Per pokalbį, kurį lydėjo techniniai nesklandumai, D. Trumpas vaizdžiai papasakojo apie pasikėsinimą jį nužudyti ir pažadėjo didžiausią JAV istorijoje deportaciją, jei lapkričio mėnesį bus išrinktas naujuoju Jungtinių Valstijų prezidentu. 

„Jei nebūčiau pasukęs galvos, dabar su jumis nekalbėčiau – kad ir kaip man patiktumėte“, – D. Trumpas sakė „X“ savininkui E. Muskui.

Technologijų magnatas teigė, kad D. Trumpo griežtumas reaguojant į praėjusį mėnesį įvykusį šaudymą yra nepaprastai reikšmingas nacionaliniam saugumui.

„Čia tikrai yra kietų veikėjų, – sakė E. Muskas. – Ir jei jie nemano, kad Amerikos prezidentas yra kietas, jie darys tai, ką nori“.

Dvi valandas trukęs pokalbis, nors ir vienpusis, mažai ką atskleidė apie D. Trumpo planus, jei jis taptų prezidentu. Daugiausia laiko D. Trumpas skyrė neseniai įvykdytam pasikėsinimui nužudyti, nelegaliai imigracijai ir savo planams panaikinti vyriausybės reguliavimą, taip pat negailėjo kritikos JAV prezidentui Joe Bidenui (Džo Baidenui). 

Be to, respublikonų kandidatas atmetė klimato kaitą, dėl kurios, pasak jo, jūros lygio kilimas tiesiog sukurs daugiau galimybių nekilnojamajam turtui.

„Didžiausią grėsmę kelia ne visuotinis atšilimas, dėl kurio vandenynas per ateinančius 400 metų pakils viena aštuntąja colio dalimi“, – pareiškė jis E. Muskui.

„Turėsite daugiau nuosavybės prie vandenyno, tiesa? Didžiausia grėsmė yra ne tai. Didžiausia grėsmė yra branduolinis atšilimas, nes dabar turime penkias šalis, kurios turi didelę branduolinę galią, ir turime neleisti, kad kas nors nutiktų su tokiais kvailiais žmonėmis kaip Baidenas“, – pridūrė D. Trumpas. 

D. Trumpo ir E. Musko pokalbis prasidėjo vėluodamas daugiau nei pusvalandį, todėl daugelis prisijungusiųjų negalėjo jo klausytis tiesiogiai.

E. Muskas nurodė, kad platforma patyrė kibernetinę ataką. 

The post D. Trumpas davė interviu E. Muskui appeared first on LAIKMETIS.

„V. Putinas ir jo autoritarinis režimas skleidžia klaidingą naratyvą, kad Rusijos ekonomika yra stipri, o jos karo mašina – nepažeidžiama Vakarų sankcijų. Tai – melas. Matoma vis daugiau ženklų, kad Rusijos ekonomika braška, tačiau realią situaciją maskuoja milžiniškos valstybės išlaidos skiriamos karo pramonei, kurios palaiko BVP augimą. Visgi tai nėra ilgalaikis ir tvarus augimo šaltinis. Skirtingai nuo istorijos, kurią norėtų papasakoti Rusija, sankcijos, nukreiptos prieš karo mašiną, yra veiksmingos ir būtinos“, – sako G. Skaistė ir Švedijos, Danijos, Estijos, Suomijos, Latvijos, Olandijos bei Lenkijos finansų ministrai.

Pasak ministrų, sankcijos pakeitė Rusijos užsienio prekybos geografiją ir apribojo jos prieigą prie prioritetinių karo prekių. Rusijos muitinės informacija rodo, jog 2022–2023 m. šalies eksporto pajamos sumažėjo maždaug trečdaliu. Spaudimą agresorei dar labiau didins birželį ES priimtas 14-tas sankcijų paketas, apimantis priemones suskystintoms gamtinėms dujoms ir Rusijos šešėliniam laivynui, gabenančiam sankcionuotą rusišką naftą po pasaulį.

„The Guardian“ publikacijoje akcentuojama, jog Kremliaus karo gamyklos dirba didžiausiu pajėgumu, tuo metu kai šalis susiduria su milžinišku darbo jėgos trūkumų.  Yra pranešimų, kad dėl to V. Putinas pritarė įkalinimo pakeitimui priverstiniu darbu. Situacija darbo rinkoje lemia didėjančius gamybos kaštus, o silpnėjantis rublis didina importo kainas ir prisideda prie vis didesnės infliacijos, nepaisant Rusijos centrinio banko pastangų su ja kovoti aukštomis palūkanų normomis.

Ministrai pažymi, jog daugeliui rusų Kremliaus ekonominė politika turėtų sukelti deja vu jausmą, kai grįžtama prie sovietinės taktikos: kapitalo kontrolė, eksporto draudimai ir didelės investicijos tik į karo pramonę.

„Norėdama finansuoti karą, Rusija panaudojo likvidžias nacionalinio gerovės fondo lėšas. „Bloomberg“ vertinimai rodo, kad nuo Rusijos invazijos į Ukrainą fondo dydis sumažėjo beveik perpus, nes šalis aukoja savo būsimą gerovę, kad galėtų tęsti karą Ukrainoje. Siekiant užtikrinti vidaus tiekimą, buvo įvesti benzino ir cukraus eksporto draudimai. Įdiegta griežta kapitalo kontrolė, kad būtų išvengta privačių lėšų ištekėjimo iš šalies, o rublis būtų gelbėjimas nuo laisvo kritimo. Nepaisant to, yra pranešimų apie tolesnį didelės apimties kapitalo pasitraukimą iš šalies. Tai, ką klaidingai galima suprasti kaip Rusijos augimo „skatinimą“, iš tikrųjų yra ekonomikos resovietizacijos pradžia“, – situaciją Rusijoje iliustruoja G. Skaistė su kolegomis ES ministrais.

Plataus masto rinkos kontrolė, didelės valstybės išlaidos, finansuojamos nusavinant privatų turtą, ir ekonomikos perorientavimas į karo pramonę, visiškai neatsižvelgiant į socialinę ir ekonominę gyventojų gerovę yra dabartinės Rusijos ekonomikai būdingi bruožai.

„Istorija aiškiai rodo, kad tai nėra sėkminga ilgalaikė strategija. Trumpalaikis ekonomikos perkaitimas, kurį skatina didelės investicijos į karo pramonę ir labai ribotos galimybės naudotis technologijomis, stabdys produktyvumo augimą ir sukels privataus sektoriaus stagnaciją, dar labiau siaučiančią infliaciją ir didėjantį spaudimą Rusijos namų ūkiams. Siekdamas padengti būsimą deficitą, V. Putinas turės panaudoti piniginį finansavimą, dar labiau padidindamas infliaciją ir toliau eikvodamas grynųjų pinigų atsargas. Jei V. Putinas eis šiuo keliu, ilgalaikė žala Rusijos ekonomikai bus didelė“, – sakoma G. Skaistės ir dar 7 ES finansų ministrų publikacijoje.

Lietuvos, Švedijos, Danijos, Estijos, Suomijos, Latvijos, Olandijos bei Lenkijos finansų ministrai vieningai teigia, jog šiuo metu būtina kuo greičiau įgyvendinti Didžiojo septyneto sutarimą dėl 50 mlrd. dolerių paskolos Ukrainai, kuri bus finansuojama iš įšaldyto Rusijos turto generuojamo pelno. Neabejotinai, reikia ir toliau išlaikyti paramą Ukrainai, tiekti daugiau ginklų ir amunicijos. Taip pat būtina plėsti sankcijų Rusijai aprėptį, ypatingai tokiuose sektoriuose kaip energetika, finansai ir technologijos bei mažinti sankcijų apėjimo galimybes – tam ypač svarbu siekti sankcijų režimo suvienodinimo ir Baltarusijai.

The post G. Skaistė „The Guardian“: Rusija meluoja apie savo ekonominę galią - sankcijos veikia appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir orientuoti į savo teises, galbūt mums bus lengviau išeiti į senelių namus. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti“, – neabejoja kun. R. Doveika, kurį, pasitinkant Pasaulinę senelių dieną, kalbina Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė.

Aš nesenstu, tik mano jaunystė amžėja: senatvės paradoksai pagal kun R. Doveiką

Sudėtingas senėjimo menas – iš atsakomybės muštro pereiti į gyvenimo vaisių skanavimą, – sako kun. Ričardas Doveika. Ir kiekvienam seneliui tenka ta didžioji užduotis suprasti: aš liudiju, aš pasakau, bet neturiu teisės spekuliuoti savo senatve ar sukaupta patirtimi. Negaliu statyti visų ant blakstienų. „Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir orientuoti į savo teises, galbūt mūsų kartai bus lengviau išeiti gyventi į senelių namus atskirai nuo vaikų. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti“, – neabejoja kun. R. Doveika, kurį, pasitinkant Pasaulinę senelių dieną, kalbina Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė.

– Suprantame, kokia svarbi žmonijos dalis yra seneliai, kaip be jų būtų nyku, o tuo pačiu turime truputį rožinį įsivaizdavimą, kad seneliai turi būti malonūs, išmintingi, atjaučiantys. Tačiau realybėje kai kurie taip gyvenimo naštos prispausti, kad tik kartėliu trykšta. Kaip Jūs bendraudamas su seneliais ir pagyvenusiais žmonėmis matote jų kančią, iš kur ji kyla?

– Visuomet, kai asmeniškai pažvelgiu į senelį, matau susiduriant dvi tikroves: savo žvilgsnį į vyresnio amžiaus žmogų ir jų pačių savęs supratimą. Kas yra senatvė? Kad kūnas įgauna kitas formas, sulėtėja, savotiškai nyksta ar mūsų mąstymas? Vidiniai poreikiai juk išlieka. Net ir iš jaunesnių girdime: aš nesenstu, tiktai mano jaunystė amžėja. Nebesakome, kad turime senų žmonių. Visi jauni, tik jų gyvenimai amžėja. Dalis oriai priima savo senatvę, didžiuojasi pražilusiais plaukais, raukšlėtomis, rankomis, gyvenimo patirties išvagotais veidais. Tačiau kiti desperatiškai bėga nuo senatvės, pasitelkdami plastinę chirurgiją ir visą grožio industriją, net keisdami įprastą žodyną: aš ne senelis, o senjoras.

Pačiam žmogui galbūt senjoro statusas tarsi ir nukelia jo senėjimą, bet tuo pačiu iš anūkų atima didžiausią svajonę turėti senelį ir močiutę. Aš tikrai nenorėčiau vietoje jų senjoro ir senjorės.

