Tokioms grupės Seimo narių siūlomoms Labdaros ir paramos įstatymo pataisoms parlamentas pirmadienį pritarė po pateikimo už jas balsavus 74 Seimo nariams, 13 susilaikius, o dar 20 – prieštaravus.

Pasiūlymo autorių teigimu, švietimo įstaigos ne visada gali patenkinti poreikius iš valstybės biudžeto lėšų, o atėmus teisę gauti paramą nesuteikiant alternatyvaus finansavimo jų finansinė padėtis blogėtų. 

„Daugelis švietimo įstaigų ir religinių bendruomenių stipriai rėmėsi gyventojų parama. Švietimo įstaigos ne visada gali patenkinti visus poreikius iš valstybės biudžeto lėšų, todėl svarbu išsaugoti galimybę bendruomenei prisidėti prie ugdymo kokybės gerinimo“, – pirmadienį Seime sakė socialdemokratų parlamentaras Audrius Radvilavičius.

Anot jo, atėmus galimybę gauti paramą religinėms bendruomenėms, sukurtas „dirbtinis spaudimas joms siekti nebūdingo nevyriausybinės organizacijos statuso“.

Mišrios Seimo narių grupės narys Vitalijus Šerškniovas sakė, jog gyventojai turi turi galimybę „remti tuos, ką patys nori remti“, „apsidžiaugs darželiai, tikrai stiprės religinės bendruomenės“.

Tuo metu konservatorė Gintarė Skaistė pabrėžė, jog pernai įstatymas buvo pakeistas tam, kad daugiau lėšų pasiektų valstybės nefinansuojamas nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui, teikiančias paramą Ukrainai, Šaulių sąjungai.

„Šitas įstatymas sukurta pilietinei visuomenei stiprinti, kad žmonės galvotų ne tik apie savo vaikų darželius, mokyklas, bet ir galėtų pagalvoti apie pilietinio, visuomeninio sektoriaus stiprinimą“, – Seime kalbėjo G. Skaistė.

Liberalė Edita Rudelienė pastebėjo, kad pasiūlyme išskiriamos švietimo įstaigos bei religinės bendrijos, tačiau „nuskriaudžiamos“ kitos valstybės finansuojamos įstaigos, pavyzdžiui, socialinės, kultūros arba sporto, kurios taip pat nebegali gauti 1,2 GPM paramos.

Nuo šių metų gyventojai nebegali skirti iki 1,2 proc. GPM biudžetinėms įstaigoms, pavyzdžiui, mokykloms ir darželiams, taip pat religinėms bendruomenėms. Paramą jos galėtų gauti tik įsteigusios fondus, o tai, pasak  Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos, papildomai kainuoja. 

Nuo sausio šią paramą gali gauti tik nevyriausybinės organizacijos, politinės partijos ir profesinės sąjungos.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pernai gyventojai paramai skyrė beveik 34 mln. GPM, užpernai – 24 mln. eurų. 

The post Seimas svarstys, ar vėl leisti dalį gyventojų pajamų mokesčio religinėms bendruomenėms appeared first on LAIKMETIS.

Įsigaliojus įstatymui, su Maskvos patriarchatu susietos Estijos ortodoksų bažnyčios (MP-EOB) parapijoms bus duoti du mėnesiai, per kuriuos jos turės suderinti savo įstatus su naujaisiais reikalavimais, o tai faktiškai reiškia priverstinį atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato.

Pasak Vidaus reikalų ministerijos patarėjo religijos klausimais Ringo Ringvės, valdžios institucijos tikisi, kad parlamentas pavasarį pritars pakeitimams ir jie įsigalios iki 2025 m. vasaros. Parlamento teisės komiteto pirmininkas Andre Hanimägi pažadėjo prieš antrąjį svarstymą surengti plačią dokumento diskusiją.

Estijos vidaus reikalų ministerija pataisų būtinybę paaiškino tuo, kad Maskvos patriarchatas ir patriarchas Kirilas „atvirai remia Rusijos agresyvų karą Ukrainoje“ ir „daro pareiškimus, kuriais kvestionuojamas Estijos suverenitetas“.

Ministerija teigia, kad pagrindinis tikslas nėra uždaryti MP-EOB parapijas ar Piuhticos vienuolyną, kuris yra tiesiogiai pavaldus Maskvos patriarchatui. Tačiau, anot Piuhticos vienuolyno vadovybės, naujuoju įstatymu iš tikrųjų siekiama uždaryti vienuolyną.

