Nuo popietės Vingio parkas virs populiariosios ir klasikinės muzikos scena.

„Šventės programoje bus galima išgirsti klasikos šedevrų, laiko patikrintų pop muzikos hitų, pasimėgauti alternatyvia jaunų kylančių grupių muzika, o temstant tikrą vakarėlį užkurs pasaulinio garso žvaigždė Rita Ora“, – teigiama savivaldybės turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ pranešime.

Anot jo, šių metų naujovė – atskira Jaunimo scena, kurios tikslas – pristatyti klausytojams nepriklausomus atlikėjus ir sparčiai kylančius talentus. 

Tradiciškai pagrindinę sceną atidarys klasikos pasirodymai. Bus tęsiama ir kita šventės tradicija – netikėti, specialiai šiam renginiui susibūrę šiuolaikinės populiariosios lietuviškos muzikos duetai, kurių dėka klausytojams pažįstamos dainos suskambės naujai.

Vilniečiai ir miesto svečiai Vingio parke taip pat išvys menines instaliacijas, susipažins su tvarumo principais, galės sudalyvauti žygyje.  

Specialiai festivaliui menininkai Pijus Šematulskis-Duona ir Pijus Čeikauskas-Pidžinas sukūrė instaliaciją „Šiukšlės neauga ant medžių“, JAV gyvenantis menininkas Ray Bartkus – instaliaciją „Akis“. 

Vingio parko erdvėje įsikursiančioje „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025” palapinėje lankytojai iš arčiau susipažins kaip miestiečiai gali prisidėti prie tvaraus miesto vizijos. 

Suaugusieji ir vaikai prieš koncertą kviečiami dalyvauti „Atliekų kultūros“ žygyje, jo metu planuojama įveikti 7 km maršrutą, prasidedantį netoli Žvėryno tilto, Vingio parko pusėje.

Liepos 25-oji – keliautojų, sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų, keltininkų ir Vilniaus miesto globėjo šv. Kristoforo diena.

Lietuvos muziejų asociacija primena, kad III amžiuje gyvenęs šventasis nešiodavo žmones per upę. Legenda pasakoja, jog kartą mažas berniukas paprašė perkelti jį į kitą krantą. Bebrendant į vandenį vaikas pasidarė toks sunkus, jog Kristoforas išsigando, kad abu nuskęs. Berniukas atskleidė, kad yra Kristus, o sunkus todėl, kad neša savo rankose viso pasaulio sunkumus.

The post Vilnius mini savo globėjo, šv. Kristoforo, dieną appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Ka­zi­mie­ras gi­mė Va­ve­lio pi­lies rū­muo­se Kro­ku­vo­je 1458 m. spa­lio 3 d., bu­vo trečias vai­kas šei­mo­je (iš vi­so tu­rė­jo 10 bro­lių ir se­se­rų). Abu tė­vai ber­niu­kui tar­na­vo ge­ru pa­vyz­džiu, motina bu­vo iš­si­la­vi­nu­si, raš­tin­ga, tvir­ta ka­ta­li­kė, tė­vas – tai­kus, san­tū­rus, bet tvir­tas sa­vo nu­si­sta­ty­muo­se.

Mo­ky­to­jais bu­vo pa­kvies­ti Kro­ku­vos ka­nau­nin­kas, įžy­mus met­raš­ti­nin­kas Jo­nas Dlugošas bei ita­las hu­ma­nis­tas Ka­li­ma­chas (Fi­lip­po Buo­nac­cor­si), ge­ras lo­ty­nų kal­bos ir re­to­ri­kos ži­no­vas, po­etas ir di­plo­ma­tas. Iš jų Ka­zi­mie­ras ge­rai pra­mo­ko lo­ty­niš­kai, len­kiš­kai ir vo­kiš­kai skai­ty­ti, ra­šy­ti bei kal­bė­ti.

