„Kodėl Katalikų Bažnyčia neprašo federalinės vyriausybės pateikti įrodymų, kad bent vienas internatinių mokyklų vaikas iš tikrųjų yra dingęs ta prasme, kad jo [ar] jo tėvai nežinojo, kas nutiko jų vaikui jo mirties metu?" - reikalavo jis elektroniniame laiške Toronto „Catholic Register".

Šis klausimas buvo pateiktas ir „Catholic Register", ir buvusiam „Catholic Register" apžvalgininkui, kuris kvestionavo politinius indėnų internatinių mokyklų istorijos pasakojimus. Vyskupas, matyt, kreipėsi į katalikišką žiniasklaidą, nes iki šiol negavo atsakymo į pirminį grupinį elektroninį laišką, kurį prieš šešias savaites išsiuntė savo broliams vyskupams.

Birželio 26 d. jis paprašė Kanados katalikų vyskupų konferencijos viešai ir oficialiai atmesti federalinio teisingumo ministro specialiojo patarėjo tarpinę ataskaitą dėl dingusių vaikų ir nepažymėtų kapų, susijusių su indėnų gyvenamosiomis mokyklomis.

Specialioji pašnekovė Kimberly Murray (Kimberli Muerei) savo ataskaitoje rekomendavo sukurti nusikalstamą veiką - „neigimą", kuris galėtų būti taikomas tiems, kurie nesutinka su vietinių gyventojų pasakojimais apie gyvenamąsias mokyklas. Tuometinis teisingumo ministras Davidas Lametti (Deividas Lametis) nurodė, kad yra pasirengęs parengti tokį teisės aktą.

Birželio mėn. elektroniniame laiške vyskupams vyskupas Henry palygino Bažnyčios nereagavimą su stručiu, įkišusiu galvą į smėlį ir pakėlusiu uodegą.

„Nesulaukiau jokio atsakymo iš valdžios institucijų", - teigė vyskupas emeritas „Catholic Register" kitame elektroniniame laiške.

Atsakydami į „Catholic Register" užklausą, Edmontono arkivyskupas Richardas Smithas (Ričardas Smitas) ir Reginos arkivyskupas Donas Bolenas (Donas Bolenas), du Bažnyčios vadovai čiabuvių klausimu, sakė, kad prieš komentuodami specialiojo patarėjo darbą laukia galutinės K. Murrey ataskaitos.

Tačiau net ir būdamas 80 metų amžiaus ligoninėje vyskupas emeritas išreiškė skubą, norėdamas, kad apie indėnų internatinių mokyklų istoriją būtų pasakyta visa, jo nuomone, tiesa. Jis neneigia, kad reikia susitaikyti su čiabuvių tautomis, tačiau primygtinai reikalauja, kad būtų nustatytos ribos ir kad jos prasidėtų ten, kur baigiasi tiesa.

„Man atrodo visiškai aišku [paklausti, kas bus toliau], jei Katalikų Bažnyčia … leis melui, kad yra tūkstančiai dingusių internatinių mokyklų auklėtinių, įsirėžti į akmenį? Akivaizdu, [tai reiškia, kad] šie tūkstančiai dingusių vaikų buvo nužudyti katalikų kunigų ir vienuolių ir slapta palaidoti nepažymėtuose kapuose. Ar Katalikų Bažnyčia pasirengusi eiti taip toli vardan susitaikymo?" - klausė jis elektroniniame laiške, atsiųstame „Catholic Register".

Henry numato, kad būtent toks rezultatas „greitai įvyks", turint omenyje naujausius parlamento pranešimus ir rugsėjo mėnesį rengiamą specialiojo pranešėjo Francisco Cali Tzay, kuris šį pavasarį lankėsi Kanadoje, bet neturėjo laiko susitikti su CCCB, ataskaitą JT.

„Ar tai padėtų Kanados čiabuviams pagerinti savo gyvenimą, jei Katalikų Bažnyčia iš tiesų imtųsi atsakomybės už tūkstančių internatinių mokyklų auklėtinių nužudymą ir slaptą palaidojimą susitaikymo vardan? - klausė Henry. - Ne, nepadėtų. Nė trupučio nepagerėtų čiabuvių gyvenimas, jei tas didžiulis šmeižtas, nukreiptas prieš oblatus, Šv. Anos seseris, Monrealio Pilkąsias seseris ir kitus, taptų Kanadoje pripažinta ,tiesa'."

