Karas tęsiasi. Krikščionių pasaulis pašiurpęs iš pasibaisėjimo klausėsi, kaip Maskvos stačiatikių patriarchas laimino rusų armiją žudyti ir naikinti tuos, kuriuos dar vakar vadino „broliais slavais“. Katalikai su viltimi ir nekantrumu laukė, kada popiežius aplankys karo siaubiamą šalį, malda, gyvu žodžiu sutvirtins taikos ir ramybės gynėjų dvasią.

Tačiau popiežius, karui besitęsiant, lankė įvairiausias pasaulio katalikų bendruomenes, ne kartą beldėsi į Maskvos vartus, kad jį priimtų (bet vis nepriima), bet taip ir nerado laiko, kad atvyktų ten, kur jo labiausiai laukė – į Ukrainą. Štai ir dabar jis ruošiasi aplankyti vos tūkstantį narių turinčią Mongolijos katalikų bendruomenę, jo nestabdo nei tolimas kelias, nei įvairūs nepatogumai, o Ukrainos katalikams jis, galima sakyti, smeigė peilį į nugarą savo kalba, skirta Rusijos katalikiškajam jaunimui.

Visu kūnu, protu, širdimi ir siela pritariu ekscelencijos Sviatoslavo Ševčiuko vertinimui, kurį jis paskelbė apie popiežiaus Pranciškaus pasisakymą Rusijos katalikų jaunimui: "Žodžiai apie "didžiąją Petro Didžiojo, Jekaterinos Didžiosios Rusiją, tą imperiją - didingą, apsišvietusią, didžios kultūros ir didžio žmoniškumo šalį" yra baisiausias imperializmo ir kraštutinio rusiškojo nacionalizmo pavyzdys".

Manyčiau, kad mes, buvusios Rusijos imperijos pavergtų tautų palikuonys, katalikai, kartu su mūsų Katalikų Bažnyčia privalome paaiškinti popiežiui, kad taip kalbėdamas jis įžeidė ne tik kovojančios Ukrainos bei ją remiančius viso pasaulio žmones, tikinčius ir netikinčius, bet ir buvusios Rusijos imperijos bei jos įpėdinės - Sovietų Rusijos, tapusios SSSR, - aukas, nužudytas jos grobuoniškuose karuose, užkariaujant Eurazijos platybes, aukas, nukankintas "kultūringos" imperijos kalėjimuose, aukas, "kultūringai" mirusias iš bado ir šalčio Šiaurinės Rusijos, Sibiro, Kazachstano lageriuose.

Apmaudu, kad tas kunigas ar pasaulietis, kuris patarinėja popiežiui klausimais, susijusiais su Rusija, yra ne tik etninis rusas, bet ir aršus imperininkas, taip neapkenčiąs visų, kas ne su "matuška Rusia", kad drįso pastatyti Popiežių į nepavydėtiną, net žeminančią padėtį, nes nepaaiškino, kad Rusijos katalikų daugumą sudaro atstovai tų tautų, kurios buvo imperinės Rusijos ujamos ir naikinamos: lenkai, lietuviai, vienas kitas latvis, Rusijoje gyvenantys katalikai užsieniečiai (ypač daug jų iš Afrikos) ir jų vaikai...

Asmeniškai pažįstu ir keletą katalikybę priėmusių žydžių iš Sankt Peterburgo, kurios irgi nedega meile carinei Rusijai, nesididžiuoja nei jos kultūra, nei kitomis "vertybėmis". Neabejoju, kad daug Rusijos katalikų rytą vakarą meldžiasi už Putino imperijos žlugimą, už jos sunaikinimą, tad popiežiaus liaupsės imperijai juos turėjo mažų mažiausiai šokiruoti, o gal net atstumti nuo Katalikų Bažnyčios. 

Gavosi stačiai anekdotinė situacija iš sovietinės Lietuvos laikų, kai atvažiavusios į Vilnių pirmosios "atšilimo" kregždės - mūsų tautiečiai lietuviai iš JAV, - pirmų sutiktų žmonių Vilniuje pradėjo klausinėti, ar jų neskriaudžia rusai. "Ne, ne, neskriaudžia", - linksmai patikino šie, po to, kai vertėja iš lietuvių kalbos klausimą išvertė į jų gimtąją rusų kalbą...

Ten - anekdotas. Bet dabar - nepadori tikrovė...

Tūkstančiai katalikų mokomi, kad popiežius - Dievo vietininkas žemėje, tad sąmoningai ar nesąmoningai perkelia ant popiežiaus asmenybės ir dieviškąjį neklystamumą, ir autoritetą, kuriuo besąlygiškai pasitikima.

Deja, dabartinis popiežius - klystantis. Nuolat klystantis ir klaidinantis. Klystantis daugiau ir dažniau, nei kai kurie kiti lyderiai ar  žmonės, tikintys tuo, kad jie - netikintys... Betgi auką nuo agresoriaus, gėrį nuo blogio atskiria ir nebūdami popiežiais.

Klysti – žmogiška... Ką daro garbingi, bet suklydę žmonės? Atgailauja. Atsiprašo. Atlygina skriaudą. Beje, taip mus, katalikus, nuolat moko mūsų ganytojai, tarp kurių irgi ne vienas klystantis, net ir nusidėjėlis. Ir jie kartu su savo klystančiomis avelėmis mokosi prisipažinti, atsiprašyti, atgailauti.

