The post Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Dievo Gailestingumo atlaiduose appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą rytą Vatikane pasklido žaibiškai. Romos vyskupas baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir patikėjo save Dangaus Tėvui Velykų pirmadienio rytą. Taigi, jo buvimas Šventojo Petro bazilikos balkone skelbiant Urbi et Orbi žinią ir palaiminimas likus mažiau nei 24 valandoms, taip pat ilgas keliavimas tarp aikštėje susirinkusių tikinčiųjų įgauna aiškią ganytojo atsisveikinimo su visuotinės Bažnyčios bendruomene ir su žmonija jos kelyje, su jos kančiomis ir lūkesčiais, prasmę.

Šių vaizdų negalėsime pamiršti, pavyzdžiui, tėvų, bėgančių paskui popiežiaus papamobilį su neįgaliu vaiku, ir Pranciškaus, iš paskutinių jėgų vos judinančio dešinę ranką, užuominą apie palaiminimo gestą. Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje.

Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa Bažnyčia, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu.

Mąstydami apie jo atsisveikinimą iš Šventojo Petro bazilikos balkono, negalime negrįžti į tą akimirką, kai jis pirmą kartą pasirodė tame balkone ne tik palaiminti savo tautą, bet ir būti jos palaimintas, nuo pat pradžių prašydamas mūsų palydėjimo ir palaiminimo maldos už jį. Maldos, kurios jis ir toliau atkakliai mūsų prašė: „neužmirškite melstis už mane“ – maldos, kurią šiandien vėl kartu, nuoširdžiai ir iškilmingai meldžiamės, su pasitikėjimu pavesdami jį tam Tėvo Gailestingumui, kurį jis mokė mus atpažinti, kaip tikrąjį Dievo Vardą.

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake.

Iš to balkono jis mums prisistatė Pranciškaus vardu. Tai buvo įstabus ir drąsus pasirinkimas, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas popiežius, šis vardas buvo aiški nuoroda į pašaukimą skelbti Evangeliją paprastu, konkrečiu būdu, stengiantis pasiekti kiekvieną žmogų.

Dievo kūrinija, vargšai, brolystė ir taika. Tai gairės, kuriomis remdamiesi galime su dėkingumu perskaityti pastaruosius dvylika metų kaip laiką, kai Dievo malonė veikė mūsų pasaulį per šio Ganytojo žodžius ir darbus.

Atsakomybė už mūsų bendrus namus, Kūrėjo patikėtus mums kaip nuostabią dovaną, kurioje turime gyventi kartu dėkodami, šlovindami – „Laudato si‘ – ir džiaugdamiesi gyvybės dovana, o ne naikindami ją savo geismu turėti ir įtvirtinti savo galią. Solidarumas bei rūpestis vargšais ir kenčiančiais, atstumtaisiais ir paliktaisiais, pabėgėliais ir migrantais, su meile juos apkabinant ir atpažįstant juose Kristaus Veidą ir Kūną. Pagal tai mes esame ir būsime įvertinti, kaip ir dabar Pranciškus. Ieškoti dialogo, susitikimo taip pat su žydais, musulmonais, kinais, su visais visais siekiant kurti taiką, niekada nenusivilti ir nenusiminti, patiriant sėkmių ir nesėkmių, su pasitikėjimu, kad Viešpaties Dvasios veikimas neturi ribų.

Net su visais apribojimais, kuriuos mums primeta realybė, nuolatinės neapykantos tragedijos ir „dalinai pasaulinio karo“ akivaizdoje, daugybė žmonių Pranciškuje atpažino moralinį autoritetą, kuris išreiškė giliausius daugumos žmonių lūkesčius: brolybės, teisingumo ir taikos lūkesčius: „Fratelli tutti“ / „Visi esame seserys ir broliai“, vieno Tėvo vaikai.

Štai kodėl šiandien jaučiame susirūpinimą, jei šis balsas liktų neišgirstas, ir iš visos širdies meldžiame, kad jo aidas ir toliau skambėtų, kad jo palikimas būtų išpildytas, kad gresiančios neapykantos, pasitikėjimo tik ginklų ir ekonomine galia valiai būtų pasipriešinta ir kad ją galiausiai įveiktų susitaikymas. Pranciškus prisistato Viešpačiui neturtingas ir nuolankus, atnešdamas Dievui taikos troškimą. Prisijunkime prie jo nuolankiai, iš žmogiškojo trapumo gelmių, su tuo pačiu troškimu.

