Gyvybės diena kasmet minima paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį. Iniciatyva kilo 1991 m. Kardinolų Konsistorijoje, 1995 m. ją išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, o nuo 1998 m., atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą, šią dieną kasmet mini ir Bažnyčia Lietuvoje. Ilgainiui ši iniciatyva tapo aktuali ir platesnei visuomenei – kalbama ne tik apie gyvybės dovaną religinėje plotmėje, bet ir apie jos išsaugojimą bei kylančius iššūkius medicinoje, socialiniuose moksluose, kultūrinėje ir kt. aplinkoje.

Konferencijos pradžioje sveikinimo žodį tarė Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė dr. Eglė Morkūnienė, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius, Lietuvos akušerių sąjungos prezidentė dr. Ilona Joneliūnienė, LSMU Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas. Visi sveikinimo žodį tarusieji atstovai atkreipė dėmesį, kaip svarbu šiandien kalbėti apie motinystę, tėvystę, naujo žmogaus gyvybės vertę ir svarbą, iššūkius su kuriais susiduriama šioje srityje.  Motinystė ir tėvystė – tai ne tik atsakomybė, bet ir neįkainojama dovana, ugdanti žmogų, bendruomenę, ir visą tautą.

Motinystė, tėvystė – esminis žmogaus transformacijos kelias

„Tėčiu būti gera“ savo asmenine patirtimi dalinosi prof. dr. Andrius Macas, LSMU Medicinos fakulteto dekanas, anesteziologijos klinikos vadovas.  „Negimstame tėčiais. Jais tampame. Nuolat svarstau, ar esu geras tėtis? O juk specialių mokslų nepraėjau. Net jei tokie būtų – kažin ar visi gautume geriausius balus. Ir ką tai keistų? Manau – nieko. Kartu galvoju, jei Dievas davė ir pašaukė, tai pasirūpina ir mano netobulumu. Kad ir kaip patraukliai skambėtų tobulo tėvo ar tobulo pasiruošimo būti idealiu tėvu idėja – ji man daugiau utopinė, sukelianti nepilnavertiškumo jausmą, o gal net paralyžių ir nealsuojanti jokia gyvybe. Šiandien pavasaris  - bunda gamta. Ir čia nutinka visko, tačiau jos nesustabdysi. Tad nestabdykime ir žmogaus siekio būti tėčiais ar mamomis. O abejojantiems patarkime. Pasinerti į nuotykį, kad ir kas gyvenime vėliau benutiktų. Juk tai bus ne mūsų vienų, bet ir mylinčio Tėvo Danguje, rūpestis.“

Kun. prof. dr. Andrius Narbekovas kalbėjo apie tai, kad „Negali būti meilės be vaikų, o vaikų – be meilės“. Profesorius citavo John M. Haas mintis: „Mes kovojame už brangų vaikų gėrį ir laisvą visuomenę, kurioje jie galėtų klestėti, už šeimos šventumą, už unikalios vyro ir moters draugystės, kuri kuria namus, bendruomenes ir tėvynę, vientisumą. Grėsmės šioms gėrybėms išlieka. Ir kova už teisingą mąstymą ir teisingą gyvenimą šių gėrybių atžvilgiu tęsiasi. Humaniška ir civilizuota visuomenė priklauso nuo šios kovos rezultatų.“ Mums reikia ne daugiau kontraceptinių priemonių, bet daugiau žmogiškosios atsakomybės požiūrio į vaisingumą ir pačią gyvybę.

Psichologė, LSMU Sveikatos psichologijos katedros docentė ir vedėja doc. dr. Giedrė Širvinskienė pristatė pranešimą tema „Augti motinystėje“. Prelegentė kalbėjo apie tai, kad moteris nėštumo metu, augindama vaiką ne tik rūpinasi juo, kuria ryšį, bet ir pati keičiasi, auga emociškai, psichologiškai, socialiai ir dvasiškai. Motinystė kaip keitimosi, transformacijos kelias – augindama vaiką, mama ir pati auga. Taip pat vienas iš doc. dr. G. Širvinskienės paminėtų tyrimų, kuris buvo vykdytas 17 šalių parodė, kad atsakant į klausimą, kas suteikia gyvenimui prasmę, pirmoje vietoje respondentai įvardijo šeimą ir vaikų turėjimą.

Doc. dr. Regina Mačiulevičienė skaitydama pranešimą apie motinystės reikšmę moters sveikatai akcentavo moksliškai pagrįstus duomenis. Anot prelegentės, atlikti tyrimai rodo, kad moterys, kurios yra gimdžiusios ir žindžiusios naujagimį, turi mažesnę riziką susirgti tam tikromis onkologinėmis ir lėtinėmis ligomis, palyginti su tomis, kurios nėra gimdžiusios. Moksliniais duomenimis, motinystė siejama su sumažėjusia rizika susirgti krūties, kiaušidžių ir gimdos vėžiu. Taip pat nustatyta, jog gimdžiusios moterys gali rečiau susidurti su tokiomis ligomis kaip cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, endometriozė, metabolinis sindromas, reumatoidinis artritas, Alzheimerio liga bei išsėtinė sklerozė. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad motinystė yra ne tik socialinis ir emocinis, bet ir svarbus biologinis veiksnys, turintis reikšmingą teigiamą poveikį moters sveikatai.

(Ne)sąmoningai formuojamos pražūtingos gyvybei smegduobės

Genetikas prof. dr. Danielius Serapinas kalbėjo apie prenatalinių NIPT tyrimų tikslumą ir įtaką motinų nerimo mažinimui. Nėščiųjų kokybiška sveikatos priežiūra ir sveikas gyvenimo būdas prisideda prie streso hormono  kortizolio mažinimo tiek vaisiui, tiek motinai. Šiuolaikiniai neinvaziniai nėščiųjų NIPT tyrimai padėjo sumažinti invazinių prenatalinių tyrimų, tokių kaip vaisiaus vandenų tyrimas, poreikį, o tuo pačiu ir nėščiųjų nerimo lygį.

Doc. dr. Benas Ulevičius, VDU KTF dekanas pasidalino savo asmeniniu liudijimu, kaip tėvystės patirtis pakeitė visą jo gyvenimą, kaip anksčiau atrodę svarbūs dalykai tampo ne tokie svarbūs. Taip pat prelegentas palietė ir klausimą, kodėl šiandien nenorima susilaukti vaikų. Viena iš priežasčių – įsitvirtinusi ir vis populiarinama iliuzija, kad gyvenimo laimė priklauso nuo galimybės viską kontroliuoti pačiam. Vaikas – nekontroliuojama tikrovė, todėl jo bijoma. Bet vaikų principingai atsisakius liekama su savo valdomais projektais, kurie ilgainiui neteikia jausmo, kad tikrai gyveni. Tenka intensyvinti pojūčių stimuliaciją, kuri antroje gyvenimo pusėje, akims atsivėrus, neatrodo tokia jau ir vertinga. Na, o tada ieškoma būdų reanimuotis, tik tvariems santykiams ir vaikams neretai jau būna per vėlu…

Prof. dr. Birutė Obelenienė pažymėjo, jog dažnai kaip argumentas pagrindžiant vieną ar kitą teiginį, vartojama frazė „mokslu grįsta“. Tačiau pamirštama, jog teisinga terminija, kai termino pavadinimas atitinka jo turinį, yra mokslo kalbos pagrindas. Tokių sąvokų kaip „reprodukcinė sveikata“ ar „vaistinis abortas“ yra turinys neatitinka jų pavadinimo. Reprodukcinė sveikata apima ir abortus. Ar gali abortas būti siejamas su fizine, psichine,  socialine ir dvasine gerovę? Ar nėštumas yra liga?  Kalba ir mąstymas neatsiejami. Kalba yra kelias į žmogaus sąmonę, kuri kuria tikrovę. Kalba gali daryti įtaką mūsų pažinimo procesams, nes padeda mums struktūruoti ir organizuoti mintis. Kalbos pagalba keičiamas žmogaus mąstymas. Prof. B. Obelenienė taip pat kėlė klausimus: ar tikrai reprodukcinė sveikata ir teisės išlaisvino moterį iš reprodukcijos vergovės ir leido moteriai laisvai imtis motinystės pareigų? O gal ji tapo reprodukcinės industrijos, ribojančios informaciją, siūlančios ne vaisingumo pažinimo ir sąmoningo  apsisprendimo bet komercializuotų technologijų įkaitės kelią?

