Kartu su popiežiumi meldėsi Romos miesto moterų ir vyrų vienuolių bendruomenių nariai, nes nuo 1997 m. per Grabnyčias minima ir Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena.

Homilijoje Pranciškus kalbėjo apie vienuolių duodamus neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus, pagal kuriuos gyvendami jie nori būti šviesos nešėjais mūsų laikų žmonėms.

Visų pirma vienuoliai neturto liudijimu neša Kristaus šviesą į pasaulį. Gyvenime laikydamasis neturto įžado pašvęstasis asmuo liudija meilės pirmumą ir jos grožį, atmeta savanaudiškumą, godumą ir visa kita, kas gali tą grožį suteršti, stengiasi savo gyvenimo blaivumu, dosnumu, solidarumu ir dalijimusi tą grožį išaukštinti.

Antrasis vienuolio pašaukimo bruožas – nešti į pasaulį skaistumo šviesą. Atsisakydamas santuokinės meilės pašvęstasis asmuo rodo, kad nėra nieko svarbesnio už Dievo meilę, ir jis ją priima nepadalinta širdimi.

Atsisakydamas santuokinės meilės pašvęstasis asmuo rodo, kad nėra nieko svarbesnio už Dievo meilę

Dabartiniame pasaulyje yra labai daug paviršutiniškai išgyvenamų jausmų, egocentrizmo ir hedonizmo, nesubrendimo ir moralinio neatsakingumo, dėl to, pasak popiežiaus, tikra palaima, tikras vaistas sielai, kai sutinkame moterų ir vyrų vienuolių, kurie duoda brandžių ir džiaugsmingų tarpusavio santykių liudijimą. Jie yra dieviškosios meilės atspindys.

Pranciškus pažymi, kad būtent dėl to labai svarbu, kad vienuoliai gautų gerą formaciją, kad ugdymo procese, ne tik pradinėje, bet ir nuolatinėje formacijoje būtų iškeliamas skaistumo kaip dovanojamos meilės grožis.

Trečiasis aspektas – klusnumo pavyzdžio šviesa. Pašvęstųjų asmenų klusnumas yra priešnuodis individualizmui. Jis skatina tokį tarpasmeninių santykių modelį, kuris pasižymi įsiklausymu, kuriame po ištarto ir išgirsto žodžio seka konkretus veikimas, jei reikia, atsisakant savo pomėgių, planų ir pageidavimų. Iš tiesų tik taip galime tikrai patirti dovanos džiaugsmą, įveikti vienatvę ir atrasti savo egzistencijos prasmę didžiajame Dievo plane.

Baigdamas mišparų homiliją popiežius ragino vienuoles ir vienuolius nuolat atsinaujinti, grįžti prie savo ištakų.

Atsinaujinimas įvyksta ne tik per susitikimus ir posėdžius prie apskritojo stalo, bet visų pirma adoracijoje priešais Švenčiausiąjį, maldoje kartojant šios dienos liturgijoje skambančius žodžius: „Štai aš ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios“.

The post Pranciškus pašvęstiesiems: būkite šviesos nešėjais mūsų laikų žmonėms appeared first on LAIKMETIS.

Staiga pajutau, kaip vienas mano sūnų, kuriam tuo metu buvo septyneri, kumštelėjo man į šonkaulius. „Tėti, tėti“, - pasakė jis sunerimęs. „Kur ikonos?“

Berniukas buvo užaugęs stačiatikių tradicijoje; supratau, kad jis buvo pirmą kartą ne stačiatikių cerkvėje. Todėl jam tyras šios metodistų šventyklos skurdumas neatrodė panašus į bažnyčią. Po pamaldų, kiek galėjau, atsižvelgdamas į jo jauną amžių, paaiškinau, kodėl ši maža protestantų bažnyčia yra tokia tuščia, o mūsų cerkvės, priešingai, pilnos spalvų, žvakių, smilkalų ir atvaizdų. Šios dvi išorinės krikščionių tikėjimo formos atspindi labai skirtingą supratimą apie tai, kaip Dievas bendrauja su savo žmonėmis ir kaip mes bendraujame su Juo.

Apie sūnaus klausimą pagalvojau žiūrėdamas į Berlyno Romos katalikų Šv. Jadvygos katedros, kuri ką tik buvo atidaryta po šešerius metus trukusios 44 mln. eurų vertės renovacijos, vaizdus. Didžiulės konstrukcijos vidus buvo visiškai tuščias, jos interjeras - visiškai balta nykumo drobė. Čia nėra jokių ne tik katalikų tikėjimo, bet ir pačios krikščionybės ženklų, todėl net griežtas kalvinistas liktų suglumęs, koks Dievas garbinamas šiame išbalintame modernistiniame kape, brangiai kainuojančiame paminkle Tuštumai.

