homilija – LAIKMETIS https://www.laikmetis.lt krikščioniškas naujienų portalas Wed, 27 Aug 2025 02:42:00 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=6.3.2 Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Prašykite ir jums bus duota“ (Mt 11, 9), 17 eilinis sekmadienis https://www.laikmetis.lt/kardinolas-sigitas-tamkevicius-prasykite-ir-jums-bus-duota-mt-11-9-17-eilinis-sekmadienis/ Sun, 27 Jul 2025 03:00:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=107727 Savo santykį su žmonėmis mes palaikome kalbėdamiesi, o santykį su Dievu – melsdamiesi, todėl dažniau ar rečiau meldžiamės. Melsdamiesi Dievą šloviname, pasakome, kad jį mylime. Melsdamiesi Dievui dėkojame už gyvenimo dovaną, už patiriamas malones ir daug ko prašome. Malda yra neatskiriama tikinčio žmogaus gyvenimo dalis. Jei žmogus nesimeldžia, tikriausiai, jis neturi tikėjimo arba iš jo […]

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Prašykite ir jums bus duota“ (Mt 11, 9), 17 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Savo santykį su žmonėmis mes palaikome kalbėdamiesi, o santykį su Dievu – melsdamiesi, todėl dažniau ar rečiau meldžiamės. Melsdamiesi Dievą šloviname, pasakome, kad jį mylime. Melsdamiesi Dievui dėkojame už gyvenimo dovaną, už patiriamas malones ir daug ko prašome. Malda yra neatskiriama tikinčio žmogaus gyvenimo dalis. Jei žmogus nesimeldžia, tikriausiai, jis neturi tikėjimo arba iš jo tikėjimo yra likę tik pelenai.

Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitome pasakojimą apie Abraomą, kuris maldavo Dievą nepražudyti Sodomos miesto, jei jame bus rasta bent saujelė teisiųjų. Dievas pažadėjo: „Jo nesunaikinsiu ir dėl dešimties“ (Pr 18, 32). Šis Šventojo Rašto pasakojimas skatina meldžiantis ne tik prašyti medžiaginių gėrybių ar geros sveikatos, bet sau ir artimui maldauti Dievo gailestingumo: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4).

Skaitydami Evangelijas dažnai matome besimeldžiantį Jėzų. Prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į dykumą ir čia keturiasdešimt dienų pasninkavo ir meldėsi, ruošdamasis skelbti gerąją naujieną apie Dangaus karalystę.

Viešosios tarnystės metais Jėzus dažnai melsdavosi. Bažnyčios katekizme rašoma: „Jėzus dažnai pasitraukia melstis į nuošalią vietą, vienumon, ant kalno, ypač naktį. Kadangi įsikūnydamas Jėzus prisiėmė visą žmogiškąją prigimtį, į savo maldą Jis įima žmones ir, atnašaudamas save patį, drauge juos atnašauja Tėvui. Jis – Žodis, „tapęs kūnu“, – savo malda dalyvauja visame, kuo gyvena „Jo broliai“; Jis atjaučia jų silpnybes, kad juos iš jų išvaduotų“ (KBK, 2602).

Prieš savo kančią ir mirtį ant kryžiaus Jėzus meldėsi Alyvų kalne. „Tada Jėzus su jais nuėjo į vietą, vadinamą Getsemanę, ir tarė savo mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol nueisiu ten pasimelsti. Paėjęs kiek toliau, parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: „Mano Tėve, jei įmanoma, tepraeina ši taurė pro šalį. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 36.39).

Jėzus meldėsi ir prikaltas prie kryžiaus. Septyni maldos žodžiai, kuriuos tada Jėzus ištarė ant kryžiaus, yra brangus maldos pavyzdys, kaip reikia melstis kenčiant.

Evangelistas Lukas pasakoja, kaip kartą vienas mokinys, matydamas dažnai besimeldžiantį Jėzų, paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1). Mes esame kviečiami įsigilinti į Jėzaus atsakymą, kaip mes turime melstis, – į Dievą turime kreiptis kaip į savo Tėvą, prašydami visų pirma to, kas svarbiausia: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė“ (Lk 11, 2).

Tik paprašę dangaus Tėvą pačių svarbiausių dalykų, mes galime jam priminti, ko ir mums patiems reikia. Todėl Jėzus mokė prašyti ir „kasdienės duonos“. Ta kasdienė duona yra ne tik valgis ir gėrimas, bet ir visi mūsų žemiškieji reikalai.

Išsakydami Dievui, ko mums reikia šiai dienai, turime neužmiršti kelių labai svarbių prašymų: kad Dievas mums būtų gailestingas ir kad nesukluptume, kai būsime gundomi elgtis prieš jo valią: „Tėve <...> atleisk mums mūsų kaltes. <...> Ir neleisk mūsų gundyti“ (Lk 11, 4). Branginkime „Tėve mūsų“ maldą.

Be galo brangi Rožinio malda, kuri susieja lūpų maldą ir Jėzaus gyvenimo apmąstymą. Ne visi yra atradę maldos su Šventuoju Raštu lobį, kai skaitome ir apmąstome, ką Dievas mums kalba per perskaitytas Biblijos eilutes.