Šiandien mes, teisieji ir klystantys, stiprūs ir silpni, nusidedantys, bet neabejojantys Dievo Žodžiu, laukiame, kada į mūsų, atgailaujančių chorą įsilies ir popiežiaus balsas.

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Kas toliau, kai popiežius – klystantis? appeared first on LAIKMETIS.

Išpūsta biurokratija (ir negražūs pastatai) Briuselyje ir Strasbūre? Prievartinis kūdikių žudymo, eutanazijos, lyčių maišymo, sekuliarizacijos, imigracijos ir į neišmanymą orientuoto "švietimo" diegimas ištisoms tautoms, regionams, provincijoms ir miestams. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Vargu ar galima kaltinti visus, turinčius smegenų, kad jiems šios idėjos kelia pasibjaurėjimą.

Be abejo, tiesa, kad pirminė Europos Sąjungos idėja, kurią matė Šumanas, de Gasperis ir Adenaueris, labai skyrėsi nuo tos, kuri vyrauja šiandien. Beje, daugumos piliečių supratimas apie pagrindinius gėrio ir blogio klausimus pasikeitė dėl švelnaus dešimtmečius trukusio valdžios, žiniasklaidos, švietimo ir kitų panašių piktavalių spaudimo. Daugeliu atžvilgių valdomieji buvo tyliai sugadinti priimant "dovanas" iš valdančiųjų - visada apeliuojančių į pažeistą savo pavaldinių prigimtį. Tikėti Dievu, karaliumi (jei toks yra), šalimi ir šeima yra kraštutinumas; nuosaikumas - tai leisti sau elgtis ir laikytis įsitikinimų, kurie dar prieš pusę amžiaus daugeliui būtų kėlę pasibjaurėjimą. Europos Sąjungos plėtra vyko lygiagrečiai su šiais pokyčiais ir daugeliu atžvilgių juos skatino.

Be to, ji ėmė agresyviai bausti ir (arba) įžeidinėti valstybes nares - daugiausia Vidurio ir Rytų Europos valstybes, nors savo dalį gavo ir Italija - kurios nepritaria tokiai politikai. Kadangi vis daugiau nacionalinių vyriausybių, reaguodamos į vidaus ar išorės problemas, tampa dešiniosiomis, Briuselis ir Strasbūras neabejotinai taps dar priešiškesni jų atžvilgiu. Bet, galbūt, tikroji problema yra ne Europos Sąjunga, o ši Europos Sąjunga?

Tai, kad daugelyje Europos tautų pasididžiavimas savo šalimi laikomas "fašistiniu", rodo visišką dabartinio etoso beprotybę

Liūdna tiesa yra ta, kad ES moraliai ir dvasiškai sunyko kartu su visa kita Europoje. Tai, kad daugelyje Europos tautų pasididžiavimas savo šalimi laikomas "fašistiniu", rodo visišką dabartinio etoso beprotybę. Tai, kad Europos tradicinės religinės institucijos prisideda prie smerkiančiųjų choro, yra ir šios sunkios psichinės ligos simptomas, ir dalinė priežastis.

Du pasauliniai karai, žinoma, buvo svarbus šios beprotybės veiksnys.

Liūdna tiesa yra ta, kad daugelis dabartinių Vakarų Europos vyriausybių ir eurokratų savo pagrindinėmis nuostatomis apie Dievą, žmogų ir valstybę turi daugiau bendro su Ašies lyderiais nei su labai didele dalimi tų, kurie kovojo prieš ją. Jei tie didvyriai sugrįžtų šiandien, dabartiniai valdantieji juos apšauktų "fašistais" ir "kraštutiniais dešiniaisiais".

1815-1939 m. konservatorių ar dešiniųjų "pagrindinės srovės" grupės paprastai turėjo penkis bendrus pagrindinius ramsčius: altorių, sostą, subsidiarumą, solidarumą ir tam tikrą visa apimančios struktūros, idėją: Šventoji sąjunga, Res publica Christiana, Abendlandas, Okcidentas arba krikščionybė. Coudenhove-Kalergi ir de Rohan pažiūros į pastarąją daug kur įgavo populiarumo. Po 1945 m. Europą valdžiusios Amerikos ir Sovietų Sąjungos dinastijos nebūtų leidusios įgyvendinti pirmųjų dviejų ramsčių - tačiau Jungtinės Valstijos pasirodė esanti šalis, kurioje trečiasis ir ketvirtasis ramsčiai galėtų sėkmingai egzistuoti ir be karaliaus ar įsteigtos Bažnyčios.

Būtent iš pastarosios krikščionių demokratų tėvai, ES kūrėjai, sėmėsi daug įkvėpimo, kartu su visais jų pirminių pažiūrų likučiais, su kuriais galėjo susitaikyti geranoriškesnė iš dviejų okupacinių valdžių. Jie teisingai matė, kad Karolio Didžiojo karūna, jo, kaip Pater Europae, įvaizdis ir nuolat minimos krikščioniškosios vertybės buvo galingi simboliai, galintys priminti tokią Europą, kokią jie tikėjosi sukurti. Tačiau jų veiksmingumas priklausė nuo to, ar dauguma europiečių buvo a) istoriškai sąmoningi ir b) "krikščioniški" tam tikra prasme.