The post Kanados vyskupas emeritas: vyrauja melas apie dingusius indėnų mokyklų auklėtinius appeared first on LAIKMETIS.

Viešame pareiškime, kurį pasirašė vyskupijos administratorius tėvas Juanas Andres Basly Erices, bendruomenė išreiškė savo sielvartą dėl kovo 13 d. ankstų rytą įvykusio padegimo, sunaikinusio koplyčią.

Pareiškime pabrėžiamas „raginimas siekti taikos ir vienybės", pripažįstant, kad žmonės ir jų bendruomenės „labai kenčia", patiria skausmą ir sielvartą dėl „smurtinių ir destruktyvių veiksmų".

„Toliau uoliai meldžiamės už mūsų žmones, žemę, kraują ir šaukiamės šventojo Juozapo, vyskupijos globėjo pagalbos visiems, kad šiomis gavėnios dienomis būtų išgyvenamas atsivertimas į gėrį", - sakoma tekste.

Šis žiaurus išpuolis įvyko po kitų gaisrų, kilusių vasario 20 d. ir kovo 4 d. Pirmasis gaisras apėmė dvi miškų ūkio mašinas Traigeno mieste, o antrasis - Dievo Motinos Stebuklingojo medalikėlio koplyčią Kalifornijos kaimelyje.

Policijos duomenimis, tąkart išpuolyje, dėl kurio šventykla virto pelenais, dalyvavo mažiausiai aštuoni žmonės.

Nusikaltėliai apipylė pastatą degiu skysčiu, padegė ir pabėgo, praneša vietos žiniasklaida.

Netoli įvykio vietos taip pat buvo šaudoma, ten rastas už vandalizmo aktą atsakomybę prisiimantis transparantas, pasirašytas grupuotės Mapuche Malleco Resistance, laisvai organizuotos čiabuvių teisių partizanų grupės, veikiančios Majeko provincijoje.

Vasario mėn. šios šalies vidaus reikalų ministrė Carolina Toha pranešė, kad Čilės prezidento Gabrielio Boričo administracija pateikė teisinius ieškinius prieš mapučių organizaciją.

Ministrė pabrėžė, kad „padeginėjimai, kai yra tokios [miškų gaisringumo] sąlygos kaip dabartinės, yra nusikaltimas, keliantis pavojų gyventojams". Dėl šios priežasties ji retoriškai klausė: „Nežinau, kokia vietinių gyventojų pretenzijų darbotvarkė gali tai pateisinti".

„Nuo tos akimirkos, kai nusprendžiama imtis tokio pobūdžio veiksmų, kyla pavojus žmonių gyvybėms", - pridūrė ji.

Vietiniai mapučiai reikalauja, kad būtų pripažinta jų nuosavybė į žemę, kurią jie laiko savo teritorija, ir priešinasi privačių miškininkystės bendrovių vykdomam pernelyg intensyviam žemės išteklių eksploatavimui.

Tuo remdamosi ginkluotos mapučių grupuotės jau kurį laiką puola miškininkystės įmones, teigdamos, kad jos įsiveržia į jų žemes. Kovotojai degino autobusus, bažnyčias ir mokyklas, užpuolė sunkvežimius ir vogė medieną.

The post Čilėje indėnai degina katalikų šventyklas appeared first on LAIKMETIS.

Pasak jo, nors popiežiai ir vyskupai ne kartą kalbėjo apie šį vaidmenį ir už jį atsiprašė, jautėsi, kad to nepakanka ir kad reikia problemą spręsti kitaip. Kanados vyskupų konferencija per pastaruosius trejus metus pateikė naujų pasiūlymų susitaikinimo kelionėje, tarp kurių – keturių Kanados pirmųjų gyventojų ir metisų delegacijų kelionės į Romą ir susitikimai su popiežiumi. Šių kovo ir balandžio mėnesiais vykusių audiencijų metu delegacijų nariai, asmeniškai ir visi kartu, galėjo papasakoti popiežiui apie savo patirtis, jausmus, žaizdas ir traumas. Šie susitikimai atvėrė duris ir paklojo pagrindą dabartinei  popiežiaus kelionei į Kanadą, pažymi Vatikano diplomatas. Pasak jo, tai jautrus ir sudėtingas kontekstas, kuris šią popiežiaus kelionę daro kitokią, nei ankstesnės. Be to, Kanada yra didžiulė šalis su labai skirtingomis bendruomenėmis, pakanka paminėti kultūrinį skirtingumą tarp angliškai ir prancūziškai kalbančių provincijų.