Viešpatie, išmokyk mus gerai melstis, tuomet mokėsime ir gerai gyventi.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Prašykite ir jums bus duota“ (Mt 11, 9), 17 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Marija išsirinko geriausiąją dalį“ (Lk 10, 42) 16 eilinis sekmadienis https://www.laikmetis.lt/kardinolas-sigitas-tamkevicius-marija-issirinko-geriausiaja-dali-lk-10-42-16-eilinis-sekmadienis/ Sun, 20 Jul 2025 03:00:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=107592 Evangelistas Lukas pasakoja apie Jėzų, keliaujantį per Galilėjos kaimus. Viename iš tų kaimų Jėzus buvo pakviestas pailsėti ir pasivaišinti. Namų šeimininkė Morta ruošė kuklias vaišes, o jos sesuo Marija atidžiai klausėsi Jėzaus kalbos. Viskas vyko labai natūraliai: reikėjo paruošti vaišes, bet ir nepalikti Jėzaus vieno. Morta, kaip ir jos sesuo Marija, tikriausiai būtų mielai klausiusi […]

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Marija išsirinko geriausiąją dalį“ (Lk 10, 42) 16 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Evangelistas Lukas pasakoja apie Jėzų, keliaujantį per Galilėjos kaimus. Viename iš tų kaimų Jėzus buvo pakviestas pailsėti ir pasivaišinti. Namų šeimininkė Morta ruošė kuklias vaišes, o jos sesuo Marija atidžiai klausėsi Jėzaus kalbos. Viskas vyko labai natūraliai: reikėjo paruošti vaišes, bet ir nepalikti Jėzaus vieno. Morta, kaip ir jos sesuo Marija, tikriausiai būtų mielai klausiusi Jėzaus kalbos, bet reikėjo netikėtai užsukusiam svečiui paruošti vaišes. Evangelistas, atpasakodamas šį įvykį, pastebi, kad Morta tuputį pyktelėjo ant sesers, sėdėjusios prie Jėzaus kojų ir jo klausiusios. Jėzus išnaudojo progą, pasakydamas, kad žmogaus gyvenime svarbiausia yra ne veikla, bet klausymasis, ką kalba Dievas.

Šis Evangelijos pasakojimas gali įnešti sumaišties; galime pamanyti, kad Jėzus nuvertino geras Mortos pastangas. Iš tikrųjų, Jėzus papeikė Mortą ne dėl to, kad ji ruošė vaišes, bet kad perdėtai buvo susirūpinusi tik vaišėmis ir ne tuo, ką kalbėjo Jėzus.

Evangelijos pamoka akivaizdi: net darant pačius geriausius darbus reikia neužmiršti paties svarbiausio – klausytis Dievo žodžio: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42).

Kada ir kokiu būdu mums kalba Dievas? Ir kada mes jo klausomės? Dievas nuolat mums kalba per savo kūriniją. Psalmininkas sako: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, žvaigždėtas dangus skelbia jo rankų darbą. Jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19, 2. 5). Mums tik reikia, kad, matydami Dievo sukurtą pasaulio grožį, kaip ta Evangelijos Marija klausytume mums kalbančio Dievo.

Dievas mus kalbina per įvykius ir išgyvenimus – malonius ir skausmingus, tik reikia šiek tiek mūsų pastangų, kad per tuos įvykius girdėtume mus kalbinantį Dievą.

Mes ypač esame Dievo kalbinami per jo žodį, randamą Šventajame Rašte. Todėl Šventasis Raštas turi būti mūsų parankinė knyga, kurią kasdien reikia atsiversti ir bent trumpai paskaityti. Kartais Dievas per Šventąjį Raštą mums prakalba labai įtaigiai ir galingai.

Menu vieną dieną, kai aštuoniasdešimt trečiaisiais metais kalėjau KGB kalėjime. Slinko sunkios tardymo dienos, ir nuotaika buvo labai slegianti. Vieną dieną, slegiamas depresyvių minčių, atsiverčiau Šventąjį Raštą ir skaičiau Jėzaus kalno pamokslą: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. <...> Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.<...> Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 26.28–29.34). Beskaitant šiuos Jėzaus žodžius, širdyje atsirado didelė ramybė: juk esu ne tik Bažnyčios priešų rankose, bet, svarbiausia, esu Dievo delnuose, ir reikia tik visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Ir Dievo Apvaizda neapvylė: perėjau lagerius, Sibirą ir sugrįžęs vėl galėjau ilgus metus tarnauti tikintiesiems.

Mes ypač klausomės mums kalbančio Dievo, kai švenčiame Mišias ar adoruojame Švenčiausiąjį Sakramentą. Tuomet mes realiai esame Dievo artumoje ir galime klausytis mus kalbinančio Jėzaus. Ar gerai išnaudojame šias progas, kad girdėtume mus kalbinantį Dievo balsą?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Marija išsirinko geriausiąją dalį“ (Lk 10, 42) 16 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29) - 15 eilinis sekmadienis https://www.laikmetis.lt/kardinolas-sigitas-tamkevicius-kas-gi-mano-artimas-lk-10-29-15-eilinis-sekmadienis/ Sun, 13 Jul 2025 02:55:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=107408 Kartą vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzų: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) Į klausimą Jėzus atsakė klausimu: „O kas parašyta Įstatyme?“ Įstatymo mokytojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Jėzus pagyrė Įstatymo mokytoją: […]

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29) - 15 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Kartą vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzų: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) Į klausimą Jėzus atsakė klausimu: „O kas parašyta Įstatyme?“ Įstatymo mokytojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Jėzus pagyrė Įstatymo mokytoją: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28).

Įstatymo mokytojas toliau bandė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Ta proga Jėzus pasakė palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Plėšikai, sužeidę ir apiplėšę keleivį, paliko leisgyvį gulėti pakelėje. Pro šalį praėję kunigas ir levitas nekreipė dėmesio į sužeistą žmogų. Tačiau tuo keliu ėjęs svetimtautis samarietis pasirūpino sužeistuoju. Suteikęs sužeistajam pirmąją pagalbą, nugabeno jį į užeigą, slaugė ir net davė užeigos šeimininkui pinigų, kad tas pasirūpintų nelaimėliu. Baigdamas pasakoti palyginimą, Jėzus paklausė Įstatymo mokytoją: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 36–37).

„Eik ir tu taip daryk!“ Šie Viešpaties žodžiai yra paliepimas kiekvienam Jėzaus sekėjui. Kiek mes esame tikri krikščionys, galima atpažinti tik iš to, ar visuomet esame pasiruošę pasitarnauti ko nors stokojančiam žmogui.