Gimdyti neverta atsisakyti – kur dėsime kablelį?

Doc. dr. Tauras Mekas pasidalino savo patirtimi ir teigė, kad auginti vaikus – gera. Vaikai suteikia motyvaciją mokytis visą gyvenimą be jokių „minkštųjų“ projektų vadybininkų. Iš savo vaikų gaunama patirtis padeda geriau suprasti ir vertinti ne tik tėvystę, bet taip pat ir studentų darbus, jų elgesį. Demografinės nelaimės, užgriuvusios Lietuvą, pasekmių vienas iš šalinimo būdų – skleisti gerąją naujieną, kuo tėvus praturtina vaikai. Tai neįkainojami dalykai. Atvirkštinės žinios skleidimas – atviras veikimas prieš savo Tėvynę ir žmogaus prigimtį.

Alina Liepinaitienė ir prof. dr. Audrius Dėdelė kalbėjo apie aplinkos poveikį gyvybei kurti ir puoselėti. Norą ir galimybę kurti šeimą ir susilaukti vaikų veikia ne tik fizinė aplinka, bet ir socialinė. Mokslinis tyrimas, atliktas Lietuvoje, kuriame dalyvavo daugiau nei 20 000 nėščių ir pagimdžiusių moterų (COVID laikotarpiu) buvo nustatyta, kad moterys, kurios iki nėštumo ir nėštumo metu gyveno labai triukšmingoje, užterštoje aplinkoje, retai lankėsi arba visiškai nesilankė parkuose, miškuose, du kartus dažniau susilaukė naujagimių anksčiau gimdymo termino, be to, jie gimė mažo svorio, dažniau patekdavo į naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Tuo tarpu socialinė aplinka neigiamai veikia jaunų žmonių, būsimų tėvų nuostatas per socialiniuose tinkluose arba žiniasklaidoje teikiamą neigiamą informaciją apie šeimą ir šeimos įvaizdį. Todėl dalis nuomonės formuotojų, garsių Lietuvoje žmonių nuostatos apie vaikus sukuria pamatą jauniems žmonėms nenorėti vaikų dėl "nenorėjimo švaistyti savo laiko; moteris tik genofondas; vyrą galima prisirišti prie savęs susilaukiant vaikų". Vienintelė vertybė, kurios šiomis dienomis trūksta žmonėms, net ir skleidžiant paprastą žinutę kitiems – žmogiškumas. Trūksta žmogiškų vertybių ir pagarbos vienas kitam. Vaikas – tavo atspindys ir tavo paties veidrodis, kuris paliks ryškų pėdsaką Tavo gyvenimo istorijoje, kai pats geriausias Tavo kada nors turėtas gyvenime projektas.

Krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė pranešime „Gimdyti neverta atsisakyti – kur dėsime kablelį?“ retoriškai klausė, kas gi nutiko, kad vaikai nebėra šeimos prioritetas? Mes, kaip visuomenė, turime skatinti gimstamumą – vaikai turi būti šeimos ir valstybės prioritetas,  antraip demografinė krizė tik gilės, tauta nyks. Ką daryti? Būtina padėti besilaukiančioms ir vaikus auginančioms šeimoms. Svarbu sukurti krizinio nėštumo prevencijos ir kompleksinės pagalbos sistemą valstybės lygmeniu, kur pagalba būtų savalaikė, kompleksinė ir prieinama. Būtina kelti jaunų žmonių moralę, puoselėti dvasines vertybes, stiprinti gyvybės ir šeimos kultūrą, vaisingumo pažinimą, ruošimą motinystei bei tėvystei ir pan. Apie tapimą tėvais kalbėti pozityviai, bet ir nenutylėti realių iššūkių. Reklamos ir viešinimo kompanijos turėtų skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į tai, kokia svarbi yra šeima ir kiekvienas joje augantis vaikas. Skatinti ir palaikyti gausesnės šeimos kūrimą, rodyti pozityvius ir sektinus pavyzdžius. Psichologė savo pranešime taip pat trumpai apžvelgė ir pagrindines priežastis, kodėl kai kurios poros visgi atideda ar netgi neplanuoja turėti vaikų.

Juoko nauda žmogui, šeimai, visuomenei

Konferencijoje be gausaus intelektualinio ir mokslinio turinio, gyvenimiškų patirčių pasidalinimo būta ir kuo tikriausios praktikos momentų – juoko terapijos.

Supervizorius Artūras Malinauskas pasidalino savo įžvalgomis apie „Juoką – jo raidą ir naudą žmogui, šeimai, gyvenimui ir kitiems stalčiukams“, o aktorių šeima Joana ir Justinas Narvidai, gydytojai klounai juokindami kalbėjo tema „Tėvai – juokdariai: paradoksų specifika“. Praktikos metu konferencijos dalyviai smagiai atliko šiomis dienomis ypač trūkstamą juoko terapiją - praktiką, atliko naudingas užduotis, gavo įžvalgų, kaip galima įvairiose gyvenimo srityse pritaikyt tam tikrus humoro elementus, kurie padeda žmonėms išlaisvėti, nuima įtampas, gerina santykius, emocinę bei fizinę žmogaus būklę.

„Vaiko juokas išgelbės pasaulį“ – tai ne tik poetiška frazė, bet ir gilus kvietimas atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus gyvybės, šeimos, motinystės, tėvystės, vaikų svarbą – mūsų Tautos išlikimo kertinę šerdį,“ – pabrėžia renginio organizatoriai:  LSMU MA Farmacijos Fakultetas, LSMU Visuomenės sveikatos fakultetas, VDU Katalikų teologijos fakultetas, Lietuvos akušerių sąjunga, Lietuvos gydytojų asociacija „Už žmogaus gyvybę“, Laisvos visuomenės institutas.

The post Kaune vyko konferencija „Vaiko juokas išgelbės pasaulį“, skirta Pasaulinei gyvybės dienai paminėti appeared first on LAIKMETIS.

2023-aisiais ES gimė 3,67 mln. kūdikių, tai yra 5,4 proc. mažiau nei metais anksčiau (3,88 mln.). 

Bendrasis gimstamumo rodiklis 2023-iaisiais ES buvo 1,38 kūdikio vienai moteriai, palyginti su 1,46 naujagimio 2022 metais, ir buvo gerokai mažesnis už vadinamąjį natūralios gyventojų kaitos lygį, kurį sudaro 2,1 vaiko vienai moteriai ir kurį pasiekus gyventojų skaičius yra stabilus.

„Tai didžiausias metinis sumažėjimas, užfiksuotas nuo 1961 metų“, – pirmųjų metų, kurių suvestiniai visos ES duomenys yra prieinami, pažymėjo Eurostatas.

Pasak ES statistikos agentūros, gimstamumas Europoje nuolat mažėja nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio, o per pastaruosius 20 metų jis tik retkarčiais šiek tiek atsigaudavo.

Todėl bloko gyventojai sparčiai senėja, o kai kuriose šalyse trūksta darbo jėgos.