Lūkesčiai yra didžiuliai, konstatuoja arkivyskupas Ivanas Jurkovičius. Į juos atsiliepti ne visada lengva. Bažnyčia šiandien supranta ir pripažįsta savo vaidmenį bei atsakomybę indėnų asimiliacijos politikoje, žalą pirmųjų krašto gyventojų bendruomenėms. Kita vertus, kritišką ar priešišką visuomenės nuomonę taip pat formuoja žiniasklaidoje pasitaikantys supaprastinimai, neišsamus faktų ir prielaidų pateikimas. O juk kalbama apie tai, kas susiklostė per šimtmečius, kur Bažnyčia yra tik vienas iš mozaikos fragmentų. Be to, istorinis paveldas nėra vien neigiamas: yra ir daug teigiamo, gero paveldo.

Bažnyčia šiandien supranta ir pripažįsta savo vaidmenį bei atsakomybę indėnų asimiliacijos politikoje, žalą pirmųjų krašto gyventojų bendruomenėms

Kanados katalikų bendruomenė jaučia džiaugsmą ir nerimą. Džiaugsmą, nes popiežiaus kelionių susitikimai su katalikų bendruomenėmis visada yra džiugus įvykis. Nerimą dėl to, ar pavyks, kaip trokštama, kad ši popiežiaus kelionė iš tiesų paguostų nuo europiečių asimiliacijos nukentėjusias tautas ir suteiktų joms ramybės.

„Manau, kad tai geriausia, ką galima padaryti: popiežius savo asmeniniu liudijimu, savo žodžiais parodys artumą pirmosioms krašto tautoms. Nuoseklia laikysena, giliu žmogišku jautrumu ir nuolankumu jis jau parodė, kad supranta, kiek daug neteisybės patyrė čiabuvių tautos. Į ateitį žengiame su nauju optimizmu ir nauja vizija: nenorime atsiriboti nuo realios problemos, bet norime būti jos sprendimo dalimi. Vienintelis, kuris gali mums padėti, yra Šventasis Tėvas“, – sakė arkivyskupas I. Jurkovičius, pridūręs, jog Bažnyčios Kanadoje patirtis ir popiežiaus kelionė taip pat turi platesnę perspektyvą, leidžia geriau suprasti panašias istorines situacijas kituose žemynuose.

The post Nuncijus Kanadoje: laukėme popiežiaus su džiaugsmu ir nerimu appeared first on LAIKMETIS.

Penktadienį baigėsi Kanados čiabuvių tautų atstovų ir šalies katalikų vyskupų vizitas Vatikane. Kovo 28–31 d. popiežius Pranciškus kelis kartus privačiai susitiko su Kanados čiabuvių atstovais ir išklausė jų liudijimus. Penktadienio vidudienį įvyko dar vienas bendras visų susitikimas.

Popiežius sakė, kad per pastarosiomis dienomis vykusius susitikimus jis girdėjo, ką  brangina Kanados autochtonų gentys, kas joms svarbu, kas kelia susirūpinimą.

Pasak Pranciškaus, labai svarbu, kad autochtonų bendruomenių nariai stengiasi puoselėti vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo ryšius, rūpinasi rūpinasi Žeme, ją laiko brangia dangaus dovana.

Popiežius taip pat išklausė liudijimus apie čiabuvių bendruomenių patirtas skriaudas, apie kolonizacijos nutrauktą tradicinių vertybių perdavimo grandinę, apie žmones, išrautus su šaknimis iš savo aplinkos.  

Taip buvo sužeista autochtonų genčių tapatybė ir kultūra, daug šeimų buvo išskirta, daug jaunų žmonių tapo aukomis politikos, paremtos idėja, kad galima ugdyti pažangą taikant ideologinę kolonizaciją, pagal iš viršaus nuleistas programas, o ne gerbiant tautų gyvenimą.