Brangūs broliai ir seserys!

Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie džiaugsmą kaip Evangelijos vaisių. „Evangelii Gaudium“/ „Evangelijos džiaugsmas“ buvo jo pirmoji didžioji žinia. Savo, kaip Petro įpėdinio, mokyme jis mums kalbėjo apie šeimos meilės džiaugsmą, tiesos džiaugsmą, džiaugsmą kaip šventumo vaisių… Gyventi ir liudyti tikėjimą, kad visas žmogaus asmens ir visuomenės gyvenimas būtų apšviestas Jėzaus žodžio ir perkeistas meile bei viltimi. Drąsinkite jaunuolius, sutuoktinius, tėvus, socialinius darbuotojus ir politinius lyderius kurti brolišką pasaulį, „išeidami“ pas visus su pasitikėjimu.

Šia proga dera priminti, kad popiežius Pranciškus, pasišventęs pastoracijai ir misionieriaus tarnystei, norėjo atvykti ir aplankyti mūsų Baltijos šalis 2018 m. rugsėjį. Apibendrindamas tos kelionės prasmę, priminęs jūsų tautų priespaudos ir kančių praeitį, Pranciškus sakė: „Mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu  yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.“ (Bendroji audiencija, 2018 m. rugsėjo 26 d.).

Taigi Bažnyčia, vykdanti misiją šiandien, mūsų pasaulio ir mūsų šalių kontekste, gaivinama, guodžiama ir vedama Petro ir dar labiau Šventosios Dvasios, gebanti atpažinti šios Dvasios ženklus ir buvimą, visa dalyvauja vilties kelionėje. Kelionėje kartu.

Taip Petras susitapatino su Pranciškumi, o Pranciškus susitapatino su Petru, tikėjimo uola, vadovu ir ganytoju, kuriam Jėzus sakė: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Petras, net ir turėdamas savo silpnybių ir nuodėmių, trečią kartą Viešpačiui paklausus: „Petrai, ar myli mane?“, užtikrintai atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad Tave myliu“. Popiežius Pranciškus savo pirmtako Benedikto XVI laidotuvių homilijoje perėmė jo žodžius, kurie dabar ir mums kalba apie jį: „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir Jo buvimo maistą“. Taip Benediktui, taip Pranciškui, taip ir tam, kuris bus pašauktas jį pakeisti.

Brangūs broliai ir seserys!

Todėl ir toliau melskimės už Pranciškų ir su Pranciškumi, vienydamiesi ir dvasiškai solidarizuodamiesi su juo Dievo akivaizdoje. Baigdamas homiliją per popiežiaus Benedikto laidotuves, Pranciškus priminė šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, pasakytus draugui: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“.

Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui. Todėl ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą to, kuris buvo jos ganytojas. Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta… norime tai daryti su tokiu pat atsidavimu, kokį jis mums dovanojo per savo gyvenimo metus. Todėl norime kartu tarti: „Tėve, į Tavo rankas atiduodame jo dvasią.“

Popiežius Pranciškus mūsų atmintyje išliks kaip popiežius, kuris mylėjo Bažnyčią, mylėjo vargšus, atstumtuosius, kaip gailestingumo ir atjautos popiežius, popiežius liudijantis viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Dėkingomis širdimis patikime jį Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tituluojamai „Salus Populi Romani“, kurią Jis taip brangino.  Amen.

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius appeared first on LAIKMETIS.

The post Šiaulių vyskupo Dariaus Trijonio homilija Dievo gailestingumo šventovėje appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigo Viktoro Ačo Dievo Gailestingumo savaitės homilija appeared first on LAIKMETIS.

Dievo gailestingumo šventovė, Vilnius. 2025-04-22.

The post Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo Dievo Gailestingumo savaitės homilija appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šio sekmadienio Mišių psalmė yra pirmoji iš 150 psalmių ir prasideda žodžiu „laimė“: Laimingas žmogus, viltis į Viešpatį sudėjęs.

Žodis „laimė“ mus atveda ir prie šio sekmadienio Evangelijos pagal Luką, kurioje pirmaisiais žodžiais Jėzus kreipiasi į savo mokinius sakydamas, kad jie yra palaiminti: Palaiminti vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė (plg. Lk 6, 20).