Eurostato duomenimis, 1964 metais bloke gimė rekordinis vaikų skaičius – 6,8 mln. vaikų, t. y. beveik dvigubai daugiau nei 2023-iaisiais.

2023-iaisiais didžiausias Europos Sąjungoje bendrasis gimstamumo rodiklis buvo Bulgarijoje (1,81 vaiko vienai moteriai), po jos sekė Prancūzija (1,66) ir Vengrija (1,55).

Mažiausias gimstamumas buvo Maltoje (1,06 gimusio kūdikio vienai moteriai), Ispanijoje (1,12) ir Lietuvoje (1,18).

Eurostato duomenimis, vidutinis moterų amžius, kai jos susilaukia pirmagimio, dar padidėjo – nuo 28,8 metų 2013-aisiais iki 29,8 metų.

Nors mirusiųjų buvo daugiau nei gimusiųjų, dėl migracijos bendras ES gyventojų skaičius 2023 metais padidėjo 1,6 mln. iki 449,2 mln. žmonių.

AFP-BNS inf.

The post ES siautėja „demografinė žiema" - užfiksuotas antirekordas appeared first on LAIKMETIS.

Atrodo, kad šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane, lyg valstybėje gyventų ir ją valdytų atskiri individai, gimę ir augę inkubatoriuose.

Šiandien valstybės politikoje pasigendu šeimocentriškumo – pelnyto ir pagarbaus dėmesio šeimoms. Ne atskirų, pavienių fragmentų, bet nuoseklaus, kryptingo veikimo įvairiais lygmenimis. Peržvelgus partijų programas galima pastebėti atskiras mintis apie šeimos politiką, tačiau pasigendama net ir tų mažų gabalėlių realaus įgyvendinimo.

Kad valstybės valdytojams šeimos klausimai mažai rūpi, kad jis veikiau nustumiamas į paraštes, rodo ir tai, kad nuo 2023 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose konkursuose pašalintos tokios „mažiau reikšmingos” finansavimo sritys kaip „šeimos viešoji politika“, ją prijungiant prie vaiko gerovės srities. Atskiros sritys lieka: neįgaliųjų, moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo, žmogaus teisių apsaugos, bendruomenių stiprinimo, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, švietimo ir mokslo, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo, vartotojų teisių apsaugos, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos ir socialinio verslo plėtros viešoji politika. Konkursas didelis, teikti paraiškas gali daug organizacijų, tačiau kiekvienoje srityje laimės tik viena konkurse dalyvaujanti paraiška, jei labai pasiseks gal net dvi.

Organizacijoms, anksčiau teikusioms paraiškas „šeimos viešosios politikos“ srityje, galimybė šiuo metu gauti finansavimą yra labiau teorinė nei praktinė, nes varžytis su organizacijomis, kurios vykdo veiklą vaiko gerovės srityse nėra moralu – jų veikla yra taip pat svarbi ir be galo reikalinga Lietuvai.

šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane.

Kalbant apie šeimos stiprinimo politiką būtina paminėti ir Nacionalinę šeimos tarybą. Tai viena iš centrinių šeimos politikos koordinavimo institucijų šalyje, veikianti kaip ekspertinė ir patariamoji visais lygmenimis: nuo nevyriausybinių organizacijų iki prezidentūros. Jos tikslas – suvienyti institucijas, skatinti šeimos politikos plėtrą ir auginti šeimų gerovę. Atrodo, atsakinga ir labai svarbi veikla, jei valstybės strateginiu tikslu laikome esamų šeimų puoselėjimą ir naujų kūrimąsi bei gimstamumo augimą.

Tačiau šiai tarnybai skiriamas varganas biudžetas, kurio vos užtenka 1 darbo etatui išlaikyti ir mažo kabineto nuomai bei komunalinėms išlaidoms apmokėti, daug pasako apie valdančiųjų požiūrį į šiai institucijai pavestą klausimą. (Palyginimui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai atseikėta bent 8 kartus daugiau.) Galiausiai, nuolat ieškoma priekabių, kaip šios įstaigos veiklą paralyžiuoti ar ją apskaitai panaikinti. Vienas tokių bandymų buvo dar šių metų pradžioje, kuomet LR Seime nepatvirtinta naujai išrinktos tarybos narių komanda, dėl jos neva per konservatyvių pažiūrų ir netinkamo lyčių kvotos pasiskirstymo. Pasigirsta ir kalbų, kad šią tarnybą apskritai norima naikinti.

Šeimos klausimais susigriebiama ir į šeimas atsigręžiama tik tuomet, kai šalį ar kokį nors Seimo narį ištinka bėda: tada visi staiga pasidaro dėmesingi ir pradeda begalinius svarstymus. Juk nepraleis progos pasinaudoti susidariusia situacija ir pelnyti visuomenės palankumą, o dar jeigu artėja rinkimai... 

Ar pamenate, kai Seimo narė D. Morgana laukėsi ir prabilo apie sunkų nėštumą bei laiką po jo,  emocinę būseną ir tai, kad besilaukiančioms moterims reikia įvairiapusiškos pagalbos? Tuomet visi suskubo teikti pasiūlymus, kaip ir ką būtų galima tobulinti – nuo paslaugų kokybės gerinimo iki teisėkūros iniciatyvų.

Bet Seimo narės situacija nėra išskirtinė – tokias patirtis išgyvena daugybė besilaukiančių moterų. Valstybės pareiga yra padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Ši pareiga kyla iš 1994 m. Kaire vykusios JTO Tarptautinės gyventojų ir vystymosi konferencijos, kurioje buvo priimta veiksmų programa, nustatanti pareigą valstybėms imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl aborto (programos punktas 7.24). Tarptautiniu lygiu nuostata buvo atkartota 1995 m. Pekino konferencijoje bei 1999 m. JTO Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje. Lietuva pasirašė šį dokumentą, prisiimdama visus tarptautinius įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje.

Iki šiol šiuos valstybės įsipareigojimus padėjo įgyvendinti ir tam tikros nevyriausybinės organizacijos (NVO), šioje srityje nuosekliai, tikslingai ir nuoširdžiai dirbusios 10 ir daugiau metų. Jų veikla Lietuvai jau davė daug gražių vaisių – išsaugota ne viena kūdikio gyvybė, drįstu sakyti, kad išsaugota ir psichinė bei fizinė jų motinų sveikata. Tačiau, kai kurioms valstybės institucijoms tai kažkodėl atrodo nesvarbu.

Štai LRT girdi laidoje Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė pasakoja, kad dešimtmetį veikiantis centras, teikiantis įvairialypę pagalbą besilaukiančioms moterims ir šeimoms, pirmą kartą negavo valstybinio finansavimo, o SADM atstovės laidoje nurodytos priežastys nei kiek neįtikina. Organizacija planavo apie 2000 konsultacijų ir pagalbą daugiau nei 300 moterų. Nors organizaciją remia privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys, tačiau dėl lėšų trūkumo veiklą teks apriboti – mažiau pagalbos sulauks ir į šią organizaciją besikreipiančios moterys.

Su panašia situacija susidūrė ir kitos pagalbą besilaukiančioms moteris bei šeimoms teikiančios organizacijos: Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.

Apmaudu, kad organizacijos, kurios ilgus metus, kryptingai dirbo šiose srityje pamirštamos ir apleidžiamos, o valstybės finansavimas atitenka naujoms, dar laiko ir išbandymų nepatikrintoms organizacijoms. Situaciją išsamiau patyrinėti galite ir patys: finansuojami projektai bei finansavimo negavę projektai. Nesinori abejoti ekspertų vertinimu, bet nepaliauja kirbėti mintis ar projektai buvo objektyviai, be išankstinės nuomonės bei ideologinio angažuotumo vertinami.