Karo sūkury

1471 m., kai Ka­zi­mie­rui su­ka­ko 13 me­tų, mo­ti­na, Veng­ri­jos ka­ra­liau duk­tė, pa­no­ro, kad sū­nus už­im­tų Veng­ri­jos sos­tą. Ša­lį tuo me­tu val­dė iš­rink­tas, o ne sos­tą paveldėjęs di­di­kas Mo­tie­jus Kor­vi­nas, ku­rio val­dy­mu ne vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

1471 m. rug­sė­jo 20 d. Kro­ku­vo­je Ka­zi­mie­ras, kaip Veng­ri­jos sos­to įpė­di­nis, pa­skel­bė ka­rą sos­tą už­ėmu­siam Mo­tie­jui Kor­vi­nui ir su ka­riuo­me­ne iš­vy­ko į Veng­ri­ją. Ta­čiau karas ne­pa­vy­ko. Men­kai pa­reng­ta len­kų ka­riuo­me­nė tu­rė­jo trauk­tis, ka­riai iš­kri­ko ir plė­ši­ka­vo.

Ka­rą nu­trau­kė po­pie­žius Siks­tas IV, pa­gra­si­nęs Len­ki­jos ka­ra­liui eks­ko­mu­ni­ka. Šis žygis jau­na­jam Ka­zi­mie­rui bu­vo pir­mo­ji ir pas­ku­ti­nė ka­ri­nė eks­pe­di­ci­ja, ne­sa­va­ran­kiš­ka ir ne­nu­si­se­ku­si.

Grį­žęs iš ka­ro žy­gio jis dar du me­tus mo­kė­si pas Dlu­go­šą ir Ka­li­ma­chą. Aug­da­mas kara­liš­ko­je pra­ban­go­je Ka­zi­mie­ras iš­li­ko tvir­tas ir iš­tver­min­gas. Nors Kro­ku­vos rūmuose ne­sti­go pra­mo­gų, ta­čiau jam vi­sa tai bu­vo sve­ti­ma. Čia, o vė­liau ir Vil­niu­je bu­vo pra­tęs vi­dur­nak­čio ty­lo­je slap­ta lan­ky­ti šven­to­ves bei baž­ny­čias. Ka­dan­gi nakties me­tu jų du­rys bu­vo už­ver­tos, jį il­gai be­si­mel­džian­tį, daž­nai už­klup­da­vo mies­to sar­gai ir pa­nak­ti­niai.

Prie valstybės vairo

Ei­da­mas 17 me­tus šv. Ka­zi­mie­ras ta­po nuo­la­ti­niu tė­vo pa­ly­do­vu ke­lio­nė­se ir pa­gal­bi­nin­ku dar­buo­se. 1474 m. jis pir­mą kar­tą at­vy­ko į Lie­tu­vą. Kazimieras drau­ge su tė­vu da­ly­vau­da­vo sei­mo po­sė­džiuo­se, tar­da­vo­si su di­duo­me­nės at­sto­vais, su­tik­da­vo sve­čius, tai­gi bu­vo nu­ma­ty­tas už­im­ti tė­vo sos­tą.

Pir­mo­jo­je šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad „Ka­zi­mie­ras kas­dien ra­gi­no tė­vą lai­ky­tis teisin­gu­mo val­dant ka­ra­lys­tę ir pa­val­džias tau­tas. O jei kart­kar­tė­mis dėl ne­rū­pes­tin­gu­mo ar žmogiško sil­pnu­mo val­dant kas nors bū­da­vo apleidžia­ma, nie­ka­da ne­veng­da­vo ra­miai nu­ro­dy­ti ka­ra­liui“.

