Pareigūnai, atvykę į didelį namų vakarėlį tuoj po vidurnakčio, rado vieną žmogų jau negyvą, o dar penki buvo su šautinėmis žaizdomis, sakoma Nortgleno policijos departamento pranešime spaudai.

Nukentėjusieji buvo nuvežti į ligoninę, kur du iš jų vėliau mirė.

Policija teigė, kad kol kas įtariamojo nesulaikė, nors pridūrė, kad „nėra žinoma apie jokią grėsmę visuomenei“.

Anksčiau skelbta, kad Floridoje, Orlando centre per Helovino šventę žuvo du žmonės, o dar šeši buvo sužeisti per dvejas vieno užpuoliko surengtas šaudynes.

The post Per Helovino vakarėlį Kolorado valstijoje šaudynių metu žuvo trys žmonės appeared first on LAIKMETIS.

Pareigūnai netrukus po 1 val. vietos (7 val. Lietuvos) laiku reagavo į pranešimą apie šūvius miesto centre esančiame barų ir restoranų rajone, o kostiumais pasipuošę šventės dalyviai gelbėjosi nuo šaulio bėgdami.

Antrosios šaudynės po kelių minučių įvyko netoli pareigūnų ir jie greitai sulaikė įtariamąjį, per spaudos konferenciją sakė miesto policijos viršininkas Ericas Smithas (Erikas Smitas).

Šeši sužeistieji, kurių amžius svyruoja nuo 19 iki 39 metų, buvo nuvežti į ligoninę, jų būklė stabili, nurodė jis.

17-metis įtariamasis buvo sulaikytas, sakė E. Smithas, kuris parodė gatvės stebėjimo kamerų ir policijos kameros užfiksuotus įrašus, kur matyti dvejos šaudynės ir įtariamojo sulaikymas antrojoje šaudymo vietoje.

Po pirmųjų šaudynių policija, remdamasi apsaugos kamerų vaizdo įrašu, paskelbė įtariamojo apibūdinimą, tačiau antrosios šaudynės įvyko netoli policijos, ir patys pareigūnai tapo jų liudininkais, nurodė E. Smithas.

„Kad ir kokia buvo jo psichika, jis ketino šaudyti, kad ir kas nutiktų“, – sakė Orlando policijos viršininkas, pažymėdamas, kad įtariamojo motyvai vis dar nežinomi, vyksta tyrimas.

Sulaikymo vietoje rastas pistoletas, kitų įtariamųjų nėra, pažymėjo jis.

Daugiau nei 100 pareigūnų patruliavo vietoje, kur naktį į penktadienį buvo švenčiamas Helovinas. Kaip manoma, ten buvo susirinkę nuo 50 iki 100 tūkst. žmonių. Tai yra vienas didžiausių metų renginių Orlando centre, sakė E. Smithas.

Helovino šventė vyko maždaug už 16 km nuo Orlando turistinio rajono, o į ją pirmiausia susirenka centrinės Floridos dalies gyventojai. Šeštadienį po Helovino Orlando centre paprastai taip pat susirenka dešimtys tūkstančių žmonių.

Per ankstesnes Helovino šventes policijos pareigūnai uždarydavo miesto centro gatves ir pasitelkdavo šunis, kad patikrintų, ar žmonės neturi ginklų, tačiau jie pakeitė savo tvarką, kai Floridos įstatymų leidėjai 2023 metais priėmė įstatymą dėl slapto ginklo nešiojimosi be leidimų, sakė policijos viršininkas.

Floridos valstijos prokuroras Andrew Baine'as (Endrius Beinas) teigė, kad nepilnamečiam įtariamajam galima pateikti kaltinimus kaip suaugusiajam, tačiau jo agentūra lauks papildomos informacijos iš policijos.

The post Floridoje per Helovino šventę žuvo du žmonės, yra sužeistų appeared first on LAIKMETIS.

„Tai kas vyksta Lietuvoj, tai (Helovino šventės – BNS) yra daugiausiai komerciniai dalykai, tuščiaviduriai kažkokie veiksmai be jokios prasmės“, – trečiadienį Signatarų klubo spaudos konferencijoje sakė tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.

„Mūsų Etninės kultūros globos taryba šiemet sumąstė, kad mes galėtume pasiūlyti atsvarą. Jeigu mokyklose sakoma, kad čia yra vaikams labai smagu, labai įdomu, tai mes galim kitus įdomius dalykus pasiūlyti, kurie būtų grindžiami mūsų senais papročiais ir gėrio siekiu“, – teigė ji.

Primindama papročius, taryba siūlo spalio–lapkričio mėnesiais skatinti vaikus ir jaunimą padėti vargstantiems, vienišiems ir kitiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos, pagerbti protėvius ir kitas Lietuvai svarbias asmenybes rengiant išvykas, puošti aplinką rudens derliumi, organizuoti bendruomeninius renginius, rudeninį turgų, skatinti giminių bendravimą, šeimyninių ryšių stiprinimą ir gilintis į mirusiųjų pagerbimo papročių prasmę žmogaus gyvenime.

„Mūsų Etninės kultūros globos taryba šiemet sumąstė, kad mes galėtume pasiūlyti atsvarą. Jeigu mokyklose sakoma, kad čia yra vaikams labai smagu, labai įdomu, tai mes galim kitus įdomius dalykus pasiūlyti, kurie būtų grindžiami mūsų senais papročiais ir gėrio siekiu“, – teigė ji.

D. Urbanavičienė akcentavo, jog šiuo metu vaikams siūlomos Helovino pramogos prieštarauja ir šalyje įtvirtintoms teisinėms nuostatoms.

„Mes turime Lietuvoje nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos poveikio įstatymą, kuriame aiškiai įvardijama, kad smurtinių pobūdžiu pasižyminti, agresyvumą ir nepagarbą gyvybei skatinanti, baimę ir siaubą kelianti arba nusikalstamą veiklą modeliuojanti informacija yra kenksminga nepilnamečių dvasiniam, doroviniam vystymuisi“, – sakė D. Urbanavičienė.