Kai atgavome laisvę, pirmasis uolių katalikų žingsnis buvo pasirūpinti varge esančiais žmonėmis. Kad ta pagalba būtų kiek įmanoma geresnė ir pastovesnė, tikintieji įkūrė Carito organizaciją, kuri visose vyskupijose rūpinosi ir tebesirūpina vargstančiais žmonėmis. Daug tikinčiųjų tiesiog visą savo gyvenimą yra pašventę artimo meilės darbams.

Kai veikia įvairios vargšais besirūpinančios organizacijos, galime būti gundomi artimo meilės darbus palikti tik joms, o patiems mažiausiai kreipti dėmesio į šalia mūsų esančius vargstančius žmones. Dievo žodis apie gailestingąjį samarietį beldžiasi į kiekvieno mūsų sąžinę su klausimu, ar esame jautrūs kitų vargui.

Savo kunigiškosios tarnystės metu kaip Dievo dovaną turėjau kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo nepralenkiamas artimo meilės darbuose. Jis nepalikdavo net šalikelėje gulinčio girtuoklėlio, bet jį nugabendavo į reikiamą globos įstaigą. Vargšas alkoholikas jam buvo Dievo vaikas, kuriuo jis pasirūpindavo.

Nors medžiaginė pagalba vargstantiems yra labai svarbi, bet nemažiau svarbi yra ir nemedžiaginė pagalba, kai padedame šalia esantiems žmonėms išvengti įvairių gundymų ir klystkelių. Per trisdešimt Nepriklausomybės metų žmonių medžiaginis gyvenimas kokybiškai neatpažįstamai pagerėjo, tačiau laisvoje visuomenėje yra ne mažiau, o gal net daugiau pavojų pasiklysti. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus nuolat girdime skelbiamą klaidingą informaciją apie gyvybę, šeimą, lytiškumą, ir žmogus lengvai gali būti suklaidintas bei priimti kaip tiesą jį žalojančią informaciją.

Gyvendami sekuliarioje visuomenėje galime būti gundomi nepraktikuoti tikėjimo ir visą dėmesį sutelkti tik į medžiaginę gerovę. Žmogus, neturintis tikėjimo, yra labiausiai sužeistas – tarsi laivas be vairo. Ne visada mes galime šiems žmonėms padėti, bet visada galime šviesti savo pavyzdžiu – savo tikėjimu ir meile. Gražus tikinčiojo pavyzdys gali būti kaip gailestingojo samariečio pasitarnavimas – gali padėti kitam susimąstyti: o gal verta tikėti į Dievą, jei tikėjimas padeda žmogui būti tokiam geram?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29) - 15 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Kunigas Ričardas Doveika Paberžėje: ši karta taip pat yra milžinų karta https://www.laikmetis.lt/kunigas-ricardas-doveika-paberzeje-si-karta-taip-pat-yra-milzinu-karta/ Wed, 25 Jun 2025 03:00:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=106846 Sekmadienio pavakarę tyliąją ir sakraliąją Paberžę užtvindė tūkstančių žmonių širdžių meilės, tikrumo, bendrystės, artumo, vilties ir šviesos dūžiai, kartu su malda įsipynę į mūsų tautos milžinų susitikimą. Tų milžinų, kurių jau nebėra tarp mūsų, bet tų, kurių niekas nepajėgs ištrinti iš tautos širdies – dviejų sielų gydytojų – prieš 20 metų išėjusio kunigo Tėvo Stanislovo […]

The post Kunigas Ričardas Doveika Paberžėje: ši karta taip pat yra milžinų karta appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Sekmadienio pavakarę tyliąją ir sakraliąją Paberžę užtvindė tūkstančių žmonių širdžių meilės, tikrumo, bendrystės, artumo, vilties ir šviesos dūžiai, kartu su malda įsipynę į mūsų tautos milžinų susitikimą. Tų milžinų, kurių jau nebėra tarp mūsų, bet tų, kurių niekas nepajėgs ištrinti iš tautos širdies – dviejų sielų gydytojų – prieš 20 metų išėjusio kunigo Tėvo Stanislovo ir prieš 15 metų išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus. Jie abu patyrė tai, ką kunigas Ričardas Doveika, aukodamas šventas Mišias, pavadino nebijojimu nukentėti už drąsą.

„Nebijokime nukentėti už drąsą, darant gera. Nes jei darydamas gera nenukentėjai, tai nieko gero ir nepadarei“, – sekmadienį į jau 12-ąjį tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, skirtą Tėvo Stanislovo atminimui, susirinkusiai tūkstantinei žmonių miniai sakė kunigas Ričardas Doveika, primindamas mūsų visų misiją šiandieniniame pasaulyje.

Netrukus visiškai paprastai, vos keliais taikliais žodžiais iki deginančio skaudėjimo jis apnuogino žmonių širdis, kurias Tėvo Stanislovo išmintimi ir giliomis Justino Marcinkevičiaus eilėmis bei dainomis virtusiais kūriniais pripildė legendinės scenos žvaigždės – Virginija Kochanskytė, Ilona Balsytė, Aurelija Tamulytė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, Liudas Mikalauskas ir Beata Vingraitė.

Kai dykuma įsiveržia į žmogaus širdį…

Simboliška ne tik tai, kad šiais metais Paberžės muzikos festivalis, skirtas Tėvo Stanislovo atminimui, buvo pradėtas per Devintines koncertu „Amžinasis Justinas Marcinkevičius“, bet ir tai, kad Amžinybės palytėjimo ženklų būta ir akimirkos dvelksme – visą dieną dangų traukę niūrūs debesys sekmadienio pavakare ties Paberže prasisklaidė, kaip pastebėjo kunigas R. Doveika, matyt, Tėvas Stanislovas pravėrė dangų, kad saulės spindulys išryškintų kiekvieno mūsų veidą. O gal net ir leistų pajusti dar stipresnę akistatą su pačiu savimi po kiekvienų ištartų R. Doveikos žodžių, ar aktorių lūpomis perduotų J. Marcinkevičiaus eilių ar Tėvo Stanislovo išminties krislų.