– Močiutė, senelis – brangiausi žmonės, terlinomis rankom apkabinami, išbučiuojami, kartu „geria“ smėlio kavą, arbatas…

– Jie labiausiai myli. Myli už nieką. Yra toks pasakymas, kad savo vaikus turi užauginti, o anūkus gali mylėti, dalintis patirtimi. Vyresnioji karta patyrusi dvigubą tėvystę ir motinystę. Tą rūpestingąją, kai reikia išmaitinti, užauginti vaikus, pasirūpinti jų išsilavinimu, apsauga, maistu, drabužiais, erdve, daiktais. Kai jau seneliai anūkams gali perduoti, ką visą gyvenimą savyje brandino: pamatą, visą vertybinį stuburą, pasaulėžiūrą, kryptį. Perduoti gyvybingumą, judesį, ėjimą ir atsidavimą.

Man pagyvenę žmonės – dvigubi tėčiai, dvigubos mamos. Net jeigu niekada negimdę ir fiziškai netapę tėvais, jų tarnystė jaunesniajai kartai atliepia tėvystę ir motinystę. Tai nėra skambūs žodžiai. Tai mūsų visų realybė ir kasdienybės patirtis.

Kartai, kuriai Lietuvoje šiandien tenka kaip jaunesniems gręžtis į savo vyresniuosius, matant jų tikrovę, iššūkius, poreikius kyla daug įvairiausių minčių. Tai karta, kokios turbūt niekada nebebus: seneliai, proseneliai, kurie pamažu, bet su pagreičiu mus palieka, persikeldami į anapusinę – Dievo tikrovę. Gyvieji – kaip tos smėlio smiltys, byrančios mums iš rankų. Todėl turime skubėti suglausti delnus, kad įsižiūrėtume, kas juose. Tai unikali mūsų istorijos tiesa. Tai žmonės, kurie buvo tvirto tikėjimo – ne tik religinio, bet vertybinio, gyvenimiško, bendražmogiško, tautinio, kultūrinio, kalbinio. Tvirtas tikėjimas leido atlaikyti jų jaunystei tekusius išbandymus. Kai buvo karas, jie buvo jauni. Kai ešalonai važiavo į Sibirą, jie buvo jauni. Kai buvo persekiojami, jie buvo jauni su mažais vaikais ant rankų. Kai pokariu buvo badas, jie arba patys buvo vaikai arba jauni žmonės.

Gyvieji – kaip tos smėlio smiltys, byrančios mums iš rankų. Todėl turime skubėti suglausti delnus, kad įsižiūrėtume, kas juose. Tai unikali mūsų istorijos tiesa. Tai žmonės, kurie buvo tvirto tikėjimo – ne tik religinio, bet vertybinio, gyvenimiško, bendražmogiško, tautinio, kultūrinio, kalbinio.

Jie rėmėsi savo tėvais ir seneliais, kurių šaknys dar gilesnėje Lietuvos praeityje, su tikėjimu ir šeimos narių santykio tvirtybe, buvimu kaip kumštis, vienis įsiklausymu, pasitikėjimu ir net paklusnumu vienas kitam šeimoje. Tai padėjo išbūti, išgyventi ir kurti savo ateitį. O ją dabartiniai seneliai kūrė Sibire, pasislėpę tarp partizanų, lydimi visokiausių išbandymų – kalbos, tikėjimo draudimo. Tuoktis važiuodavo naktimis į kaimų kapinių koplytėles, be limuzinų, be šiandien įprastų vestuvių planuotojų ir šventės dekorui išleidžiamų sumų. Žvakutė degdavo – jei degdavo – susituokdavo naktį ir būdavo gerai. Svetimi krikšto tėvai arba giminės veždavo krikštyti vaikus, nes tėvų pareigos neleido viešai peržengti bažnyčios slenksčio.

Iš 7 gimusių 5 teko laidoti ir jie turėjo tai ištverti… Ar dabar išstovėtume baltus 5 savo vaikų karstelius? Ar pavyktų išmaitinti bade, išauklėti dorus, sąžiningus vaikus? Ar jūs leistumėte vaikui basomis eiti 5 km į bažnyčią, vienintelius batus nešantis ant peties ir tik prie bažnyčios juos apsiauti? Dabar gi, jeigu troleibusas ar autobusas nepriveža iki vietos, blogas oras – priežastis iš viso neiti į Mišias, ar ne?

Kaimeliuose, miesteliuose trankiai atšventus šventes, po vakaronių, gegužinių, šokių sekmadieniais senoji karta sugebėdavo susirinkti bažnyčioje ir po to vėl 6 dienas sunkiai dirbti. Ne iš namų, ne kompiuteriu, bet labai sunkiai fiziškai dirbti žemdirbio darbą, kuris daugeliui buvo pragyvenimo šaltinis.

Kokias savirealizacijos galimybes jie turėjo? Bet gi buvo ir šypsenų, nuotaikos, ir kultūros, maldos, gyvenimo žmonės. Būdami jauni mūsų dabartiniai seneliai turėjo svajonių, bet ir realybę, kuri formavo juos kaip žmones. Kažkur reikėjo būti labai stipriems, kažkur – labai kategoriškiems, gudriems, išradingiems. Visa tai sėdo jų sąmonėje, mąstyme, pamaldumuose, tradicijose, papročiuose. Ir kai matau vakar buvusius jaunus, o šiandien – žilagalvius, juose išryškėja kas? Ogi poreikis visą per gyvenimą sukauptą patirtį perduoti kitiems kaip pozityvą, nors kai kur jie ir kategoriški ar galbūt šiek tiek kieti. Kartais gal neišmokę eiti į kompromisą, nes neturėjo tam prabangos.

Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai, su visai kitomis problemomis, reikalais, susvetimėjimu, individualizmu. Galbūt būsime ypatingai laisvi ir į savo teises orientuoti seneliai. Galbūt mūsų kartai bus lengviau išeiti gyventi į senelių namus atskirai nuo vaikų. Tačiau neabejoju, kad su visais savos kartos pliusais ir minusais mes tikrai būsime didelis galvos skausmas savo vaikams, kurie turės mus karšinti ir prižiūrėti.

Iš atsakomybės muštro – skanauti gyvenimo vaisių

– Jūsų žodžiai – paguoda, kuriems dabar sunku su seneliais dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Kita vertus, viena didžiausių senelių naštų – baimė atgulti ant patalo, nenoras gyventi, kad nebūtų našta kitiems. Kas, jūsų akimis, seneliams sunkiausia?

– Manau, sunkiausia labai didelis ir gilus atsakomybės jausmas, su kuriuo vyresnio amžiaus žmonės ateina į savo senatvę. Reikėdavo viską sužiūrėti, sustyguoti, sukontroliuoti, nes buvo tokie laikai. Tai tampa iššūkiu ne tik pačiam senam žmogui, bet ir aplinkiniams. Atsakomybės negali paneigti, jos nereikia išsižadėti, tačiau, pripažįstant šią savybę, pakaktų jos nebeaktyvuoti.

Sudėtingas senėjimo menas – iš atsakomybės muštro pereiti į gyvenimo vaisių skanavimą. Truputuką paleisti, suprantant, kad kitai kartai – savi iššūkiai, problemos, išbandymai ir džiaugsmai. Tai supratimas, kad esu reikalingas ne tik tvarkyti kitų gyvenimus. Pats turiu pereiti į kitą savo gyvenimo etapą – palydėjimą. Ir čia Dievo Motina – nuostabus pavyzdys. Kai reikia ji – džiaugsmo Motina, kai reikia tampa sopulingąją, bet ir vilties, Bažnyčios, Sekminių, apaštalavimo Motina… Vis dėlto, ji neperėmė savo Sūnaus misijos, nėjo vietoje Kristaus ant kryžiaus.

– Neuždraudė jam daryti to, ką darė?

– Kaip ir nepuolė visiems kitiems aiškinti: jūs klystate, o mano vaikas teisus. Nei Šventasis Raštas, nei apokrifinės Evangelijos, nei Bažnyčios tradicija, atrodo, nemini, kad Marija kažkam draskė akis, kūrė moterų frakciją už savo vaiko gyvenimo sėkmę. Ji gebėjo būti lydinti, esanti. Dalyvavo vaiko gyvenime, džiaugėsi juo, o prireikus – atkreipė dėmesį: „žiūrėk, vaikeli, yra reikalas“. Nesakė: „Kristau, tu dabar keisk vandenį vynu“, bet tarė tarnams: „Klausykite, ką jis jums lieps“.

– Nuėjo į antrą planą?

Ne. Ji tiesiog puikiai įvykdė pirminį planą. Buvo ir visuomet išliko Motina, kartu su Juozapu rūpindamasi sūnumi. Tremtis, bėgimas, sūnaus ieškojimas, auklėjimas, o vėliau – savo motinystės išgyvenimas visiškai kitaip. Ji nenustojo būti Motina nei pirmame, nei antrame, nei trečiame plane, nei šešėlyje. Visuose Jėzaus gyvenimo etapuose ji išliko sąmoninga, dėmesinga, atliepianti mama – tikros, autentiškos vaiko laisvės šaltinis ir versmė. Nes tikroji tėvų užduotis – ne nugyventi gyvenimą už vaikus, bet išmokyti juos gyventi dorai, sąžiningai, kai tėvų nebebus.

– Kai kada tai pavyksta, o kai kada – ne, nes tėvai netobuli. Ateina laikas, kai pamato, kad vaikų šeimoje konfliktai. Anūkus irgi norisi „pareguliuoti“. Jei ką pasakai, vaikai supyksta baisiausiai. Pakartojus, nes gal ne taip suprato, kyla dar didesnė audra – kartais ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir jų sutuoktinių, gal net anūkų. Seneliai labai kenčia, matydami, kad vaikai „ne taip“ gyvena…

– Kiekvienas senelis – su savo charakteriu, temperamentu, vertybiniu stuburu. Autentiškai išgyventi savo senatvę – didžiulė užduotis. Reikia nuolatinio dėmesingumo, sąmoningumo, kitaip sakant – brandos. Kartais mūsų vyresnieji nukerta: „aš vyresnis ir privalai manęs klausyti, bus kaip aš pasakiau“. Tačiau taip nevyksta.

Dialogas, gebėjimas išklausyti, pagarba yra sugyvenimo pagrindas. O sprendimus kiekvienas priima tokius, kokius mato, kad jam reikia šiandien priimti. Jeigu tai – geriausi įmanomi sprendimai, nereikia bijoti, kad būsiu nesuprastas, kažkas supyks, įsižeis ar liūdės.

