinktis tai, kas jiems įdomu. 

b) Bet koks mokymasis turi būti traktuojamas kaip kūrybinė veikla. 

c) Šiuolaikinio mokymosi rezultatas nėra ir negali būti tobulas testų sprendėjas ar teoremų kalikas. Pirmiausia reikia siekti asmenybės, kuri identifikavo kas jai patinka ir suteikti visas galimybes mėgiamą sritį tobulinti, augti ir atskleisti reikiamus talentus. 

d) Reikalingas tam tikras pakantumo kiekis eksperimentams. Bandymas viešumoje kiekvieną pokytį pristatyti kaip nacionalinės sąmonės naikinimą ar pasaulio pabaigą niekur neveda. 

Suprantama, dalis mokyklų ir taip puikiai tvarkosi, ugdo smalsius, talentingus vaikus ir viskas juda pakankamai gera linkme. Liko neapkalbėtas privačių bei valstybinių mokyklų santykis, tačiau būtina suprasti, kad gabus vaikas reikalauja atskiro dėmesio ir jei nesugebame jo pasiūlyti mokykloje, tai reikalingos valstybinės programos, kuriomis pasinaudojęs mokinys pats galėtų tobulėti jam įdomioje ir patinkančioje srityje.

The post Dainius Varnas. Kaip Lietuvoje geriausiai gaminti talentus?  appeared first on LAIKMETIS.

Taip galvoja ne vienas, galbūt – net dauguma. Pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, geriau pažinęs žmones turiu pripažinti, kad  galbūt tame yra dalis tiesos.  Plaukti pasroviui tikrai yra lengviau, nei prieš ją. 

Bet, jei esi krikščionis, žmogus gyvenantis tiesoje arba  klausantis savo širdies balso, toks gyvenimas ne tau. Geriau jau gyventi varge, bet pakelta galva. Geriau būti keikiamam, bet ramia sąžine. Geriau gyventi sunkų, bet savo, o ne kitų tau primestą gyvenimą. Galų gale, pasroviui plaukti gal ir lengva, bet plaukia tik...

Jėzus mus mokė būti pasaulio šviesa ir druska. Tėvai ir seneliai, miškuose, lageriuose ir tremtyse mokė – atiduoti Dievui ir Tėvynei, ką privalai. O išmintingos močiutės ir motinos – tiesiog būti gerais žmonėmis.

Tačiau būdamas geru, žmogus negali pataikauti blogiui, neteisybei ar skriaudai. Negali ramia sąžine toleruoti tai, kas žalinga tavo artimiesiems, Tėvynei ar bendrapiliečiams. Juk kaip sakė vienas išminčius, tam, kad įsiviešpatautų blogis, tereikia, kad geri žmonės nieko nedarytų.

Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta – išstovėti su meile, bet tvirtai. Net jei tai labai nesmagu. Net jei tai labai nenaudinga. Net jei tai gresia pasekmėmis.

Ir kartais dėl to nukenčiame. Užsitraukiame vadovybės rūstybę, esame ignoruojami ar tiesiog iškancelinami. Kraštutiniu atveju – prarandame pareigas, darbą ar užsakymus. Tiesa visada turėjo ir tebeturi savo kainą. Ačiū Dievui, kad šiuo metu niekas dėl tiesos ir kompromisų su sąžine neieškojimo mūsų šalyje nebešaudo, nesiunčia į lagerius ar neuždarinėja į psichiatrines ligonines.

Tai - gerai. Blogai tik, kad patys dažnai širdyje susitaikome su konformizmo pergale ir veikiame po vieną. Jeigu sovietmečio  pabaigoje žmonės nebūtų susibūrę į Sąjūdį ir pareikalavę laisvės – vargu ar gyventume laisvoje Lietuvoje. Jeigu mūsų partizanai nebūtų sujungę jėgų – vargu ar jie būtų atsilaikę prieš tokią jėgą aštuonerius metus. Jeigu mūsų disidentai nebūtų turėję tikėjimo, Bažnyčios ir jos žmonių paramos, veikę pavieniui – kažin, ar ilgai būtų ėjusi Katalikų Bažnyčios Kronika ir pasaulis sužinojęs, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje. 