Įstatymo projektu taip pat neleidžiama dvasininkams, kuriems uždrausta atvykti į šalį, atlikti pamaldas Estijoje. Anksčiau buvęs MP-EOB vadovas metropolitas Jevgenijus buvo priverstas išvykti iš šalies, nes valdžia atsisakė pratęsti leidimą gyventi šalyje.

Vidaus reikalų ministras Lauri Läänemetsas išreiškė apgailestavimą, kad MP-EOB per pastaruosius metus nepavyko rasti naujo vadovo, o bažnyčia „vis dar valdoma tiesiogiai iš Maskvos“.

The post Estijoje rengiamas įstatymas, kuris priverstų ortodoksus palikti Maskvos patriarchatą appeared first on LAIKMETIS.

Pagrindinis romano herojus yra pamišėlis, kuris vykdo seksualinius kankinimus, kankinimus kankinimo aparatais, žmogžudystę, ketvirčiavimą ir kanibalizmą. Ir visa tai yra plačiai, labai detaliai aprašyta. Stipriausiai į šį romaną sureagavo rašytojai, kurie bendrai yra žinomi kaip krikščionybės oponentai. Vienas iš jų rašė: „Tai nėra menas“.

Kitas teigė, kad jam labiau patiktų pasaulis, kur blogis yra suprantamas kaip šėtoniškumas, esantis aukščiau jo, ir kuriame blogis yra smulkmena, arba pasaulis, kuriame negalima atskirti gėrio nuo blogio. Knyga yra pilna gilios ironijos. Autorius nori atskleisti herojaus, kuris neturi prasmės ar moralės, charakterį.

Teisingumas, užuojauta, kaltė, liūdesys – šie žodžiai nieko nereiškia herojui, jis praradęs humaniškumą. Tačiau tai, kaip autorius tapo herojaus portretą, byloja, kad autorius yra labai panašus į pagrindinį herojų: jam gresia pavojus prarasti humaniškumą, nes jis jau prarado moralę.

Greičiausia autorius, Ellisas, pats panašiai jautėsi, nes epigrafui jis pasirinko ištrauką iš p. Manners (Judith Martin): „Civilizacijoje turi būti tam tikri apribojimai. Jei pasiduosime bet kuriam impulsui, imsime žudyti vienas kitą“. Šis herojaus ir autoriaus apribojimų nepaisymas paskatino „New York Times“ apžvalgininką paklausti: „Normos, ar kas nors jas turi?“

Normų reikia

Mūsų civilizacijai gresia prarasti humaniškumą dėl moralinių normų trūkumo. Ir ne vien tik krikščionys apologetai taip teigia, netgi literatūros veikėjai, kurie nėra krikščioniško tikėjimo šalininkai, kartais pastebi šią problemą. Taigi aplinkinis pasaulis mūsų klausia: „Normos, ar kas nors jas turi?“ Po to paprastai seka klausimas: „Tačiau kieno normos?“ Būtų pernelyg įžūlu teigti, kad civilizacijai reikia mano normų, arba kad civilizacijai reikia jūsų standartų. Tačiau viskas pasikeičia, jei Dievas įsitraukia į pokalbį.

Taigi mes, krikščionys, tikime, kad Dievas įsitraukė į šią diskusiją. Jis atėjo pas mus per Dešimt Dievo įsakymų ir, tiesą sakant, pasakė: „Jums reikia mano normų“. Noriu pažvelgti į Dešimt Dievo įsakymų šioje šviesoje. Dėstydamas šį šviežią požiūrį prisiminsiu kai kurias praeities didžiąsias Dešimties Dievo įsakymų studijas. (Dvi geriausias parašė Johnas Calvinas ir Charles Hodge’as). Tačiau kiekvienos kartos krikščionys turi sugrįžti prie savo tikėjimo ištakų ir apgalvoti viską iš naujo.

Dešimt Dievo įsakymų

Pagrindinė mano straipsnių serijos mintis yra dvejopa: pirmiausia, Dešimtyje Dievo įsakymų Dievas pasakė mums nustatytas, visiems laikams išliekančias normas, kurių mums reikia, be to, kad Dešimtyje Dievo įsakymų jis pateikė mums išbaigtą gyvenimo filosofiją, kuri leidžia mums suvokti pasaulį. Prieš nagrinėjant kiekvieną iš Dievo įsakymų, vertėtų pastebėti keletą bendrų dalykų apie juos.

