Ji kritikuoja katalikai, teigiantys, kad jis gali panaikinti pagrindines religinės laisvės apsaugos priemones.

Siūlomas įstatymo projektas „panaikintų dvasininkų atleidimą nuo privalomo pranešimo apie vaikų išnaudojimą ir nepriežiūrą“. Jame teigiama, kad dvasininkai ir kiti asmenys, priklausantys privalomo pranešimo grupei, pavyzdžiui, medikai ir socialiniai darbuotojai, „negali atsisakyti pateikti reikalaujamą pranešimą … remdamiesi gydytojo ir paciento ar panašia privilegija“.

Nors dvasininkai dažnai yra privalomi pranešėjai už išpažinties ribų, ilgalaikis teisinis precedentas JAV pripažįsta nuodėmkliausių ir penitentų religinę laisvę, kuriai šios taisyklės netaikomos.

Montanoje dvasininkai jau yra privalomi pranešėjai apie vaikų išnaudojimą ar nepriežiūrą, nors galiojančiuose Montanos įstatymuose įtvirtinta kunigo ir penitento privilegija, reikalaujanti, kad „dvasininkas ar kunigas be išpažintį atlikusio asmens sutikimo negali būti apklausiamas dėl bet kokios išpažinties, atliktos konkretaus asmens“.

Katalikų Bažnyčios išpažinties sakramentinis antspaudas griežtai draudžia kunigams dalytis viskuo, ką penitentas sako per Susitaikinimo sakramentą.

Bažnyčios kanonų teisė sako: „Nuodėmklausys, tiesiogiai pažeidęs išpažinties paslaptį, įkrenta į Apaštalų Sostui rezervuotą
ekskomuniką latae sententiae“ (Kan. 1388).

Kalbant apie kunigo ir penitento privilegiją, JAV Aukščiausiasis Teismas „pripažįsta žmogaus poreikį visiškai ir absoliučiai pasitikint atskleisti dvasiniam patarėjui, kaip manoma, ydingus veiksmus ar mintis ir mainais gauti kunigo paguodą bei patarimus“, teigiama 1980 m. sprendime Trammel prieš Jungtines Amerikos Valstijas.

Kunigo ir penitento privilegija taikoma ne tik katalikams; kelios protestantų denominacijos, įskaitant Episkopalinę bažnyčią ir Amerikos liuteronų bažnyčią, taip pat laikosi išpažinties slaptumo reikalavimų.

Panašūs įstatymų projektai buvo siūlomi ir pastaraisiais metais. 2023 m. gegužę Delavero valstijos įstatymų leidėjai pasiūlė įstatymo projektą, pagal kurį kunigai privalo sulaužyti išpažinties paslaptį tais atvejais, kai pranešama apie seksualinį išnaudojimą.

Panašus įstatymas maždaug tuo pačiu metu buvo pasiūlytas Vermonte. Abu įstatymų projektai savo įstatymų leidžiamosiose institucijose negavo žalios šviesos.

The post Montanos valstijoje siekiama priversti kunigus sulaužyti išpažinties paslaptį appeared first on LAIKMETIS.

The post Problemos išsisprendžia appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai A. Valkauskas ir V. Poškus. Kliūtys išpažinčiai: nuodėmės žodžiais ir apsileidimais appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Kliūtys išpažinčiai appeared first on LAIKMETIS.

Trys klausimai padėtų aiškiau suvokti, ką reiškia - eiti išpažinties.

Kodėl? Eiti išpažinties - prisimenant kaip Jėzus savo laiku, įvairiais momentais, daug kam atleisdavo nuodėmes, nereikalauja: aš turiu eiti, nes kiti taip daro, bet priešingai - kviečia ateiti pas Jį laisva valia. Nuostabiausia Dievo meilė Šv. Rašte pasirodo kaip tik susitaikinime su Juo. Kokia būtų Jėzaus Geroji naujiena (Evangelija) be palyginimo apie gailestingą tėvą ir sūnų palaidūną, be moters, kuri ieškojo pamestos drachmos, be Rašto aiškintojų ir fariziejų, kuriems akmenys iš rankų krito, kai Jėzus sakė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, temeta akmenį...!”