Todėl kiek pajėgiame turime stengtis kovoti už tiesą. Jei pavyksta – išstovėti su meile, bet tvirtai.

Dar romėnai žinojo, kad vienas lauke ne karys. Reikia jungtis ir padėti vienas kitam. Būtent tam prieš keletą metų ir buvo sukurta Krikščionių profesinė sąjunga, per trumpą savo gyvavimo laiką spėjusi apginti ne vieną tiesos siekusį, bet su rimtu spaudimu susidūrusį žmogų.

Ko verta vien Krikščionių profsąjungos nario, žurnalisto V. Savukyno istorija – išdrįso sukritikuoti ministrę ir dėl to patyrė persekiojimą. Buvo ir kitos, gal mažiau garsios, bet ne mažiau svarbios bylos, kuriose su Krikščionių profesinės sąjungos pagalba pavyko apginti sąžinės ir žodžio laisvę. 

Pavieniui kovoti su ideologinėmis interesų grupėmis, turinčiomis stiprų palaikymą iš įtakingų verslo ar net valdžios struktūrų, ar su darbdaviu, tikrai nėra lengva. Tai kainuoja daug nervų ir laiko, jau nekalbant apie advokato paslaugas. Profsąjunga palaiko ne tik teisiškai, bet (jei tai paranku žmogui) ir viešindama neteisybę.  

Mažai kas žino, kad deklaruodami pajamas paramai galime skirti iš viso net 2,4 procento nuo GPM, iš kurių 0,6 proc. išskirtinai tik profesinėms sąjungoms. Šiuo būdu parama Krikščionių profsąjungai mums nieko nekainuos.

Taip pat galime tapti šios profsąjungos nariais. Būkime drąsūs, kurdami ir gindami savo valstybę, tikėjimą ir žodžio laisvę! Būkime savimi – tuo, į ką mus kviečia Dievas.

The post Dalius Rakutis. Sunku plaukti prieš srovę? Nebijok, tu nesi vienas! appeared first on LAIKMETIS.

Gediminas turėjo 20 proc. darbingumo lygį, tačiau iki tol niekada nebuvo girdėjęs apie galimybę jį prilyginti dalyvumo lygiui. Tik atsitiktinai negalios nevyriausybinėje organizacijoje jis gavo paaiškinimą apie šios procedūros privalumus. Tai buvo lūžio taškas – peržiūrėjęs savo situaciją, jis nusprendė kreiptis, ir galiausiai jo darbingumo lygis buvo prilygintas 20 proc. dalyvumo lygiui neterminuotai.

Šis sprendimas pakeitė Gedimino gyvenimą. Dabar jis gali nebesijaudinti dėl ateities, o svarbiausia – jaustis oriai ir užtikrintai, žinodamas, kad jo negalia yra vertinama pagal realius gyvenimo poreikius. Tačiau iškyla klausimas: kodėl apie šią galimybę Gediminas sužinojo tik atsitiktinai?

Kritika Asmenų su negalia teisių užtikrinimo agentūrai

Vienas iš didžiausių šios reformos trūkumų – informacijos stoka. Asmenų su negalia teisių užtikrinimo agentūra, užuot aktyviai viešinusi prilyginimo galimybes, jas palieka nežinioje. Daugybė žmonių su negalia, kaip ir Gediminas, net nežino apie galimybę prilyginti savo darbingumo lygį dalyvumo lygiui, o tai reiškia, kad jie lieka be naudos, kuri jiems priklauso pagal įstatymą. Bet juk negalios prilyginimo institutas yra žmonių su negalia garantijų užtikrinimo institutas.

