„PAŽANGA". Moterų teisė nutraukti nėštumą yra pažangios visuomenės atributas, sakė išrinktasis socialdemokratų pirmininkas, premjeras Gintautas Paluckas. Vyriausybės vadovas taip pat tvirtino pritariantis, kad nėštumo nutraukimo paslauga moterims turėtų būti apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.

PAMINKLAS. Lietuva stengiasi, kad Belgijos sostinėje Briuselyje atsirastų paminklas nacių ir sovietų nusikaltimams, jų aukoms, sako prezidentas Gitanas Nausėda.

MINOS. Seimas ketvirtadienį pritarė siūlymui Lietuvai trauktis iš priešpėstines minas draudžiančios Otavos konvencijos.

PALIAUBOS. Ketvirtadienį įsigaliojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsakas dėl trijų dienų paliaubų su Ukraina.

APETITAS. „Nesakyčiau, kad rusai nesuinteresuoti išspręsti viso to, – Miuncheno saugumo konferencijos parengiamame susitikime Vašingtone teigė JAV viceprezidentas J. D. Vance'as. – Šiuo metu rusai prašo tam tikrų reikalavimų, tam tikrų nuolaidų, kad užbaigtų konfliktą. Mes manome, kad jie prašo pernelyg daug.“

PERGALĖ. „Pergalė daugiausia pasiekta dėl mūsų, patinka jums tai ar ne“, – sakė D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose netrukus po to, kai paskelbė proklamaciją dėl naujosios „Pergalės dienos“. „Būtent amerikiečių tankai, laivai, sunkvežimiai, lėktuvai, lėktuvai ir kariai šią savaitę prieš 80 metų nugalėjo priešą. Be Amerikos išvadavimas niekada nebūtų įvykęs“, – teigė jis.

DRAUGYSTĖ. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas (Si Dzinpingas), ketvirtadienį Kremliuje susitikęs su Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu, gyrė stiprėjantį tarpusavio pasitikėjimą su Maskva.

TAKTIKA. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) ketvirtadienį pareiškė, kad Europos Sąjunga nori susitarti su JAV, kad išvengtų skausmingų muitų, bet, jei derybos žlugtų, blokas yra numatęs atsakomuosius muitus.

The post Naujienų telegrafas: stumiami abortai, rusų apetitai, Pergalės diena amerikietiškai appeared first on LAIKMETIS.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog “pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i]. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir “medicinos pagalbą bei paslaugas”, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos “žmogui susirgus”. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.

Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.

Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui

29 straipsnis

(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.

reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.

Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?

Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.

Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.

Keletas apibendrinimų

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.

2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.

3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.

4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog  Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes  priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).

[i] 24 straipsnis

(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

25 straipsnis

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].

26 straipsnis

(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].

32 straipsnis

(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

36 straipsnis

(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

89 straipsnis

(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų

105 straipsnis

(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];

108 straipsnis

Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.

146 straipsnis

(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].

(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].

[ii] 26 straipsnis

(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

[iii] 38 straipsnis

(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

[iv] 39 straipsnis

(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

[v] 102 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

105 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas

Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo appeared first on LAIKMETIS.

„Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tiek, kiek pagal jį teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 53 straipsnio 1 daliai,“ – sakė KT pirmininkas Gintaras Goda.

Šis KT sprendimas įsigalios tik po metų – 2026 metų balandžio 10 dieną.

KT teigimu, įstatymas pažeidžia Konstitucijos nuostatą, jog visi asmenys yra lygūs, jų teisių negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Taip pat pripažinta, kad pažeista pagrindinio šalies įstatymo norma, jog valstybė privalo rūpintis žmonių sveikata, garantuoti medicinos pagalbą bei paslaugas susirgus.

Pagal dabartinį reguliavimą teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys.

KT pažymėjo, kad Konstitucija reikalauja įstatymuose įtvirtinti tokį reguliavimą, pagal kurį esant nustatytam objektyviam medicininiam poreikiui, objektyvioms aplinkybėms, susijusioms su asmens sveikata, sveikatos priežiūros paslaugos asmenims būtų teikiamos vienodai, nepaisant, ar jie gyvena de facto šeimoje, ar yra vieniši, ar yra sudarę partnerystės sutartį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra objektyvių sąlygų ir skirtumų, kurie galėtų pateisinti skirtingą asmenų traktavimą teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas aspektu.

„Todėl ginčytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip draudžiamas žmogaus teisių varžymas dėl jų šeiminės padėties“, – skelbdamas nutarimą sakė G. Goda.

KT tvirtino metams atidedantis nutarimo įsigaliojimą, nes jam pradėjus veikti dabar, galios nebetektų apskųsti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo straipsniai, o tai sukurtų teisinį neapibrėžtumą teikiant šias medicinos paslaugas.

Teismo teigimu, įstatymų leidėjui būtinas tam tikras laikas, kad būtų priimtas naujas, Konstituciją atitinkantis teisinis reguliavimas.

Byla dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo Konstituciniame Teisme nagrinėta dviejų Seimo narių grupių prašymu. Jų skundai sujungti į vieną bylą.

Anot kreipimosi autorių, leidžiant pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims, visi kiti, norintys gauti šią paslaugą, yra diskriminuojami, pažeidžiamas moterų ir porų orumas, nesuteikiant joms galimybės išpildyti savo egzistencinį, pilnatvės jausmą. Juoba, kad nevaisingumas yra gana plačiai paplitusi liga, o pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš sėkmingų, mokslo pažanga paremtų, nevaisingumo gydymo metodų. Todėl jis neturėtų priklausyti nuo nevaisingo asmens pasirinktos šeimos santykių formos.

Kreipimuose į KT taip pat tvirtinta, jog toks teisinis reguliavimas neatitinka daugelio Europos valstybių praktikos, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo procedūros užtikrinamos tiek nesusituokusioms poroms, tiek ir vienišoms moterims.

Kaip skelbė BNS, 2023 metų birželį Seimas atmetė tuometinės parlamentarės Morganos Danielės siūlymą leisti pagalbinio apvaisinimo procedūromis pasinaudoti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims.

Projekto kritikai tvirtino, kad pagalbinis apvaisinimas yra medicininė procedūra, leidus ja pasinaudoti vienišoms moterims būtų sprendžiamos nebe sveikatos problemos, o tenkinami asmeniniai norai.