„(Helovino renginiai – BNS) skatina polinkį imituoti tuos visus žiaurius veiksmus, nes jeigu dar už tai giriama, tai reiškia tai yra gerai. Galiausiai iš to susiklosto, kad mes visuomenėje ko gero turime vis augantį smurtą ir su tuo negalim susidoroti“, – teigė ji.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė taip pat atkreipė dėmesį į kuriamus dvigubus standartus mirties tema, kuomet vaikų nesivedama į laidotuves, tačiau jie dalyvauja Helovino šventėse.

„Atsiranda labai progresyvių mamų, kurios sako, kad veikus vesti į močiutės laidotuves – tiesiog traumuojame mes juos. Tuo tarpu pirmoką pasodinti, perrengti kažkokia baisia kauke, kur trykšta kraujas, yra viskas lyg ir normalu“, – sakė B. Valionytė.

Pasak EKGT nario Jono Vaiškūno, grįžimas prie Vėlinių papročių ir jų laikymasis – sisteminis klausimas, kurį turi išspręsti politikai.

„Mano pagrindinis akcentas būtų kreipimasis į Seimo narius, kad švietimo lygmenyje pirmiausia etnokultūra atsirastų, kad praeis dešimt metų ir vaikai žinotų, kad šituo laiku jokių tyčiojimusi iš mirties negali būti, kad tikrai spalio mėnuo yra vėlių mėnuo“, – sakė tarybos narys.

Jam antrino Nacionalinės švietimo tarybos pirmininkas Zenonas Andrulėnas, kurio nuomone švietimo ministerija turėtų mokyklos pateikti rekomendaciją įstaigose neorganizuoti Helovino veiklų.

„Turi būti aiški rekomendacija iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kad Helovino mokyklose neminėti, kitaip sakant nešvęsti. Nepasitikėti, kad mokykla pati, savarankiškai tėvai priims gerą sprendimą šiuo klausimu“, – teigė Z. Andrulėnas.

Helovinas – anglosaksiškų šalyse kilusi šventė, kai pažymimas gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ribos simbolinis išnykimas. Ji švenčiama spalio 31 dieną – Visų šventųjų dienos išvakarėse.

The post Helovino sklaidai šalyje – Etninės kultūros globos tarybos kritika appeared first on LAIKMETIS.

Knygos, kuri parašyta klausimų ir atsakymų forma ir kurią dabar galima rasti tik italų kalba, pristatyme internete F. Bamonte pabrėžė, kad Helovynas nėra „žaisminga ir nekalta šventė ar pasaulietinė pramoga“, bet „pagoniškos religinės šventės Samhaino, kilusios iš keltų pasaulio reprezantacija“.

Šios pagoniškos šventės metu „spalio pabaigos-lapkričio pradžios vakarais, be daugybės magiškų apeigų, buvo aukojami gyvūnai ir, tikėtina, net žmonės“.

„Britų salų christianizacijos proceso metu, - sakė Bamonte, - vyravo Visų šventųjų dienos iškilmingumas, o bendruomenės šventė išlaikė tik kai kuriuos senuosius papročius, atsigręždama į naują, išganymo perspektyvą.“

Kunigas aiškino, kad Jungtinėse Valstijose vartotojiškai perinterpretavus keltiškąją šventę ir taip netekus savo tikėjimo turinio, susidarė sąlygos jai, kitaip nei krikščionybei, vėl „įsišaknyti į magiją, siaubą ir mirtį“, be to, šiandien ji „glaudžiai susijusi su tokiomis tamsiomis realijomis kaip raganavimas ir satanizmas“.

Egzorcistas taip pat pabrėžė, kad satanistams ši data žymi Satanistinių metų pradžią, todėl jie tampa dar pavojingesni. Nors dauguma ją švenčiančiųjų „neketina švęsti raganavimo ir velnio“, jie atsiduria „bendrystėje su šia piktavališka dvasine srove“ ir tampa „labiau pažeidžiami įprastinio ir nepaprasto velnio veikimo“.

Kunigas įspėjo, kad kai kuriose vaikų interneto svetainėse galima rasti nuorodų į satanizmo puslapius, ir pažymėjo, kad per Helovyną daugėja „piktžodžiavimo ir šventvagystės aktų prieš krikščionių tikėjimą ir simbolius“, be to, pasitaiko tokių tragedijų kaip 2022 m. Seule, Pietų Korėjoje, kai švenčiant Helovyną žuvo 158 žmonės.

AIE viceprezidentas ragino iš naujo atrasti Visų šventųjų iškilmės lapkričio 1 d. galią, ragindamas žmones persirengti šventaisiais, propaguoti jų gyvenimą, dalyvauti procesijose ir įtraukti į jas vaikus, taip pat ir į Švenčiausiojo Sakramento adoracijos vigilijas.

„Svarbu paaiškinti vaikams ir suaugusiesiems - sekmadieniais prieš spalio 31 d. ir ypač per spalio 31 d. vakaro Mišių homiliją bei lapkričio 1 d. - bendrystę, kuri mus vienija su visais šventaisiais ir mūsų mirusiaisiais, padėti jiems atskirti tai, kas nekenksminga, nuo to, kas kenksminga“, - aiškino italų egzorcistas.

Taip pat svarbu visiems priminti, „kaip svarbu mums, katalikams, prisiminti mūsų brolius ir seseris šventuosius, kurių užtarimu galime gauti daug malonių, ir minėti mūsų mylimus mirusiuosius, kurie laukia mūsų maldų ir su kuriais tikimės vieną dieną susijungti amžinybėje“.

The post Tarptautinė egzorcistų asociacija išleido knygą apie Helovyną appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Apie Helovyną appeared first on LAIKMETIS.

Svetainė pateikia net 22 vietas visoje Lietuvoje, kur tėvai savo vaikus gali nuvežti, idant šie pajustų pramogą baisiausių vaiduoklių apsuptyje.

