V. Karčiauskas savo ruožtu Seimą ir Vyriausybę informavo turįs nuogąstavimų, kad dabartinė Genocido centro vadovybė siekia stabdyti desovietizacijos procesą.

„Suprantu, kad toks ir yra jūsų tikslas – pristabdyti arba sustabdyti desovietizacijos procesą, nes asmeninių tarpusavio problemų mes neturime arba aš jų nežinau. O kad pagrindinis tikslas yra pristabdyti arba sustabdyti desovietizacijos procesą iliustruoja daug jūsų veiksmų“, – teigiama V. Karčiausko LGGRTC generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui adresuotame rašte ir persiųstame Seimo vadovybei bei Vyriausybei.

Anot jo, Genocido centras nevykdo įstatymo, neteikdamas naujų Desovietizacijos komisijos narių, dirbantiesiems laiku nemokėdamas atlyginimo.

„Gal tam tikros įtakos turi ir faktas, kad kitame komisijos posėdyje turėtume svarstyti paminklo Algirdui Mykolui Brazauskui Kaune klausimą“, – teigia iš pareigų atleidžiamas patarėjas.

Kita vertus, V. Karčiauskas mano, kad toks vadovybės sprendimas gali būti susijęs ir su aktyvia jo pozicija dėl naujojo Genocido centro įstatymo.

Tuo metu LGGRTC direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys įsitikinęs, jog V. Karčiausko atleidimas neapsunkins Desovietizacijos komisijos darbo. Jis taip pat pabrėžia, kad terminuotos sutarties nutraukimas niekaip nesusijęs su nauja įstatymo redakcija.

Pamatė funkcijų dubliavimą

LGGRTC generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju dirbantis V. Karčiauskas sulaukė įspėjimo, kad nuo rugpjūčio 7 dienos nutraukiama jo terminuota darbo sutartis su centru. 

Ji būtų pasibaigusi lapkričio 21 dieną.

„Tai yra grasinimas už aktyvią poziciją priimant naują Genocido centro įstatymą“, – BNS sakė V. Karčiauskas.

„Ko jie labai pikti ant manęs? Todėl, kad mes su Algiu Vyšniūnu buvome tie, kurie padarė pirmuosius (įstatymo projekto – BNS) apmatus ir pasiūlėme panašų modelį įstatymo rengėjams“, – teigė jis.

Pagal Seimo priimtą naują Genocido įstatymo redakciją, greta centrui vadovaujančio direktoriaus bus įsteigta naujas nepriklausomas kolegialus valdymo organas – taryba. Narius į ją deleguos Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos istorijos institutas, Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

Šį įstatymą kritikavo dabartinė LGGRTC vadovybė.

Šiuo metu laikinai Genocido centro vadovo pareigas einančio V. Lukšio teigimu, V. Karčiausko paslaugų atsisakoma, nes jo funkcijos dubliuojasi su centro Memorialinio departamento Istorinės atminties įamžinimo skyriaus funkcijomis.

Įspėjime apie sutarties nutraukimą nurodoma, kad V. Karčiausko „atliekamos darbo funkcijos Centrui yra aiškiai perteklinės ir tai yra pagrindas nutraukti Centro su Jumis sudarytą 2023 metų lapkričio 21 dieną terminuotą darbo sutartį“.

„Nėra prasmės dirbti aiškinantis tarpusavio santykius, kas ką turi atlikti. Priimtas sprendimas, kad nutraukiame sutartį, jis lieka (Desovietizacijos – BNS) komisijos pirmininku“, – BNS sakė V. Lukšys.

„Desovietizacijos komisijos darbas dėl to neturėtų jokiu būdu nukentėti, nes tie žmonės, kurie aptarnauja komisiją, jie nėra keičiami. Jie kaip dirbo taip ir dirbs, jis kaip komisijos pirmininkas taip pat lieka“, – pabrėžė jis.

Įžvelgia sabotavimą

V. Karčiauskas įsitikinęs, kad jo atleidimas susijęs ir su jo atskleistomis negerovėmis centre, ir su desovietizacijos procesu.

„Pagaliau atėjo laikas aiškiai pasakyti, kad ši institucija daro viską, kad desovietizacija nevyktų“, – BNS tvirtino komisijos pirmininkas.

Anot jo, vos pradėjusi dirbti Desovietizacijos komisija susidūrė su įvairiomis kliūtimis. Ir dabar, V. Karčiausko teigimu, LGGRTC vadovybė delsia Seimui teikti du naujus komisijos narius.

„Du žmonės jau seniai skirti institucijų, bet Seimui jie neteikiami. Gal tikimasi, kad mano nervai neišlaikys, aš iškrisiu, liks mažuma ir komisija bus išvis paralyžiuota? Neatmetu tokių dalykų, nes nežinau, kodėl tai vyksta“, – teigė komisijos pirmininkas.

V. Karčiauskas šią savaitę informavo Seimo vadovybę apie galbūt neteisėtai panaudotas lėšas istorinės atminties ženklams ir paminklams statyti. 

Jo teigimu, 12 paminklų partizanams, Vasario 16-osios Akto signatarams neatitinka įstatymų reikalavimų. Šie atminimo ženklai, V. Karčiausko duomenimis, jau pastatyti, bet nepriimti eksploatuoti, todėl kyla abejonių dėl lėšų panaudojimo bei jų saugumo.

„Apibendrindamas drįstu teigti, kad dėl man nežinomų priežasčių jūs sabotuojate Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo įgyvendinimą ir slepiate galimai neteisėtai pastatytų ir visuomenei pavojingų paminklų atvejus bei jiems projektuoti ir statyti galimai neteisėtai panaudotų visuomenės lėšų atvejus“, – rašoma Desovietizacijos komisijos vadovo rašte A. Bubniui.

Deda viltis į naują įstatymą

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Jurgita Šiugždinienė BNS sakė, kad ją yra pasiekęs ne vienas skundas, susiję su Genocido centro veikla.

Parlamentarė vylėsi, kad Seimo priimta ir rudenį įsigaliosianti nauja LGGRTC įstatymo redakcija padės sureguliuoti situaciją institucijoje.

„Patvirtini pokyčiai ir būtų vienas iš pagrindinių valdymo tos organizacijos elementų, kad padėtų spręsti tam tikrus strateginius klausimus. (...) Turbūt iš dalies tai ir yra atsakymas, kodėl reikia išorinės tarybos, kad institucijos darbas susireguliuotų“, – svarstė ji.

Komisijos pirmininkė pabrėžė, kad dabar svarbiausia užtikrinti, jog nesutriktų Desovietizacijos komisijos darbas.

„Kad Dekomunizacijos komisija veiktų yra pats svarbiausias dalykas. Aišku, kelia rūpesčių tam tikri dalykai – kad kol kas nėra paskirtų dviejų narių. Bet mano pagrindinis rūpestis, kad jos veikla nesustotų, kad ji vyktų efektyviau ir būtų sparčiau tie klausimai sprendžiami“, – BNS sakė J. Šiugždinienė.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie ženklai.