1481 m. at­sklei­dus kai ku­rių ku­ni­gaikš­čių ren­gia­mą są­moks­lą, ka­ra­lius il­ges­niam lai­kui pa­si­li­ko Lietuvo­je, o sos­to įpė­di­nį Ka­zi­mie­rą iš­siun­tė į Lenki­ją. 1481–1483 m. jis gy­ve­no Ra­do­mo mies­te ir pa­va­da­vo tė­vą, svar­bes­niais klau­si­mais teirauda­ma­sis jo nuo­mo­nės. Pa­si­žy­mė­jo iš­ma­ny­mu ir tei­sin­gu­mu, su­ma­ži­no vals­ty­bės iž­do sko­las, page­ri­no Len­ki­jos san­ty­kius su Ro­ma.

Po dvie­jų me­tų Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta pra­dė­jo sil­pnė­ti, at­si­ra­do pir­mie­ji džio­vos po­žy­miai. 1483 m. pa­va­sa­rį jis iš Ra­do­mo po­il­siui at­vy­ko į Lie­tu­vą. Čia pa­va­da­vo tė­vą, bet dides­nių dar­bų ne­si­ė­mė. Vals­ty­bės raš­ti­nės do­ku­men­tų kny­go­se yra iš­li­ku­sių jo ran­ka da­ry­tų įra­šų.

Svarbūs pasirinkimai

Vil­niu­je, o anks­čiau ir Kro­ku­vo­je bei Ra­do­me, jis rū­pi­no­si tų mies­tų varg­šais, bu­vo dos­nus baž­ny­čioms ir vie­nuo­ly­nams, rė­mė tė­vo įkur­tus ber­nar­di­nus.

Gy­ven­da­mas Vil­niu­je, ne­ma­žą die­nos da­lį Ka­zi­mie­ras skir­da­vo mal­dai. Kol svei­ka­ta leido, jis ten­ki­no­si kie­tu guo­liu. Mė­go ty­lią mal­dą vie­nat­vė­je. Vo­kie­čių ra­šy­to­jas Hansas Hu­em­me­le­ris at­krei­pė į tai dė­me­sį, taik­liai pa­va­din­da­mas šv. Ka­zi­mie­rą „ty­laus mal­din­gu­mo įsi­kū­ni­ji­mu“.

Vil­niu­je ir Tra­kuo­se Ka­zi­mie­ras pra­lei­do dau­giau kaip pu­sę me­tų, ta­čiau svei­ka­ta nege­rė­jo. Kai gy­dy­to­jai ir net ar­ti­mie­ji kaip vais­tą nuo sun­kios lė­ti­nės li­gos siū­lė gyve­ni­mą su mo­te­ri­mi, Ka­zi­mie­ras at­sa­kė, kad „no­rė­tų ver­čiau pra­ras­ti šį lai­ki­ną ir pra­ei­nan­tį gy­ve­ni­mą, ne­gu ne­tek­ti am­ži­no­jo bei ne­nyks­tan­čio dan­gu­je, ir vi­siems prie­kaiš­ta­vo, kad ne­si­gė­di siū­ly­ti ne­leis­ti­no da­ly­ko“, – pa­sa­ko­ja pir­ma­sis jo biog­ra­fas.

1484 m. pra­džio­je, po Ka­lė­dų, ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta su sū­nu­mi iš­vy­ko į Kro­ku­vą. Ro­gių ke­liu per Merkinę jie pa­sie­kė Gar­di­ną ir ten su­sto­jo, nes Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta la­bai pa­blo­gė­jo. 1484 m. ko­vo 4 d. Gar­di­ne jis mi­rė. Tė­vai mi­ru­sį sū­nų par­ve­žė į Vil­nių ir pa­lai­do­jo Vil­niaus ka­ted­ros kop­ly­čio­je, kurią bu­vo įren­gę sa­vo šei­mai.

Šventumo link

Mus pa­sie­kę 1501 m. do­ku­men­tai pa­liu­di­ja, kad jau nuo pat ka­ra­lai­čio Ka­zi­mie­ro pa­lai­do­ji­mo prie jo ka­po bu­vo iš­klau­so­mos ti­kin­čių­jų mal­dos ir vy­ko ste­buk­lai. 1516–1517 m. po­pie­žių Le­o­ną X pasiekė vi­sas pluoš­tas pra­šy­mų pa­skelb­ti Kazimierą šven­tuo­ju.