Dabar Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatyta, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir su ja gyvenančio sutuoktinio ar partnerio lytines ląsteles, išskyrus tam tikrus atvejus atvejus, bet apibrėžta, kad pora turi būti sudariusi registruotos partnerystės sutartį.

The post Konstitucinis Teismas praplėtė galimybes naudotis pagalbiniu apvaisinimu appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, skaitytojui reikėtų dar kartą pacituoti ginčijamą įstatymo nuostatą ir tas Konstitucijos nuostatas, kurioms pasak Konstitucinio Teismo, prieštaravo minėta įstatymo nuostata:

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas

4 straipsnis. Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija […]:

16) kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

25 straipsnis

(1) Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

(2) Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

38 straipsnis

(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

1. Visų pirma, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas šio nutarimo rezoliucinėje dalyje taip ir nekonstatavo, ar minėto įstatymo nuostata prieštarauja pačiai Konstitucijai, ką jis turi padaryti pagal Konstitucijos 102[i] ir 105[ii] straipsnius. Kitaip tariant, teiginys, kad įstatymo nuostata nedera su Konstitucijos 25 ir 38 straipsnių kai kuriomis nuostatomis, dar nereiškia, jog ši įstatymo nuostata prieštarauja visai Konstitucijai. Taip yra todėl, kad Konstituciją sudaro įvairios nuostatos, įtvirtintos 154 Konstitucijos straipsnyje bei konstituciniuose aktuose, kurie yra sudedamoji Konstitucijos dalis. Todėl negalima būtų pritarti tokiai Konstitucinio Teismo pozicijai, kuria jis nusprendė „toliau netirti [pareiškėjo ginčytus] ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai“ klausimus.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas šiuo atveju, norėdamas nuspręsti dėl įstatymo nuostatos atitikimo Konstitucijai, turėjo tirti jos atitikimą ne tik kai kurioms 25 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatoms, bet ir pareiškėjo paminėtiems 29 bei 138 straipsniams bei visoms kitoms su šia byla susijusioms Konstitucijos nuostatoms, iš kurių čia galima paminėti tik keletą, pavyzdžiui, Konstitucijos 26 str. 5 dalies nuostatą, kad “tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” ir 38 str. 6 dalies nuostatą, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nėra civilinis teismas ir jam negalioja reikalavimas neišeiti iš civilinio ieškinio ribų ir juo labiau – jis negali savo nuožiūra „susisiaurinti“ konstitucinės priežiūros objekto nei iki pareiškėjo nurodytų, nei iki savo pasirinktų kelių Konstitucijos nuostatų, nes taip būtų pažeisti minėti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir šia prasme – Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių pusiausvyros, samprata. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas taip pat neturi kompetencijos susiaurinti konstitucinės priežiūros byloje ginčijamos nuostatos turinio.

2. Visgi, čia būtų įdomu atidžiau panagrinėti ir tai, ar Konstitucinis Teismas pagrindė įstatymo neatitikimą, minėtiems dviejų Konstitucijos straipsnių nuostatoms, t.y. 25 str. 1, 2 ir 3 dalims bei 38 str. 1 ir 2 dalims. Taigi, pradėkime nuo Konstitucijos 38 straipsnio, kurio 1 dalyje numatytas bendras principas, jog “šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir jokių normų nenustato. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje teigiama, jog “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kuri tiesiog nurodo, jog “motinystė, tėvystė ir vaikystė”, kylanti iš vaiko santykio su savo tėvais, valstybės yra saugoma taip pat, kaip ir „šeima“ , todėl šia prasme gali būti įtraukta pastarosios sampratos turinį.

Bet kuriuo atveju, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos apie šeimą (kaip valstybės ir visuomenės pagrindą bei valstybės teikiamą apsaugą šeimai) yra ginčijamu įstatymu saugomos „Konstitucijoje įtvirtintos […] šeimos kūrimo sampratos“ dalis. Todėl sekant Konstitucinio Teismo argumentavimo logiką, išeitų, kad Konstitucijai prieštarauja tai, … kas įtvirtina Konstitucijoje.

Tiesa, tokį teiginį galbūt reikėtų suprasti kartu su tuo, kad, pasak Konstitucinio Teismo, ginčijama įstatymo nuostata (kad nepilnamečiams neigiamą poveikį daro vieša informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje […] įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata) neva tai yra neaiški, t.y. „neaišku, kokią konkrečiai informaciją […] siekiama riboti“. Todėl, pasak Teismo, šis neaiškumas savaime sąlygoja prieštaravimą teisinės valstybės principui. Tačiau, ar bet kurio įstatymo nuoroda į Konstituciją gali būti vadinama neaiškia?

Sunku būtų atsakyti teigiamai į šį klausimą, tačiau net jeigu kas nors taip galėtų teigti, tokiu atveju reikėtų pastebėti, jog teismų (visų pirma, Konstitucinio Teismo) prerogatyva kaip tik ir yra išaiškinti šios nuostatos turinį, remiantis Konstitucija. Taigi, Konstitucinio Teismo teiginys, kad ginčijama įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 daliai (kartu su prieštaravimu teisinės valstybės principui) švelniai tariant, neįtikina.

3. Dabar pabandykime panagrinėti ginčijamos informacijos nepilnamečiams ribojimo neatitikimą Konstitucijos 25 straipsnio 1-3 dalims. Šiame kontekste įdomus yra Konstitucinio Teismo teiginys, jog pagal Konstituciją „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų suponuojama, kad informacija apie bet kokius šeimos modelius ir asmenų tarpusavio santykius savaime yra netinkama nepilnamečiams vaikams“, nes toks ribojimas, pasak Konstitucinio Teismo, „trukdo nepilnamečiams vaikams formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms […], yra nesuderinamas su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“. Nelabai aišku, ką čia reiškia „bet kokių šeimos modelių“ sąvoka, nes jei čia turimi omenyje kiti („bet kokie“) šeimos modeliai nei tie, kurie yra numatyti Konstitucijoje, tuomet išeitų, kad Konstitucija bet kuriuo aspektu draudžia riboti informaciją nepilnamečiams, pavyzdžiui, apie poligaminės ar be tarpusavio įsipareigojimų gyvenančios šeimos modelius.

Tačiau, paprastai visos žmogaus teisės turi tam tikrus ribojimo pagrindus, jie yra numatyti ir Konstitucijos 25 str. 3 dalyje, teigiant, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas savo nutarime net neanalizavo minėtos įstatymo nuostatos santykio nei su 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais įsitikinimų laisvės bei teisės į informaciją principais, nei su 3 dalyje numatytais šios teisės ribojimo pagrindais.