Kodėl ši agentūra neskelbia aiškios informacijos apie tai, kaip prilyginimas gali padėti žmonėms? Kodėl ši svarbi informacija nėra lengvai prieinama tiems, kuriems ji labiausiai reikalinga? Kyla pagrįstų įtarimų, kad tai – sąmoningas sprendimas, siekiant sumažinti prašymų skaičių ir išvengti papildomos atsakomybės.

Invalidumo, darbingumo ir specialiųjų poreikių prilyginimas dalyvumo lygiui

Nuo 2024 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo nauja negalios vertinimo tvarka, kuria siekiama užtikrinti didesnę žmonių su negalia įtrauktį į visuomenę ir lygiavertį dalyvavimą kasdieniniame gyvenime. Ši reforma reikšmingai keičia iki šiol galiojusią darbingumo, invalidumo bei specialiųjų poreikių vertinimo sistemą, kuri pereina prie vieningos dalyvumo lygio vertinimo sistemos.

Kodėl keičiasi vertinimo sistema?

Iki šiol asmenys su negalia buvo vertinami pagal darbingumo procentus arba specialiuosius poreikius, tačiau ši sistema ne visada atspindėjo realias žmogaus galimybes ir poreikius. Dėl to Vyriausybė nusprendė atsisakyti darbingumo lygio ir specialiųjų poreikių sistemų, įdiegdama dalyvumo lygio sąvoką.

Dalyvumo lygis turėtų leisti tiksliau nustatyti, kiek žmogaus negalia riboja jo galimybes aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Be to, naujoji sistema taikoma tiek darbingo, tiek pensinio amžiaus žmonėms, pašalinant iki tol egzistavusius nelygybės aspektus.

Kas yra dalyvumo lygis?

Dalyvumo lygis – tai rodiklis, atspindintis, kaip asmens negalia veikia jo galimybes dalyvauti socialinėje, ekonominėje ir visuomeninėje veikloje. Vertinant dalyvumo lygį, atsižvelgiama į asmens funkcinius gebėjimus (fizinius, protinius ir socialinius). Taip pat, aplinkos veiksnius, tokius kaip darbo vietos, paslaugų ar gyvenamosios vietos pritaikymas ir reikalingos pagalbos poreikį.

Dalyvumo lygis ne tik nustato, kokios pagalbos asmeniui reikia, bet ir leidžia tiksliau įvertinti, kaip aplinka galėtų padėti žmogui realizuoti savo galimybes.

Kaip yra prilyginami dabartiniai darbingumo ir invalidumo lygiai?

Nuo 2024 m. visi iki tol nustatyti darbingumo lygiai ir invalidumo grupės automatiškai prilyginami dalyvumo lygiams, o tiksliau, -I invalidumo grupė – 20 proc. dalyvumo lygio, II invalidumo grupė – 35 proc. dalyvumo lygio. Ir galiausiai III invalidumo grupė – 45 proc. dalyvumo lygio.

Darbingumo lygio prilyginimas yra pats paprasčiausias. Asmenims, kuriems buvo nustatytas darbingumo lygis (pvz., 20 proc.), šis rodiklis tiesiogiai prilyginamas dalyvumo lygiui (pvz., 20 proc.).

Pensinio amžiaus sulaukusių asmenų jiems nustatyti specialieji poreikiai prilyginami dvejopai. Asmenims, turintiems nustatytus didelius specialiuosius poreikius, prilygina – 15 proc. dalyvumo lygio. Tuo tarpu vidutiniai specialieji poreikiai prilyginami 40 proc. dalyvumo lygio.

Kaip vyksta perėjimas prie naujos sistemos?

Nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, galiojanti iki 2027 m. gruodžio 31 d. Šiuo laikotarpiu asmenys, kuriems iki reformos buvo nustatytas darbingumo lygis ar specialieji poreikiai, gali pasirinkti, ar pereiti prie naujos dalyvumo lygio sistemos. Apklausti Agentūros ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, nenorėję atskleisti savo tapatybės, pažymėjo, kad nežino, kaip negalia bus prilyginama po 2027 m. gruodžio 31 d. ir ar bus prilyginama.