„Šis pastatas yra regimas mirusios Vokietijos Bažnyčios ženklas“, - pareiškė Vokietijoje gimęs JAV katalikų teologas Ulrichas Lehneris. „Tai kiautas be jokios gyvybės viduje. Niekas čia nesimeldžia.“

Visiška, sumauta, teisybė. Tai nesutrukdė buvusiam Berlyno arkivyskupui kardinolui Raineriui Marijai Woelki rapsodiškai pasidžiaugti bjauriu naujuoju projektu. „Kai įžengiau į pastatą, buvau tiesiog priblokštas. Netekau žado nuo šviesumo, dydžio ir laisvės, kuria alsuoja ši erdvė. Iš tikrųjų ji neatpažįstama, kai palygini ją su erdve, kurią prisiminiau“.

„Netekau žado“ yra teisinga, kaip ir „neatpažįstama“. XVIII a. katedra, pastatyta valdant Frydrichui Didžiajam kaip pirmoji katalikiška katedra Berlyne po Reformacijos, buvo pastatyta griežtai laikantis moderniosios tradicijos, tačiau jos apvalus interjeras, sąmoningai primenantis Romos Panteoną, vis dėlto buvo katalikiškai atpažįstamas. Ir viskas.

„Jokių spalvotų paveikslų, jokių cherubinų, didelio kryžiaus, jokių laiptelių į altorių, jokios choro erdvės tarp altoriaus ir kėdžių, tarp kunigo ir tikinčiųjų“, - rašė „Deutsche Welle“ apie rekonstruotą katedrą. Architektas Peteris Sichau šiai naujienų tarnybai sakė, kad atnaujinta katedra yra „šventės erdvė“, skirta „padėti žmonėms patirti Dievą be jokių trukdžių“.

Na, šiame tuščiame tvarte tikrai nėra jokių trukdžių. Dabartinis Berlyno arkivyskupas Heineris Kochas (Heiner Koch) mano, kad estetinis daugiamilijoninės vertės griuvėsių tuštumas yra privalumas. „Stengėmės, kad kreiptumėmės ir į žmones, kurie nėra įsišakniję krikščioniškame tikėjime,“ - sakė jis.

Tikrai? Šioje erdvėje vargu ar yra kas nors akivaizdžiai krikščioniška. Estetiškai ir simboliškai ji kviečia lankytojus garbinti šventąjį Nieką.

Prof. Lehneris teisus: Šv. Jadvygos bažnyčia reiškia mirusią Bažnyčią. Katalikų Bažnyčia Vokietijoje - tai buvusios savasties apvalkalas. Bažnyčios narių skaičius jau seniai krenta žemyn, o šis mažėjimas dar labiau paspartėjo paaiškėjus dvasininkų seksualinio išnaudojimo skandalui.

Šioje erdvėje vargu ar yra kas nors akivaizdžiai krikščioniška.

Sunku suvokti, kodėl Katalikų Bažnyčios vadovai taip noriai renkasi savižudišką kelią, kurį simbolizuoja ši švari, gerai apšviesta vieta Berlyno Bebelplatz aikštėje. Ar jie įsivaizduoja, kad žmonės, pasimetę pokrikščioniško gyvenimo beprasmybėje, čia ras ką nors, išskyrus savo baimių patvirtinimą? O gal jie tiki, kad tokia bažnyčia kaip atnaujintoji katedra, užuot pašaukusi iš niūrios, sprogusios šiuolaikinės Vokietijos dykynės, yra sakralinė jų mirusių sielų išraiška?

Ne tuo turėtų būti katalikybė. Katalikiškoje sakramentinėje tradicijoje Dievas bendrauja su žmonija per Šventąjį Raštą, taip pat per maldą ir garbinimą. Tačiau Jis tai daro ir per kūną, per materialius dalykus. Štai kodėl katalikai nuo neatmenamų laikų pripildė savo bažnyčias statulų, atvaizdų, spalvų, faktūrų, žvakių, garsų ir svaiginančio smilkalų aromato, turinčio perteikti Šventosios Dvasios buvimą.

Baroko epochos vyskupai, priešingai, nei tyčia kuklios Reformacijos šventovės, pripildė bažnyčias ekstravagantiškomis spalvomis ir statulomis, kad užvaldytų tikinčiųjų vaizduotę ir neleistų jiems perbėgti į protestantizmo asketiškumą. Nors šis stilius ne kiekvieno skoniui (man lankymasis šiose bažnyčiose primena maldą desertinėje), barokinės bažnyčios bent jau įkūnija giliai katalikišką sakramentalumo principą, skelbiantį, kad Dievas iš dalies mus kviečia per Grožį.