Nepaisant to, tiek nuoširdžiai tikintys, tiek ciniški ES ir Europos Tarybos aparatai ir toliau ieškojo "Europos sielos", kuri suteiktų dvasią vis didesniam ir stipresniam valstybės aparatui, kuris buvo kuriamas septintajame, aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose ir suteiktų jo subjektams bendrą tapatybę. Taigi, kaip rašoma ES interneto svetainės kultūros paveldo skiltyje:

„Europos kultūros paveldas - tai turtinga ir įvairialypė kultūrinės ir kūrybinės raiškos mozaika, ankstesnių europiečių kartų palikimas ir palikimas ateinančioms kartoms. Jis apima gamtos, pastatų ir archeologines vietoves, muziejus, paminklus, meno kūrinius, istorinius miestus, literatūros, muzikos ir audiovizualinius kūrinius, Europos piliečių žinias, praktiką ir tradicijas.

Kultūros paveldas praturtina asmeninį piliečių gyvenimą, yra kultūros ir kūrybos sektorių varomoji jėga ir atlieka svarbų vaidmenį kuriant ir stiprinant Europos socialinį kapitalą. Jis taip pat yra svarbus ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos šaltinis, galintis atgaivinti miestų ir kaimo vietoves ir skatinti tvarų turizmą".

Šia nuvalkiota frazeologija bandoma nuslėpti visišką atskirtį tarp Europos paveldą sukūrusių ir dabartinį viešąjį gyvenimą skatinančių impulsų. Pavyzdžiui, nors 60 Europos paveldo ženklu pažymėtų objektų - tai įvairios vietos, tiesiogiai susijusios su ES kūrimu ir (arba) plėtra, ir kelios vietos, susijusios su istoriniu liberaliosios demokratijos kūrimu, likusios buvo pastatytos religinių, karališkųjų ar aristokratinių asmenybių.

Šio atotrūkio realybė tampa dar ryškesnė, jei pažvelgsime į Europos Tarybos kultūrinius maršrutus. Nors kai kurie iš jų yra grynai estetinio ar ekonominio pobūdžio, dauguma jų yra religiniai ar monarchiniai: Santjago de Kompostelos piligrimų keliai; Via Francigena; Europos žydų paveldo kelias; Šventojo Martyno iš Tūro kelias; Kluni vietovės Europoje; Via Regia; Transromanica; Europos kapinių kelias; Šventojo Olafo kelias; Hugenotų ir Valdensijos kelias; Via Habsburg; Imperatoriaus Karolio V Europos kelias; Napoleono kelionės tikslas; Reformacijos keliai; Europos istorinių sodų kelias; Kirilo ir Metodijaus kelias; Europos d'Artanjano kelias, Europos vienuolynų kelias, Karolio Didžiojo kelias, Kolumbo kelias ir ilgiausias ir daugiausiai pasakantis Jeruzalės kelias.

Niekas neabejoja, kad visi šie dalykai iš tiesų yra brangūs lobiai, kuriuos labai verta išsaugoti - bendras Europos paveldas. Tačiau šis paveldas sukurtas būtent tų reiškinių dėka, kuriuos menkina svarbiausios Europos institucijos.

Be abejo, tiesa, kad tam tikra suvienyta Europa yra būtina, norint išsaugoti ją sudarančių šalių nepriklausomybę didžiųjų pasaulio supervalstybių akivaizdoje. Tačiau dabartinėje situacijoje be sielos ES užsienio ir imigracijos politika radikaliai svyruos tarp neveiksmingos ir despotiškos. Otto von Habsburgas išsakė svarbią mintį:

Krikščionių tikėjimas sudarė sąlygas augti ir stiprėti Europai

„Krikščionių tikėjimas sudarė sąlygas augti ir stiprėti Europai. Žmogaus orumo samprata ir žmogaus teisių plėtra neįsivaizduojama be krikščionybės ir jos žydiškų šaknų. Nors dažnai teigiama, kad žmogaus teises suformulavo tik Apšvietos epocha, reikia pabrėžti, kad Apšvietos laikotarpio mąstytojai savo filosofinį pagrindą taip pat rado labdaringume ir viduramžių vienuolių scholastikoje. Jei tikėjimas išnyksta, Visagalio vietą užima kiti stabai. Žmogus orientuojasi į transcendenciją. Dievą pakeičia pakaitiniai stabai arba pakaitinės ideologijos, pavojingai žadančios žmogui rojų žemėje. Žvilgsnis į pasaulio žemėlapį rodo: neturėdama savo dvasios, ši Europa pasmerkta išnykti. Gyvybingas politines jėgas sukuria tik idėja, nes tai yra siela - taip pat ir žemynų. Europa buvo, kol buvo krikščioniška.

Ji nėra krikščioniška, taigi ji nėra ir Europa - nebent norima Europą priešpriešinti krikščionybei, kaip tai darė Novalis ir keli ispanų mąstytojai. Todėl reikia pirmojo iš penkių minėtų ramsčių - Altoriaus. Europa turi atgauti tikėjimą, jei nori vėl būti Europa.