Šeimos santykiai – ne paslaugos, bet pasirinkimai, kylantys iš pagarbos. Vaikai iš savo tėvų išmoksta, kaip reikia ir nereikia elgtis. Nebūti užsispyrusiems ar kategoriškiems, kaip kartais būna mūsų seneliai, kurie žiūri vien tik tradicijos, bet kartais pameta jos turinį, esmę. Arba užrakina tam tikras tradicijas, taip atimdami gyvybę ir galimybę vystytis. Tačiau būdami jauni juk patys tam tikrus dalykus keitė, suaktualino, paversdami savo laikmečio kalba ir dėl to turėję savų konfliktų.

–  Sakote, seneliai keitė nusistovėjusias tradicijas?

– Aišku, kad keitė. Kiekviena karta, perimdama estafetę, kažką įneša naujo. Ir kiekvienam seneliui tenka ta didžioji užduotis: aš liudiju, aš pasakau, bet neturiu teisės spekuliuoti savo senatve, savo sukaupta patirtimi. Negaliu statyti visų ant blakstienų. Ne tik todėl, kad neveiks. Drįsčiau sakyti, kad spekuliuoti savo senatve, savo patirtimi – nekrikščioniška. Ar aš būčiau kunigas su savo pamaldumu, ar mano tėvai su savo gyvenimo patirtimi, ar seneliai, perėję Sibirus, karus, badus. Turime tą pagundą savo patirtį pateikti kaip konstantą, neva dabar visi tai turi gerbti ir paklusti. Nesuveiks.

Drįsčiau sakyti, kad spekuliuoti savo senatve, savo patirtimi – nekrikščioniška. Ar aš būčiau kunigas su savo pamaldumu, ar mano tėvai su savo gyvenimo patirtimi, ar seneliai, perėję Sibirus, karus, badus. Turime tą pagundą savo patirtį pateikti kaip konstantą, neva dabar visi tai turi gerbti ir paklusti. Nesuveiks.

Priimti savo senatvę reikia ne tik pastangų, bet ir pagalbos iš šalies, kurios dabar tikrai yra. Pavyzdžiui, trečiojo amžiaus universitetai, akcentuojantys nuolatinę savišvietą, judėjimą, augimą, raginantys nesustingti, nesustoti, neatsisakyti savo gyvenimo, atradimų. Laisvintis iš nuostatos „aš senas ir geriau žinau“ padeda ir parapijinės bendruomenės veiklos, sakramentinis, bažnytinis gyvenimas. Modernumo iššūkiuose, suklupimuose ir nuodėmėse religinė aplinka padeda seneliams tapti kaip Marija – bendrakeleiviais. Kai reikia, seneliai paguodžia; kai reikia, galbūt ir sudrausmina; kai reikia – užtaria ir meldžiasi.

– Tačiau daug senelių užsidaro, išgyvena vienatvę.

– O ji savyje talpina psichologines, psichines problemas, depresijas ir iš to kylantį pyktį, kategoriškumą. Bandome kažkaip pagyvenusius žmonės iš to vaduoti, kartais tik iš savo pusės. Nebūtinai sėkmingai, nors ne visada ir reikia. Pvz., yra intravertų, kurie gyvena vieni, bet nekelia problemų ir patys puikiai jaučiasi. Jų veidai švyti, namai sutvarkyti, jeigu nori, jie vyksta į renginius, viskuo džiaugiasi, tikrai visavertiškai gyvena ir jiems nereikia, kad juos lankytų, – nei jiems liūdna, nei vieniša. Kai būsime seni ir tarp mūsų bus tokių, kuriems patiks vieniems, sakysime: „Ko jūs čia visi dabar pergyvenate, – man viskas gerai.“

Tačiau yra vyresnių žmonių, kurie, išdrįsiu pasakyti, šokdina aplinkinius, visus statydami ant ausų: „Bus taip, kaip pasakiau. Neparduosiu savo didelio, prašmatnaus buto ir nesikelsiu gyventi į butuką pirmame aukšte, nes ne tam visą gyvenimą dirbau ir vargau. Tai jūs dabar visi nešiokite man maistą į 5 aukštą ir sumažinkite mokesčius už 3 kambarių butą. Valstybe, duok kompensaciją, savanoriai lankykite, linksminkite, skambinkite, neškite, ko užsimanau, nes aš to vertas, nusipelniau gyventi gerai bent jau senatvėje.“ Tokių savotiškai išnaudojančių, besimėgaujančių savo statusu ir gudriai susitvarkančių kasdienybę irgi yra. Galime jiems pataikauti dėl to, kad jie seni, ir valstybė už didžiulį butą privalo jiems kompensaciją mokėti. Tačiau jeigu jie nusipirktų kuklesnį butą pirmame aukšte, nebereikėtų lipti laiptais, o į jų butą galėtų ateiti gyventi jauna šeima su mažais vaikais, jei įpirktų ar pajėgtų susimokėti už nuomą. Tokiu būdu seneliai irgi galėtų pasitarnauti ateities kartai.

Trečiajai grupei senelių, labai apibendrintai kalbant, priskirčiau žmones, kuriems problemų buvo ir anksčiau, ir kurie be pagalbos negalėjo jų spręsti: jie vieniši, turi depresiją ar emocinį, psichologinį, dvasinį jautrumą. Tai – visų mūsų civilinės, religinės, parapijinės tarnystės veiklos laukas, kurį turime atpažinti. Tuos žmones drąsinti, kviesti, pabūti su jais. Čia yra jaunosios kartos, visų parapijos veiklų erdvė. Mes turime atpažinti šių žmonių poreikius, suprasti, atsiliepti… Tai galbūt ir auklėjimo, ir spąstų atpažinimo, ir ribų gerbimo, dialogo, švelnumo auginimo erdvė. Popiežius Pranciškus sako, kad seneliams reikia labai švelnaus ir kūrybiško, neįžeidžiančio santykio.

Senatvė kaip malonė ir dovana

– Jauno žmogaus pašaukimas aiškus: užaugti, atrasti savo pašaukimą, įsitvirtinti darbe, galbūt kurti šeimą, auginti vaikus. Tačiau koks yra senelių pašaukimas? Tikslas – mirti?

– Tai yra didelė užduotis – laiminga mirtis. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek senelių ir prosenelių yra tai įsivardiję. Net ir liaudies pamaldume akcentuojama – gražiai numirti. Tai reiškia taip nugyventi savo gyvenimą – ir pašaukimą atliepti, ir didžiuosius darbus nuveikti, ir pasimėgauti jų vaisiais. Su tikėjimu džiaugtis artėjančia riba, kurią peržengus aš neišnyksiu: ne į dausas nukeliausiu, ne kažkur kitur, bet – į gyvenimą be pabaigos. Įžengsiu ten, kur laidotuvių dieną Bažnyčia maldoje linki laidojamam žmogui – į Viešpaties džiaugsmą.

Gražiai numirti reiškia užsitarnauti Viešpaties džiaugsmą gyvenime be pabaigos. Tai esminis Bažnyčios linkėjimas. O pasiekti senatvę – tai kilniai gyventi, kaip sakoma Šventame Rašte. Senatvė yra palaiminimas. Sąmoningai vengiu žodžio „liga“, nes nenoriu kad senas žmogus automatiškai būtų siejamas su negalia.

Gražiai numirti reiškia užsitarnauti Viešpaties džiaugsmą gyvenime be pabaigos. Tai esminis Bažnyčios linkėjimas.

Senatvė nėra liga. Sutikdami sunkiai sergančius vaikus, jaunus žmones matome, kad liga amžiaus nesirenka. Taigi, senatvė nėra liga, nėra prakeikimas. Senatvė nėra nelaimė, nėra nurašymas. Palaiminta senatvė – matant, ką perduodi ateičiai, kas tavo gyvenimu pasinaudos ateityje. Ne tavo daiktais, palikimu, bet tavo žmogiškumu, visu tavimi. Taigi, senatvė yra didelė dovana ir malonė. Nors mums, moderniems žmonėms, atrodo našta: neprigirdi, neprimato, sunkiai paeina. Tačiau dažnai tai ne senų žmonių, o mūsų problema, nes mes į juos taip žiūrime. O pabandykite užkalbinti kokį nors senelį!

Klausytis – tai parodyti pagarbą, nors gal senelis ir močiutė pasakoja „tą patį per tą patį“. Tačiau ir mes norėsime būti išgirsti, išklausyti, aplankyti, suprasti. Galbūt norėsime, kad į mūsų nuomonę būtų atsižvelgta, o gyvenimo patirtimi pasinaudota. Netikiu, kad ateities šeimos ir kartos taip moderniškai susitvarkys, kad seneliai keliaus į senelių namus, vaikai bus sau, anūkai – sau, ir liksime be jokių mus vienijančių syvų.

Seneliai jaučiasi nereikalingi ne dėl to, kad yra seni, o dėl to, kad mes jų nebematome. Atsisakome įsileisti juos į savo gyvenimą. Vienas iš pavyzdžių – kad šiandien pereiti per perėją skirta tik jauniems, sveikiems žmonėms. Aš pats turėjau rūpestėlių su kojomis ir supratau, ką reiškia per aukštas šaligatvio bortas, neįlipti į troleibusą, neišlipti iš automobilio, ką reiškia, kai neveikia eskalatorius, o tu negali paeiti. Būdamas jaunas aš patiriu, kad šiandien susidūręs su sveikatos problema aš jau esu eliminuotas iš žaidimo. Aš jau nebeatitinku kažkokio reikalavimo. Tačiau kol kelsime reikalavimus, o ne atsiliepsime į visus žmones – nebus darnos, tik spaudimas atitikti standartus ir prievolė į juos tilpti. Miglota tokia ateitis.

The post Šiandieniniai mes – rytojaus seneliai, primena kunigas R. Doveika appeared first on LAIKMETIS.

– Jūs dirbate su jaunais žmonėmis. Koks Jums atrodo šiuolaikinis jaunas žmogus?

– Vaikai dabar greitai užauga. Iš vienos pusės, tai labai žavu. Iš kitos, jie vis tiek dar ilgai reikalauja globos. Jie dar nemoka spręsti problemų. Dažnai susiduriu su situacijomis, kai matyti, kad esama problemų šeimose. Tu sakai jiems, pasikalbėk su mama ir tėčiu, o jie sako ne, negalime. Daug jaunimo jaučiasi vieniši, tarsi ir turi draugų, bet lyg nėra su kuo giliau, jautriau pabendrauti.