Tarp daugelio kitų, jose siūlomos ir tokios patirtys:

– „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“

– „Liuciferio zonoje tikra pragaro kasdienybė su specialiais efektais ir gyvais gąsdintojais!“

– „Demonų ir velnių pasaulyje, gaudynės su angelais ir žmonės įdarbinti demonams!“

– „Beveik 1 kilometro ilgio take Jūsų lauks gyvi animatoriai – gąsdintojai, kurie privers Jus išbėgti klykiančius iš baimės! Pasiruoškite būti rimtai išgąsdinti…“

– „Pačius drąsiausius parko lankytojus pakviesime į 5 skirtingus siaubo kambarius– beprotnamį, landynę, psichiatrinę, skerdyklą ir pragarą“.

Visa tai su dideliu pasimėgavimu siūloma vaikams, kuriems šios šventės tamsioji pusė kelia didelį susidomėjimą. Tačiau koks šios šventės turinys?

Trumpa istorija

Mirties dievas Samhainas

Helovyno šventimas kyla iš keltų šventės Samhaino. Archeologiniu ar literatūriniu požiūriu apie keltų religines apeigas ir dievybes žinoma per mažai, tačiau atrodo, kad jų religinius metus žymėjo keturios pagrindinės „ugnies šventės“, iš kurių Samhainas buvo paskutinė ir svarbiausia.

Keltų Naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o išvakarėse būdavo rengiama šventė mirties dievo Samhaino garbei. Ji simbolizavo šalčio, tamsos, nykimo laiko pradžią (todėl ilgainiui imta sieti su žmogaus mirtimi). Keltai tikėjo, kad dievas Samhainas tą vakarą leidžia mirusiųjų sieloms grįžti į namus.

Ramybė su mirusiaisiais

Štai kodėl buvo svarbu sutvarkyti savo reikalus su gyvaisiais ir mirusiaisiais, ypač jei pastarieji nebuvo pakankamai pagerbti per savo gyvenimą. Taip buvo siekiama paskutinį kartą juos pamaloninti prieš prasidedant metų „nakčiai“ ir užtikrinti jų ramybę. Šią naktį esą simboliškai išnyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl per spiritizmą ir aiškiaregystę galima užmegzti ryšį su mirusiaisiais.

Numaldyti piktąsias jėgas

Vakare žmonės privalėdavo užgesinti židinius, druidai iš ąžuolo šakų uždegdavo laužą, jame aukodavo gyvūnus, grūdus, net žmones. Po aukojimo (manoma, piktosioms jėgoms numaldyti) kiekviena šeima nuo šio laužo vėl uždegdavo savo židinius.

Šventės metu žmonės, kad atbaidytų piktąsias dvasias, kartais vilkėdavo specialiais šiurpiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų arba išsidažydavo veidą anglimi. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Kad dvasios nepatektų į namus, keltai kurstė ugnį, ruošė jiems skanėstus ir palikdavo juos namo prieangyje.

Samhaino sukrikščioninimas

IX amžiuje Bažnyčia Britų salose (dabartinėje Airijoje ir Škotijoje) įsteigė Visų šventųjų iškilmės dieną, o Samhainą pavadino All Halows‘ Eve – Visų Šventųjų išvakarėmis. Iš čia ir kilo dabartinis pavadinimas – Helovynas. Helovynas užgožė Samhainą, Vėlinių išvakarės tapo budėjimo, maldos ir pasninko naktimi ruošiantis kitai dienai.

Tačiau bendruomenės išlaikė ir kai kuriuos senovinius papročius, ko gero gimė ir kitų. Vaikai ėmė vaikštinėti pas žmones ir prašinėti skanėstų. Tai turėjo būti smagi ir triukšminga diena. Kiti ėmė „vaidinti dvasias“, vaikščiodami naktį, pasišviesdami tuščiavidurėmis ropėmis, rinkdami maistą ir krėsdami bjaurius pokštus tiems, kurie atsisakydavo duoti „dovanų“. Ilgainiui klostėsi pasaulietiniai, įvairiuose regionuose skirtingi Helovyno šventimo papročiai.

Pokyčiai XIX amžiuje

Dabartinį pavidalą Helovynas pradėjo įgauti XIX amžiuje, kai airių ir škotų emigrantai, atvykę į Šiaurės Ameriką, šią šventę išpopuliarino. Mada persirenginėti vaiduokliais, vampyrais, giltinėmis ir kitokiais baisūnais kilo XIX a. pabaigoje. Šventė liko susijusi su mirusiųjų minėjimu, tačiau labiau simboliškai – katalikiška Helovyno prasmė ėmė blėsti, liko tik pramogos elementas. Būtent Amerikos visuomenės pateikta reinterpretacija Helovyną pavertė vartotojiška švente, vis labiau išstumiančia tikėjimo turinį.

Tradicija persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a. JAV ji išplito XX a. pradžioje. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai. Pagal tradicijas kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius, vampyrus – viską, ko žmonės bijo. 

Egzistuoja ir kitas itin svarbus istorinis elementas. Nuo XIX a. keli anglosaksų ezoteriniai judėjimai populiarino ir skleidė bendravimo su mirusiaisiais (vadinamojo channelingo arba spiritizmo) ir mediumistinių gebėjimų (aiškiaregystės ir kt.) praktiką. Šie judėjimai sparčiai vystėsi, atsirado keletas okultinių grupių, kai kurios iš jų buvo atsidavusios šėtonui. Šie okultiniai judėjimai aktyviai veikia tokiose įvairiose srityse kaip muzika, menas ir literatūra, o Samhainą (taigi ir Helovyną) pasisavino kaip savo okultinės praktikos dalį. 

