Godumas yra prisirišimo prie pinigo rūšis, kliudanti žmogaus dosnumui. Tai nėra vien turčių nuodėmė, o eina skersai per visus ir dažnai neturi nieko bendra su suma banko sąskaitoje.

Dykumos tėvai vienuoliai, pirmaisiais krikščionybės amžiais Egipto dykvietėse gyvenę atsiskyrėliškai, siekdami tobulai išsižadėti visų žemiškų gėrybių parduodavo visą turtą, tačiau jie suprato, kad gyvenimas dykumoje neišlaisvina nuo godumo. Mat kai kurie jų prisirišdavo prie turėtų menkaverčių smulkmenų – jų neskolindavo, jomis nesidalindavo ir visai nebūdavo nusiteikę jas dovanoti kitiems. Tie menkaverčiai daiktai tapo savotišku fetišu, nuo kurių vienuoliai neįstengdavo atsiplėšti ir panėšėdavo į mažus vaikus, nenorinčius iš rankų išleisti žaislo, nes „Jis – mano!“. Pasak Pranciškaus, tokia laikysena atima laisvę ir liudija apie įsiskverbusį liguistą ryšį su tikrove.

Tačiau, kad ir kiek kauptume šio pasaulio gėrybes, galime būti visiškai tikri dėl vieno dalyko: joms neatsiras vietos karste. Daiktų negalime išsinešti. Tai tik rodo godumo ydos beprasmybę. Ryšys, kurį sukuriame su daiktais, yra sąlyginis, nes nesame šio pasaulio šeimininkai. Ši žemė, kurią mylime, iš tikrųjų nėra mūsų, o mes joje gyvename tarsi ateiviai, pasakė popiežius pasitelkdamas mintį iš Kunigų knygos (plg. Kun 25, 23).

Godumas yra mėginimas išsivaduoti iš mirties baimės – ieškojimas tikrumo, kuris pavirsta niekais tuo pat momentu, kai jo griebiamės. Popiežius ragino prisiminti pasakojimą iš Luko Evangelijos apie turtingą žmogų, svarsčiusį dėl gausaus grūdų derliaus nugriauti sandėlius, kad pasistatytų didesnius. Jis viską apskaičiavo, suplanavo, tačiau nepagalvojo apie patį tikriausią dalyką gyvenime: apie mirtį. „Kvaily, – pasakė jam Dievas – dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės! Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 20).

Godumas yra mėginimas išsivaduoti iš mirties baimės – ieškojimas tikrumo, kuris pavirsta niekais tuo pat momentu, kai jo griebiamės.

Kartais mums pasitarnauja vagys, tęsė Pranciškus paminėdamas, kad jie gana dažnai apsireiškia Evangelijose, ir, nors jų darbai peiktini, tačiau gali būti vertingu įspėjimu mums. Popiežius priminė Jėzaus patarimą Mato Evangelijoje: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6, 19–20).

Ir dar vienas epizodas iš dykumų tėvų gyvenimo, jų pačių perduoto, apie atvejį, kai užėjęs vagis iš miegančio vienuolio pavagia celėje turėtus daiktus. Atsibudęs vienuolis visai nesijaudina, nuseka vagies pėdomis ir, jį radęs, užuot pareikalavęs, kad sugražintų pavogtus daiktus, jam atiduoda paskutiniuosius savo daiktus sakydamas: „Imk ir tai, ką pamirštai“.

Galime būti daiktų šeimininkai, tačiau dažnai įvyksta priešingai: jie mus užvaldo. Kai kurie turtingi žmonės nėra laisvi, neįstengia net pailsėti, nes jiems reikia saugoti sukauptas gėrybes. Jie visąlaik kamuojasi, nes turtas kaupiamas didžiulėmis pastangomis, bet jis gali akimirksniu dingi. Jie užmiršta evangelinį mokymą, kad turtai yra ne nuodėmė, tačiau atsakomybė. Dievas nėra vargšas. Jis yra visko Viešpats. Tačiau apaštalas šv. Paulius pažymi savo Antrajame laiške korintiečiams, „jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą!“ (2 Kor 8, 9).

Godus žmogus to nesupranta. Jis gali būti palaiminimu daugeliui, tačiau pasuko į nelaimės akligatvį, pridūrė Pranciškus. Gyvenimo pabaigoje turime atiduoti Viešpačiui savo kūną ir sielą ir palikti viską. Būkime atidūs ir dosnūs: dosnūs su visais ir ypač su tais, kurių poreikiai didesni už mūsų. 

The post Šio pasaulio gėrybėms neatsiras vietos karste - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Esame linkę ieškoti atpirkimo ožių, kuriuos nėra sudėtinga rasti. Mūsų akys krypsta į turtingųjų ir galingųjų pasaulį, tuos dėsnius, kurie viešpatauja jame. Vis tik ne pats kapitalas, pinigai ar verslininkai yra kalti dėl pasaulį ištikusios globalios krizės – ydingas suvokimas apie turtą ir pelną skaudžiai palietė milijonų žmonių likimus. Ir ši yda visiems gerai žinoma – godumas.