Galiausiai straipsnio pradžioje keltas klausimas taip ir lieka apmąstymuose, – tai kurgi valstybės valdytojai yra pasiryžę dėti kablelį? Šeimos ir gimstamumo politiką „kurti, neleisti griauti“ ar „kurti neleisti, griauti“? Rodos, tik kablelio skirtumas, tačiau reikšmė, kaip ir visa politikos strategija ir Lietuvos ateitis jau bus kitokia.

The post Diana Karvelienė. Kurti neleisti griauti – kur dėsime kablelį, kalbėdami apie šeimą ir gimstamumo politiką? appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu mūsų viešoji erdvė mirga demografijos temos pranešimais. Jei rinkimų metu karščiausias klausimas buvo – imigracija, dabar, regis, ryškėti pradeda gimstamumo krizės suvokimas. Neseniai nuskambėjo nauja gimstamumo statistika – 2024 metais Lietuvoje gimė beveik dešimtadaliu mažiau naujagimių nei 2023 m.

Kodėl tai krizė? Akivaizdžiausia ir labiausiai išdiskutuota čia – tai krūvio viešajam sektoriui problema. Mažiau gimstančių reiškia ir mažiau dirbančių, bei mažiau mokesčių į valstybės iždą – pensijoms, švietimui, sveikatos apsaugai, infrastruktūrai ir t.t. Taip pat tai reiškia ir besitraukiančią ekonomiką – mažiau žmonių – mažiau sukuriama pridėtinės vertės. Jei krūvis socialinei ir sveikatos apsaugos sistemai, atrodo, akivaizdus, bet netampantis įsisamoninta krize, rizika ilgalaikiam ekonominiam valstybės silpnėjimui yra suprantama platesniam ratui žmonių.

O galiausiai – žemą gimstamumą turėtume pirmiausia matyti kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Mažiau gimstančiųjų reiškia besitraukiančius gynybos pajėgumus, o silpna ekonominė ir socialinės apsaugos situacija valstybėje – daug didesnį jos pažeidžiamumą. Taigi mažas gimstamumas – nacionalinio saugumo klausimas. Galiausiai, žemas gimstamumas, neužtikrinantis kartų kaitos rodo, jog visuomenė nėra tvari – jos pasirinkimai, vertybės, gyvenimo būdas neužtikrina jos tęstinumo.

Sprendžiant, ko imtis, ekspertų ir politikų komentaruose, girdžiu dvi žinutes:

• Gimstamumo mažėjimas – globali Vakarų pasaulio problema, nulemta įvairių persipinančių kultūrinių, socialinių, ekonominių ir sveikatos priežasčių.
• Gimstamumo skatinimas reikalauja kompleksinių, ilgalaikių, skirtingoms visuomenės grupėms – skirtingų politinių priemonių.

Ir, atrodo, jog šis kompleksiškumo suvokimas suglumina tiek politikus, tiek ekspertus. Tarsi, pripažįstama, jog nieko esmingo negalima padaryti. Viena vertus, dešimtmečiais besiformavusių Vakarų kultūros procesų neapsuksi. Karjera, saviraiška, emocinė, fizinė, materialinė gerovė neišvengiamai konkuruoja su vaikų auginimo vizija, kuri asocijuojasi su nekomfortu, neužtikrintumu, savų poreikių paneigimu.

Galbūt ši nepriklausomybės karta, šiuo metu būtent reprodukcinio amžiaus, labai sunkiai ir nuo pamatų kūrusi savo ekonominę ir emocinę gerovę, vengia rizikų, nestabilumo, bet kokio „gyvename taip gerai, kaip niekada anksčiau“ status quo sutrukdymo?

Kita, dar mažiau pastebima, tačiau labai reikšminga problema – vis didesnis žmonių vienišumas ir nenoras/nepasisekimas kurti šeimas. Ir koks politikas, ar ekspertas išdrįstų siūlyti sprendimus, skirtus romantinių santykių puoselėjimui? Pasirinkimo neturėti vaikų priežastys išties gilios, įvairios ir bet kokie visuomenės/makro lygio sprendimai jau beveik nulemti nepataikyti į tikrąsias priežastis.

Kita vertus, skirtingos socio-ekonominės priemonės, kurios, be abejonės, gali turėti teigiamą poveikį, yra nišinės, sunkiai vertinamas jų efektyvumas ir tikslingumas. Tačiau, galėtume pasidžiaugti, jog atsakingos politinės struktūros nuosekliai ieško būdų šeimas paremti. Pavyzdžiui, šiais metais pristatyta kompensacija auklės paslaugoms pretenduoja vienu šūviu nušauti net daugiau nei du zuikius – sprendžiamos ne tik darželių trūkumo ir moterų grįžimo į darbo rinką problemos, bet skatinamas ir daugiau nei vieno vaiko auginimas (mat kompensacija skirta kiekvienam vaikui, o auklė prižiūrėti vienu metu du vaikus juk gali).

Tačiau, ši priemonė, iš pirmo žvilgsnio, atrodanti puikiai, situacijos neišspręs. Nes svarbūs ir būsto prieinamumo, ir ugdymo – nuo darželio iki universiteto, ir saugumo jausmo (ir finansinio, ir emocinio), ir sveikatos apsaugos, ir dar galybė, aspektų. Vis dėlto jei ekspertai negali parodyti vienos problemos priežasties ir aiškaus sprendimo, kodėl politikai nesiūlo drąsių idėjų ir vizijų valstybės demografijai spręsti?

Šį klausimą nagrinėti palieku politologams, o aš, diletantiškai noriu iškelti politinę idėją – artimiausio dešimtmečio valstybės demografinės politikos vizija ir prioritetas turėtų būti skatinti šeimas gimdyti antrą vaiką. Kodėl turėtume skatinti gimdyti antrąjį, o ne pirmąjį vaiką? Kodėl antrą vaiką auginančios šeimos turėtų būti ypatingai skatinamos, net apdovanojamos?

Pirmiausia todėl, jog įkalbėti šeimas pasirinkti turėti vaikų – labai sudėtinga užduotis. Kaip ir minėta, čia veikia daugiau nei ekonominės priežastys. Tiems, kurie jau nusprendę neturėti vaikų, dažnai, viena ar kita paramos priemonė, neturės didesnės reikšmės.

Tuolab, vis svarbesniu aspektu tampa nevaisingumas. O tie, kurie pasirenka turėti vaikų – vargu ar visiškai racionaliai svarsto ir vertina savo ekonomines galimybes, ugdymo klausimus. Vieno vaiko gimdymas ir auginimas, kol tai nepatirta, asocijuojasi su nuotykiu, didžiule įprasminimo patirtimi.

Juk, iš esmės, gyvename pakankamai gerai –  galime patenkinti savo poreikius, norus, keliaujame, atostogaujame. Turime socialinį ratą, ir stabilią valstybę. Iš to, ką turime, tikrai užteks visko – ir finansų, ir laiko, ir gebėjimų, ir socialinio rato vienam vaikui. Svarstymas turėti pirmą vaiką, dar nesusidūrus su jo auginimo realijomis ir iššūkiais, kyla ne iš racionalių vertinimų, bet iš vertybinių žmogaus pasirinkimų.

Tuo tarpu, pasirinkimas turėti antrą vaiką tampa daug pragmatiškesnis. Ar turėsim pakankamai jėgų juo pasirūpinti? Ar esame pakankamai finansiškai stabilūs auginti du vaikus? Ar galėsime įpirkti didesnį būstą? Ar spėsime nuvežti du vaikus į būrelius?

Tačiau šios šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos. Kaip ir su auklės paslaugomis – skirtumas yra reikšmingas, ar per mėnesį auklės paslaugos bus kompensuojamos 350 Eur, ar 700 Eur. Arba, subsidija namui – ar 10 %, ar 15 %?