Pir­miau­sia po­pie­žius pa­si­rū­pi­no Ka­zi­mie­ro gyvenimo ty­ri­mu. Su­rink­ti ži­nias bu­vo pa­ves­ta vys­ku­pui ita­lui be­ne­dik­ti­nui Za­ka­ri­jui Fer­re­rui. 1502 m. rug­sė­jo mėn. jis at­vy­ko į Vil­nių ir apklausęs liu­di­nin­kus su­kau­pė duo­me­nis apie šven­to­jo gy­ve­ni­mą, ap­ra­šė su juo sie­ja­mą stebuk­lin­gą Po­loc­ko ap­gy­ni­mą 1518 m., ki­tus stebuk­lus ir ty­ri­mo me­džia­gą iš­siun­tė į Ro­mą, o 1521 m. Kro­ku­vo­je iš­lei­do trum­pą šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­ją.

Po­pie­žius Le­o­nas X mi­rė tais pa­čiais me­tais, to­dėl ne­spė­jo Ka­zi­mie­rą pa­skelb­ti šventuo­ju. Vil­niu­je žmo­nės ir to­liau lan­kė Ka­zi­mie­ro ka­pą, mel­dė­si prie jo ir pra­šė užta­ri­mo, tai­gi bu­vo tik­ri ka­ra­lai­čio šven­tu­mu.

Ofi­cia­liu Ka­zi­mie­ro šven­tu­mo pri­pa­ži­ni­mu ir jo kul­to su­tvar­ky­mu pa­si­rū­pi­no Vil­niaus vys­ku­pas Be­ne­dik­tas Vai­na 1602 m. į Ro­mą pa­siųs­da­mas ka­ted­ros ka­nau­nin­ką Grigalių Sven­tic­kį.

1602 m. lap­kri­čio 7 d. po­pie­žius Kle­men­sas VIII sa­vo bre­ve lei­do švęs­ti šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę Lietu­vo­je ir Len­ki­jo­je ir pa­tvir­ti­no šven­ta­jam skirtus li­tur­gi­nius teks­tus. 1603 m. į Lie­tu­vą sugrį­žęs ka­nau­nin­kas Sven­tic­kis par­ve­žė popiežiaus raš­tą ir rau­do­no ak­so­mo vė­lia­vą su Ka­zi­mie­ro pa­veiks­lu.

1604 m. ge­gu­žės 10–12 d. Vil­niu­je įvy­ko di­de­lės iš­kil­mės jau ofi­cia­laus šven­to­jo Ka­zi­mie­ro gar­bei. Iš­kil­min­ga ir džiu­gi pro­ce­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo beveik vi­sas mies­tas iš šv. Ste­po­no baž­ny­čios per Rū­di­nin­kų var­tus į ka­ted­rą ne­šė šv. Ka­zi­mie­ro vė­lia­vą. Šven­tės me­tu taip pat bu­vo pa­dė­tas ker­ti­nis ak­muo Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čiai.

Šven­to­jo kū­nas 1636 m. bu­vo per­kel­tas į Vil­niaus ka­ted­ro­je pa­sta­ty­tą ba­ro­ki­nę kop­ly­čią.

Po­pie­žius Ur­bo­nas VIII tais pa­čiai me­tais lei­do Lie­tu­vos Di­džio­jo­je ku­ni­gaikš­tys­tė­je šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę švęs­ti to­kiu bū­du, kaip bu­vo įpras­ta valsty­bių glo­bė­jų šven­tė­se. 1948 m. bir­že­lio 11 d. po­pie­žius Pi­jus XII šv. Ka­zi­mie­rą pa­skel­bė „vi­sos lie­tu­vių jau­nuo­me­nės ypa­tin­gu, dan­gu­je esan­čiu, Glo­bė­ju pas Die­vą“.