„Iš jūsų lūpų išgirdau ir su dideliu liūdesiu priėmiau į širdį pasakojimus apie kančias, nepriteklius, diskriminaciją ir įvairias prievartos formas, kurias kai kurie iš jūsų patyrė mokyklose“, – kalbėjo Pranciškus.

„Visa tai man sukėlė dviejų rūšių jausmus – pasipiktinimą ir gėdą. Pasipiktinimą, nes negalima susitaikyti su blogiu, tarsi jis būtų neišvengiama istorijos įvykių nulemta dinamika. Man taip pat gėda, kad prie viso to prisidėjo kai kurie katalikai, ypač atsakingi už švietimą, kad jus skriaudė ir negerbė jūsų tapatybės, kultūros ir dvasinių vertybių.“

gėda, kad prie viso to prisidėjo kai kurie katalikai, ypač atsakingi už švietimą.

Visos skriaudos, kurias patyrė Kanados autochtonų tautų nariai, prieštarauja Jėzaus Evangelijai. „Dėl apgailėtino kai kurių Katalikų Bažnyčios narių elgesio prašau Dievo atleidimo ir iš širdies noriu jums pasakyti: atsiprašau.“

„Visiems turėtų būti aišku, kad negalima skelbti tikėjimo, taikant tikėjimui prieštaraujančius būdus. Jėzus mus moko priimti, mylėti, tarnauti ir neteisti; baisu, kad būtent tikėjimo vardu buvo duodamas Evangelijai priešingas liudijimas.“

Popiežius sakė, jog jis tiki, kad šių dienų susitikimai padės atverti naujus kelius, kuriais bus galima eiti kartu, suteiks drąsos ir sustiprins įsipareigojimą nesustoti; ragino Kanados vyskupus ir visus katalikus tęsti pradėtą kelionę skaidriai ieškant tiesos, gydyti žaizdas ir skatinti susitaikymą; eiti keliu, kuris padėtų iš naujo atrasti ir gaivinti čiabuvių tautų kultūrą, liudyti Bažnyčioje meilę, pagarbą ir ypatingą dėmesį jų tradicijoms.

Audiencijos pabaigoje popiežius pažadėjo atvykti į Kanadą. 85 metų pontifikas norėtų aplankyti Kanadą šiemet per Onines, kurio minimos liepos 26 dieną.

„Šiemet tikiuosi būti su jumis vieną iš tų dienų“, – po susitikimo su Kanados čiabuviais sakė Pranciškus.

Šią savaitę Pranciškus iš pirmų lūpų išgirdo apie šimtmečius mokyklose darytą prievartą, o delegacijos spaudė jį atsiprašyti dėl Katalikų Bažnyčią sukrėtusio skandalo.

Maždaug 150 tūkst. autochtonų, metisų ir inuitų vaikų nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio buvo išsiųsti į 139 internatines mokyklas visoje Kanadoje. Šalies vyriausybė tokiu būdu vykdė priverstinės asimiliacijos politiką.

Šie vaikai ne vieną mėnesius ar net kelerius metus gyveno atskirai nuo savo šeimų, kalbos ir kultūros. Daugelis jų buvo fiziškai ir lytiškai išnaudojami direktorių ir mokytojų.

Penktadienį Pranciškus pasmerkė „ideologinę kolonizaciją“, kurios „aukomis tapo tiek daug vaikų“.

„Jūsų tapatybė ir kultūra buvo sužalotos, daugelis šeimų buvo atskirtos“, – kalbėjo pontifikas.

Manoma, kad tūkstančiai nepilnamečių mirė nuo ligų, prastos mitybos ar nepriežiūros. Nuo 2021 metų gegužės Kanados mokyklų teritorijoje aptikta per 1,3 tūkst. nepažymėtų kapų.

Tiesos nustatymo ir susitaikymo komisija 2015-aisiais priėjo išvadą, jog nesėkminga vyriausybės politika prilygo „kultūriniam genocidui“.

The post Dėl apgailėtino kai kurių Katalikų Bažnyčios narių elgesio prašau Dievo atleidimo - popiežius čiabuviams appeared first on LAIKMETIS.

Kaip žinia, 19 amžiaus pabaigoje ir didelę 20 amžiaus dalį Kanadoje veikė valstybės įsteigtas ir įvairių krikščioniškų konfesijų administruojamas mokyklų ir internatų tinklas, kuriame buvo verčiami mokytis indėnų vaikai, atskirti nuo šeimų. Tokiu būdu esą buvo siekiama juos civilizuoti, atpratinti nuo klajokliško gyvenimo būdo.