Eiti išpažinties - tai tikėti išlaisvinimu, apie kurį Jėzus sako: Tiesa padarys jus laisvus! Tačiau ši biblinė tiesa gali būti patirta per nuoširdų savo nuodėmių išpažinimą kunigui. Kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas šioje tiesoje yra surištas su savo Aš, o tai reiškia ir su visu tuo, kas yra manyje ir aplink mane. Pranašas Natanas, kalbėdamas karaliui Dovydui palyginimu apie jo nuodėmę, sako: “Tu esi tas žmogus! Tu pats savo žodžiais save nuteisei” (plg. 2 Sam, 12, 5-8). Nors tai šokiruojanti ir provokuojanti pranašo ištarmė karaliui, tačiau ji padėjo jam atrasti save ir Dievą.

Eiti išpažinties - tai būti bendruomenėje, kurios vadovas yra Kristus, nors pati bendruomenė vadintųsi šventi nusidėjėliai. Protestantų teologas D. Bonhoeffer’is rašo: “Išpažintyje įvyksta persilaužimas į bendruomenę. Nuodėmė nori viena su žmogumi būti... Kuo vienišesnis žmogus, tuo stipresnė nuodėmė, nes išpažinta, išsakyta nuodėmė nebeturi galios...”

Ką? Ką reikia pasakyti išpažinties metu? “Žinoma, - daug kas pasakytų, - nuodėmes”. Tačiau, kas yra nuodėmė? - Visų pirma tai priešinga tam, kas yra gyventi ir mylėti. Nuodėmė yra prarasti ryšį ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis, su bendruomene vieninteliam tikslui - laimėti save, padovanoti save sau. Daug kas turbūt sakytų: “Savęs dovanojimas sau, nėra prieš gyvenimą, prieš meilę”. Tačiau būtent čia galėtume sakyti, kad gyvenimas, kuriame stinga gerų žodžių, o apstu melo tiek sau pačiam, tiek kitiems, neatneša meilės, bet baimę ir nerimą?!

Visi žinome, kiek daug yra nemeilės, nedėmesingumo, prievartos prieš žmones ir gamtą “mintyse, žodžiuose ir darbuose”, kiek perdėto rūpesčio savuoju Aš, kad tik nereikėtų nieko keistis. Senajame Testamente kalbama apie sugriautą miestą: “Ar čia tas linksmasis miestas, kuris gyveno saugiai ir manė širdyje: Aš esu, ir be manęs, kito nėra!” (Sofonijo pranašystė 2,15). Žinoma, norint iš ko nors išsisukti, randama paaiškinimų. Taip ir nuodėmei surandame daug gerų paaiškinimų. Pavyzdžiui, dažnai asmeninę nuodėmę mėginame pateisinti bendru visuomenės nuodėmingumu, tačiau pasilieka ta pati asmeniška nuodėmė, kuri dar labiau apriboja žmogų. Tokia nuodėmė, kurios žmogus neišpažįsta ir dėl kurios nesigaili, dar labiau užvaldo jo paslėptą Aš.

Kaip? Galbūt pirmiausiai prisimenant, kiek Kristus yra mums gero padaręs. Kardinolas Martini rašo, kad prieš išpažintį jis padėkoja Dievui už visa tai, ką jam Dievas yra dovanojęs ir ką jis su Dievo malone gali dėl kitų gera padaryti. Po šių žodžių išpažįsta, kada ir kaip neleido šiai Viešpaties malonei veikti jo gyvenime.

Eiti išpažinties - tai būti pačiam sau sąžiningu, nes dažnai atrodo, kad ši aukso taisyklė: “Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7,12), tinka tik kitiems, bet ne man. Ar iš tikrųjų? Čia galima sakyti: tau nereikia knygos apie moralę, užteks jei savęs paklausi, ar esu kitiems palankus, dėmesingas, atidus, nuoširdus, padedantis, atviras ir t.t., kaip norėčiau, kad ir kiti man būtų tokie.

Eiti išpažinties - kaip? Tikėjimo galioje, suvokiant, kad visas dangus, nuo vieno krašto ligi kito džiaugsis dėl vieno, kuris atsiverčia naujam gyvenimui (plg. Lk 15,7).