Pirmiausia tai, kad Dešimt Dievo įsakymų, ne kaip kitos taisyklės ir įsakymai, atlieka išskirtinį vaidmenį ir turi išskirtinį statusą Biblijoje. Tik Dešimt Dievo įsakymų pristatė pats Dievas girdimu balsu Izraelio žmonėms nuo Sinajaus kalno. Ir tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje. Visas šis išskirtinumas buvo šių įsakymų universalaus pobūdžio ženklas: jie skirti visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose.

Ši universali Dešimties Dievo įsakymų paskirtis gali būti pastebėta lyginant juos su Biblijos įsakymais, kurie nepasižymi tokiu stipriu, universaliu pobūdžiu. Pavyzdžiui, įsakymas nevirti ožiuko jo motinos piene (Pakartoto Įstatymo 14,21) greičiausiai buvo atsakas į pagonišką religinę praktiką. Jei modernūs pagonys atgaivina šią praktiką, turime būti tikri, kad niekada joje nedalyvausime, tačiau visiškai įmanoma, kad šis įsakymas niekada tiesiogiai nelies daugelio iš mūsų.

tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje.

Taip pat ir įsakymas padirbti savo stogui turėklus buvo susijęs su praktika naudotis namo stogu kaip vidaus kiemu (Pakartoto Įstatymo 22,8). Jei kas nors naudoja namo stogą kaip vidinį kiemą, jis, be abejonės, turi paklusti Dievo įsakymui pritvirtinti turėklus, tačiau tai gali tiesiogiai neliesti daugelio iš mūsų. Abiejų šių įsakymų pritaikymas ribotas. O Dešimt Dievo įsakymų, priešingai, yra išskirti Biblijoje kaip universalūs; rodos, jie visada tinka visiems žmonėms įvairiose vietose.

Klaidinga interpretacija

Antras dalykas, kurį reikia pastebėti apie Dešimt Dievo įsakymų, yra tai, kad esama vieno dažnai pasitaikančio neteisingo jų panaudojimo, kurį galime pavadinti „standartine neteisinga Dievo įstatymo interpretacija“.

Standartinė neteisinga Dievo įstatymo interpretacija yra tai, kad mes galime panaudoti Dievo įstatymą pasiekti ar laimėti Dievo malonę, kad mus Dievas priimtų už paklusimą jo įstatymui. Tai yra darbų teisumas ar teisuoliškumas. Aš vadinu tai „standartine klaidinga interpretacija“ dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai pasitaikanti nuomonė, kurią girdžiu tarp savo studentų, iš kurių dauguma net nevadina savęs krikščionimis, yra Dievo malonės nusipelnymas laikantis „taisyklių“.

Krikščionybės istorija atspindi, kaip įvairiais laikotarpiais krikščionys klaidingai galvoja, kad jie užmezga teisingus santykius su Dievu darydami ką nors, ar tai būtų Dievo įstatymų laikymasis, ar ko nors mažiau prasmingo darymas. O Biblijoje turime visą knygą (Laiškas galatams), dalį kitų, parašytų paneigti minčiai, kad galime nusipelnyti Dievo malonės laikydamiesi taisyklių.

Priežastis, dėl kurios ši klaidinga interpretacija yra taip dažnai sutinkama, yra ta, kad ji giliai įsišaknijusi mūsų nuodėmingose širdyse. Mūsų nuodėmingos širdys verčia mus manyti ar tikėti, sąmoningai ar pasąmonės lygmenyje, kad jei jau Dievas nustatė taisykles, tai, be abejonės, jų galime laikytis taip, kad visi, įskaitant ir Dievą, būtų patenkinti. Galbūt aiškiausia mūsų didybės ir nuodėmingos arogancijos išraiška yra požiūris, kuris, rodos, natūralus kiekvienam iš mūsų: „Mes galime užsitarnauti Dievo palankumą laikydamiesi jo įstatymų“.

Artima asociacija tarp išdidumo, prigimtinės nuodėmės ir Dievo malonės užsitarnavimo laikantis įstatymų paaiškina, kodėl „standartinė klaidinga Dievo įstatymo interpretacija“ taip dažnai pasitaiko; ji nuolatos pastebima tarp krikščionių, nekrikščioniškose religijose ir netgi mūsų, krikščionių veteranų, širdyse.