Dievo žodis šiandien ir nuolat mums primena, kad kiekvienas žmogus yra Dievo pašauktas į šį pasaulį ne kam kitam, o laikinajai ir amžinajai laimei. Ne pražūčiai, ne mirčiai, ne neapykantai, o laimei. Žmogaus širdis sukurta ieškoti, trokšti ir atrasti laimę bei dalintis palaima.

Kartais žmonės dėl įvairių priežasčių renkasi būti ne laimingi, o tik patenkinti. Patenkinti laikinais dalykais, patenkinti tuo, kas užpildo paprastą, kasdienę žmogaus būtį, bet neveda į tikrąją ir amžinąją palaimą.

Tikiuosi, kad šiandien mus čia sukvietė bei subūrė ne vien tradicija švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pakeitusią mūsų Tautos gyvenimą po Pirmojo pasaulinio karo, bet ir nuoširdus noras melstis už mūsų ir visos Lietuvos žmonių laimę bei gerovę, už taiką ir tikrąją palaimą. Taip pat noras melstis ir už kitas tautas, kurių sprendimai lemia Lietuvos dabarties ir ateities kūrimą.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo paieškos prieš daugiau nei šimtą metų nebuvo lengvos ir paprastos. Pirmą kartą paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę 1917 metų gruodį Lietuvos Taryba jau 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomos ir suverenios Lietuvos valstybės atkūrimą. Daugiau nei šimtmetis po šių istorinių įvykių parodė ir išmokė, kokia vertinga ir reikalinga kitų draugiškų tautų bei valstybių parama ir palaikymas.

Žmonių ir tautų palaima ir laimė yra ne kažkokia teorinė ar statistinė realybė be dvasios ir be sąžinės, bet konkretus ir tikras žmonių gyvenimas. Kaip šiandienis Jėzaus pamokslas. Evangelijos pasakojimas prasideda iškalbingu Jėzaus gestu, pažvelgimu į mokinius: […] pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo (ten pat).

Kalbėdamas Jėzus kreipiasi ne į neaiškią ir abstrakčią minią, bet į priešais jį esančius pažįstamus, mylimus žmones. Jėzus kalba konkretiems žmonėms, jo žvilgsnis nukreiptas į šimtus jo tiesos žodžio laukiančių akių.

Viešpats ir dabar kelia savo akis į mus, žvelgia į mūsų gyvenimus ir kreipiasi į mus tais žodžiais, kurie skirti mūsų šiandienai. Tiek pirmoji psalmė, tiek Evangelija byloja, kad kiekvienas žmogus gali laisvai rinktis iš dviejų galimybių: būti amžinai laimingas ar būti laikinai patenkintas. Savo pamokymu Jėzus nori atverti mums akis ir mus pakviesti ne paviršutiniškai ir lėkštai žvelgti į pasaulį, o žvelgti į gyvenimą Jo akimis.

žmogus gali laisvai rinktis iš dviejų galimybių: būti amžinai laimingas ar būti laikinai patenkintas.

Jėzus skelbia palaimintais vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, persekiojamąjį ir įspėja tuos, kurie yra turtingi tik sau, sotūs, savimi patenkinti bei žmonių liaupsinami. Šio mums neįprasto ir paradoksalaus palaiminimo priežastis slypi tame, kad Dievas yra arti tų, kurių gyvenimas neglosto. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės.

Lygiai taip pat „vargas jums“ skirtas tiems, kuriems šiandien gerai sekasi, kurie patenkinti savimi, ne todėl, kad gyventi saugiai ir patogiai yra blogai, bet todėl, kad tai gali atvesti į pavojingą savanaudiškumą ir egoizmą. Jėzus trokšta, kad ir tai, kas yra gera ir laikina, vestų amžinojo ir tikrojo gėrio, solidarumo, užuojautos ir meilės artimui link.

Šio sekmadienio Evangelijos žodžiai kviečia susimąstyti apie gilią tikėjimo prasmę, tą vidinę kiekvieno žmogaus stiprybę, kylančią iš pasitikėjimo ištikimuoju Viešpačiu ir išsilaisvinimo iš netikrų, nors ir labai patrauklių, žemiškų stabų. Viešpats vienintelis gali suteikti mūsų gyvenimui tą pilnatvę, kurios taip trokštame ir kurią kartais taip sunku pasiekti.