Eiti išpažinties - kaip dažnai? Visada, visą gyvenimą. Tai reikštų, mokytis kasdienybėje nedaryti to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų. Vengti Bažnyčios ar kunigo, kai apsunkina nemeilė Dievui ir žmonėms, būtų nenoras išgirsti Jėzaus žodžius: Aš myliu tave ir siunčiu į gyvenimą, kad nebenusidėtum.

The post Willis Lambertas SJ. Eiti išpažinties appeared first on LAIKMETIS.

937 Užsiminsiu dar žodžiu apie savo dvasios vadovą. Keistas dalykas, kad yra taip mažai tokių kunigų, kurie moka į sielą įlieti stiprybės ir drąsos, ir jėgos, kad siela nevargdama visada eina pirmyn. Taip vadovaujama siela, net silpnoms jėgoms esant, daug gali nuveikti Dievo garbei. Ir pažinau čia vieną paslaptį, tai yra kad nuodėmklausys arba vadovas neniekina mažų dalykų, kuriuos jam pateikia siela. O kai siela pastebės, kad yra kontroliuojama, pradeda lavintis ir nepraleidžia mažiausios galimybės dorybei, ir taip pat vengia mažiausių klaidų- ir iš to lyg iš smulkių akmenukų kyla nuostabi sielos (286) šventykla. Ir atvirkščiai: jei siela pastebės, kad nuodėmklausys nekreipia dėmesio į šiuos mažus dalykus, ir ji pradeda į juos nekreipti dėmesio, nustos apie juos pasakoti nuodėmklausiui, dar blogiau - pradės apsileisti mažuose dalykuose - ir taip, užuot ėjusi į priekį, eina pamažu atgal. Ir siela apsižiūrės tik tada, kai jau įsitrauks į didesnius dalykus, ir dabar iškyla rimtas klausimas - ar tai yra jos kaltė? Ar jos, ar nuodėmklausio arba vadovo?

Čia veikiau kalbu apie vadovą. Man atrodo, kad visa kaltė turi atitekti neišmintingam vadovui; o sielai priskirtina tik tokia klaida, kad pati pasirinko vadovą. Vadovas galėjo teisingai vesti sielą Dievo valios keliais į šventumą.

938 Siela privalo ilgesnį laiką karštai melsti vadovo ir prašyti Dievo, kad pats teiktųsi jai išrinkti sielos vadovą. Kas prasidėjo su Dievu - bus Dievo, o kas prasidėjo grynai žmogiškai - bus žmogiška. Dievas yra toks gailestingas, kad - norėdamas (287) sielai padėti - pats paskiria sielai tokį dvasios vadą ir duos sielai šviesos, kad tai yra tas, kuriam ji turi atsiskleisti — slapčiausias sielos gelmes, taip kaip Viešpačiui Jėzui. O kai siela apsvarstys ir pažins, kad visam tam vadovavo Dievas, tegul karštai prašo Dievą, kad jam Dievas suteiktų daug Šviesos pažinti jos sielą ir tegul nekeičia tokio vadovo, nebent dėl rimto dalyko. Kaip prieš pasirinkdama vadovą daug ir karštai meldėsi, kad pažintų Dievo valią, taip ir norėdama jį pakeisti tegul meldžiasi daug ir karštai, ar iš tiesų yra Dievo valia, kad jį paliktų ir pasirinktų kitą. Jei šiuo atžvilgiu nėra aiškios Dievo valios, tai tegul nekeičia, nes pati siela netoli tenueis, o šėtonas tik ir nori, kad šventumo siekianti siela pati sau vadovautų, o tada nėra nė kalbos, kad jį pasiektų.