Tinkamas naudojimas ir pasitikėjimas

Kai įstatymas mums kalba apie Dievo taisykles ir reikalavimus, Evangelija skelbia, kad Jėzus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus. Be to, Evangelija skelbia, kad tik per tikėjimą galime būti teisūs prieš Dievą, kai mums visiškai atleista už nuodėmes. Ir Dešimt Dievo įsakymų, ir atleidimo Evangelija ateina iš Dievo, ir abu dalykus randame Biblijoje, tačiau jie neturi būti painiojami tarpusavyje.

Mūsų kaip krikščionių nuodėmingumas be paliovos verčia mus pamiršti Dievo malonės Evangeliją ir klaidingai panaudoti įstatymą. Taigi pažiūrėkime į žodžius, iškaltus akmenyje, ne tik dėl žemiškų standartų, tačiau dėl visos gyvenimo filosofijos. Ir darykime tai taip, kad šis veiksmas vestų mus į Dievo malonę, kuri yra skelbiama Evangelijoje.

Vertė Kristina Misiutė

The post Dr. Thomas Johnsonas. Iškalta akmenyje appeared first on LAIKMETIS.

Įstatymo projektas antradienį buvo priimtas 218 balsais prieš 206. Prie respublikonų prisijungė du demokratai, kurie jį palaikė. Tačiau įstatymo projekto likimas Senate lieka neaiškus - kad jis būtų priimtas, kartu su respublikonų balsais jam reikės septynių demokratų paramos.

Dokumentas H.R.28, kuris yra Respublikonų partijos ir būsimos D. Trumpo administracijos prioritetas, uždraustų translyčiams varžytis moterų komandose, lytį nustatant tik pagal reprodukcinę biologiją ir genetiką gimimo metu. Tačiau translyčiai studentai vis tiek galėtų treniruotis moterų komandose, bet nerungtyniautų varžybose.

Įstatymo projektu iš dalies keičiama IX antraštinė dalis - federalinis švietimo įstatymas, kuriuo draudžiama diskriminacija dėl lyties. Respublikonai teigė, kad įstatymu siekiama apsaugoti lygias moterų ir mergaičių galimybes sporte, argumentuodami, kad translyčių sportininkų dalyvavimas suteikia fizinių pranašumų ir pavojų susižeisti.

„Mergaičių pašalinimas iš sporto komandų dėl biologinių vyrų atima iš jų galimybes“, - sakė Atstovų Rūmų švietimo pirmininkas Timas Walbergas. Jis pabrėžė, kad įstatymas leis moterims ir mergaitėms toliau sportuoti vienodomis sąlygomis.

Demokratai savo ruožtu kritikavo iniciatyvą, vadindami ją diskriminacine ir pavojinga. Jie teigė, kad dalyvavimas sporte yra svarbus socialiniam ir emociniam vystymuisi, o iki šiol NCAA dalyvauja mažiau nei 10 translyčių sportininkų.

The post JAV kongresas uždraudė translyčiams varžytis moterų komandose appeared first on LAIKMETIS.

Įstatymas, reglamentuojantis santuoką, skyrybas, paveldėjimą ir globą, buvo rengiamas nuo 2014 m.

Įvairios krikščionių bendruomenės teikė Teisingumo ministerijai savo projektus, o daugybės pakeitimų svarstymo laikas buvo kelis kartus nukeltas.

Koptų ortodoksų bažnyčios vyriausiasis patarėjas ir parlamento narys Moncefas Naguibas Suleimanas pavadino šį įvykį „istoriniu momentu“, pažymėdamas, kad darbas prie įstatymo pradėtas dar 1977 m., tačiau tik pastarojo meto pastangos ir prezidento Abdelio Fatahho al Sisio parama leido projektui pasiekti galutinį variantą.

Vienas iš svarbiausių pakeitimų buvo skyrybų taisyklių persvarstymas. Dabar tai leidžiama ne tik svetimavimo, bet ir sukčiavimo atvejais, tad šitokiu būdu gerokai praplėstos skyrybų priežastys.

Svarbus įstatymo aspektas buvo požiūris į paveldėjimą. Naujojoje tvarkoje pabrėžiama vyrų ir moterų lygybė, vadovaujantis šventosiose knygose išdėstytais principais, o tai yra reikšmingas žingsnis lyčių lygybės krikščionių bendruomenėse link.

Pasak Moncefo Naguibo, suderinta įstatymo versija padės pašalinti iki 90 proc. esamų problemų, susijusių su Egipto krikščionių šeimos teise.

Įstatymas apima visus asmeninio statuso klausimus: kliūtis santuokai, sužadėtuves, santuokų registravimą ir nutraukimą, vaikų globą.