Šiandien aišku, kad toks požiūris buvo labai neteisingas, vaikams ir šeimoms padaryta didelių traumų, jų kultūrai padaryta didžiulė žala. Visa tai dokumentuota didelėje, kelių tūkstančių puslapių valstybinėje ataskaitoje. Ji pristatyta 2015 metais ir joje nurodoma, jog apie šimtą metų gyvavusias mokyklas lankė apie 150 000 vaikų – apie trečdalis visų indėnų tautų vaikų.

Per tą laikotarpį apie 4 000 vaikų mirė – nuo tuberkuliozės, nuo infekcijų, nuo nelaimingų atsitikimų. Jie buvo laidojami kapinaitėse greta mokyklų, ne visų vardai yra žinomi. Yra liudijimų apie blogas sąlygas, patirtus išnaudojimus.

Nors šie faktai nėra nauji ir buvo žinomi anksčiau, neseniai nauji kapinaičių tyrinėjimai sukėlė naują pasipiktinimo bangą, sužadino neigiamus atsiminimus ir senas traumas.

Už sukeltas kančias, už klaidas atsiprašė ir Kanados vyriausybė, ir įvairios religinės bendruomenės, įskaitant Katalikų Bažnyčią Kanadoje, įvairias jos vyskupijas. Indėnų vyresnieji išreiškė troškimą išgirsti atsiprašymą iš popiežiaus lūpų, galbūt vizito Kanadoje metu.

Dabartinių susitikimų Vatikane metu jie nori tiesiogiai, akis į akį, papasakoti apie savo patirtis ir reikalavimus. Pirmadienio vidudienį, po vienos delegacijos grupės susitikimo su popiežiumi, jos nariai sakė, kad yra patenkinti susitikimu ir kad buvo iš tiesų išklausyti.    

Keletą dienų prieš vizito pradžią misijų žurnalas „Mondo e missione“ paskelbė interviu su Jukono srities sniego platybėse dirbančiu italu kunigu Francesco Voltaggio, kuris pasakojo apie savo misijinį darbą tarp Kanados inuitų ir metisų.

„Reikėjo kunigų, kurie pasiektų tolimiausias misijas, tad natūraliai pasisiūliau vykti. Išvažiavau automobiliu su dygliuotais ratais, su benzino kanistrais ir visa reikalinga įranga nenumatytiems atvejams per šimtus kilometrų, kuriuos turėjau įveikti vienas apledėjusiais keliais.

Mano misijos reikalavimai nemenki: turiu rūpintis trimis kaimeliais, kurių kiekvienas turi apie 300 gyventojų ir yra nutolę vienas nuo kito per 200 kilometrų. Savaitgaliais pakaitomis ten laikydavau Mišias, miegodavau mažoje kaimo bažnytėlėje.

Bendradarbiavau su dviem vyskupijos pasauliečių poromis, kurios, kol nebuvo kunigo, rūpinosi šiais mažyčiais centrais: jų dėka pamažu susipažinau su žmonėmis ir pradėjau dalytis jų gyvenimu“, – pasakojo Romoje gimęs, bet Kanadoje seminariją baigęs misionierius, Neokatechumenų bendruomenės narys.

Nuo 2020 metų jis padeda Jukono sostinės Vaithorso – net 30 tūkstančių gyventojų neturinčio miesto – vyskupui Hektorui Vilai rūpintis tolimomis bendruomenėmis. Tai reiškia keliauti didelius atstumus termometrui rodant 30 laipsnių žemiau nulio, mokytis žvejoti, medžioti ir spęsti spąstus, norint apsirūpinti maistu, skaldyti malkas ir įžiebti ugnį. Kartais nuostabių šiaurės pašvaisčių fone. 

Pasak misionieriaus, kartais pamaldose būna du trys, kartais keliolika žmonių. Dalis jų yra krikštyti Katalikų Bažnyčioje, bet vengia eiti į pamaldas dėl trauminių patirčių indėnų vaikams skirtuose internatuose.