Norint, kad statusas būtų prilygintas dalyvumo lygiui, reikia pateikti prašymą Asmenų su negalia teisių apsaugos agentūrai. Sprendimas priimamas per 20 darbo dienų nuo visų reikiamų dokumentų gavimo.

Tačiau be aiškaus ir aktyvaus informavimo procesas tampa nepasiekiamas daugeliui žmonių. Ir dabar apie galimybę prisilyginti negalią daugelis sužinos perskaitę šią publikaciją. Asmenų su negalia teisių užtikrinimo agentūra privalo prisiimti atsakomybę ir užtikrinti, kad kiekvienas asmuo su negalia būtų tinkamai informuotas apie savo teises ir galimybes.

The post Kai suvokimas keičia gyvenimą: Gedimino istorija apie negalios prilyginimą appeared first on LAIKMETIS.

Viena, kad sakiau netikintis visokiomis kultūrų mišrainėmis, idealiomis demokratijomis ir kitomis globaliomis „gėrybėmis“, kurios mus visus suvienys į laimingą globalią tautą.

Antra, pranašavau, kad gyvendami taip, kaip tada gyvenome, tikrai prisigyvensime karą. Dabar esu giriamas, kad globalizacijos negyriau, o karą nuspėjau, bet tai kita tema.

Knyga „Globalusis futbolas“ ne apie sportą. Bet būdamas futbolo gerbėju pasiūliau kai ko pasimokyti iš šio žaidimo. Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką ir turime vadinti globalizacija.

Futbolą žaidžia visi pasaulyje, nesvarbu, kokia tų žmonių tautybė, religinė priklausomybė, valstybės sandara ir šalies bendrasis vidaus produktas.

Žaisdamos futbolą, visos šalys vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, nė viena neturi veto teisės kvestionuoti rungtynių rezultato ir visa tai nepriklauso nuo šalies dydžio, jos geografinės padėties ar šalį valdančios koalicijos su karaliais ir prezidentais.

Futbole nėra išskirtinių teisių nė vienam kontinentui, futbolas labai paprastas ir suprantamas net ir tiems su visai pradiniu išsilavinimu. Beje, futbolą gerai išmano ir vertinti sugeba visi – nuo universitetų profesorių iki gatvės kavinių lankytojų.

Dėl futbolo rungtynių rezultato išgyvenama labiau nei dėl ekonominės krizės. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius.

Mūsų pasaulyje yra didelės ir mažos, reikšmingos ir nereikšmingos šalys, skirtingos jose gyvenančios rasės, skirtingi papročiai. O kur dar skirtingi interesai, „istorinės tiesos“, norai būti didesnėmis ir stipresnėmis už kitas. Toks pasaulis pilnas nepasitikėjimo, konfliktų ir karų. O kodėl gi visas pasaulis negali būti toks kaip futbolas, kokį visi mėgsta, koks mus visus žavi ir niekada nepasibaigia.

Tai ne šiaip sau klausimas. Jį kelia net rimčiausi globalizacijos žinovai, teoretikai ir kritikai.

Šiandien dėl Pasaulio Tvarkos nesutariame iš pagrindų, šiandien pasaulis yra toks, kad jame galimos trys išeitys.

Pirma – visi puolame į karą ir tada jau kas stipresnis, tas laimės, kas laimės, tas bus teisus, tas nustatys Pasaulio Tvarką.

Antra – į tikrą karą nepuolame, bet ginkluojamės, konkuruojame, grasiname, atgrasome, keikiame vieni kitus... Tai Šaltasis karas, jį pagaliau irgi kažkas laimės, gal kantresnis ir sumanesnis, tai kainuos ne pigiau nei tikras karas, bet galiausiai išsaugosime daug žmonių nuo staigiai nutrūkstančio gyvenimo.

