Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą mums parodomas ne kaip atsiskyrimas nuo mūsų, bet kaip ėjimas pirma mūsų link tikslo. Kaip kalnuose kopiant į viršūnę: einama iš lėto, sunkiai, bet štai, įveikus dar vieną posūkį atsiveria horizontas ir matosi panorama. Tada visas kūnas vėl prisipildo jėgų įveikti galutinį pakilimą. Visas kūnas – rankos, kojos, visi raumenys – sutartinai dirba, kad pasiektų viršūnę.

Mes, Bažnyčia, esame būtent toks kūnas, kurį Jėzus, įžengęs į dangų, tempia su savimi tarsi virtinę virve susirišusių žygeivių. Būtent jis savo Žodžiu ir sakramentų malone mums atskleidžia ir perteikia Tėvynės, į kurią einame, grožį. Tad ir mes, jo nariai, džiūgaudami kopiame kartu su juo, mūsų galva, žinodami, kad vieno žingsnis yra visų žingsnis, kad niekas neturi pasiklysti ar atsilikti, nes esame vienas kūnas (žr. Kol 1, 18; 1 Kor 12, 12–27).

Žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio, Jėzus rodo mums kelią.

Žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio, Jėzus rodo mums kelią. Kokius žingsnius turime žengti? Iškilmės Evangelijoje sakoma – skelbti Evangeliją, krikštyti, išvaryti demonus, nebijoti gyvačių, gydyti ligonius (žr. Mk 16, 16–18). Trumpai tariant, daryti meilės darbus: dovanoti gyvenimą, teikti viltį, laikytis atokiau nuo bet kokios piktybės ir niekšybės, į blogį atsakyti geru, būti arti kenčiančiųjų.

Ir kuo daugiau taip elgiamės, kuo labiau leidžiame, kad mus perkeistų Jėzaus Dvasia, kuo labiau vadovaujamės jo pavyzdžiu, tuo labiau, kaip ir kalnuose, jaučiame, kad oras aplink mus tampa lengvas ir švarus, horizontas platus, o tikslas arti. Žodžiai ir gestai tampa geri, protas ir širdis plečiasi, giliai kvėpuoja.

Tada galime savęs paklausti: ar manyje gyvas Dievo, jo begalinės meilės, jo gyvenimo, kuris yra amžinasis gyvenimas, troškimas? O gal esu praradęs gelmę, prisirišęs prie praeinančių dalykų, pinigų, sėkmės, malonumų? Ar manasis dangaus troškimas mane izoliuoja ir uždaro, ar paskatina mane mylėti savo brolius ir seseris didžiadvasiška ir nesuinteresuota širdimi, pajausti, kad jie yra mano pakeleiviai kelyje į rojų?

Tegul mums padeda Marija, kuri jau pasiekusi tikslą, visiems kartu ir su džiaugsmu žengti dangaus šlovės link, meldė popiežius.

The post Popiežius ragino daryti meilės darbus appeared first on LAIKMETIS.

Yra atgailaujančių vagių, susikrovusių iš savo tautiečių turtus, jie pamaitina vargšus irgi per visokias šventes. Kodėl? Nes visi suvokia, kad daryti gera reikia, nes madinga, nes „nuuuu ten karma nubaus“ tuos, kurie egoistai ar vagys, todėl reikia bent kartais tuo geru pasidalinti.

Yra ir tokių, kurie nuoširdžiai, be jokio atlygio, ne todėl, kad bijo „karmos“, daro gera. Nes jiems tai tiesiog patinka. Tokių žinau nemažai, tokie buvo mano seneliai, priimdavę į savo trobą ir stribus, ir partizanus, ir pavargusius vokiečių kareivius, padėdavę visiems, kam tik galėjo.

Tokia yra mano mama. Kartą ji per plikledį nešė maisto kaimynų šuniui, nors tas ir nebadavo niekada, paslydo ir susilaužė ranką. Atlygis? Nea. Tikiu, kad mūsų geraširdžių diedukų, mamos maldų ir gerumo dėka mes esam apsaugoti nuo daugybės bėdų, kurių per gyvenimą pavyko išvengti.

Pavyzdžiui, likom sveiki ir gyvi per avariją Karpatuose, kai dar buvau mažytė, tada keliavom visa šeima su „Žiguliuku“, pakliuvom į avariją ir vertėmės nuo skardžio. Metai prieš tai toje vietoje žuvo visa šeima. O mes net nesusižeidėm. Kodėl? Nes namie laukė diedukai, kurie už mus meldėsi ir kurių gerumo kraitelė buvo avansu sukaupusi mums apsaugos ir sėkmių. Netikit?  