– Ar Telšių jaunimas skiriasi nuo savo bendraamžių Jūsų gimtojoje šalyje?

– Taip, žinoma, taip. Tas argentiniečių spontaniškumas. Tenai iš karto su tavim pradeda bendrauti atvira širdimi. Čia reikia labai daug laiko. Ir čia jauni žmonės labai greit suauga, labai greitai. Argentinoje vaikinas gali būti kokių 25 metų, o tu su juo kalbėsi kaip su kokiu 16-mečiu lietuviu. Aš nežinau, kas geriau. Bet su labai jaunais žmonėmis čia tu gali kalbėtis rimtai, sudėtingomis temomis. O ten reikia ilgai laukti, kol užaugs, kol pribręs. Bet Argentinoje jauni žmonės neturi problemų kalbėti apie savo jausmus, paliesti jautresnes, intymesnes temas. Lietuviams tai daug sunkiau. Yra ir daugiau skirtumų. Ten nesvarbu, kas tu. Gali būti vienuolis, astronautas, prezidentas, su tavimi kalba vienodai. Lietuvoje tai, kaip su tavim kalbės, bent iš pradžių, labai priklauso nuo to, kas tu esi. Be abejo, yra ir bendrų dalykų. Ir čia, ir ten jaunimui norisi bendrauti, šnekėtis, juoktis. Su mergaitėmis, net ir 10-ies metų, čia tu gali kalbėtis rimtai. Gerąja prasme – rimtai. Bet apskritai Argentinoje visi esam draugai, ten linksmiau. Artumas nepriklauso nuo tikėjimo, nuo profesijos. Lietuvoje tie dalykai truputį kitokie.

– Jūs vykstate į kalėjimus, bendraujate su kaliniais. Kas sunkiausia, susiduriant su tokiais žmonėmis?

– Kaip tik rytoj važiuoju į Panevėžį, į moterų kalėjimą, kitą savaitę – į Pravieniškes. Žinoma, su įkalintais žmonėmis bendraujama kitaip. Pirmiausia veikia aplinka. Kalėjimas žmogui nėra namai. Be to, iš karto matosi tie, kurie nieko neturi. Sakydamas neturi, turiu galvoje ne materialius dalykus. Tie, kurie neturi tikslo dėl ko ir pas ką išeiti. Tai iš karto matyti. Vyrai kaliniai kartais atrodo kaip mūsų vaikai Argentinoje. O kalinčios moterys, tą seniai pastebėjau, linkusios į depresiją daug labiau negu vyrai. Pamato tave, šypsosi, o po 5 minučių matai, kad yra visai kitaip nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Bet kalėjime nepatyriau uždarumo. Mano tikslas – susitikti su žmonėmis. Kai kalbamės, man nesvarbu, ką kas daro, yra daręs, kodėl jis ten. Ir ne aš sprendžiu, apie ką šnekučiuosimės. Kalbam tai, ką patys įkalinti žmonės nori.

–Truputį atitrūkime nuo Jūsų darbų. Kaip atsidūrėte Telšiuose?

– Iki tol daug dirbau Argentinoje: ir kalėjimuose, ir su priklausomybių turinčiais vaikais. Taip sutapo, kad vienuolių saleziečių ordino vadovas, jis ispanas, buvo Argentinoje, atsidūrė šalia manęs ir sako, tu turi daug patirties, tave reiktų išsiųsti į Europą. Tiesiog į Europą, nesakė kur konkrečiai. Iš pradžių nenorėjau. Pasitarėm su šeima. Mes esam 6 broliai ir dar tėtis su motina. Nutariau, kad gal geriau vis dėlto vykti. Tada buvo pasiruošimo laikotarpis. Kad adaptuočiausi misijai, vykau į Paragvajų, po to – į Braziliją. Į Amazoniją, Mato Groso valstiją. Juokinga, kai dabar pagalvoji. Aš ten pas Amazonės indėnus keliavau, kad pasiruoščiau atvykti į Lietuvą.

– Priklausote vienuolių saleziečių ordinui. Gal galite plačiau papasakoti, kas tie saleziečiai?

– Ordino įkūrėjas italas, Katalikų bažnyčios šventuoju tapęs Jonas Boskas. Jis turėjo, mano galva, labai protingą ir logišką idėją. Jeigu norim, kad mūsų Bažnyčia išliktų, pirmiausia reikia eiti pas jaunimą. Dirbti su jaunais žmonėmis, juos girdėti, rūpintis, juos suprasti, būti kartu. Tokia ordino misija. Esu salezietis. Telšiuose mes esame trys. Aš ir du italai. O iš viso Lietuvoje yra dvi saleziečių misijos. Vilniuje ir čia, Telšiuose. Pasaulyje mūsų yra tik 15 tūkst. Ir tik vienas vadovas.

– Kokį įspūdį jums palieka Telšiai, Lietuva?

– Leiskite, aš papasakosiu, ką girdėjau prieš atvykimą ir ką patyriau po jo. Apie Lietuvą girdėjau, kad čia šalta, kad visi blondinai, aukšti ir sunku gyventi, visi uždari. Ką galiu pasakyti, kai jau praleidau Lietuvoje keletą metų? Kad viskas tiesa, išskyrus uždarumą. Taip, reikia laiko, bet nesu patyręs tikrojo uždarumo. Žmonės labai draugiški, smalsūs, bet neįkyrūs. Viskas, kas čia šitam kambaryje matyti, baldai, daiktai,– viską padovanojo žmonės. Lietuva labai tvarkinga šalis, viskas visur gražu. Eini per Telšius, visur viskas prižiūrėta, nuvažiuoji į Lieplaukę ar dar kokį kitą kaimą – irgi gėlės žydi, pievutės, viskas švaru, tvarkinga. Per trejus buvimo Lietuvoje metus suskaičiavau, kad tik tris kartus girdėjau automobilio garso signalą. Per trejus metus. Argentinoje tu jį girdi tris kartus per sekundę. Turėjau progą gyvai susitikti su senute, kurį pasakojo savo patirtis apie sovietmetį. Aš skaičiau, mokiausi apie tai, bet man buvo ir yra šokas, kaip jūs sugebate nejausti savyje pykčio po to, ką išgyvenote. Jūs turite teisę jausti pyktį. Ir tas uždarumas, apie kurį tiek pripasakojo… Nežinau, kur jis yra. Aš jo nepatyriau. Taip, žmonės Lietuvoje kitokie nei Argentinoje, ištartas žodis čia turi didesnį svorį, didesnę reikšmę. Kad tave priimtų, reikia daugiau laiko. Bet priima. Visi priima. Nepatyriau kol kas tikro uždarumo.

– Iš Jūsų tėvynės kilęs popiežius Pranciškus Lietuvoje netgi tikinčiųjų dažnai kritikuojamas dėl kai kurių savo pasisakymų rusų agresijos Ukrainoje tema. Jam priekaištaujama, kad popiežius nepakankamai supranta pokomunistinės Europos specifikos. Kaip manote, kiek teisingi tokie priekaištai?

– Mes gimėme be tų konfliktų, kokie buvo Europoje, be pasaulinių karų. Aš manau, kad yra dovana užaugti be karo. Ir dar manau, kad yra svarbu kalbėti su žmogumi. Svarbu kalbėti apie tave, o ne apie tai, kur tu esi gimęs. Manau, tą popiežius nori pasakyti. Bet jį vertina kaip politiką. Beje, prieš 3 metus buvau kunigų šventėje. Tai vienas kunigas lietuvis pasakė: jei pas tave ateina lietuvis, turi jį mylėti, jei pas tave ateina rusas, turi dar daugiau ji mylėti. Krikščionių meilė yra be ribų.

– Žiūrint iš Lietuvos pozicijų, neretai susidaro įspūdis, kad kai kurie kunigai Lotynų Amerikos šalyse yra tarsi kairiųjų pažiūrų. Rytinėje Europos žemyno dalyje atrodo, kad dėl komunistų persekiojimų Bažnyčia laikosi konservatyvesnių nuostatų. Ką manote apie tai?

– Europoj taip susidėliojo, kad Bažnyčia eina į vieną pusę, valstybė – į kitą. Aš galvoju, gal ir gerai taip. O Lotynų Amerika yra didžiulė, skirtinga ir aš galiu kalbėti tik apie Argentiną. Mūsų istorija labai susijusi su Bažnyčia. Bet mūsų Bažnyčia nėra konservatyvi, nors buvo tarpsnis, kai bandyta eiti tuo keliu. Pas mus tikėjimas kiek kitoks. Argentinoje Bažnyčia nėra tik pastatas. Ir kartais man atrodo, jog tai yra ypač toli nuo Lietuvos. Mes nekritikuojam tradicijos, bet svarbiau žmonės. Kas iš to, jeigu pamirštame žmones ir tematom tradiciją. Jei ėjimas į žmonės yra kairumas, tada tebūnie, mes kairieji. Argentinoje kunigui neužtenka tik būti bažnyčioje. Reikia dirbti, reikia eiti pas žmones. Bažnyčia yra prieš ideologiją, bet negali būti prieš žmones. Jei esi, kad ir transgender, vis tiek esi žmogus. Mano funkcija klausyti, klausyti, klausyti ir, jei galiu, padėti. Kad jie jaustų, jog nėra kalti. Todėl manau taip. Apskritai Katalikų bažnyčia visur ta pati. Bet kartu ir skirtinga.

– Jūs lietuvius mokote ispanų kalbos. Ar didelis susidomėjimas?

– Oi, čia taip kiek neplanuotai išėjo. Vincento Borisevičiaus gimnazijoje dirbau su būreliais. Iš pradžių buvo tik muzika, muzika, muzika. Po to patys mokiniai ėmė domėtis ispanų kalba. Visa tai pasirodė aktualu, todėl įsigijau licenciją, moku mokesčius Mokesčių inspekcijai. Bet mokymas kalbėti ispaniškai nėra mano pagrindinis darbas – tai antraeiliai dalykai. Nors mokau, dabar turiu apie 30 mokinių. Iš Telšių, Vilniaus, iš Klaipėdos. Viskas vyksta nuotoliniu būdu. Dar kokių 15-os teko atsisakyti, nes tiesiog neužtenka tam laiko.

– O kaip Jums pačiam atrodo lietuvių kalba, žemaičių tarmė?