Abejonių keliančius pavadinimus, simbolius vertina speciali ekspertų komisija – Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertimo tarpinstitucinė komisija. Jai vadovauja V. Karčiauskas.

LGGRTC yra įpareigotas užtikrinti šios komisijos veiklos aprūpinimą. 

The post Iš Genocido centro atleidžiamas patarėjas: matau grėsmę desovietizacijos procesui appeared first on LAIKMETIS.

Šiam ir kitiems pokyčiams ketvirtadienį pritarė Seimas: už reformą balsavo 62 Seimo nariai, prieš – trys, penki parlamentarai susilaikė.

Tarybą, kuri veiks greta LGGRTC direktoriaus,  sudarys iš viso 11 narių, skiriamų penkerių metų kadencijai.

Į šį valdymo organą įeis keturi Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pateikti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įgytą vienam baigus istorijos, kitam – ekonomikos, trečiam – teisės, o ketvirtajam – vadybos studijų krypties studijas.

Taip pat tarybą sudarys LGGRTC pateiktas narys, juos deleguotų ir Lietuvos istorijos institutas, Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

Konservatorius Audronius Ažubalis siūlė tarybą paversti patariamuoju organu, tačiau Seimo nariai pasiūlymą atmetė. 

Įstatymo projekte nurodoma, kad centras yra įstaiga, vykdanti totalitarinių režimų okupacijų, Lietuvos teritorijoje ir prieš Lietuvos gyventojus įvykdytų nusikaltimų įvertinimą, pasitelkiant mokslinius ir taikomuosius tyrimus, jų sklaidą, įamžinimą.

Pertvarkai priešinosi dalis centro darbuotojų, politikų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių organizacijų. Ketvirtadienį ryte pusšimtis žmonių dėl to susirinko piketuoti prie parlamento.

Vienas iš organizatorių, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica sako, kad priėmus reformą, bus mažinamas centro savarankiškumas, jo veikla politizuojama.

Jei prezidentas pasirašys įstatymą, jis įsigalios nuo spalio 1 dienos.

The post Nepaisant kritikos, pritarta Genocido centro reformai appeared first on LAIKMETIS.

Jis prognozuoja, kad dalies gyventojų nepasitenkinimą įgyvendinant įstatymą gali sukelti daugiausiai gatvių pavadinimų keitimas, nes išklausyti jų nuomonę pagal įstatymą nenumatoma.

Tuo metu nustatytas draudimas propaguoti ne tik totalitarinius, bet ir autoritarinius režimus, A. Bubnio teigimu, kelia rimtų klausimų dėl paminklo prezidentui Antanui Smetonui statymo.

Vilniaus miesto savivaldybė neseniai priėmė sprendimą paminklą A. Smetonai statyti skvere šalia Senojo Vilniaus teatro.

Pagal Seimo priimtą įstatymą, Lietuvoje bus draudžiama viešuosiuose objektuose propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešuosius objektus pripažinti propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas galės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras arba savivaldybių institucijos. Prieš tai savo vertinimą turės pateikti speciali tarpinstitucinė komisija.

Genocido centro generalinis direktorius, gavęs šios komisijos išvadą, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas privalės priimti sprendimą arba pašalinti viešąjį objektą, arba palikti. Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

– Šių metų gegužę įsigalios Seimo priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Vienas svarbiausių vaidmenų desovietizuojant viešąsias erdves numatytas Genocido centrui ir konkrečiai jums. Nuo ko ketinate pradėti?

– Pagal įstatymą mums pavedama daug funkcijų. Yra problema, kad, pavyzdžiui, mums pavesta organizuoti tarpžinybinės ekspertų komisijos, kuri teiks siūlymus generaliniam direktoriui dėl vieno ar kito konkretaus viešojo objekto – paminklo, atminimo ženklo, atminimo lentos, – ar jį pašalinti, ar pakeisti, ar palikti, darbą. Žiūrint grynai vadybine, logistine prasme, organizuoti šitos komisijos darbą centrui reikia papildomų etatų. Negalime šitos funkcijos perkelti ant darbuotojų pečių, kurie turi savo konkrečius darbus, planus, vykdo programas. Tam reikia naujų žmonių ir finansavimo.

Mūsų požiūriu, reikėtų penkių–šešių naujų etatų aptarnauti šios komisijos veiklą. Finansiškai metams tai kainuotų 124 tūkst. eurų

Mūsų požiūriu, reikėtų penkių–šešių naujų etatų aptarnauti šios komisijos veiklą. Finansiškai metams tai kainuotų 124 tūkst. eurų.

– Tačiau nei etatų, nei lėšų šių metų biudžete nėra. Ką darysite?

– Įstatymas pradės galioti gegužės 1 dieną, liepos mėnesį būna biudžeto peržiūra, be abejo, bandysime „pramušti“ papildomą finansavimą, kad galėtume normaliai vykdyti šį įstatymą.

Yra įvairių nuomonių ir dėl pačio įstatymo. Egzistuoja desovietizacijos supratimas plačiąja prasme ir siaurąja prasme. 

Kalbant apie šį įstatymą, man atrodo, jis desovietizaciją numato daugiau siaurąja prasme, nes apima tik viešuosius objektus, viešąsias erdves: paminklus, atminimo ženklus, atminimo lentas, taip pat totalitarinių režimų propagandą. Realiai Lietuvoje yra tik sovietinio režimo objektai, kuriuos vertėtų pašalinti.

Tačiau dėl autoritarinių režimų gali kilti klausimų. Kad ir dabar kylantis ginčas dėl paminklo prezidentui Antanui Smetonai – ar Vilniuje jam reikia statyti paminklą, ar nereikia. Sakyčiau, rimtas klausimas.

Vieni – už tai, kad būtų statomas, kiti – kad nebūtų ir argumentuoja tuo, jog jis buvo autoritarinis prezidentas, režimas buvo autoritarinis, buvo uždraustos partijos, Seimas praktiškai nedirbo.

– Išeina, kad paminklo A. Smetonai statyba gali prieštarauti desovietizacijos įstatymui?

– Klausimas, ar gali prieštarauti, ar ne, nes įstatyme kalbama ir apie autoritarinius režimus. Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar nesuderinamas. Įstatyme juk kalbama ne tik apie draudimą propaguoti totalitarinius, bet ir autoritarinius režimus.

– Kas turi atsakyti į šį klausimą?

– Manau, kad galbūt geriausia atsakytų ta tarptinstitucinė komisija, kuri teiks siūlymus centro generaliniam direktoriui. Joje dirbs kompetentingi žmonės iš universitetų, Lietuvos istorijos instituto, Kultūros paveldo departamento, manau, jie turėtų pakankamai kompetencijos atsakyti į tokį klausimą. 

Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar nesuderinamas

Pats centras tiria tik totalitarinius režimus nuo 1940 metų iki 1991 metų. 

Kita vertus, jei kalbėsime apie desovietizaciją plačiąja prasme, kalba yra ne tik apie viešuosius objektus, jų pašalinimą. Visuomeninės organizacijos, partijos kritikuoja šį įstatymą dėl to, kad, pavyzdžiui, neįvertintas pats komunistinis režimas, buvęs Lietuvoje. Komunistų partija nėra pasmerkta, kaip nusikalstama organizacija.

– Bet Komunistų partija uždrausta Lietuvoje.

– Ji uždrausta, bet jos veikla neįvertinta valstybiniu lygiu. Komunizmas apskritai Lietuvos valstybės nebuvo kaip toks pasmerktas teisiniu aktu. Nebuvo tribunolo nei Lietuvos, nei Europos mastu, kuris būtų panašus į Niurnbergo procesą nacių nusikaltėliams teisti.

– Trisdešimt metų tai nepadaryta, kiek laiko, Jūsų nuomone, dar bus aktualus komunizmo pasmerkimas?

– Su laiku tas aktualumas blėsta, nes tų veikėjų, kurie pasižymėjo sovietmečiu, kurie dirbo saugumo struktūrose ar vadovavo Komunistų partijai, ar dirbo KGB, mažėja. Tačiau tiems žmonėms nebuvo jokių teisinių pasekmių.

Pavyzdžiui, Marijonas Misiukonis dalyvavo vieno paskutinių Lietuvos partizanų Antano Kraujelio sulaikymo operacijoje, kuri baigėsi Kraujelio mirtimi. Atkūrus nepriklausomybę M. Misiukonis ėjo aukštas pareigas, gavo aukštų apdovanojimų iš Lietuvos prezidento, o į tai, ką jis padarė sovietmečiu, nebuvo atsižvelgta. (M. Misiukonis buvo išteisintas genocido byloje dėl A. Kraujelio-Siaubūno žūties – BNS).

Tikroji liustracija ir desovietizacija Lietuvoje nebuvo padaryta. Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos sako, kad neužtenka pašalinti paminklus, pervadinti gatves, apskritai reikia įvertinti komunistinį režimą kaip tokį. Ir vertinti ne tik istoriškai, morališkai, bet ir teisiškai. Man atrodo, kad tie žmonės turi teisę taip kalbėti.

Kalbant apie pasekmes konkretiems žmonėms, jis greitai taps neaktualus, bet istoriškai žiūrint, tas klausimas aktualus.

Man atrodo, tas dalykas svarbus visai Rytų Europai. Taip pat žinome, kiek aukų komunistinis režimas nusinešė ir Azijoje – Kinijoje, Kambodžoje. Be to, matome, kad ir dabar Kinijoje Komunistų partija valdo ir elgiasi pakankamai šiurkščiai, kalbant apie žmogaus teises.

– Grįžtant prie desovietizacijos įstatymo. Per kiek laiko tikitės „užkurti“ mechanizmą?

– Manau, kad realiai galėtume įsibėgėti šių metų antroje pusėje. Reikia, kad būtų sudaryta komisija, reikia rasti žmogiškus, finansinius išteklius, galų gale reikia atlikti inventorizaciją, kiek apskritai gali būti tokių objektų, kuriuos būtina pašalinti ar pakeisti, užmegzti ryšius su savivaldybėmis.

Vien Raudonosios armijos kapinių yra, berods, 160. O dar gatvių pavadinimai... Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl Petro Cvirkos paminklo. Panašių atvejų tikrai bus. Kad ir Salomėjos Nėries mokykla, jos biustas šalia mokyklos.

Aišku, kils nemažai klausimų bendradarbiaujant su savivaldybėmis, vietos bendruomenėmis. Jos tikrai daug kur bus prieš, pavyzdžiui, gatvių keitimą. 

– Savivaldybės jau iki įstatymo priėmimo bandė pakeisti tokius gatvių pavadinimus kaip P. Cvirkos, L. Giros, J. Janonio, bet kai kur tai nepavyko, nes nepritarė gyventojai. Įstatyme nėra tiesioginio reikalavimo atsiklausti bendruomenių nuomonės. Ar gatvių pavadinimai bus keičiami, neklausiant gyventojų pozicijos?

– Jeigu tarpžinybinė komisija nuspręs, kad reikia pakeisti vieną ar kitą pavadinimą ir pateiks tokį siūlymą centro generaliniam direktoriui, realiai direktorius turės priimti sprendimą. 

Įstatyme numatyta, kad savivaldybė, jei nesutinka su sprendimu, turi teisę skųsti jį  administraciniam teismui. Gali būti, kad kai kuriais atvejais teisinis procesas ilgai užtruks.

– Nesibaiminate konfliktinių situacijų, susipriešinimo?

– Manau, kad jų kils, ypač jei tai bus susiję su finansiniais dalykais, su kitokiais pokyčiais gyventojams.

– Kaip įsivaizduojate, kiek laiko truks viešųjų erdvių valymo procesas?

– Jeigu bus nemažai teisinių procesų, gali ir penkerius, ir aštuonerius metus užtrukti. 

– Lietuvoje vis pasvarstoma, kad reikėtų įkurti Komunizmo aukų muziejų. Apie jį kalbėjo ir šios valdžios atstovai. Jūsų nuomone, ar reikia naujo muziejaus, ar reikėtų perdaryti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų?

– Galvoju, kad nereikia visiškai naujo muziejaus, nes labai ilgai truktų naujų patalpų ar sklypo paieška, reikėtų daug derinimų, didelių investicijų. Man atrodo, būtų gerai Komunizmo muziejų steigti mūsų Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pagrindu.

Mūsų ekspozicija atitinka Komunizmo muziejaus tematiką, o jeigu dar gautume papildomų patalpų buvusiame Lukiškių kalėjimo komplekse, kas irgi būtų labai į temą, nes tai istorinė vieta, susijusi ir su komunizmo, ir su nacizmo represijomis, ir jeigu dar pavyktų išplėsti muziejaus patalpas Aukų gatvėje 2A/Gedimino prospekte 40 (buvusiuose KGB rūmuose, kur veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – BNS), – tikrai to pakaktų. Tai būtų geriausia išeitis.

Mes eksponuojame tik 10 proc. to, ką turime, visa kita saugoma fonduose. Jeigu būtų papildomos erdvės, nebūtų sunku įrengti ekspozicijas

Iš pradžių ir buvo sumanyta, kad šiame pastate įsikurs Genocido tyrimo centras, Ypatingasis archyvas, tai yra buvęs KGB archyvas, ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijos. Buvo numatyta visą šį pastatą atiduoti būtent šitoms įstaigoms, bet ši idėja liko neįgyvendinta. Dabar mūsų muziejus ir Ypatingasis archyvas užima mažesnę dalį pastato, o didžiąją – teismai.