Svarbu žinoti, kad satanizmas, susibūręs į judėjimą Wicca vardu, pasisavino pagrindines keltų pagoniškojo pasaulio ritualinių švenčių datas. Tarp jų buvo ir Samhaino šventė naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, laikoma pagrindine švente, pradedančia švenčių kalendorių. Šėtono garbintojams, nors kiekvieną naktį iš šeštadienio į sekmadienį jie švenčia šėtoniškas apeigas, kad išniekintų krikščionių švente laikomą sekmadienį, pagrindinė jų kalendoriaus šventė, kuria prasideda šėtoniški metai, yra Helovyno naktis, per kurią švenčiamas įžengimas į tamsą.

Štai kodėl Helovynas tapo magijos, siaubo ir mirties švente, priešingai nei krikščionybė, kurios šaknys – Dievas, kuris Kristuje, nepaisant gyvenimo išbandymų, dovanoja ramybę, viltį, taiką ir džiaugsmą. Štai kodėl Lietuvoje kuriami Siaubo miesteliai skelbia: „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“.

Ką sako egzorcistai?

Lietuvos krikščioniškoje erdvėje yra pasirodę straipsnių, kuriuose nesureikšminamos Helovyno šventimo galimos neigiamos pasekmės. Mūsų nuomone, sumaniau žvelgti į tai, ką sako kunigai egzorcistai.

Kun. Francesco Bamonte, tarptautinės egzorcistų asociacijos viceprezidentas, Romos miesto egzorcistas, tiek studijuodamas istoriją, tiek praktiškai susiduriantis su Helovyno šventimo pasekmėmis, mums gali būti patikimas atskaitos taškas.

Kas yra Helovynas?  

Kun. Bamonte sako, kad Helovynas nėra rudens karnavalas, jis nėra ir sekuliari šventė, neturinti jokio religinio elemento. Iš tikrųjų tai yra pagoniškos šventės, prisidengusios smagia ir nekalta pasaulietine švente, atgaivinimas. Tai yra magijos, siaubo ir mirties šventė.

Koks šio reiškinio tikslas?

Egzorcistas teigia, kad šis reiškinys yra dalis projekto, kurio tikslas – ne tiek uždirbti pinigų, kiek puoselėti neopagonybę, okultinį ir maginį mentalitetą visuomenėje, ypač tarp vaikų, paauglių ir jaunimo. Galiausiai tai bandymas užgesinti šviesą, kurią Kristus atnešė į žemę, kad krikščioniškoji gyvenimo vizija išnyktų tarp naujųjų kartų ir būtų sugrąžinta bei paskandinta senovinėje ir slegiančioje pagonybės tamsoje.

Kas jį skatina?

Kun. Bamonte sako, kad nedaug kas žino, jog tą naktį, kaip ir prieš tai bei po jos, Blogio garbintojai, atlikdami iškrypėliškus ritualus jo garbei, aukoja jam žaidimus, pramogas ir „energiją“ visų tų, kurie, švęsdami Helovyną, daugiau ar mažiau sąmoningai prikelia tamsos pasaulį. Iš tikrųjų jie įsitikinę, kad taip stiprina velnio galią tiek visuomenėje, tiek ir savyje, kurie jį iššaukia, aukodami jam ir net aukodami jam savo artimo gyvybę.        

Antai, buvęs aukšto rango Šėtono kunigas, stebuklingai išgelbėtas, Johnas Ramirezas (Džonas Ramiresas), jau daugiau nei 16 metų mokantis viso pasaulio tikinčiuosius kaip nugalėti priešą, liudija apie savo tamsiuosius metus: 

„Mums, kaip velnio garbintojams, Helovynas buvo labai ypatingas ir mes nekantriai laukėme jo šventimo, nes žinojome, kokias pasekmes ir kokią tamsią galią slepia ši naktis. Raganų pasaulyje ji labai skiriasi nuo visų kitų naktų. Tai būtų tas pats, kas man šiandien paklausti tikinčiųjų: „Kiek jums svarbus Didysis penktadienis ir Prisikėlimo sekmadienis?“. Helovynas turi tiek pat daug svorio ir svarbos tiems, kurie gyvena tamsioje pusėje“.

Toliau jis sako: „Prisimenu dienas prieš Helovyną, kai mes, velnio garbintojai, turėjome demonų pasaulio nurodymus, ką reikia daryti, ir žinojome, kad naktis bus ilga. Miegojau visą dieną, kad būčiau pailsėjęs ir pasiruošęs vidurnaktį, kad galėčiau iki pat ryto skleisti pragarą pasaulyje“.

Helovyno personažai ir šventimo formos

Romos miesto egzorcistas siūlo atkreipti dėmesį į Helovyno personažus: bauginančios pabaisos, vampyrai, vaiduokliai, zombiai, raganos, velniai, baugūs klounai, kruvinos kaukolės, dalgiais ar kirviais pervertos galvos ir net šiurpūs bei skandalingi žmogaus orumą žeminantys atvaizdai, pavyzdžiui, netikri iškankinti ar sukapoti lavonai.

Šiuo laiku neproporcingai daug padaugėja piktžodžiavimų krikščionių tikėjimui ir simboliams. Kunigai vaizduojami su zombių kaukėmis, suplėšytomis stulomis, sutanomis ir kunigų drabužiais, krauju suteptais vienuolių rūbais. Daugiau nei akivaizdu, kad aplink šį šventimą tvyro baimės, mirties, siaubo ir demoniškumo atmosfera.

Kokios Helovyno šventimo pasekmės?

Anot egzorcisto kun. Balmonte, sunkios pasekmės pasireiškia dvejopai. Vienos jų pasimato tuoj pat, kitos ruošia būsimam blogiui.

Satanistai prieš Helovyną „meldžiasi“ šėtonui, kad šis įvykdytų kokį nors kruviną poelgį. Jau rytojaus dienos žinios praneša apie pagausėjusius tragiškus epizodus keliuose, vandalizmo aktus, gausius nusikaltimus ir tt. Visa tai išreiškia smurtinį Helovyno pobūdį.