Jėzus atveria mūsų akis parodydamas, kad esame pašaukti laimei, būti palaiminti kaip žmonės ir kaip Tauta bei Valstybė, ir tai išsipildo tuomet, kai sugebame stoti į teisingumo, pagarbos ir meilės pusę. Jo Žodis šiandien moko atpažinti tai, kas mus tikrai praturtina, teikia laimę ir orumą. Trumpai tariant, kas iš tikrųjų suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir pilnatvę.

Šiais Bažnyčios Jubiliejiniais metais Popiežius Pranciškus kviečia mus žvelgti į ateitį su viltimi, su ta viltimi, kuri neapgauna. Tikėjimas, viltis ir meilė vedė ir ves visus žmones bei ištisas tautas į tikrąją laimę ir palaimą.

Mergelė Marija tepadeda atviru protu ir mylinčia širdimi išgirsti šios Evangelijos pamokymą, kad ir mes taptume nenuviliančios Dievo laimės liudininkais mūsų ir visos Lietuvos gyvenime. Amen.

The post Kardinolas Rolandas Makrickas. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės appeared first on LAIKMETIS.

„Ši ginkluotoji tarnyba turi būti naudojama tik savigynai, niekada nesiekiant primesti dominavimo kitoms tautoms, (ir) visada laikantis tarptautinių konvencijų dėl konfliktų“, – sakė Pranciškus.

Šv. Petro aikštėje į specialias ginkluotųjų pajėgų Mišias susirinkusiems kariškiams jis sakė, kad jie turėtų laikyti save „savo tautų saugumo ir laisvės tarnais“.

„Melskimės už taiką (...) Tegul visur nutyla ginklai ir tegul pasigirsta taikos prašančių tautų šauksmas“, – pridūrė Pranciškus „Viešpaties angelo“ maldos pabaigoje.

Anksčiau sekmadienį per Mišias 88 metų Katalikų Bažnyčios vadovas paprašė padėjėjo baigti skaityti jo homiliją, kaltindamas tai, ką pavadino kvėpavimo sunkumais.

Šv. Petro aikštėje popiežius sėdėjo ant pakylėtos platformos, jo drabužius kedeno stiprus vėjas, kuris vienu metu net nuplėšė baltą popiežiaus viršugalvio kepurėlę.

Pranciškus, kuris pastarąją savaitę atrodė sunkiai kvėpuojąs, penktadienį ir šeštadienį susitikimus rengė namuose Vatikane, kad galėtų pailsėti, pranešė Šventasis Sostas.

Pastaraisiais metais argentinietį pontifiką kamavo sveikatos problemos – nuo kelio ir klubo sąnario skausmų iki storosios žarnos uždegimo. Jam taip pat buvo atlikta išvaržos operacija.

Popiežius, kuriam jaunystėje buvo pašalinta dalis vieno plaučio, 2023-iaisiais trims paroms buvo paguldytas į ligoninę dėl bronchito, kurį pavyko išgydyti antibiotikais.

The post Popiežius nebaigė skaityti homilijos appeared first on LAIKMETIS.

Pagrindinėje kalboje, pasakytoje per 12 dienų trukusias Nigerijos Bigardo memorialinės didžiosios kunigų seminarijos šimtmečio iškilmes, Arinzė pabrėžė, kad svarbu, jog kunigai sakytų homilijas, giliai įsišaknijusias Šventajame Rašte, liturginiuose tekstuose ir pagrįstoje teologijoje.

„Gerai parengta homilija turėtų trukti apie 10 minučių. Universitetinė 45 minučių trukmės paskaita skirta kitai aplinkai. Homilija nėra teologinės akrobatikos demonstravimas ar pasisakymas apie pinigus“, - sakė kardinolas per lapkričio 13 d. renginį.

Homilija, pridūrė Arinze, „nėra vietos politinio klimato ekspozicija ar socialinė disertacija apie ekonominius žmonių sunkumus. Tai turėtų būti kunigo pasidalijimas praėjusios savaitės maldos gyvenimu Viešpaties Jėzaus akivaizdoje šventojoje Eucharistijoje“.

„Prasta homilija yra nusikaltimas Dievo žodžiui ir Dievo tautai, susirinkusiai klausytis jo žodžio“, - pareiškė kardinolas.