Mes eksponuojame tik 10 proc. to, ką turime, visa kita saugoma fonduose. Jeigu būtų papildomos erdvės, nebūtų sunku įrengti ekspozicijas.

– Centras rengia visos Lukiškių teritorijos – kalėjimo, aikštės, KGB rūmų – įveiklinimo gaires. Kas ryškėja? 

– Taip, rengiame galimybių studiją ar koncepciją. Dvi dalys padarytos, dar rengiame trečią. Jos turėtų būti palengvinimas Vyriausybei, Seimui ir Vilniaus miesto savivaldybei, kaip reikia tvarkyti Lukiškių aikštę bei buvusio kalėjimo kompleksą. 

Trečią dalį, manau, iki šių metų pavasario padarysime, pateiksime valdžios institucijoms, o jau politinis sprendimas bus jų rankose.

Kalbame ne tik apie paminklą Lukiškių aikštėje, apie visos teritorijos sutvarkymą.

Mes esame už tai, kad aikštė turi būti ne savivaldybės, o valstybės. Tai turi būti reprezentacinė aikštė, joje turi būti koks nors akcentas. Nesakome, kad būtinai Vytis. Gali būti ir obeliskas su atitinkamais simboliais.

Dėl Lukiškių kalėjimo mūsų principinė pozicija yra, kad jis neturi būti skaidomas, bet išsaugomas kaip vientisas multifunkcinis kompleksas, kur galėtų veikti ir muziejai, ir bibliotekos, ir informacinis centras, ir kavinės. Iš dalies paliekant ir dabartinę veiklą, ir įmuziejinant erdves. Manome, kad nereikia skaidyti ir privatizuoti atskirų komplekso dalių.

– Seime parengta nauja Genocido centro įstatymo redakcija. Ar pritariate pavadinimo keitimui į Totalitarinių okupacijų ir rezistencijos tyrimo centrą?

– Man atrodo, nėra gerai, kad ir naujasis pavadinimas toks pats ilgas, kaip dabartinis. Bet kalbant apie turinį, „totalitarinių okupacijų“ yra labiau konkretus nei genocido. Jis labiau sukonkretina mūsų įstaigos tyrimų turinį – kad nacistinė ir sovietinė okupacijos yra mūsų tyrimų objektas.

Dar galvojame siūlyti savo variantus dėl pavadinimo, pavyzdžiui, galėtų būti Nacionalinės atminties institutas. Lenkijoje, Estijoje veikia tokios įstaigos.

Dar naujas dalykas – iš įstatymo ketinama išimti konkrečius departamentų pavadinimus.

Projekte rašoma, kad centrą sudaro departamentai, Okupacijos ir laisvės kovų muziejus kaip atskiras autonominis vienetas ir kiti struktūriniai padaliniai. 

Manau, kad centro vadovybei tam tikra prasme atrišamos rankos daryti struktūrines permainas, nes nebenurodoma konkrečiai, kokie departamentai turi būti. Centras 30 metų dirba su įstatyme įkalta struktūra. Nėra gerai, kad nėra galimybės daryti struktūrinių permainų, jeigu jos pribrendusios. Jeigu įstaiga nesikeičia, ji iš lėto miršta.

– Projekte numatyta sukurti išorinę ekspertų tarybą. Ko tikėtumėtės iš šios tarybos?

– Ši taryba – visiškai naujas dalykas. Iš jos tikiuosi vertingų patarimų, nes bus atstovai iš universitetų, Lietuvos istorijos instituto, kitų svarbių akademinių įstaigų, kurios mums gali būti vertingos dalykine prasme, aptariant centro veiklos kryptis, mokslines programas. Toks intelektualinis akademinis pagalbininkas yra reikalingas, jis gali būti naudingas.

Galų gale ir su valdžios įstaigomis, jei bus jų atstovai, – Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe – bus lengvesni kontaktai.

– Kai pradėjote dirbti ketinote užsakyti nepriklausomą auditą, gal yra išvados ir rengiami kokie nors pokyčiai?

– Taip, išvados yra, pradėjome jas diskutuoti su centro padalinių vadovais, bet tas procesas dar užtruks. Dėl vienų išvadų sutinkame, dėl kitų turime abejonių. Patys dar nesame nusprendę, kiek vadovautis pateiktomis ekspertizėmis.

Manau, kad struktūrinių pokyčių bus bent jau skyrių lygmenyje.

– Pastaraisiais metais Genocido centras nuskambėjo ir dėl vidinių nesutarimų, būta kaltinimų mobingu. Kaip šiuo metu apibūdintumėte atmosferą įstaigoje? 

– Buvo mokymai dėl mobingo, tie dalykai gal daug naudos ir neatnešė. Svarbiausia yra žmonės, su kuriais galima bendrauti ir kalbėti. 

Pagrindinis oponentas – buvusi Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė – centre nebedirba. Buvo byla teisme, skundai Darbo inspekcijai, Darbo ginčų komisijai, Seimui, bet mes galų gale išsprendėme klausimą sudarydami su ja taikos sutartį, ji atsiėmė ieškinį iš teismo ir šalių susitarimu išėjo iš darbo su didele išmoka. Man atrodo, tas dalykas pagerins psichologinę atmosferą kolektyve ir bus mažiau vidinių konfliktų.

Tai nereiškia, kad viskas gerai, bet tai yra didelis žingsnis darbinės atmosferos normalizavimo linkme.

– Viena naujausių Genocido centro funkcijų – laisvės gynėjo statuso suteikimas. Kiek žmonių dėl šio statuso kreipėsi? Ar užtenka duomenų nagrinėjant prašymus?

– Tikrai nėra daug kol kas, keli šimtai žmonių kreipėsi. Patys kandidatai dažnai pateikia įvairių dokumentų, kai kurios organizacijos pateikia savo sąrašus ar dokumentus. Kol kas didelės problemos dėl dokumentų nėra. Jeigu pradės kreiptis tūkstančiai, tuomet gali kilti rimtesnių problemų.

Dabartinis įstatymas nesuteikia šio statuso turėtojams jokių materialių lengvatų. Jeigu jis būtų papildytas šiomis lengvatomis, norinčiųjų gauti statusą galbūt rastųsi daugiau. Kol kas išduosime pažymėjimus ir laisvės gynėjų ženkliukus. Dabar tai garbės reikalas.

– 2020 metų rugsėjį tuometinio Genocido centro direktoriaus sprendimu iš interneto svetainės www.kgbveikla.lt išimtas KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas, kuriame skelbti slaptų KGB bendradarbių vardai ir pavardės, kiti duomenys. Ar neplanuojate jį kokia nors forma grąžinti į viešumą? Įstatymas įpareigoja centrą skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus.

– Tame žurnale yra per 1600 pavardžių, o per visą sovietinį laikotarpį KGB informatorių, agentų, konspiracinių butų savininkų buvo daugiau kaip 100 tūkstančių.