Pasak misionieriaus F. Voltaggio, kartais žmonės, su kuriais jis susiduria, jaučia pyktį, iš tiesų turi nuoskaudų. Tačiau įmanoma eiti pirmyn, susitaikyti ir gyti.

„Ypač jei pažvelgiame į mūsų pačių gyvenimą ir gebame pripažinti, kad kiekvienam iš mūsų reikia Jėzaus gailestingumo. Todėl Bažnyčia taip pat turi visada išeiti iš savo komforto zonos ir likti ištikima savo pašaukimui pasiekti visus.

Jukone jaučiausi tikrai laukiamas: buvo žmonių, kurie dieną prieš man atvykstant atėjo uždegti šildymo krosnelės bažnyčioje, kad man būtų šilta. Kaip mus moko popiežius Pranciškus: niekada nebijokite prašyti atleidimo. Tada pats Kristus ateina mūsų sutaikyti“, – kalbėjo misionierius, tarnaujantis Kanados pirmųjų tautų krikščionims. 

The post Popiežius dėl istorinės skriaudos susitinka su Kanados indėnais appeared first on LAIKMETIS.

Dviejų savaičių totemo stulpo kelionė per JAV, pavadinta „DC Red Road“, prasidėjo Vašingtono valstijoje, „Lammy“ gentyje, ir baigsis vejoje priešais Smithsoniano nacionalinį Amerikos indėnų muziejų Vašingtone.

Paminklinį toteminį stulpą, pririštą prie vilkiko galo, lydi indėnų aktyvistų grupė. Demonstracija buvo skirta spausti JAV vyriausybę, vadovaujamą prezidento Joe Bideno, imtis skubių veiksmų siekiant apsaugoti indėnų apgyvendintas teritorijas, kurioms, aktyvistų manymų, kilo didelė grėsmė.

The post Jungtinėse Valstijose indėnai protesto akcijai pasitelkė milžinišką totemą appeared first on LAIKMETIS.

Šiandienos žmogui pats šis ginčas ir jo turinys atrodo beprasmis. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad XVI amžiaus intelektualinis kontekstas buvo kitas. Tryliktajame amžiuje iš naujo susidomėjus Aristoteliu, dalis intelektualų priėmė jo nuostatą, jog kai kurie žmonės nesugeba savęs valdyti, naudotis savo laisve ir todėl, dėl jų pačių ir dėl jų civilizavimo, juos turi valdyti kiti. Kai 1492 metais europiečių laivai pasiekė Amerikos salų ir, šiek tiek vėliau, kontinento krantus, ši „natūralios vergovės“ doktrina buvo patogiai pritaikyta užkariavimui pateisinti. Tokiam argumentui padėjo ir tai, kad kai kuriose indėnų visuomenėse greta rafinuotų papročių gyvavo žiaurios žmonių aukojimo ar kanibalizmo tradicijos.

Tačiau kiti intelektualai, ypač iš dominikonų tarpo, aiškiai matė „natūralios vergovės“ doktrinos konfliktą su tradiciniu krikščionišku visų žmonių lygybės ir laisvės supratimu. Apaštalo Pauliaus Laiško galatams žodžiais tariant, „nebėra nei vergo, nei laisvojo (...): visi jūs esate viena Kristuje“ (žr. Gal 3).  

Be to, amžininkams, tokiems kaip dominikonui Antón’ui Montesinos, buvo akivaizdu, kad daugumai užkariautojų intelektualinis ginčas buvo aktualus tiek, kiek pateisino tai, dėl ko ir XXI amžiuje milijonai žmonių buvo priversti gyventi vergovei prilygstančiomis sąlygomis, – praturtėjimą kitų sąskaita, pamynus bet kokį teisingumą. 

Br. Antón’as Montesinos buvo vienas iš keliolikos dominikonų, kurie 1510 metais atvyko į Kolumbo sūnaus Diego valdytą Santo Domingo salą, dabartinę Dominikos respubliką. Čia jie savo akimis pamatė nežmonišką tikrovę – žiaurų ispanų užkariautojų elgesį su vietiniais gyventojais, žudomais vien dėl įgeidžio, jų beatodairišką ir vergišką išnaudojimą laukuose, plantacijose, kasyklose, kuris baigdavosi greita mirtimi. Po kelių mėnesių br. Antón III advento sekmadienį, visos dominikonų bendruomenės vardu, nuo sakyklos tokiais žodžiais kreipėsi į tokios tikrovės autorius:

„Visi padarėte mirtiną nuodėmę ir joje gyvenate dėl žiauraus ir tironiško elgesio su šiais nekaltais žmonėmis. Pasakykite – kokia teise, kokiu teisingumu remdamiesi taip baisiai pavergėte šiuos indėnus? Kokio autoriteto vardu pradėjote bjaurius karus prieš šiuos žmones, kurie romiai ir taikiai gyveno savo žemėse, kurių tiek daug sunaikinote nematytomis skerdynėmis ir žudynėmis? Juos išnaudojate ir nuvarginate, neduodami maisto, negydydami ligų, kuriomis jie suserga ir nuo kurių miršta, nes reikalaujate per daug darbo. Tiksliau sakant, ar ne kiekvieną dieną juos žudote, kad išgautumėte ir turėtumėte aukso? Ar rūpinatės, kad kas nors juos pamokytų ir jie galėtų pažinti savo Dievą ir Kūrėją, būtų pakrikštyti, klausytų Mišių, švęstų šventes ir sekmadienius? Argi jie ne žmonės? Ar nesate įpareigoti juos mylėti kaip save pačius? Nesuprantate? Negirdite? Kaip galite toliau taip giliai snausti savo letargo miegu?“, – kalbėjo dominikonas. 

Visi padarėte mirtiną nuodėmę ir joje gyvenate dėl žiauraus ir tironiško elgesio su šiais nekaltais žmonėmis.

Išgirdę tokius žodžius „kai kurie (iš pamaldų) išėjo sutrikę, kiti dar labiau užkietėję. Niekas neišėjo atsivertęs“, – konstatavo vienas iš girdėjusių šią homiliją – jaunas kunigas Bartolomėjus de las Kasas, po keliolikos metų pats tapęs dominikonu. Vis dėlto jo žodžiai nebuvo visai tikslūs – pamokslas paskatino jo paties atsivertimą.

Bartolomėjus į Ameriką atvyko 1502 metais, tuo metu 18 metų amžiaus. Jo tėvas buvo pirklys, kuris taip pat įgijo turtus pavergdamas indėnus, pasisavinęs jų žemes, ne kartą į savo ekspedicijas pasiimdamas ir sūnų, savo įpėdinį ir paveldėtoją. 1510 metais Bartolomėjus gavo kunigystės šventimus, netrukus išgirdo br. Antón’o Montesinos pamokslą, toliau studijavo ir tyrė indėnų klausimą. 1513 metais jis jau buvo tvirtai įsitikinęs – ispanų užkariautojų elgesys ir jų diegiama santvarka neturi jokio pateisinimo. Likusius keliasdešimt gyvenimo metų jis skyrė kovai – raštais ir veiksmais – už indėnų teisių pripažinimą, taip pat Ispanijos karaliaus dvare. Ne veltui Bartolomėjus pripažįstamas vienu iš šiuolaikinės visuotinių žmogaus teisių doktrinos pradininkų. Jo kova nebuvo lengva, daug galingų žmonių nenorėjo girdėti jo žodžių ir jiems priešinosi. Jis ir kiti bendraminčiai prisidėjo, kad Ispanijos valdovai priimtų indėnų orumą ir teises ginančius įstatymus, kad būtų galutinai atmestos doktrinos, teisinančios jų pavaldumą užkariautojams, kartais esą vien todėl, kad jie nekrikščionys ar bent kol dar nėra krikščionys.

Šiame kontekste pasirodė ir Pauliaus III bulė, kurioje jis nurodė, jog ir tuo atveju, jei indėnai „neturi tikėjimo į Kristų, iš jų negali būti atimtos laisvės ir daiktų nuosavybė. Šiomis laisvėmis ir nuosavybe jie gali naudotis, jas turėti ir jomis džiaugtis laisvai ir teisėtai ir neturi būti pavergti. Priešinga nuostata tebūnie negaliojanti ir niekinė“.  „Minėti indėnai ir kitos tautos tikėti Kristumi turi būti kviečiamos Dievo žodžio skelbimu ir geru gyvenimo pavyzdžiu“, – pridūrė Paulius III.

The post Prieš 484 metus paskelbtoje bulėje patvirtintos indėnų teisės appeared first on LAIKMETIS.