Tiesa, paprastai Konstitucinis Teismas, siekdamas nustatyti konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumą, naudoja iš Europos Žmogaus Teisių Teismo „pasiskolintą“ keturių kriterijų testą, teigiant, kad: konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, šis ribojimas turi būti būtinas demokratinėje valstybėje, jis turi būti proporcingas siekiamam tikslui ir nepažeisti ribojamos teisės esmės. Tačiau šioje byloje Konstitucinis Teismas nusprendė (nepaaiškinęs priežasties) minėto žmogaus teisių ribojimo konstitucingumo vertinimo testo netaikyti.

Gaila, nes čia galima buvo pritaikyti bent jau teisės į informaciją ribojimo proporcingumo testą, turint omenyje, kad įstatyme informacija ribojama ne visiems asmenims, o tik nepilnamečiams vaikams. Kitaip tariant, nežiūrint į tai, ar, kaip teigia Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas „konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas“[iii], visų pirma, šioje byloje Teismui reikėjo atskleisti, kuo gi konstitucinės teisės į informaciją (ir kartu galimybės ją riboti) turinys skiriasi nepilnamečio atžvilgiu, palyginus ją su pilnamečio asmens teisių turiniu.

Be to, analizuojant ribojimo proporcingumo klausimą galima buvo atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamame įstatyme numatytas ribojimas nėra absoliutus, nes įstatymo 5 straipsnyje yra numatytos „ribojimų skleisti neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją išimtys, [kai] 1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; 2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams, švietimui ar ugdymui; 3) yra viešasis interesas ją skelbti; 4) jos mastas ir poveikis yra mažareikšmiai“.

Aišku, Konstitucinis Teismas neprivalo taikyti būtent „strasbūrišką“ žmogaus teisių ribojimo vertinimo testą, tačiau visais atvejais Teismas turi paminėti, koks testas (aišku, numatytas Konstitucijoje) šioje byloje bus naudojamas. Pavyzdžiui, šioje byloje reikėjo atskleisti, ar informacijos nepilnamečiams vaikams ribojimas apie Konstitucijoje neįtvirtintus šeimos modelius atitinka 25 str. 3 dalyje įvardintą „privataus gyvenimo” ir „dorovės” apsaugos kriterijų bei 26 str. 5 dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų nevaržomą teisę rūpintis „vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Todėl nesuprantama, kaip Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti ginčijamų įstatymų nuostatų prieštaravimą „Konstitucijos 25 str. 3 daliai“, jei joje numatytų informacijos skleidimo pagrindų jis visai neanalizavo?

Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje leido suprasti, jog informacija nepilnamečiams apie šeimos kūrimo modelius negali būti ribojama jokiais pagrindais. Tačiau bandant suprasti, kodėl Konstitucinis Teismas šioje byloje dėl informacijos ribojimo nepilnamečiams apie kitokius nei Konstitucijoje įtvirtintus šeimos kūrimo modelius nusprendė visai netaikyti jokio Konstitucijoje numatyto (ar ankstesnėje savo jurisprudencijoje įvardinto) ribojimo konstitucingumo vertinimo testo, į galvą ateina mintis, kad galbūt tokio pasirinkimo priežastis buvo ta, kad ginčijamo įstatymo nuostatoje apskritai nebuvo įvardinta žmogaus (šioje byloje – nepilnamečio) teisių ribojimo.

Kitaip sakant, čia galima kelti klausimą, kaip galima vertinti informacijos skleidimo ribojimo būtinumą, esmę, proporcingumą ar kitus ribojimo pagrindus (pvz., privataus gyvenimo apsaugą), kai įstatyme ribojamos informacijos apie šeimos kūrimo sampratą turinys visai nėra įvardijimas, o nukreipiamas į Civilinį Kodeksą ir, visų pirma į Konstituciją? Bet kuriuo atveju, kaip buvo minėta, negalima konstatuoti įstatymo prieštaravimo toms Konstitucijos nuostatoms (visų pirma, 25 str. 1-3 dalims), kurių atžvilgiu nebuvo atlikta įstatymo konstitucingumo priežiūra.

4. Visgi, kaip tuomet Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti, kad įstatyme pateikta nuoroda į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“ gali prieštarauti pačiai Konstitucijai? Ogi tai galima buvo padaryti tik performulavus pačią įstatymo nuostatą. Taigi, Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog ginčijamą įstatymo nuostatą reikia suprasti ne kaip ribojančią informaciją apie „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, o kaip ribojančią „informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius“.

Jei paklaustumėte, kaip yra įmanoma padaryti tokį įstatymo nuostatos pakeitimą ir susiaurinimą, tai reiktų atsakyti, jog tokį performulavimą Konstitucinis Teismas pagrindė, atsižvelgdamas į „įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus“ ir atsižvelgiant į ginčijamos įstatymo nuostatos „taikymo praktiką“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „iš Seimo narių pasisakymų šio įstatymo projekto svarstymo metu matyti, kad ginčijama nuostata siekta apsaugoti tokią Konstitucijoje įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą, pagal kurią šeimą sudaro susituokę vyras ir moteris, o neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikytina informacija apie bet kokius kitus šeimos modelius“. Tačiau nustatyti, ką galvojo kiekvienas (savo motyvų neįvardijęs) Seimo narys, balsuodamas už šį įstatymą, nėra galimybės. Tačiau netgi ir tuo atveju, jei visi už įstatymą balsavę Seimo nariai būtų galvoję taip, kaip užfiksuota kai kurių Seimo narių pasisakymuose, visgi, įstatymo taikymui svarbiausia yra konkreti įstatymo formuluotė, o ne šių Seimo narių intencija.