„Godumas yra gėris ir teisingumas, būti godžiu – apsimoka. Juk godumas nuskaidrina žmogų ir suteikia jam laisvę. Jis – tobulėjančios dvasios esmė. Kur bepasirodydavo godumas – siekiant šlovės, turtų, meilės, visur jis būdavo žmonijos pažangos varikliu,” – šie žodžiai, nuskambėję meninio filmo „Volstritas“ (angl. „Wall Street") pagrindinio herojaus, biržos spekulianto Gordono Gekko lūpose yra tapę savotišku godumo credo.

1987 m. režisieriaus Oliverio Stone'o (Oliverio Stouno) pastatytas filmas, rūsčiai pasmerkęs godumą ir pinigų kultą, išpranašavo XXI a. pasaulį vis ištinkančias finansines krizes, kurių priežastimi žmonijos dvasiniai lyderiai ir intelektiniai autoritetai įvardija gobšumą.

Tačiau senovės išminčiams Gekko filosofija nebūtų nė į galvą atėjusi. Aristotelis savo etikoje svarstė: „Godus žmogus negali būti patikimai ir visiškai sąžiningas, kadangi jo godumas tam tikromis aplinkybėmis priverstas konfliktuoti su jo sąžiningumu.”

Kitaip tariant, godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine, godus žmogus yra pažeidžiamas, juo sunku kliautis, nes troškimas turėti daugiau priverčia jį leistis į visus įmanomus kompromisus.

Godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine.

Pavyzdžiui, šiuo metu Europa išgyvena karinį konfliktą, kokio neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tai tapo viena priežasčių, sukėlusių energetinę krizę. Mūsų šalies valdžios reakcija - iš visų gyventojų reikalauti būti solidariais, tai yra, per mokesčius pasidalinti kompensacijomis, o vėliau uždėti visiems mums, ir, ko gero, mūsų vaikams milžinišką valstybės skolą.

Atrodytų, būtų paprastesnė išeitis, jei keletas energetikos sektoriaus didžiūnų apribotų savo apetitą (iš esmės – godumą) ir bent metus negautų viršpelnio. Tačiau mūsų valdantieji apie priemones, kurios bent kiek pažabotų šio godumo siautėjimą nenori net girdėti.

Deja, bet eilinį kartą krizė, užuot buvusi galimybe atsigręžti labiau vieniems į kitus, demonstruoti solidarumą ir socialinį jautrumą, kai ką tik paskatino begėdiškai pasipelnyti.

Šabloniškas valdžios atsakymas į raginimus imtis veiksmų – valstybė negali kištis į laisvos rinkos procesus. Vertėtų prisiminti, kad pati laisvosios rinkos idėja atsirado kaip priemonė žmogui lengviau pasiekti materialines gėrybes. Tačiau dabar laisvoji rinka paversta stabu, kuriam turi nusilenkti valstybė ir piliečiai, nors už jos slepiasi tik plėšrus godumas.

dabar laisvoji rinka paversta stabu, kuriam turi nusilenkti valstybė ir piliečiai, nors už jos slepiasi tik plėšrus godumas.

Kažką turėti žmogui yra natūralu. Nuosavybės jausmas yra elementarus ir glūdintis mūsų prigimtyje, suteikiantis mums orumą, saugumą, nes kol žmogus nieko neturi, tol jis visuomenėje funkcionuoja labai ribotai. Tačiau kiekviena nuosavybė reiškia ir atsakingą naudojimąsi ja. Būtent šito ir pasigendame šių dienų pasaulyje, konkrečiai - ir Lietuvoje.

Nekalbama apie naujas revoliucijas, kapitalo demontavimą ar laisvos rinkos paneigimą, bet apie valstybės pareigą ginti bendrąjį gėrį. Sukrėtimo, kuris apėmęs beveik visą pasaulį akivaizdoje, energetikos sektorius, pasak ne kokių sąmokslų teoretikų, o pačios EK galvos Ursulos von der Leyen, uždirbo tiek viršpelnių, kad su ES piliečiais galėtų pasidalinti „kukliais“ 140 mlrd. eurų.

Šiuo metu katalikų bažnyčiose Lietuvoje kiekvieną sekmadienį meldžiamasi, kad diktatoriai atsiverstų. Vis tik tokio atsivertimo reikia ne tik kruvinų režimų galvoms, bet ir tiems, kurie šiuo tamsiu metu lobsta visų kitų sąskaita.

Mes vėl grįžtame prie senos kaip žmonija tiesos – be sąžinės nėra žmogaus. Kaip čia neprisiminus pasakojimo apie kiniką Diogeną, kuris vidurdieny vaikščiojo su žibintu sakydamas: „Ieškau žmogaus“. Grįžęs iš olimpinių žaidynių ir paklaustas, ar daug žmonių jose buvo, jis atsakė „Liaudies daug, o žmonių mažai“.

Ar ne laikas būtų užsidegti žibintus?

The post Tomas Viluckas. Kai viešpatauja godumas appeared first on LAIKMETIS.