1953 m. už­da­rius Vil­niaus ka­ted­rą, šven­to­jo kū­nas bu­vo iš­neš­tas į Šv. Pet­ro ir Pauliaus baž­ny­čią ir grą­žin­tas tik 1989 m.

Dė­ka iš­spaus­din­tų šv. Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų ir per jį ger­bu­sius vie­nuo­lius šv. Ka­zi­mie­ro kul­tas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį: Ka­lab­ri­ją ir Tos­ka­ną Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­ją, Belgi­ją. Ve­ne­su­e­lo­je yra San Ca­si­mi­ro mies­te­lis, jo var­do baž­ny­čia ir pa­ra­pi­ja.

Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­ta 15 Šv. Ka­zi­mie­ro var­do baž­ny­čių, ne­ma­žai jų ir Len­ki­jo­je. Į Ameri­ką šven­to­jo ger­bi­mą nu­si­ve­žė ir pla­čiai pa­sklei­dė emig­ran­tai iš Lie­tu­vos ir Lenkijos, ten įsteig­ta jo var­do mo­te­rų vie­nuo­li­ja. Šv. Ka­zi­mie­ro at­mi­ni­mas pa­skli­do po ša­lį krikš­to var­dais, įau­go į liau­dies kū­ry­bą. Jo sta­tu­las ir pa­veiks­lus ran­da­me bažnyčio­se, kop­ly­tė­lė­se, mies­tų her­buo­se. Daž­niau­siai jis vaiz­duo­ja­mas su kryžiu­mi ir trižie­de le­li­ja ran­ko­se.

Parengta pagal Piero Lazzarin. NAUJOJI ŠVENTŲJŲ KNYGA. MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)

The post Kovo 4 d. - Šv. Kazimieras, Lietuvos dangiškasis globėjas appeared first on LAIKMETIS.

„Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas“ (Kun 19, 2)

Šiais pirmojo šiandienės liturgijos skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir seserys, mintimis ir širdimi persikeliu prie šv. Kazimiero kapo Vilniuje. Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo dienos, kai to šventojo visai Bažnyčiai brangios relikvijos buvo padėtos tarp savo tautiečių gimtojoje žemėje. Jau penkis šimtmečius Lietuvos globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu – gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 24). Jau penki šimtmečiai, kai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims per tikėjimo ir švento krikšto malonę: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.

Vakar Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus minėjimą, jos vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant šio šventojo kapo. Norime šio jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, Šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia ties per penkis šimtmečius išaugusia šv. Kazimiero tradicija. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi šventasis Lietuvos globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir vienija Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje; sujungia kaip Dievo Tėvo įsūnius, kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus – Tiesos, kuri išlaisvina žmogų Šventosios Dvasios jėga.

Šv. Kazimiero prisiminimas yra brangus sūnums ir dukterims tos žemės, kuri kitados vystėsi Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių ir Jogailaičių dinastijos valdžioje. Mane patį iki širdies gelmių jaudina prisiminimas to fakto, kad šis šventasis yra gimęs Krokuvos karališkoje pilyje 1458 metais ir kad jis yra didžiojo Jogailaičio Kazimiero, Lenkijos karaliaus ir drauge didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sūnus; kad jo motina buvo Elzbieta Habsburgaitė, vadinama „karalių motina“. Kazimieras iš tėvo paveldėjo vardą. Jis buvo kilęs iš tos didžiosios giminės, kuri pakrikštijo Lietuvą 1386 m.