Neaišku, kokiu principu ir kokiu tikslu tas žurnalas buvos sudarytas. Ten buvo ir žinomų asmenų, dėl kurių ir buvo kilęs skandalas, buvo ne tik naujesnio laikotarpio, bet ir Stalino laikų veikėjų. Tokia mišrainė padaryta, visiškai nesuprantama, kokiais principais vadovautasi sudarant tą agentų žurnalą. Žiūrint procentiškai tai tik pusantro procento agentų ir informatorių, kurie veikė per visą sovietmetį.

Tas žurnalas, aišku, vertingas dokumentas, jo originalas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve, su juo galima susipažinti, jei yra noras.

Ar jį verta grąžinti į mūsų svetainę, yra abejonių.

– Dar viena svarbi centro veiklos sritis – partizanų palaikų paieška. Prieš kurį laiką įsteigtas partizanų artimųjų DNR bankas ir specialus paieškų skyrius. Kaip sekasi rinkti DNR?

– Man atrodo, neblogai sekasi. Biologinių duomenų rinkimas vyksta. Atsiranda nemažai žmonių, kurie siunčia informaciją apie žuvusius partizanus, prašo paieškoti konkrečiose vietose, kur galėjo būti užkasti jų palaikai.

Archeologinės paieškos yra sudėtingesnis procesas, nes reikia labai daug resursų. Patys neturime archeologų, juos samdome, tam reikia nemažai lėšų, o užklausimų yra labai daug, negalime į visus atsižvelgti, patikrinti.

– Ieškant palaikų, į ką šiemet bus labiausiai koncentruojamasi?

– Mūsų prioritetas buvo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio suradimas. Pavyko rasti Leipalingyje. 

Aišku, prioritetas lieka Juozo Lukšos-Daumanto palaikų paieška. Yra keturios versijos, kurias tikriname. Nenorėčiau konkrečiai jų įvardyti. 

Taip pat svarbios Liongino Baliukevičiaus-Dzūko paieškos.

– Genocido centras atsakingas ir už užsienyje esančių tremtinių, politinių kalinių palaikų įamžinimą. Dauguma jų – Rusijoje. Ar turite žinių, kokia ten situacija?

– Ten lietuvių kapai tiesiog nyksta. Gavome informaciją, kad Lenos žiotyse tremtinių kapinėse vanduo tiesiog išplauna palaikus, situacija yra labai bloga.

Kai Lietuvoje nuimami sovietiniai paminklai, Rusija į tai reaguos. Nereikia galvoti, kad mes nuiminėsime, o jie nieko nedarys. 

Dabar mes dirbame su Kazachstanu, šios valstybės valdžia yra palanki, netrukdo mums ten dirbti. Pernai gegužės 31 dieną Spaske, prie Karagandos, atidengėme memorialą žuvusiems lietuviams.

Šiemet tai norime padaryti Balchaše. Buvo trys pagrindiniai lagerių kompleksai Kazachstane, Džeskasgane pastatytas paminklas 1954 metų Kengyro sukilėliams, pernai pastatėme Spaske ir, jeigu pastatysime Balchaše, visas ciklas bus baigtas.

– Dėkoju už pokalbį.

The post A. Bubnys. Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar ne appeared first on LAIKMETIS.

Šis specializuotas naujas padalinys tiesiogiai pavaldus centro generaliniam direktoriui, pirmadienį pranešė centras.

Skyriui vadovauti paskirtas centro vyresnysis istorikas Rimantas Zagreckas. Jis dirbo nustatant Leipalingyje, Druskininkų savivaldybėje, ekshumuotų pokario rezistentų tapatybę, yra tyrinėjęs tiek partizaninį judėjimą, tiek Holokaustą, aktyviai publikuoja tyrimų rezultatus centro leidiniuose.

„Mūsų centre vykdomi istoriniai tyrimai rodo, kad ginkluotoje rezistencinėje kovoje netekome apie 20 tūkst. laisvės kovotojų ir daugumos jų palaikai arba nerasti, arba neatpažinti“, – pranešime sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Rezistencinėje kovoje netekome apie 20 tūkst. laisvės kovotojų ir daugumos jų palaikai arba nerasti, arba neatpažinti

Anot pranešimo, Lietuvoje yra daugybė numanomų, bet dar netyrinėtų pokario rezistentų masinių kapaviečių, neįtrauktų į valstybės saugomų teritorijų sąrašus.

A. Bubnio teigimu, kad paieškų procesas įsibėgėtų, būtina kuo skubiau sukaupti ieškomų laisvės kovotojų gyvų giminaičių DNR bazę. 

LGGRTC kviečia laisvės kovų dalyvių artimuosius duoti mėginius galimiems DNR tyrimams ir pasidalyti žiniomis apie dar netyrinėtas arba nežinomas pokario aukų užkasimo vietas.

Centras partizanų palaikų paieška ir identifikavimu užsiima kelerius metus, nors tai nebuvo numatyta tarp jo funkcijų.

Seimas įstaigos funkcijas išplėtė gruodžio viduryje, pavedęs organizuoti partizanų palaikų paiešką, kaupti jų artimųjų DNR, inicijuoti meno kūrinių kūrimą apie laisvės kovas.

„Per pastaruosius ketverius metus centro įvykdytos sėkmingos paieškos ir sukaupta patirtis leidžia teigti, kad daugeliu atvejų ir ateityje vyksiančios paieškos bus sėkmingos“, – sakė naujojo skyriaus vadovas R. Zagreckas.

Naujai įkurtame Paieškų ir identifikavimo skyriuje yra keturi etatai. Į naujai įsteigtą padalinį jau perėjo trys centro darbuotojai. Ateityje numatoma skyrių plėsti.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

The post Genocido centre įsteigtas skyrius laisvės kovotojų palaikų paieškai appeared first on LAIKMETIS.

„Genocido centras nutarė, kad vis dėlto reikėtų pagalvoti, kaip šis unikalus miesto centre esantis pastatas galėtų pasitarnauti pasakojant būtent laisvės kovų istorinę atmintį“, – BNS sakė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

LGGRTC vyresnysis patarėjas Algis Vyšniūnas per komisijos posėdį akcentavo, kad negalima praleisti progos panaudoti tokį unikalų objektą puikioje miesto vietoje.

„Nežinau, kur beturėsime 2,5 hektaro ploto su tokia istorija. Reikia labai geros vizijos“, – teigė jis.

Anot profesoriaus, vizijos rengimas tik pradedamas. Kol kas išanalizuota Turto banko užsakyta galimybių studija ir atkreiptas dėmesys, kad joje iš esmės neaptartas istorinės atminties įprasminimo aspektas.

„Projektas aiškiai orientuotas į finansinį, investicinį aspektą, jame visiškai nėra istorinės atminties elementų, net požymių. Jie atsitiktiniai, smulkūs“, – kalbėjo A. Vyšniūnas.