„Dykuma visuomet įsiveržia į žmogaus širdį, kai yra uždaromos durys, kai širdys labiau užkietėja. Šiandien mes taip pat, stebėdami savo tautos ir pasaulio įvykius, matome, kad formuojasi keista, trumparegė visuomenė.

Vienadienio buvimo, karaliavimo ir sensacijų visuomenė. Susiskaldymo, susipriešinimo visuomenė. Atmetimo, nepagarbos nei praeičiai, nei į Amžinybę žengiančiam žmogui.

Šiandien labai daug dykumos mąstymo įsiveržia į mūsų visų gyvenimą.

Kai trokštama įstatymais užkirsti pradėtas gyvybes, kai norisi gyvybę nutraukti. Kai žmogus tampa žaidimų aikštele, o jo kūnas – bandymų poligonu. Galiausiai paverčiamas bevaise dykuma, kurioje atimama viltis kitiems todėl, kad mes patys tą viltį praradome.

„Dykuma visuomet įsiveržia į žmogaus širdį, kai yra uždaromos durys, kai širdys labiau užkietėja. Šiandien mes taip pat, stebėdami savo tautos ir pasaulio įvykius, matome, kad formuojasi keista, trumparegė visuomenė."

Ir egoizmas tampa šiandienos žmonijos egzistencijos pagrindu. Atimam viltį kitam, patys praradę ją“, – drąsiai apnuogina skaudžiausią šiandienos faktą kunigas R. Doveika.

Išbandymų metas: krikščionys tampa pakrikštytais ateistais

Tęsdamas R. Doveika Paberžėje susirinkusiems papasakojo tai, ką naujasis Popiežius sakė kardinolams tuoj po to, kai buvo išrinktas ir kėlė itin giliai kiekvieną paliečiančius klausimus: „Ne veltui Šventasis Tėvas Leonas XIV, kurį Šventoji Dvasia dovanoja mūsų laikų bažnyčiai, pirmose aukotose šventose Mišiose, rytojaus dieną po išrinkimo Siksto koplyčioje, sakė jį išrinkusiems kardinolams: „Ir šiandien yra nemažai kontekstų, kuriuose krikščioniškas tikėjimas laikomas absurdišku, skirtu silpniems ir neprotingiems žmonėms. Kontekstų, kuriuose pirmenybė teikiama kitiems saugikliams, tokiems kaip technologijos, pinigai, sėkmė, valdžia, malonumai.

Tai aplinka, kurioje nelengva liudyti ir skelbti Evangeliją. O iš tikinčiųjų tyčiojamasi, jiems prieštaraujama, jie niekinami, arba geriausiu atveju jie tik pakenčiami ir užjaučiami. Ir kaip tik tai yra tos vietos, kur misija skubiai reikalinga, nes tikėjimo stoka dažnai atneša su savimi tokias dramas, kaip gyvenimo prasmės praradimas, gailestingumo užmiršimas, asmens orumo pažeidimai pačiomis dramatiškiausiomis formomis, šeimos krizė ir daugybė kitų žaizdų, nuo kurių taip kenčia mūsų visuomenė.

Ir šiandien netrūksta kontekstų, kur Jėzus, nors ir vertinamas kaip žmogus, yra suvokiamas tik kaip charizmatiškas lyderis ar antžmogis.

Taip galvoja ne tik netikintieji, bet daug pakrikštytųjų, kurie šitaip ir atsiduria faktinio ateizmo lygmenyje.“

Popiežius Leonas šiandien pavartoja labai giliai susimąstyti kviečiančius žodžius.

Kas nutiko daugeliui krikščionių, kad jie savo gyvenime tapo pakrikštytais ateistais? Jie pakrikštyti, bet tikėjimą laiko tradicija, kultūra, bereikšmiu balastu, bet netiki. Netiki Dievo buvimu. Netiki Kristaus atpirkimu, netiki Eucharistija, atleidimu, netiki prisikėlimu iš numirusių ir amžinuoju gyvenimu..?“

Gydykime savo aplinką meile

Kunigas R. Doveika ne tik kėlė aktualius klausimus, bet ir dalinosi žiniomis, kaip įveikti šiandienos iššūkius: „Sustiprinkime kitus ne tik viltimi, bet ir padrąsinimu. Nebijokime pasaulio. Nebijokime tiesos. Nebijokime kitoniškumo.

Nesigėdykime savo tikėjimo ir neatsiprašinėkime, kad esame tikintys žmonės. Bet gydykime. Gydykime savo aplinką meile.

Tėvelis Stanislovas čia, Paberžėje, ir visur, kur jis tarnavo, turėjo vienintelį ginklą, įrankį ir Sakramentą, kuriuo gydė visus mus, tai buvo meilė.

Jis suprato kiekvieną iš mūsų. Jis įsiklausė į kiekvieną iš mūsų. Jis asmeniškai mylėjo tą akimirką prieš jį visą esantį žmogų. Jis gydė meile. Tai buvo vienintelis Tėvo Stanislovo sakramentas, kuriame tilpo viskas – gydyti meile.

Išlikime ištikimi Dievui, tautai ir tėvynei. Vienas kitam. Nebijokime mylėti vieni kitų. Nebijokime patarnauti vieni kitiems. Nebijokime paduoti ranką vieni kitiems.

Nebijokime nukentėti už drąsą, darant gera. Nes jei darydamas gera nenukentėjai, tai nieko gero ir nepadarei.

Nebijokime pamokyti, apsaugoti. Nebijokime ir būkime drąsūs priminti žmogui jo žmogiškojo asmens prigimtinio orumo gelmę.