Šalia altoriaus yra sostas. Idėja, kad visos Europos tautos atgautų savo monarchijas, atrodo bent jau tokia pat egzotiška, kaip ir idėja, kad visas žemynas atgautų savo religiją. Tačiau pagalvokite akimirką: dabartiniams oligarchams tampant vis bjauresniems ir nekompetentingesniems, perspektyva, kad juos pakeis tokie pat bjaurūs, bet kompetentingesni vadovai, tampa vis didesnė.

Fašistai, kurių baiminasi oligarchai, gali tapti baisia realybe dėl pačių oligarchų veiksmų.

Tačiau, kaip pastebėjo Otto von Habsburgas, krikščioniškoji imperija iš tikrųjų gali įgauti visai kitokią formą, nei galima įsivaizduoti:

„Kartais, kaip ir Senojo Testamento žydų tauta, apie viską galvojame pernelyg žemiškai. Jie laukė Mesijo kaip karaliaus politine prasme, o mes manome, kad imperija turėtų reikštis istorijoje žinomomis formomis. Tačiau iš tikrųjų krikščioniškoji imperija yra veikiau solidarumo dvasia, Pax Christi mintis, praktinis Evangelijos principų įgyvendinimas, Kristaus karalystę pripažįstančių laisvų tautų bendradarbiavimas."

Mes patys turėtume stengtis būti verti to, ką nuveikė mūsų protėviai, ir puoselėti savyje tą patį tikėjimą ir ištikimybę, kurie juos gaivino. Galime stoti ginti to, kas mums buvo palikta, ar tai būtų istorinis pastatas, ar Mišios, ar vietinis liaudies šokis. Visos tokios pastangos galiausiai padės sukurti imperiumą, nesvarbu, ar jį matysime mūsų dienomis, ar ne, ir nesvarbu, kokiu pavidalu jis pasireikš. O Europos Sąjunga? Atsivertimai, kurių skaičius bus pakankamas, kad pakeistų visuomenę, pakeis ir jos institucijas. Ar tos institucijos sunyks, ar toliau egzistuos, priklauso tik nuo to, ar jos nusipelnė išlikti po imperinio "atkūrimo".

The post Charles A. Coulombe. Ar Europos Sąjunga gali būti išgelbėta? appeared first on LAIKMETIS.

Viena vertus, keistai atrodo žiniasklaidos korifėjų mėginimai uždrausti kalbėti kokia nors tema. Kita vertus, ar tikrai Vokietija daro pakankamai, o kritika vokiečiams – nepagrįsta?

Vokiečiai nevykdo savo įsipareigojimų?

Tiems, kurie džiaugsmingai trimituoja apie vokiečių sprendimą didinti Lietuvoje dislokuotų pajėgų skaičių, visų pirma derėtų dėkoti ne Vokietijos politikams, o britų premjerui B. Johnsonui. Būtent britų užmojis ne tik visomis priemonėmis padėti Ukrainai kovoti, bet ir principingas britų pajėgų didinimas Estijoje pastatė vokiečius į itin nepatogią padėtį. Vokietija yra priversta didinti pajėgų skaičių ir tęsti savo įsipareigojimus Lietuvai, nes kitaip NATO ir kitų didžiųjų valstybių kontekste atrodytų tiesiog juokingai.

Kitas svarbus klausimas, kurį reikia nuolat užduoti Vokietijai yra „kada“? Abstraktūs Vokietijos užsienio reikalų ministrės pasvarstymai apie tai, kaip jie didins pajėgas, bet, suprantate, dar neva turi pasitarti su visais NATO partneriais, nuteikia nekaip. Britams kažkodėl papildomų konsultacijų, nei remiant Ukrainą, nei didinant savo buvimą NATO Rytų flange, neprireikė. Vokietija tuo tarpu vaizduoja save kaip NATO biurokratijos kankinę.

Klausimas „kada“ svarbus ne tik kalbant apie pajėgų didinimą NATO pasienyje, bet ir elementariame įsipareigojimų vykdyme. Vokietijoje užsakytos Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, pas mus vadinamos „vilkais“, vis dar nėra pristatomos laiku (vokiečiai nesilaiko pristatymo terminų). Negana to, kovos mašinose randama defektų, kuriuos būtina taisyti.

Karo kontekste skamba tiesiog neįtikėtinai, kad Vokietija yra ta šalis, kuri nesugeba laikytis užsakymų terminų ir gamina Lietuvai techniką su defektais. Jei tokie veiksmai nėra elementarus žioplumas ir negebėjimas planuoti savo darbo, tai galima būtų pavadinti net sabotažu. Sabotažu, siekiant specialiai vilkinti karinį Lietuvos stiprinimą.

Įtarimai sąmoningu delsimu įgauna dar daugiau pagrindo, kai Vokietijos kancleris sulaukia vokiečių intelektualų parengto bendro laiško, kuriame reikalaujama nedelsiant nutraukti bet kokios ginkluotės tiekimą Ukrainai, nes tik taip galima užkirsti kelią tolesniam karui, miestų griovimui, žmonių žūtims ir branduolinei katastrofai. Vokiečių politikai atliepia savo tautos balsą arba turi rimtą pateisinimą tokiems delsimams.