Tačiau pasekmės, anot egzorcisto, yra ir ruošiančios būsimai kančiai. Helovyno šventimas predisponuoja priimti negatyvius, okultinius, ezoterinius pasiūlymus, palankius šiai kultūrinei orientacijai. Kiek daug tėvų su dideliu siaubu supranta - kai jau būna per vėlu, - kad jų paaugliai vaikai nuo vaikystės Helovyno dėka išmoko užsiiminėti mediumais, seansais ir ritualais, kad užmegztų ryšį su velniu. 

Todėl Helovyno reiškinys kelia didelį nerimą ir realų pavojų, nes net jei tie, kurie tai daro, neketina švęsti raganavimo ir velnio, iš tikrųjų jie bendrauja su šia blogio, tamsia ir kenksminga dvasine srove, kuria, patys to nesuvokdami, yra apgaubiami tarsi tamsos aureole, todėl tampa labiau pažeidžiami tiek įprastų, tiek nepaprastų velnio veiksmų su visomis jo žalingomis pasekmėmis jų gyvenimui. Tokios lengvabūdiškos ir tariamai nekenksmingos pramogos gali ne tik paruošti dirvą būsimam nepaprastam velnio veikimui, bet ir leidžia jam pakirsti ir subjauroti jaunų žmonių sielas.

Kaip reaguoti?

Romos miesto egzorcistas klausia: Kaip galima pakeisti šį labai liūdną reiškinį? Reikia skatinti viską, kas yra alternatyva Helovynui, stiprinti tikrąją Visų šventųjų šventės prasmę, kaip tai daro daugelis kunigų. Suaugusieji ir vaikai gali įsitraukti į šventųjų kostiumų gamybą.       

Taip pat sekmadienį prieš spalio 31 d. palaiminkite drabužius; parapijų salėse ir oratorijose iškabinkite šventųjų gyvenimo atvaizdus, organizuokite šventųjų procesijas, kuriose dalyvautų vaikai ir, kiek įmanoma, jaunimas bei animatoriai; pasiūlykite vaikams surengti šviesią šventųjų šventę: žaidimus, dovanas, užkandžius, procesiją su deglais ir maldą už taiką; maldos budėjimus su Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Vaikams ir suaugusiesiems reikėtų paaiškinti bendrystę, kuri mus sieja su visais šventaisiais ir mūsų mirusiaisiais, padedant jiems atskirti tai, kas kenksminga, nuo to, kas nekenksminga; o svarbiausia – priminti, kaip svarbu mums, katalikams, švęsti savo bičiulius šventuosius, kurių užtarimu galime gauti tiek daug malonių ir pagerbti savo brangius mirusiuosius, kurie laukia mūsų maldų ir su kuriais tikimės vieną dieną susijungti amžinybėje.

Žodžiu, intensyviai darbuotis parapijose ir mokyklose, kad išryškėtų akivaizdus antikrikščioniškas Helovyno fenomeno komponentas, nesibaiminant, kad būsime pavadinti fanatikais, bet visada kaip kasdienių veiksmų kompasą turint savo įsišaknijimą Tiesoje. Atgaivinkime naujųjų laikų šventųjų veidus, kurie spindi nuostabia Dievo šviesa, o ne baisias Helovyno kaukes, išreiškiančias niūrią tamsos ir blogio pasaulio atmosferą.

The post Diakonas Lukas Skroblas. Helovynas - okultinio ir maginio mentaliteto visuomenėje puoselėjimas appeared first on LAIKMETIS.

"Šį rudenį pasinerkite į didžiausią Helovyno nuotykį Vilniaus Kalnų parke! Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos. Nesuspėję išeiti liks įkalinti su Liuciferiu!", - skelbia organizatoriai.

Siūlomos pramogos visai šeimai, anonse rašoma "karuselių ir prekybos erdvėje linksmybės visiems – karuselės įskaičiuotos į bilieto kainą! Moliūgų pasaulyje susitikimas su ragana, kuri kalbins mažuosius ir burs ateitį (tėveliai galės pasufleruoti, ką labiausiai reikia išburti)!

Liuciferio erdvėje – tikra pragaro kasdienybė su specialiaisiais efektais ir gyvais gąsdintojais! Siaubo miškas ir tunelis – tik patiems drąsiausiems, kurie nebijo pasiklysti tarp gasdintojų ir siaubo efektų, nes kelio atgal nebus! Rankų darbo dekoracijos privers aikčioti tiek iš siaubo, tiek iš nuostabos!"

Reaguodami į šio parko įkūrimą Nacionalinė egzorcistų asociacija išplatino pareiškimą:

"Daug žmonių kreipiasi į dvasininkus apie anonsuojamą Vilniaus Kalnų parko helovino renginį.

Vilniaus Kalnų parke planuojamas renginys pasižymi satanizmo, burtininkavimo, raganavimo motyvais bei atviru palankumu okultizmui. Okultizmas yra iš esmės žalingas ir vengtinas ne tik bet kurio krikščionio, bet ir geros valios žmogaus gyvenime.

Skaudu ir tai, kad tokio pobūdžio renginys numatomas visai šalia Trijų Kryžių, paminklo, kuris žymi kankinių mirtimi mirusius septynis brolius pranciškonus.

Kviečiame tėvus ir globėjus saugoti vaikus, paauglius nuo tokio pobūdžio renginių. Raginame, kad tėvai ir globėjai imtųsi vėl katalikiškojo auklėjimo bei auklėtų vaikus pagal Katalikų Bažnyčios mokymą.

Kviečiame katalikus ir kitus geros valios žmones jungtis į bendrą maldą už Lietuvos dvasinį atsinaujinimą.

Kviečiame katalikus kasdieninei [rožinio maldai, pasninko praktikai]", - ragina egzorcistai.

The post Nacionalinė egzorcistų asociacija perspėja apie Vilniaus Kalnų parke vykstančių Helovino pramogų žalą appeared first on LAIKMETIS.