Panašiai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo nutarime minimą šios įstatymo nuostatos (Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Vilniaus apygardos teismo) „taikymo praktikos“ argumentą, nes galimai netinkamas institucijų šios nuostatos taikymas negali pakeisti ar susiaurinti ginčijamos įstatymo nuorodos į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, kuri, beje, įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje ir išaiškinta 2011 m. rugsėjo 28 d. bei pakartota 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose[iv]. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

5. Visgi, čia galima manyti, jog Konstitucinio Teismo sprendimą performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį įtakojo pernykštis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Macatė prieš Lietuvą, kur jis pripažino, jog „priemonėmis, kurių buvo imtasi prieš pareiškėjos knygą, buvo siekiama apriboti vaikų galimybę gauti informaciją, vaizduojančią tos pačios lyties asmenų santykius kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, įvardijant tokią informaciją kaip žalingą“, ir konstatavo, jog „šiomis priemonėmis nebuvo siekiama teisėto tikslo, numatyto Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje” (leidžiančio riboti saviraiškos laisvę)[v]. Manomai todėl, Konstitucinio Teismo nutarimo viena iš struktūrinių dalių kaip tik ir vadinasi – „II. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali EŽTT jurisprudencija“, kur Konstitucinis Teismas pateikė tam tikrą EŽTT bylų, susijusių su tos pačios lyties asmenų santykiais, santrauką ir atskirai – sprendimo Macatė prieš Lietuvą santrauką. Visgi, čia būtina priminti, jog ginčytinoje įstatymo nuostatoje niekur nėra minimi tos pačios lyties asmenų santykiai.

Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

Tačiau tokios Konstitucinio Teismo praktikos ateityje būtina atsisakyti, nes, kaip jau daug kartų buvo minėta, Konstitucija ir jos nuostatos negali būti aiškinamos nei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, nei EŽTT jurisprudencijos pagrindu ne tik todėl, kad taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas, tačiau ir todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinys yra daug platesnis, t.y. susijęs ne tik su žmogaus teisėmis, bet su visomis trimis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis.

Čia ne vieta plačiau apsistoti ties šių trijų pamatinių konstitucinių vertybių turiniu, tačiau galima tik paminėti, jog į teisinės valstybės sampratos turinį įeina ne tik formalaus pobūdžio elementai (kaip, teisinis tikrumas ir aiškumas), tačiau ir tokie substancinio turinio principai, kaip valdžių padalijimas. Tuo tarpu Konvencijos turinys yra daug siauresnis, nes susijęs, visų pirma, su žmogaus teisėmis, tuo tarpu nuorodas į demokratijos ir teisinės valstybės principus (gana siauroje apimtyje) Konvencijoje galima rasti tik jos preambulėje ir žmogaus teisių ribojimo nuostatose.

Todėl Konstituciniam Teismui, vykdančiam konstitucingumo kontrolę nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų žmogaus teisių atžvilgiu, reikia jas subalansuoti ne tik su žmogus teisių ribojimo pagrindais, bet ir su Konstitucijoje įtvirtintomis teisinės valstybės bei demokratijos ir kitomis vertybėmis, kurios, kaip minėta, Konvencijoje visai nėra minimos arba jų turinys joje yra daug siauresnis. Pavyzdžiui, Konvencija niekaip nepasisako apie nepilnamečių apsaugą, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tam tikras vaiko teises ir pareigas bei mini valstybės pareigą ginti nepilnamečių vaikų teises. Taip pat Konvencija nepasisako (ir negali pasisakyti) apie tai, kad teisę į informaciją galima riboti, jei tuo būtina apginti Lietuvos Respublikos „konstitucinę santvarką“, kaip tai numatyta Konstitucijos 25 str. 3 dalyje.

Be to, Strasbūro teismas nevykdo nacionalinių teisės aktų teisėtumo kontrolės, o konstatuoja tik jų taikymo atitikimą Konvencijai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atvirkščiai, neturi kompetencijos konstatuoti netinkamo teisės aktų taikymo praktikoje, o gali tik abstrakčiai konstatuoti teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Aišku, nacionalinių konstitucinių teismų ir Europos teismų dialogas vienokia ar kitokia forma yra svarbus šiuolaikinėse demokratijose, tačiau pats žodis dia-logas suponuoja tai, kad šiame pokalbyje turi dalyvauti du lygiaverčiai pokalbio partneriai, todėl dialogo dia-lektika negali būti vienos krypties judėjimas, nes tokio pokalbio negalima būtų vadinti dialogu. Taigi, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, dalyvaudamas šiame dialoge, neturėtų jo suprasti, kaip tiesiog bandymo prisitaikyti prie EŽTT sprendimų net ir tais atvejais, kai toks „prisitaikymas“ nederėtų su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Toks teismų „dialogas“ ne tik nebūtų niekam naudingas, bet ir nėra galimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. 

6. Nors šis komentaras nėra tinkama vieta plačiau aprašyti Konstitucijos interpretavimo metodologiją, tačiau norisi priminti, jog dar 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog yra bent devyni Konstitucijos aiškinimo metodai (lingvistinis, sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt.)[vi], todėl, aiškinant Konstituciją, negalima taikyti tik kurio nors vieno iš jų.

Visgi, perskaičius šį nutarimą, taip liko ir neaišku, kokius Konstitucijos interpretavimo metodus Konstitucinis Teismas čia naudojo, kurie leido prieiti išvados, kad Konstitucinis Teismas gali netirti ginčijamos įstatymo nuostatos atitikties visai Konstitucijai ir turi kompetenciją pats susiaurinti ginčijamo įstatymo nuostatos turinį; pagaliau, neaišku, koks Konstitucijos aiškinimo metodas galėtų privesti prie išvados, jog Konstitucijai prieštarauja nuoroda į pačią Konstitucija.

Pabaigai reikėtų priminti, jog Konstitucinis Teismas nėra civilinis ar kitas ordinarinis teismas, vykdantis teisingumą Konstitucijos IX skirsnio prasme, visgi, jo nariai vadinami „teisėjais“, todėl jis negali tapti politine institucija, o jo sprendimams turi būti taikomas nešališko teismo proceso ir pagrįstų sprendimų priėmimo reikalavimas. Tam, kad Konstitucinio Teismo nutarimus visuomenė galėtų priimti ne kaip politinės institucijos, o kaip nešališko ir objektyvaus teismo, būtina keisti ir Konstitucinio Teismo teisminį procesą, leidžiant dėl byloje keliamų konstitucingumo kausimų savo nuomonę pateikti ir tam tikroms suinteresuotų asmenų grupėms.

Tuo tarpu šiame nutarime buvo priimti tik vieno „suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus rašytiniai paaiškinimai“. Aišku, negalima buvo drausti tuometiniam Žmogaus teisių komiteto pirmininkui atstovauti Seimo šioje byloje, bet Konstitucinio Teismo sprendimas apsiriboti išimtinai tik šio politiko rašytiniais paaiškinimais vargiai galėjo prisidėti prie didesnio pasitikėjimo šio nutarimo objektyvumu ir atitikti bendrą teisės principą audiatur et altera pars.