Akivaizdu, kad Lietuvai, skirtingai nei kitoms Baltijos šalims, su NATO partneriu nelabai pasisekė. Prezidentės D. Grybauskaitės provokiškos politikos nuopelnu vadintas vokiečių karinių pajėgų įvedimas į Lietuvą dabar padeda panašėti į dar vieną saugumo dilemą. Ir  Lietuva šias problemas turi spręsti tokiu metu, kai yra būtina tiesiog greita ir efektyvi parama, kokią Estijai garantuoja D. Britanija.

Imperija myli imperiją?

Minėtoms Vokietijos dvejonėms Lietuvos atžvilgiu ar pasakymams, kad Ukrainai vokiečiai nebeturi ko duoti, bandoma rasti daug pateisinimų. Vieni teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai tapo alergiški karui, ir dėl to vien mintis apie bet kurios, kariaujančios pusės finansavimą ar rėmimą jiems kelią siaubą.

Kiti teigia, kad vokiečiai yra pragmatikai, kurie iki šiol delsia įvesti embargą rusiškoms dujoms ir sėkmingai daug metų finansuoja Kremlių. Bet priežastys, panašu, yra ne tik istorinės ir finansinės, bet dar ir ideologinės.

Karinio konflikto Ukrainoje metu vis labiau atsiskleidžia faktas, kad Vokietija yra imperiškai mąstanti valstybė.

Karinio konflikto Ukrainoje metu vis labiau atsiskleidžia faktas, kad Vokietija yra imperiškai mąstanti valstybė, kuri į Rusiją žiūri ne tik kaip į žaliavų šaltinį, bet kaip į sau lygų politinį darinį, ko, priešingai, negali pasakyti apie Ukrainą.

Vokietija vis dar mąsto kategorijomis apie Rusijos įtakos zonas, ignoruodama mintį, kad jose taip pat gyvena žmonės, kurie turi savo siekių, interesų ir sprendimo teisę. Pagal Vokietijos logiką, tokių šalių kaip Lenkijos, Lietuvos ar Ukrainos likimas yra nusprendžiamas Vašingtono, Maskvos arba Berlyno kabinetuose. Tarp Vokietijos ir Rusijos gyvenančios tautos neturi teisės turėti savų interesų ir dažniausiai suvokiamos tik kaip trukdžiai susijungti Rusijos ištekliams ir Vokietijos pramonei.

Lenkų europarlamentaras Ryszardas Legutko (Ryšardas Legutko) ne kartą pabrėžė, kad įvairiose diskusijose ir tarptautiniuose formatuose jaučiama aiški Vakarų Europos, o ypač - Vokietijos nuostata po 2004 m. į ES įstojusias šalis ar jų politikus laikyti menkaverčiais išsišokėliais. Jarosławas Kaczyńskis (Jaroslavas Kačynskis) nuėjo dar toliau, Vokietijos dominavimą ES pavadindamas „Ketvirtuoju Reichu“.

Vokiškoje Politinėje sąmonėje net netelpa mintis, kad gerokai silpnesnis vasalas gali drįsti priešintis imperijai.

Istoriškai mūsų regionas buvo padalintas tarp Vokietijos, Austrijos, Turkijos ir Rusijos, o šiandien šalia nacionalinių Vidurio – Rytų Europos valstybių beliko tik dvi didžiosios jėgos: moderniąją ES imperiją (tokį išsireiškimą vartojo net ir pats buvęs EK vadovas J. M. Barroso) statantys vokiečiai ir posovietiniu revanšizmu pulsuojantys rusai.

Imperijos ir jų veiksmai, kad ir kokie siaubingi, būdavo visada priimami kaip norma, tuo tarpu iš mažųjų nacionalinių valstybių imperijos tikisi nuolatinio paklusnumo, susivaldymo ir savų interesų tramdymo - tai vienintelis vaidmuo, kuris deramas vasalui.

Štai kodėl Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris norėjo palaukti penketą dienų prasidėjus karui Ukrainoje. Vokiškoje politinėje sąmonėje net netelpa mintis, kad gerokai silpnesnis vasalas gali drįsti priešintis imperijai. Čia jau ne karinių galimybių vertinimo klaida - tai nesugebėjimas pripažinti realaus Ukrainos suvereniteto egzistavimo, kurio nelaiduotų jokia kita jėga.

Ne karo siaubas, o mintis, kad jų pažįstama Rusijos imperija gali pralaimėti ir subyrėti vokiečių politikams kelia didžiausią nerimą. Kodėl imperijos bijo panašių į save darinių byrėjimo? Nes vasalai pradeda nebegerbti savo šeimininkų, nesiskaityti su jų nuostatomis, griauna nustatytą tvarką ir, imperijų požiūriu, sėja anarchiją.

V. Zelenskio akibrokštas, kuomet jis pasikvietė Lenkijos ir Baltijos šalių prezidentus į Kijevą, o Vokietijos prezidentą priimti atsisakė, ne šiaip pažeidė diplomatijos protokolą, bet sulaužė hierarchinę tvarką tarp vasalų ir šeimininkų.