Kiek daug pasako jau vien faktas, kad to krikšto paveldas per trumpą laiką išaugino tokį brandų šventumo vaisių! Kiek daug pasako tai, kad toj pačioj vietoj, kur protėviai priėmė tą istorinės reikšmės krikštą – tai yra Vilniuje – nepraėjus nė šimtmečiui, buvo palaidotas šventasis! Jame pasitvirtino tas pašaukimas į šventumą, kuris yra perduodamas visai Dievo Tautai ir per kartų kartas spinduliuoja į visus šv. Kazimiero tautiečius. Be to, Lietuvoje, Lenkijoje, taip pat ir kitose krikščioniškose tautose netrūksta tokių, kurie per krikštą priima Kazimiero vardą, trokšdami, kad jis būtų jiems vadovas ir pavyzdys krikščioniškojo gyvenimo kelyje.

Žemiškasis Kazimiero kelias buvo trumpas – 26 metai. Bet galima guostis Šv. Rašto žodžiais, kad tas neilgas gyvenimas „tapęs tobulas per trumpą laiką“ (Išm 4, 13). Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis, meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas. Apie tai mums kalba šiandieninės liturgijos skaitiniai: tiek psalmės autorius, tiek apaštalas šv. Paulius laiške filipiečiams, tiek pagaliau šv. Jonas savo Evangelijoje.

Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis, meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas.

Jogailaičių šeimos atžalai šv. Kazimierui teisingai galima taikyti psalmės žodžius: štai „tasai, kurs nesuteptas vaikšto, kas elgiasi teisingai, kas iš širdies kalba tiesą“ (Ps 15, 2), tuo nurodant didelį jo gyvenimo kilnumą. Jo vardan jis – kaip liudija istorikai –nevengdavo paveikti savo tėvą karalių, kai to reikalaudavo teisingumas valdinių atžvilgiu.

Kazimieras pirmiausia buvo Jėzaus Kristaus mokinys ir sekėjas, kuris apie save galėtų pasakyti apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Aš ryžausi netekti visko ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9). Šis didis troškimas buvo apėmęs visą jo sielą tarytum kokia vidinė liepsna. Jis buvo kaip tasai Evangelijos atletas, kuris be paliovos „veržiasi į ateitį“, bėga į tikslą... (plg. Fil 3, 13–14). Kazimieras vėlesniųjų kartų atmintyje išliko kaip uolus asketas, kuris pasitenkina mažais dalykais ir pats iš savęs daug reikalauja.

Šventumo, kuriuo ta jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus.

„Pasilikti Jėzaus Kristaus meilėje“ Kazimieras diena iš dienos išmoko iš savo Dieviškojo Mokytojo, kuris sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9–11).

Taigi, Kazimieras pasiliko Kristaus, Dievo Sūnaus, meilėje, tapdamas kaskart vis tobulesniu savo Mokytojo bičiuliu. Taip pat jame vis stiprėjo tas apsisprendimas ir tvirtas nusistatymas, apie kurį ir pats Mokytojas kalba apaštalams: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16).

„... kad jūs mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 15, 12–17), sako Mokytojas; ir mokinys bei sekėjas stengiasi parodyti šią meilę visu savo gyvenimu. Būdamas karaliaus sūnus, Kazimieras ypač parodo šią meilę nuolankiu tarnavimu kitiems, labiausiai vargšams, ligoniams, stokojantiems. Štai ką apie tai skaitome jo gyvenimo aprašyme, kurį yra palikęs vienas autorius, beveik Kazimiero bendraamžis: gynė ir laikė tiesiog savais beturčių ir vargšų reikalus. Dėl to žmonės jį vadino vargšų gynėju. Nors buvo karaliaus sūnus, iš tėvų paveldėjęs kilmingumo garbę, jis nei savo elgesiu, nei kalba net ir su pačiais skurdžiausiais žmonėmis niekada neparodydavo tarytum būtų viršesnis. Kazimieras visada prieš akis laikydavo mokinių kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir jo žodžius: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14).