– Lietuvių kalba labai sunki ir, manau, todėl jūs esat labai protingi, labai imlūs ir gabūs kitoms kalboms. Man sunku buvo mokytis. O kai atvažiavau iš Vilniaus ir išgirdau žemaitiškai kalbančius žmones, buvo siaubas, nežinojau nė ką daryti. Bet tai yra labai įdomu. Galimybė patirti, atrasti kažką naujo. Pajusti, kaip labai iš lėto, bet imi suprasti kitą šalį. Argentinoje aš esu kilęs iš nedidelio miesto nelabai toli Akonkagvos (aukščiausia Pietų Amerikos viršūnė, iškilusi daugiau kaip 4 km. virš jūros lygio. Red pastaba.). Telšiuose apsigyvenau Kalno gatvėje. Iš pradžių svarsčiau, koks čia kalnas, kad toks pavadinimas. Kai išsiverčiau, buvo labai juokinga. Kalnas. Mano tėvų namai už 300 km nuo Akonkagvos ir viršukalnė matyti. O čia Kalno gatvė. Miestas ant septynių kalnų. Bet tu supranti, kad čia kita šalis, kad tikrų kalnų čia tiesiog nėra. Ir mokaisi suprasti tą šalį, jos žmones. Aš turiu draugą, kuris dabar dirba Pietų Sudane ir kuris prieš man išvykstant į misijas jau turėjo daugiau patirties. Ir jis man yra pasakęs, kad didžiausias dalykas, kurį bet kur nuvažiavęs tu gali duoti vietos žmonėms, išmokti jų kalbą.

– Dažnai pasakoma, kad šiuolaikinis žmogus išgyvena dvasinę krizę, tuštumą arba yra pernelyg išlepęs nuo gero gyvenimo, lyginant su ankstesniais laikais ar skurdesnėmis šalimis. Ką manote apie tai?

– Žmogui, kuris visa ko turi, nereikia pasitikėti Dievu. Faktas. Lietuvoje, tiesa, tradicija dar tebėra stipri. Dar einama į bažnyčią per vestuves ar per laidotuves, dar porąkart per metus. Kai kuriose Europos šalyse ir tai nyksta, kiek esu pastebėjęs. Argentinoje truputį kitoks tikėjimas ir kitoks pačių kunigų santykis. Kunigai turi dirbti. Vienas dalykas yra būti bažnyčioje, kitas dalykas – dirbti. Aš labai daug kartais galvoju, kodėl Bažnyčia žmonėms darosi neįdomi. Nežinau, norėčiau žinoti atsakymą. Gal per daug pamirštame būti su žmonėmis. Juk logiška, kad mūsų misija yra eiti pas žmones. Žmonės, kurie sunkiau gyvena, kuriuos mačiau Amazonijoje, man dažnai atrodo, kad jie daug geriau supranta, kas yra Dievas nei tie, kurie turi viską. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad turtingi žmonės negali tikėti, negali suprasti. Bet va, pavyzdžiui, Lietuvoje žiauriai daug žmonių, kurie turi problemų dėl depresijos. Žiauriai daug. Skurdesnėse šalyse taip nėra.

– Ačiū už pokalbį.

The post Telšiuose tarnaujantis vienuolis salezietis Alexis pasidalino apie pastebėtus lietuvių ir argentiniečių skirtumus appeared first on LAIKMETIS.

Šiandien ji – Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni. Be to, niekada nežinai, kada sulauksi skambučio, kad reikia priimti dar vieną vaiką – budinčio globėjo durys atviros kasdien ir bet kuriuo paros metu.

„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų. Paskui atsirado bendruomenės, susipažinau su kitais globėjais. Man pasiūlė laikinai pagloboti dar vieną vaiką, tada – kitą, kol savo problemas susitvarkys tėvai ir vaikai galės grįžti į šeimas. Taip visa tai ir prasidėjo, o vėliau tapo gyvenimo būdu“, – pasakojo R. Stasiškė.  

– Rasa, kiek vaikų šiuo metu gyvena jūsų namuose?

– Turiu tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Kiek seniau buvo dar dvi mergaitės, tad iš viso aštuoni. Tačiau jos jau grįžo pas tėtį.

– Kokio jie amžiaus?

– Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Juos globoju nuolat, ne laikinai. Pirmasis mūsų namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmiau iš vaikų globos namų. Jį, dar kūdikį, mama buvo palikusi ligoninėje. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapau nuolatine globėja. Trečiojo berniuko mama mirusi.

Laikinai globoju 8, 12 ir 4 metukų vaikus – du berniukai ir mergaitė.

– Trumpai paaiškinkite, kas yra budintis globėjas?

– Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kol tėvai atsitiesia, įvykdo visas sąlygas, gydosi nuo priklausomybių – tada vaikai gyvena pas budintį globėją.

Kiek esu laikinai globojusi vaikų – dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko. Dažniausiai tai būna priklausomybės – alkoholis, narkotikai.

– Kokio amžiaus vaikai patenka į globėjų šeimas?

– Labai įvairaus. Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino. Būna ir vyresnių, ir mažų vaikų – dvejų, trejų metukų.

– Kaip jaučiasi vaikai, kurie atvežami į jiems nepažįstamą, naują aplinką, pas nepažįstamą žmogų į nežinomus namus?

– Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti – pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų – jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau. Jokių kritinių atvejų nebuvo.

– Globėjas yra baigęs mokymus bei žino, kaip skirtingose situacijose elgtis?

– Taip, dalyvaujame mokymuose. Per metus vyksta 160 valandų mokymai su psichologais, psichiatrais, taip pat seminarai. Apskritai šis gyvenimo būdas yra nuolatinis mokymasis. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį. Globojau mergaitę, kuri žalojo save ir būtent mokymai padėjo suprasti, kodėl tai vyksta, kaip elgtis, kaip vaikui padėti.

– Rasa, kaip vaikai jus vadina?

– Įvairiai. Vieni – Rasa, o kiti – mama. Dar kiti ir taip, ir taip.

– O kas jūs jaučiatės – mama ar globėja?

– Norėčiau būti jų draugė. Aš ir su savo dukromis esu draugė – mes taip bendraujame. Jei rimtai – stengiuosi būti jiems mama.

– Minėjote, kad mažiausia mergaitė – kelių savaičių amžiaus. Kokia tai buvo istorija?

– Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta – važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Mat ji nebuvo pirmas vaikas.

Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus. Gerai ir tai, kad yra gyvybės langeliai.

– Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas – dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. Tačiau kiekvienam globėjui reikia ir poilsio.

– Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus – dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Kai daug vaikų – yra reikalų, nes jie suserga, reikia vežti pas gydytojus, važiuoti į susirinkimus mokyklose, vežioti vaikus ne tik į mokyklas, bet ir į būrelius.

Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų – buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra – reisuoju visą dieną. Skiriasi ir vaikų būrelių tvarkaraštis, tad vieną nuveži, o kitą jau netrukus reikia pasiimti.

Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą – tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu. Per Kalėdas mūsų namuose po egle netelpa visos dovanos.

– Tiesa, kad su globojamais vaikais yra didesnė atsakomybė, nei auginant savus?

– Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos – elementariausios – išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Vaikų yra labai įvairių, yra ir hiperaktyvių.

Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti. Būna visko.

– Ar vaikai jums pasakoja savo istorijas?

– Kai kurie. Vieni sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis. Aš manau, kad kiekvienas vaikas ilgisi savo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų.

– Jautru jų istorijų klausytis?

– Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu. Jie taip gyveno.

– Kiek globėjas prisiriša prie savo globojamų vaikų?

– Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją – visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Tačiau kai daug metų globoji vaikus – išmoksti susitvarkyti su emocijomis, taip smarkiai neprisirišti.

Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas – atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys. Skaudu, prisiriši.

– Ar vaikų tėvai su jais palaiko ryšį?

– Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais – mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti,  kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti. Bet kai jie globoje – niekuo rūpintis nereikia.

Kartais viešoje erdvėje stebiu situacijas, skaitau komentarus. Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų. Vaikai ne šiaip sau iš šeimų paimami, ne dėl to, kad specialistai neturi ką veikti.

Lietuvoje būta įvairių atvejų, tragedijų, kai tėvai savo vaikus nužudo, sunkiai sužaloja. Tada visuomenė irgi piktinasi: o kur buvo tarnybos? Manau, kad geriau apsidrausti ir vaiką iš šeimos, esant abejonėms dėl to, ar jam nekyla pavojus, laikinai paimti – kad vėliau neturėtume skaudžių pasekmių.

The post Visada kirbėjo mintis, kad iš globos namų turiu pasiimti bent vieną vaiką, - savo istorija dalinasi Rasa appeared first on LAIKMETIS.

Kaip vertinate Europos Komisijos, kuriai pastaruosius penkerius metus vadovavo Ursula von der Leyen, pasiekimus?

Neigiamai, keliais aspektais. Visų pirma, ES nepavyko įgyvendinti pagrindinių politikos sričių - nuo imigracijos iki užsienio politikos. Antra, per pastaruosius penkerius metus matėme, kaip vis sparčiau buvo siekiama politinio korektiškumo - nuo lyčių ideologijos iki žodžio laisvės slopinimo - kuris kartu su dirigistiniu požiūriu visose srityse, ypač aplinkosaugos klausimais, paskatino sukurti supervalstybę, kuri nori nurodinėti piliečiams, kaip gyventi, ką valgyti, kokį automobilį pirkti, kaip kalbėti.

Esant tokiai padėčiai, raginimas "daugiau Europos" arba "Jungtinių Europos Valstijų" reiškia tikdar labiau pabloginti padėtį. Todėl turime iš naujo apsvarstyti dabartinį Europos modelį ir kurti tautų Europą, priimdami Paryžiaus pareiškime "Europa, kuria galime tikėti" išdėstytas vertybes.

Kas šiandien kelia didžiausią grėsmę ES? Žalioji darbotvarkė, nelegali imigracija, federalistų planai atimti iš ES valstybių narių suverenitetą?

Visi šie klausimai kelia pavojų Europai. Kiekvienas iš jų atskirai yra savotiškas pavojus, tačiau būtent žaliosios darbotvarkės, nelegalios imigracijos, genderizmo ir kėsinimosi į mūsų nacionalinį suverenitetą derinys lemia, kad Europos Sąjunga vis labiau atitrūksta nuo savo piliečių poreikių ir yra vis labiau susieta su Briuselio valdžios reikalavimais.