„Akivaizdiai neįvertintas šio kalėjimo unikalumas, istorinė reikšmė Lietuvai“, – sakė jis.

Genocido centro patarėjas pabrėžė, kad Lukiškių kalėjimas nėra „eilinis kriminalinis kalėjimas“.

„Mūsų atveju tai istorijos epicentras, skausmingos istorijos, kurios dar nesuvokiame iki galo“, – tvirtino jis.

A. Vyšniūno teigimu, Genocido centras siūlo parengti Lukiškių kalėjimo įveiklinimo galimybių studiją istorinės atminties aspektu.

„Tas kompleksas buvo epicentras, iš kurio formuoti etapai į gulagą, į Sibirą, į Panerius ir į Tuskulėnus, ir į KGB rūmus, kur sušaudo. Turime kelis momentus – partizanų Lietuva, gulago Lietuva, sušaudyta Lietuva“, – dėstė jis.

Pasak profesoriaus, rengiant galimybių studiją taip pat reikėtų įvertinti ir įtraukti visą teritoriją – Lukiškių kalėjimo kompleksą, KGB rūmus ir Lukiškių aikštę.

Profesorius akcentavo, kad galvojama ne apie paprasto muziejaus kūrimą, o daugiafunkcinio, daugiakultūrinio centro.

„Turime retą atvejį – tokio dydžio kompleksą tokioje vietoje, todėl reikia padaryti šiuolaikinį kompleksą, istorinės atminties, kultūros, edukacijos, mokslo centrą“, – tvirtino jis.

„Per kalėjimo kompleksą yra būdas pažvelgti į visą istorinės atminties informatyvumo aspektą“, – sakė A. Vyšniūnas.

P. Kuzmickienė ragino kuriant galimybių studiją įtraukti „Miško brolių“ draugijos sukauptą archyvą.

„Reikia nepamiršti, kad turime „Miško brolių“ draugijos situaciją, Albino Kentros sukurtą archyvą. Taip pat turime galvoti ir apie Komunizmo aukų, šio totalitarinio režimo pristatymo galimybes“, – sakė ji.

Seimo vicepirmininkas liberalas Vytautas Mitalas siūlė atsižvelgti į šiemet jau įgytą patirtį panaudojant Lukiškių kalėjimo erdves. 

„Man labai patinka žiūrėti į tai, kas vyksta ten dabar, kaip visiškai drastiškai prisijaukinama ta erdvė. Vyksta ekskursijos po labai sudėtingas ir šiurpias vietas, bet kartu vyksta ir jaunimo pasirodymai, atrandamos istorijos, kaip sovietmečiu toje cerkvėje veikė klubas“, – sakė jis.

Parlamentaro teigimu, Lukiškių kalėjimo erdvėje galėtų būti integruoti ir istorinės atminties, ir edukacijos, ir kultūros elementai.

„Manau, kad Vilniaus miestas nusipelnė turėti labai įdomų švietimo centrą, kuris gali pretenduoti į tą vietą ir labai gerai derėtų, ir turėtų istorinį poskonį, bet nebūtinai tik istorinį, ten galėtų būti daugelis kitų dalykų. Galų gale ir kultūrai ten galima rasti vietos“, – tvirtino V. Mitalas.

Lukiškių kalėjimas Vilniuje pastatytas ir pradėtas eksploatuoti 1904 metais. Per visą egzistavimo laiką pastato paskirtis nesikeitė. Čia kalinti ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai kaliniai, iš tremties pabėgę asmenys.

Kompleksą sudaro šeši pastatai: Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, administracinės, gamybinis patalpos, kalėjimas, kalėjimas-ligoninė, tvora su kontroliniu perėjimo postu. Jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir turi nacionalinės kultūros vertybės statusą.

Kaip laisvės atėmimo įstaiga kompleksas naudotas iki 2019-ųjų vasaros, tada iš jo iškeldinti paskutiniai kaliniai.

Dabar Lukiškių kalėjimo patalpos priklauso Turto bankui, tad sprendimą dėl jo ateities turės priimti Vyriausybė.

Šių metų kovą Lukiškių kalėjimo komplekso laikinos nuomos konkursą laimėjo vienintelė jo dalyvė renginių organizavimo bendrovės „Aštuntas elementas“ vadovaujama įmonių grupė. Nuomos sutartis galioja iki 2023 kovo pabaigos.

The post Genocido centras ėmėsi rengti studiją dėl Lukiškių kalėjimo ateities appeared first on LAIKMETIS.

LGGRTC interneto puslapyje paskelbta, kad centras pripažįsta, jog M. Jurkutės gautas įspėjimas, metinio veiklos vertinimo pakeitimas iš „labai gerai“ į „patenkinamai“ bei atleidimas iš pareigų buvo „persekiojimas už viešą kritiką“.

„LGGRTC taip pat pripažįsta, kad visa informacija, kurią žiniasklaidos priemonėse bei savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje pateikė dr. M. Jurkutė, nušviesdama jos persekiojimo veiksmus, buvo tiksli ir teisinga“, – skelbia  LGGRTC.

Istorikę M. Jurkutę kovą iš pareigų atleido buvęs LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas. Jis teigė istorikę atleidęs dėl darbo tvarkos pažeidimų, pakenkus Genocido centro reputacijai, M. Jurkutė buvo įsitikinusi atleista dėl A. Jakubausko kritikos.

Naujasis LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys per jo kandidatūros svarstymą Seime patvirtino sieksiantis, kad M. Jurkutė būtų grąžinta į darbą centre.

Istorikas A. Bubnys LGGRTC generaliniu direktoriumi paskirtas balandžio 22 dieną. Prieš tai Seimas iš pareigų atleido kiek daugiau nei pusmetį šiai įstaigai vadovavusį A. Jakubauską.

Jam priekaištauta, kad nepavyko užtikrinti sklandaus institucijos darbo, tarp jos darbuotojų kilo susipriešinimas, istorikai išreiškė nerimą dėl mokslinių tyrimų politizavimo, o viešai nagrinėjama situacija centre menkino įstaigos dalykinę reputaciją. A. Jakubauskas šiuos priekaištus atmetė ir tikino tapęs politinių peripetijų auka.

Genocido centras tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą. 

The post Istorikė M. Jurkutė grąžinta į Genocido centrą: atleidimas iš pareigų buvo „persekiojimas už viešą kritiką“ appeared first on LAIKMETIS.

* Galimybių pasas, suteikiantis daugiau laisvių turintiems imunitetą. Diskutuojama, ar į jį įtraukti ir neigiamą testo rezultatą. Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad pagrindinis klausimas būtų testavimo pajėgumų užtikrinimas. Ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė teigia, kad tai užtikrintų lygiateisiškumą ir leistų išaiškinti daugiau atvejų.