Imperija pripažįsta kitą imperiją ir nesupranta mažųjų valstybių egzistavimo, todėl galima manyti, kad Vokietijos delsimas ir požiūris į ukrainiečius nėra vien pragmatizmo ar Antrojo pasaulinio karo traumų mišinys, tokių veiksmų priežastys yra kur kas gilesnės ir slypi pačioje Vokietijos egzistencijoje ir požiūryje į kitus.

Svarbu nepamiršti ir to, kad mes Vokietijos akyse esame panašiame lygmenyje, kaip ir Rusijos agresijai palikta Ukraina.

The post Dovilas Petkus. Kodėl Vokietija myli Rusiją labiau, nei Ukrainą? appeared first on LAIKMETIS.

Ilgus metus planavusi, kaupusi rezervus, iki smulkmenų viską pratybose atidirbusi V. Putino Rusija laukė tinkamo momento eiti iki galo. Ir sulaukė. Vašingtone ne veltui kalbama apie „kolektyvinį prezidentą“. Amerikos lyderis J. Biden sunkiai orientuojasi aplinkoje, jam sudėtinga suprasti net žurnalistų klausimus, nekalbant apie derybų stalo pokalbius. JAV žiūri vis labiau į Kiniją ir vis mažiau į tai, ką veikia Rusija.

Europa tuo tarpu į aukščiausius postus iškelia politkorektiškai iškastruotus bestuburius politikus, išmanančius tik politinės konjunktūros peripetijas arba naujų lyčių skaičių. Politikai senstančiame žemyne yra seniai užmiršę ne tik karą, bet ir kokį nors nepriteklių ar skausmą, gyvenantys lyg paskutinėmis degradavusios Vakarų Romos imperijos dienomis. Normaliam užribio barbarui būtų gėda neapiplėšti tokios publikos.

Pati Ukraina tuo tarpu kenčia nuo vidaus problemų, sunkios ekonominės padėties ir masinės jaunų žmonių emigracijos. Baltarusija, kritusi į Putino glėbį, uždega žalią šviesą rusams jų teritorijoje daryti ką nori.

Visi indikatoriai rodė, kad Rusijai atėjo metas užbaigti karą Ukrainoje

Kada jei ne dabar? V. Putino svita pajuto, kad kito tokio gero momento žaibiškai nugalėti ne menkai ginkluotus sukilėlius Sirijoje ar nedideles tautas, kaip Gruziją ir Čečėniją, gali ir nebūti. Visi indikatoriai rodė, kad Rusijai atėjo metas užbaigti karą Ukrainoje, galutinai šią šalį parklupdant ant kelių.

Bet va bank dėl to ir yra loterija, kad joje galutinai numatyti visko negali. Rusai neįvertino tokio masiško Ukrainos gyventojų pasipriešinimo okupantų įsiveržimui. Rusija neįvertino to, kad Ukrainos lyderis pasiliks Kijeve, nepaisant raginimų jį tučtuojau išvežti.

Ukrainiečiams prasilaikius keletą dienų ir supratus, kad paimti Kijevą bus anaiptol nelengvą, iki tol abejingos ar politinius interesus dėl verslo su Rusija aukojusios Vakarų šalys taip pat suskubo remti Ukrainą.

Staiga paaiškėjo, kad pritaikius eilę sankcijų nukentės ne tik Rusijos elito turtai užsienyje, tačiau įšaldyti bus ir 77 proc. finansinio rezervo, saugoto užsienyje ir taip kruopščiai kaupto šio karo reikmėms. Ir sankcijų bei ribojimų sąrašas nesustoja. Rusijai šis karas galėjo būti sėkmingas tik būdamas žaibiškas, o Ukrainai kiekviena kovos diena stovint ant kojų - jau pergalė.

Vokietija, neleidusi pardavinėti ukrainiečiams ginklų, jau siųs karinę pagalbą į Kijevą, stabdo dujų pirkimą iš Rusijos, teigia statysiantys suskystintų dujų terminalus. Turkija netikėtai uždaro Bosforo sąsiaurį, priešlėktuvines, prieštankines gynybos sistemas tiekia ne tik artimiausi kaimynai lenkai, bet ir už numuštą civilių lainerį Putino režimui anksčiau atleidę olandai. Ukrainiečiai, Vakarų europiečių sąmonėje ilgą laiką buvę viso labo „kažkuo nepatenkintais rusais“, išsikovojo pripažintos Europoje nacijos vardą.

Rusija per tris paras Ukrainoje prarado tiek gyvybių ir technikos, kiek per du metus karo Afganistane

Priešakiniai rusų kariniai daliniai Ukrainoje – pavargę ir aplamdyti, nebeturintys nei maisto, nei dyzelio tankuose, prašantys pastiprinimo. Internete pilna ne tik vaizdų apie mūšius, bet ir paprastų ukrainiečių apsižodžiavimų su rusų kareiviais, o šie, nors ir su šautuvu rankose, atrodo visiškai pasimetę, sutrikę, nebežinantys ką atsakyti. Ukrainos pasieniečių necenzūrinis atsakas rusų kariniam laivui, atsisakant gyviems užleisti pozicijas, jau tapo ir pasauliniu hitu bei nauja skanduote visoje šalyje.