Galbūt toks konceptualizavimas skamba labai groteskiškai. Tarsi pirmas vaikas – iš meilės, o antras – iš išskaičiavimo. Tačiau grįžkime prie to, jog visos socialinės politikos priemonės, skirtos gimstamumo didinimui yra apie išskaičiavimą.

šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos.

O toks išskaičiavimas ypatingai prasmingas žvelgiant į šiandieninę Lietuvos demografijos situaciją – niekada artimiausią šimtmetį nebeturėsime tiek daug reproduktyvaus amžiaus moterų.

Šiuo metu viena didžiausių demografinių grupių Lietuvoje – 30-39 m. vyrai ir moterys (moterų grupėje, 50-64 m. amžiaus grupė – skaitlingesnė). 2023 m. duomenimis, 30-34 m. amžiaus moterų Lietuvoje buvo 99 280, o 35-39 m. amžiaus moterų – 102 319. Palyginimui, 25-29 m. amžiaus moterų tais metais buvo – 77 946, o 20-25 m. amžiaus – 66 698. Matome, kad dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo – krinatantis absoliutus gimstamumas – neišvengiamas.

Pažvelkime į gimstamumo rodiklius – 2022 m. gimė 22 068 kūdikiai. Vidutinis gimdančių moterų amžius buvo 30,2 metų, o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius – 28,2 metų. 45,4 proc. visų gimusių kūdikių sudarė pirmagimiai, antri gimę – 38,4 %, trečių ir paskesnių gimusių kūdikių dalis, palyginti su bendru gimusių kūdikių skaičiumi, sudarė 16,2 %.

Tad mažiau nei pusė šeimų, auginančių vaikus, augina tik vieną vaiką. 2022 m. statistikoje – tai 10 018 šeimų. Turint mintyje, jog šeimų, kurios gali gimdyti, skaičius šiuo metu Lietuvoje yra didžiausias per ateinančius tris dešimtmečius, verta bandyti spėti į šį nuvažiuojantį traukinį ir laikyti šią grupę verta visos paramos išdrįsti gimdyti ir antrą vaiką.

Tolimesnių demografinių skaičiavimų nesiimsiu, tikiuosi, jog demografiją išmanantis ekspertas pataisys mane, jei mano viltis – nepagrįsta. Bet, iš esmės – principas paprastas – tikėtina, kad didesnės demografinės grupės pagimdys absoliučiais skaičiais daugiau vaikų.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbu skatinti visokį gimstamumą – svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad pirmąjį vaiką gimdyti pasirinktų kuo didesnė šeimų dalis. Tačiau čia spektras priežasčių, kodėl pasirenkama ar negalima turėti vaikų, yra labai platus. Taip pat labai platus ir sąlygų sąrašas, kurios turi būti išpildytos, kad vaikas gimtų. Tačiau, kai pasirenkama, ir kai stebuklas įvyksta – verta mesti visas pajėgas, kad stebuklas tęstųsi.

Kaip tai padaryti? Galima sulyginti trijų vaikų šeimoms teikiamas paskatas su dviejų vaikų šeimomis. Didinti išmokas, mažinti mokesčius, pvz., sumažinti GPM už antrą vaiką. Minėtini priedai prie pensijų. Taip pat papildomi mamadieniai/tėvadieniai. Papildoma parama būstui. Bet konkrečius sprendimus, žinoma, turi įvertinti ir konceptualizuoti ekspertai.

Svarbus principas – kad du vaikus turinčios šeimos jaustų daug didesnę valstybės paramą, nei turinčios vieną. Arba, vėl, kalbant baisiai pragmatiškai – kad du vaikus turėti apsimokėtų labiau, negu vieną.

The post Jovita Tautkevičiūtė. Ir vėl apie demografiją. Pretenzija politinei idėjai appeared first on LAIKMETIS.

Išmokos bus mokamos tol, kol vaikams sukaks 18 metų arba kol jie baigs nuolatines studijas.

Be to, popiežius Pranciškus pailgino tėvystės atostogas. Anksčiau mokamos tėvystės atostogos gimus vaikui, jį įsivaikinus ar globojant buvo tik trys dienos. Dabar jos pailgintos iki penkių dienų.

Stebėtojai ir darbuotojai jau seniai skundėsi dėl Vatikane ribotų tėvystės atostogų, ir nors jų pailginimas nuo trijų iki penkių dienų laikomas žingsniu teisinga linkme, vis dar yra nepatenkintų žmonių, kurie mano, kad atostogos turėtų būti ilgesnės.

Pasak Vatikano komunikato, pakeitimai yra „asmeninė Šventojo Tėvo iniciatyva“, taip pat popiežius Pranciškus nurodė, kad pakeitimai būtų „nedelsiant inicijuoti“.

Italijoje ir toliau mažėja gimstamumas, todėl pontifiko vadovaujamas Vatikanas nusprendė dalį sutaupytų lėšų, be kita ko, neseniai sumažinus atlyginimus kardinolams ir aukščiausiems pareigūnams, panaudoti darbuotojų šeimoms remti.

The post Popiežius skiria premijas Vatikano darbuotojams, auginantiems tris ar daugiau vaikų appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistas Jonas pasakoja, kaip Jėzus su pirmaisiais mokiniais dalyvavo Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse. Iš tiesų panašu, kad sužadėtinis ar sužadėtinė buvo Marijos ir Jėzaus giminaičiai ar labai artimi draugai. Marija drauge su kitomis moterimis rūpinosi, kad vestuvių pokylyje nieko netrūktų. Anuomet vestuvių pokylis tęsdavosi kelias dienas ir jame ypač buvo svarbus geras vynas, kuris, anot Šventojo Rašto, „linksmina žmogaus širdį“. Todėl jaunavedžio šeima iš anksto rūpinosi sukaupti pakankamai gero vyno atsargų.

Marija pastebėjo, jog vynas baigiasi, o vestuvių pokylio pabaigos dar nesimato. Jaunavedžių laukė didelis nemalonumas; svečiai būtų labai pasipiktinę, kad sutuoktinis nepasirūpino tuo, kas vestuvių pokylyje buvo itin svarbu. Matydama artėjančią bėdą, kaip rašo evangelistas, Marija Jėzui praneša: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Šiuose žodžiuose nesunkiai galime įžvelgti Marijos tikėjimą, kad jos Sūnus gali surasti išeitį. Nors Jėzus pasakė, kad jo valanda dar neatėjusi, bet Marija tuojau paliepė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus kaip Mesijas pirmą kartą apsireiškia ne kokiu nors kitu metu, bet kai jauni žmonės kuria šeimą.

Per trisdešimt Jėzaus gyvenimo Nazarete metų nebuvo atvejo, kad Jėzus būtų nepaklausęs motinos Marijos, todėl ji buvo tikra, kad jos Sūnus ir šį kartą paklausys. Jėzus tuojau paliepė tarnams sklidinai pripilti akmeninius indus vandens, o kai tai buvo padaryta, liepė semti ir nešti stalo prievaizdui. Šis stebėjosi, kad jaunikis vestuvių pokylio pabaigoje patiekė tokio gero vyno.

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus kaip Mesijas pirmą kartą apsireiškia ne kokiu nors kitu metu, bet kai jauni žmonės kuria šeimą. Tuo pabrėžiama, kad vyro ir moters kuriama šeima Dievo Kūrėjo plane yra be galo svarbi ir kad ji turi būti kuriama, pasikviečiant ją laiminantį Dievą.

Šiuo metu liberali ideologija atmeta vyro ir moters kuriamos šeimos modelį ir perša mintį, kad šeimą gali sukurti ne tik skirtingų lyčių asmenys, bet ir vienalyčiai žmonės ir kad kuriant šeimą nebūtinas Dievo palaiminimas. Negana to, peršama mintis, kad šeimai sukurti nereikalinga net civilinė santuoka, užtenka gyventi kaip partneriams, kurie bet kuriuo metu gali vienas kitam pasakyti sudie! Tokia nuostata visuomenei yra pražūtinga.