Tačiau norint suprasti Europą krečiančių politinių, ekonominių, migracijos ir socialinių krizių priežastis, būtina imtis veiksmų ne tik dėl pasekmių, bet ir dėl priežasčių. Pagrindinė priežastis - vertybių ir kultūros krizė, apėmusi visus Vakarus ir ypač Europą. Krizė, kurią Benediktas XVI smerkia savo knygoje "Tikroji Europa", kurioje pirštu rodo į didėjančią sekuliarizaciją. Žymiausias XX a. katalikų filosofas Augusto Del Noce pasmerkė 1968 m. seksualinės revoliucijos pasekmes mūsų visuomenei, kurios kvestionuoja šeimos instituciją.

Kaip Giorgia Meloni, Viktoro Orbano ir Mateuszo Morawieckio konservatyviosios vyriausybės paveikė Europos politiką?

Morawieckio pralaimėjimas Lenkijoje, taip pat nesugebėjimas Ispanijoje suformuoti VOX ir Liaudies partijos vyriausybės buvo smūgis idėjai sukurti konservatyvią Europą. Tačiau Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties. Nors Šiaurės Europos šalyse stebime vis akivaizdesnę sekuliarizaciją ir daugiakultūriškumą, o Prancūzijoje abortai įtraukti į Konstituciją ir Ispanijoje įtvirtinamos vis radikalesnės priemonės, tuo pat metu Italija ir Vengrija priešinasi šioms "vertybėms", kurios, deja, vis labiau plinta Vakaruose.

Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties

Taip pat pamatysime, kas nutiks lapkričio mėn. per rinkimus Jungtinėse Valstijose, kurių rezultatai turės įtakos ir Europos politikai.

Kaip D. Trumpo prezidentavimas pakeistų JAV ir Europos santykius?

Donaldo Trumpo užsienio politika jo prezidentavimo laikotarpiu buvo labai sėkminga. Jis suprato Kinijos keliamą pavojų, įgyvendindamas jos sulaikymo priemones. Artimuosiuose Rytuose Abraomo susitarimais jis skatino Izraelio ir arabų pasaulio suartėjimą.

Jis paskelbė husių judėjimą teroristine organizacija, jo prezidentavimo laikotarpiu nebuvo jokių karų. Nežinau, ar, jei jis būtų buvęs prezidentas, nebūtų kilęs karas Ukrainoje, bet Rusija ir Kinija tikrai būtų labiau bijojusios Jungtinių Valstijų.

Ar ES yra pakankamai stipri, kad apsisaugotų nuo geopolitinių konfliktų, karo Ukrainoje, karo Artimuosiuose Rytuose karinių ir ekonominių padarinių?

Daug diskutuojama apie galimybę sukurti bendrą Europos kariuomenę kaip gynybos priemonę ir suteikti ES daugiau svorio tarptautiniuose scenarijuose, ypač karo atveju, tačiau ką daryti su Europos kariuomene, jei neturime bendros užsienio politikos? Kaip naudosime šią kariuomenę, jei Prancūzijos, Vokietijos, Italijos - jau nekalbant apie visų kitų Europos tautų interesus - interesai nesutampa? Tiesa ta, kad šiandien ES nėra svarbi diplomatinė veikėja, ir visais svarbiausiais atvejais, kai ji buvo raginama išsakyti savo nuomonę, ji to nepadarė.

Kas lemia konservatyvių ir dešiniųjų partijų augimą Europoje?

Vakaruose praradome sveiko proto sąvoką. Politinio korektiškumo, "cancel culture" ir "wokeizmo" sąveika rodo, kad ribojama žodžio laisvė ir kartu bandoma ne tik pakeisti mūsų istoriją, bet ir ištrinti praeitį.

Taigi, mūsų nacionalinė ir europinė tapatybė, kurią nori ginti konservatyviosios partijos, kelia abejonių. Tai nereiškia priešiškumo naujovėms, bet reiškia, kad reikia žvelgti į ateitį ir kartu išsaugoti tradicijas ir papročius, kuriems gresia išnykimas.

Ar po Europos Parlamento rinkimų konservatyviosios jėgos turi galimybę susivienyti, glaudžiau bendradarbiauti?

Yra du lygmenys: vienas - kultūrinis, kitas - politinis. Kultūriniu požiūriu pastaraisiais metais daug nuveikta: tokie žurnalai kaip " The European Conservative", tokios grupės kaip "Vanenburg", tokios iniciatyvos kaip Konservatizmo darbo grupė, daugybė Vengrijoje gimusių projektų padėjo sukurti Europos konservatorių tinklą. Politiniu požiūriu prioritetas yra pakeisti dabartinę daugumą Briuselyje ir neleisti socialistams ir toliau būti pagrindiniais sprendimų priėmėjais ES institucijose.

Kokios temos lems Europos Parlamento rinkimų Italijoje rezultatus?

Pagrindinės Italijos Europos Parlamento rinkimų kampanijos temos bus ekonomika, imigracija, aplinka ir užsienio politika. Tačiau Europos Parlamento rinkimai bus interpretuojami daugiausia nacionaliniame kontekste kaip balsavimas už arba prieš Meloni vyriausybę.

Deja, tai dažnai Italijoje pasitaikanti problema, kai į tarptautines situacijas žiūrima kaip į nacionaliniu mastu svarbias, neskiriant reikiamo dėmesio tarptautinėms Europos balsavimo pasekmėms. Italijoje balsuosime pagal proporcinę sistemą, taigi be koalicijų, tačiau iššūkis bus suprasti, kokie bus atskirų partijų rezultatai ir ar "Fratelli d'Italia", "Lega" ir "Forza Italia" gaus daugiau balsų nei Demokratų partija, "Penkių žvaigždučių judėjimas" ir kairieji.

Nepaisant to, kad Italijos konservatyvioji vyriausybė vykdė kampaniją už nelegalios migracijos sustabdymą, ji susiduria su vis didėjančiu į Italiją atvykstančių migrantų skaičiumi. Ką galima padaryti, kad jie būtų sustabdyti?

Vienintelis būdas sustabdyti nelegalią migraciją - sustabdyti jų išvykimą iš Šiaurės Afrikos. Sprendimas nėra migrantų perskirstymas, neteisėtus migrantus iš Italijos perkeliant į kitas Europos šalis. Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą. Prieš kurį laiką ėmiau interviu iš buvusio Australijos ministro pirmininko Tonio Abboto (Tony Abbott), sukūrusio projektą "No Way". Manau, kad Australijos modelio taikymas Viduržemio jūros regione (nors ir su tam tikrais skirtumais) yra tinkamas būdas: Šiaurės Afrikos šalyse steigti karštuosius taškus, pasitelkti karinį jūrų laivyną migrantams jūroje gelbėti ir grąžinti juos atgal į Afriką. Tai skaudžiai smogtų prekeiviams žmonėmis.

Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą

Pastaruosius kelis mėnesius Italijos ūkininkai kartu su ūkininkais iš visos Europos protestavo prieš nacionalinius ir ES reglamentus, kurie žlugdo jų pragyvenimo šaltinius. Ar ūkininkų maištas turės kokių nors pasekmių Europai dėl nacionalinių ir ES ekologinių taisyklių?

Ūkininkų protestai yra teisėti ir turi būti palaikomi. Mane pribloškė Italijoje vykusiame proteste ūkininko iškeltas ženklas: "Mes esame ne teršėjai, o maisto gamintojai". Vien tai, kad tie, kurie labai sunkiai dirbdami tiekia maistą ant mūsų stalo, turi teisintis, nes yra kaltinami teršimu, byloja, kokį lygį pasiekė ekologinis absurdas.

Vis dėlto akivaizdu, kad visa tai yra politiškai sumanyta, nes kol ūkininkai kaltinami ir puolami, skatinamas sintetinio maisto plitimas. Šiandien susidūrėme su prieštaravimu: norime smogti Europos ūkininkams, tuo pat metu importuodami vaisius ir daržoves iš Šiaurės Afrikos, nežinodami, ką valgome, nesilaikydami tų pačių maisto kontrolės standartų, ir tuo pat metu naikindami Europos žemės ūkio tiekimo grandinę.

The post Francesco Giubilei. Reikia permąstyti Europos Sąjungos modelį appeared first on LAIKMETIS.

Visuomeninis transliuotojas RTS 87 metų pontifiko paklausė apie Ukrainoje vykstančias diskusijas, ar reikia pasiduoti Rusijos invazijai, ar tai tik įteisintų jėgos galią.

„Manau, kad stipriausi yra tie, kurie mato situaciją, galvoja apie žmones ir turi drąsos iškelti baltą vėliavą bei derėtis“, – pareiškė jis vasario pradžioje duotame interviu.

Kalbėdamas apie karą apskritai, įskaitant „Hamas“ ir Izraelio karą, jis pridūrė: „Derybos niekada nereiškia pasidavimo. Tai drąsa nevesti šalies į savižudybę.“

„Tas žodis, derėtis, yra drąsus žodis. Kai matai, kad esi nugalėtas, kad reikalai nesiklosto, turėti drąsos derėtis“, – sakė jis.

Pasaulio Katalikų Bažnyčios vadovas sakė, kad žmonėms gali būti gėda, tačiau paklausė, kiek prarandama gyvybių.

„Šiandien, pavyzdžiui, vykstant karui Ukrainoje, daug kas nori būti tarpininkais. Pavyzdžiui, Turkija“, – sakė jis.

„Nesigėdykite derėtis, kol viskas dar nepablogėjo“, – pabrėžė pontifikas.

Jo taip pat buvo paklausta apie Izraelio ir „Hamas“ karą, dėl kurio, jo teigimu, yra kaltos abi pusės.

„Karą kuria du, o ne vienas. Neatsakingieji yra tie du, kurie kariauja“, – pareiškė jis transliuotojui.

The post Nesigėdykite derėtis, - ragino popiežius interviu Šveicarijos televizijai appeared first on LAIKMETIS.

Visi, kam teko laimė susitikti Snieguolę, patvirtins, kad būtent ji yra Socialinės tarnybos širdis. Tarnyba, įsikūrusi Paco g. 4, kiekvieną savaitę sutraukia daugybę žmonių, kuriems trūksta šiltų batų, palto, o kartais ir šilto žodžio. Tarnybos lankytojai ir savanoriai Snieguolę apibūdina kaip ypatingą žmogų, kurio dėka gera užsukti į Paco gatvę – čia visada sulauksi šypsenos, palaikymo, gydančio pokalbio.

Tačiau šie 30 metų darbo ne visada buvo lydimi šypsenos. Su Snieguole susitinkame Socialinėje tarnyboje, kur pas ją ateina žmonės pasikalbėti ir būti išgirsti, o gal tiesiog pažiūrėti į akis.