* Atverti lauko kavines ribojant darbo laiką ir leidžiant prie stalų sėdėti ne daugiau dviejų žmonių, prekybos centrų parduotuvėms leisti veikti darbo dienomis.

* Leisti su papildomais apribojimais dalyvauti renginiuose, atverti kino teatrus ir kultūros įstaigas, sporto klubus.

* Abiturientams grįžti į mokyklas nuo gegužės 3-iosios.

Koronaviruso situacija:

* Per parą nustatyti 1284 nauji COVID-19 atvejai, mirė keturi žmonės. Ligoninėse gydoma 1040 COVID-19 pacientų, iš jų 99 – reanimacijoje. Naujų atvejų rodiklis 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų toliau auga ir šiuo metu siekia 471.

* Skiepijimas „Johnson & Johnson“ vakcina Lietuvoje kol kas nebus pradėtas, atsižvelgus į gamintojo prašymą. Bendrovė vakcinavimo Europoje pradžią atidėjo dėl rekomendacijos stabdyti vakcinaciją Jungtinėse Valstijose, tiriant krešulių susidarymo atvejus.

* Prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad Lietuva iki birželio pabaigos sulauks 310 tūkst. papildomų „Pfizer-BioNTech“ vakcinos nuo COVID-19 dozių.

* Sveikatos apsaugos viceministrė Živilė Simonaitytė sako, kad kovai su koronaviruso pandemija medicinos sistemai lėšų trūksta viskam: vakcinų įsigijimui, vakcinacijai, laboratoriniams tyrimams, medikų algoms – iš viso papildomai reikia apie 280 mln. eurų, todėl ketinama peržiūrėti biudžetą.

* Danija paskelbė, kad dėl kraujo krešulių atvejų nebenaudos „AstraZeneca“ vakcinos. Ji taps pirmąja tai padariusia Europos valstybe.

* Indijoje šimtams žmonių per vieną didžiausių pasaulyje hinduistų religinių švenčių buvo patvirtinta COVID-19. Kumbha Melos šventėje susirinko didelės minios tikinčiųjų, kurių dauguma nedėvėjo kaukių.

Nelaimė Anykščiuose. Naktį Anykščių rajone esančiame Budrių kaime užsiliepsnojus namui žuvo kūdikis, du mažamečiai bei paauglė.

Subsidijos įmonėms. Vyriausybė iš esmės pritarė patikslintai subsidijų verslui koncepcijai, pagal kurią daliai įmonių dvigubinamas pirmojo paramos paketo subsidijų dydis. Į papildomą subsidiją pretenduoja apie 11,2 tūkst. įmonių, joms jau patvirtinta 28,9 mln. eurų parama. Būsimos pareiškėjos iš karto gaus dvigubą subsidiją. 

Moksleivių grįžimas. Ministerijos duomenimis, šią savaitę į klases grįžo daugiau kaip 71 tūkst. pradinukų – 8 tūkst. daugiau, nei kovo pabaigoje. Iš visų grįžtančiųjų į mokyklas pradinukų 9 tūkst. tikrinasi kaupinių būdu.

Senkančios lėšos. Per tris šių metų mėnesius prastovose esantiems darbuotojams bus išmokėta apie 180 mln. eurų – visa šių metų biudžete numatyta suma. Už balandį reikės išmokėti dar apie 36-56 mln. eurų. Taip pat beveik išseko biudžeto lėšos, skirtos 200 eurų darbo paieškos išmokoms, todėl diskutuojama, ar tęsti šią paramos priemonę. Tuo tarpu privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas, naudojamas mokėti priedus medikams, dirbantiems COVID-19 skyriuose, ištirps balandį. Dėl to gali būti, kad nuo liepos, kaip buvo planuota, nedidės medikų algos.

Genocido centras. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pasiūlė šio centro Tyrimo departamento direktorių Arūną Bubnį. Šią kandidatūrą ji aptarė su prezidentu.

Karių išvedimas. Jungtinės Valstijos paskelbė apie planą visus amerikiečių karius iš Afganistano išvesti iki rugsėjo 11 dienos – penkiais mėnesiais vėliau nei JAV pradžių sutarė su talibais. Į tai reaguodamas Talibanas paskelbė nedalyvausiantis susitikime dėl Afganistano ateities.

Situacija Ukrainoje. Jungtinių Valstijų prezidentas per pokalbį telefonu paragino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną mažinti augančią įtampą su Ukraina ir pasiūlė surengti susitikimą trečiojoje šalyje. Kremlius siūlymą svarsto.

Irano sprendimas. Iranas, reaguodamas į Izraeliui priskiriamą ataką prieš šalies branduolinį objektą Natanze, nusprendė sodrinti uraną iki 60 proc. Tai gali dar labiau apsunkinti derybas, siekiant išgelbėti prie žlugimo slenksčio atsidūrusį susitarimą dėl Irano branduolinės programos.

The post Svarbiausi balandžio 14 - osios dienos įvykiai appeared first on LAIKMETIS.

Ketvirtadienį parlamentarai pradėjo svarstyti Seimo valdybos siūlymą atleisti A. Jakubauską iš pareigų, nes šiam nepavyksta užtikrinti sklandaus institucijos darbo.

Per slaptą balsavimą už šio pareigūno atstatydinimą balsavo 79 parlamentarai, prieš buvo 3, 1 biuletenis sugadintas.

Kad pareigūnas būtų atleistas, už tai turėjo balsuoti ne mažiau kaip 71 parlamentaras.

Atstatydinti pernai paskirtą pareigūną siūlė Seimo valdyba.

Kreipdamasis į parlamentarus A. Jakubauskas sakė, kad jis nėra kaltinamas, kad vadovaudamas Genocido centrui būtų padaręs kokį nors administracinės teisės nusižengimą ar tarnybinį pažeidimą.

„Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl stoviu čia, yra bandytos pradėti centre vykdyti reformos, pradėti daryti tas reformas mane įpareigojo buvusio Seimo valdybos sudarytos darbo grupės išvados“, – sakė A. Jakubauskas.

Jaučiuosi patekęs tarp politinių girnų, tiksliau tarp dviejų Seimų valdybų – anos kadencijos Seimo valdybos ir šios valdybos – girnų.

„Jaučiuosi patekęs tarp politinių girnų, tiksliau tarp dviejų Seimų valdybų – anos kadencijos Seimo valdybos ir šios valdybos – girnų“, – teigė jis.

A. Jakubauskas sakė, kad prieš trejus metus LGGRTC paskelbus KGB agentų registracijos žurnalą su kardinolo Vincento Sladkevičiaus, dirigento Sauliaus Sondeckio, aktoriaus Donato Banionio pavardėmis, Seimo valdyba sudarė darbo grupę ištirti centro darbą.