Iš tikinčiųjų tyčiojamasi, jiems prieštaraujama, jie niekinami, arba geriausiu atveju jie tik pakenčiami ir užjaučiami.

Nesigėdinkime, brangieji, kaip tikintys žmonės, apginti kiekvieno žmogaus prigimtinį orumą, dar negimusio, bet jau esančio, keliaujančio į amžinybę, bet dar neperžengusio Anapusybės slenksčio, ligos ir mirties patale.“

Galia slypi bendrystėje

Tęsdamas pokalbį su žmonėmis, R. Doveika pabrėžė ir ypatingą bendrystės galią: „Nė vienas žmogus, brangieji, nė vienas žmogus negali gyventi vien tik savyje ir vien tik sau. Ypač mums, Kristaus mokiniams, negali būti svetimų žmonių ir svetimų rūpesčių. Todėl bendryste negalime pavadinti vien tik sentimentalių nuostatų ar gražių žodžių. Bendrystės mokomės šiandien ir prie Tėvelio Stanislovo kapo, ką liudija visas jo šventas gyvenimas ir konkretūs darbai. Ir Jėzaus raginimas būti atviriems, sprendžiant kitų žmonių problemas, buvo iš tiesų ypatingas.

<…>. Šiandien mes esame kaip tas mažasis būrelis, susispietęs būti aplink altorių, kad žvelgdami vieni kitiems į akis, mes suprastume ir įvertintume tai, ką kiekvienas turime: viltį, kalbą, tautą, kultūrą, tėvynę. Taip prasideda kelionė. Kelionė išlaisvėjimo link. Nes be laisvės negali būti bendrystės, kaip negali būti ir laisvės be bendrystės. Nes meilė visada tarnauja tiesai.“

Pasauliui reikia patikimų žmonių

Dar viena itin paprasta, bet nepaprasta savo išmintimi ir geniali paprastumu bei įkvepianti R. Doveikos mintis apie tai, ko iš tiesų reikia šiandienos pasauliui: „Šiandien pasauliui, mūsų tautai reikia ne neklystančių ar ypatingai tobulų žmonių. Šiandien visi mes trokštame pirmiausia susitikti su patikimu žmogumi. Krikščionis turi būti patikimas žmogus. Ne tobulas, bet patikimas.

Šiandien pasauliui reikia patikimų žmonių.

Mums reikia patikimų gydytojų, mokytojų, kunigų, politikų, visuomenės veikėjų, kultūros ir meno darbuotojų, patikimo tėčio ir patikimos mamos, patikimo senelio ir senelės, patikimo kaimyno, patikimo bendradarbio. Ne tobulo, ne neklystančio, ne susireikšminusio, bet patikimo.

„Kas nutiko daugeliui krikščionių, kad jie savo gyvenime tapo pakrikštytais ateistais? Jie pakrikštyti, bet tikėjimą laiko tradicija, kultūra, bereikšmiu balastu, bet netiki. Netiki Dievo buvimu. Netiki Kristaus atpirkimu, netiki Eucharistija, atleidimu, netiki prisikėlimu iš numirusių ir amžinuoju gyvenimu..?“

<…>. Tėvas Stanislovas yra kažkada pasakęs: visuomenėje yra per daug liūdesio. Žmonės praradę viltį ir tikėjimą šviesesne ateitim. Jie nusivylę, juos slegia baimė ir neviltis. Mes turime artimuosius ištraukti iš baimės ir nevilties, išvaduoti iš nuobodulio, sugrąžinti jiems tikėjimą šviesesne ateitim. Mes turime atgimti dvasiškai, pakelti žmonių dvasią. Šiais jubiliejiniais širdies ir gerumo metais, tai Tėvelio Stanislovo ir pranašystė, ir užduotis, ir padrąsinimas.“

Kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam

„Rašytoja Vita Morkūnienė straipsnyje „Tėvas Stanislovas – žmogus ant amžių slenksčio“ rašė: „Tėvas Stanislovas laisvėjančios visuomenės lyderiu, dvasios vedliu ir mokytoju tapo, jo žodžiais tariant, būdamas seniausiu, mažiausios Lietuvos parapijos klebonu. Bažnyčios hierarchijoje jis neužėmė jokios reikšmingos vietos. Neturėjo jokio titulo, galių, išskyrus tas, kurias suteikė jo globojami mažutėliai. Tiesa, kardinolas Vincentas Sladkevičius, sveikindamas Tėvą Stanislovą garbingo amžiaus ir kunigystės sukakties proga, yra jam taręs: „Tai tu esi tikrasis Lietuvos žmonių kardinolas.“ Graži tiesa, kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam. Nuostabūs čia rašytojos įžvalgos žodžiai. Kokia graži tiesa, kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam!

Rašytoja tęsia: „Tėvas Stanislovas dar gyvas būdamas tapo legenda. Tą legendą kūrė žmonės, traukiantys paskui jį gyva upe. Pasakojimai apie jį ėjo iš lūpų į lūpas. Apie jį buvo rašomos knygos, kuriami filmai. Praėjus keliolikai metų po Tėvo Stanislovo mirties, jo atminimas tebėra gyvas žmonių prisiminimuose ir iš tylos sugrįžtančiuose žodžiuose. Kokį jo paveikslą kuriame ateičiai? Norėtųsi, kad jis būtų toks, koks buvo žmogus, o ne toks, kokį šiandien norėtųsi nupiešti. Kad neįspraustume jo gyvenimo, jo asmenybės į rėmus, charakteristikų, epitetų šablonus, formules, į kurias jis niekada netilpo ir jų nepripažino. Kad nepasiduotume pagundai pagražinti, kas ir taip gražu, patiesinti, kas ir taip tiesu, sudievinti tai, kas yra tik labai žmogiška. Nieko nėra geriau ir gražiau už tiesą.“

Tėvas Stanislovas išlieka mums tiesos mokytoju, vienijančiu skirtingumus tiltu, visada dėjusiu pastangas, kad susipykę žmonės susitaikytų. Ir ši vieta, Paberžės vieta, Tėvelio Stanislovo kapo vieta, turi būti, tapti ir išlikti susitaikinimo su Dievu ir su vienas kitu vieta.