Nes su moliūgais kariauti lengva. Spardyti, drausti, bausti. Tik norisi pradėti dainuoti: o kas iš tooo, kas iš tooo. Paradoksalu, kad kovoje su moliūgais jėgas suvienijo proginiai katalikai su tokiais pat proginiais pagonimis. Negražu juoktis, bet, garbės žodis, sielos moliūgai kovoja su moliūgais-daržovėmis. Kaip sako kaimynai, bratja po razumu (iš rusų k. - broliai pagal protą).

Kodėl apskritai įmanoma šita sąjunga, kurią geriausiai apibūdina A. Mickevičiaus poemos „Gražina“ eilutės: „bloga taika mus vienyti imi, nesusijungs vanduo su ugnimi“. O, pasirodo, ir tokie stebuklai įmanomi. Deja, tik pjaustytų moliūgų klausimais.

Ir iš kur kyla ta mistinė vienybė? Iš elementarios religinės beraštystės ir potraukio banaliausiam buitiniam okultizmui. Tiek lietuviškosios Vėlinės, tiek ir atvežtinis Helovinas iš esmės yra apie tą patį. Ir net datos iš esmės sutampa. Tai yra tas gilusis mūsų tamsios ir laukinės prigimties šauksmas. Tų dešimtimis tūkstančių metų skaičiuojamų instinktų, kai miręs gentainis buvo laikomas pavojingu. Ir ta baimė turėjo priežastis. Nuo jo buvo galima užsikrėsti pavojingomis ligomis. Net didžiausių badmečių akivaizdoje vienas rimčiausių ir giliausių tabu yra valgyti į save panašaus kūną. Nuo to ir saugojo ta mirtina mirusio žmogaus baimė. Su ja, iš esmės, ir susiję visi laidojimo ritualai. Nepainioti jų su bažnytinėmis laidotuvių apeigomis.

Mirties bijome. Kišame ją į giliausius užkaborius. Izoliuojame mirties kapsulėse ir ligoninėse. Meldžiame, kad būtų greitai. Nors visais amžiais iki mūsų greita mirtis buvo nelaimė, o ne dovana. Neleidžianti nuskaistinti sielą, priimti Viešpaties kvietimą į jo glėbį ir artumą. Atskirianti nuo Dievo. O mes jos norime. Taip norime, kad kuriame mirties kapsules. Vieno mygtuko paspaudimu. Pakeldami ranką prieš save ir visam laikui atmesdami Dievo valią ir gailestingumą. Nesuteikdami sau progos ir laiko atgailai...

Tiek lietuviškosios Vėlinės, tiek ir atvežtinis Helovinas iš esmės yra apie tą patį.

Argi ne iš tos okultinės baimės artimo žmogaus mirties akimirką stabdome laikrodį ir uždengiame veidrodį. Argi ne dėl to reikalingos budynės, paskutinė vakarienė ir pietūs. Argi ne dėl to dedame į karstą ar naikiname artimųjų daiktus. Ar ne dėl to skaičiuojame krepšelių ir vainikų gėles. Ir prieš uždengiant karstą, užuot paskutinį kartą pažvelgę į mirusį artimą žmogų, dairomės, kad, apsaugok Viešpatie, nepamirštume kokio žvakigalio ar gėlės lapo. Argi ne iš tos baimės visi tie keturnedėlių prietarai, kai kapas, užuot buvęs oraus paskutinio prieglobsčio vieta, kelias savaites būna panašus į šieno kupetą?

Juk ir dabar tikime, kad Kūčių naktį mūsų stalus aplanko vėlės? Juk tikime, kad kapinių medžiais vėlės į dangų lipa? Argi ne šiandieniai krikščionys per rudens lygiadienį atnašauja aukas deivei Gabijai ant piliakalnio. Patogiai pamiršę pirmąjį Dievo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“.

Argi ne mes patys vaikus mokiname Užgavėnių tradicijų su visais tais ožiais, giltinėmis, čigonais ir žydais? Priminkit man, prašom, kuo iš esmės skiriasi giltinė nuo vampyro? Tuo, kad pirmoji – sava, antrasis atvežtinis? Kuo skiriasi kažkokiomis runomis ar pentagramomis išmarginta taurė nuo eglutėmis saulutėmis ir svastikomis margintų daiktų? Niekuo. Tiek vieni, tiek kiti yra mistikos ir labiau išlavinto ar primityvesnio okultizmo ženklai, talismanai. Kuo skiriasi Užgavėnių blynai nuo helovininių sausainiukų, išpaišytų raganaitėmis su katilais? Tuo, kad sausainiukai elementariai įdomesni, skanesni? Kad Helovino kaukės šiuolaikiškesnės, linksmesnės? Kad moliūgus paprasčiausiai įdomu skaptuoti? Kad visokie šiurpų ir baubų kambarėliai beigi ištisi dvareliai yra tiesiog įdomiai reklamuojami traukos centrai? Taip, tai yra masinė vartojimo kultūra.

Ir nereikia prisiūti čia bandymų burtininkauti. Tai net nebejuokinga. Norint burtininkauti, reikia tą bent jau mokėt, stengtis: ieškoti tų užkeikimų, juos mokytis, jais elementariai tikėti. Tam laiko nėra (veidas pats neišsidažys, moliūgas neišsiskaptuos, gėrimai nenusipirks), o ir kam vargintis? O Helovinas yra tik proga susirinkti pinigus. Dar viena diena tiesiog pašėlti, o pilnamečiams – ir išgerti. Va ir visa šitos šventės esmė bei prasmė.

O ir sąjungininkai, orieji apkrikščioninti pagonys ne geresni. Visų šventųjų šventė ir Vėlinės seniai pavirto maratonu per kapines, dalyvaujant didžiausios šluotos ir slaniko konkurse.