The post Kardinolas Francis Arinze: prasta homilija yra nusikaltimas Dievo žodžiui appeared first on LAIKMETIS.

Birželio 12 d. kalbėdamas Šventojo Petro aikštėje per trečiadienio katechezę, popiežius paaiškino, kad homilijos tikslas - padėti „perkelti Dievo žodį iš knygos į gyvenimą".

„Tačiau dėl to homilija turi būti trumpa: vaizdas, mintis, jausmas. Homilija neturėtų trukti ilgiau kaip aštuonias minutes, nes po tiek laiko prarandamas dėmesys ir žmonės užmiega", - sakė jis.

Tai ne pirmas kartas, kai Pranciškus pabrėžia trumpų homilijų svarbą. 2018 m. popiežius ragino kunigus „būti lakoniškais" ir užtikrinti, kad jų homilijos truktų „ne ilgiau kaip 10 minučių".

Popiežiaus žodžiai atkartoja arkivyskupo Nikolos Eterovičiaus 2010 m. knygoje apie 2008 m. Sinodą skirtą Dievo žodžiui pateiktas rekomendacijas, kuriose dvasininkams patariama homilijas sakyti ne ilgiau kaip aštuonias minutes ir vengti „improvizacijų" iš sakyklos.

Tiesa, pats popiežius Pranciškus savo homilijose dažnai viršija šį laiko limitą. Pavyzdžiui, šių metų Didįjį ketvirtadienį popiežiaus homilija per Krizmos Mišias truko daugiau kaip 20 minučių.

Pastabas dėl homilijos trukmės popiežius išsakė neatsitiktinai per apmąstymus apie tai, kad Biblija yra „Dievo įkvėpta ir autoritetinga".

The post Popiežius paragino kunigus sakyti trumpas homilijas, kad žmonės neužmigtų appeared first on LAIKMETIS.

Jūsų Ekscelencija vyskupe Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji, Raseinių rajono vadovybė sukvietė mus prisiminti, paminėti ir pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę partizanus, tremtinius ir politinius kalinius. Kvietime šventės pavadinimas – „Laiko ženklai. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Džiugu, kad taip gausiai susirinkote, kad su mumis Stulgių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje kartu meldžiasi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Raseinių rajono meras, savivaldybės atstovai, svečiai iš Ukrainos.

Argi šiandienos įvykis Raseinių krašte nerodo, kad ši žemė yra Dangumi pažymėta? Pirmiausia, žinoma, dėl Šiluvos Mergelės Marijos Apsireiškimo 1608 metais stebuklo. Ją Dangumi pažymėjo ir žemiškieji Tiesos nešėjai, kurie kentėjo ar žuvo už Tėvynės laisvę. Čia, Kryžkalnyje, įamžinti jų vardai. Čia pagerbti Lietuvos kankiniai, partizanai, visi, žuvę už jos Laisvę.

Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Nijolė Sadūnaitė, taip pat politinė kalinė, liudijo: „Kai šv. Tėvas Jonas Paulius II dar buvo vyskupu Lenkijoje, sovietinė valdžia jam leido kelis kartus nuskristi į Italiją, pas tuo metu labai garsų San Giovanni Rotondo kunigą kapuciną Tėvą Pijų, kaip pas dvasios vadą. Jis turėjo stigmas, pranašystės dovaną, be galo daug ypatingų Dievo malonių. Tėvas Pijus buvo paskelbtas šventuoju 2002 m. Jis yra pasakęs tokius žodžius apie savo regėjimus Jonui Pauliui II: „Kai susitiksi su lietuviais, pasakyk, kad jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva“. Nijolė Sadūnaitė vis kartojo, kad sovietmečiu mūsų kunigai kas trečias ėjo į kalėjimus, beveik visi vyskupai buvo areštuoti, kankinti, dalis jų buvo sušaudyta, tūkstančiai eilinių žmonių ištremta į Sibirą – netekome virš milijono lietuvių. Seselė Nijolė vis kartodavo, kad mes „turime prašyti kasdieną, kreiptis: visi Lietuvos šventieji ir kankiniai, melskitės už mus, už brangią Tėvynę Lietuvą“. Ji taip sakydavo – „o aš dar pridedu: ir visą pasaulį“. Tėvas Pijus tęsė: „Bus pasaulyje kažkokie neramumai, kai kurios tautos bus nusiaubtos ar sunaikintos, bet jeigu lietuviai kasdieną prašys savo šventųjų kankinių užtarimo, globos – Lietuva išliks“. Tokį perduodu liudijimą, kurį kartodavo seselė Nijolė – šv. Tėvo Pijaus žodžius, mus pasiekusius per šv. Joną Paulių II.