„Sielos gydymas prasideda nuo to, kad pastebime daugybę Dievo teofanijų ir jas įsimylime“, - rašo stačiatikių teologas Timoty‘s Patitsas savo knygoje „Grožio etika“. „Kitaip tariant, jis prasideda nuo eroso [potraukio] grožiui.“

Tiek katalikų, tiek stačiatikių tradicijos laikosi nuomonės, kad Grožis nėra tik papuošalas, malonus priedas prie pasaulio šiurkštumo, bet tikroji dieviškumo apraiška. Dantės vėlyvųjų viduramžių kūrinyje „Dieviškojoje komedijoje“, kuri yra aukščiausia literatūrinės katalikybės išraiška, visas kosmosas yra užburtas, persmelktas prasmės ir Dievo buvimo. Tik mūsų nuodėmingumas užstoja dieviškumą, kuris yra visur ir užpildo visą tikrovę.

Būtent Beatričės, Dievo pasiuntinės, grožio troškimas išveda piligrimą Dantę iš tamsaus sumaišties ir nevilties miško. Kai atgailos piligrimystė išgrynina Dantės žvilgsnį, jis sužino, kad jo troškimas Beatričei, teisingai sutvarkytas, iš tiesų yra troškimas Dievo, kuris per ją spindi. Kuo daugiau Dantė kontempliuoja jos grožį ir gerumą, tuo labiau jis geba įžvelgti jos tikrąją vertę - ne kaip savarankiško kontempliacijos objekto, bet kaip Dievo ikonos. Kuo labiau jis trokšta prisipildyti jos grožio, tuo labiau didėja jo paties dvasinė pažanga siekiant vienybės su Dievu, viso Grožio, Tiesos ir Gėrio šaltiniu.

Mano pirmasis susitikimas su viduramžių katalikiška Šartro katedra iškart sunaikino paauglišką agnosticizmą, atsiradusi, kai man nusibodo protestantizmo griežtumas ir paprastumas. Stovėdamas to šlovingo prancūzų gotikos šedevro navoje ir žiūrėdamas į Dievo šlovę, atsiskleidžiančią jos aukštai iškilusiuose skliautuose bei brangakmeniais išpuoštuose vitražų languose, kaip niekada anksčiau supratau, kad Dievas egzistuoja, tikrai egzistuoja! Ir beviltiškai troškau pažinti Dievą, įkvėpusį viduramžių vyrus pastatyti tokią šventovę Jo šlovei.

Tą dieną išėjau iš katedros ir pradėjau dvasinę kelionę, kuri galiausiai atvedė mane į katalikybę, o po vėlesnės krizės - į stačiatikybę. Po daugelio metų, skaitydamas rusų stačiatikių tikintįjį Aleksandrą Solženicyną, iš jo sužinojau, kad tikrasis grožis yra „visiškai nenuginčijamas ir priverčia pasiduoti net priešiškai nusiteikusią širdį“.

Grožio žmonijai visada reikia labiau nei tada, kai atrodo, kad bet kokia viltis prarasta. Puikiame 1966 m. Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas“, išgalvotame pasakojime apie viduramžių rusų ikonografą, pagrindinis herojus klūpo susigūžęs totorių plėšikų ir jų išdavikų rusų bendrininkų apiplėštos katedros griuvėsiuose. Nusivylęs, kad jo darbas kuriant gražius Dievo šlovei skirtus atvaizdus nėra svarbus tokiame nuodėmės, chaoso ir smurto kupiname pasaulyje, Andrejus sulaukia savo mokytojo Teofano šmėklos vizito.

Mokytojas sugrįžta iš anapusybės, kad pasakytų Andrejui, jog jis turi šventą pareigą toliau kurti gražius ikonografinius atvaizdus, nes jie skelbia galutinę tvarkos ir gėrio tikrovę, nepaisydami nuolatinės kančios pasaulio gyvenime. Taip, eiliuotai teigia Teofanas, sielvarto ištiktieji išlaiko viltį.

Krikščioniškojo meno ir architektūros grožis persmelkia kietas žmonių širdis ir uždarus protus tiesa, kuri išlaisvina juos iš nevilties ir kviečia išeiti iš savęs pas Dievą. Ar vokiečių katalikybės išbalinto kapo, vadinamo Šv. Jadvygos bažnyčia, lankytojai ras viltį? O gal jos bjaurumas juos tik dar labiau įtikins, kad katalikiškoji krikščionybė po tiek šimtmečių prarado tikėjimą Dievu ir savimi, todėl nebeturi ką pasiūlyti pasauliui?