939 Išimtis yra ta siela, kuriai pats Dievas tiesiogiai vadovauja, bet vadovas tai iškart (288) pastebės, kad ši siela yra paties Dievo vedama. Dievas duos jam tai suprasti aiškiai ir tiesiai, o šią sielą vadovas turi dar griežčiau kontroliuoti negu kitą. Šiuo atveju vadovas ne tiek vadovauja ir nurodo kelius, kuriais siela turi eiti, o veikiau vertina ir patvirtina, kad siela eina geru keliu ir jai vadovauja gera dvasia. Šiuo atveju vadovas privalo būti ne tik šventas, bet ir patyręs bei išmintingas, o siela jo nuomonę privalo vertinti labiau nei paties Dievo, nes tada bus apsaugota nuo klaidų ir nukrypimų. Sielą kuri neatiduotų šių įkvėpimų griežtai kontroliuoti Bažnyčiai, tai yra vadovui, taip leidžia suprast, kad ją veda bloga dvasia. Šiuo atžvilgiu vadovas turi būti labai atsargus ir išbandyti sielą klusnumu. Šėtonas gali dangstytis net nuolankumo apsiaustu, bet klusnumo apsiausto jis apsivilkti negali, (289) ir čia pasimato visas jo darbas; bet nuodėmklausys neturi pernelyg bijoti tokios sielos, nes jei Dievas tokią išskirtinę sielą atiduoda jo globai, tai duoda jam daug dieviškos šviesos jos atžvilgiu, nes kitaip kaip galėtų teisingai spręsti tokius didelius slėpinius, kurie yra tarp sielos ir Dievo.

940 Šiuo atžvilgiu pati daug iškentėjau ir buvau stipriai išbandyta. Todėl rašau tik tai, ką pati patyriau. Daug devyndienių ir maldų, ir atgailų atlikau, kol Dievas man atsiuntė kunigą kuris suprato mano sielą. Kur kas daugiau būtų šventų sielų, jei būtų daugiau patyrusių ir šventų vadovų. Ne viena nuoširdžiai šventumo siekianti siela nesugeba susitvarkyti, kai ateina išbandymų akimirkos, ir apleidžia tobulumo kelią. O Jėzau, duok mums uolių ir šventų kunigų.

941 O, didele kunigo garbe, bet ir didele kunigo atsakomybe. Daug tau duota, o kunige, bet ir daug iš tavęs bus pareikalauta...

The post Ką apie dvasinį vadovavimą rašė šv. Faustina appeared first on LAIKMETIS.

Kokiais įspūdžiai galėtumėte pasidalinti iš PJD Lisabonoje?

- Visų pirma mane pradžiugino tai, kad regiu jauną Bažnyčią. Lankant parapijas dažniausiai matau pagyvenusius žmones, o pasigendama jaunimo. PJD parodė, kad jauni žmonės yra pasirengę prisiimti atsakomybę už Bažnyčią.

Kas labiausiai nustebino Jus PJD kontekste?

- Atvykau prieš prasidedant PJD ir nuėjau švęsti Eucharistijos į artimiausią parapiją. Po šv. Mišių prie manęs priėjo jaunuolis iš Vokietijos ir paprašė išklausyti jo išpažinties. Kadangi vokiečių kalba man yra žinoma, nuėjome į atokesnę bažnyčios kertelę ir išklausiau išpažinties. Po to prie manęs priėjo dar kelio merginos ir prašė išklausyti išpažinties portugalų kalba. Jas nukreipiau pas parapijos kunigus, kadangi aš negaliu šia kalba dvasiškai patarnauti.

Kokio dvasinio patarnavimo poreikio sulaukėte iš lietuvių?

- Buvo suplanuota, kad organizuotai išpažinčių klausysime trečiąją lietuvių susitikimo dieną. Mūsų piligrimai šį mūsų planavimą sugriovė, nes jau antrąją lietuviškų katechezių dieną kreipėsi į kunigus, prašydami išpažinties. Teko sulaužyti taisykles ir siųsti lietuvius kunigus klausyti išpažinties. Tai džiugina, nes Atgailos sakramentas dažnai susilaukia nepopuliarumo.

Kokią patirtį Jums asmeniškai suteikė Atgailos sakramentas?

- Trečiąją lietuvių susitikimo dieną išėjau klausyti išpažinčių. Dalis jaunuolių atėjo išpažinties, kiti dvasinio pokalbio, tačiau pasijutau esąs reikalingas. Įdomią patirtį išgyvenau nuvykęs į Fatimą. Buvau nusiteikęs pats nueiti išpažinties. Nuėjau į Atgailos koplyčią ir apžiūrinėjau išpažinties klausančiųjų kalbas. Staiga prie manęs priėjo mane atpažinęs vyras ir lietuviškai paklausė, ar negalėčiau išklausyti kelių lietuvių išpažinties. Lietuviai buvo pasiruošę eiti išpažinties angliškai, bet staiga Dievas jiems siuntė vyskupą iš Lietuvos. Savaime suprantama, kad išklausiau lietuvių išpažinties.