Krikščionybė yra antroji pagal dydį religija Egipte - 9,5-11 mln. koptų, kurie sudaro apie 10 proc. gyventojų. Istoriškai koptų asmens statuso teisė buvo apribota religinėmis nuostatomis.

Iki šiol krikščionių šeimos Egipte susidūrė su daugybe teisinių nesutarimų. Pavyzdžiui, civilinių teismų pripažintas skyrybas ne visada patvirtindavo Bažnyčios institucijos. Dėl to dešimtims tūkstančių žmonių susidarė teisinio netikrumo situacija.

Nuo 1971 m. Bažnyčia leido nutraukti santuoką tik santuokinės neištikimybės arba vieno iš sutuoktinių perėjimo į kitą religiją atvejais, dėl to kilo daugybė teisminių bylų ir viešų ginčų.

Pasak Egipto žiniasklaidos, naujasis įstatymas pašalina šiuos prieštaravimus ir nustato universalesnes taisykles.

The post Naujas įstatymas Egipte apibrėžia krikščionio asmens statusą appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius priminė, kad šv. Petras savo Pirmajame laiške apaštalus vadina „Evangelijos skelbėjais, iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia“ (plg. 1 Pt 1, 12). Naujajame Testamente žodis „Evangelija“ turi dvi pagrindines reikšmes, aiškino Pranciškus. Šis žodis gali reikšti vieną iš keturių kanoninių Evangelijų – Mato, Morkaus, Luko ar Jono.

Šia prasme Evangelija – tai Geroji naujiena, kurią Jėzus skelbė savo žemiškojo gyvenimo metu. Tačiau po Kristaus Prisikėlimo žodis „Evangelija“ įgyjo naują reikšmę – tai velykinio Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinio skelbimas.

Skelbdami Kristų, skelbiame ir iš Evangelijos išplaukiantį moralinį mokymą. Tačiau visada turime atsiminti šv. Pauliaus įspėjimą, kad niekada įstatymas nebūtų keliamas aukščiau malonės, o geri darbai – aukščiau tikėjimo.

Popiežius priminė, kad savo apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium jis labai primigtinai pabrėžė kerigmos, tai yra Gerosios naujienos skelbimo, pirmumą. Nuo jo priklauso visas moralinis mokymas, o ne atvirkščiai. Taip pat reikia visada atsiminti, kad Gerosios naujienos skelbimo skatintoja yra Šventoji Dvasia, kad be jos skelbimas nebūtų įmanomas.

Kas nors galėtų paklausti: kaip gi suprasti mūsų, krikščionių, vaidmenį, jei viskas priklauso ne nuo mūsų, bet nuo Šventosios Dvasios? Iš tikrųjų yra du dalykai, kurie tikrai priklauso nuo mūsų, sakė Pranciškus.

Pirmasis – tai malda. Šventoji Dvasia nužengia ant tų, kurie jos meldžia. „Jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13), – sako Kristus. Jei mėgintume skelbti Kristų nesimelsdami, būtume, šv. Pauliaus žodžiais, tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).

Antrasis nuo mūsų priklausantis dalykas – skelbti ne save, bet Viešpatį Jėzų. Skelbti ne save, bet Viešpatį, reiškia visada teikti pirmenybę ne mūsų skatinamoms ir su mūsų vardu siejamoms pastoracinėms iniciatyvoms, bet noriai bendradarbiauti su kitais.

Tegul Šventoji Dvasia moko Bažnyčią būtent taip skelbti Evangeliją šiandienos žmonėms, sakė Pranciškus, baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.

Jei mėgintume skelbti Kristų nesimelsdami, būtume, šv. Pauliaus žodžiais, tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).

Kiekvieną trečiadienį per bendrąsias audiencijas popiežiui baigus katechezę, jos santraukos perskaitomos keliomis kalbomis – prancūzų, anglų, ispanų, portugalų, vokiečių, lenkų ir arabų. Šį trečiadienį pirmą kartą katechezės santrauka buvo perskaityta kinų kalba.

Pats Pranciškus pristatė šią naujovę: „Šiandien su dideliu džiaugsmu pradedame skaityti katechezės santrauką kinų kalba. Todėl noriu nuoširdžiai pasveikinti čia esančius kinus ir tuos, kurie seka audienciją per žiniasklaidos priemones. Visiems jums ir jūsų šeimoms linkiu džiaugsmo ir ramybės. Telaimina jus Dievas!“

Kaip per kiekvieną pastarųjų kelerių metų bendrąją audienciją, ir šį trečiadienį prieš baigiamąjį palaiminimą popiežius pakartojo prašymą melstis už taiką.