Tai JAV rašytojo ir žurnalisto Rodo Dreherio straipsnio santrauka

The post Rodas Dreheris. Ką simbolizuoja atnaujinta Berlyno katedra? appeared first on LAIKMETIS.

Konkurse varžosi pradedantieji kalėdinių dainų ir giesmių autoriai bei atlikėjai. Laimėtojai savo kūrinius atliks greta žinomų dainininkų ir muzikantų tradiciniame kalėdiniame koncerte Vatikane. Tarp konkurso rėmėjų – popiežiškasis fondas „Gravissimum Educationis“ ir saleziečių „Missioni Don Bosco Valdocco“.

„Džiaugiuosi galėdamas su jumis susitikti advento, į Kalėdas ir jų slėpinį kiekvienais metais įvedančio laikotarpio, išvakarėse. Ir šiais metais jų šviesą temdys pandemijos pasekmės, vis dar sunkios. Bet būtent todėl turime klausti, ką daryti, ir išsaugoti viltį. Kristaus gimimo šventė nėra tarsi klaidinga nata išmėginime, kurį patiriame, nes tai tobula atjautos ir švelnumo šventė. Jos grožis yra kuklus ir pilnas žmogiškos šilumos“, – kalbėjo popiežius. – „Kalėdų grožis švyti mažuose konkrečios meilės gestuose. Ši meilė nėra paviršutinė, neapčiuopiama, tolima. Priešingai, ji išplečia širdį, atveria ją savęs dovanojimui, gali sužadinti kultūrinius, socialinius, ugdymo procesus.“

ši meilė nėra paviršutinė, neapčiuopiama, tolima. ji išplečia širdį, atveria savęs dovanojimui...

Tokioje perspektyvoje, priminė popiežius, jis iniciavo Globalų ugdymo susitarimą, siekiantį įveikti susiskaldymą ir tvirtinti broliškų žmonijos santykių audinį. Kad šie tikslai būtų pasiekti, reikia drąsos į pirmą vietą iškelti žmogaus asmenį ir tarnauti bendruomenei. Greta drąsos taip pat reikia kūrybingumo.

„Štai ir jūs sukūrėte naujas kalėdines dainas ir giesmes ir jomis pasidalijote vardan dar didesnio sumanymo, kuris pripažįsta grožį kaip žmogiško augimo kelią, kaip svajonę apie geresnį pasaulį“, – pažymėjo Pranciškus ir pridūrė vieno iš savo pirmtakų – šv. Pauliaus VI – pastabą, jog „pasaulyje, kuriame gyvename, reikia grožio, kad nepultume į neviltį“. 

pasauliui, kuriame gyvename, reikia grožio, kad nepultume į neviltį.

Kokio grožio? Ne tokio, kuris yra apgaulingas, susidedantis iš įvaizdžio ir žemiškų turtų, kuris yra tuščias ir gimdo tuštumą. Ne, reikia tokio grožio, kurį parodė įsikūnijęs Dievas, veidų ir istorijų grožio, mūsų bendrų namų kūrinių grožio, dalyvaujančių, šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais, Aukščiausiojo pašlovinimo giesmėje. 

Audiencijos dalyviams Šventasis Tėvas padėkojo už tokio meilės, dalijimosi ir tarnavimo gestuose regimo grožio sergėjimą.  

The post Pranciškus: Kalėdų grožis švyti mažuose meilės gestuose appeared first on LAIKMETIS.

Savo šlovės viršūnėje modelis kartą šmaikštavo, kad už mažiau nei 10 000 JAV dolerių per dieną neišliptų iš lovos. Ji filmavosi George'o Michaelo (Džordžo Mikailo) muzikiniame vaizdo klipe ir nuolat buvo apibūdinama kaip viena gražiausių pasaulio moterų.

Tačiau prieš penkerius metus 56-erių metų moteriai buvo atlikta riebalų mažinimo procedūra ir ji patyrė retą komplikaciją, dėl kurios riebalų ląstelių ne sumažėjo, o padaugėjo.

„Tai… paliko mane visam laikui deformuotą net po dviejų skausmingų, nesėkmingų korekcinių operacijų", - sakė ji savo „Instagram" sekėjams.

„Likau, kaip apibūdino žiniasklaida, „neatpažįstama", pasakojo ji.

„Tai mane įstūmė į gilios depresijos, gilaus liūdesio ir savigraužos ratą. Per šį procesą tapau atsiskyrėle."