O ar pats priėjote išpažinties?

- Tikrai taip. Mano išpažintį išklausė juodaodis kunigas. Dėkoju Dievui už parodytą gailestingumą. Turiu pripažinti, kad pirmą kartą ėjau išpažinties anglų kalba. Prieš tai esu ne kartą ėjęs išpažinties tarptautiniuose susitikimuose vokiečių ar lenkų kalba, bet anglų kalba dar neteko.

Kokią žinią išsivežate iš PJD Lisabonoje?

- Patirtis Lisabonoje parodė, kad jaunimo tarpe atgimsta išpažintis, ir kad jaunimas tiesiog ieško kunigų, klausančių išpažinčių. Pasistengsiu, kad Atgailos sakramentas užimtų svarbią vietą, ir kad išpažintis būtų prieinama jaunimui.

O kas nustebino Fatimoje?

- Vos tik įėjus į aikštę pasimatė takas, kuriuo piligrimai keliais eina link Fatimos bazilikos. Mačiau, kaip jaunuolis persižegnojo, sukalbėjo tam skirtą maldą ir keliais pradėjo artėti prie šventovės. Taip pat mačiau jaunuolius, kurie savo kelius buvo apraišioję pleistrais, nes įveikė atgailos ir pasišventimo kelią. Kai būni tarp šių žmonių, supranti, kad krikščioniškasis tikėjimas nėra teorija, bet labai reali praktika.

Dėkoju.

The post Telšių vyskupas A. Jurevičius: regiu jauną Bažnyčią appeared first on LAIKMETIS.

Penktadienio priešpietį popiežius apsilankė sostinės periferinėje Šv. Vincento Pauliečio parapijoje ir prie jos veikiančiame Centro Paroquial da Serafina, kur susitiko su šio centro, Portugalijos Carito ir kitų Bažnyčios labdarą vykdančių asociacijų darbuotojais.

Centre dirba apie 170 žmonių, kurie išlaiko vaikų darželį, mokyklą, paauglių laisvalaikio centrą, pagyvenusių žmonių globos namus, asmenų su negalia dienos centrą, tiekia pagalbą žmonėms į jų namus.

Parapijos bendruomenė nuo pat įsikūrimo šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pagal šv. Vincento Pauliečio, artimo meilės apaštalo gyvenimo pavyzdį, siekia mylėti Dievą vargšuose, būti Dievo meilės ženklu vargstantiems broliams ir seserims jų neskiriant pagal rasę, tikėjimą, odos spalvą ar socialinę padėtį.

Popiežius, išklausęs kelių parapijos aplinkoje veikiančių labdaros organizacijų atstovų liudijimus, padėkojo už jų vykdomus labdaros darbus paragindamas ir toliau savo gyvenimą dovanoti kaip meilės dovaną.

Mat meilės darbai yra krikščioniškojo kelio pagrindas ir tikslas. „Jūsų darbai yra konkreti veiksmingos meilės tikrovė, jie padeda neprarasti to ką darome krypties ir prasmės. Kiekvienas iš mūsų yra dovana, unikali dovana, turinti savo ribas, bet dovana, brangi ir šventa dovana Dievui, krikščionių bendruomenei ir žmonių bendruomenei. Praturtinkime visus kitus ir leiskime praturtinti vieni kitus. Svarbu konkretumas, atidumas tam, kas čia ir dabar, nors jūs tai jau darote rūpestingu ir praktišku dėmesingumu, pagal gražiąsias, portugalų tautai būdingas vertybes“, – pridūrė popiežius.

Atidėjęs į šalį parengtą kalbos tekstą Pranciškus sakė, kad norėtų dar daug ką pasakyti, ypač apie meilės darbų konkretumą. Abstrakti meilė neegzistuoja, jos nėra. Platoniška meilė skrieja orbitoje, tikrovėje jos nėra. Konkreti meilė yra ta, kuri sutepa rankas. Visi galime savęs paklausti, ar meilė, kurią jaučiu kitiems, yra abstrakti ar konkreti? Ieškau savo vaizduotėje esančio distiliuoto gyvenimo, kuris neegzistuoja tikrovėje?