Jei norime, kad jaunimas nešvęstų to nelemto Helovino, ką vietoj jo siūlome? Nieko. Dargi baisiau: vaizduodami dydžiai (čia ne klaida) dvasingus ir kultūringus, pasirodome esą visiški dvasinio pasaulio primityvai. Kurie vis dar skaičiuoja dienas, kada nuo kapo bus galima nurinkti šieno kupetą. Kurie, kai dvasininkas paklausia, ar šv. Mišias už mirusiojo sielą galėtų paaukoti diena anksčiau, ima rankom mojuoti: „Jūs ką, jis dar nenumiręs“. Nors šv. Mišios aukojamos 25-ųjų mirties metinių proga. Sidabrinės mirtuvės, tskant.

Ar jaunimas tokie kvaili, kad nemato, jog jų auklėtojų ir moralizuotojų karta ne tik neišmano liturgijos, nemoka elementarių maldų, bet netgi nežino esminių religijos pagrindų? Ar tokie galime būti autoritetais jaunimui? Ar drausdami tai, kas ir taip kvaila, primityvu bei vartotojiška, nenusiritame iki dvasios ir proto moliūgų?

Vėlinės, tokios, apie kurias kasmet kalba etnologai, negrįžtamai ir neatšaukiamai mirė. Kartu su išmirštančiu kaimu. Su niekam nebeaktualia pagoniškai-agrarine kultūra, su jos cikline laiko samprata. Negi jūs tikrai manote, kad XXI a. žmogų dar pagąsdinsit, kad per Ilges atėję vėlės apie langus braižosi. Kokius langus? Penktojo aukšto daugiabutyje? Ar tikrai bijote vakare ant savo buto sienų atsiradusių šešėlių? Ir to norite išmokyti savo vaikus?

Ir vieni, ir kiti moliūgagalviai panašūs tuo, kad mirties bijo. Elementariai ir gyvuliškai. Vieni tą baimę nori užgerti ir užtrenkti muzika. Kiti gi savo artimųjų sielas suprimityvina iki primityviausių okultinių būtybių, kurioms reikia ne maldos ir atminties, o kažkokių mistinių ritualų, vos ne pieno dubenėlio prie durų, kad joms įsiteiktume. XXI a. bijome. Kodėl? Nes nebetikime Amžinuoju gyvenimu. Netikime Dievo šviesa, galybe, gailestingumu. Jei tikėtume, nesvaigtume apie vėles, besiblaškančias naktį ir gąsdinančias gyvuosius. Kalbėtume apie sielas. Nuplautas ir sutaurintas Prisikėlimo stebuklo. Kilnias, mylinčias, gailestingas, kaip visagalis jų ir mūsų Kūrėjas.

Vėlinės, tokios, apie kurias kasmet kalba etnologai, negrįžtamai ir neatšaukiamai mirė.

Kas man yra Vėlinės? Mano bičiulis kunigas pasiūlė joms nuostabų pavadinimą. Kuris man prigijo. Sielinės. Lapkričio 1-ąją pas mus, Aukštaitijoje, priimta lankyti artimųjų kapus. Man tai padėkos ir maldos jiems diena. Už gyvenimą. Už iš kartos į kartą perduodamas vertybes. Už tai, kad sunkiausiais išbandymų metais jie nešė šviesą. Jie buvo tarsi mažos vaškinės žvakės. Po vieną lyg ir mažytės, blausios, bet tą vakarą nuo jų yra šviesu.

Tie žmonės – Viešpaties artumoje ir malonėje. Kodėl aš turėčiau jų bijoti? Ir ar galiu tikėti, kad iš Viešpaties šviesos ir malonės jie gali ateiti rudens naktį braižytis apie namus ar Kūčių naktį pavalgyti lašišos ir parpelių? Tądien aš dėkoju Dievui, kad man leido juos sutikti... Ateis laikas, ir į Viešpaties artumą paleisime pačius brangiausius, artimiausius. Ir mes patys išeisime į Viešpaties glėbį. Sielinės apie visas sielas – ir jau Viešpaties artumoje esančias, ir tas, kurios aprengtos žemiškuoju kūnu, vis dar einame savąjį kelią pas Tėvą. Tikėdami jo meile ir globa. Mes esame viena, nes Dievo pasaulyje neegzistuoja erdvė ir laikas.

Aš netikiu vėlėmis. Netikiu pabaisomis ir vampyrais. O kuo tikiu? Tuo, ką kartoju išpažindama savo tikėjimą. „Tikiu Dievą Tėvą visagalį, Dangaus ir Žemės sutvėrėją. Ir į Jėzų Kristų, vienatinį Jo sūnų, mūsų Viešpatį“. „Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją Visuotinę bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir Amžinąjį gyvenimą“. Jokių vėlių, siaubų ir pabaisų. Tikiu Dievo malone ir gailestingumu. Tikiu jo teismu, kuris ateis kaip rūstybės ir ataskaitos laikas. Kai Dangui liepsnojant Jis teis pasaulį.

Visų šventųjų diena man laikas savo tikėjimui. Galbūt antroji pagal svarbą naktis, po Velyknakčio liturgijos. Kviečianti atsigręžti į savo tikėjimo šaknis. Nuo pirmųjų šventųjų: Petro ir Pauliaus, nuo šv. Luko, kurio evangelija man iki šiol viena svarbiausių knygų. Nuo pirmųjų krikščionių: kankinio šv. Marcelino, kurio vardą nešiojo senelis, šv. Petro įpėdinio šv. Lino, kurio vardas yra ir mano vardas. Iki šv. Kotrynos Sienietės, šv. Tomo Moro, iki nūdienos šventųjų: šv. Editos Štein, šv. Jono Pauliaus II. Nuo senovės iki nūdienos kankinių ir filosofų. Dviejų tūkstančių metų istorija ir kilnus Visų šventųjų litanijos grožis. Visi Dievo šventieji ir šventosios, užtarkite mus.

Tai mano Visų šventųjų dienos prasmė. Linkiu jums atrasti savąją. Pakeliui į apsčią Dievo malonę Amžinybėje. O ne švaistyti ją karui su moliūgais. Nes nusileidus į moliūgų lygį, ten jie jus pribaigs patirtimi.