Taigi, čia norėtųsi grįžti prie šio komentaro pavadinime užduoto klausimo: kaip gi ginčijimo įstatymo nuoroda į Konstituciją (tiksliau – į „Konstitucijoje įtvirtintą šeimos kūrimo sampratą“) Konstitucinio Teismo žodžiais tariant, galėjo „sudaryti prielaidas susiaurinti šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį“ ir „paneigti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes […]“? Atsakymą į šį klausimą palieku pačiam skaitytojui.

Keletas apibendrinimų

1. Konstitucinis Teismas turi keisti savo rezoliucinės dalies formuluotes, nes dabartinė jų formulavimo praktika (įskaitant ir šį nutarimą) yra nepakankama, norint konstatuoti ginčijamos nuostatos prieštaravimą Konstitucijai pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius.

2. Tik Konstitucinio Teismo spendimas performuluoti ir susiaurinti ginčijamos įstatymo nuostatos (dėl informacijos nepilnamečiams ribojimo) turinį į siauresnį leido jam pripažinti šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijos 38 str. 2 daliai. Toks sprendimas de facto sąlygojo tai, jog Konstitucijai prieštaraujanti buvo pripažinta originali ginčijamo įstatymo nuostatos nuoroda į pačią Konstituciją.

3. Netgi performulavęs ginčijimo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas nepagrindė jos prieštaravimo Konstitucijos 25 str. 1-3 dalims ir teisinės valstybės principui dėl to, kad jis visai neanalizavo 25 str. 3 dalyje numatytų informacijos ribojimo pagrindų.

4. Tokį ginčijamo įstatymo nuostatos turinio susiaurinimą sąlygojo EŽTT 2023 m. sausio 23 d. sprendime Macatė prieš Lietuvą įvardintas šios nuostatos turinio „neaiškumas“ ir jos taikymo Lietuvos institucijose praktika. Visgi, jei Konstitucinis Teismas būtent taip supranta nacionalinių ir Europos teismų „teisminį dialogą“, tai reikia pasakyti, jog jis yra netinkamas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Siekiant Konstitucinio Teismo procesą padaryti labiau objektyvų ir nešališką, būtina leisti jo nagrinėjamose bylose dalyvauti ir rašytinius paaiškinimus teikti suinteresuotoms byloje šalims.

[i] 102 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai […].

[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[iii] Neneigiant, kad Konstitucija (pvz. 39 str.) numato ypatingą dėmesį vaiko teisių apsaugai, tiksliau būtų konstatuoti, jog Konstitucija (22 str. 4 d., 31 str. 3 d., 38 str. 1, 2, 6, 7 dalys) neleidžia „vaiko interesų“ priešinti šeimos interesams, kur vaiko interesai ir yra geriausiai garantuojami. 

[iv] Tai, kad pagal Konstitucijos 38 str. 2 dalį, šeimos santykiai atsiranda ne tik iš santuokos, bet kyla ir iš „vaikystės, tėvystės ir motinystės“, t.y. vyrui ir moteriai “auginant vaikus”, buvo konstatuota 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Taigi, Konstitucinis Teismas ir šiame nutarime paminėjo, kad negalima sudaryti prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių, „kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt”. Įdomu, kad cituodamas 2011 m. KT nutarimą, kiek „pagudravo“, nes nepaminėjo, to, kad pastarajame, kaip viena iš šeimos santykių atsiradimo sąlygų, yra minima vyro ir moters „bendras vaikų auginimas“ (tiesa, jis šiame nutarime to ir nepaneigė). Toks nepilnas ankstesnių savo nutarimų citavimas nėra tinkama vadinamojo „precedentų“ Konstitucijos aiškinimo metodo naudojimas.

[v] https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-222072%22]}

[vi] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta265/content

The post Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Ar Konstitucijoje numatyta šeimos kūrimo samprata prieštarauja Konstitucijai (2024-12-18 d. KT nutarimo komentaras)? appeared first on LAIKMETIS.

Krikščionybei laikas tikrai yra be galo svarbus. Juk vos sukuriamas pasaulis, išsyk jame atsiranda laikas. Laike vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Žodžio (Jėzaus Kristaus) įsikūnijimo „laiko pilnatvė“, kurios užsklanda yra šlovingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje.

Mūsų vakarietiškame kalendoriuje laiko tarpsniai ir sukaktys turi ypatingą reikšmę krikščionių tikėjimui, nes mes skaičiuojame istoriją nuo Dievo atėjimo į mūsų pasaulį akimirkos. Krikščionių požiūriu, būtent įsikūnijimo įvykis ir slėpinys suteikia laikui nepranokstamą pilnatvę, tvarką ir prasmę, todėl Katalikų Bažnyčia, kas dvidešimt penkis metus, iškilmingai švenčia jubiliejų.

Šventojo Rašto kontekste šventieji metai, arba jubiliejus, yra didžiulės reikšmės įvykis. Kiekvieni penkiasdešimtieji metai Senajame Testamente turėjo būti jubiliejiniai. Mozės įstatymas žydų tautai nurodė švęsti tokius metus: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenuimsite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, nes jie yra jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi: galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva. Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę“ (Kun 25, 10–14).

Jubiliejiniai metai būdavo skelbiami trimitu, padarytu iš avino rago, hebrajų kalba vadinamu Yobel, iš kurio ir kildinamas žodis „jubiliejus“. Su šiuo instrumentu, naudotu paskelbiant šventę, buvo susieta ir linksmybių idėja. Vėliau graikų žodžiai iobelaios ar iobelos persipynė su lotynišku žodžiu jubilo, kuris reiškia „šaukti“, ir iki mūsų dienų atėjo įgavęs formas jubilatio ir jubilaeum, bei pasklido daugelyje Europos kalbų.

Pučiamo rago garsai pranešdavo Izraelio tautai, kad jai prasideda naujas gyvenimo etapas, kuris reiškė, kad jubiliejiniais metais buvo draudžiama dirbti žemę, nuimti savaime laukuose ar vynuogynuose užaugusį derlių; tais metais turėjo būti paleisti į laisvę visi vergai, dovanotos visos skolos, o parduota nuosavybė turėjo grįžti seniesiems savininkams.

Tai reiškė, kad viskas, kas anksčiau buvo parduota ar kaip nors kitaip perleista, dabar turi būti grąžinta atgal, ši nuostata buvo ypač svarbi žemės atžvilgiu. Mat Mozės Įstatymas neleido žemės parduoti visam laikui: „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais. Todėl krašte, kurį jūs valdote, turite leisti atpirkti žemę“ (Kun 25, 23–24). Net ir nesulaukus jubiliejinių metų, žemės pardavėjo giminės turėjo teisę žemę atpirkti, grąžindami sumokėtą sumą, o jei jie pinigų neturėdavo, žemė galėjo likti parduota tik iki jubiliejinių metų.