Kokios pagalbos reikia žmonėms, kurie pas Jus ateina? 

- Ateina žmonės, kuriems reikia apsirengti, pavalgyti, gali ir išsimaudyti. Kitiems tereikia išsikalbėti. Antradieniais ir ketvirtadieniais gali ateiti visi, kam tik reikalinga parama, mes neprašom jokių dokumentų. Jei žmogus čia ateina, vadinasi, jam reikia.

Atrodo, čia tik drabužiai, daiktai, bet kaip pagelbėja žmonėm šitie dalykai! Pirminiai poreikiai labai svarbūs. Būna, ateina žmogus ir džiaugiasi, kad vaikšto tvarkingai apsirengęs, nesiskiria nuo kitų. Mamoms ypač svarbu, kad vaikai taip gražiai aprengti, nuo galvos iki kojų, ir ne gėda, niekas iš jų nesityčioja. Skurdžiau gyvenančioms šeimoms labai norisi, kad vaikai neišsiskirtų iš kitų, kad gražiai atrodytų.

Vienas atvejis labai sugraudino. Vakar. Paskambino moteris ir sako tokiu balsu, kad iškart pajutau – ne paramą nori atiduoti, o kažkas negerai… Sako: „Man labai gėda kalbėti, sužinojau, kad galima pas jus kreiptis. Aš dirbu, vyras neįgalus, dirba, turim vaikų, bet labai sunkiai verčiamės". Labai graudu pasidarė, sakau, kaip gerai, kad paskambinot, kalbėkit drąsiai. Tokių atvejų tikrai padaugėję, žmonės iš pažįstamų sužino apie Caritą, bet jiems gėda ateiti. Aš taip džiaugiuosi, kad mus surado. Taip laukiu rytoj tos moters ir kuo galėsim, tikrai padėsim.

Yra ir sėkmės atvejų, dėl kurių labai džiugu. Kartais ateina buvę lankytojai, daugiausia moterys, ir pasakoja, kad dabar jau patys gali Caritui padėti, dėkoja, kad atsistojo ant kojų, turi darbą. Kartais ateina ir vyrai, buvę alkoholikai, atveža rūbų, džiaugiasi, kad Caritas tikrai padėjo. Manau, kad yra ir daugiau žmonių, kurie išsikapstė ir jiems nebereikia mūsų pagalbos.

Jūsų darbas tikrai nėra paprastas. Kas Jus motyvuoja ir veda į priekį?

- Pagrindinė priežastis yra žmonės, kurie pas mus ateina. Man jiems norisi padėti, nes nežinau, kas daugiau jiems padės.

Sako, kad Caritas – gailestingoji meilė, tik man reikėjo iki to labai daug augti. Visko buvo: ir smirdėjo, ir slėpiausi nuo socialinės tarnybos lankytojų, kad nematytų gatvėje. Dabar kitaip, gal metai pakeitė mano požiūrį į žmones, dabar kaip tik faina, kad gatvėje pakalbina koks nors mūsų žmogus, aš sustoju ir kalbu. Ir kodėl man neparodyti kitiems, kad su žmogumi galima kalbėtis?  

Aš pati tikinti ir šie žmonės augina mane tikėjime. Nežinau, kokia būčiau, jeigu ne jie. Gyvenime tikrai esu impulsyvi, kartais esu ir kategoriška, ir pikta… Bet man atrodo, kad šie žmonės man yra pavyzdys. Kartais džiaugiuosi, kad man Dievas davė kitokį gyvenimą, negu jų, kad gyvenu gerai ir galiu jiems padėt.  

Dėkoju ir už tai, kad šitie žmonės ateina pas mus. Aš su jais kalbuosi, kartais ir piktai, su žmonėmis net pasibaram, visko būna. Bet mane Dievas, matyt, sustabdo ir primena, kad tai – mano žmogus. Tikriausiai čia ir turėjau būti, nes nežinau, koks mano gyvenimas būtų buvęs. Kažkodėl kaupiasi ašaros, dėl ko, nežinau.

Tikriausiai čia ir turėjau būti, nes nežinau, koks mano gyvenimas būtų buvęs. Kažkodėl kaupiasi ašaros, dėl ko, nežinau.

Prisimenu gražią gerojo samariečio evangeliją, kaip Dievas norėjo, kad kiekvienas žmogus gimtų, gyventų. Juk kad ne mes teisėjai, mes negalim kaltinti. Yra tokių nuomonių, kad pats kaltas, pats „nusivažavo". Gal anksčiau pritardavau, bet dabar, gink Dieve, nesakau. Jis toks pat žmogus kaip ir aš, ne iš kosmoso atsiųstas, kodėl turiu jį priimti kitaip?

Labai priklauso nuo darbuotojų ir savanorių, kaip mes šį žmogų priimsim. Į kiekvieną žiūriu kaip į Dievo kūrinį, man nesunku to žmogaus ir atsiprašyti, mes draugiškai pasikalbam. Padeda toks paprastumas, kai kalbi kaip žmogus su žmogum. Matau, kad ir savanorės kartais pabara žmones, bet stengiasi kalbėtis, padėti, ir toks pavyzdys įkvepia.

Mūsų gyvenimas ir paprastas, ir sudėtingas, nes ateina žmonių su dideliais skauduliais. Jie gali ir negražiai bendrauti, ir su mumis nesiskaityti. Bet jeigu man netiktų, tai ir išeičiau. Aš pasirinkau čia būti ir čia mano vieta.

Carite dirbate jau 30 metų. Kaip keitėsi ši organizacija?

- Caritas tikrai labai pasikeitė per tiek metų, nors man neatrodo, kad jau tiek daug metų praėjo. Dažnai žmonės sako, kad negalima taip ilgai dirbti vienoje vietoje. Bet aš savęs neįsivaizduoju niekur kitur.

Mane pakvietė draugė, ir kai atėjau, Carite buvo gal 20 žmonių, gal net tiek nebuvo, o dabar jau virš 100 darbuotojų! Tuo metu dar net atlyginimo nemokėjo, dirbom už auką, už darbą atsilygindavo maisto produktais. Pirma dirbau valgykloje, po to sandėlyje. Anuomet Caritas daugiausia teikdavo paramą daiktais, būdavo labdaros siuntos iš užsienio, Vokietijos. Mes jas skirstydavom ir dalindavom parapijom.

Caritas labai augo, pradėjo kilti, labai daug pasiekė.  Dirbau jau gal 11 metų, kai man pasiūlė tapti Socialinės tarnybos vadove. Buvo taip netikėta, bijojau, kad bus per sunku – iki tol buvau po kažkieno sparneliu, o dabar būsiu vadovė?.. Vajei, galvoju, kaip čia aš įstengsiu... Bet visada galėjau tartis su kolegomis, su drauge Edita, kuri taip pat Carite dirba iki šiol.

Caritas labai augo, pradėjo kilti, labai daug pasiekė.  Dirbau jau gal 11 metų, kai man pasiūlė tapti Socialinės tarnybos vadove. Buvo taip netikėta, bijojau, kad bus per sunku – iki tol buvau po kažkieno sparneliu, o dabar būsiu vadovė?..

Tarnyboje man padeda puikos savanorės, likęs ilgalaikių savanorių branduolys. Aš labai jomis džiaugiuosi ir pasitikiu. Jei ne jos, būtų labai sunku. O kiek daug jaunimo susitinku! Ateina atlikti praktiką pas mus, socialines valandas, iš Jėzuitų gimnazijos, Licėjaus. Toks pozityvus mūsų jaunimas, įkvepia.

Sako, kad geras žmogus – ne profesija, bet norėčiau paprieštarauti. Ne profesija, bet ir profesija. Nes tikrai yra visokių darboviečių, bet Carite man labai gera, nes čia geri žmonės, kolektyvas vieningas. Dėkoju Dievui, kad esu čia, kad sutikau labai daug nuoširdžių žmonių ir kuo toliau, tuo labiau augu tikėjime.

Savo kasdienybėje susiduriate su daugybe skaudžių istorijų. Ar „nesinešate“ jų namo?

- Seniau nešiodavausi su savimi tų žmonių bėdas, istorijas. Man būdavo taip liūdna, daug apie juos galvodavau, verkdavau, pasakodavau vyrui, vaikams. Bet dabar elgiuosi kitaip.

Negaliu pasakyt, kad tapau nejautri, bet kitaip priimu. Ir dabar man būna jautru, bet kalbėdama su žmogumi aš stengiuosi padėti išspręsti problemą – pasiūlyti nueiti pas Carito psichologą, parodyti kitą kelią, nurodyti į kitą organizaciją, ar palaikyti gražiu žodžiu, išgerti kartu arbatos, kavos. Sakyčiau, be tų didelių emocijų ir mane žmonės kitaip supranta, aš gal net labiau įsigilinu į jų gyvenimą.

Turiu ir individualias konsultacijas. Džiaugiuosi, kad žmonės ateina, net jei kažko gilaus negvildenam, bet jiems reikia tiesiog atsisėst, pažiūrėt į akis ir pasikalbėt. Kartais ateina žmogus, išėjęs iš kalėjimo, turėjęs priklausomybę narkotikams. Jam būna gėda kalbėtis su manimi dėl to, ką yra padaręs gyvenime. O aš sakau, tu nesigėdyk, mes kalbam. Kai kalbiesi akis į akį su žmogumi, jis labai atsiveria, dažnai jo problemos labai gilios ir taip norisi padėti. Bet kartais matau, kad niekaip kitaip padėti negaliu ir prašau jo nueiti į bažnyčią. Už kiekvieną žmogų sukalbu poterį, nežinau kaip Dievulis priima, bet žmogui, atrodo, pagerėja.

Kuo toliau, tuo labiau malda mane veža. Kartais ateina koks piktas žmogus, galim su juo apsižodžiuot, bartis, bet aš susiimu ir mintyse sukalbu kokį poterėlį – ir tikrai nusiramina! Ateina visokių žmonių, kai kurie iš jų pavojingi, bet nėra buvę labai didelių incidentų, visada pasiseka susitarti.

Seniau buvau padūkus ir pasibadydavau, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas trapus ir viskas labai laikina. Reikia tikrai susimąstyt ir dėkot Dievui, kad gyvename gerai, ir tik prašau, kad mūsų žmonėms būtų geriau.

Ačiū už pokalbį!

The post Socialinės tarnybos vadovė Snieguolė: žmonės, kurie pas mus ateina, veda į priekį appeared first on LAIKMETIS.