The post Lina Dūdaitė - Kralikienė. Proginė vienybė kovoje su moliūgais. O kur dingo esmė? appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje pagarba ir meile grindžiamas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys nuo seno buvo palaikomas ne tik lapkričio pradžioje, bet ir visą spalio mėnesį (neveltui vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), tačiau dabar senąsias tradicijas tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovino renginiai. Tai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Taryba kviečia Lietuvos mokyklas ir kultūros įstaigas vengti demonizuoto pobūdžio Helovino renginių organizavimo ar skatinimo juose dalyvauti. 

Vėlinių laikotarpiu siūlome daugiau dėmesio parodyti būtent savo krašto papročiams, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, o kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį šaltąjį apmirusios gamtos metą žmonių širdžių šiluma ir žvakių šviesa.

Helovino renginiai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Tarybos įsitikinimu, šiuo laikotarpiu itin prasminga būtų mokyklose pakviesti vaikus ir jaunimą aplankyti pilkapius, kitus senkapius, juos sutvarkyti ir papuošti degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau jų indelius nurinkti) – tai būtų puiki proga ne tik visiems kartu pagerbti protėvius, bet ir susipažinti su apylinkėse esančiais archeologiniais paminklais. Taip pat svarbu pagerbti valstybei, tautai, kraštui, bendruomenei nusipelniusias asmenybes, aplankyti jų kapus, susipažinti su nuveiktais darbais. Vėlinių laikotarpiu taip pat būtų prasminga prisiminti Ukrainoje, Izraelyje savo tėvynę ginančius karius, žuvusius civilius gyventojus.    

Gyvename laikmečiu, kai senųjų Vėlinių tradicijų daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko neaktualiomis. Dėl to būtų labai naudinga su vaikais pasikalbėti apie mirusiųjų pagerbimo tradicijas Lietuvoje ir pasaulyje, apie jų prasmę žmogaus gyvenime: juk mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis, nes visi anksčiau ar vėliau iškeliausime anapus.  

Mokyklose išpopuliarėjusias Helovino dekoracijas kviečiame keisti į papuošimus, atliepiančius Vėlinių dvasią. Tai galėtų būti ir savo rankų darbo papuošimai iš pačių nulietų žvakių, rudeninės gamtos dovanų ar kt. Linkime, kad mokykla Vėlinių laikotarpiu virstų ne siaubų, o jaukumo ir šviesos namais, kviečiančiais tamsiuoju metų laiku sugrįžti į save.

Ši taryba yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus. Ji vykdo Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintos etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą. 

Tarybos tikslas – etninės kultūros valstybinės globos stiprinimas, tautinės savimonės išsaugojimas ir etninės kultūros tęstinumas bei lygiavertis Lietuvos dalyvavimas pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.

The post Etninės kultūros globos taryba mokykloms ir kultūros įstaigoms: venkite demonizuoto pobūdžio Helovino renginių appeared first on LAIKMETIS.

Kunigas savo feisbuko paskyroje rašo (kalba netaisyta): „Nebūtina eiti į kraštutinumus ir visus užpulti dėl helouvino šventimo. Netikiu, kad visi švenčiantys sąmoningai garbina šėtoną ir mirtį. Kai kurie to visai nesureikšmina, helouvinas jiems niekuo nesiskiria nuo užgavėnių ar kurio nors kito karnavalo. Jei visus, kurie tą dieną kur nors prisėda taurei vyno ar alaus priskiriame prie šėtono ir mirties garbintojų, tai nėra prasmės šaukti, juk padėtis yra beviltiška. Kartais ir musėje matome dramblį.“

Tuo tarpu socialiniuose tinkluose plinta ištrauka apie Heloviną iš Laimos Lavastės knygos „Kunigas Ričardas“. Ten kun. Ričardas Doveika dėsto tokias mintis:

„Šiurpnakčiu norisi pavadinti. Heloviną vertinu kaip didžiausią dvasinę tuštumą. Mirtis išniekinama. Dar baisiau - Helovino tikslas išvaryti iš miesto artimųjų vėles, kad jos netrukdytų mums gyventi. Išvaryti savo motinos, tėvo vėles? Juk ir mirę jie yra šalia mūsų. Iš vakaro išvejame juos, draugus, gimines, o kitą dieną lekiame ant jų kapų degti žvakučių.

Tuo prisidengia tamsos pasaulis, Šėtono pasaulis, atmetimo, prieštaravimo pasaulis. Ir nemažai kas pasaulyje pasinaudoja Helovino naktimi kaip tamsos, Šėtono, egoizmo kultu. Tas turi daug tiesos - tai iš tikrųjų santykis su tamsos pasauliu ir savęs atidavimas tamsai.

Jei vaikui Helovino „šventė“ pateikiama kaip šou, jis ima didžiuotis sudarkyto veido kauke, džiaugtis, kad priklauso mirties subkultūrai. O dar visa tai pateikiama vaikiška kalba. Tada iš tikrųjų paruošiame žaliavą, kuri visuomet atmes pagarbą ir gyvenimą.

Helovino esmė - išvaryti mirtį, nes miręs tavo artimiausias žmogus tampa šiukšle. Jis yra niekas. Jis ateina tavęs gąsdinti, jis trikdo gyvųjų ramybę.

Kiekvienas kapas yra Velykų rytas, kiekvienas kapas yra gyvenimo istorija. Kape yra mano sėkmės tėvai, broliai, seserys, anūkai, seneliai, mylimieji, mano istorija, mano šaltinis. Man jie reikalingi kaip syvai, kad mano gyvenimas tęstųsi, nes aš esu nemirtingas. Ir būtent Vėlinės bei Visų Šventųjų diena atneša šokiruojančią žinią, kuria šiuolaikiniam žmogui labai sunku patikėti: tu esi nemirtingas. Mes švenčiame savo nemirtingumo iškilmę.“

The post Kunigas Vaidas Vaišvilas apie Heloviną: kartais ir musėje matome dramblį appeared first on LAIKMETIS.