Krikščionių požiūriu, būtent įsikūnijimo įvykis ir slėpinys suteikia laikui nepranokstamą pilnatvę, tvarką ir prasmę, todėl Katalikų Bažnyčia, kas dvidešimt penkis metus, iškilmingai švenčia jubiliejų.

Ta pati nuostata būdavo taikoma ir kaime esantiems namams, nes jie sudarė žemės nuosavybės dalį (plg. Kun 25, 31). Tik miestų namai galėjo būti atperkami per vienerius metus, o paskui jie pereidavo į pirkėjo nuosavybę visam laikui ir net jubiliejiniais metais jų nereikėjo grąžinti, išskyrus levitų miestų namus (plg. Kun 25, 29–33).

Ką šitie įstatymai reiškė? Visų pirma, kad išrinktojoje tautoje turėjo būti vykdomas socialinis teisingumas. Jis yra ne koks nors pasirinkimas, bet įstatymas, kurio nesilaikymas reiškia nusižengimą pačiam Dievui. Juo parodoma, kad žemė yra Dievo nuosavybė, o izraelitas yra tarsi jos nuomininkas, nes joje įsikūrė tik iš Dievo malonės.

Todėl šie įstatymai neleido nuosavybės sutelkti vienose – turtuolių – rankose. Jubiliejinių metų įstatymas apsaugojo vargšus, kad jie nebūtų priversti savo nuosavybės perleisti kitiems, turintiems daugiau galios, įtakos ir pinigų. Tokie įstatymai mokė Dievo tautos narį nepervertinti turtų ir jais nematuoti savo egzistencijos.

Taip aiškiai parodoma, kad Dievas yra ir medžiaginio pasaulio šeimininkas, o materialioji tikrovė turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Beje, Jėzaus Kristaus žodžiai nekrauti gendančių gėrybių žemėje (pgl. Mt 6, 19–20) turi aiškias užuomazgas šiame Mozės įstatyme, o šventieji arba jubiliejiniai metai ir buvo regima tokio elgesio išraiška. Pagaliau, jubiliejiniai metai saugojo pačius pažeidžiamiausius išrinktosios tautos narius, tuo buvo parodoma, kad Viešpačiui visi yra lygūs.

Ar galėtume šiuos bruožus perkelti ir į mūsų jubiliejinius metus? Ar neturėtų atsinaujinti mūsų visuomenė, krikščioniškoji bendruomenė, o jose sustiprėti socialiniai aspektai? Žinoma, šiandien socialinis teisingumas yra suvokiamas kitoniškai nei Senojo Testamento laikais, juk, pavyzdžiui, nereikia grąžinti seniesiems savininkams to, kas buvo parduota, paleisti vergų, palikti dirvonuoti žemės.

Mūsų socialinė ir ekonominė sankloda yra visai kitokia, kad semitų bendruomenėje įgyvendintomis priemonėmis galėtume išspręsti opias socialines problemas. Tačiau senosios sandoros jubiliejinių metų dvasia yra ta pati. Jubiliejinių metų esmė – žvilgsnis į artimą, jo skausmus ir problemas, ką akcentuoja ir popiežius Pranciškus savo jubiliejinėje bulėje.

Dar viena senatestamentiniame pasaulyje švenčiamo jubiliejaus prasmė buvo ne tik įgyvendinti socialinį teisingumą, bet ir priminti, jog Mesijo karalystėje vyraus tikrasis teisingumas ir džiaugsmas. Jubiliejaus nuostatos turėjo suteikti džiaugsmo visiems.

Deja, mūsų šventės kultūros pajauta yra smarkiai pažeista. Turime pripažinti, kad šventės patiria turinio krizę. Formaliai yra šventė, bet kaip ją švęsti, mus moko prekybininkai ir žiniasklaida, būtent iš ten visuomenė sužino, kurios šventės vertos ypatingo dėmesio, o kurios – tik paminėjimų žiniose. Nenuostabu, kad dažnai ir džiaugsmo trūksta, ir jis būna paviršutiniškas.

Džiaugsmas, kuri skelbia Biblijos jubiliejai, yra ne žmogiškos kilmės, bet kyla iš žinios, kad Dievas yra „Tavasis Atpirkėjas“ (Iz 54, 5), kuris žvelgia į mus Kūdikio veidu.

The post Tomas Viluckas. Jubiliejus appeared first on LAIKMETIS.

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Vyras ir moteris – tai neatskiriami, vienas kitą kūnu ir siela papildantys asmenys. Jie nėra vienas kitam svetimi, bet skirti papildyti vienas kito stiprybes bei silpnybes. Dievas sukūrė moterį ir vyrą pagal savo atvaizdą, o jų tarpusavio ryšys tampa dar vienu Jo kūriniu. Įveikę per įvairius santykių etapus iškylančius sunkumus vyras ir moteris galiausiai nusprendžia priimti pačią svarbiausią atsakomybę prieš Dievą ir vienas kitą – santuokos sakramentą.

Šio sakramento esmė slypi neabejotinoje meilėje, rūpestyje, ištikimybėje ir atsidavime iki gyvenimo pabaigos. Kadangi santuoka buvo sukurta Dievo, ji privalo būti pagrįsta Jo įstatymais – meilės ir ištikimybės principais. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr. 2:24)“ – taigi, santuokoje kaip amžiname, Dievo sukurtame ryšyje, nėra vietos nei neištikimybei, nei skyryboms.

Bet kodėl tuomet skyrybų skaičius kasmet siekia net iki 8 tūkst. atvejų? Tai rodo, kad požiūris į santuoką visiškai pasikeitė. Šiandien skyrybos, kaip dažnas reiškinys, tapo normalizuota gyvenimo dalimi. Neretai išgirsime iš visuomenės, žiniasklaidos ar kartais net ir artimų žmonių, kad skyrybos yra protingas sprendimas, kai santuokoje iškyla įvairios problemos. O iššūkių priežastys dažnai įvardijamos kaip charakterių nesuderinamumas, meilės jausmo dingimas, finansiniai sunkumai ar nesugebėjimas spręsti konfliktų ir panašiai. Bet ar tai tikrai yra problemos esmė, o gal verčiau tik pasiteisinimai? Turime kelti sau klausimą ar tikrai šios priežastys yra tokios svarios? Manyčiau, kad tokiam suvokimui nemenką įtaką daro pokyčiai visuomenėje.