Mes turim daug dvasios milžinų. Turim istoriją, nes mes esam istorija. Turim laiką, nes remiantis šventuoju Augustinu, mes esame laikai. <…>. Ir ši karta, mūsų karta, pajėgi subrandinti ir dovanoti šiandienos dvasios milžinus, kurie ties tiltus istorijos puslapiuose, nes meilė niekada nesibaigia“, – tvirtino R. Doveika.

Kol sugebėsime atsiklaupti prieš Dievą, niekada nepražūsime

O baigdamas savo įkvepiantį kalbėjimą kunigas R. Doveika, vilkėdamas tą patį arnotą, kuriuo vilkėdamas Tėvas Stanislovas aukojo paskutiniąsias savo Šv. Mišias, žmonėms įžiebė ir neblėstančią viltį: „Kol tauta gerbs Švenčiausiąjį Sakramentą, nepražūsim. Kol mes, žmonės, mylėsime Eucharistiją, niekada nepražūsim. Nes Eucharistija įgalina atrasti teisingą santykį su laiku. Dievas yra meilė. Yra pati tikriausia mūsų ateities garantija.

Todėl šiandien čia, šiose Mišiose, prie Tėvelio Stanislovo kapo ir iš jo sklindančios stiprybės bangose, į ateitį žvelkime ne su baime, bet su viltimi. Ir, sakyčiau, jog didesnės dovanos ir negalima tikėtis atvykus į Paberžę, kaip Tėvelio Stanislovo suteiktos vilties dovanos. Tegu ta viltis šiandien sugrįžta į mūsų namus. Tegu šiandien mūsų buvimas čia tampa milžinų sugrįžimu į savo šeimas.

Tauta ir žmogus, kol sugebės atsiklaupti prieš Dievą ir ties vienybės bei meilės tiltus, visada turės dabartį, ateitį ir amžinybę.

Ši karta taip pat yra milžinų karta.

Ir nuoširdžiai linkiu, kad visi mes, kiekvienas savo vardu, savo aplinkoje galėtume rašyti didžiųjų vardus. Būti tėčiu, būti mama, būti patikimu žmogumi. Tai ir yra tautos didieji, patikimi žmonės. Būkime vilties žmonėmis ir nieko nebijokime.“

Laukia dar du festivalio koncertai

R. Doveikos įkvėpta viltis kartu su Tėvo Stanislovo išminties bei Justino Marcinkevičiaus poezijos pakylėjimu pasklido po visą Lietuvą – Paberžėje buvo girdėti net ir žemaitiškos šnektos.

Festivalyje atsisveikinta tik iki kitų šio sezono koncertų: rugpjūčio 31-ąją po Išlaužo parapijos klebono kun. Viliaus Sikorsko aukojamų šv. Mišių, kuriose giedos Išlaužo Dievo dvaro choras, bus parodytas spektaklis „Miško seserys“, (aktorės Neringa Varnelytė, Vitalija Mockevičiūtė bei folkloro muzikantai Darius Mockevičius bei Paulius Kovalenko), taip pat bus surengtas Lietuvos dailininkų sąjungos asociacijos „Individualistai“ tapybos plenero uždarymas ir paroda.

Rugsėjo 28 d. Tėvo Stanislovo gimtadienio minėjimo Šv. Mišias aukos Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, o koncertą „Apie tave ir tau“ surengs aktorė Nijolė Narmontaitė su Andriumi Balachovičiumi (akordeonas). Visi renginiai – nemokami.

The post Kunigas Ričardas Doveika Paberžėje: ši karta taip pat yra milžinų karta appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27) - 4 Velykų sekmadienis https://www.laikmetis.lt/manosios-avys-klauso-mano-balso-jn-10-27-4-velyku-sekmadienis/ Sun, 11 May 2025 02:56:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=105301 Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip augo krikščionių bendruomenė. Uoliausias Evangelijos skelbėjas buvo apaštalas Paulius; jis daug keliavo ir visur skelbė prisikėlusįjį Viešpatį. Vieni jo mokymą atviromis širdimis priimdavo, o kiti priešinosi. Kad ir keista, bet uoliausiai Pauliaus skelbimą priėmė ne žydai, bet pagonys. „Pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. […]

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27) - 4 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip augo krikščionių bendruomenė. Uoliausias Evangelijos skelbėjas buvo apaštalas Paulius; jis daug keliavo ir visur skelbė prisikėlusįjį Viešpatį. Vieni jo mokymą atviromis širdimis priimdavo, o kiti priešinosi. Kad ir keista, bet uoliausiai Pauliaus skelbimą priėmė ne žydai, bet pagonys. „Pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą“ (Apd 13, 48–49). Tuo tarpu žydai net sukurstydavo žmones apaštalą Paulių persekioti.

Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas duoda progą pamąstyti, kodėl ne tik apaštalų laikais, bet per visus dvidešimt amžių iki mūsų dienų vieni, išgirdę Dievo žodį, su džiaugsmu jį priima, o kiti ne tik nepriima, bet net ir priešinasi jam. Šitai matome ir dabartiniu metu: į Bažnyčios bendruomenę dažnai ateina žmonės, augę sekuliarioje aplinkoje; brendę katalikiškoje aplinkoje, tampa tikėjimui visiškai abejingi. Kodėl taip nutinka? Atsakymas vienareikšmis: mūsų sprendimams didžiausią poveikį daro mūsų gyvenimo būdas. Todėl teisingai sakoma: „Gyvenk, kaip tiki, o jei ne, pradėsi tikėti, kaip gyveni.“

Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono patirtą regėjimą: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Viliamės, kad ir mes, pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei, būsime šioje minioje. Vienas iš šio apreiškimo dalyvių paklausė: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“, ir atsakė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14). Šis atsakymas yra aiški nuoroda, ką turime daryti, kad po žemiškos kelionės ir mes būtume toje palaimintųjų minioje. Pirma, neieškoti lengvo, patogaus gyvenimo kelionės, nes kantriai pakeliami sunkumai yra tiesiausias kelias pas Viešpatį. Antra, visi esame nusidėjėliai ir savo sielos drabužį dažnai supurviname, todėl turime jį išbaltinti Avinėlio krauju, tai yra dažnai pasinaudoti Atgailos sakramentu.