Kartą kreipiausi pagalbos į vieną turtingą verslininką dėl po avarijos visiškai neįgaliu tapusio pažįstamo, nepamenu jau, ar pinigų prašiau kažkokiam itin įmantriam neįgaliojo vežimėliui, ar kitokios pagalbos. Šis man atsakė, kad ne visada padeda nelaimės ištiktiems žmonėms, juk kas žino, kodėl tą vargšą bėda ištiko, gal kažkokių nuodėmių prisidirbo šiame ar kituose gyvenimuose, ir dabar turi atkentėti, tad nebūtina jam į pagalbą skubėti, lai vyksta tas kosminis teisingumas, lai kenčia žmogelis ir atgailauja...

Visgi sekdami Jėzaus gyvenimą, matom labai akivaizdžiai, kad prieš gydydamas ar darydamas stebuklus su nusivylusiais, atstumtais, aklais, raupsuotais, net mirusiais ar paralyžiuotais, Jėzus neklausinėjo, kas tą nelaimėlį ir kada ištiko, nesiūlė pasipasakoti savo nuodėmes, ir tik tada spręsti, padėti tam vargšui ar ne. Žmonės prašė, ir žmonės gavo. Nes Viešpaties širdis dosni netgi tiems, kas, mūsų, amžinųjų teisuolių akimis žvelgiant, to dosnumo gal ir nenusipelnė.

Viešpaties širdis dosni netgi tiems, kas, mūsų, amžinųjų teisuolių akimis žvelgiant, to dosnumo gal ir nenusipelnė.

Tad prieš postringaujant apie tai, kad „daryti gera reikia tylomis“ arba atvirkščiai, kad „už gera geru atsilyginama“, kad „dėkingumas ir šypsena yra geriausias atlygis“, verta žinoti vieną dalyką tiems, kas abejoja, ar gerumas „apsimoka“. Jį išgirdau neseniai vieno pamokslo metu.

Jau minėjau anksčiau, kad dabar pamėgau klausyti ortodoksų arkivyskupo Andrejaus Tkačiovo pamokymų ir pamąstymų, gal todėl, kad tai labai įdomi ir drąsi asmenybė, nebijanti su žmonėmis kalbėti pasaulietinėmis temomis ir maniera, su aštriu humoru ir intelektualiai. Taigi, A. Tkačiovas gerumo filosofiją dėsto taip. Šventajame Rašte teigiama: „Būk tikras – nedoras žmogus neliks nenubaustas, o teisiųjų palikuonys išsigelbės“ (Pat 11, 21), kitaip sakant, nė vienas blogas darbas neliks nenubaustas ir nė vienas geras darbas nebus neapdovanotas.

Todėl darydami gera tiems, kas mums niekaip, na niekaip negali atsidėkoti, nėra pažįstami, nei artimi, nei turtingi, nei įtakingi, nei reikalingi, nei širdies reikalais ar giminyste su mumis susiję, mes tampame tais, kam skolingas yra pats Dievas. Tai yra, Jis turės mums atlyginti už mūsų gerumą, nes pats taip ir paskelbė.

Todėl, jei išgelbėjot šunį, vaiką ar parsivedėt namo per Kūčias benamį, būkit ramūs, nebūtinai tas šuo jus išgelbės nuo plėšikų, ar tas benamis parodys, kur lobis užkastas. Atpildas už jūsų gerumą būtinai bus, bet nežinia kur ir kada, ir nebūtinai jūs suprasite, kad tai yra būtent tas atlygis už būtent tą gera, kurį padarėte X dieną su Y žmogumi ar kokiu kitu bejėgiu sutvėrimu. O svarbiausia, atkreipkite dėmesį - darydami gera mes tą gerumą pasaulyje dvigubiname, nes už kiekvieną iš jų yra atlyginama irgi geru, suprantate?

Tiesa, neišdrįsau aš dar šiemet parsivesti į namus benamio, nesu nei vaiko užauginus iš vaikų namų, bet nuo šiol dar nuoširdžiau ir sąmoningiau stengiuosi daryti tai, kas įprasmina gyvenimą ir šviesina pasaulį.

Per Naujus sukviečiau ir sėdau prie stalo su tais žmonėmis, kuriems metai buvo ypač sunkūs, kurie nenorėjo būti su tais, kas per Naujus klegėjo šeimos rate, nerūpestingai ir lengvai. Susėdom tokia pusiau sudaužytų širdžių kompanija, kas praradę meilę, kas artimuosius, kas namus neseniai, bet gyvi ir viltingi... Ir ta mūsų grupelė buvo tokia jauki... Ore pleveno meilė, ramybė ir dėkingumas vieni kitiems, kad Dievas susodino mus prie vieno stalo ne „pabaliavoti“, bet sušildyti vieniems kitus, padrąsinti viltimi.

Dabar su nekantrumu stebėsiu, koks bus tas atpildas už gerumą. Ne, ne tik man, kad tuos žmones sukviečiau prie kuklaus stalo, bet jiems, kad patys to nežinodami, padarė gera. Suteikė galimybę man padaryti gera jiems, pasijusti gera, reikalinga ir stipria.  

The post Ligita Juknevičiūtė. Darykime gera appeared first on LAIKMETIS.