Sena pasaka apie piktus nacius banderovcus, kuriuos žūtbūt reikia užpulti ir išžudyti nebemotyvuoja. Dar labiau nemotyvuoja ir internete matomi vaizdai apie sudegusias karines kolonas bei 4 tūkst. lavonų, keliaujančių motinoms į Rusiją. Rusija per tris paras Ukrainoje prarado tiek gyvybių ir technikos, kiek per du metus karo Afganistane.

V. Putino siekis „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą, pastatant čia marionetinę Rusijos valdžią klostosi absoliučiai priešingu scenarijumi. Ukraina kaip niekada militarizuojasi ir yra aprūpinama ginklais iš viso pasaulio. „Denacifikuotis“ turėję ukrainiečiai labiau nei anksčiau supranta savo skirtį nuo anksčiau laikytų „broliškų Rusijos ir Baltarusijos tautų“, išgyvena beprecedentį nacionalizmo pakilimą ir tautos vienybės jausmą.

Lieka klausti, net jei Rusija ir paimtų Kijevą, kokių pastangų šiandien Rusijai prireiktų, kad svetimą vietiniams valdžią išlaikytų Kijeve?

Dar slogesnė atmosfera tvyro Kremliuje. Nepavykus greitam karui, ne veltui V. Putino ranka nuslysta ant branduolinių mygtukų ir grasinimų planetai. Tai – pirmi akivaizdžios nevilties ir desperacijos požymiai, aiškiai nujaučiant, kokia Rusijoje yra pralaimėto ar nepakankamai staigaus bei pergalingo karo kaina. Rusai savo valdovams gali atleisti bet ką, tik ne pralaimėjimą.

Imperijos puikiai žino savo istoriją, o Rusijos imperijos istorija aiškiai rodo, kad ne kokios nors finansinės reformos, vidiniai bruzdėjimai, neramumai ar priešų invazijos, o pralaimėti konfliktai išverčia carą iš sosto. Net ne visada jį verčia liaudis, kuri dažniausiai ir toliau sėdi įbauginta.

Pajutus kraujo skonį, rūmų perversmas irgi tampa realus. Imperija, kurią išlaiko stipraus lyderio kultas, negali sau leisti „lūzerio“ valdovo. Putinas supranta, kad jei šis konfliktas taps pralaimėjimu, tik laiko klausimas lieka ir jis pats.

Čečėnija ir kitos tautos, Rusijos sudėtyje išlaikomos baimės principu „bijo reiškia gerbia“ gali pradėti bruzdėti kaip ir prieš du dešimtmečius. Ne veltui Rusijai vis labiau klimpstant Ukrainoje, galvą kelia ir Maskvos nebeklausantis Kazachstanas, apie prarastas teritorijas prisimena gruzinai.

V. Putinas nebeturi kur trauktis ir bandys Kijevą paimti bet kokia kaina. Arba bent kuo daugiau Ukrainos žemių. Nors karinio tribunolo likimas žadamas Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui, tačiau Kijevui atsilaikius, pačio Putino gali laukti Gadafio likimas, vietinei publikai išvelkant carą iš rūbų ir viešai užmušant viso pasaulio internetinėje akivaizdoje. Putinas šiandien Ukrainoje jau negalvoja apie sėkmingą imperijos plėtrą, bet kovoja už savo paties išlikimą.

Putino gali laukti Gadafio likimas, vietinei publikai išvelkant carą iš rūbų ir viešai užmušant viso pasaulio internetinėje akivaizdoje

Galima desperacija, neviltis, Rusijos lyderio mirties baimė nieko gero nežada mums. Juk retas galėjo tikėtis, kad Rusija norės užkariauti ir visą Ukrainą. Tokia psichologinė imperijos valdovo būklė leidžia neatmesti scenarijų ir apie galimas atomines raketas, sprogdinamą Černobylio sarkofagą, ekologines katastrofas. Arba greitą karą prieš kažką mažesnio, silpnesnio, siekiant nubraukti pralaimėjimo kartėlį. Taip, kaip 1940 m. Stalino pralaimėjimą Suomijoje nubraukė staigi Baltijos šalių okupacija.

Politika nepanaši į rezultatų sumavimą, ji greičiau kaip banguojanti kreivė, kuri kyla ir leidžiasi. Net ir esant puikioje parengtyje, bet neapskaičiavus jėgų ir susidūrus su masine krize, tos kreivės kritimas žemyn pradeda veikti sniego gniūžtės principu.

Tai, kas galėjo atrodyti imperijos žvaigždžių valanda, įstrigus kuriam nors etape, gali tapti valdžios ar net visos imperijos pabaiga. Juolab, kad tūnančių ir laukiančių suvesti sąskaitas su Rusija ar ją „balkanizuoti“ tikrai nepristigs. Ką gali žinoti, galbūt, ir mes sulauksime dienos, kai reikalavimai šalia Lietuvos esantį Kaliningradą demilitarizuoti neatrodys tokie neįtikėtini.

The post Žlugęs „blickrygas“ Ukrainoje – Putino imperijos pabaigos pradžia? appeared first on LAIKMETIS.