Štai su kokiu šventumo paveldu karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko Dievo tautos tarpe savoje žemėje. Pasiliko kaip Lietuvos globėjas! Šiandien mūsų širdys ir mūsų malda ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkime visus Lietuvos sūnus ir dukteris. Nors geografiškai būdama Rytuose, Lietuva jau keli šimtmečiai tikėjimo ir katalikiškos vienybės ryšiais yra susijusi su Šv. Petro sostu Romoje.

Mintimis ir malda trokštu pasiekti kiekvieną tos tautos sūnų ir dukterį: Jus, brangieji broliai vyskupai, kurie rūpestingai kaip Gerasis Ganytojas, nepaisant daugelio kliūčių, turite vesti lietuvių tautą išganymo keliu, stiprinami šviesaus ir ne kartą herojiško ištikimybės bei meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimo, kurį yra palikę daugelis vyskupų ir kunigų jūsų tėvynėje.

Jus, kunigai, uolūs ir ištikimi „Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4, 1): jūsų tikėjimo šviesa, tikėjimo, kuris buvo užgrūdintas daugelio bandymų, iškentėtų kartu su savo tikinčiaisiais, tešviečia be paliovos žmonių akivaizdoje. Su ypatinga meile prisimenu senelius ir ligonius kunigus, kurie nenuilstamai, iki paskutinio atodūsio dirba Viešpaties vynuogyne. Jus, kurie esate pasiaukoję Dievui Evangelijos patarimų įžadais: savuoju visiško pasiaukojimo Dievui liudijimu ir tyliu, dažnai niekieno nepastebimu, bet kupinu artimo meilės darbų gyvenimu – jūs statote Jėzaus Kristaus Kūną.

Jūs, seminaristai, kurie, kupini uolumo ir drąsos, ištvermingai nugalėdami visas kliūtis, išmokite atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mintimis ir malda trokštu apkabinti krikščioniškąsias šeimas, kad jos pasaulyje, kuris nepripažįsta religinių vertybių, sugebėtų perteikti savo vaikams brangiąsias gyvenimo vertybes: per krikštą gautąjį tikėjimą, dorybes, kurios sudaro žmogiškojo orumo pagrindą ir gražias krikščioniškas tradicijas, kurios per ilgus šimtmečius yra persunkusios lietuvių tautos kultūrą. Prisimenu ypač jus, jaunime, kad sektumėte šv. Kazimiero pavyzdžiu, būdami ištikimi Dievui ir siekdami gyvenimo šventumo.

Mano ir jūsų malda tegu tampa šauksmu už ligonius; už tuos, kurie kenčia išmėginimus; už visus, kurie gyvena Kristaus palaiminimų dvasia: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).

Visose šio pasaulio tautose yra įsišaknijusi viena Dievo Tauta, nes Dievas iš visų giminių pašaukia savo ne žemiškosios, bet dangiškosios karalystės piliečius. . . Šio katalikiškumo ir visuotinumo dėka atskiros dalelės teikia savo dovanas kitoms ir visai Bažnyčiai. Tokiu būdu sustiprinama tiek visuma, tiek atskiri jos vienetai (Plg. Lumen gentium, 13).

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje! Šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą dovaną, kurią tavosios žemės Dievo tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei. Toji dovana yra šv. Kazimieras!

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje!

Dvasinėje katalikų Bažnyčios vienybėje tu esi dėl šios dovanos ir dėl viso tikėjimo, vilties ir meilės paveldo, kuris per penkis šimtmečius  – ir ypač dabartiniais laikais – susitelkė apie Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Atsiklaupę prie šv. Kazimiero relikvijų, su pasitikėjimu kreipiamės į Gailestingumo Motiną Vilniaus Aušros Vartuose ir šaukiamės jos, kupini to paties rūpestingumo, tos pačios vilties ir tos pačios meilės, kurios buvo kupina šv. Kazimiero širdis: „Sveika, mūsų viltie! Tavęs šaukiamės! Tavo pagalbos laukiame, Gailestingumo Motina!“

The post Šv. Jonas Paulius II: meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas appeared first on LAIKMETIS.