Kai šeimose nelieka Dievo ir kai šeimos kuriamos net be santuokos, tuomet katastrofiškai mažėja kūdikių gimstamumas ir visuomenė pradeda eiti išmirimo keliu. Šiuo keliu eina dabartinė Lietuva, nes vienai moteriai jau tenka tik 1,34 vaikelio. Kad visuomenė neišmirtų, reikia, kad vienai moteriai tektų bet 2,1 vaikelio. Jeigu šiuo keliu ir toliau eisime, tai ateityje Lietuva bus be lietuvių.

Galilėjos Kanos vestuvių įvykis taip pat kalba apie Motinos Marijos tarpininkavimo branginimą. Dievo Sūnaus įsikūnijimas įvyko Marijai ištarus „taip“ Dievo planui prisiimti žmogaus prigimtį. Pirmasis Jėzaus stebuklas buvo padarytas taip pat tarpininkaujant Marijai. Dievo žodis kviečia mus branginti šį Marijos tarpininkavimą ir savo reikalus patikėti tai, kurią Dievas pasirinko kaip bendradarbę žmonių išgelbėjimo misijoje.

Todėl mes meldžiamės: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! <...> Mergele garbingoji ir palaimintoji, mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki!“

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3) - 2 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Renginio aprašyme užkliuvo ši A. Verygos mintis: „Demografijos problema yra ne mažiau svarbi negu saugumo ir gynybos klausimas, kuriam Lietuva ir visa Europa jau subrendo. Mes supratome, kad norint būti saugiais, turime gynybai skirti ne tik dėmesį, bet ir išteklius. Mes, politikai, supratome, kad gynybos klausimuose neturime ir net negalime turėti kokių nors tarpusavio priešiškumų, nepriklausomai nuo mūsų politinių pažiūrų ar partijos pavadinimo. Aš labai tikiuosi, kad toks pats sutarimas ir suvokimas ateis ir demografijos klausimu. Nes, priešingu atveju, visi kiti klausimai praranda bet kokią prasmę. Nėra prasmės investuoti į valstybių infrastruktūrą, gynybą, kitus klausimus ir sritis, jeigu valstybėje nėra žmonių“.

Iš tiesų, kokia prasmė kalbėti apie gynybą ir kt., jeigu nebus žmonių ir nebus Lietuvos, kurią reikės ginti? Gerai, Lietuva gal ir bus, o jeigu be lietuvių..?

Šia proga pateiksiu ir savo, šviežiai kepto šeimos vyro, refleksiją demografinės krizės klausimu ir netradicinį jos sprendimo būdą.

Negali ar nenori?

Atsakymas, kodėl Lietuvoje turime demografinę krizę ir kaip ją spręsti priklauso nuo to, kaip vertiname priežastis, dėl kurių žmonės nusprendžia neturėti vaikų. Kiek supaprastinę, galime išskirti du priežasčių blokus – finansinės ir idėjinės (galime ir per sugretinimą „materialios ir dvasinės“, kuris vėliau taps aktualesnis). Grubiai tariant, finansinės priežastys yra tos, kurios susiveda į „nėra už ką auginti“, idėjinės – net ir esant reikalingiems ištekliams, to nenorima. Trumpai panagrinėkime, kuris blokas turi daugiau svorio. Trumpai, bet išties kritiškai ir nepasiduodami esamoms klišėmis, kaip tikri tyrėjai, be lašelio asmeninio suinteresuotumo, pažvelkime į šią sritį.

Dažniausiai tenka girdėti apie finansines priežastis, o jų sprendimu paremtos ir dabar plačiai taikomos ar norimos taikyti priemonės. Jaunos šeimos neišgali turėti daug vaikų, nes tam neužtenka lėšų. Vienas, du – dar įmanoma, bet ne trys ar keturi. Prie to prisideda ir sunkumai gaunant būstą. Kai vaikas paauga – prisideda darželiai, mokyklos (geros mokyklos gerai ir kainuoja…). Žodžiu, sąmata – išties didelė.

Bet tai itin silpnas argumentas, neatlaikantis net poros kontrolinių klausimų. Ar prieš 100 metų nebuvo gerokai sunkiau auginti vaikus? Ar nebuvo perpildyti sovietiniai butai, „chruščiovkės“? Gyvename kaip niekada gerai, pilnai aprūpinti būtinomis materialinėmis gėrybėmis. Tai, kad aš turiu laiko važiuodamas patogiu traukiniu Marijampolė-Kaunas tai parašyti, o jūs tai perskaityti, rodo, jog dėka šios materialinės gerovės turime pakankamai laisvo laiko užsiimti kitomis veiklomis nei darbas ir turime tikrai platų pasirinkimo spektrą.

Nenuostabu, kad remiantis šiuo silpnu argumentu priimami sprendimai neatneša trokštamų vaisių. Vadinamieji vaiko pinigai niekur nedavė reikšmingų rezultatų. Galima peržvelgti kitų šalių patirtis ir pamatysime, kad stebuklų niekur neįvyko. Kartais kaip pozityvus modelis pristatoma Prancūzija – esą ten gimstamumo rodikliai vis dar geri. Išties? 2023 m. duomenimis – 1,68 vaiko moteriai, ženkliai žemiau reikalingų 2,1, stabiliai populiacijai išlaikyti. O kadangi nesame politiškai korektiški, galima aiškiai pastebėti, jog tai yra ir dėka didelio nesenų imigrantų ir jų palikuonių skaičiaus. Vadinamieji „dešinieji“ dažnai linksniuoja Vengriją, gal ten Orbanui pavyko? 1,51… Lenkija? 1,16! Mažiau netgi nei Lietuvoje – 1,18.

Todėl žymiai įtikinamiau atrodo teorija, jog gimstamumas visų pirma susijęs su sąmoningais, su žmogaus vertybėmis ir gyvenimo principais surištais sprendimais. Paprastai tariant, vaikų, o tiksliau naujų žmonių, tiesiog nenorima. Ir gali, kiek nori mosuoti pinigais bei lengvatomis – jos neįveikia šio nusistatymo. Visos eilės nusistatymų. Visų pirma, tėvystės ir motinystės nelaikymo gyvenimo prioritetu, iš ko natūraliai seka jos atidėjimas ar išvis neužsiėmimas tuo. Jeigu jau nusprendi būti tėvu ar motina – tai padarai vėlai, tad kartais jau ir fiziškai nebegali turėti daug vaikų.

Kitos priežastys ir nusistatymai lieka tokioje „pilkojoje zonoje“, kur žmonės ne iš piktos valios ar aršaus, sąmoningo pasirinkimo nusprendžia turėti ar neturėti palikuonių. Nėra aktyvaus anti-natalinio judėjimo, nėra jokio įgimto priešiškumo vaikams, jog, pavyzdžiui, nesidžiaugtume ne savo vaiku ar uždarytume mažuosius žmogeliukus į rezervatus, kad nebadytų tiems bevaikiams akių. Vaikų turėjimas ir šeima YRA suprantamas kaip gėris, tai nepaneigiama. Skiriasi to suvokimo laipsnis bei realizacija. Todėl tuo galima sėkmingai pasiremti, kuriant problemos sprendimus.

Iškreipta sistema

Nors manau, jog demografinės krizės priežastys yra idėjinės, bet sprendimas neišvengiamai yra susijęs su ekonomika ir su tuo, kaip skirstome materialinius išteklius. O kalta iškreipta socialinės rūpybos ir konkrečiai senatvės pensijų sistema.