Jeruzalės šventykloje žydai kamantinėjo Jėzų, kad jis pasakytų, ar tikrai esąs žmonių laukiamas Mesijas. Jėzus atsakė palyginimu apie ganytoją ir paskui jį sekančias avis: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Tačiau tiems, kurie netikėjo Jėzaus žodžiais, jis pasakė: „Jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys“ (Jn 10, 26).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar tikrai priklausome Jėzaus kaimenei – tikrų jo draugų būriui. Per maža būti pakrikštytam ir formaliai priklausyti Bažnyčios bendruomenei. Būtinas klusnumas Ganytojo balsui. O kad klausytume, reikia žinoti, ko jis iš mūsų nori. Dėl to Šventasis Raštas turi būti parankinė mūsų knyga; ją skaitydami susiorientuojame, ko Dievas iš mūsų nori, ir tuomet galime atsiliepti visu savo gyvenimu.

Viešpatie, padėk mums ištikimai tave sekti, ir kai sieloje saulė šviečia, ir kai vargų debesys tą saulę užstoja.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27) - 4 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Dievo Gailestingumo atlaiduose https://www.laikmetis.lt/vilniaus-arkivyskupo-gintaro-gruso-homilija-dievo-gailestingumo-atlaiduose/ Sun, 27 Apr 2025 13:54:53 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=104813 Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-27.

The post Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Dievo Gailestingumo atlaiduose appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-27.

The post Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Dievo Gailestingumo atlaiduose appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas 2025-04-27 Arkivysk. Gintaro Grušo Dievo Gailestingumo sekmadienio homilija nonadult
Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius https://www.laikmetis.lt/apastalinis-nuncijus-arkivyskupas-georgas-gansweinas-pranciskus-gailestingumo-ir-atjautos-popiezius/ Sat, 26 Apr 2025 03:11:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=104776 Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Georgo Gänsweino homilija šv. Mišiose už a. a. popiežių Pranciškų Vilniaus Katedroje, 2025-04-25 Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą […]

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Georgo Gänsweino homilija šv. Mišiose už a. a. popiežių Pranciškų Vilniaus Katedroje, 2025-04-25

Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą rytą Vatikane pasklido žaibiškai. Romos vyskupas baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir patikėjo save Dangaus Tėvui Velykų pirmadienio rytą. Taigi, jo buvimas Šventojo Petro bazilikos balkone skelbiant Urbi et Orbi žinią ir palaiminimas likus mažiau nei 24 valandoms, taip pat ilgas keliavimas tarp aikštėje susirinkusių tikinčiųjų įgauna aiškią ganytojo atsisveikinimo su visuotinės Bažnyčios bendruomene ir su žmonija jos kelyje, su jos kančiomis ir lūkesčiais, prasmę.

Šių vaizdų negalėsime pamiršti, pavyzdžiui, tėvų, bėgančių paskui popiežiaus papamobilį su neįgaliu vaiku, ir Pranciškaus, iš paskutinių jėgų vos judinančio dešinę ranką, užuominą apie palaiminimo gestą. Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje.

Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa Bažnyčia, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu.

Mąstydami apie jo atsisveikinimą iš Šventojo Petro bazilikos balkono, negalime negrįžti į tą akimirką, kai jis pirmą kartą pasirodė tame balkone ne tik palaiminti savo tautą, bet ir būti jos palaimintas, nuo pat pradžių prašydamas mūsų palydėjimo ir palaiminimo maldos už jį. Maldos, kurios jis ir toliau atkakliai mūsų prašė: „neužmirškite melstis už mane“ – maldos, kurią šiandien vėl kartu, nuoširdžiai ir iškilmingai meldžiamės, su pasitikėjimu pavesdami jį tam Tėvo Gailestingumui, kurį jis mokė mus atpažinti, kaip tikrąjį Dievo Vardą.

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake.

Iš to balkono jis mums prisistatė Pranciškaus vardu. Tai buvo įstabus ir drąsus pasirinkimas, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas popiežius, šis vardas buvo aiški nuoroda į pašaukimą skelbti Evangeliją paprastu, konkrečiu būdu, stengiantis pasiekti kiekvieną žmogų.

Dievo kūrinija, vargšai, brolystė ir taika. Tai gairės, kuriomis remdamiesi galime su dėkingumu perskaityti pastaruosius dvylika metų kaip laiką, kai Dievo malonė veikė mūsų pasaulį per šio Ganytojo žodžius ir darbus.

Atsakomybė už mūsų bendrus namus, Kūrėjo patikėtus mums kaip nuostabią dovaną, kurioje turime gyventi kartu dėkodami, šlovindami – „Laudato si‘ – ir džiaugdamiesi gyvybės dovana, o ne naikindami ją savo geismu turėti ir įtvirtinti savo galią. Solidarumas bei rūpestis vargšais ir kenčiančiais, atstumtaisiais ir paliktaisiais, pabėgėliais ir migrantais, su meile juos apkabinant ir atpažįstant juose Kristaus Veidą ir Kūną. Pagal tai mes esame ir būsime įvertinti, kaip ir dabar Pranciškus. Ieškoti dialogo, susitikimo taip pat su žydais, musulmonais, kinais, su visais visais siekiant kurti taiką, niekada nenusivilti ir nenusiminti, patiriant sėkmių ir nesėkmių, su pasitikėjimu, kad Viešpaties Dvasios veikimas neturi ribų.