„Prašau, toliau melskimės už taiką! Karas yra žmogaus pralaimėjimas. Karas neišsprendžia problemų; karas yra blogas; karas griauna. Melskimės už šalis, kuriose vyksta karas. Nepamirškime kenčiančios Ukrainos, nepamirškime Palestinos, Izraelio, Mianmaro... Tiek daug žuvusių vaikų, tiek daug nekaltų žmonių! Melskime Viešpatį, kad atneštų mums taiką. Visada melskimės už taiką.“

The post Pranciškus: niekada įstatymas neturi būti keliamas aukščiau malonės appeared first on LAIKMETIS.

Darbas rengiant įstatymo projektą ir priimant jį prasidėjo po teisingumo ministrės Helen McEntee (Helen Makenti) pareiškimo. Savo kalboje pareigūnė teigė, kad į teisės aktą bus įtrauktas neapykantos nusikaltimų elementas.

Teisingumo ministrė pareiškė: „Mano nuomone, mums reikia atnaujinti 1989 m. įstatymą. Esu visiškai įsitikinusi, kad tai turėtų būti kitas mūsų darbotvarkės klausimas. Norėčiau užtikrinti, kad neapykantos nusikaltimų draudimas pirmą kartą būtų įtvirtintas įstatyme. Esame pirmoji šalis Europoje, įvedusi tokią priemonę, ir esu įsitikinusi, kad ji mums gyvybiškai reikalinga.“

Įstatyme „lytis“ apibrėžiama kaip asmens biologinė arba socialinė lytis, kurią asmuo laiko savo pageidaujama lytimi arba su kuria jis identifikuojasi (tai apima ir transseksualus), taip pat kitos nei vyriška ir moteriška lytys.

Airijos visuomenė šiuo klausimu pasidalijo į dvi stovyklas. Tradiciškai konservatyvūs airiai išreiškė prieštaravimus.

The post Airija oficialiai pripažino socialinę lytį appeared first on LAIKMETIS.

Kartais gali atrodyti, kad į šį klausimą jau seniai atsakyta – vienija mus buvimas viena tauta, o skirtingus interesus deriname per demokratinę valdymo formą. Liberalioje demokratijoje tauta yra atstovaujama per partijas, parlamentą, teismus, vyriausybę ir galiausiai per prezidentą. Atrodo, kad tokia tvarka yra racionali – prie jos esame įpratę. Tačiau ar mūsų pripratimas ir įprotis gyventi demokratijoje šio to nesako apie mūsų bendro gyvenimo būklę?

Demokratija tam tikra prasme yra utopija arba pažadas. Ji remiasi prielaida, kad piliečiams rūpi jų valstybė ir kad šio bendro reikalo suburti jie imsis viešai svarstyti ir spręsti visą bendruomenę liečiančius klausimus. Atėnų demokratija, žinoma, skiriasi nuo dabartinės – šiandienos žmogus ją greičiausiai pavadintų nedemokratiška. Skirtingai nei Atėnuose, dabar balsavimo, atstovavimo ir dalyvavimo politikoje teisė priklauso visiems. Tačiau ar tai nėra didžiausia šiuolaikinės demokratijos pagunda? 

Visi esame ne tik teisės, bet ir teisių subjektai. Suvokiame save kaip turinčius teisę į laisvę, gyvybę, nuosavybę, išsilavinimą, sveikatos apsaugą, gynybą karo atveju, o valstybę suvokiame kaip tą, kuris šias teises užtikrina. Didelė valstybė ir viešasis sektorius administruoja ir užtikrina mūsų teises, o mes tokiu būdu tampame laisvi ir galime pasitraukti į privatų gyvenimą. Tačiau Atėnų demokratija rėmėsi visai kitu principu – laisvas žmogus buvo tas, kuris nešė dalyvavimo priimant politinius sprendimus atsakomybę. 