Mes kuriame įvairias sistemas, kad jos atitiktų tai, ką vadiname daiktų tvarka, taigi atlieptų teisingą, esamą daiktų tvarką. Tačiau tai, kas atrodė teisinga anksčiau, nebūtinai yra teisinga dabar. Čia galima remtis ir nenumatytų pasekmių dėsniu: rinktis automobilį kelionei į darbą yra greičiau, bet kai tokių „gudruolių“ daug – susidaro kamščiai.

Taip ir su pensijų sistema. Kai nedaug pensininkų, pensijos idėja tikrai graži – nieko neprikiši, ypač jeigu tai už didelius nuopelnus valstybei, didelį darbą, kurį žmogus darė visuomenės labui, taip galbūt išties paaukodamas galimybę turėti palikuonių, kurie juo tiesiogiai rūpintųsi. Bet kai tai pritaikoma visai visuomenei – turime demografinę krizę.

Kodėl? Viena iš priežasčių – sugriautas kartų solidarumas. Sistemos pradžioje egzistavo solidarumas, tarsi nerašyta taisyklė ir gyvenimo norma – kas tik gali, turi vaikų ir kiek tik gali. Tai vežė sistemą: jeigu jų turim visi, tada nėra didelio skirtumo, kas tiesiogiai manimi rūpinasi. Tai gali būti ir nematomas, anoniminis rūpestis per bendrą gėrybių perskirstymo sistemą. Taigi naują lazdą pasiremti atneša ne mano anūkas, o ją nusiperku už pinigus, kuriuos man duoda valstybė, kuri, savo ruožtu, juos gauna iš visų dirbančiųjų, tarp jų ir anūko.

gimstamumas visų pirma susijęs su sąmoningais, su žmogaus vertybėmis ir gyvenimo principais surištais sprendimais.

Viskas gerai, kol egzistuoja solidarumas, net jei yra ir vienas kitas išimtinis atvejis. Tačiau atsiranda gudročių, be abejo, nesąmoningų, kurie padaro racionalų sprendimą: sistema yra, senatvėje būsiu aprūpintas, tai kam vargti su tais palikuonimis?

Rezultatas: sistema, nebeatitinka teisingos daiktų tvarkos, nes skatina demografinę krizę, sunaikinsiančią ir pačią sistemą. Palikuonių turėjimas, kuris visada buvo esminė ramaus gyvenimo senatvėje sąlyga, dabar tapo atvirkščiai, asmeninį turtėjimą ir materialinę gerovę stabdančiu veiksniu. Pensijos dydžiui priklausant tik nuo darbo stažo, tikrai pralaimi motina, nusprendusi nedirbti ir auginti vaikus, ar šeima, investuojanti ne į save ir nesanti tokia konkurencinga darbo rinkoje, nei jų bevaikiai kolegos. Tai – tiesiog banali ekonominė realybė, niekaip reikšmingai nepakeista motinystės atostogų, priemonių, skirtų išsaugoti motinystės atostogose esančių moterų darbo vietas bei išmokų (net jeigu ir pamatuotume jų poveikį, prisiminkime, kad šios pačios komplikuotos sistemos išlaikymas jau savaime suvalgo daug išteklių).

Tad ką daryti?

Genialumas slypi paprastume. Jeigu vis dar norime turėti valstybę, kaip tarpininką tarp vaikų ir tėvų, pensijos ar kiekvieno žmogaus aprūpinimas senatvėje turi tiesiogiai priklausyti nuo turimo palikuonių skaičiaus.

Tik tiek, nieko neįprasto. Esamos pensijų sistemos, labai naujo žmonių sugalvoto mechanizmo kaip rūpintis savo tėvais senatvėje, pakeitimas nauja, supratus, kad esama visgi, ilgalaikėje perspektyvoje, neatitinka natūralios daiktų tvarkos ir iškreipia žmonių visuomenę, suteikdama paskatas ir ekonominius išteklius neturėti palikuonių. Šito sistemos defekto tikrai niekas neplanavo ir nenorėjo, bet dėl to užmerkti akis ir tylėti ne(be)galima.

Kaip tiksliai tai įgyvendinti? Tai nėra šio straipsnio tikslas, tuo labiau, kad tikrai atsiras kūrybingų žmonių, atrasiančių geriausią formulę. Tai turbūt bus maišyta sistema, kur svarbu ir vaikų skaičius, ir darbo stažas. Būtų prasminga įtraukti ir metų santuokoje skaičių, kaip pensiją didinantį veiksnį, o palikuonių emigraciją – prilygstantį jų neturėjimui. Dėl tikslaus varianto reikalingas bendras sutarimas, kaip ir dėl priemonių, kaip tai turėtų būti pasiekta: iškart ar palaipsniui, mažinant esamas pensijas ar pridedant prie dabartinių. Dabar reikia išminties ir valios priimti teisingus sprendimus, kol mūsų bent kažkiek likę.

Galima kaltinti, kad tai nemoralu, kažkoks prievartinis žmonių veisimas, nekrikščioniška ar pan. Tačiau taip nėra. Tai integralus požiūris į žmogų. Žmogų, turintį nemirtingą sielą ir mirtingą kūną. Mirtingą, bet nemažiau reikšmingą, ką tik paliudija neseniai švęstas Dievo įsikūnijimas (!). Mes turime tiek dvasines motyvacijas, tiek kūniškas. Tiek prigimtinis noras turėti palikuonių, tiesiog įgimta meilė vaikams, ypač jų gimdytojų, noras plėsti savo giminę ir noras, jog kažkas tęstų mūsų veiklas, darbus, o kartu ir išlaikytų mus senatvėje, kaip kad mes buvome išlaikomi kūdikystėje. Būtent žodis „integralumas“ turėtų lydėti šią mano siūlomą idėją, ypač kai ją reikės „parduoti“.

Problema didelė, kaltininkas aiškus. Sprendimas paprastas. Ar nepritrūks valios dar mūsų kartoje jį įgyvendinti?

The post Ignas Kriaučiūnas. Demografinės krizės sprendimo beieškant: trumpa refleksija esminiais klausimais appeared first on LAIKMETIS.

Evangelija pasakoja, kaip fariziejai, spęsdami Jėzui pinkles, klausė, ar gali vyras atleisti žmoną. Jėzus paaiškino, kad Mozė tik dėl žmonių širdies kietumo leido vyrui atleisti žmoną, parašydamas atleidimo raštą. Iš tikrųjų, „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9). Jėzus aiškiai pasakė: kas sulaužo teisėtai sudarytą santuoką, tas daro svetimavimo nuodėmę. Šia bibline nuostata yra grindžiamas santuokos neišardomumas.

Šiandien mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurioje santuokos neišardomumas nelaikomas absoliučia vertybe. Jauni žmonės bręsta apsupti perdėtai seksualizuotos kultūros, kurioje visas dėmesys sutelktas tik į malonumų ieškojimą ir atmetama visa, kas trukdo gyventi pagal kūno įgeidžius. Dėl to jauni žmonės dažnai atidėlioja santuokos kūrimą, kiti išvis jos nekuria, bet gyvena kaip partneriai, kad panorėję galėtų lengvai persiskirti ir ieškoti naujų partnerių. Maža to, siekiama partnerystę įteisinti ir tos pačios lyties žmonėms, o tie, kurie tam nepritaria, vadinami homofobais, pažeidžiančiais jų teises. Tokiu būdu dabartinė šeima išgyvena labai didelę krizę, ir apgailėtinų jos vaisių jau akivaizdžiai matome.

Šiandien mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurioje santuokos neišardomumas nelaikomas absoliučia vertybe.