Pasak Pranciškaus, yra daug nenaudingų gyvenimų – distiliuotų gyvenimų – kurie praeina nepalikdami pėdsako. Tačiau yra tikrovė, kuri palieka pėdsakus ir įkvepia kitus. Neatsižvelgiant į šią naują gyvenimą kuriančią tikrovę negalėtų būti nei PJD. Už tai jums dėkoju, sakė popiežius.

The post Popiežius klausė jaunimo išpažinčių appeared first on LAIKMETIS.

Romos vyskupijoje pagrindinės atgailos pamaldos įvyko ne įprastoje vietoje, ne Šv. Petro bazilikoje, kaip kad per pastaruosius 10 metų, o netoli Vatikano esančioje vyskupijos parapijoje, pavadintoje pagal parapijos bažnyčioje esančią ir romiečių labai mylimą XII amž. bizantišką Dievo Malonės Motinos ikoną, vaizduojančią Kūdikį maitinančią Švč. M. Mariją.Du kartus – 1924 ir 1984 m. – popiežiškosiomis karūnomis vainikuotą ikoną XVI amž. iš Jeruzalės į Romą atgabeno pamaldus vienuolis br. Albenzio de Rossi.

Popiežius Pranciškus per atgailos pamaldas Dievo Malonės Motinos bažnyčioje pažymėjo, kad Atgailos sakramentas yra ir turėtų būti kaip džiugi šventė – šventė, kuri išgydo širdį ir padovanoja vidinę ramybę.

Romos vyskupas atgailos pamaldų homilijoje komentavo Jėzaus palyginimą apie į šventyklą melstis ir atgailauti atėjusius žmonės – išdidų fariziejų ir nuolankų muitininką. Fariziejaus maldą Jėzus palaikė nenuoširdžia ir paviršutiniška, o muitininko – nuoširdžia ir gilia. Popiežius patikino, kad abu jie gyvena mumyse.

Anot Pranciškaus, tai raginimas kiekvienam atlikti sąžinės apskaitą. Nesislapstykime, kaip fariziejus, už paviršutiniškos veidmainystės, bet kaip muitininkas su pasitikėjimu atiduokime gailestingajam Viešpačiui savo neskaidrumą, klaidas ir skurdą. Kai atliekame išpažintį, elkimės taip, kaip muitininkas, šventykloje stovėjęs atokiau, kad ir mes galėtume pastebėti atstumą, skiriantį mus nuo to, ką Dievas svajoja mūsų gyvenimui, ir to, kas iš tikrųjų esame kiekvieną dieną.

„Tuo momentu prisiartinęs Viešpats pašalina atstumus ir mus pakelia. Jis mus, išpažinusius savo nuogumą, apvelka šventiniu drabužiu. Atgailos sakramentas yra ir turėtų būti kaip džiugi šventė – šventė, kuri išgydo širdį ir padovanoja vidinę ramybę. Atgailos sakramentas nėra tribunolas, kurio reikėtų bijoti, o paguodžiantis dieviškas apkabinimas“, – sakė homilijoje Pranciškus.

Atgailos sakramentas yra ir turėtų būti kaip džiugi šventė – šventė, kuri išgydo širdį ir padovanoja vidinę ramybę.

Jis tęsė: „Gavėnios laikotarpiu taip, kaip muitininkas, atgailaujančia širdimi ištarkime: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; kai tave, o Dieve, užmirštu, ar tave apleidžiu, kai tavo žodžiui prieštarauju savo ir pasaulio žodžiais, kai manau esąs teisus ir kitų neapkenčiu, juos apkalbu – „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“; kai nesirūpinu šalia esančiais, esu abejingas vargstantiems ar stokojantiems, silpniems ar atmestiems – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; už nuodėmes prieš gyvybę, už piktą liudijimą, subjaurojantį dailųjį Motinos Bažnyčios veidą, už nuodėmes prieš kūriniją – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; už melagystes, nesąžiningumą, skaidrumo ir teisingumo trūkumus – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“; už nuslėptas nuodėmes, už blogį, nepastebėtai padarytą kitiems, už gėrį, kurį galėjau padaryti, bet nepadariau – „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“.“

Popiežius homiliją baigė kvietimu susikaupti ir pakartoti maldavimą: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, kad atgaila ir pasitikėjimu kiekvienas galėtų atsiverti didžiosios malonės džiaugsmui – Dievo gailestingumui.