Trečia – imame ir kaip nors susitariame, susitariame nebūtinai draugiškai, apsitveriame tvoromis, susitariame, kad nebūtinai mylėsime vieni kitus, bet kažkaip toleruosime. Juk turime visiems bendrų problemų, kad ir visas tas ekologijas ar pandemijas. Mūsų planeta juk viena ir ta pati.

Ar galima sutarti, kai susitarti norisi, bet aišku, kad tartis reiks su tais, kuriais nepasitikima, kurie iš esmės yra priešai? Bet nesusitarus lieka dvi pirmosios minėtos išeitys... Ar kada nors kam nors taip pavykdavo?

Pavykdavo. Ir ne kartą, Politikos istorija byloja, kad 1648 metais buvo sutarta tokia Vestfalijos taika, pabaigusi baisų Trisdešimties metų karą Europoje. Susitarta, kad dėl tikėjimo nesusitarta, bet tebus taip, kad... kieno valdžia, to ir Bažnyčios tvarka.

Gerai visiems žinomas Vienos Kongresas 1815 metais taip pat buvo ne ideologinių bendraminčių susitarimas, veikiau susitarimas nesikišti į vienas kito „daržą“.

Galiausiai 1975 metais pasirašius vadinamąjį Helsinkio Baigiamąjį Aktą, buvo aišku, kad Sovietai jo nevykdys... Bet ir nekariaus, o tai jau šis tas.

Pasakysiu visai ciniškai. Susitarimas gali būti trejopas – paremtas grėsme, paremtas nauda ar paremtas gera valia – fizinis, verslinis ir moralinis. Dėl to moralinio tai sutariame, kad nesutariame, bet fizinis ir verslinis visai galimi. Diplomatų gyvenimas šia prasme yra labai nelengvas. Žinia, kad „eiti su velniu obuoliauti“ labai rizikinga, bet tenka. Galime prisiminti, kad ir labai šiandien mylimą Ronaldą Reaganą. Jis sėdo prie stalo su Blogio Imperijos bosu, nors anais laikais daug kam atrodė, kad sąžinė neturėtų leisti tai daryti. Galiausiai baigėsi gerai. Bent jau mums tai tikrai.

O kaip reikia ir kaip galima susitarti, mokė tokius susitarimus pergyvenę politikai ir diplomatai. Jau minėtas prezidentas Reaganas ne kartą įspėjo, kad galima derėtis su niekšais ir nusikaltėliais. Mes juk net su teroristais deramės. Tik reikia žinoti, kad būdami su mumis prie vieno stalo, džentelmenais jie tikrai netampa.

Nors labai nori, kad juos tokiais laikytumėme. Neseniai miręs Henry Kissinger (dabar jau vertinamas labai nevienareikšmiškai) visus sutarimus laikė sandoriais, primindamas, kad tikra diplomatija yra kietaširdė, o gal ir iš viso beširdė. Bet sutartis galima.

Taigi, kaip sakė tas kietaširdis diplomatas – kai susėdame dviese prie derybų stalo, suvokiame, kad didžiausia problema pasaulyje esame mes patys – derybininkai, pasaulio likimas dabar priklauso nuo to, ką ir kaip sutarsime.

O toliau jau taktinės detalės... Mūsų atveju reiktų žinoti, kad ne mes turėtume rūpintis ar koks putinas atsilieps, kai skambinsim, o atvirkščiai, ne mes turime sukti galvas, ką jis galvoja, o atvirkščiai... daug kas atvirkščiai, ir kaip sakė vienas mano pažįstamas išminčius, gyvenime dažnai būna visai ne taip, kaip iš tikrųjų turėtų būti.

Futbolas paprasčiau, saugiau, gal net įdomiau, nei karas. Bet mes, kažkaip...

The post Dr. Egidijus Vareikis. Globalusis futbolas, arba kaip mums susitarti appeared first on LAIKMETIS.