Nepatvariose šeimose dažnai geriausiu atveju auga vienas vaikelis – tokių šeimų Lietuvoje yra beveik pusė (44 proc.), o tai veda į demografinę krizę. Lietuvoje sparčiai mažėja gimstamumas ir žmonių stygius užpildomas emigrantais, o ką visa tai reiškia mažai tautai, aiškinti nebereikia. Ar yra išeitis?

Jei žmogus neturi tikėjimo ir mąsto, kad visas jo gyvenimas yra tik žemėje, bus sunku jį įtikinti, kad augintų bent trijų vaikelių šeimą. Bent kiek didesnė šeima pareikalauja iš tėvų didesnio savęs išsižadėjimo, o tai gyvenantiems pagal taisyklę „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ yra nepriimtina. Net sovietinis laikotarpis padarė Lietuvai mažiau žalos, nei dabartinis, kai galime džiaugtis laisve. Anuomet žmonės materialiai skurdžiau gyveno, bet šeimose augo daugiau vaikelių, jie tėvams atnešdavo ne tik rūpesčių, bet ir daug džiaugsmo.

Tačiau jei žmogus turi aiškų tikėjimą ir amžinybės perspektyvą, jam nebus sunku apsispręsti už patvarią šeimą, kurioje auga būrelis vaikų. Vaikai atneša tėvams ne tik rūpestį, bet ir džiaugsmą, ir sielos ramybę suvokiant, kad gyvenama sąžiningai ir Dievo valia laikoma aukščiau už viską.

Turėkime viltį, kad net liberaliai mąstantys žmonės suvoks, kad galimybė gyventi neįpareigojančioje partnerystėje arba net keisti lytį yra niekur nevedanti aklavietė ir iš jos reikia kuo skubiau išeiti. Šiuo metu labai didelė atsakomybė tenka mokytojams bei dvasininkams rūpintis bręstančiu jaunimu, kad jis, jei dar nėra sužeistas gender kultūros, nebijotų prisiimti atsakomybės už ateities Lietuvą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9) - 27 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodoma nutarimo projekte, Lietuvos ilgalaikio socialinio tyrimo tikslas – rinkti, analizuoti ir skelbti duomenis apie Lietuvos gyventojų nuomonės, nuostatų ir elgesio pokyčius ilgalaikėje perspektyvoje, leidžiančius atlikti išsamią Lietuvos visuomenės bei jos raidos analizę.

„Šiuo tyrimu siekiama užtikrinti, kad Lietuvoje atsirastų periodiškai ir santykinai dažnai renkamų patikimų bei kokybiškų duomenų šaltinis, leidžiantis nagrinėti ne tik esamas nuomones, vertinimus, elgseną, bet ir jų kaitą“, – nurodoma rašte.

Gimstamumo ir šeimos tyrimu siekiama rinkti, analizuoti ir skelbti duomenis apie Lietuvos gyventojų demografinę elgseną, ją lemiančius socialinius, ekonominius, kultūrinius veiksnius.

Taip pat numatoma rengti ir skelbti šiuos veiksnius atspindinčius rodiklius, leidžiančius atlikti išsamią gimstamumo ir šeimos sociodemografinės situacijos analizę, prognozuoti demografinės gimstamumo ir šeimos situacijos eigą tam, kad būtų galima rengti ir priimti duomenimis grįstus šeimos politikos sprendimus ir juos vertinti.

Anot kanceliarijos, tokie tyrimai reikalingi, nes šiuo metu Lietuvoje atliekami neretai turi trūkumų, o jų duomenys negali būti sistemiškai susieti.

„Ekspertai pažymi, kad visuomenės nuomonių tyrimams dažnai stinga reprezentatyvios respondentų atrankos, kokybiško duomenų surinkimo, o kartais ir tinkamo metodų išmanymo“, – rašoma Vyriausybės kanceliarijos parengtame rašte.

Šiuos tyrimus atliks dvi pagrindinės įstaigos – Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) ir Valstybės duomenų agentūra (VDA), bendradarbiaudamos su Lietuvos aukštojo mokslo institucijomis.

Tyrimų metu planuojama apklausti 5 tūkst. 18–59 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. 

Šie tyrimai – ilgalaikiai. Gimstamumo ir šeimos tyrimą planuojama įgyvendinti kas trejus metus, o Lietuvos ilgalaikio socialinio tyrimo atveju respondentų apklausa vyktų keturis kartus per metus ir truktų ketverius metus. Siekiama, kad tyrimuose dalyvautų tie patys respondentai.

Kaip rašoma dokumente, Lietuvos ilgalaikio socialinio tyrimo respondentai už dalyvavimą apklausoje bus skatinami finansiškai – nedidelės vertės dovanų čekiais.

Kaip BNS nurodė Vyriausybės komunikacijos departamentas, paskatų poreikis ir dydžiai paaiškės po to, kai bus galutinai patvirtinta tyrimų metodologija ir organizacinis įgyvendinimas.

Tyrimai bus finansuojami iš Lietuvos mokslo tarybai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, numatytų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloms.

Anot Vyriausybės komunikacijos departamento, lėšų poreikis tyrimams ir konkretus laikas, kada jie bus pradėti, paaiškės po to, kai bus patvirtintas Vyriausybės nutarimo projektas. Jį numatoma tvirtinti antroje spalio pusėje.

Vis dėlto planuojama, kad Lietuvos ilgalaikis socialinis tyrimas bus pradėtas jau šįmet rudenį, nes parengiamieji darbai vykdomi pastaruosius kelerius metus.

The post Vyriausybės kanceliarija inicijuoja ilgalaikį socialinį bei gimstamumo ir šeimos tyrimus appeared first on LAIKMETIS.

Nuo Tarybų Sąjungos žlugimo Rusija susidūrė su daugybe demografinių problemų, įskaitant gyventojų senėjimą, vyrų nutekėjimą dėl konflikto Ukrainoje ir mažiausią per 17 metų gimstamumo lygį.

„Dabar jis yra siaubingai žemas – 1,4 (gimimų vienai moteriai). Tai panašu į Europos šalis, Japoniją ir taip toliau. Tačiau tai pražūtinga tautos ateičiai“, – žiniasklaidos festivalyje sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

„Kiekvienas, turintis daug vaikų, yra didvyris. Gyvename didžiausioje pasaulio šalyje. O mūsų kasmet vis mažiau. Ir vienintelis būdas su tuo susidoroti – didinti vidutinį gimstamumą“, – sakė D. Peskovas.

1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusijoje gyveno apie 148 mln. žmonių, o dabar, po ilgo didelio mirtingumo ir mažo gimstamumo laikotarpio dešimtajame dešimtmetyje, jų yra apie 144 mln.

Gimstamumas šalyje nuo sovietinių laikų taip ir neatsigavo, nors prezidento Vladimiro Putino vyriausybė gausioms šeimoms siūlo dosnias išmokas ir hipotekos subsidijas.

Pastaruoju metu būta daug mirčių nuo COVID-19, šimtai tūkstančių vyrų pabėgo iš šalies, kad išvengtų mobilizacijos į karą Ukrainoje, o migracija į Rusiją 2023 metais pasiekė žemiausią per dešimtmetį lygį.

Demografai prognozuoja, kad iki 2040-ųjų Rusijos gyventojų skaičius gali sumažėti iki 130 milijonų.

Paklaustas, ar jaunos šeimos vis dar gali tikėti ateitimi, Kremlius atkreipė dėmesį į panašią demografinę padėtį kitose šalyse.

„Deja, tai yra tendencija“, – sakė D. Peskovas.

"Padėtis kurį laiką išliks sudėtinga, tačiau vyriausybė daug dirba šiuo klausimu ir tai yra vienas svarbiausių Rusijos prezidento prioritetų“, – pridūrė jis.

The post Kremlius susirūpino gimstamumu: „tai pražūtinga tautos ateičiai" appeared first on LAIKMETIS.