Bet štai kur problema. Europos lyderiai Hallsteiną laikė iliuzijų pilnu snobu. Vienintelis dalykas, kuris sulaikė Prancūzijos vadovą Šarlį de Gaulį nuo tokio projekto sunaikinimo buvo Vokietijos pažabojimas ir išmokos žemės ūkiui, naudingos prancūzams. Taigi, proto-ES nuo pat pradžių tapo pusiau monstru. Idealistinės teorijos greitai nuėjo į antrą planą, viską pakeitė biudžeto eilutės ir politinis paralyžius, nepaisant to, kad Hallsteiną visi aukštino kaip pirmąjį Europos Ekonominės Bendrijos komisijos pirmininką. Eurofederalistinė svajonė tęsėsi.

Europos projekto rezultatas buvo ir išlieka iliuzinis: 50-ųjų „Disnėjaus“ pasaka įvyniota į kontinentalistinę teisę. Tai nevykusi federacija, ne tik plėšoma neaiškaus galių pasidalijimo ir beprasmybės, bet ir anglosaksiškos laisvės sampratos.

Kiekviena diena, rodos, yra priminimas, kodėl breksitas įvyko ir D. Britanija pasitraukė iš šio projekto. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir toliau naudojasi ES institucijomis, siekdamas blokuoti (be ypatingos sėkmės) bet kokius kitų šalių susitarimus su Jungtine Karalyste. Tuo tarpu Briuselio ir Lenkijos arba Vengrijos santykiai pasiekė naujas žemumas, lenkų prezidentui net pasakant, kad ES žlugs, jei šantažuos savo šalis nares. Sąjunga yra visiškai neveiksni bet kokiu užsienio politikos klausimu: nuo susitarimų dėl Irano branduolinės programos iki verslo santykių su Indokinija.

Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis. Legalistinė obsesija ir atsisakymas pripažinti realybę yra gynybinė reakcija suprantant, kad supergalybės, eurokratų svajonė, pradėta prieš 60 metų, nebeveikia. O dabar artėja egzistencinė išlikimo ES problema.

Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis.

Visų pirma, ekonomika. ES rinkos lėtas, jeigu išvis vykstantis, ekonominis augimas pasmerkia Sąjunga stagnacijai. Po eurozonos krizės prieš 10 metų vis dar gyvenama iliuzijoje, kad vieninga valiuta sugebės atlaikyti ir antrą krizę. Visa ES apjungta fiskalinės politikos, tačiau centralizuoti tokios sistemos ir apsisaugoti nuo šoko ateityje nepavyktų.

Antra, kylant tokioms galioms kaip Kinijai, Amerikos dominavimas baigiasi. Pastaraisiais metais ES veikė kaip „imperija imperijoje“, pasikliaudama JAV karine apsauga, o pati užsiimdama savo biurokratijos statybomis. Dabar, JAV patiriant vis daugiau vidinių iššūkių ir problemų, kyla klausimas, ar Pasaulio prekybos organizacija vis dar sugebės apginti ES ekonominius interesus nuo augančios Kinijos prekybos politikos.

Blogiausia, kad varžybose dėl dirbtinio intelekto, kurias pradėjo Pekinas, nebeveikia ir vadinamasis „Briuselio efektas“. Anksčiau tai buvo politinis fenomenas, kai didžiulės įmonės turėdavo prisitaikyti prie ES reguliavimų, kad galėtų importuoti savo prekes į Europos rinką, tuo pačiu eksportuodami ES teisę ir reguliavimus į kitas pasaulio šalis. Tačiau dabar, technologinių varžybų metu, šis Briuselio triukas nebeveikia. Vis labiau suprantama, kad dominavimas tokioje srityje pasiekiamas kuo greičiau prisitaikant, o ne reguliuojant. Tipiškas nesėkmės pavyzdys buvo ES duombazės kūrimas. ES taip ir nesugebėjo susitarti ir įsteigti tokios duomenų bazės, o galios vietą čia užpildo jau privatūs subjektai ir jų greiti pasiūlymai. Negalėdama savęs perkeisti ES juda neišvengiamos katastrofos link.

Galų gale, COVID-19 laikotarpis ir kylanti protekcionizmo banga kėsinasi nušluoti ES, kaip taisyklių sergėtojos įvaizdį. Pavyzdžiai, kuomet šalys savarankiškai uždarinėdavo sienas arba nesidalino kovos su kovidu priemonėmis tarpusavyje tą signalizavo geriausiai.

Negana to, artimiausiu metu sudaromos Britanijos tarptautinės prekybos sutartys turėtų mesti galutinį iššūkį įrodydama, kad šalys gali sudaryti naudingas sutartis net ir nebūdamos ES bloko narėmis. Ar tokius susitarimus gali įgyvendinti politiškai susiskaldžiusi, aplinkosauginių reikalavimų ir kitų lobistų plėšoma ES?

Blogiausias klaidas padaryti lengviausia. Sėkmės ir idealistinio tikėjimo dėka ES sugebėjo išlikti iki šiol. Per visus sukrėtimus ji neatsitraukė nuo savo technokratinės vizijos plėtojimo. Dabar gi, pasikeitus pačiam pasauliui, ES tikslai atrodo vis labiau ir labiau nepasiekiami. ES pabaiga bus ne griūtis, o moralinis sustabarėjimas. Ir tai tikrai nėra „ar“, bet greičiau „kada“.

The post Sherelle Jacobs. ES yra pasmerkta imperija appeared first on LAIKMETIS.