Net su visais apribojimais, kuriuos mums primeta realybė, nuolatinės neapykantos tragedijos ir „dalinai pasaulinio karo“ akivaizdoje, daugybė žmonių Pranciškuje atpažino moralinį autoritetą, kuris išreiškė giliausius daugumos žmonių lūkesčius: brolybės, teisingumo ir taikos lūkesčius: „Fratelli tutti“ / „Visi esame seserys ir broliai“, vieno Tėvo vaikai.

Štai kodėl šiandien jaučiame susirūpinimą, jei šis balsas liktų neišgirstas, ir iš visos širdies meldžiame, kad jo aidas ir toliau skambėtų, kad jo palikimas būtų išpildytas, kad gresiančios neapykantos, pasitikėjimo tik ginklų ir ekonomine galia valiai būtų pasipriešinta ir kad ją galiausiai įveiktų susitaikymas. Pranciškus prisistato Viešpačiui neturtingas ir nuolankus, atnešdamas Dievui taikos troškimą. Prisijunkime prie jo nuolankiai, iš žmogiškojo trapumo gelmių, su tuo pačiu troškimu.

Brangūs broliai ir seserys!

Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie džiaugsmą kaip Evangelijos vaisių. „Evangelii Gaudium“/ „Evangelijos džiaugsmas“ buvo jo pirmoji didžioji žinia. Savo, kaip Petro įpėdinio, mokyme jis mums kalbėjo apie šeimos meilės džiaugsmą, tiesos džiaugsmą, džiaugsmą kaip šventumo vaisių… Gyventi ir liudyti tikėjimą, kad visas žmogaus asmens ir visuomenės gyvenimas būtų apšviestas Jėzaus žodžio ir perkeistas meile bei viltimi. Drąsinkite jaunuolius, sutuoktinius, tėvus, socialinius darbuotojus ir politinius lyderius kurti brolišką pasaulį, „išeidami“ pas visus su pasitikėjimu.

Šia proga dera priminti, kad popiežius Pranciškus, pasišventęs pastoracijai ir misionieriaus tarnystei, norėjo atvykti ir aplankyti mūsų Baltijos šalis 2018 m. rugsėjį. Apibendrindamas tos kelionės prasmę, priminęs jūsų tautų priespaudos ir kančių praeitį, Pranciškus sakė: „Mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu  yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.“ (Bendroji audiencija, 2018 m. rugsėjo 26 d.).

Taigi Bažnyčia, vykdanti misiją šiandien, mūsų pasaulio ir mūsų šalių kontekste, gaivinama, guodžiama ir vedama Petro ir dar labiau Šventosios Dvasios, gebanti atpažinti šios Dvasios ženklus ir buvimą, visa dalyvauja vilties kelionėje. Kelionėje kartu.

Taip Petras susitapatino su Pranciškumi, o Pranciškus susitapatino su Petru, tikėjimo uola, vadovu ir ganytoju, kuriam Jėzus sakė: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Petras, net ir turėdamas savo silpnybių ir nuodėmių, trečią kartą Viešpačiui paklausus: „Petrai, ar myli mane?“, užtikrintai atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad Tave myliu“. Popiežius Pranciškus savo pirmtako Benedikto XVI laidotuvių homilijoje perėmė jo žodžius, kurie dabar ir mums kalba apie jį: „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir Jo buvimo maistą“. Taip Benediktui, taip Pranciškui, taip ir tam, kuris bus pašauktas jį pakeisti.

Brangūs broliai ir seserys!

Todėl ir toliau melskimės už Pranciškų ir su Pranciškumi, vienydamiesi ir dvasiškai solidarizuodamiesi su juo Dievo akivaizdoje. Baigdamas homiliją per popiežiaus Benedikto laidotuves, Pranciškus priminė šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, pasakytus draugui: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“.

Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui. Todėl ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą to, kuris buvo jos ganytojas. Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta… norime tai daryti su tokiu pat atsidavimu, kokį jis mums dovanojo per savo gyvenimo metus. Todėl norime kartu tarti: „Tėve, į Tavo rankas atiduodame jo dvasią.“

Popiežius Pranciškus mūsų atmintyje išliks kaip popiežius, kuris mylėjo Bažnyčią, mylėjo vargšus, atstumtuosius, kaip gailestingumo ir atjautos popiežius, popiežius liudijantis viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Dėkingomis širdimis patikime jį Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tituluojamai „Salus Populi Romani“, kurią Jis taip brangino.  Amen.

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas
Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio homilija Dievo gailestingumo šventovėje https://www.laikmetis.lt/siauliu-vyskupo-dariaus-trijonio-homilija-dievo-gailestingumo-sventoveje/ Thu, 24 Apr 2025 22:26:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=104742 Vyskupo Dariaus Trijonio Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-24.

The post Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio homilija Dievo gailestingumo šventovėje appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Vyskupo Dariaus Trijonio Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-24.

The post Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio homilija Dievo gailestingumo šventovėje appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas 2025-04-24 Vyskupo Dariaus Trijonio Dievo Gailestingumo savaitės homilija nonadult
Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija https://www.laikmetis.lt/kunigo-viktoro-aco-dievo-gailestingumo-savaites-homilija/ Wed, 23 Apr 2025 20:01:48 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=104714 Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-23.

The post Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-23.

The post Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas 2025-04-23 Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija nonadult
Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija https://www.laikmetis.lt/kauno-arkivyskupo-kestucio-kevalo-dievo-gailestingumo-savaites-homilija/ Tue, 22 Apr 2025 23:41:00 +0000 https://www.laikmetis.lt/?p=104673 Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija. Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-22.

The post Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija.

Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-22.

The post Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija appeared first on LAIKMETIS.

]]>
Tomas Viluckas 2025-04-22 Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija nonadult