Šiandien susirinkome melstis, prašyti jų užtarimo...

Kai Tauta kenčia dusinama okupacijos, kai tikėjimas Kristumi raunamas iš žmonių širdžių, vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – priešinimasis ir kova, vienintelis kelias – gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine, Tiesos žodžio tarnystėje išsaugant gerokai svarbesnę – vidinę – laisvę. Tokį karį mes matėme ir kun. Alfonso Svarinsko asmenyje. Šis bebaimis kunigas, KGB pramintas „Nepataisomuoju“, ėjo savo pareigas ir netoli nuo čia, Viduklėje, nuo 1976 metų iki trečiojo arešto 1983 metais. Žemaičiai jį gerai pažinojo: kaip ir miško broliai, jis niekada nesusvyravo savo apsisprendime gyvenimą paaukoti dėl Lietuvos laisvės. Ir partizanų kovą, ir kun. Alfonso Svarinsko, 22 metus praleidusio Rusijos kalėjimuose, gyvenimą nusako poeto žodžiai:

Einu į laisvę, didelę ir plačią,

Kuri priims mane kaip lauktą svečią.

Pro pilkus sutemų rūkus

Einu pas brolius ir draugus.

Šie žodžiai parašyti prieš 80 metų. Jie skamba Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vivos plango, mortuos voco“, kuri sovietiniais laikais buvo uždrausta, bet plito nuorašais. Ji plačiai išplito ir Sibiro lageriuose. Kaliniai ją persirašydavo, platindavo ir mokėjo atmintinai. Šios poemos žodžiai skambės ir šiandien Algirdo Martinaičio oratorijoje „Tikėjimo ir Vilties invokacijos“ prie Partizanų memorialo Kryžkalnyje.

1988 metais JAV prezidento Reigano prašymu kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvažiuos į užsienį. Išvykdamas į tremtį per pamokslą Viduklės bažnyčioje jis kalbėjo:

„Būdamas lageryje visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais... Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai tai matydami sakė: „Jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.“ Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta. Nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. O mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.

Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus. Nežinau, kur aš atsidursiu... Norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. [...]

Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kitus, pasistiprinome, atsigaivinome ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje, neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. [...] Už viską svarbiau, kad visi susitiktume Danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reagano linkėjimais: „Tegul jus visus laimina Dievas“.“

Šiandien su mumis yra ir Ukrainos kunigai bei tikintieji.... Kaip čia neprisiminus Visos Ukrainos Graikų bažnyčios patriarcho Josip Slypij, su kuriuo kun. Svarinskas eilę metų kalėjo Rusijos kalėjimuose. Monsinjoras Svarinskas savo atsiminimuose rašė:

„Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta“.

Po trečiojo kunigo Alfonso Svarinsko arešto, jau būdamas kardinolu Romoje 1983 metais, J. Slypij rašė Laiške Lietuviams:

„Brangūs broliai Kristuje! Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas Alfonsas Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir Evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis, – uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad Evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.“

Tikėjimas ir Viltis yra jungtys, kurios daro mus neatskiriamus nuo mūsų Praeities–Dabarties–Ateities. Jos mus jungia kurdamos tvirtybę, kurią patiria kiekvienas žmogus kaip Meilę iš Dievo...

Ačiū visiems, atvykusiems čia pasimelsti, paminėti mūsų didvyrius.... Melskimės už Raseinių rajono merą ir kitus šios šventės organizatorius. Dieve, laimink jų darbus. Ačiū dalyvaujantiems vyskupui Jonui Kauneckui, broliams kunigams, Bazilijonų ordino vienuoliui tėvui Josafat Popovič, atvykusiam su būriu brolių ir seserų ukrainiečių.

O širdyje džiugiai skamba Lietuvos Atgimimo dainiaus, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio žodžiai:

Vykdykime Dievo Valią

Nepraraskime galvos,

Nepamirškime Birželio,

Nepamirškim Laisvės kelio,

Neišduokim Lietuvos.

The post Vyskupas Eugenijus Bartulis. Gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine appeared first on LAIKMETIS.