Būtų galima paprieštarauti – juk graikų polis buvo gerokai mažesnis ir dalyvauti priimant sprendimus buvo gerokai lengviau. Tai tiesa, tačiau ši tiesa mums primena apie politinį principą, kuriuo remiasi teisės samprata. Teisė negali egzistuoti beorėje erdvėje. Jeigu kažkas politiniame gyvenime turi teisę, tada jis privalo nešti ir vieną ar kitą politinę atsakomybę. Tai reiškia, kad valstybė negali laiduoti teisių, nepagrįsdama jų konkrečiomis pareigomis. Būtent tokiu būdu buvo paremta bajorijos valdžia Abiejų Tautų Respublikos laikais – teisę į politinį gyvenimą laidavo žemės, o kartu ir konkrečios atsakomybės, už valdinius ir turtą, turėjimas bei galimybė ir ištekliai karo atveju ginti valstybę. Priešingu atveju teisėms, o kartu ir jas užtikrinančiai teisei, grėsdavo infliacija. Istoriškai tokia infliacija pasitvirtino – didelis bajorų skaičius, teisės dalyvauti politikoje priešpastatymas realiems veiksmams ir sugriovė Abiejų Tautų Respubliką.

Demokratija tam tikra prasme yra utopija arba pažadas.

Tai kviečia permąstyti šių dienų situaciją. Juk ne tik turime visą būrį įvairių, realia politine atsakomybe nepagrįstų teisių, bet šių teisių vis daugėja. Įvairių visuomenės grupių teisių užtikrinimas – seniai tapo įprasta politinės darbotvarkės dalimi. Kuo šių teisių daugiau, tuo pilnavertiškenė mums atrodo demokratija. Tačiau tam tikrai paprieštarautų prancūzų politikos filosofas Pieras Mananas – naujausioje į lietuvių kalbą išverstoje jo knygoje „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės”, autorius teigia, jog šiuolaikinėje žmogaus teisių sampratoje „nėra jokį konkretų žmogiškumo saitą liudijančio bruožo, ji neturi amžiaus, lyties ar gebėjimų skirtumų. Ši nuo vidinės plotmės ar vidinio sudėtingumo apvalyta prigimtis visiškai negali mūsų pamokyti, ką reiškia būti žmogumi (…), nes neturi jokio tikrai saistančio bruožo, jokio žmogiško bruožo. Apsiribodama skurdžiausiu bendru vardikliu, nenurodydama ar nekryptelėdama jokio konkretaus žmogiškumo link, ji tampa pamatu, vienodai pritaikomu visai, kokią tik galime įsivaizduoti, begalinei įmanomų žmonių įvairovei.” Taigi taip apibrėždamas šiuolaikinių žmogaus teisių pagrindą, P. Mananas parodo jo abstraktumą ir plastiškumą, kuriame galiausiai iškyla tik dvi konkrečios šias teises turinčio žmogaus savybės – tai, kad jis yra ir kad jo turimų teisių nenumaldomai daugėja.  

Šios teisės ne tik daugėja, bet ir vis dažniau tampa teisėmis nuo kažko, bet ne kažkam. Galiausiai atsiranda pamatinė teisė – kad būtų užtikrintos visos teisės. Teisė į orų gyvenimą, teisė į orią senatvę, vaikų teisės – suvokiamos, kaip turimos užtikrinti išskirtinai valstybės. Tačiau neseniai pasirodžiusi statistika rodo, kad kai kurių teisių užtikrinti valstybė ateityje jau nebus pajėgi. Naujausias EPBO tyrimas teigia, jog Lietuva šiuo metu užima paskutinę vietą, lyginant būsimos pensijos dydį su iki tol gautu darbo užmokesčiu. Organizacijos prognozėmis, Lietuvoje 2000 m. gimę ir 2022 m. pradėję dirbti asmenys, išėję į pensiją, gaus tik 28,9 proc. vidutinio šalies atlyginimo, o tai yra mažiausias rodiklis tarp 38 EBPO valstybių.

Tad ką daryti ir nuo ko pradėti? Turbūt pirmiausia reikėtų atsisakyti didžiausios demokratijos pagundos – kad teisių suteikimas visiems piliečiams užtikrins valstybės stabilumą ir daugeliui suteikta atsakomybė gebės spręsti mūsų problemas. Tai nereiškia, jog reikėtų atimti ar sumažinti politines teises, teikiamas demokratijos. Tačiau šiuo metu gyvename iliuzija, kad kiekvienam duodama atsakomybė automatiškai išspręs mūsų problemas. Tad dažniau ieškome būdų kaip valstybė galėtų veikti optimaliau, efektyviau ar inovatyviau, o dalyvavimą ir įtraukimą į visų lygmenų politinį procesą paliekame nuošalyje. Tačiau technika ir administravimas niekada negebės pakeisti iniciatyvos, o inovacijos atsakomybės. Todėl efektyviausias ir pirminis sprendimas šiame galvosūkyje – asmeninis atsakomybės už valstybę prisiėmimas.