Po homilijos ir susikaupimo, popiežius ir kiti nuodėmklausiai klausė penitentų išpažinčių ir davė išrišimą. Pabaigoje, išstačius Švenčiausiąjį Sakramentą, vyko adoracija.

Kokie penitentai ėjo išpažinties pas Pranciškų? Parapijos klebonas, belgų kilmės kun. A. Fois, pamaldų išvakarėse papasakojo, kad buvo išrinkti keli sunkumų patyrę ir daug kentėję žmonės, tarp jų – ekskursijoje tragiškai žuvusio jauno alpinisto mama, ir asmenys, kurie gal ir nežino, kokia Dievo valia jų dabartiniame gyvenime.

„Juos pavedėme Dievo gailestingumui ir mylinčiai popiežiaus širdžiai. Nuoširdžiai viliuosi, kad jiems išpažintis bus terapija jų sielų gerovei“, – pasakė Romos Dievo Malonės Marijos parapijos klebonas.

The post Atgailos sakramentas nėra tribunolas, kurio reikėtų bijoti - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Šios reformos buvo patvirtintos paskutinę balsavimo dieną Sidnėjuje vykusioje plenarinėje tarybos asamblėjoje ir buvo priimtos pasibaigus ketverius metus trukusiam svarstymų procesui, kuriame dalyvavo 222 tūkst. katalikų iš visos šalies.

Vyskupai ir tarybos nariai sutarė, kad Bažnyčia Australijoje „įgyvendins" moterų diakonių tarnystę, jei tai leis Visuotinės Bažnyčios teisė, ir kad moterys dalyvaus valdymo „sprendimų priėmimo struktūrose". Kiekviena vyskupija įsipareigos ieškoti „naujų galimybių moterims dalyvauti tarnystėse".

Pasiūlymu dėl moterų diakonių Australija tapo antrąja vietine Bažnyčia (kartu su Amazonija), kuri pareiškė esanti atvira moterų diakonato galimybei.

Plenarinė taryba yra aukščiausia vietinės Bažnyčios susirinkimo forma, o galutinius sprendimus turi pasirašyti popiežius Pranciškus. Vis dėlto tarybos sprendimai lems teisės aktus ir dekretus, kurie bus privalomi vietinei bažnyčiai.

Susitarimas dėl moterų vaidmens žymi dramatišką posūkį tarybos procese po to, kai savaitės pradžioje kai kurie nariai grasino nutraukti asamblėjos susirinkimą, kai pasiūlymams dėl moterų nepavyko surinkti dviejų trečdalių balsų daugumos. Po balsavimo liepos 6 d. kai kurie nariai surengė tylų protestą salėje, atsisakydami grįžti į savo vietas.

Vyskupams surengus krizinius pokalbius, taryba parengė naujus pasiūlymus dėl „vienodo moterų ir vyrų orumo liudijimo", kurie liepos 8 d. sulaukė dviejų trečdalių balsų daugumos. Tam, kad bet kuris pasiūlymas būtų sėkmingas plenariniame tarybos posėdyje, jis turėjo gauti ir dviejų trečdalių narių, ir dviejų trečdalių vyskupų balsų daugumą.

Kitas svarbus balsavimas buvo susijęs su prašymu plačiau naudoti „trečiąją atgailos apeigų formą", vadinamą „bendruoju atleidimu". Tai yra būdas pasiūlyti susitaikinimą grupėms, o ne atliekant individualią išpažintį kunigui.

Po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965 m.) „trečioji apeiga" išpopuliarėjo Australijoje, ypač kaimo vyskupijose, kur labai trūksta kunigų.

Tačiau „trečiosios apeigos" naudojimui pasipriešino Šventasis Sostas, kuris XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, Jono Pauliaus II pontifikato metu, pabrėždamas asmeninės išpažinties būtinybę, šią praktiką sugriežtino.

Plenarinė taryba nutarė prašyti popiežiaus „apsvarstyti, ar trečioji atgailos apeigų forma galėtų būti plačiau naudojama tais atvejais, kai ji ypač tinkama, jei tikintieji suprastų jos savitą pobūdį ir reikalavimus".

The post Australijos katalikai siūlo įvesti moterų diakonatą, bendrą nuodėmių išrišimą appeared first on LAIKMETIS.