Knygos autorius sako, kad popiežius Pranciškus joje „nevengia sudėtingų klausimų" ir kad jo pareiškimai „daugelį nustebins".

Autorius taip pat dėkoja Pranciškui už tai, kad „norėjo taip nuoširdžiai ir su tokiu pasitikėjimu pasidalyti šiomis akimirkomis, kurios yra tokios subtilios".

„Jis nori, kad jos būtų žinomos ir kad būtų žinoma, jog jis jas išgyveno", - priduria jis.

„Įpėdinis: Mano prisiminimai apie Benediktą XVI" („El sucesor. Mis recuerdos de Benedicto XVI") - taip vadinasi būsima popiežiaus Pranciškaus knyga-interviu apie Benediktą XVI. Ispanijos leidykla „Planeta" ją išleis ispanų kalba 2024 m. balandžio 3 d., kaip sakoma vasario 8 d. pranešime Praėjus kiek daugiau nei metams po vokiečių pontifiko mirties, popiežius Pranciškus pasakoja apie precedento neturintį epizodą, kai „Vatikane gyveno du popiežiai".

Popiežius Benediktas XVI 2013 m. vasario 11 d. paskelbė atsistatydinantis iš Petro sosto, taip panardindamas popiežystę į šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčios istorijoje negirdėtą situaciją. Jis pasitraukė į Vatikano vienuolyną, kur beveik 10 metų gyveno tyloje, vos už kelių šimtų metrų nuo savo įpėdinio popiežiaus Pranciškaus. Popiežius emeritas mirė 2022 m. gruodžio 31 d., sulaukęs 95 metų.

Knygos ištraukoje popiežius sako, kad jį ir Benediktą XVI siejo „labai gilūs santykiai".

„Mus su Benediktu siejo labai gilūs santykiai. Noriu, kad tai būtų žinoma, ir noriu, kad tai būtų žinomas be tarpininkų. Tai žmogus, kuris turėjo drąsos atsistatydinti ir nuo tos akimirkos toliau lydėjo Bažnyčią ir savo įpėdinį", - sako popiežius Pranciškus leidyklos paskelbtoje ištraukoje.

240 puslapių interviu Argentinos pontifikas atsako į ispanų Vatikano reporterio Javiero Martinezo-Brocalio iš dienraščio „ABC" klausimus ir „atskleidžia svarbius aspektus" iš tų metų, kuriuos praleido iš pradžių su kardinolu Josephu Ratzingeriu, o paskui su Benediktu XVI. Argentinos popiežius prisimena: „Kartais aš iškeldavau klausimą, kartais Benediktas. „Man rūpi šis klausimas", - vienas sakydavome kitam. Kalbėjomės apie viską, labai laisvai. Kai pateikdavau jam kokį nors sunkumą, jis atsakydavo: „Na, reikia atsižvelgti ir į šį bei tą elementą". Jis visada praplėsdavo perspektyvą. Jis mokėjo praplėsti ją, kad padėtų man priimti gerą sprendimą. Jis niekada nesakydavo: „Aš nesutinku". Prisimenu, kaip jis sakydavo: „Gerai. Bet mes taip pat turėtume atsižvelgti į dar vieną elementą..."

Popiežiaus Pranciškaus ir jo pirmtako santykiai buvo daugybės komentarų objektas, dažnai pabrėžiant jų asmenybių, Bažnyčios valdymo, pastoracinio, doktrininio ar liturginio jautrumo skirtumus.

Jo sekretorius arkivyskupas Georgas Gänsweinas (Georgas Gensveinasas) praėjus kelioms dienoms po Benedikto XVI mirties paskelbė savo atsiminimus. Juose jis parašė apie kelias nesutarimų tarp argentiniečio pontifiko ir jo pirmtako sritis. Jis ypač pažymėjo, kad „Benediktas XVI laikė klaida" 2021 m. motu proprio „Traditionis custodes", kuriuo buvo atšauktas Tridento Mišių liberalizavimas.

Iš Pietų Sudano grįžtančiame lėktuve paklaustas apie įtampą Bažnyčioje po Benedikto XVI mirties, popiežius Pranciškus kalbėjo labai aiškiai: „Manau, kad Benedikto mirtimi pasinaudojo žmonės, norintys įpūsti alyvos į ugnį. O žmonės, kurie vienaip ar kitaip instrumentalizuoja tokį gerą žmogų, tokį tikintį Dievą, beveik sakyčiau, šventąjį Bažnyčios tėvą, šie žmonės neturi jokios etikos, jie yra šališki, o ne Bažnyčios žmonės." Jis pridūrė: „Kai kurios pasakojamos istorijos, kad Benediktas buvo suirzęs dėl vieno ar kito dalyko, kurį padarė naujasis popiežius… yra sudėtingi prasimanymai."

The post Pranciškus naujoje knygoje-interviu: su Benediktu XVI kalbėdavomės apie viską appeared first on LAIKMETIS.

2025 metais visa Bažnyčia minės Šventuosius metus, kas ketvirtį amžiaus minimą Jubiliejų. O kokia dabar popiežiaus paskelbtų Maldos metų prasmė? 

„Paprašiau, kad sustiprintume maldą ir pasirengtume gerai išgyventi Jubiliejų, kuris yra malonės įvykis. Turime iš naujo atrasti asmeninės maldos vertę ir poreikį Bažnyčios bei pasaulio gyvenime. Viešpats mums liepė melstis! „Melskitės, melskitės, prašykite ir jums bus duota“. Nepamirškime to! Nepamirškime belstis į duris!“, – sakė popiežius. 

Pastaruoju metu, pastebi žurnalas „Credere“, matome popiežių pavargusį, pasiremiantį lazda, važinėjantį vežimėliu. Kaip susigyventi su savo silpnumu? Ypač, kai gyvename kultūroje, kur nepajėgiantys išlaikyti žingsnio yra paliekami už nugaros. 

„Bažnyčia valdoma galva, o ne kojomis“, – atsakė popiežius. Nepaisant apribojimų, galima judėti į priekį. Ir jei kalbame apie šią temą, pridūrė popiežius, sielovadiškai privalome padėti apribotiems žmonėms. Neturime jų slėpti ar „padėti į archyvą“. Galima sumanyti iniciatyvų, kad šie žmonės jaustųsi priklausantys Bažnyčiai. Krikščionis niekada neturi būti „archyvuojamas“. Žmonių „archyvavimo kultūra“ nėra krikščioniškas dalykas.

Joks Pranciškaus pirmtakas nepaskyrė tiek svarbių pareigų moterims Romos kurijoje. Jis dažnai kalba apie tai, kad moteriškas Bažnyčios veidas nėra vien galios perskirstymas. Ką dar reikėtų padaryti, kad moterų dalyvavimas Bažnyčios gyvenime būtų realus? 

Popiežius pažymėjo, jog svarbu iš akių neišleisti nei vieno iš dviejų principų – petriškojo ir marijinio. Petro principas liečia tarnystę – vyskupų ir kunigų. O Marijos principas yra visos Bažnyčios principas. Bažnyčia yra moteris, yra nuotaka. Ir Bažnyčia, nuotaka, yra svarbesnė už Petrą, įšventintą tarną.

Kviesti moteris dirbti į Romos kuriją yra svarbu. Beje, moterys padeda sielovadoje – štai Peru dirba moterų vienuolių kongregacija, kurios narės vyksta į mažus kaimelius, kur nėra kunigo, krikštija, dalija Komuniją, laidoja. Moterų buvimas yra labai svarbus. Romos kurijoje dirba kelios moterys ir jų bus dar daugiau, nes kai kurias pareigas jos atlieka geriau už vyrus. Vatikano miesto valstybės valdytoja – sesuo Raffaella Petrini – daro nuostabius dalykus. Moterys dirba Evangelizavimo, Pašvęstojo gyvenimo ir kitose dikasterijose, taip pat Vyskupų dikasterijoje, kuri atrenka kandidatus į vyskupus, dirba moterys. 

„Credere“, žurnalas apie tikėjimą, nori padėti žmonėms eiti tikėjimo keliu ir išgyventi Evangeliją džiugiai. Kas teikia džiaugsmą popiežiui?

„Žmonės! Buvimas su žmonėmis“, – nedvejojo popiežius. Jam, pripažino jis, patiktų eiti gatvėmis, nors dabar tai neįmanoma. Nors, atsiminė Pranciškus, keletą kartų jis buvo išėjęs į Romos gatves, kaip tą kartą, kai apsilankė optikoje. Buvimas su žmonėmis leidžia daug išmokti. Pavyzdžiui, kalbiesi su tėvu, galbūt išpažinties metu, apie tai, kad mėnesio algos vos ne vos pakanka, kad namo grįžta labai pavargęs ir jau tada, kai vaikai miega, o ryte tenka išeiti tada, kai jie dar nepabudę. Didžiausia atgaiva – praleisti sekmadienį su vaikais. Tokie dalykai išmoko daug. „Žmonėms tenka ištverti daug. Mes, kunigai, kartais gyvename patogiai. Reikia matyti, kaip žmonės dirba, reikia matyti jų kančią“, – sakė popiežius.  

Katalikiškas žurnalas uždavė klausimą apie daug reakcijų, taip pat neigiamų, sulaukusį dokumentą Fiducia supplicans. Kokia šio dokumento esmė? 

Sunkiausios nuodėmės yra tos, kurios apsivelka angeliškais pavidalais (žr. 2 Kor 11, 14). Niekas nesipiktina, kai jis palaimina verslininką, kuris galbūt išnaudoja žmones, o tai labai sunki nuodėmė. Bet piktinasi, kai palaimina homoseksualą. Tai veidmainiška. Mes turime gerbti visus. Dokumento esmė yra svetingumas. 

Vis dėlto kai kurie prieštarauja: kaip galima laiminti taip prisistatančią gėjų porą? „Aš nelaiminu „homoseksualios santuokos“, aš laiminu du žmones, kurie linki vienas kitam gero ir prašau melstis už mane. Visada išpažinčių metų, kai pasitaiko tokios situacijos, homoseksualūs asmenys, antrą kartą susituokusius, visada meldžiuosi ir laiminu. Palaiminimo neturi būti atsakoma niekam. Niekam, niekam, niekam. Dėmesio, kalbu apie asmenis – apie tuos, kurie gali gauti Krikštą“, – atsakė popiežius Pranciškus.

The post Bažnyčia valdoma galva, ne kojomis, - sakė popiežius interviu italų žurnalui appeared first on LAIKMETIS.