Pasak A. Jakubausko, pernai vasarą pradėjęs vadovauti LGGRTC jis ėmėsi įgyvendinti šios darbo grupės išvadas ir taisyti nurodytus trūkumus. Direktorius tvirtino sugriežtinęs viešinimo taisykles, pradėta kalbėti, kaip gerinti tyrimų kokybę ir pan.

„Tai sukėlė šeštadalio darbuotojų nepasitenkinimą“, – sakė A. Jakubauskas.

Didelė kaita, mažos algos

Jis tvirtino, kad pradėjęs dirbti ir susipažinęs su padėtimi centre, likęs priblokštas padėtimi ten. Anot direktoriaus, vienas įstaigos darbuotojas ją apibūdino kaip apimtą gangrenos.

„Seimo nariai, įsiklausykite – 543 centro darbuotojai išėjo iš centro per 24 metus, vadinasi, kasmet vidutiniškai darbuotojų palikdavo 16 darbuotojų. Tokia darbuotojų kaita būtų normali, kai įstaigoje dirba 500 ar 1000 žmonių, o ne 142“, – ketvirtadienį kalbėjo A. Jakubauskas.

Jo duomenimis, Genocido centras mažiausiai finansuojamas tarp 23 Seimui pavaldžių institucijų.

„Centro darbuotojų atlyginimai daug metų tik nežymiai viršijo minimumą. 2015 metais vidutinis darbuotojų atlyginimas buvo plius minus 370 eurų“, – tvirtino A. Jakubauskas.

Jis priminė, kad LGGRTC darbuotojai anksčiau ne kartą kreipėsi į Seimą dėl prastos finansinės būklės, tačiau nė karto nereaguota. 

A. Jakubausko teigimu, tuomet tokiu būdu siekta numarinti centrą.

Įžvelgia norus suvesti sąskaitas

Dabar jam mestus kaltinimus įstaigos vadovas vadino susidorojimu.

Genocido centro vadovas atmetė kaltinimus dėl mobingo. A. Jakubauskas tvirtino, kad dirbdamas dėstytoju niekada nėra pakėlęs balso ir panaudojęs kreipinio „tu“.

„Mobingas du mėnesius taikomas man ir mano šeimai“, – teigė centro vadovas.

Jis sakė, kad siekiant normalizuoti mikroklimatą įstaigoje žadama kviesti mediatorių.

A. Jakubauskas taip pat teigė, kad permainos LGGRTC būtinos, nes galiojančios tvarkos – ydingos.

Jo duomenimis, istorikų parengtos pažymos teikiamos teisiai centro direktoriui apeinant skyriaus ir departamento vadovus.

„Generalinis direktorius negali būti visų galų meistras ir kaišyti skyles“, – teigė Genocido centro vadovas.

Jis pasakojo asmeniškai sustabdęs kelias darbuotojų klaidas, kurios būtų sukėlusios rezonansą visuomenėje.

„Pats asmeniškai sustabdžiau dvi kliurkas, kurios būtų labai negarbingos – viena apie žydų gelbėtoją, kita apie sušaudytus žmones, kurie neatėjo balsuoti į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir buvo primestas šešėlis partizanams“, – sakė A. Jakubauskas.

Jis pasakojo taip pat neleidęs paversti žinomo gamtininko Tado Ivanausko KGB bendradarbiu.

„Kažkodėl pažymą apie Tadą Ivanauską patikėta parašyti ne iškiliam istorikui, o buvusiai žurnalistei Daivai Vilkelytei. Ji parašė ne pažymą, o 52 puslapių žurnalistinį tyrimą ir bandė prakišti, kad tą tyrimą direktorius pasirašytų. Aš pažiūrėjęs, kad tai nėra pažyma, o kad tai yra citatos iš įvairių sovietmečio laikraščių, pasiūliau padaryti dviejų-trijų puslapių koncentratą. Garbioji žurnalistė baisiai užpyko ir pasakė, kad spaudžiame ir darome mobingą“, – tvirtino A. Jakubauskas.

Jis sakė, kad pasitaiko, jog LGGRTC bandoma pasinaudoti suvedant asmenines sąskaitas.

„Tokie paklausimai net neturėtų būti priimami, kada bandoma apdergti kažkurio žmogaus vardą“, – teigė A. Jakubauskas.

Konfliktą ne sprendžia, o gilina

Teikdama Seimui siūlymą atleisti LGGRTC vadovą Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad Seimo valdybos sudaryta darbo grupė konstatavo, jog A. Jakubauskui dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos nepavyksta užtikrinti sklandaus centro darbo.

„Centre dėl darbo atmosferos, informacijos teikimo darbuotojams ir darbuotojų teisės laisvai reikšti savo nuomonę ir įsitikinimus ribojimo yra susiklosčiusi konfliktinė situacija tarp centro generalinio direktoriaus Ado Jakubausko ir dalies darbuotojų“, – sakė ji.

Parlamento vadovė priminė, kad kovo 12 dieną iš pareigų atleista istorikė Mingailė Jurkutė. Pasak V. Čmilytės-Nielsen, darbo ji neteko iš esmės dėl pareikštos nuomonės apie centro vadovybę.

„Su centru atsisako bendradarbiauti universitetai ir Lietuvos istorijos institutas dėl dabartinės vadovybės, nes jos veikla neatitinka mokslinių standartų“, – teigė Seimo pirmininkė.

„Pastaruoju metu centro vadovybei ne tik nepavyko šios situacijos išspręsti, bet ji dar labiau paaštrėjo. Centro vadovui Adui Jakubauskui nepavyko išspręsti iškilusių problemų konstruktyviai, pasirinktas veikimo būdas tik padidino įtampą ir susipriešinimą jo vadovaujamame centre“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.

Dėl vadovo veiksmų ir įtampos įstaigoje į Seimą metų pradžioje kreipėsi 17 Genocido centro darbuotojų.

Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad po Genocido centro direktoriaus interviu Krymo totorių televizijai ATR šis pareigūnas vargiai galėtų likti vadovauti Europos Sąjungos valstybės narės institucijai.

Praėjusią savaitę interviu Krymo totorių televizijai A. Jakubauskas tvirtino, kad jo vadovaujamas LGGRTC atstovauja tradicinėms pažiūroms ir susiduria su „leftistinių pažiūrų“ grupių spaudimu. Jis taip pat sakė turintis „sveikos Lietuvos visuomenės“ palaikymą ir neabejoja, kad Seime nepakaks politinės valios jį atstatydinti.

Vėliau Lietuvos žiniasklaidai jis sakė apgailestaujantis dėl išsakytų teiginių ir teigė taip kalbėjęs dėl nuovargio.

Kai kurios organizacijos, signatarai, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai ragina neskubėti atleisti centro vadovo.

Pagal įstatymą, LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.

A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas pernai vasarą.

Šis centras tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą. 

The post Iš pareigų šiandien atleistas LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas teigia patekęs tarp politinių girnų, o patį procesą Seime vadino susidorojimu appeared first on LAIKMETIS.