Modernizmo ir individualizmo įsigalėjimas akivaizdžiai pakeitė požiūrį į santuokos sakramentą. Susidaro įspūdis, kad santuoka tampa tarsi dvišale sutartimi, kuri galioja tik tol, kol teikia asmeninį pasitenkinimą ir atitinka individualius poreikius. Kai šis pasitenkinimas mažėja ar iškyla sunkumų, vietoje to, kad būtų ieškoma bendrų sprendimų, pasirenkama nutraukti prieš Dievą sudarytą sąjungą. Niekas nesakė, kad santuoka visada bus lengva, pastovi ir vien tik džiaugsmą teikianti sąjunga, tikrai ne. Tačiau iškilę sunkumai neturėtų nutraukti bendrystės, kurią jaunieji nusprendžia kurti iki žemiško gyvenimo pabaigos.

Sunkumai ir konfliktai ugdo vyrą ir moterį, brandina jų charakterį, moko prisiimti atsakomybę, parodyti rūpestį ir meilę. Juk tikroji meilė nėra tik jausmas, tai yra veiksmas. Per meilę mes veikiame. Jausmas yra tik laikinas, nepastovus ir nepatikimas ilgalaikėje perspektyvoje. Tad jei yra sudaroma santuoka, tai įsipareigojant, kad meilė bus veikli, nepaisant įvairių, gyvenimo bėgyje iškylančių jausmų.

Todėl santuoka nėra trumpalaikio malonumo šaltinis, bet nuolatinio bendro gyvenimo pagrindas, remiantis pasiaukojimu, atsakomybe, įsipareigojimais ir besąlygiška meile. Bendras gyvenimo pagrindas susideda iš „aš“ + „tu“= „mes“. Tačiau šiuolaikinė kultūra dažnai pabrėžia „aš“ svarbą ir vos tik toks mąstymas įsigali santykiuose, gali prasidėti jų griūtis. „Aš“ be „tu“ niekaip negali būti „mes“. Negebėjimas būti „mes“ galiausiai prives prie skaudžių skyrybų.

Bet kodėl „aš“? Todėl, kad „aš“ pateikiamas kaip išsigelbėjimas, asmeninės laisvės atkūrimas. Šiais laikais skyrybos dažnai suprantamos, kaip nauja gyvenimo pradžia arba žmogaus atgimimas. Bet ar tikrai skyrybos atkuria laisvę ir suteikia didesnės laimės mūsų asmeniniams siekiams ir gyvenimui? Absoliučiai – ne. Pirmiausia, daugelis išsiskyrusių žmonių pripažįsta, kad skyrybos neatnešė didesnės laimės ar laisvės, o priešingai – atnešė tik vidinę tuštumą, vienišumą ir nesaugumo jausmą.

santuoka nėra trumpalaikio malonumo šaltinis, bet nuolatinio bendro gyvenimo pagrindas, remiantis pasiaukojimu, atsakomybe, įsipareigojimais ir besąlygiška meile.

Derėtų nepamiršti, kad su skyrybomis ateina ir kitos problemos: ginčas dėl vaikų ar turto, problemos santykiuose su naujais partneriais, finansiniai sunkumai ir kt. Dažnu atveju apie tai nepagalvojama. Tad ilgai kurtas santuokos kelias ir jo nutraukimas tikrai nenuves prie šviesesnių, platesnių ar rožėmis klotų kelių. Juk dvasinis ir emocinis sielvartas turi kur kas didesnę kainą, nei mes kartais įsivaizduojame.

Tiesa, dažnai manoma, kad yra tokių priežasčių, dėl kurių skyrybos gali apsaugoti vaikus. Juk geriau vaikui negirdėti kasdienių barnių, nesutarimų ir įtampų, nematyti konfliktų pilnos santuokos, tiesa? Ar tikrai skyrybos apsaugo vaikus? Jei manote, kad skyrybos suteikia vaiko gyvenimui daugiau spalvų, prasmės ir ramybės, pagalvokite, ar ne mes visi trokštame būti stabilios ir mylinčios šeimos dalimi? O kas, jeigu skyrybos atims iš vaiko saugumo jausmą, nuo pat mažens parodydamos, jog pasaulis yra nesaugus ir pavojingas?

Ar žinote, kas būna, kai vaikas nepažįsta saugaus pasaulio? Jis jaučiasi nereikalingas, nedrąsus pažinti, jaučia savivertės stoką, nes nuo mažens jis save mintimis ir žodžiais kaltina dėl tėvų skyrybų. Jam kyla klausimas: „Gal aš nevertas šeimos?“ arba „Ką aš padariau, kad mamytė su tėveliu nėra kartu?“. Patikėkite, vaikai iki galo nesuvoks jūsų „racionalaus sprendimo“, kaip atnešančio jiems gėrį.

Nors skyrybos, kaip „sprendimo“ mintys, gali atrodyti patrauklios, jos retai išsipildo realybėje. Skyrybos, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodo kaip racionalus sprendimas, tačiau tai, ką reikia išgyventi po jų, dažnai būna dar skaudesnės pasekmės nei pati santuokoje glūdanti problema, kurią galima išspręsti.

Beje, tiek tikintieji, tiek netikintys gali pripažinti, kad tikrasis santuokos grožis atsiskleidžia ne tada, kai lengva, o tada, kai kartu įveikiami sunkumai. Tad skyrybos nėra sprendimas, o verčiau praradimas – partnerio, šeimos ir kartais net savęs.

The post Greta Plaskovičiūtė. Kodėl skyrybos nėra sprendimas? appeared first on LAIKMETIS.

Kitaip tariant, į tuos metus, kai šios Vyriausybės jau nebus ir pamatuoti jos pasiekimų nebus galima, o ir neįdomu. Stebėsiu ir Jus nuolat informuosiu apie tai, ką Vyriausybė įsipareigojo ir kaip tuos įsipareigojimus vykdo bent jau tose srityse, kuriose yra aiškūs įsipareigojimai.

O šiame įraše – apie svarbų vertybinį Vyriausybės programos aspektą: biologinę lytį, kurią Stambulo konvencijos pagalba siekiama išstumti socialine lytimi.