The post Augustas Kalinauskas. Kaip (ne)pasitikėti demokratija? appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijoje buvo aptartas tos pačios lyties asmenų santuokų įstatymas, jo pasekmės Graikijos visuomenei ir prieštaravimai šalies Konstitucijai. Susitikime buvo iškeltas klausimas dėl vaikų įvaikinimo tos pačios lyties poroms neleistinumo ir surogatinės motinystės instituto perėjimo prie komercializacijos LGBT bendruomenės naudai.

Susitikimas baigėsi metropolito Nektarijaus kalba, kurioje jis teigė, kad šiuolaikinė Graikijos visuomenė išgyvena svetimų idėjų ir koncepcijų diegimo erą iš pasaulio, kuris veikia trapiuose teisės rėmuose. „Turime liautis glostę ausis tiems, kurie mūsų klauso ir mano, kad Bažnyčia neturi galios“, - teigė jis.

Metropolitas Nektarijus išreiškė susirūpinimą, kad Graikijos politinė aplinka pasirodė esanti nepasirengusi ginti tautos tapatybę ir tradicijas, nes ėmėsi taktikos, įžeidžiančios šalies istoriją.

Arkivyskupas Nektarijus ragino Graikijos visuomenę „atsibusti“ ir atpažinti tuos, kurie piktnaudžiauja krikščioniškuoju tikėjimu, praktiškai jį atmeta: „Mūsų stiprybė yra tikėjimas Kristumi, taip pat žmonių meilė tiesai, kuri galbūt ir neatrodo daugumos, bet sugeba sukrėsti visus tuos, kurie mano, kad gali tyčiotis iš Bažnyčios ir žmonių.“

Metropolitas Nektarijus pažymėjo, kad siekiant minėto tikslo būtina tikra Bažnyčios ir hierarchijos vienybė.

The post Graikijos ortodoksų hierarchas pareiškė, kad „piktnaudžiaujama tikėjimu" appeared first on LAIKMETIS.

Šiuolaikinėse demokratinėse šalyse "idiotai" - abejingi viešajam gyvenimui ir politikai, tačiau kartais pasinaudojantys savo pilietinėmis teisėmis per rinkimus - kelia unikalų iššūkį. Šis reiškinys sukėlė diskusijas apie tai, ar protinga leisti neinformuotiems asmenims balsuojant daryti įtaką būsimiems sprendimams.

Ryškus bandymas spręsti šią problemą įvyko 2016 m. Bulgarijoje, kur rinkimų įstatymo pataisomis buvo įvesta taisyklė, pagal kurią piliečiams, kurie nebalsuoja dviejuose iš eilės vykstančiuose tos pačios rūšies rinkimuose, atimamos balsavimo teisės. Tokie asmenys išbraukiami iš rinkėjų sąrašų, tačiau gali atgauti balsavimo teisę pateikdami prašymą pakartotinai balsuoti - šia priemone siekiama skatinti pilietinį aktyvumą ir netiesiogiai atsijoti nesuinteresuotus asmenis.

piliečiams, kurie nebalsuoja dviejuose iš eilės vykstančiuose tos pačios rūšies rinkimuose, atimamos balsavimo teisės

Tačiau šis sprendimas nesprendžia esminės problemos - neinformuotų rinkėjų dalyvavimo rinkimuose. Čekijos konservatorių partijos lyderio Jano Kubalcíko pasiūlyme siūlomas kitoks požiūris: reikalauti, kad piliečiai prieš balsuodami išlaikytų pagrindinių žinių testą.

Šiuo testu, kurį sudaro dešimt atsitiktinai parinktų klausimų, siekiama, kad asmenys, neturintys pagrindinių politinių ir bendrųjų žinių, nebūtų įtraukti į sprendimų priėmimo procesą.

Kritikai teigia, kad šis metodas diskriminuoja dalį piliečių, todėl kyla klausimų dėl tokių priemonių teisingumo ir praktiškumo.

Nepaisant to, kad Konservatorių partija jau seniai dalyvauja Čekijos politikoje, jai dar nepavyko pasiekti reikšmingos įtakos įstatymų leidyboje, ir Kubalčikas pripažįsta, kad jo pasiūlymo priėmimo galimybės yra menkos.

The post Čekijos konservatorių partija: norintiems balsuoti reiks išlaikyti „žinių testą" appeared first on LAIKMETIS.