Instagramo žinutę pamėgo daugiau nei 130 000 žmonių, ji sulaukė daugybės palaikymo žinučių iš kolegų supermodelių ir garsenybių.

Tarp paspaudusių „patinka" buvo ir Katie Piper (Keiti Piper), kuri supranta, ką reiškia būti nepaprastai gražiai, o paskui susižaloti. Ji yra išgyvenusi siaubingą buvusio vaikino išpuolį rūgštimi, nuo kurio ji vos nenumirė, o veidas ir kaklas buvo smarkiai apdeginti.

Po šios patirties Katie tapo išskirtine moterimi, dabar ji yra televizijos laidų vedėja, kitų žmonių sužalota išvaizda gynėja ir įkvepiančių knygų rašytoja. Ji taip pat yra krikščionė, kuri tikėjimo dėka atsitiesė nuo nevilties ir pakilo nuo savižudybės slenksčio, kai kankinama gulėjo ligoninės lovoje. Jos atsivertimą paskatino pokalbis su slaugytoja apie Dievą, o tuomet ji pirmą kartą pasimeldė.

Galime užjausti abi moteris, nes visi, nesvarbu, ar esame stulbinamai gražūs, ar ne, jaučiame spaudimą atrodyti patraukliai. Kas iš mūsų to nori? Dažnai dėl to kaltiname tai, kas yra už mūsų ribų - gražius atvaizdus, kuriuos matome žurnaluose, arba spaudimą iš vyrų, kurie per daug vertina fizinius dalykus.

Bet ar tai tikroji priežastis? Kas yra šių jausmų šaknys? Giliai mumyse glūdi poreikis patikti, žavėtis ir dažnai būti geidžiamiems. Mūsų sekso apsėstoje kultūroje šie poreikiai stipriai persipina su poreikiu būti mylimiems. Dažnai manome, kad jei atrodysime geriau, mūsų partneriai mus labiau mylės arba pagaliau rasime vyrą, su kuriuo galėsime gyventi. Gera išvaizda kartais gali atnešti ir materialinės naudos, šlovės bei turtų, bet ar jie svarbiausi?

Ir iš tiesų, kai atrodome geriausiai, dažnai sulaukiame daugiau dėmesio. Tačiau trumpai pažvelgus į gražiausių pasaulio moterų santykių istoriją paaiškėja, kad nors jų gali trokšti milijonai, jos nebūtinai yra mylimos. Dėmesys, kurio sulaukiame dėl savo išvaizdos, dažniausiai yra paviršutiniškas ir beprasmis - tai nėra meilė.

Tai nereiškia, kad būti negražiais gali būti lengva arba kad senatvės ir „išvaizdos praradimo" skausmo nebūna. Tai tik reiškia, kad, kaip ir visi sunkumai, jie gali padėti mums įsigilinti į save ir padėti išsiaiškinti, ko iš tikrųjų norime gyvenime, ir kas mums teikia ramybę.

Tie, kurie nepasižymi tradiciniu fiziniu grožiu, gali rasti meilę. Katie Piper, nepaisant randų, ištekėjo ir sukūrė šeimą bei pasakojo, kad po užpuolimo tapo geresniu žmogumi. Motyvacinis kalbėtojas ir krikščionis Nickas Vujicic (Nikas Vujičičius) gali būti neįgalus ir neturėti įprasto kūno, tačiau jis taip pat yra mylimas.

Dar svarbiau yra žinoti, jog esame mylimi Dievo. Mūsų Kūrėjo meilė beribė, nesvarbu kaip atrodome, kad ir kiek laiko būtume išleidę kosmetikai ir grožio procedūroms, esame jo mylimi. Kad ir kokie būtų mūsų fiziniai bruožai, „žmonės sprendžia pagal išorę, o Viešpats žiūri į širdį".

Ši eilutė mums primena, kad iš tikrųjų svarbiausia yra Dievo meilė, veikianti mumyse, o ne materiali išorė.

Galbūt ateityje ateis laikas, kai būsime patenkinti tuo, kaip atrodome natūraliai, ir tuo, kaip mus myli Dievas bei aplinkiniai žmonės, kad mintis apie medicininę procedūrą, kuria bandytume pagerinti savo išvaizdą, atrodys neįmanoma.

Iki tol mūsų išvaizdos pasikeitimai senstant, besikeičiančios kūno formos ar liga gali labai paveikti mūsų savijautą. Išeitis - ieškoti daugiau Dievo meilės ir atsižvelgti į didžiausią Jo rūpestį - mūsų širdimi.

The post Kūrėjo meilė beribė, nesvarbu kaip atrodome - įžymybės irgi kenčia dėl grožio appeared first on LAIKMETIS.