Vyriausybės programos 455 punktas nurodo: „Perkelsime ES direktyvą dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje į mūsų teisę. Įgyvendinsime šiame ES teisės akte ir kituose europiniuose susitarimuose numatytas priemones šioje srityje.“

naujoji dauguma įsipareigoja įtvirtinti socialinės lyties sąvoką nacionalinėje teisėje.

Minėtoje direktyvoje yra įtvirtinamas reikalavimas baudžiamaisiais įstatymais persekioti asmenis, kurie kurstytų smurtą ir neapykantą kibernetinėje erdvėje prieš asmenų grupę, apibrėžiamą nurodant socialinę lytį, ar tos grupės narį.

Kitaip tariant, naujoji dauguma įsipareigoja įtvirtinti socialinės lyties sąvoką nacionalinėje teisėje. Turite būti itin atsargūs socialiniuose tinkluose, nes netrukus aštresnės pašaipos iš tų aštuoniasdešimties lyčių bus baudžiamos.

Vyriausybės programa taip pat numato, kad bus siekiama įgyvendinti ne tik minėtą direktyvą, bet ir “kituose europiniuose susitarimuose numatytas priemones šioje srityje”. Stambulo konvencija yra Europos Tarybos dokumentas, vadinasi ir jos priemones naujoji dauguma įsipareigoja įgyvendinti.

Ir nesvarbu, kad Stambulo konvencijos pavadinimo Vyriausybės programoje nėra – yra aiškiai įtvirtintas siekis įgyvendinti toje konvencijoje numatytas priemones.

Jei praeitos vyriausybės ministrai nejaukiai mikčiodavo paklausti, kiek yra lyčių, šios Vyriausybės ministrai turės aiškiai žinoti: lyčių yra dešimtys.

The post Ignas Vėgėlė. Apie Vyriausybės programą ir Stambulo konvenciją appeared first on LAIKMETIS.

Lapkričio 7 d. JT Žmogaus teisių komitetas peržiūrėjęs antrąją tarpinę komisijos ataskaitą apie Pakistaną, išreiškė susirūpinimą dėl šalyje didėjančio melagingų kaltinimų šventvagyste skaičiaus ir paragino panaikinti arba iš dalies pakeisti griežtus šventvagystės įstatymus.

Komitetas pažymėjo, kad melagingais kaltinimais šventvagyste islamistai naudojasi siekdami gatvėse susidoroti su krikščionimis ir kitomis religinėmis mažumomis, ir rekomendavo šiuos įstatymus panaikinti arba iš dalies pakeisti, kad jie atitiktų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (TPPTP) reikalavimus.

Komitetui susirūpinimą kelia Pakistano baudžiamojo kodekso 295 ir 298 straipsniai, kuriuose už šventvagystę numatytos griežtos bausmės, įskaitant mirties bausmę.

Pasak žmogaus teisių gynėjų, šios nuostatos taikomos neproporcingai ir selektyviai, todėl dažniausiai nukenčia religinės mažumos.

JT komitetas ragina valdžios institucijas nustoti persekioti ir sulaikyti asmenis, kaltinamus piktžodžiavimu internete, pagal galiojančius elektroninių nusikaltimų reglamentus - visų pirma 2016 m. Elektroninių nusikaltimų prevencijos įstatymą (PECA).

Komitetas taip pat ragina vyriausybę ištirti plačiai paplitusį piktnaudžiavimą šventvagystės įstatymais, ypač elektroninių nusikaltimų, ir paskelbti tyrimų rezultatus.

Komitetas taip pat yra susirūpinęs dėl kalėjimų sąlygų, ypač „pranešimų apie netinkamą elgesį su kalinėmis moterimis, įskaitant seksualinį smurtą, ir apskritai dėl šventvagyste kaltinamų asmenų kalinimo, įskaitant dažną ilgalaikį kalinimą vienutėje." Komitetas taip pat protestuoja prieš „plačiai paplitusį ilgą ikiteisminį sulaikymą“.

Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į prievartinių atsivertimų ir priverstinių santuokų problemą.

Jis ragina valdžios institucijas imtis skubių priemonių, kad moterys ir mergaitės, ypač priklausančios religinėms mažumoms, būtų apsaugotos nuo priverstinio atsivertimo į islamą ir priverstinių santuokų.

The post JT žmogaus teisių komitetas ragina Pakistaną taisyti represinius šventvagystės įstatymus appeared first on LAIKMETIS.

Šalies kovos su šnipinėjimu įstatymo pakeitimų tekste, kuris netrukus bus svarstomas parlamente, numatoma, kad įtariamiesiems, pripažintiems kaltais dėl darbo užsienio interesams, būtų galima skirti iki septynerių metų laisvės atėmimo bausmes.

„Human Rights Watch“ teigė, kad šiais teisės akto pakeitimais „siekiama šnipinėjimo apibrėžtį išplėsti taip neaiškiai, kad už teisėtą žmogaus teisių gynėjų, žurnalistų ir kitų pilietinės visuomenės veikėjų darbą galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė“.

Šie pakeitimai „vyriausybei suteiktų įgaliojimus teisėtas žmogaus teisių organizacijas, žiniasklaidą ir kitas pilietinės visuomenės organizacijas pripažinti šnipais ar valstybės priešais, diskredituoti ir net kriminalizuoti jų veiklą“, sakė „Human Rights Watch“ Europos ir Centrinės Azijos specialistas Hugh Williamsonas (Hju Viljamsonas).

Kelios Turkijos žurnalistų sąjungos ir grupės paragino atšaukti tekstą.

Ankstesnės versijos, kurią žiniasklaida praminė „įtakos agentų įstatymu“, birželį buvo atsisakyta, tačiau spalio mėnesį ji vėl atsidūrė teisėkūros darbotvarkėje.

Valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) yra sakiusi, kad pakeitimai reikalingi siekiant „kovoti su naujomis šnipinėjimo rūšimis“.

The post „Human Rights Watch“ kritikuoja Turkijos kovos su šnipinėjimu įstatymo pakeitimus appeared first on LAIKMETIS.

„Prezidentė Zurabišvili atsisakė pasirašyti įstatymo projektą ir grąžino jį parlamentui, tačiau jo nevetavo“, – naujienų agentūrai AFP sakė prezidentūros atstovė spaudai Marika Bochoidzė.

Tikėtina, kad už ją įstatymą pasirašys parlamento pirmininkas.

The post Sakartvelo prezidentė nesutiko pasirašyti LGBTIQ teises ribojančio įstatymo, tačiau jo nevetavo appeared first on LAIKMETIS.